Romualdas Zemeckis. Veikimas prieš šešėlį

Gyvenime nuolat susiduriame su momentais, kai tylėjimas ar pasitraukimas iš sprendimų proceso atrodo patogiausias kelias.

Tokios situacijos gali pasireikšti įvairiose gyvenimo srityse – darbo kolektyve, šeimoje, bendruomenėje ar net asmeninėse moralinėse bei buitinėse pasirinkimų dilemose. Klausimas, kuris neišvengiamai kyla, yra universalus: tylime ir laukiame, ar drįstame kalbėti, o paskui ir veikti?

Bandydamas suprasti visuomenėje bei organizacijose vykstančius procesus ir savo paties elgesio motyvus, bent dalinius atsakymus randu Karlo Jungo ir Friedrich Nietzsche įžvalgose. Jungas kalba apie žmogaus „šešėlį“ – tuos vidinius aspektus, kuriuos slopiname ar neigiam, nes jie kelia baimę, neapibrėžtumą ar nepatogumą. Šešėlis – tai mūsų pasyvumas, abejingumas, nenoras prisiimti atsakomybės ir vidinė komforto zona. Nietzsche savo ruožtu ragina aktyviai imtis veiksmų, prisiimti atsakomybę už savo likimą, nepasilikti pasyviu stebėtoju. Šios jų mintys padeda paaiškinti, kodėl aš ir tiek daug žmonių, turėdami žinių ar įžvalgų, dažnai renkasi neveikimą.

Mūsų paklusnumo šaknys

Nuo pat vaikystės mus moko paklusnumo – tėvams, mokytojams, viršininkams, partijos lyderiams ar visuomenės autoritetams. Šis modelis giliai įsišaknija mūsų psichikoje. Jis atrodo natūralus, nes augame aplinkoje, kurioje „geras“ vaikas – tai tas, kuris neklausia per daug, neabejoja, elgiasi „kaip reikia“. Mokykloje vertinamas tas, kuris paklūsta taisyklėms, o ne tas, kuris jas kritiškai svarsto. Darbe – tas, kuris vykdo nurodymus, o ne tas, kuris kelia klausimus. Politikoje – tas, kuris seka partijos lyderį, o ne tas, kuris bando mąstyti savarankiškai. Net visuomeniniame gyvenime dažnai skatinamas prisitaikymas prie vyraujančių nuomonių, o kitaip mąstantys ar drįstantys klysti sulaukia pašaipos ar bausmės.

Tokia auklėjimo ir socializacijos sistema formuoja giluminį baimės refleksą: bijome pasakyti „ne“, bijome suklysti, bijome išsiskirti. Bausmės už klaidas – ar tai būtų tėvų priekaištas, mokytojo pastaba, ar viršininko nepasitenkinimas – sukuria vidinę gynybą, kuri ilgainiui virsta automatiniu tylėjimu. Taip užaugę įprantame manyti, kad paklusnumas yra dorybė, o savarankiškas mąstymas ir veikimas – rizika.

Šiandien paklusnumo kultūrą dar labiau stiprina žiniasklaida ir socialiniai tinklai. Jie sukuria nuolatinio vertinimo atmosferą, kurioje kiekviena kitokia nuomonė gali būti greitai pasmerkta ar „atšaukta“. Virtualioje erdvėje formuojasi naujo tipo baimė – būti nepritapusiam, nepastebėtam ar viešai sukritikuotam. Tai subtiliai, bet veiksmingai palaiko bandos mąstymą ir verčia žmones rinktis tylėjimą vietoj savarankiškos pozicijos.

Iš Jungo perspektyvos, tokia socialinė struktūra padeda suprasti, kodėl žmogaus „šešėlis“ tampa toks galingas: jis maitinamas ne tik individualia baime, bet ir kolektyvine tradicija. Šešėlis slepiasi ne tik žmogaus viduje, bet ir institucijose – šeimoje, mokykloje, biurokratijoje, politikoje ir šiuolaikinėje informacinėje erdvėje. Nietzsche sakytų, kad tokia sistema ugdo „vergo moralę“ – nuolankumą, konformizmą, pasyvumą, pateisinamą tariamu saugumu.

Tyla nėra neutrali

Tylėjimas dažnai suvokiamas kaip saugus kelias. Jis suteikia iliuziją, kad nieko nenukenks, kad galime išlikti nepastebėti, išvengti kritikos, klaidų ar nesėkmės. Tačiau tylėjimas nėra neutralus. Kiekvienas neveikimas – tarsi įtvirtina sistemą, kurioje klaidos, neteisybė ar nesąžiningumas gali plisti. Kiekvienas praleistas sprendimas, veiksmas, kiekviena nepasakyta pastaba ar nedrąsus atsisakymas pasakyti „ne“ formuoja patį žmogų ir jo aplinką.

Jungas aiškiai nurodo, kad drąsa prasideda nuo sąmoningo apsisprendimo veikti nepaisant vidinių baimių. Tai ne abstrakti sąvoka ar retorinė figūra. Drąsa – tai kasdienė praktika, kurią formuoja nuoseklūs sprendimai. Kiekvienas veiksmas prieš savo šešėlį stiprina asmeninę autonomiją, vidinį integralumą ir skatina sąmoningumą.

Maži žingsniai, didelė reikšmė

Veikimas nebūtinai turi būti ryškus ar drastiškas. Jis gali prasidėti nuo mažiausių sprendimų: pasakyti „ne“ moraliniame konflikte, atsisakyti apgaulingos praktikos, sąžiningai atlikti darbą ar inicijuoti pokalbį apie problemas. Kiekvienas toks žingsnis turi kumuliatyvų poveikį – formuoja kultūrą, skatina kitus drąsiai imtis veiksmų, stiprina bendruomenės atsparumą pasyvumui.

Kalbėjimas apie problemas yra svarbus, tačiau jis negali būti vienintelis tikslas. Galime būti giliais kritikais, analitikais ar filosofo minties gilumą turinčiais žmonėmis, tačiau jei žodžiai nevirsta veiksmais, jie tampa tik pasiteisinimu neveikti. Nietzsche tai vadintų „vergo mąstymu“ – nuolankiu pasyvumu, komforto zonos gynimu ir savo neveikimo pateisinimu. Tokia būsena suteikia iliuziją, kad stebėdami ir komentuodami dalyvaujame pokyčiuose, nors iš tiesų tik juos stabdome.

Kasdieniai pavyzdžiai

Darbo kolektyve ar organizacijoje dažnai matome situacijas, kai aiškiai matomas neefektyvumas, veiklos imitacija ar neteisybė. Daugelis žino, kad galima būtų pagerinti procesus ar spręsti konfliktus, tačiau tyliai stebi, laukia, kol kažkas kitas „paims iniciatyvą“. Rezultatas – stagnacija, prastėjanti atmosfera ir motyvacija veikti.

Šeimoje arba bendruomenėje pasyvumas taip pat turi pasekmių. Jei vienas šeimos narys toleruoja neteisybę ar nesąžiningumą, tai siunčia signalą kitiems, kad galima elgtis panašiai. Kiekviena neišreikšta pastaba, neatliktas veiksmas ar bijojimas įsikišti – tai tylus pritarimas. Veikimas, nors ir nedidelis, gali pradėti grandininę reakciją: paskatinti kitus drąsiau išreikšti savo nuomonę, imtis iniciatyvos ir kartu formuoti atsakingą aplinką.

Veikimas – priešingybė pasyvumui

Žmogus, bijantis veikti, rizikuoja tapti savo paties nelaisvės įkaitu. Komforto zona tampa pančiu: palikti ją reiškia pripažinti savo vidinį šešėlį, prisiimti atsakomybę ir priimti riziką. Ši rizika dažnai suvokiama kaip grėsmė, bet iš tiesų ji yra sąlyga pokyčiams. Jungiška perspektyva leidžia suprasti, kad vidinė drąsa ir sąmoningumas – tai pirmieji žingsniai, leidžiantys transformuoti ne tik asmeninę, bet ir socialinę aplinką.

Veikimas kyla ne tik iš moralinio imperatyvo, bet ir iš praktinės patirties. Kai laukiame, kol kiti imsis iniciatyvos ir spręs problemas, stagnacija stiprėja, baimė auga, o bendruomenė, organizacija ar partija praranda energiją judėti pirmyn. Tyla, nuolankumas ar „pasiruošimas kitai progai“ dažnai tampa ilgalaike pasekme, stabdančia tiek asmeninį, tiek kolektyvinį augimą.

Veikimas skatina kitus

Kiekvienas veiksmas – net mažas – skatina kitus aktyviau įsitraukti. Jungas tai vadina sąmoningumo plitimu: veiksmas, kylantis iš asmens vidinės integracijos, natūraliai inspiruoja kitus. Tai kuria grandininę reakciją: kai individas prisiima atsakomybę, bendruomenė įgauna pagreitį, formuojasi pasitikėjimas, skaidrumas ir atsakomybė.

Veikimas gali būti konkretus: inicijuoti projektą, ieškoti problemos sprendimo, įsitraukti į dialogą, siūlyti sprendimus. Svarbiausia, kad jis būtų sąmoningas ir atsakingas. Būtent tokie veiksmai leidžia įveikti „socialinę inerciją“, kai bendruomenė, nors turi žinių ir įrankių, lieka sustingusi, baimės ir pasyvumo įkaitė.

Kelias iš šešėlio

Veikimas kuria pagreitį ir pokyčius. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas sprendimas, net mažas, turi sukauptą galią – jis formuoja kultūrą, bendruomenės ar organizacijos tapatybę ir atsakomybę. Tylėjimas, kad ir koks „neutralus“ jis atrodytų, visada stiprina stagnaciją, baimę ir neatsakingumą. Komforto zona tampa pasyvumo veidrodžiu – ją palikti reiškia pripažinti savo šešėlį, prisiimti atsakomybę ir imtis veiksmų.

Drąsa – tai sąmoningas žingsnis, dažnai siauras ir sunkus, bet jis atveria kelią laisvei, pokyčiui ir brandai. Veikimas nėra privilegija ar pasirinkimas tarp „teisingo“ ir „neteisingo“. Veikimas – būtinybė. Tai sprendimas nebebūti pasyviu stebėtoju, o tapti žmogumi, kuris kuria.

Iš savo patirties žinau, kad žmogaus neįmanoma priversti veikti. Net geriausios idėjos ar nuoširdūs raginimai dažnai pažadina tik pasipriešinimą. Tikras pokytis negali būti primestas iš išorės – jis kyla iš vidaus, iš tyliai bręstančio poreikio atkurti darną tarp to, kuo tikime, ir to, kaip gyvename. Kartais belieka leisti žmogui susitikti su savo abejonėmis, baimėmis ir tylėjimo kaina – ir pasitikėti, kad ateis akimirka, kai jis pats pasirinks veikti.

Tikiu, kad vidiniai pokyčiai visada įmanomi – net jei jie prasideda tyliai, vos juntamai. Galbūt jie gimsta iš vieno paprasto klausimo sau: ar mano tylėjimas vis dar teisingas? Kiekvienas toks klausimas – tai mažas žingsnis iš šešėlio į šviesą. Veikimas gali prasidėti ne nuo didelių žodžių ar kovų, o nuo tylos, iš kurios kyla apsisprendimas būti atviresniam, sąžiningesniam, drąsesniam.

Kviečiu kiekvieną stabtelėti ir pamąstyti – galbūt šiandien yra ta diena, kai verta ištarti sau: pabandysiu. Nes kiekvienas toks žingsnis, kad ir mažas, jau yra kelias iš šešėlio.

Autorius yra Nacionalinio susivenijimo narys