Prof.Jonas Grigas. Ar mūsų klausimai kuria pasaulį?
Kvantinės fizikos teoretikas amerikietis Džonas Vyleris (John Wheeler,1911-2008) yra pastebėjęs: „Jeigu per dieną nepastebėjote nieko keisto, jums diena praėjo veltui.“ Ir dar: „Aš 100 procentų sutinku su mintimi, kad pasaulis yra tik fantazijos padaras.“ Kodėl jis taip manė?
Jis buvo reliatyvumo teorijos autoritetas, praeito amžiaus šeštame dešimtmetyje jis nukalė juodosios bedugnės sąvoką ir įtikino astronomus, kad jos gali egzistuoti.
Jis domėjosi filosofine kvantinės fizikos prasme, ypač įžymaus danų fiziko Nilso Boro 1920 metais išsakyta nuomone, kad mes negalime tiksliai apibrėžti gamtos fundamentalios tikrovės. Subatominės dalelės egzistuoja tikimybiniame daugelio galimų būsenų netikrume, kol jų nematuojame. Vyleris buvo vienas pirmųjų žymių fizikų, pastebėjusių, kad tikrovė gali būti ne visiškai fizinė; tam tikra prasme kosmosas taip pat turėtų būti reiškinys, reikalaujantis stebėjimo, o tuo pačiu ir sąmonės.
Vyleris pabrėžė, kad moksle dar yra daug paslapčių, laukiančių paaiškinimo. „Mes vis dar gyvename žmonijos vaikystėje. Tačiau mokslo horizontai pradeda nušvisti mūsų dienomis: molekulinė biologija, DNR, kosmologija ir daugelis kitų. Mes esame tik vaikai, laukiantys atsakymų,“ – sakė jis. Jam priklauso ir žinomas aforizmas: „Didėjant mūsų žinių salai, didėja ir nežinojimo krantas.“ Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad vieną dieną rasime laukiamus atsakymus.
Daugelis mokslininkų, kaip ir Vyleris, tiki, kad žmonės vieną dieną ras raktą į gyvenimo paslaptis. Vylerio kolega Prinstono (Princeton) universitete Godelis mano, kad galbūt tas raktas jau rastas, bet jį galės turėti tik asmenys, kurie supras jo galią – tik aukštos moralės žmonės.
Bet pats Vyleris manė, kad nėra nieko, išskyrus dūmus, nors šis požiūris nepaisė sveiko proto. Jis klausė, kur buvo protas, kai gimė visata? Kas palaikė visatą milijardus metų prieš mums atsirandant? Jis siūlo mums puikų, bet šiurpų paradoksą: visko gilumoje yra klausimai, ne atsakymai. Kai mes skverbiamės į giliausius medžiagos kampelius ar tolimiausius visatos pakraščius, mes galų gale matome savo suglumusį, atsigręžusį į save veidą.
