„NEGALI BŪTI!” – jau pripratau prie tokios pašnekovų reakcijos, kuomet papasakoju vieną kitą vaizdelį iš vaiko teisių apsaugos sistemos „gyvenimo”. Štai kad ir tokį.
2019-02-22 d. Vilnius, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinis skyrius. Vyksta pasitarimas – ką daryti? Mirė vieno berniuko mama, o jo tėvas gyvena atskirai (prieš kelis metus išsiskyrė ir sukūrė naują šeimą). Tiek pagal teisę, tiek pagal papročius ir moralę, vaiką toliau turėtų auginti tėvas. Tačiau VTAS užduotis – vaiko neatiduoti tėvui. Pildoma grėsmės lygio lentelė (nors iš vyriausybinių tribūnų buvo žadėta, kad lentelių bus atsisakyta).
Kad ir kaip vaiko teisių gynėjai suka galvą – prie antrojo grėsmės lygio nepritempia. Klausinėja berniuko tėvo: ar padedate vaikui išsivalyti dantis ryte ir vakare? Tėvas atsako, kad vaikas iki šiol gyveno su mama ir dėl to jis objektyviai negalėjęs kasdien dalyvauti dantų valymo procedūroje.
Bingo! Dedamas pliusiukas grėsmių lentelėje. Bet tų privalomų penkių pliusiukų niekaip nesurenka. Tuomet vaiko tėvo akivaizdoje tarnybos darbuotojos išsitraukia grėsmių lentelės pildymo instrukciją ir, garsiai skaitydamos, ieško ką čia pritaikius nagrinėjamam atvejui.
Taigi, grėsmė nustatoma ne įvertinus realią vaiko aplinkoje susiklosčiusią situaciją, o tik pirštu vedžiojant per instrukcijoje pateiktą „meniu”.
Pagaliau surenka 5 pliusiukus ir konstatuoja, kad yra antrasis grėsmės lygis, o tai reiškia, kad bus kreipiamasi į teismą dėl vaiko paėmimo iš tėvo. Tėvui neduoda perskaityti grėsmės lentelės, nes neva jis tokios teisės neturi.
Sakote, XXI a. demokratinėje Lietuvoje to negali būti? Gali! Ir tokie dalykai vyksta kasdien!
O pastarasis epizodas Vilniaus VTAS buvo įrašytas mobiliuoju telefonu, garso įrašo turinys užfiksuotas antstolio protokole, perkeltas į USB jungtį ir kartu su protokolu padėtas banko saugykloje – ateičiai, kai pribręsime rimtesniam visos šios sistemos žalingumo įvertinimui.
