Nacionalinio susivienijimo Valdyba kreipėsi į Ministrą pirmininką reikalaudama atleisti iš pareigų Tautinių mažumų departamento direktorių D. Babilą. Šitaip buvo reaguota į protu nesuvokiamą Departamento pareiškimą dėl vykstančio lietuvių kalbos stūmimo iš viešosios erdvės ir įstaigos vadovo pateiktą to pareiškimo komentarą. Galima drąsiai teigti, kad tokio „patikimo kadro“ greičiausiai neturėjo net LSSR okupacinė administracija.
Platesniame istoriniame kontekste „patikimas kadras“ yra personažas, uoliai, net fanatiškai, naikinantis visas lietuvybės apraiškas. Tokie „patikimi kadrai“ ne tik nerdavosi iš kailio aklai vykdydami visas Maskvos direktyvas siaurinti lietuvių kalbos vartojimo sritį. Tarp jų būdavo „idėjinių“ kalbos nekentėjų ir naikintojų, kurie lietuvių kalbos atsisakymą ir perėjimą prie „didžiojo Lenino“ kalbos laikė savo politine misija ir asmeniniu pašaukimu. Atvirai ir nei kiek nesigėdindami viešai ragindavo kuo greičiau atsisakyti tariamai neperspektyvios gimtosios kalbos ir pereiti prie „platesnes perspektyvas“ atveriančios rusų kalbos.
Savo komentaruose D. Babilas net nekelia tarsi akivaizdaus ir savaime suprantamo klausimo: o kokia kalba turės kalbėti lietuviakalbiai Lietuvos piliečiai savo valstybės sostinėje, jeigu joje gausės kitakalbių, kurie, pasak šio valdininko, neprivalo mokytis valstybinės kalbos ir niekas neturi teisės įpareigoti net minimaliai jos pramokti? Šiam funkcionieriui yra savaime akivaizdu: lietuviai turi prisitaikyti prie tų, kuriems kalbėti ne lietuviškai yra tiesiog „patogiau“, ir šnekėti „žmonių kalba“.
Maža to, jis pataria nedrįsti garsiai pasakyti ir juo labiau piktintis, kad Lietuvoje jau nepadoriai dažnai neįmanoma susišnekėti lietuviškai. Šiukštu nedrįskite – šio „pozityvios įvairovės kūrėjo“ bauginanti šneka savaime nuskamba kaip grasinantis įspėjimas: pamėginsite prabilti ir sakyti tiesą apie lietuvių kalbos padėtį – bus jums kaip mokytojai Alinai Laučienei! Lietuvos prokurorai ir teismai tik ir laukia tokių išsišokėlių, kad galėtų juos paimti į savo švelnią globą!
Belieka pridurti, kad šį „tautinių mažumų gynėją“ į pareigas paskyrė konservatoriškoji I. Šimonytės vyriausybė. Prieš pat kadencijos pabaigą. Kad į departamento direktoriaus kėdę būtų pasodintas patikimas kadras, užtikrinsiantis buvusios vyriausybės vykdytos drastiškai antilietuviškos kalbos ir kultūros politikos tęstinumą. Kaip žinome iš anų laikų – kadrai lemia viską. O kad patikimas kadras nelemtų lietuvių kalbos išstūmimo iš Vilniaus ir šalies viešosios erdvės, padarysime irgi viską, kad šis superpatikimas kadras būtų priverstas pasiieškoti kito darbo. Kitaip su tokiais nebeįmanoma.
Uz sita prorusiska siuksle rekia padėkoti konservu rinkėjams.
Tas kalbos akcentavimas turi ir šešėlinę pusę. Gali susidaryti įspūdis, kad pats ateivių kiekis nerimo nekelia, tik, būkit geri, išmokite kalbėti lietuviškai. Beje, kalbant apie ateivius iš egzotiškų Afrikos, Indijos ar musulmonų kraštų – ar irgi toks pat reikalavimas? Išmokite lietuviškai ir būsite lietuviai.
Net ir politikai, valstybės įstaigų vadovai, atsakingi darbuotojai SIAURAI, NEPROFESIONALIAI supranta valstybinės kalbos mokėjimo svarbą KIEKVIENAM darbuotojui, gyventojui, piliečiui !
Kalbos nemokėjimas turėtų jaudinti ir Darbo inspekciją, ir profsąjungas ir t.t.. Net jei darbuotojas neturi reikalų su klientais. Specialybės ir darbo SAUGOS, reagavimo į pavojingas situacijas dalykų ir t.t. mokymas bei pratybos – visam tam BŪTINA VIENA KALBA, ir NE DVEJOPAS, bet visų VIENODAS girdimų aiškinimų bei komandų supratimas, nedelsiamas būtinų, neatidėliotinų, todėl privalomų veiksmų vykdymas.
Dažnai girdime apie kad ir gaisrus ar šaudynes didžiuliuose pastatuose, kur paprastai daug žmonių būna, ar ten, kur yra pavojingų medžiagų. Darbuotojai (nesvarbu, valytojas, kasininkas, [grupės vadovas] ar kt.) tokiu atveju PRIVALO žaibiškai orientuotis ir organizuoti KLIENTUS ir visus, esančius pavojaus zonoje, o tam jie turi TEISINGAI suprasti vadovo nurodymus. Tokiu atveju NĖRA LAIKO dar ir kitomis kalbomis nurodymus skelbti. Yra viena, OFICIALI valstybinė kalba, kurią sudėtingomis aplinkybėmis ypač VISIEMS naudinga, todėl BŪTINA, tad visiems privalu mokėti (suprasti ir kalbėti). Nuo to irgi priklauso VISŲ gyvybė – ir ten dirbančių, ir interesantų.
Labai teisingi ir rimti argumentai.
Šiandien
Vilniuje kilo gaisras: užsidegė restoranas
– tv3.lt/naujiena/lietuva/vilniuje-kilo-gaisras-uzsidege-restoranas-n1441408
„Pirminiais duomenimis, žmonės nenukentėjo, spėjo iš pastato išbėgti.”
Restorane nemažai atvykėlių darbuojasi? Senimo, puikiai mokėjusio TU kalną, kažin, ar dar yra. Jaunimas jos nemoka. Tai vietoj anglų gal šios kalbos teks pulti mokytis?
Kiekis lemia viską. Tikros mažumos (pvz karaimai) nekelia absurdiškų reikalavimų dėl karaimų kalbos vartojimo. Nors karaimų ir jų kalbos būklė tikrai sunki. Užtai sava kalba visu balsu byloja apsiskelbusios mažumos, kurios jaučia už pečių , čia pat užsienyje, alsuojančią galingą daugumą , skaičiuojamą dešimtimis ir šimtais milijonų. Kiekis lemia viską ir jei mes imsimės tokius mokinti lietuvių kalbos, tik pagreitinsime tautų „suartėjimą” – nereikia aiškinti didesnių ar mažesnių tautų naudai.
A) Sąvoka „Tautinė mažuma” – nelogiškas ir klaidinantis pavadinimas, sudarantis sąlygas SUKČIAMS bei GROBUONIAMS MANIPULIUOTI faktais, PIKTNAUDŽIAUTI. Juk NE svetimkalbių SKAIČIUS valstybėje svarbu, o ISTORIJA bei PRIEŽASTIS – kaip ir kodėl kitakalbiai (perkrikštai?/kolaborantai?/kitataučiai?) atsidūrė kitos (juolab – žymiai mažesnės už jų nacionalinės valstybės) tautos valstybėje. (Juk savaime aišku, kad mažesnė tauta negali nuo už save didesnės, galingesnės kaimynės jos žemės gabalą su jos žmonėmis atplėšti, prisijungti, pasisavinti!).
JT turi pripažinti, jog pagal dabartinę TM formuluotę sudarytos visos sąlygos buv. okupantui galutinai okupuoti jo geidžiamą kaimynės žemę, tam naudojantis jo čia palikta „skriaudžiama” vad. „Tautine mažuma” (okupacijos laikų nutautėliais, kolaborantais). Taip jis PERIMA realų „TM” gyvenamos žemės VALDYMĄ, o tai ilgainiui baigsis GALUTINIU tūkstančius metų čia gyvenusių šios žemės pirmeivių NUTAUTINIMU. Juk bent jau slavakalbės „TM” TURI SAVO NACIONALINES VALSTYBES, t.y., yra kur, ir yra kas privalo ir rūpinasi šių tautų kultūrinio paveldo išsaugojimu! Kai kaimynė bandė Vokietijoje bei Čekijoje bandė susikombinuoti po „TM”, įsteigti „TM” mokyklas, pavardes pagal save iškraipyti, jai buvo pasakyta, jog jos reikalavimai NEteisėti, ir tuo reikalas baigėsi. Tačiau ~13 kartų už ją mažesnę tautą galima reketuoti?
B) Mūsų broliai – totoriai ir karaimai – a) šimtmečius buvo su mumis; b) be to jie NETURI SAVO NACIONALINĖS valstybės, todėl pagal Tarptautinę Teisę jiems PRIKLAUSO TM statusas, kad ir kur jų bendruomenė apsigyventų! Žinoma, jei valstybė, kurioje jie apsigyvena, neturi galimybių suteikti savo žemes/valstybę praradusiems tą statusą, aprūpinti juos, tada šis statusas nesuteikiamas. O mes lėšų nelabai turime, nes – iššvaistome juos tiems, kam šis statusas pagal Tarptautinę Teisę NEpriklauso, bet… mūsų valstybę jie šantažuoja ir reketuoja. T.y., elgiasi pagal Kremliaus pavyzdį.
(Krymą Kremlius nuo senų laikų savinosi, o totorius arba žudė, arba trėmė į Sibirą. Mat,(Kremliaus valdovai labai jau mėgo ten pilis užgobti ar pasistatyti, lėbauti, poilsiauti).