Žingeidūs žmonės prisimena, kaip tiksliai ateitį įžvelgė savo knygose prancūzas Žiulis Vernas. Jis 1863 m. knygoje „Paryžius XX amžiuje“ aprašė metro, automobilį, liftus, elektros kėdę, kompiuterį ir net internetą, kurių dar ilgai nebuvo. 1865 m. knygoje „Nuo Žemės į Mėnulį“ aprašė skrydžio į Mėnulį paleidimo vietą, erdvėlaivio ir skrydžio detales. Internete galima rasti ir daugiau įspūdingų Ž. Verno ir kitų autorių knygų apie ateitį. Amerikiečio Edvardo Belamio (Edward Bellamy) „Looking Backward“ (Žvilgsnis atgal, 1888) vaizduojama visuomenė naudoja kreditines korteles pirkiniams ir prekių pristatymą į namus. Romanas atspindi šiuolaikinę elektroninę prekybą. Belamio skaitmeninių mokėjimų prekybos numatymas stebina.
Anglo E. M. Forsterio (Edward Morgan Forster) „The Machine Stops“ (Mašina sustoja, 1909) numato ateitį, kurioje žmonės gyvena izoliuoti, bendrauja tik per ekranus ir yra labai priklausomi nuo mašinų. Šis pasakojimas atspindi šiandieninę nuotolinio darbo kultūrą ir socialinių tinklų sąveiką. COVID-19 pandemija paspartino perėjimą prie nuotolinio darbo, daugelis patyrė izoliaciją ir technologinę priklausomybę. JAV agentūros „Buffer“ tyrimas parodė, kad 20 proc. nuotolinių darbuotojų kovoja su vienatve ir patvirtina Forsterio įžvalgą apie žmonių bendravimo svarbą technologijomis paremtame pasaulyje.
Rusas Jevgenijus Zamiatinas knygoje „Mes“ (1924) nagrinėja totalitarinių režimų, nuolatinio sekimo ir asmeninės laisvės praradimo temą. Šis sovietinis romanas galbūt įkvėpė Orvelo „1984-uosius“ ir numatė žmonių kontrolę. Šiandien autoritarinės Kinija, Rusija, Korėja bei jas sekančios JAV ypač sustiprino žmonių stebėseną. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“ teigimu, 2025-ieji yra 19-ieji iš eilės pasaulinės laisvės nuosmukio metai, atspindintys šiurpinančias realijas, kurias numatė Zamiatinas.
Anglo Džordžo Orvelo (George Orwell) „1984-ieji“ (1949) yra ryškus įspėjimas apie ateitį, kurioje dominuoja masinis sekimas, propaganda ir nuolat stebintis „Didysis brolis“. Šis distopinis pasakojimas parodo visuomenę, kurioje privatumas yra sunaikintas, o vyriausybė kruopščiai tiria kiekvieną žmogaus gyvenimo aspektą. Šiandien Orvelo įžvalgą realizuoja visur esančios sekimo kameros, korporacijų vykdomas interneto stebėjimas ir plati informacinių technologijų bendrovių duomenų rinkimo praktika. Pats patyriau, kad net laisviausioje pasaulio šalyje JAV profesūra viešose vietose bijo kalbėti politinėmis temomis. Šis diskomfortas atspindi stulbinančią Orvelo viziją apie pasaulį, kuriame nyksta laisvė ir privatumas.
Anglo Oldoso Hakslio (Aldous Huxley) „Puikus naujas pasaulis“ (1932) vaizduoja malonumų, pramogų ir vartotojišką visuomenę, kurią valdo ne jėga, o viliojančių pramogų ir nuotaiką keičiančių medžiagų galia, kuri primena šiuolaikinius narkotikus. Dabar skaitmeninėje eroje socialinė žiniasklaida ir vartotojiškoji kultūra dominuoja gyvenime. „Pew“ tyrimų centras atskleidė, kad 69 proc. suaugusiųjų kasdienybę ir bendravimą formuoja socialinė žiniasklaida.
Amerikietis Rėjus Bredberis (Ray Bradbury) knygoje „451 Fahrenheito“ (1953) aprašo ateitį, kurioje visuomenė neskaito knygų, o pirmenybę teikia ekranams. Romane pristatomos „salonų sienos“, panašios į šiuolaikinius išmaniuosius televizorius ir interaktyvius ekranus. Pasaulis, kuriame viešpatauja skaitmeninė žiniasklaida ir cenzūra joje, atkartoja Bredberio įžvalgas.
Amerikietis Viljamas Gibsonas (William Gibson) knygoje „Neuromantas“ (Neuromancer, 1984) numatė interneto, virtualios realybės ir įsilaužimų atsiradimą. Gibsono pasakojimas dar prieš internetą numatė skaitmeninį dirbtinio intelekto pasaulį, kupiną įsilaužėlių. Šiandien internetas yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, o kibernetinio saugumo grėsmė nuolat didėja. Romanas prognozavo, kad iki 2025 m. kibernetiniai nusikaltimai pasaulio ekonomikai kainuos 10,5 trilijono dolerių kasmet.
Atrodo, kad iš kažkokio Žemę gaubiančio informacinio lauko kai kurių žmonių pasąmonė gauna žinių apie ateitį. Visuomenei pasiekus tam tikrą išsivystymo lygį tarsi kažkas keliems skirtingų šalių žmonėms pasiunčia informaciją, paskatinančią naujo įrankio, gamtos reiškinio, dėsnio ar naujos technologijos atradimą, skatinančius visuomenės raidą. Pavyzdžiui, antrąjį termodinamikos dėsnį vienu metu nepriklausomai atado trijų šalių mokslininkai, daug fizikos dėsnių turi dviejų autorių pavadinimą.
Knygoje „Pažinimo šaknys ir vaisiai“ (2011) rašiau, kad transhumanistai Nikas Bostromas ir Rėjus Kurzveilas dėl dirbtinio intelekto (DI) sparčios plėtros numatė žmoniją iki 2100 m. gyvensiančią nemirtinguose robotų kūnuose. Žmonių biologinis mąstymas ir technologijos susijungę sukurs žmonijos biologines šaknis pranoksiantį pasaulį. Žmonės taps DIvūnais! Žmonijos likimas bus jų rankose. DIvūnai įveiks ilgaamžes žmonijos problemas ir nepaprastai sustiprins kūrybiškumą. Technologijų milžinai Maskas, Geitsas ir Vozniakas įspėjo, kad DI yra rimtas pavojus žmonijai. O moksliškai mąstančių žmonių įžvalgos yra arterija, kuria teka ateities problemos. Ateitis parodys, ar 21-jo amžiaus technologijų milžinų įžvalgos pasitvirtins.
Vos atsirado reikia DI klausti koks optimalus vienu metu gyvenančių žmonių skaičius planetoje, nes patys žmonės to aštriausio egzistencinio klausimo vengia
Puiku
Ne tik Džordžas Orvelas numatė, pats būdamas kuo? O ir kiti bei paprasti kaimiečiai ir Lietuvoje suprato kuo baigsis gyvenimas Niurnbergo šešėliuose. Jų suregztame pseudo ideologijų pasaulyje – amžinojoje kaltėje. Kad Europa gavo avansą barbarizacijai 1945 metais Potsdame net mano senelis tai kuo puikiausiai suprato. Ne tik rašytojas J. Mikelinskas arba „Advance to Barbarism“ autorius F. J. P. Veale, 1953 metais. Avansas jau duoda vaisių, pradedant visuotina grafitizacija, tatuiruotizacija, narkotizacija, blevizgacija, rinkimų rezultatų klastojimas, smurtinio sekso propaganda juodojoje porno industrijoje ir taip toliai, ką mūsų kapsukiečiai vadina liberalizacija ir vakarietiškomis vertybėmis. Ateity rinkimų irgi, kaip ir pensijų, nebebus – tvarkysis DI pagal Pasaulio Vyriausybės pageidavimus.