Visatoje yra milijardai žvaigždžių ir planetų. Kai kuriose gali klestėti nežemiškoji, gal net protinga gyvybė. Nepaisant didelės jos egzistavimo tikimybės, dangus yra tylus.
„Kodėl Visata tokia tyli?“ – 1950 m. klausė italų fizikas Enrikas Fermis. Šis klausimas žinomas kaip Fermio paradoksas. Jei protingos būtybės išplito kosmose, tai kur jos?
Gal mes nesusidūrėme su jomis dėl technologijų pažangos ribos, mažesnės už civilizacijos gebėjimą pasklisti galaktikoje. Kaip pažangiausiomis technologijomis siekiama įminti šią paslaptį?
Teleskopų vaidmuo
Antžeminiai ir kosminiai teleskopai yra langai į kosmoso pasaulius siekiant aptikti gyvybės ženklus. Keplerio kosminis teleskopas rado tūkstančius tinkamų gyvybei egzoplanetų. Analizuodami šviesos spektrus teleskopai ieško deguonies ar metano, galinčių rodyti planetas, kuriose galėtų klestėti gyvybė.
Signalų klausymas
Nežemiškojo intelekto paieška SETI skirta klausytis radijo teleskopais kitų civilizacijų signalų, kurie rodytų intelektą. Nors patvirtintų signalų negauta, SETI siekia atsakyti į Fermio paradoksą.
Saulės sistemos tyrinėjimas
Marsas yra nežemiškos gyvybės paieškos židinys. Turėdamas senovės upių vagas ir praeities vandens įrodymus, Marsas įdomus dėl tinkamumo gyvybei. NASA „Perseverance rover“ ieško Marso paviršiuje praeities gyvybės ženklų, o Jupiterio palydovo Europos ir Saturno palydovo Encelado vandenynuose tikimasi aptikti gyvybę už Žemės ribų.
Mokslas apie gyvybę už Žemės
Astrobiologija jungia biologiją, chemiją ir astronomiją gyvybei tirti kitose planetose. Astrobiologai tiria klestinčius ekstremaliomis sąlygomis Žemėje organizmus, kad suprastų, kaip gyvybė egzistuotų atšiaurioje aplinkoje kitur. Imituodami nežemiškas sąlygas, mokslininkai tyrinėja gyvybės ribas, kur ir kaip gyvybė gali egzistuoti kosmose.
Didžiojo filtro hipotezė
Vienas iš Fermio paradokso paaiškinimų yra Didžiojo filtro hipotezė, kad protinga gyvybė yra labai reta, o išsivysčiusios civilizacijos susinaikina prieš pasklisdamos Visatoje. Didysis filtras skatina susimąstyti apie žmonijos ateitį ir savo technologinės pažangos tvarumą.
Kosminės slėpynės
Tamsiojo miško hipotezė teigia, kad Visata yra tamsus miškas, kuriame kiekviena civilizacija yra tyli medžiotoja, neatskleisdama savo buvimo, o išsivysčiusios civilizacijos slepiasi, kad neaptiktų priešiški ateiviai. Ši hipotezė meta iššūkį nežemiškosios gyvybės paieškai.
Dirbtinio intelekto vaidmuo
Dirbtinis intelektas, analizuodamas didelius duomenų kiekius, kurdamas modelius ir ieškodamas anomalijų, kurios gali rodyti nežemiškąją gyvybę, greitina Fermio paradokso sprendimą, atsijoja kosminį triukšmą ir priartina prie galimų atradimų.
Pasekmių apmąstymas
Ženklų, kad nesame vieni kosmose, ieškoma tik kelis dešimtmečius. Nežemiškosios civilizacijos (NC) aptikimas sukeltų iššūkį mūsų supratimui apie gyvybės kilmę, sukeltų filosofinių, etinių ir religinių klausimų apie mūsų vietą Visatoje. Tai būtų mokslo triumfas, bet griautų kai kurias religijas.
Krikščionims būtų sunku susitaikyti, kad kunigų skelbiamoje Dievo sukurtoje Visatoje yra ir ne Adomo ir Ievos palikuonių. Ar jie turi gimtąją nuodėmę, ar Jėzus, atpirkęs Žemės žmones, atpirko ir kitų planetų žmones? O jeigu šie gyvena šimtus milijonų metų, ar jie nepateko į dangų todėl, kad Jėzus jų neatpirko prieš 2 000 metų? (Plačiau: Pozicija.org).
NC paieškos įkvepia nuostabą ir skatina tyrinėti nežinomybę. NC atradimas galbūt suvienytų žmoniją į bendrą žinių siekimą, peržengiant kultūrines ir politines ribas. Kita vertus, Egipto piramidžių paslaptys, gluminantys ufonautų, mikrobangų antenų, žmonių milžinų senovės piešiniai bei daugelis kitų labai senų artefaktų galbūt rodo NC pėdsakus Žemėje?
Gal NC genų inžinerija iš evoliucijos viršūnėje esančių gyvūnų net sukūrė Adomą ir Ievą Žemėje ir valdo žmoniją? Sunku suprasti, kaip biologinis evoliucijos procesas vieniems gyvūnams leido evoliucionuoti iki žmogaus, o kitus tos pačios rūšies šimtus tūkstančių ar milijonus metų paliko nesikeičiančius? Kol mokslas neatskleidė Visatos, žmogaus ir sąmonės kilmės, kyla keisčiausių klausimų.
Jonas Grigas yra Vilniaus universiteto fizikos fakulteto profesorius emeritas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, LMA tikrasis narys, žymus fizikos tyrėjas, mokslininkas ir svarbus mokslo visuomenės švietėjas Lietuvoje.
Negali žmonija taip skubotai keisti gyvenimo sąlygas ir būdą ir kartu tikėtis ilgos ateities
Prof. Jonas Grigas klausiamuoju teigimu – ” Kaip ir kodėl ieškoma nežemiškosios gyvybės?”, su 1950 m. klausiusiu italų fiziku Enriku Fermiu – ” „Kodėl Visata tokia tyli?“ -, savo ruožtu ” tikisi sumąstyti kaip žmonėms pasklisti Galaktikose, kad pagaliau aptikti kokią nors, kol kas užsimaskavusią, nežemišką gyvybę”..
Gamtos „dulkelės” Žmogaus prigimtis nuo „akmens kirvio” atradimo stengiasi „įminti gyvybės paslaptį”, ne kartą atitinkamose istorinėse epohose šią paslaptį skelbėsi „įminusi” religijų pagalba.. Kiekvienos istorinės epochos „proto bokštai”, kurie nieko konkretaus negeba atrasti, kaip straipsnelyje rašo prof. Grigas, pasitelkę „pažangiausias” technologijas, su savo teleskopai ” į dangų spokso, klauso signalų, tyrinėja Saulės sistemą, žiūri ką pasakoja moklas apie gyvybę Žemėje, koks Fermis „kuria paradoksus”, kuriuos stengiasi „Galaktiškai užparadoksinti” kiti šiuolaikiniai „proto bokštai”…
Išlikęs kaimo vidurinę mokyklą baigęs, paskaitinėjantis išmintigų „dėdžių” prieš šimtą ir daugiau metų parašinėtas vieną kitą rimtą knygą, šiandieninis „išmičius” tegali pastebėti, kad visi ieškantys nežemiškos gyvybės šiuolaikiniai „proto bokštai” yra gana juokingi, nes jie iki galo nepažįsta juos supančios žemiškos gyvybės, įskaitant ir savo pačių „gyvastį”..
Vienas išmintingas „dėdė” pastebėjo į ką joks „proto bokštas”, ieškantis „nežemiškų gyvybių” nesiteikė ir neisteikia paaiškinti „kaip ir kodėl ???”, be ko kalbėti apie nežemiškų gyvybių paiešką yra beviltiškas užsiėmimas…
Cituoju šį „dėdę”- ” Nepaaiškinami kosminiai pliūpsmai, kuriuos Žemėje vadiname „gyvastimi”, paslaptį sudaro jų skaidymas į dvi lytis. Jau nuo Žemės neatskiriamos augalijos esaties srautuose gyvastis suka dviems kryptimis, kaip prasmingai rodo augalų žiedai…. Gyvūnijos istorijos tėkmėje , krypčių dvejybė vis ryžtingiau skyla į dvejopas būtybes – vyriškąsias ir moteriškąsiais….
Taigi, 1969 m. liepos 21 d. dieną žmogus vaikščiojo Mėnulyje, ar ne? Kaip čia yr iš tikro? Kai buvau jaunu kadais su vienu draugeliu kaime, Lietuvos užkampyje, teturėdami tik VEF radijo imtuvą, labai domėjomės ir žavėjomės Wernher Magnus Maximilian Freiherr von Braun – didžiausiu XX amžiaus inžinieriumi, mokslininku ir t.t. Taip pat ir Manfred von Ardene, nekęsdami Didžiojo Trejeto, kuris neseniai vėl pasauliui suvairavo karą Ukrainoje, beskaitydami įspūdžius iš Šv.Elenos salos.