Didelė gravitacija ir judėjimas dideliu greičiu lėtina laiko tėkmę. O štai kuo vyresni tampame, tuo laikas bėga greičiau. Šis pojūtis nėra tik subjektyvus jausmas. Mūsų protas laikui bėgant prisiminimus tvarko skirtingai. Primisime, kad fizikams laikas nei bėga, nei teka. Iš tikrųjų mes nejaučiame laiko tėkmės. Kad atsimename praeitį, o ne ateitį, yra ne laiko tėkmės, bet jo asimetrijos suvokimas. Laikrodžiai matuoja ne laiko tėkmę, bet trukmę tarp įvykių, kaip liniuotė matuoja atstumą tarp tam tikrų taškų. Žmogaus atminties didėjimas yra vienkryptis procesas – taigi atmintyje daugėja informacijos, o kartu spartėja smegenų entropija. Galbūt ši spartėjanti smegenų entropija ir suvokiama kaip laiko tėkmė. Todėl laiko tėkmė yra ne objektyvi, o subjektyvi realybė. Negalima išmatuoti laiko bėgimo greičio (valanda per valandą?).
„International Journal of Environmental Research and Public Health“ (Tarptautiniame aplinkos tyrimų ir visuomenės sveikatos žurnalas) skelbia, kad mūsų laiko suvokimas keičiasi su amžiumi. Senstant jaučiame, kad laiko tėkmė greitėja. Kaltė yra mūsų kasdienė monotonija. Kai patenkame į rutiną, dienos susilieja į savaites, savaitės į mėnesius. O vaikystės dienos buvo kupinos naujumo ir netikėtumų.
Smegenys su amžiumi yra mažiau veiksmingos. Prof. Adrianas Bejanas iš JAV Duke universiteto „Europos apžvalgoje“ teigia, kad atsakingi yra biologiniai procesai mūsų smegenyse. Vaikų smegenys greitai formuoja naujas nervines jungtis, todėl kiekvienas dirgiklis tampa ryškus ir nedelsiant apdorojamas. Kiekviena akimirka yra prisodrinta detalėmis, ji atrodo ilgesnė. Vaikystėje jautėmės taip, lyg turėtume daug laiko. Atostogos tęsėsi tingiai, o kiekviena diena buvo nuotykis. Suaugę vos grįžtame iš vienų atostogų, ateina kitos. Žvelgiant iš metų perspektyvos atrodo, kad suaugusiųjų metai prabėga žaibiškai, o vaikystės dienos atrodė daug ilgesnės.
Senstant situacija keičiasi. Nors smegenys sukuria daugiau ryšių, jų efektyvumas mažėja. Vyresnio amžiaus smegenims reikia daugiau laiko suvokti aplinką, jos užregistruoja mažiau detalių. Todėl atrodo, kad dienos susimaišo, rutina ir nuspėjamumas ima viršų, todėl atsiranda sutrumpintų dienų pojūtis. Norėdami to išvengti, turėtume į kasdienį gyvenimą įvesti daugiau pokyčių.
Nepaisant greitėjančios laiko tėkmės, man viena didžiausių senėjimo dovanų yra vienatvės magija gimtojoje sodyboje Dzūkijoje. Sąjūdžio laikais ją apsodinau ąžuoliukais, kad senatvėje gyvenčiau po ąžuolais. Dabar taip ir yra. Tai, kas kažkada atrodė vienatvė, dabar atrodo kaip laisvė. Tyla, kuri anksčiau buvo nejauki, tapo rami, net prabangi. Namai tapo erdve, kurioje galiu netrukdomai pasiklysti knygoje ar tiesiog sėdėti tyloje, pilnai būti su savimi.
Nebetrokštu nuolatinio triukšmo. Ramus vakaras su geru filmu yra turiningas. Vienatvės grožis yra ne buvimas vienam – tai visiškos taikos jausmas su savimi, švelnus pasitenkinimas, kad esi ten, kur nori, toks, koks esi. Tylus džiaugsmas suvokus, kad užtenka savo draugijos. Ta laimė ateina ne iš žmonių apsupties, o iš buvimo namuose savyje. Paskutinis žmogaus gyvenimo etapas dažnai būna žiaurus. Todėl gal ir gerai, kad laikas bėga greičiau.
Jaunystė: rytas – vakaras, rytas – vakaras…
Senatvė: pavasaris – ruduo, pavasaris – ruduo…
Su amžiumi (su pragyventu laiku) vis labiau daromės dėmesingesni gyvenimo detalėms…
Elektromagnetizmas… kuo didesnis dažnis, tuo daugiau virpesių – kuo daugiau įvykių (gyvenimo detalių) telpa laiko intervale, tuo gyvenimas atrodo turiningesnis, tuo sunkiau telpantis savyje… tuo žmogaus smegenys suvokia kaip greitesni laiko tekėjimą…
Štai ir visa laiko tėkmės ,,greičio magija”…
Diplomuoti psichologai, psichoterapeutai, psichiatrai, fiziologai, filosofai ir panaši susireikšminusi fauna visiškai nepajėgi perkirsti ŠITO Gordijaus mazgo.
Ar kas nori su manimi diskutuoti, a?! 🙂
Koks gražus protingas komentaras!
„…laikas bėga greičiau.“
Vargu ar tas laikas kur nors bėga, juk apie tai net mažai kas susimasto, pakritikavo valdžią ir viršininkus ir jau laimingas. Amžini dalykai tie, kurie turi vertę ir kaupia žmonijos patirtį, labai dažnai lieka paraštėse.
Kai pradinėje mokykloje reikėdavo spręsti aritmetikos žodinius uždavinius, kur obuoliai, kriaušės ar kopūstai buvo kilnojami iš vienos dėžės į kitą, tai uždavinio sąlygos paskutinį sakinį skaitydavau tik dėl to, kad žinočiau apie kurią dėžę bus klausimas, nes niekada nieko neskaičiuodavau, atsakymą matydavau savo vaizduotėje. Bet tada dar nežinojau, kokią įtaką žmogaus gyvenime daro vaizduotė ir kas tai per reiškinys.
Nežinau ar tikrai A. Enšteinas pasakė, kad „The true sign of intelligence is not knowledge but imagination“, bet nei kiek neabejoju, kad toks reiškinys kaip laikas ir jo skaičiavimas gimė žmogaus vaizduotėje. Tiesiog, tarp tų rakandų, kurie palengvino gyvenimą atsirado ir laikrodis: saulės, smėlio, ciferblatinis, elektroninis. Bent pastarieji du rodo tik skaičių, o ne kokį nors laiką, kai laikrodžio rodyklės pasiekia skaičių 23, einame ilsėtis, nes pagal susitarimą, toms rodyklėms pasiekus 7, reikės keltis ir skubėti į darbą ar kitą užsiėmimą, o kai jos rodys 12, visi skubėsime užkąsti, ir ne todėl, kad biologinis laikrodis alkio nerodė anksčiau, bet taip sutaupomi pinigai drabužiams, kurie gali „susitraukti“ jau po kelių savaičių, tą alkį malšinant be apribojimų (juk eiti į mišką su lanku ar ietimi, kad nudobtum mamuą pietums, nebereikia).
Net jei labai skubame ar drybsome ant sofos tos rodyklės nepradeda suktis nei greičiau, nei lėčiau.
A. Enšteiną paminėjau ne atsitiktinai, nes mano manymu yra didesnis genijus už jį, tai britų statybų verslininkas Viljamas Viletas (William Willet), praėjusio amžiaus pradžioje sugebėjęs įpiršti šios planetos civilizacijai idėją sukioti laikrodžio rodykles, siekiant prailginti dieną ar sutrumpinti naktį. Svarbiausi, kad stebuklas įvyko, didžioji dalis dvikojų biologinių būtybių, gyvenančių tiek šiaurės pusrutulyje, tiek pietų, ir turinčių laikrodžius, patikėjo laiko ilginimo-trumpinimo idėja ir vis dar sukioja laikrodžio rodykles.
O juk gyvename mažytėje kruopelytėje vardu planeta Žemė ir tai tik jos trečdalyje, o ji tik viena iš 8 Saulės sistemos planetų, sudarančių vos 1,3 % pačios Saulės masės visoje toje sistemoje, ir svarbiausia, kuri gal būt yra tik viena iš 500 mlrd. tokių pat žvaigždžių mums visiems gerai žinomoje Paukščių tako galaktikoje, o ji tik viena iš šimtų milijardų galaktikų visoje Visatoje.
Taigi, drįstu manyti, kad yra tik viena matas – amžinybė. Ir dar tokia tvirta, kad Homo sapiens nesuvokia jos tvirtumo.
Po Parašymo
Vaikystėje laikas tikrai bėgo lėčiau, bent jau nuo to momento kai sužinojau, kad yra toks rakandas kaip laikrodis ir tą laiką reikia „skaičiuoti“, o pagrindinė to lėtumo priežastis buvo amžini priekaištai: esi per mažas, palauk kol užaugsi, kai būsi didelis, tada ir galėsi daryti ar pan.
Tą laiką trumpindavome įvairiais būdais: pasislėpę nuo tėvų tabokos užtraukdavome ar nesulaukę 18 prieš šokius ant drąsos padarydavome. Juk reiėjo kaip nors aukotis dėl civilizacijos „progreso“, pasaulis laukė-nesulaukė, kol tapsime pilnamečiais ir prasidėsime kalnų vertimą.