Masinė psichozė, politinė isterija dėl ministro Ignoto Adomavičiaus tebesiaučia. Dabar jau eks-ministro. Nežinantieji istorijos, lieka vaikais. Tenka prisiminti 1572 m. rugpjūčio 24 d. naktį. Į istoriją įėjo Šv. Baltramiejaus nakties pavadinimu.
Paryžiuje susitelkę katalikai išžudė apie 3 tūkst. protestantų. Sostinėje prasidėjusios kitatikių skerdynės nuvilnijo per visą Prancūziją. Religinės neapykantos, vadinasi, pasaulėžiūrinės neapykantos, pagrindais šalyje galėjo būti išžudyta iki 30 tūkst. žmonių.
Skerdynių „motyvaciją“ ir varomąsias jėgas privalu paaiškinti. Viskas prasidėjo nuo monarchų dukros – katalikės Margaritos – vedybų su protestantiško tikėjimo didiku Henriku Navariečiu. Karališkų sutuoktuvių proga į katalikų dominuojamą Paryžių atvyko ir užsibuvo protestantiškos šalies didikų šeimos, jų svitos. Jos tapo taikiniu, nuo kurio prasidėjo skerdynės. Viską sukurstė katalikų tikėjimo bažnytininiai ir pasaulietiniai didikai. Skerdynių šūkis – „Mirtis hugenotams“.
Tiesiog prašosi asociacija su socdemų ir „Nemuno Aušros“ (toliau – „NA“) „koalicinėmis vedybomis“ bei destruktyviomis jų pasekmėmis. Kodėl keturių su pusę šimto m. senumo įvykiai Prancūzijoje siejasi su dirbtinai sukelta krize ir politine isterija dabarties Lietuvoje?
Tenka kalbėti apie visą kekę požymių, surišančių seną Prancūzijos istoriją ir Lietuvos dabartį. Esminis skirtumas tėra tik vienas – apie žudynes Lietuvoje kol kas tenka kalbėti metaforiškai.
Masinio smurtavimo aktas simbolinis
Palyginimui, JAV politinės žudynės vyksta realiai. Pats masinio smurtavimo aktas Lietuvoje kol kas dar lyg ir simbolinis, atliekamas pritaikius trivialią cancel techniką. Deja, patyčių, mobingo, oponentų žeminimo, marginalizavimo pasekmės nemenkai daliai veikėjų yra konkrečios, visai realios. Masė rinkėjų ir būrys jų teisėtai Seiman išrinktų politikų nustumiami į užribį, atsiduria visiško pilietinio bei politinio nugalinimo zonoje.
Vienintelę esminę skirtybę tarp gretinamų istorinių įvykių atsveria daugybė sutapčių. Taigi, kokie yra socialinio konflikto „sprogstamojo užtaiso“ sutampantys ingredientai?
Tai:
- pasaulėžiūrinė neapykanta, kuri paremta menamu „teisingos“, „tikros“ pasaulėžiūros egzistavimu ir pastarosios radikaliu supriešinimu su tariamai ydinga, neteisinga pasaulėžiūra;
- konfliktą sumaniai kurstantis elitas;
- sumanipuliuotos ir įpykintos masės;
- konkretus taikinys, į kurį nukreipiamas agresyvus puolimas bei minios rūstybė;
- smurtas, agresija, pasireiškiantys pogrominiu aktyvumu, masinėmis žudynėmis arba tokiais simboliniais veiksmais, kaip oponentų politinis-psichologinis pjudymas, nugalinimas bei išstūmimas į užribį. Vėlyvais viduramžiais pasaulėžiūrinė neapykanta paprastai reiškėsi per religiją, o moderniose sekuliarizuotoje visuomenėje toji neapykanta reiškiasi per nesuderinamas politines ideologijas, per kraštutinai susipriešinusias politines stovyklas.
Nelemtas R. žemaitaičio pasisakymas viešumoje pilnai buvo cituojamas daugybę kartų. Įvertinkime R. Žemaitaičio antisemitizmą. Analogija nėra įrodymo argumentas, bet gali apšviesti išplautas ir aptemusias smegenis.
Analogijos būdu sugretinkime du dalykus: neapykantos, antisemitizmo nusikaltimus ir, tarkime, lytinius nusikaltimus. Tiksliau – panagrinėkime minėtų nusikaltimų sunkumo laipsnio gradacijas. Lytinių nusikaltimu pradžia – nešvankus seksistinis anekdotas viešoje aplinkoje, įkyrus priekabiavimas, grabinėjimas, ekshibicionizmas – lytinių organų viešas demonstravimas.
Toliau seka pedofilija, bandymas išprievartauti, išprievartavimas be sužalojimų, išprievartavimas su sužalojimu ir plėšimu (išplėšė aukai auskarus, atėmė mobilų, pinigus…). Lytinių nusikaltimų nuopuolį „apvainikuoja“ išprievartavimas, pasibaigęs nužudymu. 1994 m. Ukrainoje buvo įvykdyta teismo paskirta mirties bausmė Andrejui Čikatilo.
Prabalsavo „neteisingai“, „ne už tuos“
Apdairus seksualinis maniakas nebaudžiamas siautėjo kelis dešimtmečius. Teisme įrodyti 53 mirtini epizodai. Už jo padarytus nusikaltimus mirties bausme sovietinė Temidė nekaltai nubaudė net kelis nelaimėlius… Serijinio žudiko aukos – vaikai, paaugliai, moterys. Nusikaltimų pobūdis toks brutalus, kad jų konkretinimas gali nepraeiti atsakingos medijos cenzūros: A. Čikatilo moterims nupjaudavo krūtis, virtuviniu peiliu išpjaudavo gimdą…
Antisemitizmas, kaip amoralus ir/arba kriminalinis veiksmas, taipogi turi daug gradacijų. Viskas prasideda nuo buitinio, „virtuvinio“ antisemitizmo, atviro ir viešo judėjų niekinimo, Izraelio gynybinės politikos nepamatuotos kritikos. Toliau paminėtini išpuoliai prieš sinagogas, pogromai, žydų tautybės įkaitų ėmimas, žudymai… Kraštutinė antisemitizmo apraiška yra holokaustas.
Vulgarus buitinis antisemitizmas R. Žemaitaičio atveju buvo dirbtinai kriminalizuotas, tam tikra prasme netgi „čikatilizuotas“. Motyvas – begalinis politinių priešininkų noras nukirsti R. Žemaitaitį, jį visiškai marginalizuoti, eliminuoti iš viešos politikos lauko.
Galios turėtojams ir sutelktoms interesų grupėms, nepavyko susitaikyti su laikinu politiniu pralaimėjimu, su tuo, kad ženkli dalis „runkelių“ prabalsavo „neteisingai“, „ne už tuos“.
1926 m. perversmas Smetoninėje Lietuvoje taipogi įvyko dėl to, kad „ne tie“ buvo valdžioje, nors ir demokratiškai išrinkti. Negebėjimas susitaikyti dėl pralaimėjimo demokratiniuose rinkimuose yra įgimta ir neišgydoma Lietuvos konservatorių politinės širdies yda.
Kadaise V. Lansbergis vyresnysis kreipėsi viešu laišku į Anglijos karalienę, graudendamas, gazdindamas „laisvąjį pasaulį“, jog eilinius rinkimus laimėjo brazauskininkai, suprask – bolševikai. Tuo pretekstu ir Pakaunės savanorių maištas buvo organizuotas. Beje, pasibaigęs tuo, kad girti kareivos nušovė netyčia pasipainiojusią merginą.
Žymiosios Konservatorių sentencijos:
- „kas protestuoja prieš valdžią, tas eina prieš valstybę“;
- „po keturių metų galėsite išsirinkti tokią valdžią, kokios panorėsite“.
Sentencijų autoriai – V. Landsbergis ir I. Šimonytė. Bėda, kad tų sentencijų Konservatoriai netaiko sau.
Tad kai kam teko mobilizuoti ir konstitucinę, ir baudžiamąją justiciją. Teko aktyvuoti sistemingą ekscentriško politiko pjudymą didžiosiose medijose. Teko pasitelkti kultūrininkų, šiaip jau politika nesidominčių, įpykusią minią.
Apgailėtinu amoraliu politiniu makiavelistu šioje istorijoje išstoja G. Nausėda. Nuogų užpakalių ir išmatų metaforą šioje istorijoje pasiūlė patys kultūrininkai, I. Degutienė. Tad leiskite ir man tą grubią metaforą perimti. G. Nausėda pats drūčiai prisidėjo prie tos krūvos suformavimo. Visgi jis nesibodi prie Prezidentūros protestuojantiems kultūrininkas pasiųsti idiotišką žinią. Dėkoju, kad Jūs turite tokią gerą uoslę, kad nesusitaikote su smarve, kad reikalaujate ją išsklaidyti. Šaunuoliai, nepasiduokite…
Modernioje ES buvo įvykdytas neįsivaizduojamas precedentas: parlamentaras neteko mandato ir pateko po baudžiamosios justicijos volu vien už vulgarius pliurpalus. Ne už veiksmus, būtent už pliurpalus. Kur dingo LR KT įtvirtintas Ultima ratio principas?
Grįžtant prie analogijos ir grubių metaforų, su R. Žemaitaičio buitiniu antisemitizmu buvo padaryta štai kas: trivialus onanistas ir „pimpio“ rodytojas buvo urbi et orbi dirbtinai išeksponuotas, nelyginant A. Čikatilo ir tuo veiksmu visiškai demonizuotas.
Dėl užsitęsusio konflikto tarp Izraelio ir Palestinos tiek Vakarų Europoje, tiek JAV, jų leftistiniuose sluoksniuose, įskaitant politikus ir netgi valstybių vadovus, plinta ydingas naratyvas. Jo esmė – neadekvatus gailestis palestiniečiams, ignoruojant grynai teroristinę HAMAZ prigimtį, taip pat neadekvatūs prakeiksmai ir nepamatuota kritika žydų tautai, o ypač Izraelio valstybei, jos valdančiam elitui bei kariškiams.
Kurpiamos politinės bylos
Ne vienam, taip pat ir man, pasibjaurėjimą kelia logikos ir moralės požiūriu dvilypė Lietuvos politinio elito pozicija aptarimu klausimu. Tradiciškai lyg ir norima puoselėti santykius, netgi įsiteikti Izraeliui, tačiau čia pat nesibodima paantrinti Vakarų leftizmui, kuris laksto parlamentuose ir masinėse manifestacijose, susisukęs į Palestinos vėliavą, siunčia prakeiksmus bei grasinimus žydams, jų valstybei.
Lietuvoje vengiama pabrėžti, kad B. Netanjahu yra išduotas tarptautinio arešto orderis, taip pat, kaip ir V. Putinui. Keikti žydus, Izraelio politiką, šalies vadovus šiandien Vakaruose, deja, yra labai madinga. Visa tai laikoma geru tonu. Tą puikiai žino ir R. Žemaitaičio demonizuotojai.
Jei vadovautis Lietuvos Temidės pozicija, tai pusė JAV kongreso, Vokietijos Bundestago narių seniai turėjo būti netekę mandato ir būriais išvedami iš parlamento su antrankiais. Lietuvos Temidei, panašu, nusmuko ne tik akių raištis, bet ir pėdkelnės… Kurpiamos politinės bylos, švaistomasi politinės cenzūros kuoka.
R. Žemaitaičio „antisemitinis“ pasažas užgimė, ekscentriškam politiniam populistui emocingai sureagavus į konkretų brutalų Izraelio kariškių išpuolį. Palestinoje sugriauta mokykla, pastatyta už ES, vadinasi ir už Lietuvos, humanitarines lėšas.
Visi, kas domisi tarptautinės politikos diskursu ir žino apie tarptautinėje erdvėje nepelnytai eskaluojamą antižydišką vajų, suvokia vieną esminį dalyką. Įpynus R. Žemaitaičio „antisemitizmą“ į Vakarų leftizmo prakeiksmų žydams retorikos ledonešį, tas jo pasažas atrodo nekaltai, bemaž, kaip Motinos Teresės dienoraščio ištrauka… Beje, palaimintosios vienuolės biografai aptiko, kad jos dienoraščiai persmelkti netikėjimu, cinizmu ir dengimusi kaukėmis.
Sveiko proto žmonės palaiko Izraelį
Idant užkardyčiau bandymus apkaltinti mane simpatijomis antisemitizmui, privalau kai ką pareikšti. Sveiko proto, sveikos pilietinės ir politinės moralės žmonės šiandien palaiko būtent Izraelį. Tai – valstybėlė, kurią supa labai priešiškas šimtamilijoninis arabų-musulmonų pasaulis. Dalis jo lyderių ir gyventojų iš principo neigia Izraelio teisę į egzistenciją.
Žydai sako: „pripažinkite mūsų teisę egzistuoti, tada derėkimės, dėl naujų valstybinių darinių, gal netgi dėl dalies užimtų žemių gražinimo palestiniečiams…“ Musulmonų ekstremistai atsako labai paprastai: „tas darinys neturi teisės egzistuoti, privalo būti sunaikintas“. Izraelio valstybe nevadina, vadina „tuo dariniu“…
Mirtinos egzistencinės grėsmės akivaizdoje tauta ir valstybė turi teisę gintis, įskaitant karines priemones. Kai prabyla patrankos, mūzos nutyla. Prisiminkime V. Majakovskio eiles: „товарищь Маузер, Вам слово…“, (Draugas Mauzeri, Jums žodis). Mišką kerta, skiedros lekia.
Privalu sąžiningai suvokti brutalaus, istoriškai užsitęsusio konflikto tarp žydų ir palestiniečių pirmaprades priežastis. Ypatingai šleikštu dėl to, kad Lietuvos leftistai, uoliai lakstę manifestacijose susisukdami į Palestinos vėliavas, dabar visu tuntu nutapnojo į minią, vykdančią Linčo teismą R. Žemaitaičiui, jo „Nemuno Aušrai“, I. Adomavičiui. Užmėtymo akmenimis akcija.
Šeimoje, kurioje kažkas pasikorė, takto ir empatijos vardan, nekalbama apie virvę. Holokausto faktas ir tragedija įvyko Lietuvos teritorijoje. Žydų žudynes organizavo okupantai jėgeriai ir štalekeriai, bet jiems talkino dalis lietuvių. Nuo šios istorinės gėdos niekada neatsiplausime. Pasiguosti galime tik tuo, kad anuomet Lietuvos tautinės valstybės jau nebebuvo, o žydus pasiaukojančiai gelbėjusių lietuvaičių buvo kiekybiškai daugiau, nei prisidėjusių prie žudynių.
R. Žemaitaitis, būdamas viešu asmeniu, parlamento nariu, pasirinko vardan pigaus populizmo isteriško ekscentriko pozą ir prišnekėjo to, ko nereikėjo. Minėtų istorinių-politinių ir moralinių aplinkybių šviesoje R. Žemaitaičio pasisakymas yra kraštutinai netaktiškas, peržengia raudonas linijas politinio korektiškumo požiūriu, prasilenkia su bendražmogiška morale.
Visgi sveikas protas klykia: kur čia pagrindas atimti parlamento nario mandatą? Kur čia kriminalas? Tatai akivaizdu, jei neužsidarome provincialios Lietuvos informaciniame burbule, jeigu įvertiname minėtą antižydiškos propagandos mastą ir brutalumą Vakaruose.
Bemaž prieš du su pusę šimto metų filosofas Volteras pasakė: „…nesutinku su Jūsų nuomone, tačiau pasiryžęs tūkstantį kartų numirti dėl to, idant Jūs galėtumėte ją išsakyti“.
Jei norima teisti R. Žemaitaitį vien už pliurpalus, privalu papildyti LR baudžiamąjį kodeksą nauju straipsniu. Siūlau jo darbinę formuluotę: „tas, kas yra plebėjas ir netašytas mužikas, viešumoje vartoja netaktišką ir vulgarią retoriką, tas baudžiamas laisvės atėmimu arba bauda…“.
LR Konstituciją taipogi reikėtų papildyti nauju straipsniu: „LR Seimo narys, kuris yra politinis populistas, naudoja vulgarią retoriką, išsako netaktiškas, provokuojančias mintis etc., jis netenka parlamento nario mandato…“.
Beje, pirmoji teismo užsakyta R. Žemaitaičio teksto lingvistinė ekspertizė pasakė, jog, antisemitizmo, bent jau kriminalinio, nėra. Tada teismų „užsakymų stalas“ kito – lingvistinio – „užsakymų stalo“ paprašė pakartotinės ekspertizės, tokios, „kokios reikia“.
Žydų intelektualai supranta Lietuvėlės politinių rietenų potekstę
Lietuvoje bemaž nebeliko žydų bendruomenės. Likusioje jos dalyje nestokojama žmonių, pasižyminčių išskirtiniu kultūriniu kapitalu, aukšta pilietine morale ir šiltu patriotišku santykiu su Lietuvos valstybe. Visa tai, nepaisant baisios istorinės traumos, kuri neišgydyta iki šiol.
Dalies mūsų žydų siekis tiesti tiltus tarp lietuvių ir judėjų – moralinis žygdarbis. Žinoma, čia ne apie tuos, kurie sako, kad „žydai lietuvių nekenčia labiau, nei lietuviai žydų“. Iškilusis Lietuvos judėjus M. Jakobas dirbtinai eskaluojamo lietuvių ir žydų kiršinimo kontekste parašė kelis žyminius straipsnius. Vieno iš jų pavadinimas „Aš negyvenu žydžaudžių šalyje“. Vėlesniame straipsnyje išsako nuomonę, kad R. Žemaitaitis nėra antisemitas.
Lietuvos žydų intelektualai puikiai supranta visą Lietuvėlės vidaus politinių rietenų potekstę, visas juodąsias technologijas. Suvokia, jog paviršinio buitinio antisemitizmo dirbtinis kriminalizavimas ir demonizavimas nesugeneruos nieko gero nei lietuviams, nei judėjams.
R. Žemaitaičio ir jo politinės jėgos simbolinis žudymas buvo pradėtas Lietuvos lokalios vidaus politikos motyvais. Ilgainiui konstitucinės ir baudžiamosios justicijos dėka, taip pat dėl G. Nausėdos bei sisteminių medijų pastangų tariamo brutalaus „antisemitizmo“ Lietuvoje naratyvas nuvilnijo per visą pasaulį…
Kodėl rusų oligarchai bylinėjasi Londono, Stokholmo ar Paryžiaus arbitraže? Ogi todėl, kad vakarietiškoje valstybėje teismas vadovaujasi tik teise ir įstatymu. Joks politinis spaudimas ar lagaminėlis valiutos byloje nepadės. Lietuvoje reziduojantys vakarų diplomatai, akredituoti žurnalistai siuntė depešas savo ministerijoms ir redakcijoms: sensacija, o siaube!
Konstitucinis teismas meta antisemitą iš parlamento, pradėta baudžiamoji byla…
Vakariečiai pasitiki teismais ir priima viską už gryną pinigą. Pirminis šaltinis ir tiesa po to, kai teismuose griežtas verdiktas jau paskelbtas, niekam nebeįdomūs. Ar tai jis pavogė paltą, ar iš jo pavogė paltą, žodžiu, labai šlykštus reikalas. Kol tiesa maunasi kelnes, melas tris kartus apibėga aplink pasaulį…
Beje, antisemitizmą bent jau dalis tikruoju (ne leftistiniu) humanizmu persisėmusių vakariečių priima su dideliu nerimu. Taip yra todėl, kad Vakarų Europoje, JAV yra begalė kraštutinio realaus antisemitizmo su mirtinomis baigtimis ir kriminalinėmis bylomis incidentų.
Kelios dienos prieš pradedant tverti šį tekstą, Mančesterio sinagogoje įvyko žudynės. Nesvarbu, kad Lietuvoje paprastai pasireiškia tik ikikriminalinis, buitinis-virtuvinis antisemitizmas. Šalyje net nėra antisemitinių bylų statistikos, nes tai Lietuvoje, matematiškai tariant, yra „tuščioji aibė“.
Lietuvoje iš antisemitinių paskatų, berods, net į „dūdą“ niekas niekam nedavė, nekalbant jau apie judėjų žalojimus ar žudynes, kurių svečiose šalyse pilna. Prieš gerus dešimt metų kažkokie puskvailiai numetė kiaulės skerdienos galvą prie Vilniaus sinagogos. Ir VISKAS.
Kodėl Mūsų Tėvynė nepelnytai apdergta netgi tarptautiniu mastu? Ogi dėl to, kad kai kas negeba susitaikyti su politiniu pralaimėjimu demokratiniuose rinkimuose?
Žodis „Tėvynė“, jos įvaizdis ne tušti žodžiais. Mano išsakytiems argumentams pritartų nemažai Lietuvos žmonių. To, kas įvykdyta, neužmiršime. Nesitaikstysime su nepelnytu Lietuvos dergimu pasaulyje.
Teisinės valstybės žudymas
Kokios politinės jėgos ir negeros interesų grupės tatai inicijavo – visi gerai žinome. Su Nausėdos politiniu vištakumu ir makiavelizmu irgi nesitaikstysime. Suvešėjęs konstitucinės ir baudžiamosios justicijos politinis servilizmas – liudija laipsnišką demokratinės, teisinės valstybės žudymą.
Didžiųjų šalies medijų laikysena aptariamoje nelemtoje istorija yra nuvilianti. Kultūrininkų minia, neatpažįstanti politinės potekstės ir juodųjų technologijų, provokacijų būdu įtraukta į chaotišką socialinį protestą. Ji kelia akivaizdžiai antikonstitucinius reikalavimus ir, baisiausia, kad teisės požiūriu neskiria, kas yra spontaniškas susibūrimas, mitingas ir streikas.
Visa tai – apgailėtina. Pavadinę savo sutelktą protestą „streiku“, jie pažeidė procedūras ir įstatymus, bet baudžiami nebus. Mat pažeidė dėl „kilnių“ ir „teisingų“ politinių tikslų. Juk A. Valinskas, kvietęs mirtinai susidoroti su tomaševskininkais arba Ramanauskas-Greitai, kvietęs susidoroti su rusakalbiais, iš de facto įvykdytų kriminalinių veikų išlipo sausi.
Nusmuktkelnė Lietuvos Temidė uoliai kriminalizuoja tik gražulius, cituojančius Šventą raštą ir žemaitaičius, skleidžiančius ne kriminalinį, bet vulgarų buitinį antisemitizmą.
Vienas Seimo narys ir paskubomis jo išperėtos partijos vadovas pajėgia išprovokuoti valstybės vidaus krizę ir sukelti valstybės reputacijos nuostolius tarptautinėje erdvėje.
Tenka stebėti vykdomosios valdžios dalinį paralyžių, nujausti priešlaikinių rinkimų riziką, matyti. Šiandien Lietuva jau atvesdinta į pilietinio karo (kol kas dar ne kruvino, o pasaulėžiūrinio) prieangį. Akivaizdu, kad kalbėti apie gyvybingą demokratiją, teisinę valstybę, tvarią politinę sistemą pafrontės valstybėje netenka.
Akivaizdu ir tai, kad didžiosios šalies medijos nepadarė net judesio, kad suvaldytų akivaizdžią provokaciją, švelnintų gilėjantį konfliktą visuomenėje, bent kiek gesintų visai nereikalingą politinę isteriją. Medijos pačios įsitraukė į provokaciją ir tapo jos aktorėmis. O reikėjo padaryti visai nedaug, tiesiog rutinine tvarka vykdyti savo misiją – nušvieti įvykius objektyviai ir visapusiškai, realiai atspindėti egzistuojančių nuomonių bei argumentacijų įvairovę.
G. Nausėda sukūrė pretekstą apkaltoms
„NA“ partija Seiman išrinkta teisėtai. Koalicinė sutartis taip pat teisėta, Vyriausybės formavimas, ministrų portfelių dalybos vyksta pagal Konstituciją, pagal vakarietiško parlamentarizmo tradiciją ir logiką. G. Nausėda, pareikšdamas, kad neprileis „NA“ partijos narių prie ministerijų ir vykdomosios valdžios vairo, reiškiu ekspertinę nuomonę, šiurkščiai pažeidė Konstituciją.
Per dvi kadencijas G. Nausėda sukūrė pretekstą bent kelioms apkaltoms. Priešingai nei R. Pakso atveju, tų pažeidimų, niekas – nei opozicija, nei apžvalgininkai, nei medijos neeskalavo, tad viskas užgeso.
Peršama nuomonė kad „NA“ yra marginali, destruktyvi partija. Sakykite, o kokios yra partijos, kurios nesusitaiko su demokratiniu politiniu pralaimėjimu ir tuo pagrindu provokuoja valstybės vidaus krizę, apdergia Lietuvą tarptautiškai?
Kokia yra socdemų partija, paženklinta V. Blinkevičiūtės ir G. Palucko sukčiavimu? Ko vertas valdančiosios daugumos bandymas dekriminalizuoti „čekučius“? Ką reiškia J. Sabatausko nukreipimas į Konstitucinį teismą, kai jau dėl S. Šedbaro Lietuvai rimtų priekaištų turėjo autoritetingos tarptautinės organizacijos?
Konservatorių politinis cinizmas ir moralinis nuopuolis neturėtų tapti pretekstu socdemų partijai pačiai elgtis nemoraliai. Tad juokiasi puodas, kad katilas juodas. Kuomet susiriejo Nacionalinio susivienijimo lyderiai V. Radžvilas ir V. Sinica, Lietuvoje nebeliko nei vienos politinės partijos, kuri gintų tikruosius nacionalinius interesus ir būtų garbinga.
D. Grybauskaitė irgi nukirtinėjo kandidatus į ministrus. Priešingai nei G. Nausėda, darė tai teisiškai elegantiškai, nepažeisdama Konstitucijos raidės. Kandidatas nemoka anglų kalbos, kaip tai atrodys Lietuvai pirmininkaujant ES Taryboje? Žinokite, apie kandidatą į ministrus V. Gedvilą atėjo baisi pažyma iš STT, kurios Prezidentė net viešinti nenorėtų…
R. Žemaitaitis, parėmęs G. Palucko ir R. Šadžiaus mokesčių pseudoreformą, negrįžtamai nuleido savo reitingus į kanalizaciją. Dabar dėl Konservatorių ir kitų sisteminių jėgų buko ir destruktyvaus veikimo R. Žemaitaitis ir jo reitingai vėl prisikėlinės, kaip feniksas, tik ne iš pelenų, o iš politinių srutų duobės.
Kultūrininkų ir jaunimo protestuojančios minios išėjimas į avansceną liudija, kad iš tos pačios duobės vėl prisikels Laivės partijos klonas. Be abejo, kad su pavojingais narkotikų legalizavimo ketinimais, seksualinių perversijų estetizavimu, su visa tradicinės šeimos marginalizavimo, taip pat šalies nutautinimo ir kosmopolitizavimo rizika.
Pasaulėžiūrinis karas pafrontės valstybėje
Pasaulėžiūrinis pilietinis karas pafrontės valstybėje tęsis ir plėsis. Be kita ko dar ir dėl to, kad Lietuvos „runkeliai“ faktiškai nebeturi ir matyt nebeturės galimybės įtakoti valdžios kaitos būtent demokratinių rinkimų būdu. Tai jau yra atsitikę Rusijoje ir Baltarusijoje.
Atkreipkime dėmesį, kad legendinio pulko „Azov“ branduolį sudarė labai konservatyvių, patriotiškų pažiūrų jauni vyrai. Ukrainoje leftistų ir „spalvių“ taipogi netrūksta.
Pasidomėkite, ar toji hedonistinė publika tikrai masiškai veržiasi atlikti Ukrainos didvyrio misiją, dažniausiai mirtiną? Leftizmo, tuo pačiu ir kosmopolitizmo bei pacifizmo išbujojimas pafrontės Lietuvai nieko gero nežada.
Įvardinkime dar vieną nepalankią diagnozę ideologiškai sergančiai pafrontės valstybei. Kultūrininkų bendruomenė pagal darbo visuomeninio pasidalinimo pobūdį yra reikšminga socializacijos instancija, valstybės minkštosios galios ir patriotizmo puoselėtoja.
Deja, ženkli tos bendruomenės dalis visai neatpažįsta Lietuvoje dirbtinai sukeltos politinės krizės ir eskaluojamo socialinio konflikto tikrosios potekstės. Ši bendruomenė yra naivi ir nekritiška taikomų juodųjų technologijų atžvilgiu, stebėtinai lengvai patampa manipuliacijų objektu, iš dalies jau yra persismelkusi civilizaciškai nuodinga politine pasaulėžiūra – leftizmu.
Pastarasis yra paradoksali kraštutinės kairės ir libertarizmo simbiozė. Leftistai išsireikalavo, kad Richard Timothy Hunt būtų gėdingai išmestas iš visų akademinių postų universitete. Kalbama apie 2001 m. Nobelio premijos laimėtoją fiziologijos ir medicinos srityje.
Nelaimėlis viešai pasiguodė, kad jaunystėje jausdavosi itin nejaukiai, kuomet laboratorijoje sukinėdavosi jaunos moterys… Kompleksuotas diedas tiesiog pasidalino savo savijautomis ir klinikiniais simptomais, kurie jį kamavo jaunystėje. Socialinė bei karjeros mirtis jam už tai.
Apie chunveibiniškus leftistų, yapč JAV, išpuolius galima būtų organizuoti savaitės seminarą ar dviejų plytų dydžio knygą išleisti. Šiuo metu JAV suklestėjęs trampizmas dabar bando suvaryti leftizmo Džiną atgal į butelį.
Vaizdas bemaž apokaliptinis
Pabaigai vėl istorinė analogija.
Po Napoleono karų Vakarų Europa rado išminties ir būtų, kaip susitvarkyti su pasaulėžiūrine neapykanta. Kalbama būtent apie religinę pasaulėžiūrą ir religinės neapykantos pažabojimą, nes masės tada politikoje niekaip nedalyvavo, tik elitas. Londone veikė anglikonų bažnyčios, musulmonų ir indusų maldos namai, katalikų ir protestantų maldos namai. Net Rusijoje – tautų kalėjime – Petrapilyje veikė Katalikų akademija, kurią baigė Lietuvos literatūros klasikai – vyskupai M. Valančius, A. Baranauskas, prelatas Maironis, būrys kitų.
Dėl savo netolerancijos ir agresijos leftizmas vis labiau konverguoja būtent bolševizmo, trockizmo ir nacizmo link. Adolfas valdžią paėmė tik 1933 m. sausio gale, bet jo rudmarškiniai jau buvo išdaužę visus komunistus, socialistus, netgi patriotiškus Prūsijos monarchistus, dažniausiai karo veteranus-senjorus, ir tuos apdaužė…
Valdžios paėmimo išvakarėse ar tuojau po to naciai visus savo ryškesnius politinius priešininkus tiesiog išžudė. Įtaigiausias pavyzdys – paskutinio Veimaro Respublikos reichskanclerio K. von Schleiher nužudymas 1934 m.
Jei dabar nebūtų 21 amžius, jei nebūtume ES nariai, mano ekspertine nuomone, R. Žemaitaitis ir I. Adomavičius jau būtų nudobti, nelyginant koks Griša Rasputinas.
Pasaulėžiūrinės ir politinės neapykantos laipsnis Lietuvoje artėja prie kritinės ribos. Kaip sociologas bandau perspėti VISUS.
Vaizdas bemaž apokaliptinis, nieko gero jis mūsų visuomenei ir pafrontės valstybei nežada.
Įdomus teiginys „Po Napoleono karų Vakarų Europa rado išminties ir būtų, kaip susitvarkyti su pasaulėžiūrine neapykanta.” Ar ne po Vienos kongreso atėjo tamsos laikas, kuris baigėsi revoliucijosmis?
Šiai personai pradžiai reikėtų suvokti kas tai yra žmogaus savigarba, orumas ir kitos „ne šio pasaulio dimensijos”.. Kitaip suprastų, kad kultūros bendruomenės protestas pirmiausia yra žeminamo ir niekinamo žmogaus protestas. Bet panašu, kad šiam profesoriui (o ir ne jam vienam) tai yra arabiški rašmenys.
„1926 m. perversmas Smetoninėje Lietuvoje taipogi įvyko dėl to, kad „ne tie“ buvo valdžioje, nors ir demokratiškai išrinkti. Negebėjimas susitaikyti dėl pralaimėjimo demokratiniuose rinkimuose yra įgimta ir neišgydoma Lietuvos konservatorių politinės širdies yda.”
Ar tai dešinieji 1917 demokratiškai ėmė Valdžią Rusijoje (tuomet dar ir Lietuvoje)? To galima buvo laukti ir nepriklausomoje Lietuvoje. Komunistinis gaivalas 26 metų perversmo dėka buvo sustabdytas , deja, ne visam laikui, o iki 1940 metų demokratiškų(kaipgi) „Liaudies Seimo” rinkimų…Kairiesiems, su jų amžinu teisumu, demokratijos reikalavimai nerašyti.
Kol sustiprėjo antantininkė Rusija ir vėl Lietuvą okupavo. Tiesa, mus okupuojant ir aneksuojant 1944 metais Antantė pervardinta į Didįjį Trejetą. O dabar bus kitaip?
„Žydų žudynes organizavo okupantai jėgeriai ir štalekeriai, bet jiems talkino dalis lietuvių. Nuo šios istorinės gėdos niekada neatsiplausime”.
…Vis viena ką sakyti kad žydai niekada nenusiplaus bolševizmo gėdos.
„Konservatorių politinis cinizmas ir moralinis nuopuolis neturėtų tapti pretekstu socdemų partijai pačiai elgtis nemoraliai”.
Cha Cha , SOCDEMŲ partija turi teisę elgtis amoraliai, nes NIEKADA moraliai ji nesielgė. Pradėjusi veiklą pačiu didžiausiu nusidėjimu – paprastų žmonelių suvedžiojimu. Apkaltinusi pirmą nekomunistinę Lietuvos valdžią gražios ir klestinčios mūsų tarybų Lietuvos sugriovimu ir išdraskymu. Tai po to kai vos pastumta sugriuvo 70 ar 50 metų komunistų kriminališkai užgrobtą ir vadovauta ir bevadovaujant sukirmijusi SSSR
Taigi valdžioje ir stambiajame versle bei teismuose okupacinio režimo pateptieji, tiesa? Jų vaikai ir anūkai, nukeliavę iš Bolševikų (internacių) partijos į liberoidijas, tiek kairias, tiek dešines. Tad ko dar nori? Dimokratija, taip sakant, anot Uspaskio ir, žinoma, monopolinė rinkas ikanomika. Amžina demagogijos meistrų fiesta dezi LRT.
Skurdus asociacijų laukas. Jei tik kas – palyginimui (ir pagąsdinimui) vis tie patys nacizmas ir bolševizmas. Kai gatvių neramumai įprastas dalykas pasaulyje, retai betgi nukrypstantys į priešininkų žudymus. Ir tuojau pasmerkiami pačių bendraminčių.
Parašyta gerai bet per ilgai.
VIsi užsikrėtė radžvilo pomėgiu rašyti paklodes.
Tą patį galima buvo pasakyti ir 4 kartus trumpesniame tekste!
Jei trumpai-drūtai, tai šaršalą sukėlę ir valstybės valtį toliau išsiūbuoti besistengiantys pamiršo taiklų, laiko iššbandytą tokių veikų vertinimą: „blogas tas paukštis, kuris savo lizdą dergia”.
Pseudoideologizuotas nesąmonių kratinys, kuris galėtų būti pagrindu diskvalifikacijai. Turėtų netekti mokslinio laipsnio dėl tokios pseudo logikos, istorijos mokslo sudarkymo ir tyčinio runkelių maustymo. Morkos ir mažaraščiai be išsilavinimo ir super-duper diplomų taip ir padarytų.
Tai tu su DI pagalba sugeneruok tokį šablonišką straipsnelį. Labai noriu paskaityti.
„Sveiko proto žmonės palaiko Izraelį”..
Semitiškai „sveiko proto” Prof. habil. dr. Gediminas Merkys „užfiksavo” – ” Kultūrininkų protesto Lietuvoje esmė: „mirtis hugenotams“… Tenka pastebėti, kad „sveiko proto” semitiškai „užsihabilitavęs prof” Merkys „esmę” užfiksavo ne iki galo.. Prie „mirtis hugenotams” „sveikas protas” prašyte prašo – „šlovė delavarams”-, kurie Merkiui ir kitiems „sveiko proto” žmonėms yra tarpukaryje į Anglijos kolonizuotą Palestiną atsikrasutę žydai, kurie padėjo Anglijos kolonizatoriams malšinti nepatenkintus kolonizaija palestiniečius.. 1948 metais Anglija ofiialiai užleido Palestinos kolonizavimo iki to laiko arabų teroru, dalį jų gyvenamų miestų ir gyvenviečių jau užėmusiems semitams, sionistams žydams.. Žydai nemirksėdami pasakoja,kad jiems prieš du tūkstančius metų pats ponas Dievas „pažadėjo” Palestinos žemę.. Šioje žrmėje jie turėjo savo priešistorines karalystes, kurių niekas nematė.. Šiandieninės Ukrainos banderhalopai vieni kitiems pasakoja, kad jie „priešistoriniais laikais, priš 40000 metų pirmieji atsidangino į Europą, prie savo aro Garocho iškasė Juodąją jūrą… Romos imperijos laikais žydai „pėsti, nesušlapę kojų.. dugnu perėjo jūrą”, ieškodami „pažadėtos žemės”… Apsiginklavęs „habilituoto profesoriaus esme”, galima „semitiškai” konstatuoti, kad ta žydų „perbrista jūra” buvo „senovės ukrų”, šiandieninių ukrainiečių pro pro pro dar ne iki gali iškasta” Juodoji Jūra…
Kaip ir daugiau nei juokina lansberginiame durnių laive „užhabilituotas prof” Merkys su Žemaitaičio „antisemitizmu”, Smetonos ir pokario vaikų slėpynių išsiskaičiavimu „lipo žydas kopėčiom..”, vėliau tarybiniais laikais „dėdžių” pakoreguoto į mažiau „antisemitinį -„en den dyna, soko loko tyna…”
Kaip ir daugiau nei „stebina” gausių Smetonos laikų viešai besireiškiančių gerbėjų – „Pakelk galvą Lietuvi”-, gausių pokario miškuose vykusių „semitinių” kovotojų už Lietuvos laisvę nuo bolševikų liaupsintojų, Smetoninio valstybingumo atkūrėjų ir tęsėjų… jokios „patriotinės” reakcijos nebuvimas į šiandieninį totalinį lietuvių, kone Palestinos Gazos ruožo arabų du metus vykusį, šiandieninį semitinimą…
Iš tuščio į kiaurą.
Bando įrodyti, kad gyvename valtybėje, o ne Teritorijoje, suskirstytoje į Zekų zonas, nors pats teikia konkrečius „zoninio” Teritorijos valdymo-tvarkymo pavyzdžius, kai „vierchas”, sėdintis prokuroro kėdėje, užsiima musgaudyste.