Romualdas Zemeckis. Lietuvos mokslo sistema kryžkelėje: laikas esminiam virsmui

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuotas renginys „Mokslo iniciatyvos žinioms imliam verslui“ atskleidė ne tik sveikintinų pastangų užmegzti ryšį tarp mokslo ir verslo, bet ir gilesnę, sisteminę problemą.

Lietuvoje mokslo politika vis dar konstruojama remiantis praeities struktūromis, formaliais vertinimais ir vakarietiškomis schemomis, kurios daugeliu atveju nėra tinkamos mažai valstybei, siekiančiai kurti realią, vietos reikmėms aktualią vertę.

Mokslo ir verslo atskirtis: giluminė ir institucinė

Mokslo institucijos – universitetai, institutai, tyrimų centrai – veikia tarsi atskirame nuo šalies socialinės ir ekonominės tikrovės burbule. Oficialiuose dokumentuose deklaruojamas mokslo ir verslo bendradarbiavimas dažnai apsiriboja formaliais partnerystės memorandumais, bet ne realiomis jungtimis, kurios generuotų inovacijas ar spręstų vietos problemas. Didelė dalis verslo, ypač mažos ir vidutinės įmonės regionuose, net nesvarsto galimybės bendradarbiauti su universitetais, nes nežino nei ką šie siūlo, nei kaip prie jų prieiti.

Tuo tarpu mokslininkai, ypač jaunesniosios kartos, dirba pagal paskatas, kurios yra orientuotos į publikavimą aukštai reitinguojamuose žurnaluose, bet nebūtinai į sprendimus, aktualius Lietuvai. Kai vienintelė karjeros „valiuta“ yra publikacijos „Web of Science“ ar „Scopus“ duomenų bazėse, mokslininkui ekonomiškai ir profesiškai nenaudinga kurti produktą, kuris padėtų vietos bendruomenei, bet neturi publikacinio potencialo.

Mokslo rezultatai neturi grįžtamojo ryšio į šalies problemas

Ši situacija nėra atsitiktinė – ji formuojama mokslo vertinimo sistemų, kurios taikomos tiek pavieniams mokslininkams (pvz., vertinant jų kvalifikaciją, skatinant), tiek institucijoms (skirstant bazinį finansavimą). Šiuo metu pagrindinis vertinimo kriterijus yra mokslinių publikacijų skaičius ir citavimas. Tokia tvarka veikia didelėse ir turtingose valstybėse, kur yra stipri pramonė, privatūs investuotojai, o mokslas yra tiek globalus, tiek vietinis.

Lietuvoje ši schema neveikia: mes eksportuojame mokslinę produkciją (žinias), bet importuojame inovacijas (technologijas). Mūsų mokslininkai išleidžia straipsnius prestižiniuose leidiniuose, bet mūsų verslas perka technologijas iš Vokietijos, Skandinavijos, JAV ar Kinijos. Tai – ne darna, o sistema, kuri ugdo gerus mokslininkus globaliam mokslo pasauliui, bet nekuria naudos savo visuomenei.

Nerealizuotas infrastruktūros potencialas

Nuo 2004 m. Lietuva investavo šimtus milijonų eurų į mokslo infrastruktūrą. ES struktūrinės paramos dėka buvo atnaujinti universitetų, institutų pastatai, sukurtos modernios laboratorijos, nupirkta įrangos už dešimtis milijonų eurų. Sukurti kompetencijų centrai, slėniai, technologijų parkai. Tačiau ši infrastruktūra didžiąja dalimi nėra išnaudojama: nėra pakankamai lėšų tyrėjų darbui, trūksta konkurencingų atlyginimų, nėra užsakymų nei iš verslo, nei iš viešojo sektoriaus.
Laboratorijos tampa daugiau demonstraciniais centrais nei realios tyrimų ir plėtros vietos. Jose dažnai dirba keli techniniai darbuotojai, kurie palaiko įrangos funkcionavimą, bet realūs moksliniai eksperimentai – itin reti. Tai ne tik iššvaistyti resursai – tai ir sisteminės krizės indikatorius.

Atžalinių įmonių kūrimo kliūtys

Lietuvos mokslo taryba (LMT) teoriškai turi instrumentus skatinti atžalines įmones, kurios padėtų komercinti mokslo rezultatus. Tačiau realybėje paraiškos šiems instrumentams yra sudėtingos, jose gausu rodiklių, įsipareigojimų, kurių įgyvendinimas reikalauja biurokratinės patirties, o ne verslumo. Vertinimo procesai užtrunka beveik metus, o tuo metu pasaulis juda į priekį, mokslininkas praranda motyvaciją, rinka pasikeičia.
Be to, universitetų vidaus taisyklės dažnai nėra palankios atžalinėms įmonėms – jos riboja komercinę veiklą, sukuria konfliktą tarp akademinių ir verslumo paskatų, nėra aiškios pelno pasidalijimo schemos.

Mokslo „protų nutekėjimas“ į vadybą

Viena iš rimčiausių problemų – produktyvūs ir talentingi mokslininkai masiškai pereina į vadybines ar ekspertines pozicijas, kur siūlomos didesnės pajamos, mažesnė akademinė rizika ir didesnis „statusas“. Tokiu būdu ugdomi, brangiai „išlaikyti“ specialistai vietoje tyrimų tampa programų koordinatoriais, tarpininkais ar konsultantais. Mokslas netenka kūrėjų ir tampa mechanizmu, kuriame svarbiausia užpildyti formas, o ne išspręsti problemas.

Ką siūloma daryti?

1. Keisti mokslo vertinimo sistemą – įtraukti kokybinius poveikio kriterijus: įtaką politikos formavimui, spręstų problemų apimtį, verslo poreikių atitikimą, socialinių inovacijų kūrimą.
2. Įvesti misijomis grįstą finansavimą – orientuotą į konkrečius nacionalinius ar regioninius iššūkius (pvz., sveikatos nelygybės mažinimą, klimato kaitos švelninimą, demografinių pokyčių valdymą).
3. Supaprastinti inovacijų ir atžalinių įmonių finansavimo mechanizmus – parengti „greito finansavimo“ schemas, kur sprendimai priimami per 1–2 mėnesius, sumažinamas rodiklių kiekis, o administracinė našta perduodama institucijai, o ne pavieniam tyrėjui.
4. Aktyvuoti infrastruktūrą per atvirus kvietimus naudotis įranga – sukurti valstybinę platformą, kurioje mokslininkai, verslai, net mokytojai galėtų registruotis tyrimams, eksperimentams, naudodamiesi jau turima įranga.
5. Skatinti mokslininkų grįžtamąjį ryšį į studijas – įsteigti papildomas motyvacines priemones dėstytojams, kurie aktyviai įtraukia studentus į taikomuosius tyrimus, dirba su regionų verslu ar savivaldybėmis.
6. Sumažinti perteklinę biurokratiją – centralizuoti ataskaitų sistemas, skaitmenizuoti paraiškas, supaprastinti vertinimo rodiklius, kad mokslininkas daugiau laiko skirtų tyrimams, o ne dokumentų pildymui.

Išvada

Lietuvai reikia naujos mokslo politikos paradigmos. Tokios, kuri kurtų ryšį tarp žinių ir realių sprendimų, tarp mokslo ir gyvenimo. Mūsų valstybė neturi tiek laiko ar išteklių, kad leistų sau turėti simbolinį mokslą. Mums reikia veikiančio, taikomo, prasmingo mokslo – ne tik žinioms kaupti, bet ir ateičiai kurti.