Linų jau neliko, nyksta ir rugiai.
Linai – vienas iš nedaugelio Lietuvoje auginamų pluoštinių augalų. Lino stiebeliai vartojami gauti pluoštui, kuris tinka siūlams gaminti, o sėklos (sėmenys) – aliejaus gamybai. Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, linai buvo labai svarbios eksporto prekės. 1924 -1927 metais linų pluoštas ir sėmenys sudarė beveik trečdalį viso valstybės eksporto.
1934 – 1938 metais Lietuvoje buvo auginama 78 tūkst. ha linų, pasaulyje pagal šį rodiklį buvome treti (po Rusijos ir Lenkijos). 1990 m. linų buvo auginama jau tik 23 tūkst. hektarų. Tačiau ir šio nedidelio ploto dėl daugelio priežasčių nepavyko išsaugoti. Dabar linai Lietuvoje auginami tik atskirų entuziastų, tokių kaip Liubomiras Bronislavas Vošteris ir kai kurių kitų, dėka. 2018 metais deklaruota tik 546 ha linų. Pluoštinių linų praktiškai jau neliko.
Sėklinio tipo linų mūsų šalyje turėtų būti auginama kur kas daugiau. Sėmenys ir jų produktai yra puikus sveikas maistas, jie tinka ir gyvūnų pašarui. Linų aliejus gali būti taip pat naudojamas gaminti linoleumą, dažus, lakus ir kitus gaminius.
Rugiai – svarbiausias duoninis augalas Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse ir kituose artimuose regionuose. Rugiai yra nelepūs, gerai auga ir prastesnėje, rūgščioje lengvesnėje žemėje. Be ruginės duonos daugelis iš mūsų neįsivaizduojame kasdieninio stalo. Deja, statistiniai duomenys liūdina ir kelia pagrįstą nerimą, kad rugius gali ištikti linų likimas, o mūsų stalas gali būti skurdesnis. 1932 – 1938 metais rugių Lietuvoje buvo auginama 503 tūkst. ha, 1990 m. – 168 tūkst. ha, o šiais metais deklaruota tik 21 tūkst. hektarų.
Beje, pagal išaugintų rugių kiekį mūsų šalis 1992 – 2001 metais kasmet puikavosi pirmame pasaulio šalių dešimtuke. Geriausias pasiekimas – 7 vieta 2000 metais. Tais metais mus lenkė tik Rusija, Vokietija, Lenkija, Baltarusija, Kinija ir Ukraina. 2002 – 2015 metais dar patekdavome į daugiausiai rugių išauginančių valstybių dvidešimtuką, o 2016 m. į jį jau nepatekome.
Rugius negailestingai išstūmė kviečiai ir rapsai. 2011 m. kviečių buvo išauginta beveik du, 2012 m. – trys, o 2015 m. jau daugiau kaip 4 mln. tonų. Gausus trąšų ir kitų cheminių priemonių naudojimas, palankios grūdų kainos rinkoje ir Europos Sąjungos parama pastūmėjo ūkininkus beatodairiškam vis didesnio pelno auginant kviečius siekimui. Tai yra pavojinga tendencija, nes alinamas derlusis dirvožemio sluoksnis, monokultūrų auginimas dar yra labai rizikingas augalų ligų ir kitų pavojų atveju.
Tradicinė juoda duona – mūsų tautinis paveldas, pasižymintis savitais ypatumais. Paveldas yra svarbi šalies etninės kultūros dalis. Iš kartos į kartą perduodama patirtis, specialūs įgūdžiai, atkuriamos istoriškai susiformavusios tradicijos palaiko tautos gyvybingumą, parodo pasauliui mūsų šalies tautinį veidą. Saugodami ir puoselėdami tautinį paveldą didinsime miesto ir kaimo ekonominį ir socialinį gyvybingumą bei patrauklumą. Nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Tautinio paveldo produktų įstatymas įpareigoja mus saugoti tokius produktus.
Tradicinė juoda duona visuomet buvo ir yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Ne veltui per amžius mūsų tauta yra sukūrusi apie ją tiek daug (daugiau kaip tūkstantį) patarlių ir posakių. Štai tik keletas jų: „Ruginė duonutė – mūsų motutė“, „Rugių nesėsi, pėdų nekulsi – duonos nepjaustysi“, „Balta duona greitai nusibosta, o juoda – niekad“, „Geriau tėvas be dantų, negu sūnus be duonos“, „Be aukso apsieisi, be duonos – ne“… Taigi, niekada nepamirškime, kad „Sava duonelė už svetimus pyragus skanesnė“.
Į tašką!