Mes jau gerą dešimtmetį neturime savarankiškos, iniciatyvios, kritiškai mąstančios kartos, kuri domėtųsi mokslininkų darbais, pati moderuotų diskusijas, rašytų publikacijas, inspiruotų atviras ekspedicijas, stovyklas, lektorių kvietimus į provincijos miestelius.
Tai ką aš kaip mokslininkas- tyrėjas regiu yra visuomenės virsmas pilka, belyte mase, kuri išmoksta instrukcijas, šablonus ir gink Dieve nenukrypti nuo liberalios ideologijos ir paklusnumo rėmų.
Kas tas Batūra? Jūs juokaujate?
– Mokiniams vasarą konferencijos neaktualu, iš viso Lietuvoje per daug universitetų ir istorikų, vaikai mokslinių straipsnių neskaito, kas čia dėl valandos trukmės iš sostinės vyks skaityti pranešimo apie heraldiką, taupom lėšas, projektas to nenumato,- išpyškina man nusipelniusi Respublikoje ugdymo įstaigos direktorė su panelės pedagogės, ale istorijos mokytojos konformistiniu galvos palinksėjimu.
Ir tai mielieji tapo visos Lietuvos švietimo formule- dogma. Užkulisiniuose seniūnijų, bendruomenių susirinkimuose( įdomu, ar fiksuojami protokolai?) susirenka savi giminaičiai ir visi trinantys delnus už pinigėlius gautus vėjo jėgainių lobistams sunaikinus draustinius, parkus ir kaip senais tarybiniais laikais unisonu nusprendžia kas geriausiai tinka žmogui?
Proto, orumo, suvokimo, kad dar egzistuoja mokslininkai, jų patirtis, rekomendacijos, pagaliau nevisi docentai, profesoriai pamišę dėl honorarų ir gali nemokamai atvykti tarti žodį, pademonstruoti skaidres, tyrimų išvadas nebeliko…
Tai kuo mes skiriamės nuo nomenklatūrinės pasaulėvokos atstovų?
O, gal šveicariškas variantas kopijuojamas? Ten žmogeliui nereikia nieko daryti, valdžia tik išrašo 2 kartus per metus aptarnavimo sąskaitas ir sau plaukiok ramus po fiordus, kraterius. Dar per metus po 20 referendumų kantonuose vyksta…
Marijos žemelėje kam gaišti laiką debatams, sueigoms, pratinti mokinius prie mokslinės- pažintinės veiklos, gi ne su saulės šviesa gyvens akademikai, emeritai, visose šalyse nuolatos kalbama, realiai vykdomos perimamuno programos. Privaloma kaita fizikos, matematikos, filologijos, istorijos ir kitose srityse.
Pas mus tyla ir kapinių rimtis. Nėra etninės kultūros uostamiesčio Alma Mater, na ir kas?
Baisiai kam įdomūs papročiai, tradicijos, apeigos?
Neturime metodinės literatūros, periodikos- tik pamanyk, išmaniosios technologijos ir vizualizacija nereikalaus Batūros veikalų analizės.
Visa tai stebint, mušant kakta aklai į betono sieną turbūt ne aš vienintelis suvokiu, kad deja tai tik šilti jaunystės laikų sentimentai. Avulis su Dargiu naikindami bazes Žvėryne puikiai numatė, kad koja kojon žengiant su verslu pasimirš ir tautinės mokyklos koncepcija ir jos gairės.
