Nacionalinio susivienijimo Valdyba kreipėsi į Ministrą pirmininką reikalaudama atleisti iš pareigų Tautinių mažumų departamento direktorių D. Babilą. Šitaip buvo reaguota į protu nesuvokiamą Departamento pareiškimą dėl vykstančio lietuvių kalbos stūmimo iš viešosios erdvės ir įstaigos vadovo pateiktą to pareiškimo komentarą. Galima drąsiai teigti, kad tokio „patikimo kadro“ greičiausiai neturėjo net LSSR okupacinė administracija.
Platesniame istoriniame kontekste „patikimas kadras“ yra personažas, uoliai, net fanatiškai, naikinantis visas lietuvybės apraiškas. Tokie „patikimi kadrai“ ne tik nerdavosi iš kailio aklai vykdydami visas Maskvos direktyvas siaurinti lietuvių kalbos vartojimo sritį. Tarp jų būdavo „idėjinių“ kalbos nekentėjų ir naikintojų, kurie lietuvių kalbos atsisakymą ir perėjimą prie „didžiojo Lenino“ kalbos laikė savo politine misija ir asmeniniu pašaukimu. Atvirai ir nei kiek nesigėdindami viešai ragindavo kuo greičiau atsisakyti tariamai neperspektyvios gimtosios kalbos ir pereiti prie „platesnes perspektyvas“ atveriančios rusų kalbos.
Savo komentaruose D. Babilas net nekelia tarsi akivaizdaus ir savaime suprantamo klausimo: o kokia kalba turės kalbėti lietuviakalbiai Lietuvos piliečiai savo valstybės sostinėje, jeigu joje gausės kitakalbių, kurie, pasak šio valdininko, neprivalo mokytis valstybinės kalbos ir niekas neturi teisės įpareigoti net minimaliai jos pramokti? Šiam funkcionieriui yra savaime akivaizdu: lietuviai turi prisitaikyti prie tų, kuriems kalbėti ne lietuviškai yra tiesiog „patogiau“, ir šnekėti „žmonių kalba“.
Maža to, jis pataria nedrįsti garsiai pasakyti ir juo labiau piktintis, kad Lietuvoje jau nepadoriai dažnai neįmanoma susišnekėti lietuviškai. Šiukštu nedrįskite – šio „pozityvios įvairovės kūrėjo“ bauginanti šneka savaime nuskamba kaip grasinantis įspėjimas: pamėginsite prabilti ir sakyti tiesą apie lietuvių kalbos padėtį – bus jums kaip mokytojai Alinai Laučienei! Lietuvos prokurorai ir teismai tik ir laukia tokių išsišokėlių, kad galėtų juos paimti į savo švelnią globą!
Belieka pridurti, kad šį „tautinių mažumų gynėją“ į pareigas paskyrė konservatoriškoji I. Šimonytės vyriausybė. Prieš pat kadencijos pabaigą. Kad į departamento direktoriaus kėdę būtų pasodintas patikimas kadras, užtikrinsiantis buvusios vyriausybės vykdytos drastiškai antilietuviškos kalbos ir kultūros politikos tęstinumą. Kaip žinome iš anų laikų – kadrai lemia viską. O kad patikimas kadras nelemtų lietuvių kalbos išstūmimo iš Vilniaus ir šalies viešosios erdvės, padarysime irgi viską, kad šis superpatikimas kadras būtų priverstas pasiieškoti kito darbo. Kitaip su tokiais nebeįmanoma.
Uz sita prorusiska siuksle rekia padėkoti konservu rinkėjams.
Tas kalbos akcentavimas turi ir šešėlinę pusę. Gali susidaryti įspūdis, kad pats ateivių kiekis nerimo nekelia, tik, būkit geri, išmokite kalbėti lietuviškai. Beje, kalbant apie ateivius iš egzotiškų Afrikos, Indijos ar musulmonų kraštų – ar irgi toks pat reikalavimas? Išmokite lietuviškai ir būsite lietuviai.
Kiekis lemia viską. Tikros mažumos (pvz karaimai) nekelia absurdiškų reikalavimų dėl karaimų kalbos vartojimo. Nors karaimų ir jų kalbos būklė tikrai sunki. Užtai sava kalba visu balsu byloja apsiskelbusios mažumos, kurios jaučia už pečių , čia pat užsienyje, alsuojančią galingą daugumą , skaičiuojamą dešimtimis ir šimtais milijonų. Kiekis lemia viską ir jei mes imsimės tokius mokinti lietuvių kalbos, tik pagreitinsime tautų „suartėjimą” – nereikia aiškinti didesnių ar mažesnių tautų naudai.