Trečiadienį po pietų pradėdamas daugiau kaip tris savaites truksiantį Vyskupų Sinodo susirinkimą, popiežius Pranciškus pirmiausia padėkojo visiems, kurie kelerius metus jam rengėsi – Sinodo sekretoriatui, Vyskupų konferencijoms ir visų pirma jaunimui, atsiliepusiam į kvietimą atvirai išsakyti savo lūkesčius.
Pasak Pranciškaus, įsitraukdamas į pasirengimo Sinodui darbus, jaunimas paliudijo, kad „verta būti Bažnyčios laive, kuris negailestingose pasaulio audrose visiems suteikia priebėgą ir visus svetingai priima“, taip pat „verta įsiklausyti vieniems į kitus, verta plaukti prieš srovę“. Jaunimas paliudijo, kad brangina didžiąsias vertybes – šeimą, ištikimybę, meilę, tikėjimą, pasiaukojimą, tarnavimą, amžinąjį gyvenimą.
Sinodo Tėvams – Bažnyčios visame pasaulyje ganytojams – popiežius priminė, kad Sinodas – tai keliavimas drauge, dalijimasis; visus ragino kalbėti atvirai ir drąsiai, sakyti tiesą laisvai ir su meile. „Tik dialogas ugdo“, – sakė Pranciškus. „Sąžininga ir skaidri kritika yra konstruktyvi ir naudinga“. Visada yra žalingos tuščios kalbos, paskalos, įtarimai, išankstiniai nusistatymai. Popiežius taip pat pridūrė, kad „drąsų kalbėjimą“ visada turi lydėti „nuolankus klausymas“. Sinodas – tai įžvalgos procesas, o tam, kad jis būtų tikrai sėkmingas reikia nuoširdaus kalbėjimo ir atviro klausymo. „Įžvelgimo procesas – tai ne reklaminis šūkis, ne organizavimo technika, ne šio pontifikato mada, bet tikėjimo subrandinta vidinė nuostata. Įžvelgimas – tai ir metodas, ir tuo pat metu tikslas, kurio siekiame. Jis remiasi įsitikinimu, kad Dievas veikia pasaulio istorijoje, gyvenimo įvykiuose, žmonėse, su kuriais susitinku ir kurie man kalba“.
Sinodo atidarymo kalboje pereidamas prieš šios asamblėjos tematikos – jaunimo pašaukimo įžvelgimo – popiežius sakė, kad Bažnyčia yra skolinga jaunimui. Pasirengimų šiam Sinodui metu daug kartų teko išgirsti, jog jaunimas jaučiasi Bažnyčios neišklausomas, kad nenorima jaunimo priimti su visu jo originalumu, tokio, koks jis yra. Dėl to šis Sinodas gali ir privalo tapti ženklu, kad Bažnyčia tikrai nori išklausyti, kad neturi iš anksto parengtų atsakymų į visus klausimus. Jei Bažnyčia nesugebės išklausyti, jei bus uždara naujovėms, Dievo staigmenoms, ji nebus patikima, ypač ja netikės jaunimas, jos šalinsis.
Norėdami išklausyti jaunimą, pirmiausia turime atsisakyti stereotipų ir išankstinių nusistatymų. Jaunimas dažnai į vyresnės kartos žmones žiūri kaip į senų ir atgyvenusių vertybių puoselėtojus; suaugusieji mano, kad jaunimui stinga patirties ir kad reikia juos pamokyti, kaip elgtis. Tai, pasak popiežiaus, yra rimta kliūtis skirtingoms kartoms priklausančių žmonių dialogui. Panašaus nesusikalbėjimo nestinga ir Bažnyčios gyvenime. Susikalbėjimui labiausia kenkianti kliūtis yra klerikalizmas, kurį popiežius savo kalboje pavadino „perversija“, išsigimimu ir priežastimi daugybės kitų blogio rūšių, „dėl kurių turime nuolankiai prašyti atleidimo ir neleisti, kad jos kartotųsi“.
„Sinodas tepažadina mūsų širdis“ – linkėjo popiežius, kad nebūtume nelaimių pranašautojai, bet sutelktume visą dėmesį į gėrį, kuris nekelia triukšmo, nepatenka į pirmuosius puslapius. Šio Sinodo tikslas – ne parengti dokumentą, bet suformuluoti konkrečius pastoracinius pasiūlymus, kurie atlieptų šios Sinodo asamblėjos užsibrėžtus tikslus – padėtų jaunimui atpažinti kiekvienam skirtą pašaukimą. Popiežius linkėjo, kad šis Sinodas „sušildytų širdis, duotų jėgų rankoms, įkvėptų jaunimui – visam jaunimui, nieko neišskiriant – ateities viziją, kupiną Evangelijos džiaugsmo“.
