Paryžiaus katedros atidarymas: kaip sekuliari valdžia rinkosi tradiciją, o vyskupai – modernizmą

Modernūs vyskupų rūbai katedros atidarymo ceremonijoje

Rorate Caeli   

Paryžiaus Dievo Motinos katedros atstatymas ir atidarymas atrodė neįmanomas tiems, kurie 2019 m. balandžio 15 d. stebėjo, kaip sudegė didžioji katedra. Ne mažiau gražu nei matyti išvalytą ir restauruotą katedrą buvo tai, kad plačioji visuomenė aiškiai pageidavo, jog katedra būtų atstatyta lygiai tokia pati, kokia buvo prieš gaisrą.

Tačiau, kaip jau matėme anksčiau, kai kurie vyskupai tiesiog negali leisti grožiui išlikti savaime, nieko nedarydami, kad jį sunaikintų. Nors pasaulietinė Prancūzijos valdžia išgirdo žmonių valią ir atsižvelgė į jų norą tradiciškai atstatyti Dievo Motinos katedrą, Paryžiaus arkivyskupas pirmiausia kovojo už tai, kad interjeras būtų pertvarkytas taip, kad vietoj šoninių altorių ir klausyklų būtų įrengtas muziejus, o paskui pasamdė baldų gamintoją, kuris suprojektavo bjaurų stalą-altorių, klausyklą, tabernakulį ir krikštyklą. Jis tiesiog negalėjo leisti, kad Notre-Dame atrodytų kaip tradicinė katedra, į kurią nebūtų įterpta ko nors iš Vatikano II Susirinkimo laikų – tas šaukštas deguto. Kitas jo sumanymas – pakeisti senuosius vitražus modernistinio dizaino vitražais.

Tačiau praėjusį savaitgalį galėjome stebėti, kaip Paryžiaus arkivyskupas išleido neatskleistą pinigų sumą šiurpiems naujiems liturginiams drabužiams. Ne keliems, o tūkstančiams. Tiesą sakant, arkivyskupijos interneto svetainėje iš pradžių buvo skelbiama, kad ji pasamdė modernų dizainerį Žaną Šarlį de Kastelbadžaką (Jean-Charles de Castelbajac) pagaminti „700 liturginių drabužių“ vien katedros atidarymui.




Tačiau laikraštis „New York Times“ sekmadienio stiliaus skiltyje, skirtoje Kastelbadžako darbams, rašė apie daug didesnį skaičių: „2000 gaminių, įskaitant dalmatikas, stulas ir mitras, kurias Paryžiaus arkivyskupas monsinjoras Laurentas Ulrichas užsakė jam sukurti trijų dienų šventei.“

Įdomūs trys dalykai: 1) ar savaitgaliui nebuvo kitų drabužių? 2) kiek buvo išleista šiems dalykams? Ir 3) ar šie drabužiai buvo profesionalo darbas, ar į jo studiją įžengė mažamečiai vaikai ir ėmė piešti pirštais ant audinio?

Versta iš Rorate-caeli.blogspot.com

Reklama

Kviečiame paremti

Panašios publikacijos

Susiję straipsniai

Romaldas Abugelis. Trispalvės skausmas

Vėliava yra ypatingas valstybės ženklas, tautos kultūrinio identiteto dalis. Apie trispalvę telkėmės visuomet, kai mūsų valstybei iškildavo pavojus,...

Švenčionių rajone vėl pilami pilkapiai – atgaivinamas senovinis protėvių laidosenos paprotys

Spalio 25 d. Švenčionių rajone, netoli Aidukų kaimo, lietuvių prigimtinio tikėjimo puoselėtojai pradėjo kurti naują Romuvos pilkapyną, pavadintą...

Jonas Vaiškūnas. Konstitucijos dieną – ar valdžia Lietuvoje iš tiesų priklauso Tautai?

Prieš 34 metus, 1992 m. spalio 25-ąją, Lietuvos piliečiai referendumu priėmė Konstituciją. Tai buvo ne vien svarbiausio valstybės...

Riaušės Italijoje: intelektualinio elito atstovas imigrantas, išdavęs šalį, kuri priglaudė jo šeimą bei sudarė visas sąlygas gyvenimui ir karjerai

DĖMESIO! ITALIJOS TEISĖSAUGA SULAIKĖ VIENĄ IŠ RADIKALIŲ PROTESTŲ ORGANIZATORIŲ – YOUSSEFĄ SIHERĄ Vos tik Italijos teisėsauga sulaikė 30-metį Youssefą...