Lyg ir gyvename demokratiniais principais besiremiančioje valstybėje, kur piliečių balsas, nuomonė, kolegų mokslininkų, ar šiaip paprastų rinkėjų nuomonė paradigma, yra vertybė, įstatymo raidė.
Deja, su kiekviena diena Lietuvoje faktiškai de jure įtvirtinami bloševizmo metodai, kur monopolį turi viena partija, ideologija. Kompromiso paieškos privataus kapitalo užvaldytoje visuomenėje tapo dirviniu asiūkliu- piktžole.
Štai konkretūs pavyzdžiai.
Spauda lyg ir suinteresuota skaitytojų rato plėtra, turiniu, pelnu, tačiau jie sugeba per atstumą už Joną, Petrą nuspręsti kaip, kiek, kodėl jie supranta, nesupranta tekstą ir pan.
Vieno man gerai žinomo laikraščio redaktorius, minkštame krėsle kasosi pilvą bemaž 50 metų ir per tą laiką net neketino atsiklausti prenumeratorių, ar tenkina juos tos pačios temos, rubrikos, reklamos ir pan. Jis spiritizmo seanso būdu ko gero sužinojo, kad publikacija yra per sunki, kad suvoktumei esmę, laikraščio internetinėje svetainėje, facebook platformoje paskelbk apklausą, pasižiūrėk vertinimus.
Bet semiami pinigėliai iš Atviros Lietuvos fondo, pučiama migla dėl karjeros skiltyje ieškomų talkininkų. Redakciją palieka žurnalistai, nes bosas nuotoliniu būdu žino, kas yra tobula.
Nuotoline forma buvo nutarta išniekinus konstituciją prie švietimo, mokslo reikalų prileisti statybų monarchus, likviduoti pedagoginį universitetą, stadioną, periodiką. Ar matėte kur direktorių, moksleivių polemikas viešojoje erdvėje?
Pasirodo kurpiamas pseudoįstatymas dėl visuotinio nekilnojamo turto mokesčio, kelių, tiltų apmokestinimo – asmuo neturintis 50 arų žemės negalės statytis nuosavame sklype šiltnamio.
Vilniuje laisvai galima niokoti parkus, ąžuolus, o savo teritorijoje pabandyk nupjauti pasvirusį gluosniuką be leidimo.
Ar tai ne diktatūra mielieji? Štai prie ko priveda visiškas abejingumas ir baimė susitelkti.
Trumpai ir aiškiai, bet mažai kam rūpi. Nesuvokiama kodėl taip yra, Kas gali sužadint protą mąstymui?