Religinis ir kultūrinis litvakų paveldas – neatsiejama Lietuvos istorinio palikimo dalis

Prieš porą šimtmečių kokiame nors mažame Rusijos imperijos pakraščio miestelyje buvo galima išvysti, kaip paskui žmogų, vilkintį ilgu apsiaustu ir galvą pridengusį skrybėle, dumia būrys išdykusių berniūkščių ir šaukia: „Litvakas, litvakas, tavo galva kryžiaus formos!” Kodėl kryžiaus formos?

Lietuvos judėjai

Žiloje senovėje savų žydų Lietuvos teritorijoje nebūta. Gyveno ten lietuviai, žemgaliai, žemaičiai, kuršiai, sistemingai įsiverždavo slavų gentys, ramybės neduodavo vokiečiai. Labai nedidelis skaičius žydų persikėlė į Lietuvą tik po kryžiaus žygių. Ir jau žymiai daugiau – garsiajame XIV amžiuje, susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

Pirmieji LDK valdovai leido žydams emigruoti į savo šalį iš kaimyninių vokiečių žemių. Pasak istorikų, didysis kunigaikštis Gediminas dovanojo jiems privilegijų 1323-aisiais – Vilniaus įkūrimo metais. Jo politiką tęsė ir Vytautas, 1388 metais suteikęs žydams žemių Lietuvos Brastoje, Trakuose, Panevėžyje. Nuo to laiko iki XVIII amžiaus žydų bendruomenė Lietuvoje pastoviai augo.

Valdant pirmiesiems kunigaikščiams, žydai kūrėsi daugiausia didesniuose miestuose. Iš pradžių tai buvo gana pasiturintys žmonės. Vėliau atsirado ir vargšų. Pastarieji dažniausiai apsigyvendavo nedideliuose miesteliuose, kur pirmiausia pastatydindavo sinagogą. Persikėlėliai draugiškai sutardavo su kaimynais, nors ir stengdavosi gyventi pakankamai izoliuotai, kad išsaugotų savo tikėjimą, kultūrą ir kalbą. Patys jie vadindavo save aškenaziais, o kaimynai juos – žydais litvakais. Pastarajame pavadinime nebuvo nieko žeminančio – tai tiesiog žydai, gyvenantys Lietuvoje. O Lietuva tada laikytos ir Ukrainos, ir Volynės, ir Podolės žemės.

Bet 1569 metais šios žemės atiteko Lenkijai, o Lietuva įėjo į suvienytos valstybės – Žečpospolitos – sudėtį. Suprantama, judėjai iš lenkiškosios valstybės dalies buvo nustoti vadinti litvakais. Tik išeiviai iš lietuviškų ir baltarusiškų žemių buvo vadinami šiuo vardu.

Ortodoksai

Asimiliuotis su kaimynais litvakai nepanoro. Jie labai griežtai laikydavosi religinių papročių, netgi smulkmenose. Vyrams būdavo privalu, be šnekamosios idiš kalbos, mokėti dar dvi „šventąsias“ kalbas – aramėjų ir ivrito. Juk ivrito kalba parašytos knygos, kurias privalo skaityti kiekvienas išsilavinęs judėjas, tai – Tanachas ir Talmudas. Potraukis skaitymui ir žinioms slypėjo kiekvieno litvako kraujyje. Neveltui abejingesni mokslui judėjai laikė, jog visų litvakų galvos „kryžiaus formos“ – paprasčiau kalbant, jiems patinka tyrinėti netgi tai, ko dievobaimingam judėjui net žinoti nepridera.

Žydų bendruomenės Lietuvoje turėjo savo teismus, administraciją, mokesčių rinkėjus. Bendruomenėse vyko aktyvi religinė ir šviečiamoji veikla, buvo užsiiminėjama labdara, jų žinioje taip pat būdavo pirtys, skerdyklos ir kapinės. Bendruomenę valdė grupė pačių autoritetingiausių jos narių – kahalas.

Tokį griežtą religinių papročių laikymąsi litvakai išsaugojo ir XVIII amžiuje, kai į judėjų religinį gyvenimą iš Vakarų atėjo nauja kryptis – chasidizmas. Chasidai ragino naujai apmąstyti Dievo pažinimą. Chasidų judėjimo pradininku buvo kabalistas I. Beštas iš Podolės srities Medžibožo miestelio.

Jis mokė, kad Dievą pažinti galima tik per asmeninius išgyvenimus, kad Dievas slypi visoje žmogų supančioje erdvėje. Jį priimti dera su džiaugsmu, atvira siela, su juo kalbėtis maldose. O jei negali pats – remkis cadiku, t.y. teisuoliu, kuris tau perduos Dievo žodžius. Visoje Žečpospolitos teritorijoje pradėjo formuotis chasidų susivienijimai. Judėjimas greitai tapo itin populiarus. Svarbiausia – jame viskas buvo aišku: nereikėjo vargintis, skaitant šventąsias knygas, juk Dievą galima pažinti skaitant maldas. Cadikų, teikusių patarimus, skaičius augo. Į kaimus, kuriuose jie gyvendavo, suplaukdavo minios maldininkų, norinčių gauti jų palaiminimą.

Chasidizmas atėjo ir į Lietuvą. Bet čia jo pasekėjų buvo mažai. Pati litvakų kultūra ir buitis pasirodė esą visai priešingos šiai srovei. Litvakai šventųjų knygų studijavimą laikė svarbiausiu užsiėmimu gyvenime. Ir svarbiu iki tokio laipsnio, kad litvakas verčiau sutiks gyventi iš išmaldos negu atsisakys gilinimosi į šventuosius tekstus.
Prieš chasidų cadikus griežtai pasisakė Vilniaus Gaonas, tas vilnietiškas genijus.

Vilniaus genijus prieš cadikus

Genijumi jį vadino neatsitiktinai: būdamas septynerių metų, jis jau atmintinai mokėjo Toros tekstą ir vedė mokslines diskusijas. Bet, kaip ir visi litvakai, rabinas buvo santūrus, įsitikinęs, kad geriausias būdas pažinti Dievą – šventųjų tekstų studijavimas, ir kad be mokslo neįmanoma suprasti ne tik Dievo esybės, bet netgi paties savęs. Jam buvo nepriimtina tai, kokiu būdu cadikai ir jų pasekėjai bendrauja su Dievu: jie vartoja alkoholį, mėgsta triukšmingas užstales, maldos metu elgiasi nederamai – linguoja į šalis, kaip girti, įpuola į ekstazę, nesilaiko kuklumo aprangoje. Rabinas buvo pasipiktinęs.

Beštas į šiuos priekaištus atsakydavo alegorija: „Kurčias žmogus ėjo pro namus, kuriuose buvo švenčiamos vestuvės. Kai jis žvilgtelėjo pro langą, išvydo besilinksminančius ir šokančius žmones. Kadangi jis negalėjo girdėti muzikos, palaikė juos bepročiais.“

Gaonas nebuvo šia alegorija sužavėtas. Jam tai tebuvo vien žodžiai. Cadikus jis vadino laukiniais, kaltino juos pelnantis iš kitų neišmanymo, skęstant prabangoje, be gėdos imant dovanas, tai yra elgiantis tiesiog begėdiškai. Pasak Gaono, tikras mokslo vyras nepasiduoda pagundoms, gyvena kukliai, gal net nepavalgo kiekvieną dieną, užtat jis turi tai, ko neturi kiti – malonumą studijuoti šventąsias knygas ir šitokiu būdu gilintis į Dievo esybę.

Chasidai bandė užmegzti su Gaonu ryšį, tačiau jis juo prakeikė. Polemikos įkarštyje jis netgi paragino: „Tegu visi chasidus persekioja ir engia, tegu išvaiko jų sambūrius, kad nuo žemės paviršiaus būtų nušluoti jų stabai. Tie judėjai, kurie tą darys, sulauks amžinojo gyvenimo“. Ortodoksalūs žydai pasekė šiuo rabino raginimu. Chasidai Lietuvoje neprigijo. O chasidzmo priešininkus nuo to laiko imta vadinti misnagdimais (tai yra „protestuojančiais“) arba tiesiog litvakais

Sunkus XX amžius

Laikui bėgant, žinoma, prakeiksmas nuo chasidų buvo nuimtas, konfliktuojančios pusės susitaikė. Bet litvakai taip ir liko izoliuota grupe. XVIII a. pabaigoje, po visų Žečpospolitos padalijimų, Lietuva liko Rusijos imperijos sudėtyje.

Netikėtai Lietuvos žydai pateko į visai kitą aplinką. Jeigu ankstesniems valdovams valdant, į juos žvelgta palyginti humaniškai, tai esant naujai valdžiai jie sužinojo, kas yra valstybinis antisemitizmas. Laimei, Lietuvoje nebuvo tokių pogromų, kaip Ukrainoje, jiems pavyko išvengti XX a. pradžios revoliucijos ir pilietinio karo baisumų.

Lietuvoje tuo metu gyveno pusantro milijono žydų, o Vilniuje jie sudarė pusę gyventojų. Tačiau žydams labai nepasisekė Antrojo pasaulinio karo metais. Po visų sušaudymų ir konclagerių gyvų liko viso labo apie 40 tūkstančių žmonių. Kai kuriems litvakams pavyko emigruoti į Šanchajų per tą trumpą laiko atkarpą, kai Molotovas jiems leido išvykti iš Lietuvos ir išvažiuoti į Tolimuosius Rytus.

Po karo išlikusiems gyviems litvakams pavyko emigruoti į ką tik susikūrusią Izraelio valstybę. Šiandien jie gyvena šitoje šalyje ir laikomi ten ortodoksais. Kaip ir prieš amžius, jie studijuoja Torą, vilki tamsiais kostiumais ir baltais marškiniais, dėvi skrybėles. Ir, pasak vietinių, visų jų galvos „kryžiaus formos“.

Lietuvos žydų bendruomenės leidinių nuotraukos

Lina Vaitkutė

Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia  SRTF.