Nauja kova aplink Salomėjos Nėries paminklą Vilniuje rodo, kad pažiūrose į istoriniams asmenims skirtus paminklus neįvyko nieko naujo. Nes norintys išsaugoti paminklą Salomėjai Nėriai mąsto lygiai taip, kaip ir norintys jį nukelti (Desovietizacijos komisija, LGGRTC, Vilniaus miesto savivaldybė…).
Mat abi pusės remiasi ta pačia šimtmečiais susiformavusia abstrakčia, o dabar jau klaidinga tampančia tradicija, kad paminklai statomi asmeniui apskritai. Taip atsitinka, kai ant paminklo rašomi tik asmens vardas ir pavardė arba ir be tokio užrašo, manant, kad asmuo bus atpažintas ir be tokio užrašo.
Šitaip objektyviai sudaromas įspūdis, kad paminklu įamžinama (pagerbiama) tiek priimtina, tiek ir nepriimtina asmens veikla. Iš čia – neišvengiamas kontraversinis susipriešinimas. Tada vienodai teisūs tie, kurie reikalauja paminklą išsaugoti, ir tie, kurie siūlo jį nugriauti. O tai reiškia, jog teiginys: „paminklai statomi asmeniui apskritai“, iš kurio su logine būtinybe seka dviejų vienas kitą neigiančių teiginių konjunkcija, yra klaidingas.
Tai požiūris nekritiškai perimtas ne tik iš sovietų, bet ir iš Vakarų liberalų, nemokančių ar nenorinčių istoriškai (konkrečiai) mąstyti. Pavyzdžiui, JAV išniekinami arba griaunami paminklai pirmajam JAV prezidentui Dž. Vašingtonui, nes, girdi, jis buvo ir vergvaldys. „Vergvaldys“ čia atšaukia visus Dž. Vašingtono nuopelnus JAV kare dėl nepriklausomybės, taip pat jo veiklą parengiant pirmąją JAV konstituciją, kuriant JAV valstybės ir demokratijos pagrindus…
Paminklai, pagal šią logiką, statomi neva ne žmonėms, o šventiesiems. Bet jei žmonės – ne šventieji, tai vargu, ar kuris iš jų vertas paminklo? Negatyvas asmens biografijoje naikina jo veiklos pozityvą ir lieka tik neigiamai apibendrinta ir dėl to atmestintina asmenybė. Šitaip ne tik iškreipiama tokio asmens socialinė tapatybė, bet ir pati tauta, su tuo sutinkanti, savanoriškai nusiskurdina – viešai atsisako nuo dalies jai reikšmingos savo istorijos ir kultūros.
Taip mąstant, nėra ir negalima rasti būdo susikalbėti, nes vienodai mąstantys, bet skirtingų tikslų siekiantys, neišvengiamai patenka į aklavietę. Nė vienos pusės argumentai tada nėra svaresni, laimi ta pusė, kuri turi galutinio sprendimo teisę. Pati problema ir susipriešinimas lieka kaip buvę.
Išeiti iš šios aklavietės, tai keisti mąstymą. Sakoma, negalima išspręsti problemos naudojantis tuo pačiu metodu, kuris šią problemą sukūrė. Problemą sukūrė minėta abstrakcija: „paminklai statomi asmeniui apskritai“.
Jai spręsti reikia kitokio metodo, suteikiančio galimybę judėti nuo abstraktaus prie konkretaus pažinimo, t. y. nuo paminklų asmeniui apskritai prie paminklų konkrečiai asmens veiklai, reikšmingai tautos išlikimui ir klestėjimui. Tai atitinka visų reiškinių pažinimo eigą.
Nuo abstraktaus vientiso prie konkretaus struktūrinio požiūrio į tikrovę visais laikais vyko ir vyksta visų mokslų pažanga, taip pat ir kuriant paminklų koncepciją. Tokiu atveju paminklas statomas konkretaus asmens konkrečiai veiklai, kurios reikšmingumas toje tautoje jau vienodai suprantamas.
Tai nurodoma specialiu užrašu. Mūsų atveju reikštų: ant Salomėjai skirto paminklo esantį abstraktų užrašą „Salomėja Nėris“, vienodai propaguojantį ir žymią poetę, ir kolaborantę, pakeisti jos veiklą konkretinančiu: „Salomėja Nėris – lietuvių lyrinės poezijos pradininkė“ (ar į panašų, bet tokios pat minties).
Taip būtų suteikiamas paminklui pozityvios veiklos vienareikšmiškumas, kuriuo išsaugomas esamas paminklas, naikinamas visuomenės susipriešinimas, o visa S. Nėries kūryba nebūtų nubraukiama jos kolaborantinės dalies negatyvu.
Tokį pavyzdį jau turime Ukmergėje – paminklą J. Krikštaponiui kaip laisvės kovotojui. Statytojai šiuo atveju sąmoningai ar nesąmoningai pastatė paminklą, atitinkantį čia minimą šiuolaikinę, mokslo pagrindu konstruojamą paminklų statymo ar saugojimo koncepciją. Paminklą jie paskyrė ne J. Krikštaponiui apskritai, o visiškai konkrečiam J. Krikštaponiui už irgi labai konkrečią veiklą – dalyvavimą laisvės kovose ir vadovavimą „Vyčio“ apygardos partizanams (užrašas ant paminklo: „Lietuvos partizanų apygardos Vyties vadas Juozas Krikštaponis“), t. y. veiklai, itin Lietuvai reikšmingai.
Tik ignoruojantys šį užrašą ir vietoj jo siekiantys paminkle matyti tradicinę abstrakciją – „J. Krikštaponį apskritai“, stengiasi ne prieš tą J. Krikštaponį, kuriam paminklas pastatytas, o prieš tą J. Krikštaponį, kuriam paminklas nepastatytas. Todėl toliau kursto susipriešinimą, blokuoja tautos teisę laisvai spręsti, kam ir už ką statyti paminklus.
Jei toks mąstymas išliks ir S. Nėries paminklo atžvilgiu, tai ženklas, jog tauta ir toliau nori gyventi pagal ją klaidinančią, supriešinančią abstrakciją, kuri ją dvasiškai skurdina, skatina savanoriškai atsisakinėti dalies savo kultūros, istorijos ir pasiduoti nedraugų įtakai, kuriems nepatinka, kad paminklai kalbėtų konkrečia kalba.
Alfonsas Vaišvila yra žymus Lietuvos teisės filosofas ir teoretikas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, ilgametis MRU Teisės fakulteto dėstytojas ir Teisės filosofijos katedros vedėjas. Jo mokslinių interesų sritys yra Teisės filosofija ir teorija (nagrinėjo teisės ir moralės santykį, teisės vertybinius pagrindus, sukūrė teisinio pažinimo metodą – teisinį personalizmą), filosofijos istorija ir mokslų metodologija (tyrinėjo filosofijos raidos aspektus ir mokslinio pažinimo metodus), pedagoginės minties ir regioninė istorija (domėjosi Lietuvos kultūros ryšiais su Vakarų Europa, ypač švietimo ir akademinio jaunimo kelionių kontekste). Iš leido knygas „Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje“, „Teisinis personalizmas: teorija ir metodas“, „Teisės teorija“, „Tautinės tapatybės dramaturgija“, „Šiluvos regiono dvarai ir jų vidaus teisė (XVI–XX a.)“. A. Vaišvila 2004 m. buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Tik tokio kaip lansberginis durnių laivas, šiuolaikiniai „prof. įjungę savo profesorinį protą” pasakoja apie „apksritai, iš viršaus, iš apačios, kvadratu..” jiems ” iškylančią paminklų koncepciją”.. Tokiam „prof” dėl Neries paminklo – ” abi pusės remiasi ta pačia šimtmečiais susiformavusia abstrakčia, o dabar jau klaidinga tampančia tradicija, kad paminklai statomi asmeniui apskritai…”
„Prof” Vaišvilai apie „paminklų koncepcijas” gali pasakyti daugeliui žmonių žinomų daugybė istorinių faktų.. Tik visiškas liurbis ar „kocepcijuojantis prof” nežino,kad žmonės paminklus statė saviems tuometiniams dievams, istorinėms asmenybėms (karaliai, mokslininkai, rašytojai,karvedžiai, valstybės veikėjai..), kurie padarė ką nors ypatingo… Pasikeitus valdžioms, religijoms… vietiniai gyventojai, skatinami naujų vadų „msijų…”, esamus paminklus griovė ir statė paminklus naujiems „dievams, karaliams, gelbėtojams…” Šis procesas vyksta nenutrūkstamai visą žmonijos istoriją… Jei tai vadinamoje Vaakarų civilizacijoje buvo laikotarpis į paminklus žiūrėti kaip į istorinius faktus primenančius tam tikrus istorinius faktus, „užpaminklintų” asmenybių indėlį, „paliktą pėdsaką” tos vietovės žmonių istorijoje, tai čiabuvių gyvenamose teritorijose „koncepcija” yra iš čiabuvių atminties ištrinti iš kur jie „atėjo” tam, kad naujieji „pranašai, vadai..” galėtų trinti „naujas kocepcijas”, kitokį supratimą apie praeitį ir visų „laukiančią gerovės valstybės ateitį”…. Analagiškas Vaišvilos „paminklų koncepcijos” pavyzdys yra prieš kelis dešimtmečius Afganistane talibano susprogdinta prieš tūkstančius metų kalnų uolose iškalta buvusi didžiausia pasaulyje Budos statula…, taip pat po 1917 metų bolševikų Rusijos imperatorių statulų, bažnyčių griovimas…, Lenino, Stalino paminklų statymas (neužilgo Chruščiovo Stalino paminklų griovimas)…, šiandieninės banderchalopinės Ukrainos istorinių, pasaulinių poetų, rašytojų…, viskas kas rusiška… paminklų griovimas.. Vietoje jų šiandieniniai banderinių…”ukrų” palikuonys stato „ukriškus” paminklus Banderai, Šuchevičiui… Kaip ir banderchalopai (vakarų Ukrainos populiacijai savo laiku Lenkijos karalystėje buvo sugalvotas „garbingas” chalopo vardas) susigalvojo ir pasakoja vieni kitiems kaip jie senovėje „buvo ukrai”, „pirmieji atkeliavo į Europos žemyną ir iš jų kilo visa baltoji rasė, iškasė Juodąją jūrą”….
Taip sakant, Ukrainos pavyzdys vietos čiabuviams „natūroje” akivaizdžiai patvirtina prof. Vaišvilos „paminklų ir istorijos koncepciją” Nėries paminklo atveju…
Tiesa,kaip rodo istorija, „nėrys” istorijoje išlieka ne tik savo paminklais, bet daugiau savo darbais, kūriniais…. O žymiausi griovikai, jei išlieka, tai tik dėl to,kad jie tą paminklą griovė.. Niekas dabar nekalba, neprisimena,nes jie neišliko, bolševikų aktyvistų, kurie griovė paminklus Rusijos carams, šimtametes rusų cerkves… Kaip ir niekas nenori per daug ” prisiminti ir trinti nebūtas istorijas apie iš neaišku iš kur ir kokiu būdu atsiradusias vietines ” istorines asmenybes” kaip „buvęs valstybės vadovas” Lansbergių Vycka, Grybauskaitė …
Įžanga.
Šiais moderniaisiais laikais, kai gali pasitelkti technologinį vertėją ir dirbtinio intelekto pagalbą, viešai kalbančių ir rašančių netrūksta. Problema tampa tie, kurie rodytų norą klausyti tų kalbų ir skaityti akrus spausdinto teksto. Argumentai nebeturi svorio, faktai nedaro įtakos, kiekvienas besireiškiantis prioritetą teikia savo nuomonei, kuri suabsoliutinama kaip vienintelė teisinga, neginčijama tarsi galutinis teismo sprendimas.
Taigi, gyvename nuomonių laikais, kai kiekvienas norintis gali ją reikšti, sukurdamas ne nuomonių įvairovę, o milžinišką klampią masę, kur niekas nieko nebegirdi ir girdėti nenori.
Apie paminklus.
Autorius teigia: „Problemą sukūrė minėta abstrakcija: „paminklai statomi asmeniui apskritai“.
Problemą sukūrė ne abstrakcija, o okupacija. Rusų okupacija 1940 m. Ir ne paminklai, o okupanto ideologiniai simboliai, pastatyti jų kolaborantams, okupuotoje teritorijoje. Ne asmenims apskritai, o būtent Kremliaus bolševikų kolaborantams, už atsidavimą okupanto ideologijai ir tarnystę jų tikslams bei siekiams. Jie nestatė paminklų lietuvių tautos atstovams, kas jie tokie bebūtų: artistai, poetai ar rašytojai, ne to jie į Lietuvą atėjo su tankais ir durtuvais, žudynėmis ir trėmimais. Ir tai yra faktas.
Nėra jokios „dviejų vienas kitą neigiančių teiginių“ „konjunkcijos“, nes visa kita yra tik demagogija, kurią skleidžia nesuvokiantis istorijos arba sąmoningai, turintys sąsajų su komunistiniu-kagėbistiniu paveldu.
Apie Džordžą Vašingtoną.
Visi paminklai Amerikoje yra pastatyti amerikiečių, jų pačių tautos didvyriams, Rusai Amerikos okupavę nebuvo, savo balvonų ten nestatė, lyginti Dž. Vašingtono paminklo problemas su Lietuvoje paliktais okupacijos simboliais, kuriuos reikėjo likviduoti kartu su Lenino nukėlimu, rodo ne šiaip problemos nesuvokimą, bet elementarią protinę demenciją. Esu tikras, kad amerikiečiai patys išsiaiškins visas su jų paminklais kilusias problemas be Lietuvos „orakulų“ įsikišimo.
Apie J. Krikštaponį.
Paminklą J. Krikštaponiui pastatė lietuviai, savo žemėje Lietuvoje, t. y. didvyriui, atidavusiam gyvybę už savo gimtinės laisvę. Joks dvasinis ubagas ar moralinis iškrypėlis neturi teisės nurodinėti ką su tuo paminklu daryti, juo labiau skleisti kagėbistinę-žydišką propagandą, siekiant reabilituoti Lietuvos Valstybės išdavikus ir lietuvių tautos judus, laižiusius Kremliaus padugnėms užpakalius 1940 m. rugpjūčio mėn. Maskvoje.
Po parašymo.
Paminklus gali statyti visi kas tik nori ir kam nori. Sumeskite pinigus, nusipirkite žemės, gaukite leidimus ir pirmyn. Tik daugiau nemaitinkite mūsų „cukriniais avinėliais“!
Vytautas Jurgutis
Prezidentui Smetonai Vilniuje paminklo nėra, pulkininkui Škirpai net lentelės turėti neleista, o dvasingi leftistai iš visų jėgų ieško argumentų, kodėl turėtų likti paminklai šalies išdavikams.
Pats žodis „paminklas” sako kad tai atminimo ženklas , o ne, tarkim , pagerbimo. Tačiau statomi paminklai būtent pagerbimui, ir tik pagerbimui . Ir iš tikro, atminti verti (ir dar kaip!) ir Hitleris ir Stalinas, bet paminklų jiems geriau nereikia , nes, kaip sakyta, paminklas reiškia visų pirma pagerbimą. Pakeisti „paminklo” sąvokos supratimą ir sunku ir pavojinga. Kadangi yra pripažįstama paminklų – bet kokių! – istorinė ir meninė vertė, tai atsiranda niša kontraversiškų arba visai kenksmingų veikėjų priminimui. Kad ir Grūto parke. Tai jau šis tas, bet dar ne išeitis. Paminklas Cvirkai Grūte nesunkiai pritiktų, o štai S.Nėriai – ne ypač.