Rasa Čepaitienė. Diskusijai apie kagėbistus

Šis įrašas daugiausia remiasi prielaidomis ir svarstymais, o, deja, ne įrodymais, nes pastarieji, kaip žinia, yra įslaptinti 75-iems metams (įdomu, tiesa? Jau vien tai rodytų nepaprastą klausimo svarbą ir nenorą, kad dabar gyvenančios kartos žinotų slaptųjų ano režimo agentų, kurių dalis yra dabar valdžioje, pavardes).

Dar daugiau – Lietuva su tokia specifine liustracija (gal derėtų rašyti kabutėse) tarp europinę orientaciją pasirinkusių kaimynių lieka išskirtinė ir unikali. Pavyzdžiui, Latvija, vienintelė tarp Baltijos šalių išsaugojusi visą slaptųjų bendradarbių duomenyną, jį galiausiai paviešino pilna apimtimi, ir valstybė dėl to nesugriuvo. Lenkai paviešino, kad net jų buvęs prezidentas buvo agentas – irgi tai valstybės stabilumui nepakenkė. Priešingai, tik į gerą išėjo, nes liko mažiau vietos spekuliacijoms, intrigoms ir šantažui, kuriuose jau daugiau kaip 30 metų nuolat murkdoma Lietuva.

Tarkime, kad įtakingi politikai, kuriuos viešoji erdvė įtaria buvus sovietų agentais, pateikdama to netiesioginių, bet svarių įrodymų, išties jais buvo. Ir kas svarbiausia – yra, nes toje organizacijoje, kaip žinia, buvusiųjų nebūna, o, po trumpo liberalizacijos laikotarpio, rusiją nuo 1999 m. iki šiol valdo žmonės būtent iš šių struktūrų, kurie gali juos tvirtai laikyti už vienos vietos. Jei taip, tuomet turėtume radikaliai perrašyti postsovietinės Lietuvos istoriją.

Tai jau būtų ne pasakojimas apie Laisvės triumfą, pasiektą didžiulėmis daugelio pasiaukojusių Tėvynei kovotojų žūčių ir kančių pastangomis – nuo Birželio sukilėlių, pokario partizanų, disidentų, neformalių grupių ir judėjimų, prisidėjusių prie Sąjūdžio radimosi (alternatyvi, bet su šia koreliuojanti versija – kad Sovietų Sąjungą pats vienas sugriovė “rezistentas numeris 1” V. Landsbergis ir jo įkurta partija (priminsiu, įkurta tik 1993 m.)), o istorija apie sovietų imperijos sarginių šunų, kurie turėjo daugiausiai patikimos infirmacijos apie tikrąją braškančios ekonomikos padėtį, pastangas gelbėtis iš skęstančio laivo, išlaikant ar net sustiprinant savo valdžią ir įtaką nepriklausomybės reikalaujančiose respublikose.

Iki tol buvę pavaldūs valdančiajai komunistų partijai ir jos kontroliuojami, jie pamatė išskirtinę progą šio jungo atsikratyti ir tapti savarankiškais veikėjais, kas, KGB istoriją tyrinėjančio Jurijaus Felštinskio vertinimu, postsovietinę rusiją padarė unikalia slaptųjų tarnybų užvaldyta mafijine valstybe. Bet ar tikrai tokia jau unikalia?

Galbūt šia institucine priešprieša galima būtų paaiškinti ir vietos kagėbistų neapykantą komunistams, didžioji dalis kurių buvo prolietuviškai nusiteikę (galbūt naujausi atvejai – G. Nausėdos ir J. Marcinkevičiaus pjudymai – irgi iš dalies tuo paaiškintini). Kita vertus, atsižvelgiant į dab. rusijos sistemą, ir Lietuvoje galima matyti, kad, atsikračius poreikio palaikyti valstybinę ideologiją, šitiems veikėjams pirmiausia rūpi asmeninės ar grupinės galios, privilegijų ir turtų didinimas.

Jei toliau nuosekliai laikysimės šios interpretacijos, tai gal didžiąją dalį postsovietinės Lietuvos struktūrinių problemų (parazitinio neoliberalaus modelio diegimo pasekmės pasibaisėtinai šalies demografinei padėčiai, režimui tarnaujančios teisėsaugos ir žiniasklaidos suaugimas, leidžiantis lengvai ir be ceremonijų susidoroti su oponentais, visuotinai išplitusi propaganda ir biurokratija, procedūrinės demokratijos atributai, kas, beje, buvo ir sovietmečiu) galima būtų paaiškinti ne tik lengvai provakarietiškai kamufliuotos sovietinės sistemos ir mentaliteto išlaikymu, bet ir sąmoningu bei kryptingu kenkimu bet kurioms pastangoms stiprinti šalies suverenitetą ir politinę lietuvių tautą bei kultūrą.

Dar daugiau, Sąjūdžio metais priversti dangstytis tautinės valstybės atkūrimo siekiais, šie veikėjai puikiai mokėjo užvaldyti tikrųjų antisovietinio pasipriešinimo kovotojų ir totalitarinio režimo aukų simbolinį kapitalą, šiems apmaudžiai leidžiantis būti apgaunamiems – kokia chucpa! Kaip ir chucpa buvo, ir matyt, numatyta, į valdžios olimpą atvesti burokevičinių komunistų (įrodyta) ir galbūt KGB darbuotoją (reikia įrodymų) – “Lietuvos Dalią”.

Argi nekeista, kad “pati patriotiškiausia ir antisovietiškiausia” partija iškėlė ir, kartu su buvusiais komunistais, susibūrusiais į vad. “socdemus”, palaikė lemtingais Lietuvai mėnesiais kitoje barikadų pusėje buvusį asmenį? Kad šioje partijoje irgi buvo, ir, matyt, tebėra, daug buvusių LKP narių, ir ne tik? Kad, vos tik šiai partijai gavus valdžią, Lietuva kassyk vis gramzdinama į milžiniškas ilgalaikes skolas, atvirai griaunama jos socialinės rūpybos ir švietimo sistemos, saviems išparceliuojamas dar likęs valstybės turtas, o jos atstovų vykdoma užsienio politika, šaliai nešanti didžiulius ekonominius ir reputacinius nuostolius, kažkodėl galiausiai pasirodo besanti paranki tai pačiai rusijai…

Čia jau nebekalbu apie gliancinių žurnalų numylėtinio ir feisbuko liūto krašto apsaugos ministro (apie kurio ryšius su ana organizacija irgi sklando daug įvairių gandų…) pomėgį į kairę į dešinę pliurpti karines paslaptis.

Kaip pasakyta evangelijose, pažinsi juos iš vaisių.

Nekoks vaizdelis dėliojasi, ar ne? O juk dar nepaminėjau daugybės kitų dalykų, bet juos ir patys prisimenate. Ir jei, tarkim, jis pasirodytų besantis tiesa, tada reikalavimas pagaliau išviešinti slaptuosius sovietų bendradarbius būtų tik pirmas, bet būtinas, žingsnis ne tik nutraukiant šitas begalines intrigas bei spekuliacijas, bet ir pagaliau pradedant valstybei morališkai apsivalyti.

Bet ar tam rasis valios, išminties ir atkaklumo?