Kai pamatau Viados (buvusio Lukoilo) iškabas su šiaurės elnio logotipu, vis prisimenu, kad sovietmečiu Vakarų Sibire, Chantų-mansių autonominėje apygardoje atradus gausius naftos ir dujų klodus, jie buvo pradėti intensyviai eksploatuoti.
Plėtojant šio gigantiško regiono infrastruktūrą buvo pritraukti „darbo resursai” iš visos SSRS, prisidėjo ir lietuviai, 1980-1990 m. statę Kogalymo miestą, vėliau tapusį Lukoilo centrine būstine, ir tiesę kelius per pelkes.
Aišku, niekas apie ekologiją nei tuomet, nei dabar pernelyg negalvojo. Dažnų avarijų metu kildavo gaisrai, įvykdavo dujų nuotekiai, nafta užliedavo didelius plotus. Nuolat degdami dujų fakelai teršė orą. Visa tai žymiai pakenkė krašto vandenims, florai ir faunai, vietinėms Sibiro gentims.
Chantai, su kuriais lietuviai susidraugavo, kartu su savo šiaurės elniais, kad išgyventų, buvo priversti trauktis vis toliau, į pačias atokiausiais, sunkiausiai prieinamas ir atšiauriausias vietas.
Jų, kaip ir kitų Sibiro autochtonų, vaikai būdavo valdžios atimami, auklėjami internatuose, prarasdavo savo kalbą ir kultūrą…
Kai pamatysite tokį elniuką, prisiminkite tai.
Plačiau apie Kogalymo statybas ČIA
Russijos blogio imperija gyvuos ir bujos kol galės grobti kitų tautų turtus, žmones, vogti kitų šalių išradimus ir technologijas, nes maskoliai patys nelabai ką beturi, nelabai ką moka (gal, nebent, žudymo „mene” jiems lygių nėra!)/
O tai kaip su mūsų „Gerovės” valstybe? Kaip jaučiasi visas milijonas išvarytųjų iš pamote tapusios Tėvynės? Kaip jautiesi pats, matydamas visišką neatsakomybę: Už visas „nusipelniusių gyventi geriau” aferas mokame ir dar ilgai ilgai mokėsime visi mes, mūsų vaikai ir anūkai? Tai gal jau laikas atsisukti į savo „blogio imperiją”?