Rasa Čepaitienė: Suslovai šiandien. Jų tarpe ir partizano dukra
Teko būti garbingame renginyje – Valdovų rūmuose minėtame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) įkūrimo trisdešimtmetyje.
Greta kitų kalbėtojų žodį tarė ir V.Landsbergis. Jis pabrėžė, kad 1992 m. įkurtas Centras, šalia kitų svarbių funkcijų, atlieka itin reikšmingą politinę misiją – skleisti žinią apie abiejų totalitarinių režimų Lietuvoje vykdytą genocidą, įskaitant lietuvių tautos genocidą, nepaisant to, kad ši sąvoka gal kai kam ir nepatinka. Jis priminė garsią sovietų ideologui M.Suslovui priskiriamą frazę, kad “Lietuva bus, bet be lietuvių”, kaip esą tokio genocido įrodymą.
Jam kalbant svarsčiau, ar tikrai sovietai planavo išnaikinti lietuvių tautą kaipo tokią, ar bolševikų represijos, nukreiptos ir prieš daugelį kitų SSRS tautų, įskaitant pačius rusus, gali būti teisiškai kvalifikuotos būtent kaip genocidas? Taip pat į galvą lindo įkyrios mintys, ar tai, kas vyksta postsovietinėje Lietuvoje, negali būti vertinama kaip sąmoningas tautos naikinimas, atvirai ir nesislapstant šiandien, per žmonių išvarymą emigracijon ir lietuvybės atmetimą, vykdomas pačių etninių lietuvių rankomis?
Po oficialiosios dalies prie taurės vyno tai aptarėme su kolega, autoritetingu sovietinių represijų žinovu. Jis išsakė abejonę dėl Suslovui priskiriamos garsiosios frazės autentiškumo, nes nėra jokių tvirtų įrodymų, kad tai būtų buvę išties pasakyta, tad labiau primena istorinę legendą. Kita vertus, nėra rasta jokių dokumentų, kur raudonieji okupantai išties būtų sąmoningai ir nuosekliai planavę lietuvių tautą kaipo tokią fiziškai sunaikinti (genocidas tautiniu pagrindu).
Žinoma, tai nereiškia, kad nebuvo naikinami režimo tikri ar potencialūs priešininkai, o jų šeimos tremiamos į Sibirą. Žinoma, buvo žudomi ar represijas patyrė ir tūkstančiai pagal sovietų ideologiją priskirtųjų “liaudies” bei “klasiniams” priešams.
Tad šiose smurto praktikose ir masiniuose nusikaltimuose žmoniškumui išties galima įžvelgti genocidinę logiką, tik paremtą ne tautiniu (kaip kad nacistinis žydų tautos naikinimas), o socialiniu pagrindu, kai naikinami nekenčiamų visuomenės sluoksnių – aristokratijos, buržuazijos, stambiųjų ūkininkų ar pan. – atstovai, kas gali būti pavadinta stratocidu.
Tačiau nemažiau baisus buvo ir tautinės savimonės performavimas, taigi dvasinis genocidas, turėjęs sukurti režimui visiškai paklusnų ir lengvai valdomą homo sovieticus. Vis dėlto, laimei, tai pavyko tik iš dalies, o, ypač postalininiu laikotarpiu, radosi ir daugiau galimybių lietuvybei išsaugoti bei perduoti jaunesnėms kartoms, dažnai sugudraujant ir išnaudojant paties režimo spragas bei vidines ideologinės doktrinos silpnybes. O žmonės, išsaugoję bent dalį tautinės savimonės, galop tapo pajėgūs susiburti į Sąjūdį ir atkurti nepriklausomybę.
Šiandien tokių sąlygų lietuvybei išlaikyti beveik nebeturime, o ją saugantys visaip pajuokiami ir marginalizuojami, net skelbiami dirbantys putinui. Galime sakyti, kad dvasinis tautos genocidas – niokojant jos paveldą, kultūrą, kalbą, tikėjimą ir tradicijas – šiandien vykdomas pilnu tempu ir ypač uoliai, deja, ne svetimųjų okupantų, o saviškių rankomis… Jau nekalbant apie nuolatinę panieką savo tautai ir tautiškumui, nepilnavertiškumo kompleksų, neperspektyvumo ir nevilties atkaklų puoselėjimą… Sąmoninga programa?
Tačiau kaip dėl fizinio genocido? Juk niekas nieko nežudo ir neragina žudyti, priešingai, mumis ir mūsų sveikata nuolat “rūpinasi”, kartais net prieš mūsų pačių, kvailių ir nevykėlių tamsuolių, valią, net per prievartą… Tačiau demografinis tautos nykimas ir milžiniška emigracija, kuri kažkodėl dar labiau paskatinama į valdžią atėjus “pačiai patriotiškiausiai ir geriausiai kas tik galėjo nutikti Lietuvai” partijai, verčia susimąstyti, kas iš tiesų vyksta.
Ir tuomet, Landsbergiui kalbant, pagalvojau, kad susloviškas planas išties vykdomas.
Lietuviai išstumiami užsienin ar nutautinami čia pat vietoje per tam pritaikytą švietimo sistemą ir, šiam procesui užsitęsus, čia liks tik tokio režimo tikrieji naudos gavėjai – privilegijuotieji valdžiagyviai gente lituanus, natione europeus…
O kad šį procesą dar labiau paspartintų, mūsų šaunieji politikai nepavargdami triūsia dieną ir naktį. Štai šiandien jie balsavo už narkotikų legalizavimo Pandoros skrynios atvėrimą. Naujieji suslovai, kurių tarpe ir partizano dukra (!) Angelė Jakavonytė , ir nacionalinio saugumo (!) komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, ir kiti, skambiai pasivadinę krikščionimis…
Neabejoju, kad šitie mirties kultūros šaukliai ir toliau ramia sąžine eis šv. Komunijos, ir toliau vaidins didžius patriotus. Nes pinigai ir valdžia juk nekvepia. O kad dėl jų dalyvavimo nusikaltime žmoniškumui mirs ar degraduos jaunuoliai ir vaikai, pragariškai kentės jų artimieji, klestės narkomafija – koks gi skirtumas, juk ten bus ne jų vaikai ir ne jų kruvinos ašaros…
O dabar dar likusi gyvoji tautos dalis tegul pasižiūri į šį sąrašą ir tegul įsidėmi mūsiškių suslovų pavardes, gal bent per rinkimus pravers.
Autorė yra istorikė ir kultūrologė
Gerbiama profesorė kažką ne taip suprato, priskirdama partizano dukrai nebūtus dalykus.
Patartina pasidomėti balsavimo rezultatais. Ir taip – Angelė Jakavonytė tikrai balsavo UŽ. Taip kad visi viską suprato, išskyrus tamstą, žinoma.
Apsiribosiu komentaru apte išvarymus. Algos tik trečdalis vakarų Europos, o jau veik 20 metų kaip vienos ES ekonomikos dalis. Tai trauka, tai išstumimas. Kodėl algų minimumas dar nesulygintas per tokį laiką? Tereikia aiškiai deklaruoti ir vukdyti lyginimą. Žmonės tuomet matys kad per 5 ar panašiai metų pasivysim pragyvenimu. Darbdaviai turi pasitempti, o ne bizniaut remdamiesi žemiausiomis algomis ir baudžiaunikais. Turi pelna kišti į kapitalą kad kiltu darbo efektyvumas. Bizniai nesugebantys turi užleisti vietas kitiems.
“Dvasinis tautos genocidas – niokojant jos paveldą, kultūrą, kalbą, tikėjimą ir tradicijas – šiandien vykdomas pilnu tempu ir ypač uoliai”. Aš nemanau, kad sąmoningai naikinamas paveldas (net sovietiniai stabai nenaikinami), kultūra, tradicijos, kalba. Greičiau tai vyksta dėl per vieną naktį atsiradusių politikų durnumo. Niekada Lietuvoje nebuvo tokių sąlygų skleisti ir puoselėti kultūrą, niekada žmonės taip nekeliavo po pasaulį; šeštadieninėje lultūros savaitės laidoje per lrt radiją kultūristė teigė, kad jokioje pasaulio sostinėje nevyksta tiek kultūros renginių kaip Vilniuje. Kitas dalykas, kad ta kultūra žemo lygio. Pažiūrėkite į vamzdį prie Neries, už kurį kitose šalyse gautų baudą, o pas mus gavo premiją. Bet tai pačių kultūrininkų bėda. Dėl tikėjimo kunigai taip pat turėtų pasistengti.
Menka kalbinė pastaba: ne “kurių tarpe…”, bet – “tarp kurių…” Mokykitės, mokslininke! Pats laikas išmokti rašyti lietuviškai…
kad durnas,nieko tokio,bet nesigydyti-negerai
Trėmė ne tik kad litofcai buvo „ fašistai”, bet, svarbiausia, kad išlaisvintų vietos planuotiems čia suvežti kolonistams. Tokia, žinote, „ mainų programa” – mus ešelonais į Sibirą vežė, o juos tais pačiais ešelonais – į išvežtųjų vietą, namus. Tada garvežys vėl iš priešingo galo prisijungdavo, ir vėl pilnus vagonus į Sibirą vežė… Staigiai tokioms jų masėms apgyvendinti reikėjo namų, butų. Bet ne tuščių namų, o kuo geriau įrengtų, kokių savo Rasiejos gilumoje jie nė matę nebuvo – su baldais, su patalyne, staltiesėmis, užuolaidomis, rankšluosčiais, virtuvės rykais, radijo aparatu ar gal net patefonu, t.y., viskuo, ko reikia kasdienėje buityje! Juk jie tuščiomis čia buvo vežami, tik su katiliukais kelionėje maistui įsidėti!
Vežė į čia ešelonus jaunų vyrų – atitarnavusių armijoje, kad jie čia sau pasistatytų darbo vietas (gamyklas, fabrikus, statybos ir kelių tiesimo įmones, ir t.t.). Jie čia turėjo 3-gubą ar ir 4-gubą naudą Kremliui nešti: gamyklose dirbdami, patys sau duoną pelnyti (juk čia dislokuotus karinius dalinius teko Maskvai išlaikyti – net jei tai buvo lėšos, Kremliaus pasisavintos už Lietuvos ir kt. SS „respublikų” pramonės bei ŽŪ pagamintą produkciją!); kilus pavojui, tuoj pat būtų apginkluoti – karinę parengtį kariuomenėje gavo, todėl tuoj pat turėjo prisistatyti kariniuose miesteliuose ir kitur išdėstytų karo dalinių žiniai; kurti šeimas su litofkomis, kad tokiu būdu čia gimtų nebe litofcai, o rusiukai, ar kt. SSSR gilumos tautybių vaikai. Be to, jie kontroliavo, kad visose darbovietėse vyrautų teisingas ideologinis klimatas – net ir strategiškai ypatingo vaidmens neatliekančiose darbovietėse dirbę vos keli kolonistai reikalavo, kad būtų kalbama tik „po čelovečeski”, t.y., rusiškai.
1986 teko kalbėti su tokiu jaunu statybininku. Jis ir kt. su juo prieš kelis metus čia atvežti buvo našlaičiai, vaikų namų augintiniai. Tuoj po armijos jie buvo nukreipti į prof. techn. mokyklas, įgijo profesiją, buvo atvežti čia, iš karto apgyvendinti bendrabučiuose. Tada buvo įdarbinti statybos trestuose, statė daugiabučius, ir juose po poros metų gavo butus (o mūsų darbininkams vietos bendrabučiuose tekdavo po keletą metų laukti, o buto dar ilgiau. O „ inteligentskai proslojkai” priklausiusieji ir iki pensijos buto laukdavo, o paskutinį dešimtmetį tai jau nebe komunaliniai, bet kooperatiniai butai buvo, o jų kaina, lyginant su „proslojkos” gaunama alga, buvo labai didelė. Tai štai tas vaikinas, pagal RU standartus čia gavęs prabangias gyvenimo sąlygas ir butą, kokio RU tektų iki gyvenimo galo laukti, buvo labai laimingas ir nė už ką nenorėjo, kad „ Tėvynė pašauktų” atgal į RU.
Geras p. Autorės straipsnis; reikia kuo daugiau rašyti, niekšelių pavardes žvanginti, tegul jie cypia ir rangosi ant pagalvės, tegul naktį neužmiega- tikėkimės, kad nors kiek galvoja savo smegenikėmis. Narkotikus vartos jų pačių vaikų vaikai, dešimtys kartų į priekį, nuo Dievo įsteigto principo Abdijo pranašystėje 15 eilutėje :”Kaip tu, taip tau, ant tavo paties galvos sugrįš visos tavo nuodėmės” dar niekas niekada nėra pabėgęs. Visais priimtais prieš Tautą įstatymais jie kasasi sau ir savo būsimoms kartoms siaubingą pragaištį, tik dėl savo akmeninės širdies šiuo metu to nemato. Ačiū p. Žemynai už labai puikų komentarą- rašykite. Netylėkite.