Š.m. gruodžio 16 d. sukako 80 metų, kai tarpukario Lietuvos politinis veikėjas, istorikas, pirmosios Vyriausybės vadovas profesorius Augustinas Voldemaras (1883-1942) išsekęs mirė Butyrkų kalėjimo ligoninėje Maskvoje. Jo šalininkai save vadino voldemarininkais.
Wikipedijoje nurodoma,kad kalbantį lietuviškai Augustiną taisyklingai rašyti gimtąja kalba išmokė Kazimieras Būga, o egzaminams į gimnaziją rengti 1901 m. buvo pasamdytas būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, su kuriuo vėliau susidraugavo, o dar vėliau tapo ir jo politiniu priešininku.
A.Voldemaras 1904 m. aukso medaliu baigė Peterburgo gimnaziją, o po penkerių metų baigė Peterburgo universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Už magistro darbą apie Romos imperatoriaus Adriano agrarinius įstatymus jis pelnė aukso medalį. 1911 m. Peterburgo universitetas jam suteikė docento laipsnį. A.Voldemaras stažavo Italijoje ir Švedijoje, 1916–1917 m. buvo Permės universiteto ekstraordinarinis profesorius.
1916 m. įstojo į Tautos pažangos partiją ir kaip jos delegacijos vadovas dalyvavo 1917 m. birželio mėn. vykusiame Rusijos lietuvių seime, vėliau dalyvavo Rusijos tautų kongrese Kijeve. Buvo vienas pagrindinių visiško atsiskyrimo nuo Rusijos imperijos propaguotojų. 1918 m. atstovavo Ukrainos delegacijai Brest-Litovsko taikos derybose tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos
1918 m. grįžęs į Lietuvą buvo kooptuotas į Valstybės Tarybą, pora mėnesių vadovavo I Ministrų kabinetui, kartu buvo Užsienio reikalų ministras ir kurį laiką – Krašto apsaugos ministras. 1918 m. lapkričio 23 d. pasirašė pirmąjį įsakymą dėl Lietuvos kariuomenės kūrimo.
Mykolo Sleževičiaus, Prano Dovydaičio, Ernesto Galvanausko Ministrų kabinetuose buvo Užsienio reikalų ministras. 1919–1920 m. Paryžiaus taikos konferencijoje buvo Lietuvos delegacijos vadovas.
Nuo 1922 iki 1926 metų buvo Lietuvos universiteto profesorius. 1923 m. už politinį straipsnį mėnesį netgi kalėjo Varnių darbo stovykloje.
1924 m. įkūrė Lietuvių tautininkų sąjungą, o 1926 m. buvo išrinktas III Seimo atstovu nuo Lietuvių tautininkų sąjungos (kartu su Antanu Smetona ir Vladu Mironu). 1926 m. buvo vienas valstybinio perversmo organizatorių.
1926 – 1929 metais vadovavo XIV Ministrų kabinetui, kartu buvo Užsienio reikalų ministras, 1928 m. laikinai ėjo Krašto apsaugos ministro pareigas.
1929 m. gegužės 6 d. į A. Voldemarą, tuometinį premjerą, buvo pasikėsinta, nušautas jį pridengęs adjutantas Pranas Gudynas, sužalota A. Voldemaro žmona M. Delahay-Voldemarienė. Pasikėsinimas įvyko Kaune, miesto sode, pro kurį premjeras su žmona, sūnėnu ir palyda ėjo į Aleksandro Glazunovo koncertą Valstybės teatre. Užpuolikai į premjerą ir jo palydą iš nugaros paleido septynis ar daugiau šūvių, vėliau pasikėsinimo vietoje rastos dvi nesprogusios nedidelės granatos. P. Gudynas žuvo nuo šūvio į pakaušį, viena kulka pervėrė M. Delahay-Voldemarienės rūbus ties širdimi, trys kulkos sužeidė A. Voldemaro sūnėną (viena sunkiai į pilvą, dvi lengvai į kojas), kapitonui Virbickui peršautas dešinysis plautis. Po pasikėsinimo prie teatro atvyko Jadvyga Tūbelienė, Užsienio reikalų generalinis sekretorius Dovas Zaunius ir Lietuvos atstovas Berlyne Vaclovas Sidzikauskas. Atvykę nugabeno sužeistuosius į teatro Respublikos Prezidento ložę, kur sužeistiesiems suteikta pirmoji pagalba.
Pasikėsinimo vykdytojai iš įvykio vietos paspruko nepastebėti. Policija suėmė keturiolika ar penkiolika su pasikėsinimu tariamai susijusių studentų ateitininkų.
A.Voldemaras pasižymėjo arogancija ir valdingumu. Įsitraukė į radikalios sukarintos organizacijos „Geležinis vilkas“ organizavimą. 1929 m. A. Smetonos buvo nušalintas nuo ministro pirmininko bei užsienio reikalų ministro pareigų. 1930 m. liepos mėn. internuotas Plateliuose. Vėliau policijos prižiūrimas gyveno Zarasuose. Pogrindyje rengė valstybinį perversmą.
1934 m. po nepavykusio karinio pučo buvo nuteistas 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, buvo laikomas Utenos arešto namuose. Vėlaiupaleistas iš kalėjimo su sąlyga, kad išvyks į užsienį. Išvyko į Prancūziją, bet netrukus nusprendė grįžti į Lietuvą. Tik kirtęs Lietuvos sieną buvo sulaikytas ir apgyvendintas Zarasų mieste bei prižiūrimas policijos. 1940 m. sausio mėn. vėl ištremtas į užsienį.
1940 m. birželio 19 d. traukiniu iš Berlyno su žmona Matilda grįžo į Lietuvą ir Virbalio geležinkelio stotyje komunistinės valdžios buvo suimtas, birželio 22 d. išsiųstas į Maskvą, kur netrukus išsiųsta ir jo žmona. NKVD kalėjime Maskvoje buvo kalinamas iki liepos 23 d. Tą pačią dieną A. Voldemaras su žmona ištremti į Šiaurės Osetiją, Ordžonikidzės miestą. Čia jam sovietinė valdžia sudarė išimtines sąlygas: miesto centre suteikė trijų kambarių butą, apstatytą naujais baldais, paskirta namų darbininkė.
1941 m., naktį iš birželio 26 į 27 d., Voldemarai buvo suimti, tardomi. A. Voldemaras buvo verčiamas prisipažinti, kad yra Vokietijos žvalgybos agentas. 1941 m. lapkričio mėn. jo tardymas buvo baigtas, byla perduota NKVD Ypatingajam pasitarimui. A. Voldemaras laukė nuosprendžio Ordžonikidzės kalėjime, tačiau frontui artėjant prie Šiaurės Kaukazo, 1942 m. rugpjūčio mėn. jis buvo pervežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą. 1942 m. gruodžio 16 d. išsekęs mirė Butyrkų kalėjimo ligoninėje. Žmona Matilda mirė 1942 m. rugpjūčio 25 d. Kislovodsko kalėjime.
Šiam Lietuvos politiniam veikėjui, istorikui, pirmosios Vyriausybės vadovui A. Voldemarui prisiminti Kauno Petrašiūnų kapinėse prie jo kenotafo vyko jo 80-ųjų mirties metinių paminėjimas, kuriame dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos ir sąjungos atstovai, šauliai bei LGGRTC darbuotojas.
Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, dim. kpt. Algirdas Petrusevičius priminė prof. Augustino Voldemaro gyvenimo ir kovos istorijas, kurių reikšmė daug kam mažai žinoma, bet yra aktuali ir šiandien.
Renginio dalyviai sugiedojo Lietuvos himną.
