APIE POLITINIUS DALTONIKUS, t.y. žmones neskiriančius politinių, partinių spalvų ir DARBO PARTIJĄ.
Sunku būtų Lietuvoje surasti tokią politinę partiją, kurios pavadinimas ir deklaruojamas priklausymas vienai ar kitai politinei krypčiai sutaptų su jų realiu veikimu . Gerai įsižiūrėjus, nei socdemai yra socialistai, nei krikdemai yra krikščionys . Apie juos esu ne kartą rašęs. Tačiau nesu ta prasme vertinęs DARBO PARTIJOS.
Deja, ir ši partija yra chameleoniška. Kartais bando atrodyti kairioji, darbo žmogų ginanti, tačiau būdama valdžioje tampa eiline liberalia, t.y. dešiniąja, kapitalo interesus ginančia, jėga.
Įdomu, kad to nepastebi ar „nepastebi” mūsų profesionalūs politologai bei „znaimūs” žurnalistai. Nes yra politiniai daltonikai. Jie ,pavyzdžiui, nekreipia dėmesio į tai, kad V.Uspaskich Europos parlamente priklauso ne socialistų, bet liberalų frakcijai. Matyt, dėl to, kad jo kaip kapitalisto požiūris į ekonomiką yra dešinysis.
Vienas ryškiausių pavyzdžių yra jo progresinių mokesčių vertinimas- jam progresiniai mokesčiai yra „pavydo mokesčiai”. Nors normalus, tikras leiboristas sakytų: mokesčių sistema, kurioje mažas pajamas gaunantys mokesčius moka pagal žemesnį tarifą, o turtingi – pagal didesnį tarifą, yra teisingi.
Kitaip sakant, progresiniai mokesčiai yra progresyvūs, o lietuviškai sakant – pažangūs. Tačiau buvusiam darbininkui, o dabar kapitalistui Viktorui Uspaskich, tai – svetimas požiūris. Jo buvusi žmona Jolanta Blažytė šia prasme yra net radikalesnė nei p. Viktoras.
P.S. Pasakyta visai nereiškia, kad Darbo partijoje niekada nebuvo tikrų leiboristų. Tikrai buvo, bet jie savoj partijoj buvo marginalizuoti.
Ryškiausias tikro leiboristo pavyzdys- Mečislovas Zaščiurinskas. Deja, nei jo partija nei rinkėjai jo autentiškumo bei darbštumo neįvertino…
