Liepos mėnesį Lietuvoje – daug įvykių, formuojančių šalies valstybinės kalbos politiką.
Liepos 4 dieną Seimas pritarė moterų pavardėms su galūne -a, liepos 5 dieną Konstitucinis Teismas apvertė savo doktriną ir išaiškino, kad Konstitucijai neprieštarauja asmenvardžiai pasuose nevalstybine kalba.
Galiausiai liepos 20 dieną Valstybinės kalbos inspektoriaus žodžiai, kad vietovardžiai nevalstybine kalba Lietuvoje negalimi ir žymi okupacines teritorijas, buvo paversti skandalu, nors yra teisiškai ir istoriškai teisingi. Kas negerai su mūsų šalies kalbos politika ir kas visa tai lemia, aiškinamės papunkčiui su politologu Vytautu Sinica.
Sinica čia suplaka du dalykus, kurių vienas yra Seimo, kitas VLKK kompetencija, į vieną ir jį laiko vien VLKK kompetencija. Kai iš tikrųjų Komisijos kompetencija yra spręsti tik grynai kalbinės sistemos klausimą, kuris šiuo atveju buvo toks, ar rašymas atskirų grupių asmenų dokumentuose 3-is nelietuviškomis raidėmis nepakenks kalbai kaip sistemai. VLKK Seimui pateiktame atsakyme pasiūlė ir atskiras grupes, kurių asmens dokumentuose turėtų būti rašoma nelietuviškomis raidėmis. Tuo iš esmės pasakė, kad atskirose grupėse gali būti rašoma nelietuviškai. Būtent tuo vadovavosi KT spręsdamas Seimo prašymą. Tačiau kokios tos grupės galėtų būti, akivaizdu, kad yra jau ne kalbos, taigi ir ne VLKK, o Seimo kompetencijos klausimas. Taigi KT sprendimą lėmė ne jo paties politika, o būtent VLKK pažymos turinys, kad nelietuviškas rašymas iš principo galimas. Tai, kad kalbos klausimas yra Komisijos, o ne Seimo kompetencija, KT buvo nustatęs 2014 m. sprendimu, taigi tarp šio ir ankstesnio KT sprendimo jokių prieštaravimų nėra. Tad priekaištus dėl klausimo sprendimo rezultatų Sinicai derėtų reikšti, atsakomybės reikalauti ne iš KT, o – VLKK. Tad gal šiuo atveju būkime biedni, bet teisingi…