Lietuvą aplankė Jungtinių Valstijų „YouTube“ žvaigždė IShowSpeed – garsėjantis rėkimu, isteriškais šūksniais ir beprasmiu šou. Valstybė tam skyrė 30 000 eurų. Viskas tariamai dėl „jaunimo dėmesio“. Tačiau paklauskime atvirai – ar tai tikrai investicija į Lietuvos žinomumą, ar tiesiog dar vienas aklas nusilenkimas dekadentiškai Vakarų popkultūrai, kuri griauna sveiką protą ir tautos stuburą?
Kokia auditorija? Ir kodėl turėtume susirūpinti?
IShowSpeed auditorija – tai 10–18 metų amžiaus vaikai ir paaugliai. Būtent ta karta, kuriai reikėtų duoti kryptį, vertybes ir pavyzdį. Vietoj to jie gauna triukšmą, kvailiojimą, vulgarumą. Šis turinys veikia kaip narkotikas – akimirksniu sužadina emocijas, bet ilguoju laikotarpiu silpnina gebėjimą susikaupti, mąstyti, kurti.
Tai, ką neurologai šiandien vadina „rooted brain“ (supuvusių smegenų) sindromu – tampa ne pavieniu atveju, o sistemine visuomenės būsena. Kuo jaunesni mūsų vaikai įsitraukia į tokią terpę, tuo labiau jų smegenys praranda gebėjimą suvokti pasaulį realybėje, o ne ekranų iliuzijose.
Pats auginu vaikus – matau pavojų iš vidaus
Auginu keturis vaikus. Ir kasdien stebiu, kaip jų dėmesį vis sunkiau patraukti realiu pasauliu: gamta, darbu, kūryba. Visa, kas reikalauja pastangų, nuoseklumo ir tylos – tampa jiems nepatrauklu. Kodėl? Nes šalia – ekranai, per kuriuos be pertraukos liejasi greitas, bukinantis turinys. Jeigu vaikų nekontroliuotume, jie net nežinotų, kad yra kitoks gyvenimas – nes šis jų net nepasiektų. Pats naudoju internetą, todėl iš praktikos žinau, kaip kartais sunku atsispirti beprasmės informacijos ar vaizdų vilionėms.
Todėl kai valstybė į tas „beprasmes transliacijas“ investuoja mokesčių mokėtojų pinigus, man, kaip tėvui ir kaip piliečiui, kyla klausimas: ar mes apskritai suprantame, ką darome?
Išdavystė ar išmintis?
Sakoma, kad Lietuva per šį vizitą „pasiekė milijonus jaunų žmonių“. Bet kokia žinia jiems buvo perduota? Kad esame linksma vieta kvailystėms? Kad mūsų ministrai pasitinka „streamer’ius“ kaip valstybės vadovus? Ar tokia žinia stiprina tautos autoritetą, ar tik gilina mūsų kaip periferinės, besitaikančios įtikti visiems, valstybės įvaizdį?
Galime kalbėti apie šiuolaikinės diplomatijos priemones, apie viešųjų ryšių strategijas. Tačiau be vertybių tai tik išblizgintas niekas. Jei norime, kad mūsų vaikai augtų laisvi ir stiprūs – turime ugdyti jų protus, o ne žaisti jų silpnybėmis.
Ar dar suvokiame, ką reiškia būti tauta?
Jei valstybinė politika ima remtis trumpalaikiais triukšmingais interneto šou, rizikuojame prarasti orientyrus. Tautos ateitis vis dar formuojasi ne „YouTube“ sraute, o šeimose, klasėse, vietinėse bendruomenėse – ten, kur perduodamos vertybės, o ne sekėjų skaičius.
Jei mums išties rūpi jaunimo pasaulėjauta, turime atsispirti lengvam pataikavimui. Mums reikia lyderių, kurie rodo kryptį, o ne taikosi prie mados. Ne tų, kurie kviečia influencerius į valstybės simbolines erdves, bet tų, kurie kviečia vaikus į mišką, dirbtuves ar skaityklą.
Tai ne vienkartinis vizitas – tai simbolinis signalas apie tai, kur sukame kaip valstybė.
Lietuva gali būti moderni, kūrybinga ir atvira, bet tik tuomet, kai žino savo tapatybę ir saugo ją be kompleksų.
Kažkas dirba su rimtesnių, pozityvių gyvenimiškų konkursų pralaimėtojais, kokių visada dauguma. Iš tokių amžiais tikimasi susigėdimo ir kuklumo. Ir laimėtojų nurodymų klausymo. Dauguma tokia ir yra , kaip visais laikais. Bet ne visi tokie , ką ir matome, kada parodomi jų protestai ir maištai. Ir tarp pralaimėtojų atsirandančių lyderių saviraiška. O parodyti šiais laikais nesunku – filmuok ir rodyk, negi gaila? Nervuoja rodymas tuos kas nežino ką su jais daryti, kad jų „nebūtų”. O kas žino?
Ne filmuok, o geriau dezuok. Lyderis be stiprių pralaimėtojų nekažin kas. Generolas be eilinių tuščia vieta.
Kai DI palaipsniui perims dabar gerbiamų žmonių darbą, tokios publikos tik daugės
„Rotten” cf. „rooted”, abu angl.
Reiškia lietuvių pakeitimą nelietuviais. Rinkėjams ir mierams tai labai patinka. Kuo mažiau lietuvių ir Lietuvių kalbos – tuo kaimynams ir Didžiajam Trejetui geriau.
Ačiū Jums už komentarą ir labai tikslią pastabą. Iš tiesų, čia buvo vertimo netikslumas – teisingas terminas turėtų būti „rotten brain“, ne „rooted brain“. „Rooted“ iš tiesų reiškia „įsišaknijęs“ ar, kaip Jūs taikliai pastebėjote, kompiuterių žargonu – „užvaldytas“. Dėkoju, kad tai pastebėjote ir paaiškinote kitiems skaitytojams.
Dėl likusios Jūsų komentaro dalies visiškai pritariu: jaunuoliai be savo finansų ir be savarankiško mobilumo jokio turizmo proveržio nesukels. Tačiau kai kam, atrodo, svarbiau skaičiai ir socialinių tinklų burbulas, o ne reali logika ar ilgalaikė nauda Lietuvai. Džiaugiuosi, kad vis dar yra kritiškai mąstančių skaitytojų, kaip Jūs.
„neurologai šiandien vadina „rooted brain“ (supuvusių smegenų) sindromu“
„Rooted“ nereiškia „supuvęs“. „Supuvęs“ būtų „rotten“. „Rooted“ pažodžiui reiškia „su šaknimis“, „įsišaknijęs“ ar „toks, į kurį suleistos šaknys“. Šiaip „rooted brain“ reiškia „užvaldytos smegenys“; tas posakis yra kilęs iš kompiuterių žargono, kur „rooted device“ reiškia „užvaldytas įrenginys*“, ypač su Android operacine sistema. Taip yra dėl to, kad Android įrenginį užvaldo tas, kas gauna prieigą prie jo šakninio katalogo (root directory).
Šiaip neblogas straipsnis. Apie tą veidą nuotraukoje nieko nesakysiu, kad negaučiau pabaudos už neapykantos kalbą, o visas tas įvykis rodo visų tų nabagų ministriukų ir kitų benkunskinų protinį atsilikimą: juk 10–18 metų vaikai, net ir Amerikoje, neturi savo pinigų ir negali be tėvų keliauti, taigi jokio turizmo verslo Lietuvoje nepaskatins. Iš visų tų „milijonų jaunų žmonių“ naudos bus nulis. O pinigų turi tie, kas tokio mėšlo nežiūri.