Baimė, savigarbos nebuvimas yra psichiką ir asmenybės formavimąsi žlugdantys faktoriai. Bet koks pilietis, nepriklausomai nuo jo užimamo statuso visuomenėje tampa rezignuojančiu robotu su iš anksto parengtomis mechaninio paklusnumo vykdymo instrukcijomis.
Nebijau pasakyti, kad visiškai tampomi už virvučių yra Lietuvos humanitarai, ypač kolegos istorikai.
Gal metas referendumui?
Praktiškai tokie demokratiniai procedūriniai veiksmai kaip tautos referendumas, apklausos jau tampa paleontologe atgyvena Lietuvoje. Socioantropologiškai niekas nebesugeba motyvuotai paaiškinti kas staiga atsitiko su LR Konstitucija, Švietimo, mokslo įstatymais, universitetų tariama vadinama autonomija, kad be jokio atsiklausimo, diskusijų, užsienio, mūsų ekspertų, mokslininkų refleksijų sprendžiamoji galia, monopolis priklauso verslo kapitalui, politikams.
Paaiškinimas yra vienintelis ir itin slogus- kai valdžia, ministerijos ištaškė pinigus kultūros reikmėms, projektams, leidiniams, knygoms leisti gi visokios VŠĮ, fondai nenorintys vegetuoti parsidavė lobistams su visais žemės nuosavybės sklypais.
Jau nebestebina, kad fakultetų, mokslinių tyrimų centrai į fb deda skelbimus, jog išnuomuoja patalpas. Badas ir skurdas atvirai žiūri į akis. Ir kas drįs vėl rinkti parašus, priminti, kad vis tik pakeitimų, jog mokslas yra valstybės, o ne Dariaus Mockaus, ar Roberto Dargio dispozicijoje, nebuvo.
Cinizmo epocha
Pamenate garsų milijardieriaus verslininko Dariaus Mockaus pažadą suradusiam Vasario 16-osios akto originalą atsiteisti apvaliu milijoniniu piniginiu paskatinimu. Chemijos profesorius Liudas Mažylis nušluostęs nosis visiems docentams išminčiams liko apstatytas, kaip darželinukas prieš savo draugus. Jau prispaustas prie kampo aršios žurnalistės Daivos Žeimytės- Bilienės Zuoko draugas lyg ir išlemeno, kad bus paskirti pinigai mokslinius tyrimus finansuoti, skatinti jaunų mokslininkų veiklą. Kas nors girdėjo kur, kas, kada paskirta?
2016 metais LEU Senato tarybos posėdyje prorektoriaus Aivo Ragausko įsakmi kalba kolegoms buvo, galbūt jam pačiam nežinant paskutinė Pyro pergalė. Niekas net nesusijaudino, kad kolegos istorikai silpniausiai rašo kolektyvinius darbus su užsienio partneriais Europoje, kad blanksta mokytojo prestižas. Privatūs geradariai suniokojo pedagogų rengimo bazę Žvėryne, kadangi stadiono sklypo vertė auksinė. Išmestos lauk knygos, monografijos, dėstytojai eliminuoti iš akademinės veiklos.
Ir kolegos, ypač amžinasis Istorijos institutas net neaiktelėjo.
Aš nesuvokiu kokiu tikslu siekiant išsaugoti LGGRCT pavadinime žodį „genocidas“, tuojau laiškais užverčiama premjerė, Seimo pirmininkė? Jie yra darbdaviai istorikams, archeologams?
Kur pono Alvydo Nikžentaičio įsakmi, reikli pozicija istorijos mokslo vystymosi klausimu? Istorikai turi sėstis tarpusavyje, ieškoti kompromisinio varianto, o nebijoti kiekvieną kartą priimant ryžtingus sprendimus žvalgytis į politikų pusę.
Man gėda buvo stebėti Oršos mūšio jubiliejaus minėjimą ne Šiaurės Gudijoje, o Gedimino pilies papėdėje prie alaus kioskelio lygio palapinės, kai per mikrofoną pezėjo bet ką politikai, apžvalgininkai. Leiskite paklausti, o ką veikia Lietuvoje Europos Humanitarinis Universitetas ir jos atstovai?
Ar politikų pirmumo teisė spręsti Antano Smetonos paminklo būtinybę Lietuvai, istorinės tiesos išsaugojimą?
Kolegos, pasikrapštykite traiškanas iš akių ir prisiminkite tarpukarį? Ką mums į akis gyvi būdami pasakytų Mykolas Biržiška, Augustinas Janulaitis?
Geras straipsnis. Labai taiklūs priminimai. Reikia galų gale suvokti, kad pati didžiausia Lietuvos problema yra didžiausias pasaulyje jos piliečių skaičiaus mažėjimas.