Paskelbus praeitą straipsnelį „Kokioje Visatoje gyvename“ vienas kolega rašė, kad „prasmingiau būtų spręsti ne kokioje visatoje gyvename ir koks jos laukia likimas, bet kokioje ES, kokioje Lietuvoje gyvename ir kiek patys prisidedame prie to? Čia jau būtų ne eilinė hipotezė, o išlikimo strategija.“ Sutinku, kad tai prasminga, bet apie tai daug rašo pulkas politikų, politologų, filosofų, žurnalistų etc., o apie mokslą rašoma mažai. Mokslo žmonės visais laikais stengėsi žvelgti toliau už kasdienybės rūpesčių ribų ir leisti mintims paskrajoti pažinimo keliais net tada, kai barbarai stovėjo prie vartų. Ir dabar jie stovi, bet, nepaisant ES ir Lietuvoje vykstančio šurmulio, pasižvalgykime toliau.
Kas iš tikrųjų buvo prieš Didįjį sprogimą?
Tai didžiausia paslaptis. Tačiau supratus, kas įvyko prieš Didįjį sprogimą, paverstų chaosu viską, ką mes manome žiną apie laiką ir erdvę. Jei laikas neegzistavo prieš Didįjį sprogimą, ką reiškia „prieš“? Ir jei taip, kaip viskas atsirado? Kai kurios teorijos siūlo nesibaigiančius plėtimosi ir žlugimo ciklus, o kitos nurodo kvantinius virpesius vakuume. Tai smegenis tirpdantys dalykai. Žinojimas, kas buvo, gali ne tik mesti iššūkį fizikai, bet ir pakeisti mūsų priežasties ir pasekmės sampratą.
Ar mes gyvename simuliacijoje?
Filosofai ir fizikai apie tai diskutuoja daugelį metų. Jei pakankamai pažengusi civilizacija galėtų imituoti ištisas visatas su sąmoningomis būtybėmis, kaip žinotume, kad nesame viena iš jų? Švedų filosofo Niko Bostromo modeliavimas rodo, kad statistiškai tikėtina, kad mes esame sumodeliuoti. Bet net jei rastume įtikinamų įrodymų, ką darytume? Bandytume nulaužti? Susisiekti su kūrėjais? O gal papultume į egzistencinę paniką? Rizika yra ne tik filosofinė. Tai giliai psichologinė.
Kas yra juodosios bedugnės viduje?
Juodosios bedugnės įsiurbia viską, įskaitant šviesą. Tačiau kas vyksta jos viduje, yra paslaptis. Kai kas sako, kad materija suspausta į be galo tankų tašką – singuliarumą. Kiti mano, kad tai gali būti vartai į kitą visatą. Teoriniai modeliai, tokie kaip holografinis principas ar stygų teorija, siūlo galimus paaiškinimus, tačiau nė vienas nėra patvirtintas. Jei kada nors pavyktų pažvelgti į bedugnės vidų arba jį imituoti, galėtume atrasti fizikos dėsnius, kurie paneigia visa, ką žinome. Tos žinios galėtų destabilizuoti visą mūsų mokslinę sistemą.
Ar egzistuoja protinga ateivių gyvybė ir ar jie jau mus rado?
Visata yra neapsakomai didelė. Statistiškai didelė tikimybė, kad protinga gyvybė egzistuoja kažkur kitur. Tačiau, jei mes ją rastume – arba ji rastų mus – kaip mes susitvarkytume? Poveikis būtų ne tik technologinis ar politinis. Religija, filosofija ir kultūra būtų apverstos ant galvos. Ar būtume jiems lygūs, prastesni ar net įdomūs? Ir jei jie yra labiau pažengę, ar mes išgyventume susidūrimą? Kai kurie mokslininkai, pavyzdžiui, Izraelio ir Amerikos fizikas Avi Loebas teigia, kad galbūt jau turime įrodymų, bet nesuprantame, ką tai reiškia.
Kas iš tikrųjų nutinka, kai mirštame?
Kiekviena kultūra turi savo teorijas, bet tiesa – jei ją būtų galima kaip nors išmatuoti ar pastebėti – gali nesutapti su tuo, kuo norime tikėti. Tai gali būti kažkas, ko negalime paaiškinti ar kontroliuoti. Vieniems žinojimas gali atnešti ramybę, kitiems tai gali pasirodyti nepakeliama. Tikėjimas, filosofija, netgi žmogaus motyvacija – visa tai priklauso nuo paslapties. Jos atskleidimas gali padaryti daugiau žalos nei naudos, atimdamas komfortą, kurį kartais suteikia netikrumas.
Ar kada nors gali būti įmanoma keliauti greičiau nei šviesa?
Jei būtų greitesnės už šviesa kelionės, tai pakeistų viską – tarpžvaigždinius tyrinėjimus, kolonizaciją ir net patį laiką. Tačiau tai taip pat sukeltų didžiulę riziką. Remiantis Einšteino teorijomis, šviesos greitis iškreipia laiką ir masę. Esant didesniam nei šviesos greičiui, pats priežastinis ryšys gali nutrūkti. Netgi teorinės kirmgraužos ar erdvėlaikio deformacijos kelia didžiulius klausimus ir paradoksus. Jei atidarysime tas duris, galbūt negalėsime kontroliuoti to, kas ateina pro ar ką randame kitoje pusėje.
Ar multivisata yra tikra?
Kai kurios kvantinės fizikos interpretacijos rodo, kad mintis, jog mūsų Visata yra tik viena iš daugelio, galbūt begalinė, nebėra tik mokslinė fantastika. Tai smagi mintis – kol pradedi domėtis begalinėmis versijomis. Žinodami tiesą, ar taptume apsėsti galimybių ir prarastume ryšį su tikrove? Multivisata gali įkvėpti nuostabą arba egzistencinę baimę.
Iš ko iš tikrųjų sudaryta tamsioji medžiaga?
Tamsioji medžiaga sudaro apie 85 proc. Visatos materijos. Mes negalime jos pamatyti, paliesti ar tiesiogiai aptikti, bet žinome, kad ji yra dėl gravitacinio poveikio. Jei kada nors identifikuotume jos komponentus, tai galėtų reikšti didžiulę fizikos pažangą, bet taip pat atskleisti jėgas, kurių mes nesuprantame ar nevaldome. Ir tai yra šiek tiek baisu.
Ar Visata baigsis ir kaip?
Didysis susitraukimas. Didysis užšalimas. Mokslininkai turi keletą teorijų apie tai, kaip Visata gali baigtis, ir nė viena iš jų nėra ypač jauki. Tačiau mes vis dar nesame tikri, kuri iš jų yra tiesa. Tikslus atsakymo žinojimas gali pakeisti požiūrį į viską nuo mokslo finansavimo iki asmeninio tikslo. Ar planuojame pabaigą, ar gyvename taip, lyg jos niekada nebūtų? Galbūt kažkas išlaisvina nežinant, kada tiksliai nukrenta uždanga.
Kas iš tikrųjų yra sąmonė
Filosofai ir mokslininkai šimtmečius bandė įspėti šį sudėtingiausios Visatos technologijos klausimą. Žinome, kad dalyvauja smegenys, bet vis tiek iki galo nesuprantame, kas daro tave… tavimi. Jei kada nors tai išspręsime, tai gali atverti duris dirbtiniam protui, naujai apibrėžtai žmonijai ar net negyvų dalykų sąmonei. Tačiau tai taip pat gali panaikinti ribas tarp tikrojo ir dirbtinio taip, su kuo nesame pasiruošę susidurti. Supratimas, kaip veikia sąmonė būtų tikrasis lūžio taškas.
Ar galėtume į kompiuterį įkelti sąmonę?
Idėja perkelti žmogaus sąmonę į kompiuterį šliaužia iš mokslinės fantastikos į teorinės neurologijos sritį. Tačiau apibrėžti, kas yra sąmonė, tebėra didžiulis iššūkis. Jei kada nors sugalvotume, kaip tai padaryti, kas nutiktų tapatybei, žmonijai, mirčiai? Ar galima nukopijuoti sąmonę, ir jei taip, kas atsitiks su originalu? Išsprendę mirtingumą, bet sukurtume tūkstantį naujų košmarų.
Ar žmonės turi kosminį tikslą?
Kai kurie žmonės jaučia paguodą manydami, kad pasaulis yra puikaus dizaino. Kiti tenkinasi chaosu. Tačiau įsivaizduokite, jei mokslas kada nors rastų tvirtą įrodymą, kad esame čia dėl konkrečios priežasties arba kad nesame. Jei sužinotume, kad esame eksperimento, simuliacijos ar tiesiog kosminės avarijos dalis, viskas pasikeistų. Ar tai sukeltų nihilizmą? Vienybę? Prasmės krizę? Tai klausimas, kurį reiktų spręsti atsargiai.
Ar galime numatyti ateitį?
Jau darome prognozes naudodami duomenis, tendencijas ir tikimybes. Tačiau įsivaizduokite, kad galėtume viską nuspėti tobulai. Kiekvieną pasirinkimą, kiekvieną nelaimę, kiekvieną sėkmę. Ar tai suteiktų mums galių, ar paralyžiuotų mus? Jei ateitis užrakinta, kas atsitiks su viltimi, rizika ir pokyčiais? Ar vis tiek mylėtume, svajotume ir siektume, ar tiesiog laikytumėmės scenarijaus? Šiek tiek netikrumo gali būti vienintelis dalykas, palaikantis mūsų sveiką protą.
Paskaičius Grigo ” Visatos paslaptis, kurių geriau neatskleisti”, palyginus su tuo ką mokslas kalbėjo, atrado, dėl ko diskutavo.., ginčijosi.. XVII, XVIII, XIX amžiuose, peršasi išvada, kad šiandieninis mokslas su savo mokslininkais priėjo visišką „liepto galą”. Grigas, nepajėgus apibrėžti kas yra „erdvė”, nes tai yra žmogui tik simbolis kaip ir kiti simboliai „laikas”, skaičius.., kurie patys savaime nieko nereiškia, bet leidžia žmogui orientuotis jį supančiame pasaulyje, bando ” išmąstyti paslaptis”, kas buvo ar nebuvo prieš „erdvės” sinonimus Visatos, Galaktikos.. „pradžią”..
Nors daug ką paaiškina apie šiandieninį Vakarų kultūros „saulėlydžio” laikotarpį ir tokio laikotarpio mokslininkus prieš daugiau kaip 100 metų vieno protingo „dėdės” parašymai..
„Iš visos pirmykštės žmonijos, taigi ir ankstyvosios vaikystės sielos kyla veržimasis užkerėti, priversti, numaldyti, kitaip sakant „pažinti” svetimų galių, nepermaldaujamai esančių čia ir dabar visame „tįsume”, erdvėje, esančių čia ir dėl to, kad yra erdvė, stichiją.. Pažinti Dievą visų ankstyvųjų laikų mistikoje reiškė jį užkalbėti, įgyti jo prielankumą, viduje jį „įsisavinti”. Tai įvyksta pirmiausia per žodį, „vardą”, kuriuo pavadinamas „numen”( dievų valia, galybė, malonė; lot.)…
Absoliuti erdvė fizikai yra FORMA, su daugybe painių neįvardijamų prielaidų, atsiradusių tik iš „mūsų” sielos gelmių kaip jos atvaizdas ir išraiška ir esanti tikra, būtina ir natūrali tiktai mūsų „būdraujančios” (sąmoningai egzistuojančios) esaties tipui… Mes iš esmės žinome tik vieną abstraktų erdvės elementą, „TAŠKĄ”, kuris neturi nei vaizdumo, nei galimybės būti išmatuojamas ir įvardijamas, tėra tik santykio centras…”
Taigi, kai nieko esminio neatrandama, yra mokslininkų „moksliškai” eksploatuojama jau žinomos abstrakcijos, suteikiant joms „naujas” abstrakcijas.. Prieš kelis dešimtmečius mokslininkai visus įtikinėjo, kad prieš 8 ? milijardus metų buvo „laikrodžio dūžis” nuo kurio „viskas prasidėjo”, dabartiniai mokslininkai „pasikrapštę pakaušius” nutarė, kad tai padarė, kai niekas nieko net neįsivaizdavo apie kokį, ko nors „darymą”, „be galo ir krašto mažo ir begalinio tankio taškas sprogo”.. Pirmu „visko atsiradimo” atveju mokslininkai nesutarė „koks gi laikrodis padarė DZIN”, šiandieniniai mokslininkai taip pat „nenori atskleisti paslapties” – „kokia galėjo būti šiame taške sprogstamoji medžiaga, padariusi Visatai BUM”..
Kiek laiko sekate J.Grigo mokslo populiarinimo veiklą? Ar skaitė tik ,,Pozicijoje”, ar teko skaityti ir anksčiau?
Paskaičius Jūsų komentarą, atrodo, kad nesiorientuojate.
Kam taip toli žvalgytis už visatos ribų,kai čia panosėje Musko geriausias pasaulyje dirbtinis intelektas su visais intelektualiausiais mokslininkais ,kurie ruošia ekspediciją į Marsą negali paaiškinti,KAIP prieš 2000 metų drobulėje įsispaudė vieno vyro atvaizdas.
https://youtu.be/B8pREznNexY?si=vyasgEx3OV-_ZVB1
Negali dabar tai gal galės kada nors. Žmonės daro tai kas išeina padaryti , ir tokio darbo daug. Neprotinga užstrigti ties tuo kas dabar nesiseka. Viskas su mokslu yra gerai, išskyrus žmonijai likusios ateities trumpinimą, o tokių pastangų ,deja, stebime daug.
Gal ir galės kada nors,bet kada vėliau,kažkada.Moksliškai nustatyta drobei 2000 metų.Bet pats faktas,kad prieš tiek amžių žmonės neturėjo tokios technologijos tokiam žmogaus atvaizdui drobėje padaryti,įspausti,o ir dabar negali su šiuolaikiniu mokslu.Mokslas yra materija,ar materija gali paaiškinti kas buvo prieš materijai užgimstant.
Nereikia skubėti samprotauti apie sąmonę, kai neturime supratimo apie paprasčiausią pojūtį, pvz skausmą. Ką jaučia sliekas, maunamas ant kabliuko? Matyt kažką jaučia. Kaip atsiranda tas POJŪTIS iš materialių dalių sujungtoje konstrukcijoje? Žinomos materijos savybės tokios kad subjektyvumas neturėtų atsirasti kokia sudėtinga bebūtų pati materiali konstrukcija.