Ar žmonija turi teisę sėti gyvybę kosmose?
Sparčiai plečiantis kosmoso tyrimams, kyla fundamentalus klausimas: ar žmonija turi teisę paversti kitas planetas tinkamomis gyventi ir pasėti jose gyvybę, ar turėtų palikti jas nepaliestas ir tyras?
Viena vertus, būtų išmintinga nelaikyti kiaušinių viename krepšyje ir skleisti žemiškąją gyvybę į kitus pasaulius, siekiant sumažinti jos išnykimo riziką katastrofos Žemėje atveju. Bet taip darant galima paleisti nenumatytas jėgas, kurios gali pakeisti natūralias ekosistemas, atimti galimybę aptikti gyvybės rūšis, kurios egzistavo prieš atvykstant žmonėms. Tai primintų Ispanijos įsiveržimą į Pietų ir Centrinę Ameriką, kuri sunaikino turtingą vietinę kultūrą, pavyzdžiui, Majų. Mėnulyje jau palikta visokių daiktų ir aparatų.
Tiriant nežemiškuosius pasaulius, esminis klausimas yra – ar gyvybė ten būtų panaši į žemiškąją, ar būtų kitokių pavidalų. Ar ji vystosi pagal kitokią cheminę seką? Ar ji klesti kitokiuose skysčiuose nei vanduo? Ar ji prisitaiko prie ekstremalesnių sąlygų nei Žemės? Bet svarbiausia, kiek protinga ji yra? Šokiruotų, jeigu būtų atrasta sumanesnė už mus gyvybės rūšis.
Didingoje visatos schemoje žmonių veikla dar yra nežymi. Žmonės turi prieigą prie labai ribotos kosminio energijos ir masės šaltinio dalies ir potencialių gyvybei vietų. Tikėtina, kad stebimoje visatoje yra apie dešimt dvidešimtame laipsnyje (1020) į Žemę panašių planetų, todėl žmonių pėdsakai kosminėje scenoje dar yra ir ilgai bus labai nežymūs.
Kosminis kuklumas turėtų skatinti mus įsitvirtinti savo planetos gamtoje, įsisunkti į jos grožį kaip žiūrovams, o ne kaip jos keitėjams, užgniaužiant ego-motyvuotus kosmoso kolonizavimo planus.
Ruošdamiesi į kosmosą žmonės turėtų prisiminti išmintį, kad kiekvienas rytas mus maloniai kviečia padaryti savo gyvenimą paprastą ir nekenksmingą Gamtai. Žodis „rytas“ gali turėti ir platesnę prasmę, nei turi Žemėje.
Pavyzdžiui, artimiausios žvaigždės Proxima Centauri b planetoje jis gali reikšti „amžinai.“
