UNESCO iniciatyva spalio 5 d. paskelbta Tarptautine mokytojų diena. Šią dieną siekiama atkreipti dėmesį į itin svarbų mokytojo darbą, pagerbti didžiulę atsakomybę už vaikų išsilavinimą ir auklėjimą prisiimančius pedagogus.
Netektis – Mokytojo dieną
Taip jau sutapo, kad neseniai, būtent šią – Mokytojo dieną netekome iškilaus Lietuvos mokytojo, tikro pedagogikos klasiko Valentino Spurgos.
Jis gimė 1929 m. balandžio 25 d. Aržuolupių kaime (Šakių r.). Mokėsi Šakių pradinėje, o vėliau – „Žiburio“ gimnazijoje. Spurga nedvejodamas pasirinko savo gyvenimo kelią – mokytojo kelią. Metus dirbo Šakių rajono Švediškių pradinėje mokykloje, o vėliau – Sintautų progimnazijoje. 1953 m. Spurga su pagyrimu baigė Vilniaus pedagoginio instituto Istorijos fakulteto studijas, po kurių jis dirbo dėstytoju Šiaulių pedagoginiame institute.
1954 m. persikėlė į Kapsuką (dabar Marijampolė) ir dirbo miesto 2-osios vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju. Kaip gabiam vadovui jau po metų jam buvo patikėtos V. Mykolaičio – Putino vidurinės mokyklos – internato direktoriaus pareigos. Spurga vadovavo jai dvidešimt vienerius metus.
Dirbdamas mokykloje – internate jis pradėjo mokslinius tyrimus. 1979 m. sėkmingai apgynė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją (edukologijos daktaras) apie pedagoginį vadovavimą mokinių saviauklai. Kiek vėliau jis disertaciją pertvarkė į knygą „Pedagoginis vadovavimas mokinių saviauklai“.
Mokykloje sukauptą didžiulę patirtį Spurga net vienuolika metų panaudojo Švietimo ministerijoje. 1977–1983 m. jis dirbo švietimo ministro pavaduotoju, o 1983–1988 m. vadovavo šiai ministerijai. Po to jis dėstė pedagogiką Vilniaus pedagoginiame institute.
Spurga išleido penkias monografijas (dvi iš jų nepriklausomoje Lietuvoje) ir atspausdino virš 150 straipsnių mokslinėje spaudoje.
Išskirtinės mokyklos vadovas
V. Mykolaičio – Putino vidurinė mokykla – internatas buvo viena iš geriausių Lietuvoje, išskirtinė. Ji pasižymėjo visapusišku ir itin kokybišku moksleivių lavinimu. Spurga buvo subūręs profesionalių ir savo darbui pasišventusių mokytojų ir auklėtojų kolektyvą.
Auklėtiniai prisimena, kaip lietuvių kalbos mokytoja su ašaromis akyse pasakodavo apie Maironį ir kitus iškiliausius mūsų tautos rašytojus. Mokykloje veikęs literatų būrelis ir literatūrinės šventės „Pavasaris rudenį“ išugdė poetes: Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę Nijolę Miliauskaitę – Bložienę ir „Poezijos pavasario“ laureatę Zitą Mažeikaitę – Sajienę.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas muzikiniam lavinimui. Veikė keli chorai, orkestras, estradinis ansamblis, berniukų ansamblis (oktetas) sėkmingai pasirodė pirmojoje respublikinėje „Dainų dainelėje“. Vyresnių klasių mokiniai buvo mokomi šokti valsą ir kai kuriuos pramoginius šokius.
Moksleiviai skindavo pergales įvairiose olimpiadose, mokyklos tinklininkai sudarė miesto komandos branduolį. Vaikai buvo supažindinami ir su etiketu: kaip elgtis viešoje vietoje ir prie stalo, bendrauti su kitais žmonėmis, rengtis.
Klasės auklėtojai noriai bendraudavo su mokiniais įvairiomis temomis, į mokyklos bendrabučio kambarius vakarais dažnai užsukdavo ir mokyklos direktorius. Jis ypač mėgdavo pakalbėti savęs pažinimo ir saviugdos temomis. Spurga mokiniams dažnai patardavo: „Būkite geri, ir jums visi tuo pačiu atsiteis“.
„Spurga buvo labai plataus akiračio ir strategiškai mąstantis vadovas, kuris nuoširdžiai rūpinosi visais ir viskuo“, – sakė daugiau kaip tris dešimtmečius mokykloje dirbusi auklėtoja Aldona Rumševičienė. Ir kiti kolegos jai antrino sakydami, kad dirbti su tokiu vadovu buvo didelė garbė.
Su atestatu – ir profesiniai įgūdžiai
Buvę mokyklos mokiniai iki šiol prisimena itin kryptingą darbinį auklėjimą. Moksleiviai dirbo įvairius darbus virtuvėje, pasidengdavo stalus vakarienei, tvarkė aplinką, prižiūrėjo želdinius ir gėlynus. Dirbo ir mokyklos pagalbiniame – mokomajame ūkyje. Sodas, didžiulis šiltnamis, dešimtys inspektų buvo mokyklos teritorijoje, kita žemės dalis – už miesto ribų.
Dar vienas šios mokyklos išskirtinis bruožas – fakultatyvinės grupės, kuriose buvo ruošiami šaltkalviai, staliai, siuvėjos. Mokinių pagaminti daiktai buvo panaudojami mokyklos reikmėms. Mokykloje įgyti darbiniai įgūdžiai labai pravertė auklėtiniams jų tolimesniame gyvenime.
Mokykloje mokėsi net 500 moksleivių, todėl daug dėmesio buvo skiriama vidaus tvarkai. Moksleivių pasiekimai moksle, elgesys ir darbinė veikla buvo fiksuojama, veikė ištisa motyvavimo sistema. Stropiausi ir gerai besielgiantys mokiniai bei atskiros klasės buvo skatinami ekskursijomis. Būdavo organizuojamos išvykos ir pagal mokomų dalykų turinį.
Visapusiškai parengti mokyklos auklėtiniai nesunkiai įstodavo į aukštąsias mokyklas. Savo darbui atsidavusių mokytojų ir auklėtojų įtaka buvo tokia svarbi, kad didelė dalis baigusiųjų pasirinko pedagogo profesiją. Mokykla turėjo prasmingą tradiciją – kasmet vasario pirmąjį šeštadienį susirinkti į bendrą baigusiųjų ją ir mokytojų susitikimą.
Dabar pakalbinti šios mokyklos auklėtiniai prisimena ją kaip sąmoningumo, savarankiškumo ir bendrystės ugdymo šventovę.
Rūpestis lietuvių kalba
Valentinas Spurga švietimo ministru dirbo tik penkerius metus, tačiau paliko ženklius pėdsakus švietimo istorijoje. Puikiai suprasdamas mokytojo darbo svarbą, jis pasirūpino, kad būtų išleista apybraižų knyga apie Lietuvos mokytojus. Leidiniui Spurga pateikė ir savo jautrų žodį – apžvalgą „Apie mokytoją ir mokytojui“. Knygoje ne tik ministerijos darbuotojų, mokslininkų įžvalgos apie to meto švietimo aktualijas, bet ir gilus žvilgsnis į nueitą kelią nuo tarpukario Lietuvos laikų iki 1987 metų.
Jam vadovaujant ministerijai lietuvių kalbos savaitinės pamokos buvo padidintos dešimčia valandų, pereita prie dvylikos klasių sistemos. Tiesa, dėl to teko gerokai pakovoti su tuometine švietimo valdžia Maskvoje. Sąmoningai maskuojant ir pavadinant tai „eksperimentu“, galiausiai buvo gautas sutikimas turėti Lietuvoje vienais metais ilgesnį vidurinį mokymą.
Ministras stengėsi mokymo programas išvaduoti nuo nereikšmingos kai kurių rašytojų kūrybos nagrinėjimo, kurie sovietiniais metais dėmesio sulaukė daugiau dėl politinių motyvų, o ne savo kūrinių brandumo.
Spurga gerai suprato šeimos vaidmenį, todėl ragino į mokymo procesą įtraukti ir tėvus. Skatino gerinti pedagoginį tėvų švietimą, kad šie žadintų ir skatintų vaikų žingeidumą, kad knyga taptų jų geriausiu draugu.
Dėmesys kaimo mokykloms
Spurga itin rūpinosi pedagoginio proceso kokybe. Kadangi kaimuose mokytojavo žemesnės kvalifikacijos specialistai, buvo nuspręsta rengti platesnio profilio mokytojus kaimo aštuonmetėms ir mažakomplektėms vidurinėms mokykloms. Pedagoginiai institutai kasmet be konkurso priimdavo beveik du šimtus kaimo mokyklų abiturientų, pirmiausia iš tų rajonų, kuriuose žemiausia mokytojų kvalifikacija. Po ketverių penkerių metų į kaimiškuosius rajonus išvyko net 67 proc. pedagoginių mokyklų absolventų.
Jam vadovaujant ministerijai išpopuliarėjo dalykiniai būreliai, fakultatyvai, sustiprinto dalyko mokymo klasės. Ypač paklausus buvo Lietuvos istorijos fakultatyvas. Tai lėmė išsamesnis žvilgsnis į savo krašto praeitį, nes mokyklinės programos tokių galimybių nesuteikė. Deja, to meto ideologai jį greitai uždraudė.
Be to, Spurga nuolat rūpinosi švietimo skyrių darbuotojų, mokyklos vadovų, mokytojų kvalifikacijos kėlimu, gerosios praktikos sklaida. Ypatingą dėmesį jis prašė atkreipti į ikimokyklinių įstaigų darbuotojus, jų kompetenciją.
Spurga, paklaustas kas yra pedagogika – mokslas ar menas, atsakydavo, kad daugiau menas. Kūryba ir meilė, meilė vaikams.
