Gerai žinoma, nes ir statistiniuose šaltiniuose, ir kasdienėje žiniasklaidoje nuolat minima, jog Lietuvoje pernelyg paplitęs skurdas ir socialinė nelygybė. Politikai, keisdamiesi valdžia, tik žada, kad su ekonomikos augimu padėtis gerės, bus pagelbėta adekvačiai visiems.
Tačiau žmonių socialinės apsaugos klausimas, pirmiausia yra teisingumo klausimas. Kai socialinio teisingumo nėra, šalies ekonominiai pasiekimai niekad nebus pakankami. Taip yra, nes vienai, kad ir pasiturinčiai, visuomenės daliai vis negana ir negana, o kitai vis nėra ir nėra iš ko padėti.
Persitvarkymo Sąjūdis labai rimtai kėlė socialinio teisingumo klausimą. Bendrojoje LPS programoje buvo net specialus skyrius, pavadintas „Socialinis teisingumas“. Steigiamajame suvažiavime ekonomistas prof. R. Rajeckas teigė: „Didžiausias skaldytojas (visuomenės – R.L. pastaba) yra socialinis neteisingumas, kuris lyg vėžys ėda mūsų visuomenę. Socialinis neteisingumas gali įsigalėti tik uždaroje visuomenėje. Atviroj visuomenėj socialinis teisingumas turi suklestėti. Mūsų visuomenė turi būti atvira, atvira informacijos požiūriu.“ Dabar informacijos, rodos, net per daug, bet sunku susivokti kuri teisinga, kuri – ne. Pamestas Sąjūdžio metų kompasas – socialinis teisingumas. Jis net neminimas, užmirštas, nepažintas, nors kaip matėme, Sąjūdžiui tai buvo vienas esmingiausių naujos visuomenės principų.
Paprastai socialinis teisingumas suprantamas, kaip teisingas atlyginimas už pastangas prisidedant prie bendrojo gėrio. Daugiau ar kvalifikuočiau prisidėjusiam teisinga atlyginti daugiau. Bet tai ne viskas. Antra, socialiai teisinga garantuoti minimalias žmogaus orumo nežeminančias pragyvenimo sąlygas nepriklausomai nuo nuopelnų, vien todėl, kad esame bendrapiliečiai ir humanistinių paskatų vedini įsipareigojame saugoti vieni kitus.
Akivaizdu, kad per tris dešimtmečius Sąjūdžio lūkesčiams įgyvendinti nebuvo skirti pakankami ištekliai. Ekonominių pasiekimų rezultatai daugiausia atitenka sėkmingiesiems ir turtingiesiems, o nelaimingesnių gyventojų socialinei apsaugai valstybė skiria kone menkiausius išteklius tarp ES šalių. Atsilikimas didžiulis, išlaidomis socialinėms reikmėms atsiliekame ketvirtadaliu nuo bendros ES šalių tendencijos (žr. pav. diagramą kitu formatu).
Taigi, vis dar aktualūs Sąjūdžio suvažiavime išsakyti akademiko ekonomisto Antano Buračo žodžiai: „Socialinės ir politinės Sąjūdžio programos įgyvendinimas bus daugeliui iki tol neišeita altruistinio pilietiškumo, pasiaukojimo Tėvynės labui mokykla, mokykla, ugdoma tikrojo socialinio teisingumo pagrindais.“
Tikram socialiniam teisingumui įgyvendinti socialinės apsaugos srityje būtina padidinti finansavimą ir jį nukreipti trimis pagrindinėmis kryptimis: pagyvenusių asmenų, vaikų ir darbo rinkoje nesėkmes patiriančių bei skurstančių paramai.
Vyresnių asmenų pajamų apsaugai reikia įvesti nacionalinę pensiją, dabar pertvarkomos bendrosios (nuo 2019m. jau valstybės biudžeto finansuojamos) pensijos pagrindu. Ji turėtų užtikrinti teisiškai įtvirtintų Minimalių vartojimo poreikių (MVP) tenkinimą. MVP dydis šiuo metu – 245 eurai mėnesiui. Sąjūdžio programoje teigiama: „Sąjūdis siekia, kad būtų reguliariai nustatinėjama „reali“ skurdo riba…“ MVP dydis ir yra jau įtvirtinta „reali“ skurdo riba. Ji turėtų būti plačiau taikoma. Nacionalinė pensija turėtų garantuoti minimalias pajamas bet kuriam senam žmogui, nepriklausomai nuo jo profesinių pasiekimų (draudimo stažo). Tai – socialinio teisingumo žemiausioji riba tiems, kas jau nebepajėgus pagerinti savo padėties. Šiandien daug kas žino pasaulyje svarstomas bazines pajamas. Ši pensija būtų bazinės pajamos senatvėje. Jos turėtų būti indeksuojamos pagal infliaciją ir todėl neprarastų perkamosios galios.
Esama individuali (su buvusia alga susieta Sodros mokama) pensija užtikrina antrąjį teisingumo aspektą – didesnės pajamos tiems, kad daugiau, kvalifikuočiau ir atsakingiau dirbo. Ji turėtų būti indeksuojama pagal darbo užmokesčio augimą ir tokiu būdu bent dalis pensininkų pajamų neatsiliktų nuo dirbančiųjų algų augimo. Vadinamoji II pakopos pensijų kaupimo sistema turi būti pakeista taip, kad atitiktų vakarų šalių praktiką ir taptų patikimu privataus taupymo senatvei instrumentu. Tam būtina kurti privačių pensijų fondų dalyvių atstovavimo institutą. Reikia atstovauti dalyvius jiems derantis su pensijų turto investavimo paslaugų teikėjais. Patys pensijų fondų dalyviai turi turėti galimybes per atstovus dalyvauti jų turto valdyme. O privačias pensijas turi finansuoti ne valstybė, kuri ir taip nesusitvarko su socialinės apsaugos finansavimu, bet patys privatūs asmenys.
Mažinant vaikų skurdą, šeimų piniginę paramą reikia sieti su pajamų neapmokestinimo minimumu. Didelė klaida neapmokestinamojo minimumo, priklausomai nuo vaikų skaičiaus, panaikinimas pastaraisiais metais. Neapmokestinamasis minimumas ir vaiko pinigai – viena kitą papildančios paramos formos. Teikiant paramą šeimoms būtina atsižvelgti į tėvų ir vaikų skaičiaus santykį šeimoje. Juk vienišų mamų/tėvų šeimos ir šeimos, kuriose daugiau nei du vaikai dažniausiai skursta. Tokių šeimų vaikai nepelnytai patiria didžiausia neteisingumą vos įžengę į šį pasaulį. Sąjūdžio programoje buvo pasakyta „Sąjūdis remia tokią šeimos globos praktiką, kuri garantuos, kad vaikų skaičiaus didėjimas neigiamai neatsilieptų šeimos pragyvenimo lygiui ir vaiko asmenybės ugdymui.“
Kitoms socialinėms grupėms (be aptartų pagyvenusių asmenų ir vaikų) socialinę pagalbą reikia skirti iki minėto minimalių vartojimo poreikių dydžio ir besąlygiškai, jeigu asmenys nedarbingi dėl sveikatos sutrikimų, šeimyninių įsipareigojimų (globoja artimą žmogų). O darbingiems asmenims paramą reikia tampriai sieti su pagalba, kurios reikia pasirengti grįžtant į darbo rinką ar mokymosi sistemą. Tokių asmenų rėmimas dažnai piktina visuomenę, nes užsitęsia, tie asmenys tampa ilgiems metams priklausomi nuo paramos, nes jie negauna tinkamų socialinės integracijos priemonių. Jų gėdijimas, panieka jiems problemos nesprendžia, reikalinga profesionali pagalba.
Gėdyti reikėtų tuos, kurie išsaugojo ir net išpūtė tarybų sistemai būdingas privilegijas. Pvz., teisėjams mokamos ne tik antros pensijos, bet jos dar ir triskart didesnės už „Sąjūdžio eilinių“. O juk reikalauta „kad būtų panaikintos prieštaraujančios socialiniam teisingumui, visų pirma nomenklatūrinių darbuotojų, privilegijos“ (Sąjūdžio programa). Sąjūdžio suvažiavime priimta rezoliucija „Dėl Lietuvos visuomenės vienybės“, kurioje teigiama, kad „LPS siekia atkurti visuomenės narių tikėjimą socialiniu teisingumu, reikalauja panaikinti visas neteisėtai įgytas privilegijas…“. Šio siekio įgyvendinimas atlaisvintų papildomus išteklius nepagrįstai nuskurdintųjų padėties pagerinimui.
Autorius yra ekonomistas, profesorius, socialinių mokslų daktaras
Pirmą kartą paskelbta „Sąjūdžio Atgimime“ 2018 m. spalį
Dar viena sritis priedo. Tai minimali alga (MMA). Darbo vieta reikalaujanti dirbti pilnos dienos valandų skaičiu turi būti apmokoma bent nustatyta žmogui ir jo šeimai reikalingu pragyvenimui kiekiu. Ir vyriausybės siekis turi būti per nustatytą laiką pasivyti ES vidurkį.
Mieli valdžios vyrai tegul pradeda nuo savęs: atsisako kancelerinių išlaidų, nes gali jas padengti iš savo solidžios algos, kaip tai daro mokytojai ar dėstytojai. Važinėti į susitikimus su rinkėjais gali visuomeniniu transportu taip, kaip važiuoja mokytojai į savo lėšomis apmokamus seminarus ar šeimos gydytojai lankyti ligonių į namus. Tegul skiria daugiau lėšų ir lengvatų daugiavaikėms šeimoms. Tai bus bent mažas žingsnelis link nelygybės mažinimo.
Sakys valdžios vyrai, kad jų lengvatas numato įstatymai, ogi pavyzdį tegul ima iš popiežiaus Pranciškaus…
skirčiau pinigus tik toms daugiavaikėms šeimoms, kurios neprageria pinigų ir gimdo vaikus ne dėl pinigų. Tai žinodami, asocialai nors kiek planuotų savo gimdymus