Viešojoje erdvėje netyla diskusija dėl atnaujintų ugdymo programų, dėl tarpinių patikrinimų gimnazijų trečiokams. Būdamas senu istorijos mokytoju ne pirmą sykį susiduriu su eiliniu permanentinės Lietuvos švietimo reformos vajumi. Būtų linksma, jei nebūtų graudu. Graudu, nes švietimo pertvarkos vyksta ne vykdant švietimo politiką, o priimant politinius sprendimus, voluntaristinius, beje, siekiant užfiksuoti savo kadenciją kaip progresyvių, o gal progresyvistinių, reformatorių laikotarpį. Ne išimtis ir pastarasis ugdymo turinio atnaujinimas.
Sutinku, kad kaita turi vykti, bet ji turi būti pagrįsta ir argumentuota. Šiuo atveju to nebuvo. O svarbiausia, ir tai kaip senas mokytojas kuo puikiausiai suprantu, ji buvo atlikta netinkamu metodu. Nacionalinio lygmens sprendimai buvo atlikti iš esmės buitiniame lygmenyje. Ugdymo programų kūrėjų grupės buvo sudarytos viešųjų pirkimų konkurso tvarka, t. y. už žemiausią pasiūlytą kainą. Kaip britai sako, mes ne tokie turtingi, kad pirktume pigų daiktą. Lietuva – turtinga šalis. Į programų kūrėjų grupes dažniausiai susirinko žmonės, neturintys pačių aukščiausių kvalifikacijų, kompetencijų, stokojantys vizijų arba tos vizijos buvo smarkiai fragmentuotos. Vizijos, išskyrus pinigų įsisavinimo viziją, neturėjo nei ŠMSM, nei NŠA, kurios programų kūrėjus kuruojantys specialistai sutiko su viskuo, ką pastarieji siūlė ir tik ragino įtilpti į laiko limitus.
Panašu, kad patys programų kūrėjai ugdymo turinį traukė kaip tą antklodę kiekvienas į savo pusę, dažnai vadovaudamiesi logika, kad gal būt taip bus geriau, įdomiau, naudingiau ir t. t. Rezultatas vienas: į savo CV jie įsirašys Ugdymo turinio atnaujinimo „nuopelną“. ŠMSM liko patenkinta, darbas atliktas, pinigai išmokėti, reforma įvyko… Netgi buvo suvaidintas pritarimo programoms farsas, jas aptariant mokytojų bendruomenėse, bet neįsiklausant arba priverstinai įsiklausant į mokytojų kritiką ir siūlymus.
Ką šiandien turime? Išaugusį mokymosi krūvį, mokymą neturint būtinų mokymosi priemonių, ŠMSM vadovybės aiškinimą, kad galima mokyti pagal naują programą iš senų vadovėlių, o į mokytojų aiškinimą, kad programai įsisavinti trūksta laiko, prikišti, kad pedagogai stokoja laiko vadybos kompetencijų, kad mokoma bendrųjų kompetencijų, kurioms įgyti žinios nebūtinos. Dar sykį graudu dėl reformatorių strateginio mąstymo stokos.
Keista, kad visuomenė, kurios vaikai tapo bandomaisiais buldozerinės reformos triušiais, tyli. Kažką murma, šakojasi tik viskuo nepatenkinti mokytojai, rašinėjantys visokius kreipimus ir drumsčiantys šventą švietimo reformatorių ramybę. Norėtųsi jiems sakyti, ilsėkitės ramybėje…, bet neišeina.
Prisipažinsiu, „ant popieriaus“ istorijos programa III–IV gimnazijos klasei man net labai patinka, dar labiau ji man patiktų, jei būčiau universiteto profesorius, kuris „atbubina“ iš katedros paskaitą… Deja, bet mokykloje darbas vyksta kitaip. Šimtai asmenybių, sąvokų, įvykių ir keturių lygmenų gebėjimų ugdymas reikalauja dešimt kart daugiau laiko to mokyti ir dvidešimt kartų daugiau laiko tam pasiruošti. Tačiau kam tai rūpi. Galima ištransliuoti žinutę, kad tarpiniams patikrinimams pasiruošta. Užduotys sudėliotos į kompiuterinę programą, spaudyk sau sveikas mygtukus ir rink procentus, mielasis vienuoliktoke… Ar tai pakelia ugdymo kokybę, labai tuo abejoju. Sistema dar labiau ugdytinius ir jų ugdytojus stumtelėjo slysti paviršiumi, dar labiau paskatino vienus suktis iš padėties, o kitus arba aiškinti iš apsidraudimo paskatų, kad viskas gerai, arba rinktis kokybę vs kiekybei.
Ar „atsibus“ strategai gavę dar ir istorijos mokytojų asociacijos kreipimąsi dėl tarpinio patikrinimo turinio apimties mažinimo ir programos revizijos!? Norėtųsi būti optimistu… norėtųsi… O labiausiai norėtųsi, kad Lietuvos švietimas taptų politikų, visuomenės, pačių pedagogų ir edukologų nuoširdžiu rūpesčiu, o ne „papigiai“ vykdomos pertvarkos pinigams įsisavinti kadriliu.
Bravo, puikiai. Esmė pasakyta. Bet ar kas nors į tai įsigilins ir bent bandys ką nors pakeisti. Greičiausiai ne ir toliau šoks reformų, keitimų, atnaujinimų kadrilių. Tikrai būtų linksma, jei nebūtų liūdna. Iš mūsų vaikų tiesiog daro zombius.