Ramūnas Aušrotas. LGBT ir gender ideologija pasiekia mūsų vaikus tik todėl, kad mes tai leidžiame. Ar suprantate tai?

Praeitą savaitę Vilniaus Valdorfo mokykloje tarpinių patikrinimų metu buvo organizuojama edukacinė išvyka į kino filmą „Kaip turėti seksą“. Filmas neva skirtas seksualinio smurto prevencijai. Tačiau ne vienam tėvui tikrai kils klausimų apie pasirinktą formą ir pedagoginį metodą, t. y., ar jų vaikams priimtina žiūrėti vaizdelius apie tai, kaip paaugliai geria ir ieško progų prarasti nekaltybę. Ne visi paaugliai gyvena gatvėje, kurioje kiekvieną dieną gręsia būti išprievartautu, ir ne visi laisvą laiką leidžia ieškodami alkoholio ir sekso. Bet pamatyti tai mokyklos pedagogikų nuomone reikia visiems. Jiems čia pedagogika. O ne vienam tėvui – tai seksualizacija.

Beje, apie sumanymą tėvai nebuvo informuoti. Sužinojo netiesiogiai ir mokykla buvo priversta informuoti apie ši ketinimą. Atkreipiu dėmesį: ne atsiklausti leidimo, bet informuoti.

Praeitą savaitgalį Marijampolės marijonų (katalikiška) gimnazija nuvežė mokinius į spektaklį „Lė-kiau-lė-kiau“ Kauno dramos teatre. Šiuo atveju apie edukacinę išvyką tėvai išvis nebuvo informuoti. Paaiškėjo, kad spektaklyje pateikiamas paauglių pasaulis apima ir scenoje besibučiuojančias lesbietes. Kai kurie šį vaizdą pamatę vaikai sėdėjo nuleidę galvas, nes jiems buvo ir bjauru, ir nejauku.

Girdint šiuos dalykus, mane pradeda imti siutas. Tai ne pirmas ir ne paskutinis atvejis, kai tėvai yra pastatomi prieš jau įvykusį, jų vaikų seksualizavimo ar idoeloginio indoktrinavimo faktą. Kuris įvyko ir jo pakeisti negali. Tėvams belieka piktintis, reikšti emocijas socialiniuose tinkluose, įspėti kitus tėvus.

Bet žala juk jau yra padaryta.

Šie atvejai rodo, jog yra poreikis sureguliuoti mokyklos darbo organizavimą. Kaip Rengimo šeimai asociacija nuolat kartojame, kad tėvai turi būti įtraukti į ugdymo planavimą. Ir raginame tą daryti tėvus. Tačiau pastebime: tėvai nerodo iniciatyvos aktyviai tame dalyvauti. Tik piktinasi post factum.

O štai vakaruose, pvz. JAV jau seniai vyksta kova tarp konservatyvių ir progresyvių tėvų dėl įtakos mokyklų tarybose, kurios sprendžia ugdymo organizavimo politiką. Nes tėvai supranta: arba mes arba jie. Jei nieko nedarys LGBT įtraukties ir vokizmo banga nuneš jų vaikus.

Nebegalime kaip tėvai sakyti, kad mokykla yra saugi vieta. To negarantuoja mokyklos pavadinimas. Todėl reikalingas tėvų mokyklos kontrolės mechanizmas. Arba tėvai jį sukurs, arba viskas bus palikta savieigai. Nes Švietimo ministerija tikrai nieko nedarys.

LGBT ir gender ideologija prieina prie mūsų vaikų tik todėl, kad mes tai leidžiame. Ar suprantate tai?

Tai atskaitomybės klausimas. Mokykla yra institucija, kuri teikia paslaugas Ir kaip kiekviena visuomenei tarnaujanti institucija, ji turi būti atskaitinga visuomenei, o šiuo atveju – tėvams. Ne ministerijai, ne švietimo skyriui, ne steigėjui, bet tiesioginiam paslaugos gavėjui.

Po perkūnais, tėvai, reikalaukite atsakomybės. Tai juk jūsų vaikai.

Mokykla gali pasitvirtinti tėvų informavimo ir jų sutikimo gavimo, neformalaus ugdymo programų derinimo taisykles. Ir jokių išorės lektorių, nebent būtų gautas išankstinis tėvų pritarimas.

Eina kalba ne apie švietimo turinį, bet neformalų ugdymą. Šis turinys planuojamas mokyklos lygmenyje. Taigi, tai tikrai yra galima. Lenkai aiškiai pasakė: be mokyklos bendruomenės sutikimo, joks išorinis subjektas neturi teisės ateiti ir dirbti su vaikais. Taškas. Ir visos nesąmonės iškart baigėsi.

Rengimo šeimai asociacija yra išanalizavusi norminius teisės aktus. Pagal juos tėvai turi būti įtraukti į ugdymo įgyvendinimo mokykloje organizavimą. Mokyklos ugdymo planas yra tvirtinamas su tėvų atstovų žinia. Ir jo turi būti laikomasi. Reikalaukite to.

https://www.rengimasseimai.lt/tevu-isitraukimo-i-slurs…/

Mokyklų vadovai leidžia ugdymo planą rengiantiems specialistams džiazuoti. Jie leidžia mokytojams džiazuoti, spontaniškai siūlant mokiniams bet kokias, nepatikrintas, plane nenumatytas iniciatyvas. Tai bent jūs, tėvai, neleiskit.

Pabuskit pagaliau! Ir pasakykit gana.