Dar Čarlzas Darvinas tvirtino, kad jeigu negalite aiškiai perduoti savo idėjų kitiems, jos yra neveiksnios.
Modernusis mokslas atsirado 16 ir 17 amžiais, kai pradėta tikėti, kad pasaulį valdo pažintini gamtos dėsniai ir jėgos, kad visi reiškiniai yra gamtos dalis ir gali būti paaiškinti gamtinėmis priežastimis ir kad žmogaus pažintinės, socialinės ir moralinės savybės yra suvokiamo pasaulio dalis. Ir kai šios idėjos pradėtos perduoti vienų kitiems.
Pastarųjų dviejų šimtmečių žmonijos pažanga visose gyvenimo srityse buvo to mokslinio natūralizmo rezultatas. O šio mokslinio natūralizmo ir Šviečiamojo amžiaus humanizmo derinys tapo „moksliniu humanizmu.“
Nebuvo akivaizdu, kad Žemė sukasi aplink saulę, kad kraujas cirkuliuoja kūne, kol Mikalojus Kopernikas ir Viljamas Harvėjus stebėjimais ir matavimais neįrodė, kad tai yra tiesa.
Vėliau sociologai atrado, jog žmonės visuotinai siekia laisvės, o politikos mokslininkai (ne mūsų politologai) atrado, jog demokratijos sukuria geresnį gyvenimą piliečiams nei autokratijos, ekonomistai atrado, jog rinkos ekonomika kuria didesnę gerovę, nei komandinė ekonomika, sociologai atrado, kad mirties bausmės nesumažina savižudybių skaičiaus.
Ir visi mes atradome, kad gyvenimas yra geriau nei mirtis, sveikata geriau nei liga, sotus gyvenimas geriau nei alkis, laimė geriau nei depresija, turtas geriau nei skurdas, laisvė geriau nei vergovė ir nepriklausomybė geriau nei okupacija.
Kur šios vertybės buvo prieš jas atrandant? Žmogaus prigimtyje. Todėl galime kurti mokslinio humanizmo moralės sistemą tirdami tai, ko sąmoningiausieji Dievo ar Gamtos kūriniai nori. Tik kiek toli toks požiūris nuves?
Mokslas ir pažanga yra į viršų nukreiptos asimptotinės kreivės, bet niekada neliečiančios viso žinojimo ir visuotino geranoriškumo. Mokslinio humanizmo tikslas yra ne utopija, bet protopija — supratimo ir geradarystės gerėjimas judant beribio pažinimo ir išminties link.
Per aspera ad astra.
Ačiū. Trumpai, aiškiai, konkrečiai.
Pritariu. Ačiū už šviesius pamąstymus.