ŽILVYTIS ŠAKNYS (Lietuvos istorijos institutas)
Straipsnis paremtas 2005 ir 2024 metais Punsko apylinkėse atliktų lauko tyrimų duomenimis. Analizuojant ta pačia metodika Punsko licėjuje surinktus duomenis, siekiama nustatyti jaunų Lenkijos lietuvių etninio ir pilietinio tapatumo sąveikos kaitą ir atsakyti į klausimą, ar šiam procesui turėjo įtakos sparčiai kintančios skaitmeninių komunikacijos priemonių galimybės ir jų nulemta socialinės erdvės plėtra.
Palyginus dviejų tyrimų duomenis, esminių jaunimo etninio ir pilietinio tapatumo pokyčių nefiksuota. Būdami lojaliais Lenkijos piliečiais Punsko ir jo apylinkių lietuviai išlaiko etninio tapatumo prioritetus. Atlikus tyrimą galima teigti, kad silpnėjančias lietuvių kalbos pozicijas kompensuoja intensyvi lietuvių kultūrinė veikla, sportas, šventės bei fiziniai ryšiai su Lietuva. Šie procesai formuoja specifinį lokalinį tapatumą, pagrįstą intensyvia lietuvių etnine ir kultūrine savimone.
*****
ves Plasseraud Punsko apylinkes priskyrė prie „atsitiktinių mažumų“, nes Baltijos valstybių sienos ne visur atitinka etninių grupių ribas [33, 161]. XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje Punsko parapijos žemė buvo padalyta tarp dviejų valstybių, todėl abipus sienos gyvenančius žmones istoriškai siejo glaudūs giminystės ir socialiniai ryšiai [18, 197].
Kita vertus, nuo Lietuvos atskirtas šis kraštas, kaip ir 1920–1939 m. Lenkijos okupuotos Vilniaus krašto lietuvių gyvenamos vietovės, patyrė kultūrinių suvaržymų [24]. Sovietų okupacijos metais šis kraštas vėl buvo atskirtas, o 1941 m. ir 1945–1947 m. SSSR stiprinant sieną pasienio gyventojai buvo iškeldinti ir jų sodybos sunaikintos [18, 195–224].
1944–1989 m. laikotarpį istorikė Vitalija Stravinskienė pavadino kaip ypač nepalankų lietuvybės ir lietuviškumo išlikimui [38, 143].
Punsko apylinkės ne kartą traukė etnologų dėmesį. Viena iš išskirtinio susidomėjimo priežasčių – ilgas šio krašto atskyrimas nuo Lietuvos ir lietuvių gyvenamų vietovių, sąlygojęs savitų kultūros bruožų susiformavimą. Šios aplinkybės domino ir mane, todėl ne kartą šiame krašte esu vykdęs etnografinius lauko tyrimus ir bendravęs su vietiniais gyventojais.
Remdamasis 2005 m. atlikto tyrimo rezultatais 2008 m. moksliniame žurnale Lituanistica publikavau straipsnį „Lenkijos lietuvių jaunimas: Etninio ir pilietinio tapatumo raiška“, kuriame daroma išvada, kad šiuolaikiniai globalizacijos procesai gali (išskirta – Ž. Š.) turėti poveikį jaunimo etninio tapatumo raiškai, tačiau Lenkijos lietuvių bendruomenės formuojami socialiniai ryšiai kompensuoja mažėjančias etnokultūrinio paveldo perdavimo galimybes.
Kasdieniame ir šventiniame gyvenime vyresniosios kartos visokeriopai palaikoma lietuvių etninė kultūra, vis dar puoselėjama ir perimama, formuoja jaunesniosios kartos etninio tapatumo prioritetą prieš pilietinį [41, 55–68].
Praėjus devyniolikai metų ir atsiradus realiai galimybei vykdyti tyrimus, išsikėliau klausimą, kaip pasikeitė ši situacija?
Taigi pagal tą pačią metodiką 2024 m. atlikau tyrimus, kurie leido paanalizuoti pirmiausia dėl sparčiai besikeičiančių skaitmeninių komunikacijos priemonių daugelį pokyčių patyrusio etninio ir pilietinio tapatumo sąveiką. Pasak antropologo Thomo Hylando Erikseno, modernizacija nebūtinai silpnina etninius ryšius, o esminis identiteto jausmas, paremtas gyvenamąja vieta ir giminyste, ir toliau gali valdyti žmonių gyvenimus [14, 20].
Kokia šio proceso raiška mūsų dienomis?
Etniškumo sąvoką suvokiu kaip pačių žmonių konstruojamą organizacinį vienį, kuria me gali varijuoti etninių kategorijų turinys ir formos esant skirtingoms sociokultūrinėms sistemoms [3, 9–38]. Tame organizaciniame vienyje vykstantys procesai ir yra šio straipsnio objektas.
Pilietinis tapatumas suvokiamas siaurąja Lietuvos ir Lenkijos (o ne Europos Sąjungos) prasme. Dėl nacionalinio pilietinio statuso etniškumas patiria nuolatinę įtampą, apima akultūracijos ir asimiliacijos procesus, aktualizuojančius pilietybės ir etniškumo suderinamumo problemą [7, 214]. Jaunimas yra svarbi amžiaus grupė modeliuojant ateities įvykius, susijusius su sprendimais, kurie lems ateities kartų etninį ir pilietinį tapatumą.
Tačiau tapatumo sąvoka sunkiai apčiuopiama fiksuotame laike ir erdvėje, todėl nagrinėjant jaunimo tapatumo raišką, etnologams priimtinas istoriko Johno R. Gillio pasiūlytas jaunimo tradicijos ir jos pokyčių sureikšminimas. Pasak jo, „Tradicija“ yra ypač naudingas terminas, nes jis rodo, kad bet koks jaunatviško elgesio paaiškinimas tam tikru momentu turi atsižvelgti ne tik į socialines ir ekonomines struktūras, bet ir į ankstesnę istorinę amžiaus grupės patirtį, kaip į nepriklausomą kintamąjį, turintį savo dinamiką“ [19, IX]. Todėl tikėtina, kad diachroninis devyniolika metų apimantis tyrimas atskleis etninio ir pilietinio tapatumo kaitą bei galimas ateities perspektyvas. Tokio amžiaus yra absoliuti dauguma 2024 m. tyrime dalyvavusių respondentų.
Į Punsko ir Seinų kraštą atvykus pirmą kartą 1989 m., mane pasitiko lietuviška kultūrinė aplinka. Jau pirmoje aplankytoje sodyboje išgirdau mažą, gal penkerių metų, mergaitę, žaidžiančią ir dainuojančią lietuviškai, kitą dieną jaunas mokytojas rodė prieš keliolika metų
tautiniais simboliais ir antisovietiniais lozungais išmargintą sąsiuvinį, o artėjant savaitgaliui Punsko merginos energingai kvietė svečius iš Lietuvos į tradicinius lietuviškus šokius.
Visi pateikėjai dažnai kartojo žodžius „Laisva Lietuva“, noriai, net neprašomi berte bėrė atsiminimus. Netgi 1989 m. rugpjūčio mėn., Sąjūdžio metais, Punsko krašte matėsi daugiau patriotizmo negu pačioje Lietuvoje. Tai paskatino sugrįžti į šį kraštą vos tik atsirasdavo galimybė. Iš viso Punsko apylinkėse etnografinius lauko tyrimus teko vykdyti tris kartus – 1989, 2005 ir 2024 metais.
Žiūrint iš istorinės perspektyvos, tai didelis laiko tarpsnis, kupinas istorinių, kultūrinių ir politinių pokyčių. Per šį laikotarpį kito žmonių socialinis gyvenimas – nyko politiniai apribojimai, keitėsi kartos, tobulėjo komunikacijos priemonės, o socialinė erdvė, pasak T. H. Erikseno, plėtėsi ir geografiškai, ir tarpusavyje bendraujančių žmonių skaičiumi [15, 27].
Pagrindinis šio straipsnio šaltinis yra 2005 ir 2024 metų etnografiniai lauko tyrimai, vykdyti pagal du projektus. Pirmasis – pagal projektą „Seinų krašto lietuvių etninis ir kultūrinis tapatumas“ (2005 m. birželio 13–18 d. vykdytą tyrimą rėmė LR Kultūros ministerija).
Antrasis Lietuvos istorijos instituto paremtas tyrimas buvo vykdomas 2024 m. gegužės 7–13 d. pagal planinę temą „Draugystė istorinėje ir kultūrinėje perspektyvoje“ (Lietuvos istorijos instituto programa „Krizių iššūkiai: bendruomeniškumas palyginamuoju požiūriu“ (vad. V. Savoniakaitė, 2022–2026).
Pirmojo tyrimo metu medžiaga rinkta pagal mano sudarytą anketą „Lenkijos lietuvių papročiai. Jaunystė ir Lietuva“ remiantis anksčiau Pietryčių ir Pietvakarių Latvijoje tyrimams naudotu pavyzdžiu. Lenkijos lietuviams skirtą anketą sudaro 35 uždari ir atviri (jiems reikalinga respondento motyvacija) klausimai, kuriuose prašoma nurodyti, kokia kalba kalbama namie, su draugais, darbe, galvojama; taip pat kokia kalba mokytasi mokykloje, skaitoma spauda, knygos, kurios valstybės televizijos daugiau žiūrima, klausomasi radijo laidų, kuri krepšinio ar futbolo komanda palaikoma (žaidžiant Lietuvai ir Lenkijai).
Prašoma nurodyti lietuviškiausią, lenkiškiausią pateikėjo mėgstamiausią šventę, taip pat tą,
kurią lietuviai privalėtų švęsti. Domėtasi, kaip respondentas švenčia lietuvių tautines šventes. Prašyta nurodyti, kokios tautybės yra trys geriausi tos pačios lyties respondento draugai ir geriausia priešingos lyties draugė (draugas), žmona (vyras). Klausta, ar sekami politiniai, kultūriniai įvykiai Lietuvoje, kokiomis progomis, kiek kartų ir pas ką lankytasi šioje šalyje 2004 m., ar norėtų respondentas čia lankytis dažniau. Paprašyta nurodyti žinomas Lenkijos lietuvių jaunimo organizacijas. Klausiama, ar respondentas priklauso vienai iš jų ir kokia veikla ten užsiima. Anketos pabaigoje prašoma nurodyti, ar juos patenkina turimi ryšiai su Lietuva, kurioje šalyje numatoma gyventi ateityje, ar galvojama mokyti savo vaikus lietuviškai ir kokios paramos tikimasi iš Lietuvos.
Planuodamas antrąją anketinę apklausą turėjau kelias alternatyvas. Pirma – suformuoti naują šiuolaikinius visuomenės pokyčius atspindinčią anketą; antra – naudotis senąja anketa ir turėti geresnę palyginimo galimybę, siekiant suvokti skirtumus tarp kartų.
Pasirinkau antrąją galimybę. 2009 m. buvau sudaręs užsienio lietuviams skirtą anketą „Jaunimas ir Lietuva“, kurioje buvo pakartoti visi ankstesnėje anketoje buvę klausimai (pagal ją klausinėjau Punske 2005 m.) ir dar įtraukti klausimai, kokia kalba skaičiuojama, skaitoma informacija internete. Taip pat prašyta nurodyti po tris lietuviškiausius, lenkiškiausius pateikėjo mėgstamiausius valgius, Lietuvai ir Lenkijai būdingiausią medį, paukštį, žvėrį, labiausiai Lietuvą primenantį daiktą, teirautasi, kokią šalį pateikėjas vadina savo Tėvyne ir kokią gimtine [44].
2005 ir 2024 m. buvo apklausti vidurinį mokslą baigę Punsko licėjaus abiturientai. 2024 m. nuvykęs į Punską kreipiausi į Punsko licėjaus direktorių Alvydą Nevulį, kuris geranoriškai leido Licėjaus patalpose atlikti anketinę apklausą. Šioje vietoje tyrimas buvo atliktas ir 2005-aisiais. 2024 m. lauko tyrimai Punsko licėjuje vyko valstybinių egzaminų metu. Išlaikę anglų kalbos egzaminą moksleiviai į atskirą klasę užsukdavo užpildyti anketą (pildymas truko apie 40 min.). Tyrimo metu buvau klasėje ir stebėjau, kaip buvo pildomos anketos.
Abiturientai ateidavo po kelis, vos tik išlaikę egzaminą, kuris, pasak jų, buvęs nesunkus. Moksleiviams paaiškinau tyrimo tikslus, atsakydavau į klausimus. Nors ir pavargę po egzamino, absoliuti dauguma jaunuolių sutiko užpildyti anketą. Tai rodo moksleiviųpatriotinius jausmus, nes tyrimas buvo atliekamas savanoriškai, nepatiriant Licėjaus administracijos spaudimo ir nesitikint jokio atlygio. Pirmojo tyrimo metu (2005 m.) į kausimus atsakė 40 respondentų (dar tris vėliau apklausė straipsnio autorius).
Antrojo tyrimo metu (2024 m.) į klausimus atsakė 26 Licėjaus abiturientai. Beveik visi jie gimę 2005 m. (vienas 2006 m. ir vienas nenurodė). Dar dvi anketas užpildė „Jotvos“ ansamblio vadovė Kornelija Mauliūtė (pateikėjai gimė 2000–2004 m.), už kurias autorius jai yra dėkingas. Kai kuriais klausimais pasinaudota 1978–1993 m. gimusių ir Lietuvoje mokslus ėjusių punskiečių 2009 ir 2010 m. pagal šią anketą pateiktais atsakymais. Už šias anketas autorius dėkingas prof. Jonui Mardosai.
Straipsnio tikslas – remiantis 2005 ir 2024 metų tyrimais lyginamuoju istoriniu metodu paanalizuoti Lenkijos lietuvių jaunimo etninio ir pilietinio tapatumo sąveikos kaitą.
Įgyvendinant šį tikslą siekiama apžvelgti: 1) jaunimo etninės kilmės ir vartojamos kalbos sąveikos kaitą; 2) respondentų požiūrio į švenčiamas kalendorines šventes kaitą; 3) sporto
ir pilietinio tapatumo sąveikų kaitą; 4) respondentų fizinio ryšio (laikas, praleidžiamas šioje
šalyje) su Lietuva kaitą ir 5) respondentų numatomų ryšių su Lietuva kaitą. Kadangi anketavimo imtis nėra reprezentatyvi – apima tik dalį jaunimo, abiejų lauko tyrimų metu siekta derinti kokybinius ir kiekybinius metodus – anketavimą, pusiau struktūruotą interviu (1) ir stebėjimą pasitelkiant internetinius ir rašytinius šaltinius, kitų autorių tyrinėjimus.
Etninio ir pilietinio tapatumo Punsko apylinkėse sąveikai suprasti svarbūs ir kiti tyrimai. Iš jų išskirčiau 2013 m. duomenimis paremtus Dariaus Daukšo jaunimo etninio ir pilietinio tapatumo tyrimus ir straipsnius, kuriuos jis lygina Punsko lietuvių ir Šalčininkų rajono lenkų situaciją ir ypatingą dėmesį atkreipia į pilietybės klausimą [9, 87–100; 10, 89–106; 11, 458–468].
Etninio ir pilietinio tapatumo pokyčiams suprasti svarbūs ir 2005 m. ekspedicijos duomenys [8, 10–27; 21, 28–62; 37, 63–77], tačiau tuomet daugiau apklausta vyresnio amžiaus žmonių. Dabartinio tyrimo respondentai yra 18–19 metų jaunuoliai, kurie baigė Licėjų ir rinkosi tolesnio gyvenimo kryptį, ir tai leidžia prognozuoti ateities etninio ir pilietinio tapatumo sąveikos gaires.
Bus tęsinys
Šaltinis:LITUANISTICA. 2025.T.71.Nr.1 ( 139)
