Tai, kas labiausiai bado akis, kartais gali būti ir sunkiausiai įvardijamas bei apibrėžiamas reiškinys. Turiu omeny visuotinai klestinčią ypatingo, net paranojinio įtarumo, nepakantos kitai nuomonei ir verbalinio (kol kas?) smurto prieš kitaminčius atmosferą, kasdien vis labiau stiprėjančią Lietuvoje.
Randasi teisieji – teisingo Žinojimo atstovai ir Šviesos nešėjai, leidžiantys sau mažų mažiausiai griežtai ir be apeliacijų teisti ir smerkti kitus nesilaikant jų nustatytos ortodoksijos – Tikrojo Tikėjimo, – jei tik jiems kyla bent menkiausias įtarimas. Kai kurios temos, kaip antai Landsbergiai, Ukraina, Rusija, viena tokia išskirtinė mažuma, viena tokia išskirtinė tauta, žmogaus teisės, įtrauktis (jau seniai virtusi atskirtimi), ES, europinės vertybės, tolerancija, nevaržoma ir nekontroliuojama imigracija, žaliasis kursas ir toliau pagal sąrašą, gali būti vertinamos tik tam tikru būdu, reiškiasi, yra tapusios neginčijama ir nekvestionuotina dogma. Kitaip viskas aišku – ja suabejojęs ar, neduok dieve, kritikuojantis, žinoma, be abejonės, o kaip gi kitaip „dirba Putinui“ ir privalo nešdintis ten, kur „jam labiau patinka“, t. y. – „į Rusiją“.
Dekartiškąjį „mąstau, vadinasi esu“ jau seniai pakeitė „smerkiu, vadinasi esu“. Kur gi dingo dar taip neseniai mokykliniuose vadovėliuose ir universitetinių kursų aprašuose itin pabrėžtas „siekis ugdyti kritinį mąstymą“? Kur mūsų Konstitucijoje įtvirtinta žodžio, susirinkimų ir saviraiškos laisvė? Juos, kaip matome, pakeitė grynai religinė pasaulėjauta ir tam tikros grupės sau prisiskirtas tiesos monopolis: „tikėk mokslu“ (per plandemiją), tikėk Partijos ir Vyriausybės begaline išmintimi, garbink Va(l)dovą ir jo apaštalus, venk bet ko, kas galėtų sutepti tavo tyrą tikėjimą (ypač neteisingų ir smerktinų „nedemokratiškų“ mitingų…), ir bus tau išganymas, o gal net ir koks trupinys nuo didžiūnų stalo nubyrės…
Ši Naujoji Bažnyčia jau turi daug uolių išpažinėjų, ypač – dorųjų krikščionių ir apsukraus jaunimo tarpe, nepailstamai kovojančių su eretikais ar bent įtartais nelemtąja eretikyste. Jie karštai seka ir matuoja šio tikėjimo grynumą ir nepavargdami teisia ir baudžia baudžia baudžia netikėlius, nesibaimindami suklysti ar apsirikti. O kam: „kapok juos visus, Dievas atsirinks savus“.
Jų idealas – šalis, apvalyta nuo „vatnikų“, „liaudies priešų“ ir „užsienio agentų“, jų dėka „dar niekada taip gerai negyvenusi“ ir sparčiai žengianti Gerovės, Įvairovės ir Įtraukties keliu. Tik paradoksas – šis idealas jau keliolika metų vis sėkmingiau įgyvendinamas… toje pat Rusijoje, kurios pavyzdžio čia taip įnirtingai kratomasi. O jo turinys primena viena kitai prieštaraujančių reiškinių ir prasmių košę.
Naujoji religija labai išpopuliarėjusi sostinėje – šventojo Kristoforo (Kristaus nešėjo) mieste – ir yra net dėstoma seniausiame regiono universitete, kuris kažkada garbingai išlaikė persekiojimus dėl tiesos ir neprarado savojo kilnumo – kokia pasibaisėtina intelektualinė degradacija dabar! Čia bet kuris psichiškai nestabilus rėksnys, nusmūktakelnis ar pusmokslis, įsijautęs į inkvizitoriaus vaidmenį, gali sau leisti „cancelinti“ jam netikusį politinį oponentą, kunigą ar profesorių, o propagandistai su džiaugsmu siundo ant tokių savo išugdytų naujųjų chunveibinų būrius. Jau pasigirsta raginimų su kitaminčiais ir fiziškai susidoroti, arba netikėlius sudeginti ant socialinio atmetimo laužo. Apie vis stiprėjančią atmetimo kultūrą, kai eretikai demonstratyviai metami iš darbų, mobinami ar kitaip apribojamos jų karjeros ir visuomeninio veikimo galimybės, jau nekalbėsime – tai seniai tapę kasdienybe. Tad šios religijos adeptai dabar neša nebe Kristų, gerbiantį ir neprievartaujantį nei asmens sąžinės, nei proto, atlaidų žmogaus klaidoms bei nuodėmėms, kadangi Jis puikiai žino jo prigimties trapumą, bet ir atgailos, pasitaisymo iš klystkelių, atsisukimo Tieson galimybę, o bekompromisės naujosios ortodoksijos Šviesą. Taip jie tampa jos – Lux/Lucis – nešėjais… liuciferiais.
Iš tiesų tame nėra nieko naujo ar originalaus. Žmonija, ypač XX–XXI a., dažnai lipo ant šito religija paverstos ideologijos grėblio su visiems žinomomis to pasekmėmis. Bet kodėl ant jo vėl savanoriškai lipama Lietuvoje, atrodytų, išmokusioje baisias nesenos istorijos pamokas? Todėl, kad ideologiniam melui ir puikybei nepatinka loginiai argumentai ir tiesa, tad juos belieka užčiaupti cenzūra, nutildymu ir prievarta. Bet kodėl tad leidžiama šitai neapykantos isterijai taip įsigalėti, o protesto balsai tokie negausūs ir silpni? Nes bijoma. O bijoma todėl, kad tikrasis tikėjimas lieka silpnas, neauginamas, apleistas, arba suklastojamas pakeičiant religijos surogatais.
