Spaudoje pasirodė publikacijos, kad Klaipėdoje į rinkimus Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąraše eina žinomi verslininkai, o sąjungos rinkiminę sąskaitą papildė jų pačių ir jų kolegų paaukotos lėšos. Ne dėžutėse ir ne šimtais tūkstančių, o Lietuvos įstatymuose nurodyta tvarka ir įstatyme leistinomis sumomis.
Manęs žurnalistai klausia pavardžių, kurių aš nežinau, pasakiau, jog pažiūrėjęs į nuotraukas, suprasiu, ar kurį esu matęs. Pasirodo, tarp minėtų asmenų yra du kandidatai į Klaipėdos savivaldybės tarybą nuo Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos. Nereikia stebėtis, jog aš nežinau kas ir kokioje savivaldybėje kandidatuoja, nes sąjungos rinkimų sąrašų savivaldybėse sąjungos vadovybė nemato. Mūsų skyriai laisvi apsispręsti, nes jie savo regiono situaciją žino geriausiai.
Internete susiradau minėtųjų asmenų nuotraukas ir paaiškėjo, jog su vienu iš jų esu bendravęs. Tai Vidmantas Dambrauskas, vienos iš krovos įmonių Klaipėdos uoste savininkas. Bendravau tikrai ne dėl verslo ir visai neseniai, kada Klaipėdoje buvo aptarinėjamos uosto plėtros galimybės. Džiugina faktas, kad verslo žmonės jaučia atsakomybę ne tik už savo verslo sėkmę, bet įsipareigoja prisidėti prie miesto gerovės. Geriausiai žinomu pavyzdžiu yra Visvaldas Matijošaitis. Verslininkas, kuriam tarnystė savo miestui yra garbės reikalas. Aš pats grįžau į aktyvią politiką, nes mačiau, kaip politikai klimpsta korupcijos liūne, o valstybė apauga vis gausesniu biurokratų skaičiumi.
Iš viešos erdvės skamba šūkiai – visi verslininkai vagys, o dar, jeigu verslas susijęs su Rytų kaimynais, jie ir pavojingi. Nepasakoma, jog tie verslininkai padėjo Klaipėdos uostui tapti lyderiu tarp Baltijos šalių uostų, jog valstybei tas verslas sumoka didžiulius mokesčius, sukuria tūkstančius darbo vietų. Labiausiai rėkia tie, kurie daug metų valdė Klaipėdą ir kurių partijos garsėja dėžučių ėmimu, pietumis prabangiuose restoranuose su korumpuoto verslo atstovais. Tokio verslo atstovai į politiką neina, o tiesiog nusiperka politikus.
Šioje istorijoje įdomiausia detalė yra ta, jog vieno iš sąjungą parėmusių verslininkų pavardė skamba ne lietuviškai. Žiniasklaidoje nutylėtas faktas, jog tas verslininkas ne rusas, o ukrainietis. Juk paminėjus tą faktą viskas nebeatrodo taip baisiai. Žmogus gimė Ukrainoje. Kai kurie patriotais apsimetinėjantys politikai demonstratyviai rėkia – „slava Ukraine“, bet realybėje jiems rūpi tik jų pačių įvaizdis.
Sveikinu verslininkus, kurie ateina į politiką, jei jie pasiruošę prisiimti atsakomybę už visų mūsų gyvenimo gerinimą. Jie tampa viešaisiais asmenimis, jų deklaracijos ir asmeninis gyvenimas bus stebimas po padidinamuoju stiklu. Kuo daugiau Matijošaičių, Dambrauskų bus politikoje, tuo greičiau mes pajausime teigiamus pokyčius mūsų šalyje.
Verslininkų pirštai visada linkę į save. Jeigu R. Karbauskis būtų paskelbęs, kad Matijošaitis, Dambrauskas ir kiti verslininkai – valstiečių partijos remiami kandidatai į deputatus kartu su samdomaisiais darbuotojais uždirbtas grynasias pajamas pasidalina su jais po lygiai, o jeigu jiems atseikėja daugiau, negu sau, tai suprastume, kad jie yra garbingi žmonės ir savo gabumais nori padėti valstybei tvarkyti valstybinius reikalus. Bet pavyzdžiai, priimant įstatymus patvirtina kitokį esamų Seimo nariais verslininkų tikslą.