Romaldas Abugelis. Švietimo tamsumos – daugiau nei 90 proc. jaunimo nuo 15 iki 19 metų linkę emigruoti

Reformų liūne įklimpusi mūsų švietimo sistema desperatiškai bando iš jo išlipti. Tačiau nuolat menkėjantys ugdymo rezultatai akivaizdžiai liudija, kad to padaryti nepavyksta. Per toli nuklysta iš pagrindinio kelio.

Nesibaigiančios pertvarkos mažina ne tik ugdymo kokybę, bet ir švietimo prieinamumą, skurdina regionus, dar labiau didina atskirtį visuomenėje, skatina valstybinio švietimo nykimą.

Absurdiškiausia yra tai, kad užuot šalinus moksleivių pasiekimų smukimo priežastis, problemas bandoma pridengti valstybiniu mastu klastojant moksleivių pasiekimų rezultatus ir mažinant ugdymo standartus.

O juk švietimas yra esminė mūsų valstybės ateities kūrimo priemonė. Todėl jis turi būti grindžiamas šalies kultūros tradicijomis, saugantis tautos tapatybę, perduodantis vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą ir stiprina valstybę.

Švietimo svarbą sunku pervertinti. Teisus buvo JAV politikas, švietėjas ir diplomatas Edwardas Everettas, sakydamas, kad švietimas yra geresnė laisvės apsauga nei nuolatinė armija. Iš tiesų, jeigu artimiausiu metu nesugebėsime iš esmės pakeisti padėties švietimo sistemoje, tai sukels dar didesnę grėsmę mūsų valstybės ateičiai.

Natūraliai kyla daug klausimų. Kodėl nerandame lėšų vadovėliams, mokinių maitinimui, mokytojų atlyginimams, veiklai po pamokų, prasmingoms vaikų vasaros stovykloms… Kodėl nerandame lėšų naujų darželių ir mokyklų statybai ten, kur jų trūksta, o kur jos dar yra – jas uždarome? Kodėl kaimas – mūsų tautos istorijos, kultūros ir tradicijų lopšys – nardinamas į sutemas? Kodėl į švietimą žiūrima vien tik per sausų skaičių ir trumpalaikės ekonominės naudos prizmę? Kodėl nesuprantama, kad išlaidos švietimui yra ilgalaikė ir pati naudingiausia investicija? Kodėl Švedija ir Suomija, Eurostat duomenimis, gali skirti švietimui šešis – septynis proc. nuo BVP, o mes tik keturis?

Apie dabartinę švietimo būklę parašyta begalė straipsnių, surengta aibė diskusijų, toliau skambiai stumdomos kėdės įvairiausių darbo grupių posėdžiuose. Aš pabandysiu pažvelgti į šį klausimą kiek kitu – istorinių paralelių kampu. Švietimo politiką ir apskritai požiūrį į ugdymą atspindi įstatymai. Tad trumpai ir panagrinėkime.

Tarpukaryje priimtame Vidurinių mokyklų įstatyme buvo įtvirtintas vienintelis tikslas – ugdyti jaunimo dvasios ir kūno pajėgas, mokyti jį Lietuvą mylėti, branginti ir jai aukotis. Gi vienas iš net penkių dabartinio švietimo tikslų – išplėtoti gebėjimus ir patirtį, būtiną asmeniui, kaip Europos ir pasaulio bendrijos, daugiakultūrės visuomenės nariui. Būtent šis tikslas ir užgožia kitus tikslus, jo įgyvendinimui skiriamas didžiausias dėmesys.

Pirmoji nepriklausomos Lietuvos vyriausybė švietimą laikė prioritetu. Švietimo sistema buvo kuriama pasitelkiant J. Jablonskį, M. Biržišką, A. Žmuidzinavičių, P. Mašiotą, T. Ivanauską, V. Čepinskį ir kitus to meto šviesuolius. Sistema buvo nuolat tobulinama pritaikant ją valstybės poreikiams, praktiniam jaunimo parengimui, patriotiniam ir tautiniam ugdymui, buvo steigiamos mokyklos neįgaliems vaikams.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, švietimo pertvarkos gairėms taip pat buvo skiriamas didelis dėmesys. Gairės buvo paskelbtos dar 1988 metais. Prie tautinės mokyklos kūrimo plano daugiausia dirbo Lietuvos pedagogikos mokslinio tyrimo instituto mokslininkės M. Lukšienė ir L. Tupikienė.

Deja, bėgant metams, tautinės mokyklos idėjos buvo atsisakyta ir pasukta liberaliu globalios Lietuvos keliu. Neliko ne tik Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto, bet ir Pedagogikos (Edukologijos) universiteto, išardyta specialiųjų mokyklų ir mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistema. Gėdingai subliuško ir 2018 m. skambiai paskelbta idėja Lietuvai „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“. Vietoje varžytuvių dirbti prestižinį darbą – didžiulis mokytojų stygius.

Padėtį švietimo sistemoje parodo ne tik mokinių pasiekimai, bet ir jų fizinė bei psichologinė būklė. Tik kas dešimtas vaikas yra visiškai sveikas, narkotikų vartojimo patirtį turi jau 10–12 metų vaikai, o savižudybės plinta jau ir tarp jaunesnių moksleivių. Šalies kariuomenei tinkamais pripažįstama mažiau kaip pusė šauktinių.

Moksleivių ir paauglių patyčių mastas yra vienas didžiausių Europoje, kibernetinių patyčių – vienas aukščiausių labiausiai išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Daug valstybių jau atsisako kompiuterių žemesnėse klasėse dėl pablogėjusių moksleivių pasiekimų rezultatų ir jų sąmonės tamsinimo, o mes vis dar brukame juos pirmokėliams, nesugebame sutvarkyti net mobiliųjų telefonų naudojimo mokyklose.

Mokykla nutolo nuo Šeimos, Tautos, Gamtos ir krikščioniškųjų vertybių. Nuo vertybių, kurios buvo puoselėjamos Pirmoje Lietuvos Respublikoje. Visaip menkinamas šeimos vaidmuo mūsų valstybės gyvenime, nepagrįstai slopinama šeimų įtrauktis į vaikų ugdymą, kurį garantuoja Konstitucija. Šimtai šeimų, saugodamos savo vaikus nuo patyčių, siekdamos sukurti saugesnę ir vertybiškesnę aplinką, jau pasinaudojo 2020 metais įteisinta galimybe ugdyti vaikus namuose.

Vis labiau manipuliuojama mokinių teisėmis, pamirštant jų pareigas stropiai mokytis ir pavyzdingai elgtis. Anksčiau mokiniai taikėsi prie mokytojų, dabar – mokytojai taikosi prie mokinių. Štai tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Šio rugsėjo 1 dieną vienos Panevėžio rajono mokyklos moksleiviai buvo pasitikti didžiuliu plakatu „six seven“. Ne, tai ne anglakalbių mokykla. Pasirodo, kad taip mokykla prisitaikė prie moksleivių mados dažnai kartoti šiuos žodžius. Beje, einama dar toliau – kai kurie politikai jau siūlo leisti savivaldybių rinkimuose balsuoti… vaikams nuo 16 metų.

Jungtinių Tautų duomenimis Lietuva yra bene sparčiausiai pasaulyje nykstanti valstybė. Nepaisant to, mokyklose vis labiau atsiribojama nuo tautiškumo ir patriotizmo. Valstybės vėliava kai kur keičiama neužmirštuolėmis minint net ir Sausio įvykius, iš mokyklų „išgaruoja“ stendai su Trispalve, Vyčiu ir Himnu. Dėmesio etnokultūrai mokyklose taip pat nuolat mažėja.

Išblėsus užmojui kiekvieną lietuvį pirmokėlį aprengti tautiniais drabužiais, mokyklose dažnėja „persirengėlių“ šou. Dauguma globalizmo „vertybių“ prisotintų abiturientų jau nesieja ateities su savo Tėvyne. Žmogaus studijų centro atlikto tyrimo duomenimis, daugiau nei 90 proc. Lietuvos jaunimo nuo 15 iki 19 metų linkę emigruoti į išsivysčiusią Vakarų šalį.

Nors vaikams patinka gamta, jie yra uždaryti tarp keturių sienų. Anksčiau daržovės augo lysvėse prie mokyklų, bet jas išnaikinus, bulvės, anot kai kurių vaikų, pradėjo augti prekybos centruose. Buvusios moksleivių poilsiavietės pušynuose, pajūryje ir kituose gražiuose gamtos kampeliuose baigia išnykti.

Mokyklose vis labiau ignoruojami tikybos mokytojai, pasitaiko ir patyčių iš tikinčiųjų. 1997 metais Lietuvos prezidentas inicijavo ir finansavo pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo Katekizmo išleidimą ir padovanojo ją visiems šalies abiturientams. Joje, be kita ko, yra ir Dešimt dievo įsakymų. Su kokiomis vertybėmis palydimi į gyvenimą dabartiniai abiturientai?

Kol valdžia neranda išėjimo iš švietimo tamsumų, mes, tėvai, kartu su mokytojais padėkime savo vaikams ir anūkams eiti keliu į nuostabų žinių pasaulį ir savarankišką gyvenimą. Tuomet ir kelias į Lietuvos ateitį bus tiesesnis.