Pradedu suprasti politikus – jų cinizmą, storaodiškumą kitų kančiai, į kraują įaugusią veidmainystę, nuolatinį pragmatišką naudos skaičiavimą.
Net didžiausias idealistas, patekęs į lietuviškosios politikos pelkynus, veikiausiai sunkiai atsilaikytų prieš save išpildančias pranašystes, tą nuolatinį šnypštimą iš visų pakampių – politika, mat, tėra purvas, „lovys”, ne vieta padorumui ir sąžinei. Ilgainiui moraliai atbuktų, gal net pats taptų toks. Arba būtų priverstas trauktis viskuo nusivylęs. Nejučia prisimeni visus tuos politikų gretinimus su pridirbtais pampersais, kuriuos esą reikia reguliariai keisti, su santechnikais, kurie dirba su panašia substancija…
Bet ar iš principo gali būti kitaip, jei net nuoširdi pastanga kažką realiai daryti, stengiantis tuo pačiu neįžeisti ir nekaltinti, sutinkama įtarumu, prikaišiojimais naudos ar garbės siekimu, atviromis patyčiomis…? Lyg kaltinantysis gebėtų įlįsti į kito galvą ar širdį ir nepamatytų ten nieko gero – vien bjaurastį ir pūvėsius…
Pamenu, kažkada į Seimą per partinį sąrašą pakliuvo moteris, kurią šiek tiek pažinojau. Veikiai aptikau straipsnį, kuriame buvo nagrinėjamos politikų pajamų deklaracijos.
Žurnalistas aiškiai davė suprasti, kad visi jie ten jas pildydami esą kiaurai prisimelavę slėpdami savo tikruosius turtus ir sąskaitas. Kliuvo ir mano pažįstamai – straipsnio autorius atvirai šaipėsi, kaip esą įmanoma deklaruoti tik vieno kambario butą ir vien Seimo nario algą.
Bet ji iš tiesų gyveno vieno kambario bute ir gavo tik šias pajamas, nes anksčiau dirbdama pedagoginį darbą nebuvo sukaupusi jokių santaupų… Sunku patikėti, ar ne?
Kaip įmanoma išsikapanoti iš visapersmelkiančio politinės korupcijos ir politikų prastos reputacijos liūno, jei pati visuomenė bet kuriai viešai veiklai a priori nepripažįsta, net tokios minties neleidžia, turėjus nesavanaudiškų, nuoširdžių paskatų? Uždaras ratas…
Tas nuolatinis įprotis kitų kaltinimams, smerkimui, įtarinėjimams, kliaučių ir ydų ieškojimams – argi nėra tas tikrasis totatarizmo palikimas, kuomet bet kuri, net atsitiktinė klaida ar nepiktavalis prasižengimas turėjo būtų demonstratyviai ir griežtai pasmerktas visų akivaizdoje, o kaltininkai nubausti, kaip kad dabar šaukiamasi bausmės Trakų bibliotekininkams. Čia nebelieka vietos krikščioniškai atjautai ar atgailai. Jos tebūtų suvoktos kaip nedovanotinas silpnumas, kvailystė. Belieka išmokti pulti arba gintis, nuolat išlikti budriam. Taip ir kariaujam…
Tačiau visi šiandien žino, kad kaltinami ir baudžiami būna tik silpnesnieji, sistemos iešmininkai. Galią turintieji, net ir pačiupti už rankos su brendžio dėžute, tuo tarpu išsisuks, nes taip jau surėdyta ši tvarka. Ir juk nieks neis į gatves, neprotestuos, nors anonimiškai, interneto komentaruose ar prie virtuvės stalo gal ir bus pamurmėta…
Ar tame galima ką nors pakeisti, jei bandantys keisti nori nenori yra įtraukiami į šią vertybinių koordinačių sistemą? Kurioje nebelieka pasitikėjimo, reputacijos, autoriteto, kuriuo galima būtų ramiai kliautis. Kur kiekvienas, einantis į politiką ar visuomeninę veiklą net ir su geriausiomis, nesavanaudiškiausiomis intencijomis, gali būti bet kurio kvailio apkaltintas nebūtais dalykais, dosniai aplietas srutomis, jam prikaišiojama turėjus blogų kėslų. Ar tik ne todėl ten padorių, protingų žmonių ir trūksta, arba jie stengiasi neišsišokti, nuo didžiųjų reikalų tvarkymo laikytis nuošaliau?
Ne tik moterims, bet ir rinkėjams galėtų tikti patarimas žiūrėti į vyro (ar politiko) darbus, o ne tik girdėti gražius žodžius.
Bet visa tai užgožia televizorius, suprantamai paaiškinantis, kuris iš politikų šiandien geras, o kuris blogas, ką reikia mylėti, o ko būtina nekęsti.
Labai teisingos mintys. Tik ar pavyks susiburti ir susivienyti jėgoms, kurioms nebūtų ničnieko svarbiau už moralę ir besąlygišką teisingumą? O jei pavyktų susiburti, ar pavyks apie tai įtikinamai pasakyti tautai ir jai parodyti, kad tik moralus kelias yra tikrasis kelias į gerovės valstybę, į duonos ir vietos Tėvynėjevisiems užtenkamumą? Ar siekiantys būti to kelio vedliais jau dabar nesipeša tarpusavyje?