Prof. dr. Jonas Jasaitis. Iškilios asmenybės – šalia mūsų. Tik ar pajėgiame tai suprasti?

Doc. dr. Justino Stonio – ilgamečio Vilniaus Gedimino technikos universiteto laboratorijos vedėjo Smalininkuose (Jurbarko r.) įkurtas Senovinės technikos muziejus – unikalus kultūros objektas, garsinantis ne tik šį miestelį ar rajoną, bet ir visą Lietuvą.

Tačiau šiam objektui ir, aišku, jo įkūrėjui jau seniai labai reikia paramos – negalima visko suversti vienam jo vadovui. Būtina sutvarkyti muziejaus aplinką, žymiai daugiau stambių eksponatų pakišti po stogu. Nuo jų reikia nuvalyti rūdis, kai ką perdažyti, pagaminti išvaizdžias, žymiai informatyvesnes jų etiketes. Būtina pasirūpinti ir muziejaus apsauga ir jo veiklos plėtra

Neseniai šis mokslo ir kultūros entuziastas, Lietuvos mokslininkų sąjungos narys susidūrė su labai sunkiais išbandymais: sušlubavo jo sveikata. jam atlikta sudėtinga operacija.

Daug nemalonių pergyvenimų sukėlė ir vietinio klerko įsivaizdavusio, kad Justinas Stonys neva pažeidė įstatymus, elgesys. Klerkas jau buvo nusprendęs, kad čia įkurtas muziejus, kuriam iš tikrųjų lygaus nėra visoje Europoje, neva esąs tik… „privataus verslo“ objektas, lyg tai būtų kažkas panašaus į cigaretes, kramtomą gumą ir pan. pardavinėjantį kioskelį. Klerkas jautėsi visiškai teisus ir net turintis viršenybę. Pagal dabartines užimamas pareigas jam ir nebūtinos net elementarios žinios apie muziejininkystę.

Kita probleminė sritis – aplinkinių gyventojų, atsiprašant, supratimas, kas yra šis muziejus ir kam jis išvis reikalingas. Kai Justinas Stonys, siekdamas supažindinti muziejaus lankytojus su šiose vietose šimtmečiais vyravusias ekonomines veiklas – žvejybą, laivininkystę ir prekių gabenimą Nemunu – ėmėsi valyti šalia esantį tvenkinį, į kurį greta jo gyvenantys asmenys pavasariais suversdavo apipuvusias bulves ir kitas savo buities atliekas, į jį suleido žuvis, mintančias vandens augalais ir taip jį valančias, tie patys vietiniai gyventoji, o ne iš kažkur atsibeldę niekdariai netrukus jas išgaudė.

Dabar tvenkinys vėl pilnas žolių, dumblių ir kt., todėl jo vanduo greitai vėl gali pradėti dvokti. O vargšas vienišius muziejininkas dr. Justinas Stonys vėl ieško, už kokias lėšas galėtų nusipirkti vandens telkinius valančių žuvų.

Bet pabandyk sugėdinti tokį, atsiprašant, “žveją” arba tokį susireikšminusį klerką… Juk nieko nesupras… Lietuvos gyventojai (ne tik Smalininkuose) dar vis nepajėgia suvokti, kad mokslininkas, unikalaus materialiojo paveldo kūrėjas gyvena ne tik kažkur Vilniuje, gal dar Kaune (o gal tik Paryžiuje ar Niujorke), o šalia – jų kaimynystėje. Apie tai, kad kažkas svarbaus ir gražaus, būtų čia pat, daugeliui gyventojų (piliečiais jų niekaip nepavadinsi) – net neįsivaizduojama.

Į dr. Justino Stonio sukurtą muziejų važiuoja lankytojai iš viso pasaulio. O kiek yra smalininkiečių ar jurbarkiečių, kurie nėra skaitę nė vienos jo parašytos ir puikiai išleistos monografijos apie šį muziejų?

Jų vertę tikriausiai kai kurie suprastų tik tada, kai šių knygų autoriaus nebeliktų. Bet net ir tada dauguma jo dabartinių kaimynų neatsikvošėtų. Sakytų: „Buvo jau nebejaunas, ligotas, tai ir numirė. Užtat kiek metalo laužo surinko tas darbštuolis…“

Kitas dar ir dabar prideda: „Kažkoks keistas, juk už tą laužą šiek tiek pinigo dar galėtų gauti.. Kam tas senienas išvis verta rinkti?“

Teko panašius samprotavimus išgirsti ir iš kai kurių dabartinių muziejaus lankytojų, ypač jų pirmojo apsilankymo metu. Žinom, jei tie eksponatai būtų nuvalyti, nudažyti, nublizginti, su išsamias aprašymais ir bent trumpomis istorijomis, kaip jie čia pateko, tai jų tikrąją vertę suvoktų žymiai daugiau žmonių.

Čia pagalbą (ne tik simbolinę moralinę, kaip iki šiol) turėtų suteikti ir VGTU bei kitos mokslo ir bendrosios kultūros raida besidominčios institucijos. Šiame muziejuje įvairią techninių disciplinų praktiką galėtų atlikti tiek šio, tiek ir kitų universitetų bei kitų profesinio rengimo institucijų atstovai. Čia galėtų būti rašomi kursiniai bei diplominiai darbai – tiek iš technikos ar technologijos, tiek iš socialinių mokslų sričių. Temų tokiems darbams yra gausybė, tereikia tik jas pamatyti.

Labai aktuali ir muziejaus aplinkos bei jo eksponatų apsaugos problema. Justinas Stonys pasakojo, kad jau ne kartą į jo namus brovėsi tiek primityvia gyvensena užsikrėtę tuometinių Viešvilės vaikų namų auklėtiniai, tiek ir vietiniai vagišiukai. Ne vienas eksponatas buvo pavogtas ir nutemptas į metalo supirktuvę. Ne kartą juos pavyko išgelbėti, tik supratingų supirktuvės darbuotojų, žinančių apie šį muziejų, dėka. Vagys buvo įsibrovę ir į jo namus, tik nelabai rado, ką nugvelbti. Net jokios modernios, šiandieninėje buityje naudojamos įrangos čia iki šiol nėra, todėl kažką pavogęs, neturėtų kur dėti. Muziejaus vadovas visas savo lėšas skiria jo veiklai plėtoti.

Nesu joks masyvių tvorų šalininkas, tačiau juk niekur pasaulyje nėra bent kiek rimtesnio muziejaus be tinkamos apsaugos. Todėl kviečiu besidominčius mokslo raida ir materialiuoju paveldu prisidėti prie šio muziejaus išsaugojimo ir puoselėjimo. O dar jame nebuvusius – apsilankyti. Išvysite ne tik unikalių eksponatų gausą, bet ir tikrai iškilią asmenybę, garsinančią mūsų valstybę.

Autorius yra Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos narys, „Mokslo Lietuvos“ vyriausiasis redaktorius