2025-05-11, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 944

Valstybė paduota į teismą – reikalaujama panaikinti Galimybių pasą

Redakcija
-
7

Justina GAFUROVA

Evelinos Dobrovolskos vadovaujamai Teisingumo ministerijai dėl Galimybių paso teks aiškintis teisme. Eltos nuotr.

Gyventojus skirstantis Galimybių pasas Vyriausybei gali atsirūgti. Vilniaus miesto apylinkės teisme jau pateiktas skundas dėl šios priemonės. Į teismą dėl Galimybių paso paduota Teisingumo ministerija. Teismo prašoma panaikinti žmones segreguojančio Galimybių paso galiojimą ir pripažinti, kad jis pažeidžia žmogaus teises.

Su tokiu skundu į Vilniaus apylinkės teismą kreipėsi vilnietis Vidmantas. Jis siekia apginti savo ir visų Lietuvos žmonių konstitucines teises. Vyras sutiko su „Vakaro žiniomis” pasidalinti savo skundu, pateiktu teismui. Skunde pareiškėjas nurodo, kad Vyriausybės sukurtas dokumentas yra ne „galimybių”, o „vergo” pasas.

„Rugsėjo 13 d. Lietuvoje įsigaliojo vadinamasis Galimybių pasas. Mūsų įsitikinimu, tai yra perteklinis, faktinę Lietuvos Respublikos gyventojų diskriminaciją ir segregaciją vykdantis bei galiojančiai Konstitucijai prieštaraujantis „dokumentas”. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis vadinamasis dokumentas pažeidžia daugybę etikos ir tarptautinės teisės principų ir normų. Galimybių pasas, o iš tikrųjų – „segregacinis vergo” pasas, pažeidžia Lietuvos bei tarptautinius teisės aktus ir principus”, – rašoma teismui pateiktame skunde.

Jame tiksliai nurodoma, kuriuos teisės aktus, pareiškėjo nuomone, pažeidžia Lietuvoje galiojantis Galimybių pasas, kurio neturintiems žmonėms jau dvi savaites yra apribotos kontaktinės paslaugos. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurioje numatyta, kad „su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicininiai baldymai”.

Taip pat ir Civilinį kodeksą, kuriame numatyta, kad „fizinis asmuo yra neliečiamas, o be jo paties valios ir laisvo sutikimo su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ar tyrimai”. Toks sutikimas turi būti išreikštas raštu.

Skunde teismui cituojamas ir Lietuvos Respublikos darko kodeksas, kuriame numatyta, kad darbdavys negali diskriminuoti darbuotojo dėl jo sveikatos būklės, įsitikinimų, pažiūrų ar tikėjimo.

Vidmanto skunde cituojamas ir Niurnbergo kodeksas, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Tarptautinis medicinos etikos kodeksas, Belmonto protokolas, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad Galimybių pasą neigiamai vertina ir šalies teisininkai. „Profesorius, teisės mokslų daktaras, advokatas Ignas Vėgėlė teigia, kad dabartinis šalies gyvenimo reguliavimas remiasi dviem įstatymais – Civilinės saugos ir Užkrečiamųjų ligų kontrolės. Pasak jo, žmonių gyvenimą riboti galima, bet tik įstatymų nustatytais atvejais ar tvarka. Įvertinus tai, labai abejotina, kad suvaržymai, įvesti 2020 m. kovą ir toliau tęsiami, yra teisėti.

„Abejoju, ar šie įstatymai leidžia tiek laiko riboti žmonių teises ir laisves. Be to, ir situacija nėra tokia, kuri tenkintų ekstremalios situacijos apibrėžtį. Kai tokios sąlygos nėra, jos tęstinumas kelia rimtų klausimų”, – akcentuoja profesorius.

Siūloma riboti teisę į darbą ir nustatyti reikalavimą didelei grupei vakcinuotis arba testuotis savo lėšomis. Nesutinkantiems gresia nušalinimas nuo darbo. Siūloma riboti teises į sveikatos priežiūrą. Netgi į studijas, nors kai kurios aukštosios mokyklos nesuteikė galimybės studijuoti net nuotoliniu būdu, o Vilniaus universitetas Galimybių paso neturinčius studentus jau šalina iš bendrabučio.

Taigi, prievarta brukamas Galimybių pasas taip pat pažeidžia asmenų teisę į mokslą”, – nurodoma skunde.

Atsižvelgiant į visa tai, Vidmantas teismo prašo pripažinti, kad Galimybių pasas yra diskriminacinis, žmonių segregacijai skirtas „dokumentas”, priimtas pažeidžiant galiojančias teisines normas. Taip pat pripažinti, kad Galimybių pasas pažeidžia prigimtines, Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas, žmonių teises ir laisves. Pripažinti, kad Galimybių pasas pažeidžia prigimtinę, Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintą, žmonių teisę į laisvą judėjimą. Kartu teismo prašoma įpareigoti Galimybių pasą įteisinusią Vyriausybę atšaukti Galimybių pasą ir taip baigti Lietuvos Respublikos piliečių segregaciją ir diskriminaciją.

Taip pat prašoma iš Vyriausybės Vidmantui priteisti moralinę kompensaciją – vieno euro dydžio. Didesnės vyras sako nenorintis prašyti, juk kiekviena tokia kompensacija apmokama iš visų mokesčių mokėtojų kišenės.

Šiuo metu teisme yra paskirtas skundą nagrinėsiantis teisėjas, laukiama, kol bus pateikti atsakovo paaiškinimai. Su „Vakaro žiniomis” bendravęs skundo autorius Vidmantas sako, kad į teismą kreiptis jį privertė valdžios sprendimai, kurie prasilenkia su bet kokia logika.

Vyras įsitikinęs, kad vien skųstis nepakanka, reikia imtis realių veiksmų. Net jeigu Vilniaus miesto apylinkės teismas nepripažins Galimybių paso diskriminuojančiu žmones, Vidmantas sako, pasiduoti neketinantis ir, jeigu reikės, ketina pasiekti net Europos Žmogaus Teisių Teismą.

prof. V. Targamadzės pranešimas: „Ši pažadukų Vyriausybė pedagogus vedžioja už nosies“

Redakcija
-
0

Daugėjant ženklų, kad mokytojų, dėstytojų ir mokslininkų tyrėjų atlyginimai nuo kitų metų pradžios nedidės, ketvirtadienį Seime prof. Vilija Targamadzė Vyriausybės valandoje teiravosi premjerės Ingridos Šimonytės, kada atlyginimai didės – ir kodėl nedidės nuo sausio.

„Paprašiau tiesiai ir aiškiai atsakyti. Deja, premjerė neatsakė – esą dar svarstoma. Ko tuomet vertas partijų susitarimas dėl švietimo, už kurį taip karštai agitavo premjerė? Yra dar ir Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinė sutartis, kuria taip pat įsipareigota didinti atlyginimus. Pažadukų Vyriausybė“, – sako parlamentarė, Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narė.

Švietimo ministerija viešai skelbia, esą „būtų logiška“ atlyginimus mokytojams didinti ne metų pradžioje, o vėliau. „Pasiūlymas dar beveik metus delsti nekelia švietimiečiams pasitikėjimo dabartinės valdžios ketinimais. Šio sektoriaus profsąjungos ragina Vyriausybę liautis gudravus – pažadus reikia tesėti“, – teigia V. Targamadzė.

Partijų susitarime dėl švietimo įrašytas pažadas siekti, kad iki 2024-ųjų pabaigos mokytojų vidutinis darbo užmokestis sudarytų 130 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio, o dėstytojų, mokslo darbuotojų ir kitų tyrėjų – 150 proc.

Parlamentarė atkreipia dėmesį, kad mokytojai dirba ne tik bendrojo ugdymo mokyklose, bet ir ikimokyklinėse ugdymo įstaigose, neformalaus švietimo įstaigose, profesinio mokymo mokyklose.

Anksčiau Seime socialdemokratų frakcijos surengtoje spaudos konferencijoje profesinių sąjungų atstovai įspėjo, kad prastos darbo sąlygos yra pagrindinė pedagogų stygiaus priežastis: atlyginimai neatspindi įdėto darbo. Mokytojų trūkumas kasmet didėja – kai kur visiškai nebeliko pradinio ugdymo, gamtos mokslų mokytojų, auklėtojų.

Švietimiečių netenkina ministerijos siūlymas nuo kitų metų rugsėjo svarstyti 10 proc. darbo užmokesčio didinimą. Be to, Vyriausybė kaltinama nesilaikanti pažado peržiūrėti etatinio apmokėjimo formulę. Mokytojai teigia nešantys vis didesnę neapmokamų darbų naštą.

Socialdemokratai taip pat ragina kompensuoti mokytojams su nuotoliniu darbu susijusias išlaidas.

„Vyriausybės pažadai bliūkšta. Profsąjungos kalba apie „paskutinį šansą“ Vyriausybei. Kainoms dramatiškai kylant, atlyginimai vis labiau atsilieka nuo gyvenimo. Premjerei noriu priminti seną priežodį: „Vėją sėsi, audrą pjausi“, – socialdemokratų poziciją apibendrina V. Targamadzė.

Kai nebelieka tikėjimo tiesa, netrunka išblėsti ir tikėjimas laisve

Redakcija
-
0

Vidmantas Valiušaitis

Kviečiu į knygos „Birželis kvietė į Kovą” II tomo pristatymą ateinantį antradienį, rugsėjo 28 d. 18 val. Nacionalinėje bibliotekoje.

Ta proga – keletas knygos iliustracijų ir „Sudarytojo žodis”. Vėliau įkelsiu daugiau iliustracijų.

SUDARYTOJO ŽODIS
Dvitomis „Birželis kvietė į Kovą. 1941-06-23 Lietuvos sukilimui atminti“ yra pavyzdys, kiek daug gali privati iniciatyva, jeigu ją sutelkia prasmingas tikslas.

Metų pradžioje tapo aišku, kad valstybė nesiims jokių veiksmų pažymėti 1941 m. Birželio sukilimo 80-metį ir pagerbti laisvės kovotojų gyvybių auką, atiduotą už ryžtą siekti paneigto Lietuvos valstybingumo atstatymo. Ta auka kritusiųjų skaičiumi prilygsta ar net pranoksta 1918-1920 m. kovose už Lietuvos nepriklausomą valstybę paaukotas gyvybes.

Atsainus ar net atsiribojantis valstybės santykis Lietuvos laisvės kovų istorijos atžvilgiu turi savo kainą. Filosofo Juozo Girniaus pastebėjimu, kai nebelieka „tikėjimo tiesa, netrunka išblėsti ir tikėjimas laisve, nes atėjus valandai, kurią tenka laisvę ginti, ne vien ja džiaugtis, pasijuntama be atsakymo į klausimą: laisvė – kam?“

Kitur J. Girnius yra pridūręs: „Savaime aišku, kad mirti niekada neapsimoka. Bet kas nesibaimino nė mirties, tas tikėjo savo aukos prasme. Tačiau iš tiesų mirusieji patiki savo aukos prasmę tiems, kurie lieka po jų gyventi. Todėl, užuot arogantiškai svarstinėjus tuos, kurie savo žmogišką didybę paliudija didvyriškumu, greičiau turime atsakyti, kiek savo kasdienybe vertiname tai, dėl ko jie aukojasi. Atsakymas į šį klausimą ir liudys tai, kiek esame jų verti.“1

Gyvieji, mano nuomone, šiandien turi didelę moralinę skolą tiems šimtams ir tūkstančiams jaunų vyrų – studentų, moksleivių, karių, darbininkų, ūkininkų – drąsiai pakilusių į nelygią kovą vaduotis iš brutalios priespaudos ir atidavusių savo gyvybes, viliantis teisingesnių laikų. Jie buvo jauni ir norėjo gyventi taip pat – ne mažiau nei mes. Tik mums pasisekė labiau – negyvenome laikais, kai gyvybė buvo tiek nuvertinta, kad pačios gyvenimo sąlygos lėmė tokį rizikingą apsisprendimą: masiškai griebtis ginklo! Kadangi tai daro tik tas, kuris nebeturi ko prarasti. O praradę lietuviai buvo jau beveik viską: ramybę, žmoniškas gyvenimo sąlygas, sunkiai uždirbtą turtą, privačią nuosavybę, artimuosius, kaimynus, bendradarbius. Ir nė vienas asmuo negalėjo jaustis saugus – bet kurią naktį į jo duris galėjo pasibelsti budeliai iš GPU.


Reikalauti iš tokioje padėtyje atsidūrusių žmonių, kad su savo skriaudikais jie elgtųsi pagal priėmimuose praktikuojamą etiketą, nėra adekvatu. Žūtbūtinės kovos sąlygomis neišvengiamai pasitaiko visko – ir herojinės narsos bei didvyriškumo, ir nusižengimų žmoniškumui. To neišvengė ir prancūzų, lenkų, norvegų, graikų pasipriešinimo sąjūdžiai, šiandien rodomi kaip išsivaduojamosios kovos pavyzdžiai. Lietuvių sukilėliams keliami reikalavimai neturėtų būti aukštesni.
Juo labiau, kad tų žmonių likimas buvo išskirtinai dramatiškas, daugeliu atvejų – tragiškas. Gyviems išlikusiems sukilėliams džiaugtis Birželio 23-ąją paskelbta Lietuvos nepriklausomybe ir sudaryta Laikinąja vyriausybe teko labai neilgai. Dalis jų netrukus patyrė vokiečių represijas – buvo paimti į vokiečių karines pajėgas ir žuvo arba liko suluošinti Rytuose, kiti – išvežti darbams į Vokietiją arba kentėjo nacių koncentracijos stovyklose, o kai kurie – net žuvo nuo vokiečių „draugiškos ugnies“ pirmosiomis karo dienomis. Tačiau baisiausia buvo tiems, kurie išgyveno karo metus ir sulaukė pakartotinio sovietinių „išvaduotojų“ sugrįžimo 1944–1945 metais.

Kodėl? Liudija Juozas Senkus, Laikinosios Lietuvos vyriausybės informacijos tarnybos direktorius, vėliau – Studijų biuro vadovas bei Raudonojo teroro muziejaus organizatorius:

„Kai Lietuvoje vadovavau Studijų biurui, daug kas tada nesuprato mano dirbamo darbo reikšmės Lietuvos ateičiai, atvirai sakau, buvau puolamas iš visų pusių: ir iš Maskvos agentų, ir iš vokiečių įstaigų, ir Lietuvos savivaldos ekstremistinio gaivalo (ypač voldemarininkų) ir gana dažnai – netgi antinacinės rezistencijos, nors į ją buvau ir pats įkišęs nagus, – rašė jis 1951 m. liepos 16 d. laiške Broniui Balučiui, Lietuvos ministrui ir pasiuntiniui Londone. – Reikėjo laikytis labai apdairiai, dirbti kantriai ir dantis sukandus pakelti visą tą akciją. Tada mano pavardė daug kur galėjo atrodyti „trefna“.

Ji tokia yra ir dabar, ypač akyse tų, kuriems nemalonu, kad sudaryta pirmos sovietų okupacijos dokumentacija. Tačiau mano, kaip lietuvio, sąžinė yra rami. Be gėdos ir be išsisukinėjimo sakau, kad jei tie patys laikai grįžtų atgal, aš vėl ir anose sąlygose dirbčiau tą patį darbą, tik jau žymiai geriau, žymiai atsargiau, ir šiandien mes turėtume ne 4 „Lietuvių archyvų“ tomus, bet galbūt 12–15. Tai būtų pilnas pirmosios sovietų okupacijos dokumentų komplektas.

Šiandien mums patiems nereikėtų įrodinėti anų dokumentų autentiškumo, nes jų originalai būtų mūsų rankose. Vilniaus Universiteto rektorius prof. M. Biržiška yra gyvas liudytojas tų mano didelių pastangų, kurias dariau Kaune 1944 m. liepos 5–7 dienomis, norėdamas Studijų biuro archyvą išgabenti iš Vilniaus į užsienį.

Deja, dėl gen. Kubiliūno nerangumo ir jo, kaip vidaus reikalų generalinio tarėjo, pavaduotojo mjr. Pyragiaus lengvabūdiškumo, tie archyvai liko Vilniuje ir pateko į sovietų rankas. Labai gaila pačių archyvų, bet tragiškiausias dalykas yra tas, kad kartu su jais sovietams pakliuvo ir beveik pilni 1941 m. Lietuvos sukilimo partizanų sąrašai.“2


Lietuvos žmonių persekiojimo ir jų kontrolės mastą pokario metais parodo istoriko Juozo Bagušausko pateikiami skaičiai. Vien tik 1946 m. užslaptinti ir visiškon NKVD kontrolėn patekę Lietuvos archyvai gavo 25 233 paklausimus apie asmenis, nepriklausomybės laikais priklausiusius įvairioms politinėms organizacijoms, o ypač – apie dalyvavusius 1941 m. Birželio sukilime. Jie buvo čekistų taikinys Nr. 1, tad reikalauta duomenų, „demaskuojančių juos kaip liaudies priešus“3.

Sugrįžusių Stalino pasiuntinių Birželio sukilėliams prikergta „liaudies priešų“ etiketė tam tikra dalimi tebėra veiksni: su Birželio sukilimu susijusių temų istorikai privengia, politikai apie jas apdairiai patyli, nenuostabu, kad ir visuomenė apie tai nedaug tenutuokia. Tokioje terpėje lengva platinti su istorine tikrove nesusijusius mitus arba skleisti svetimųjų interesus aptarnaujančius istorinius pasakojimus.

Ir tai yra didžioji gyvųjų skola žuvusiesiems. Per tris nepriklausomybės dešimtmečius Birželio sukilimo problematikos klausimu pažengta pirmyn, bet padaryta, matyt, nepakankamai, atsižvelgiant į įvykio svarbą ne tik vietos, bet ir tarptautiniu mastu. Vis dar nesame surankioję daugelio svarbių šaltinių ir iš Lietuvos, o ypač – iš užsienio (Vokietijos, Švedijos, JAV, Kanados) archyvų, neturime pakankamai jų publikacijų, žuvusiųjų sukilėlių sąrašų, nesame tinkamai suregistravę jų žuvimo bei palaidojimų vietų, deramai jas pagerbę.

Šie ar panašūs motyvai lėmė, kad šių metų pradžioje vieno istorijos mylėtojų klubo narių buvau pakviestas skaityti pranešimą apie mažiau žinomus Birželio sukilimo istorijos puslapius. Konkrečiai – apie Birželio sukilimo ryšį su Lietuvos diplomatine tarnyba, tuo metu reprezentavusią kovojančią ir okupaciniams režimams nepasiduodančią Lietuvą. Pandemijos aukščiausio pakilimo metu skaityta paskaita vyko, suprantama, nuotoliniu būdu, bet buvo palankiai sutikta, susilaukė nemaža klausimų ir gyvo aptarimo po jos. Tai išjudino pilietinę iniciatyvą įprasminti Birželio sukilimo 80-metį visuomenine talka ir privačiomis pastangomis.


Spontaniškai susidarė redakcinė kolegija (Audronius Ažubalis, Kostas Ivanauskas, Vytautas Landsbergis, Valdas Rakutis, Arvydas Sekmokas ir Vidmantas Valiušaitis), kuri iš pradžių planavo parengti 200–300 puslapių leidinį, skirtą Birželio sukilimui. Redakcinės kolegijos vardu buvo kreiptasi į įvairias su istorijos tyrimais susijusias įstaigas, pakviečiant tyrinėtojus pateikti savo straipsnių numatomam leidiniui.

Laikas, žinoma, buvo labai ribotas, norint suspėti parengti ir išleisti knygą iki sukakties. Nepaisant to, susidomėjimas projektuojamu leidiniu buvo didesnis negu galėjome numatyti iš anksto. Straipsniai ėmė plaukti ir jų susidarė daugiau negu įmanoma buvo sutalpinti į vieną knygą. Be to, reikėjo pagalvoti ir apie struktūrinę leidinio visumą, kad tai nebūtų atsitiktinai sukritusių tekstų rinkinys, kokių pasitaiko surengus progines konferencijas ir vėliau išleidus jų konspektus ar skaitytų pranešimų rinkinius. Nors literatūra apie Birželio sukilimą nėra labai gausi, tačiau nesinorėjo, kad tai būtų „dar vienas“ leidinys, kokių jau būta anksčiau.

Organizacine prasme redakcinė kolegija nebuvo formali. Beveik kiekvieną savaitę, pradedant šių metų kovo mėnesiu, rinkdavomės į nuotolinius posėdžius ir svarstėme su leidinio parengimo bei išleidimo reikalais susijusius klausimus. Rimtas iššūkis buvo ne vien sutelkti medžiagą, bet ypač – surasti išteklių knygai išleisti. Juo labiau po to, kai tapo aišku, kad į 200–300 puslapių niekaip negalėsime sutilpti. Juk kiekvienas papildomas knygos lankas – tai papildomi šimtai eurų, kurie nebus gaunami kitaip, kaip tik geros valios aukotojų ir knygos rėmėjų dėka.

Buvo apsispręsta rengti knygą keturių dalių. Pirmojoje dalyje norėta sutelkti politines pozicijas užimančių ar jas anksčiau užėmusių asmenų pasisakymus bei Sukilimo vertinimus, kaip jie buvo ir yra matomi iš politinės raiškos aukštumų. Antrojoje – vertinimai tyrinėtojų, kurie gilinosi į pirminius šaltinius, studijavo dokumentus, archyvinę medžiagą ir laikmečio kontekstą. Trečiojoje – amžininkų pasisakymai, t. y. tekstai žmonių, kurie patys dalyvavo tuose įvykiuose ir paliko savo liudijimus istorijos teismui. Ir ketvirtojoje dalyje – šaltiniai bei ano meto dokumentai.

Skirstymas, žinoma, sąlygiškas. Kadangi ėmus medžiagą komponuoti praktiškai, tapo aišku, kad kai kurie tekstai gali būti priskiriami tiek vienai, tiek kitai knygos daliai. Pavyzdžiui, kai kurie iš tekstų, patekusių į pirmąją, vadinasi, politinės perspektyvos, knygos dalį, vienodai sėkmingai galėjo būti publikuojami ir antrojoje, t. y. istorijos tyrinėtojų, dalyje, ir atvirkščiai. Taip pat ir kai kurios publikacijos iš ketvirtosios – dokumentų – dalies (pvz. dienoraščiai) galėjo tilpti ir trečiojoje (amžininkų) dalyje. Bet tai detalės, neturinčios didesnės reikšmės pačiam knygos turiniui.

Rimtesnis klausimas tapo knygos apimties. Kai tapo aišku, kad pirmosios trys dalys išsiplėtė iki beveik 600 puslapių, surengėme specialų redakcinės kolegijos posėdį, kuriame svarstėme ką daryti toliau: leisti knygą be dokumentinės dalies ar vis dėlto ryžtis rengti atskirą antrą tomą, kuriame būtų sutelkti ano meto dokumentai ir tų įvykių liudijimai? Sprendimą priimti nebuvo lengva dėl kaštų: buvo aišku, kad tokiu atveju jie ne dvigubėja (vietoj 200–300 puslapių – 600!), bet faktiškai keturgubėja! Išsyk atrodė, kad antrasis tomas bus kiek mažesnės apimties (apie 400 psl.), bet praktiškai susidarė beveik identiškas tomas – irgi apie 600 psl.

Redakcinės kolegijos sprendimas buvo priimtas, mano nuomone, toliaregiškas: leisti dviejų tomų veikalą, nepaisant stipriai išaugusių kaštų. Motyvas: dabar yra proga ir mes prisiėmėme atsakomybę užsibrėžtą darbą atlikti iki galo4; ar tokia proga susidarys ir vėl – neaišku, tad verta tęsti tai, kas pradėta; išteklių neturėta nė pirmam tomui, bet kas ieško – randa.

Taip ir atsitiko. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje 2021 m. birželio 16 d., t. y. Birželio 23-osios 80-mečio išvakarėse, buvo pristatytas knygos „Birželis kvietė į Kovą“ pirmasis tomas, o rugsėjo 28-ąją, vadinasi, Molotovo-Ribentropo suokalbio antrojo slapto protokolo pasirašymo 1939-aisiais dieną, kai Lietuva tapo „perduota“ iš vokiečių interesų srities sovietų įtakos sferon, toje pačioje vietoje numatytas ir antrojo šios knygos tomo pristatymas.


Taigi, darbą, kuriam įsipareigojome, atlikti pavyko: ir sudaryti dvitomį, ir rasti išteklių jam laiku išleisti. Tam pasitarnavo ir pandemija: nuotolinis darbas iš namų leido daugiau laiko skirti visuomeniniams įsipareigojimams, o ilgametis tematinis įdirbis bei sukauptas didelis asmeninis archyvas – greitai susisteminti medžiagą ir pritaikyti ją publikavimui.

Naudodamasis proga noriu nuoširdžiai padėkoti visiems redakcinės kolegijos nariams už dalykišką, konstruktyvų darbą bei sutelktines pastangas sudaryti sąlygas šios knygos atsiradimui. Visi redkolegijos nariai prisidėjo pagal savo išgales: vieni pateikė savo straipsnius, tuo parturtindami knygos turinį, kiti rūpinosi finansine parama leidybai, treti pasitarnavo ir vienu, ir kitu įnašu. Jaučiu pareigą pažymėti, kad nei vienas redakcinės kolegijos narys neėmė jokio atlyginimo už daugelį laisvalaikio valandų pareikalavusį darbą. Priešingai, kai kurie iš jų knygos leidybai paaukojo dar ir reikšmingesnes sumas asmeninių lėšų, tuo pat metu išreiškę pageidavimą likti nepaminėti.

Dėkoju abiejų knygos tomų įvadinių straipsnių autoriams – prof. Vytautui Landsbergiui („Vietoj įvado: teisė sukilti, valia sukilti“, I t.) ir prof. Kęstučiui Skrupskeliui („Problemos neišsprendžia, bet žingsnis – reikalinga kryptimi“, II t.), įdėmiai susipažinusiems su knygos turiniu ir pateikusiems vertingų apibendrinančių įžvalgų. Dėkoju vertėjai Irenai Tumavičiūtei, išvertusiai svarbius dokumentus iš vokiečių kalbos.


Sykiu ačiū tariu ir Žaros leidyklai, sutikusiai imtis šio projekto faktiškai savikainos kaštais, atlikusiai darbus kruopščiai, atsakingai, o tuo pat metu – ir neįtikėtinai sparčiai.
Na, ir, žinoma, nuoširdi padėka (tikiuosi, neperdėsiu sakydamas, kad visos redakcinės kolegijos vardu) – šios knygos mecenatams ir rėmėjams. Jie paminėti pagarbiai ir išvardyti abiejų tomų tituliniuose puslapiuose. Ačiū, kad patikėjote, jog pažadą ištesėsime.

* * *
Šiek tiek pastabų apie II tomo turinį, sudarymo bei redagavimo principus.

Antrąjį knygos tomą sudaro 7 skyriai: I – Suokalbis, II – Agresorių kooperacija, III – Balsai iš „raudonojo rojaus“, IV – Diplomatinė tarnyba – rezistencijos citadelė, V – Vilties prošvaistė, VI – Rudoji okupacija, VII – Okupuotas kraštas: direktyvos, nurodymai, telegramos, ataskaitos.

Tai dokumentai ir ano laikmečio balsai. Apytikrės chronologinės ribos – nuo Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo iki maždaug Civilfervaltungo režimo Lietuvoje įsitvirtinimo, t. y. nuo 1939 m. rugpjūčio 23-osios iki 1941 m. rudens. Sukilimui ir šešias savaites veikusiai Laikinajai vyriausybei skirtas tik vienas – V-tasis – skyrius Vilties prošvaistė. Visa kita yra kontekstinė informacija, atskleidžianti kokiomis sąlygomis Birželio sukilimas brendo, ir kokiu būdu jo iškovojimai tapo užgniaužti bei galutinai likviduoti.

Kodėl tiek daug dėmesio Sukilimo kontekstui? Todėl, kad tai pats sudėtingiausias klausimas, interpretuojant Sukilimo ir šešių savaičių Laikinosios Lietuvos vyriausybės veiklos įvykius. Šiandien įprasta imti kokį nors tikrą ar tariamą to laikotarpio dokumentą arba faktą ir voliuntaristiškai jį aiškinti – vertinti bei teisėjauti, jau žinant kuo baigėsi prieš 80 metų nutikusi istorija. Todėl ir išvados kartais daromos nepagrįstos, mažai susijusios su to laikotarpio kontekstu, anuomet gyvenusių žmonių galvojimu, jų gyvenamuoju metu disponuota informacija. Teisingai pastebi šio tomo įvadinio straipsnio autorius prof. K. Skrupskelis: „Reikia prisiminti, kad dokumentai retai yra skaidrūs savaime. Teisingai juos interpretuoti reikia išsiaiškinti ką jų autoriai galvojo, kokios buvo jų galimybės, ko jie siekė.“

Tai iš dalies paaiškina kodėl tiek daug vietos šiame tome yra skirta spaudos publikacijoms. Laikraščių straipsniai atspindi ne tik tai, ką ir kaip žmonės galvojo tuo metu, kokia informacija disponavo, bet ir atskleidžia daug svarbių detalių, reikšmingų tam tikrų istorijos procesų vertinimui, kartais jau primirštų arba užgožtų karo laimėtojų istorijos traktavimo naratyvų. Štai pora pavyzdžių.

Kai sovietai pamatė, kad suomiams nepavyks taip lengvai primesti „draugingumo ir tarpusavio pagalbos“ sutarties, kokias jie užkergė Estijai, Latvijai ir Lietuvai, ir kad suomiai neįsileis į savo teritoriją raudonosios armijos dalinių, Kremlius pradėjo ruošis Suomijos užpuolimui, lydėdamas tai beprotiška propagandine kampanija spaudoje.


Suomijos valdžia „skatina savo šalies gyventojus neapkęsti Rusijos“, „Anglijos buržuazija pakreipė suomių nuotaiką prieš rusus“, „Reakciniai Suomijos elementai svajoja užkariauti Rusiją ir išplėsti suomių įtaką net iki Uralo kalnų“, – politinę psichozę prieš Suomiją kurstė 1939 m. lapkričio 16 d. paskelbtas TASS, sovietų žinių agentūros, straipsnis.5 O lapkričio 29 d. Izvestija jau rašė, kad „Mūsų kantrybė pasibaigė“, „Leiskite mums nukirsti ranką, kuri yra ištiesta į Leningradą“, kad Suomijos vadovaujantieji sluoksniai turi „provokatoriškų tikslų“ ir kad jie yra tik „marionetės Sovietų Rusijos priešų rankose“.6 Lapkričio 30 d. Sovietų Sąjunga, penkiasdešimt kartų gyventojų skaičiumi didesnė valstybė, jau bombardavo 3 milijonus gyventojų teturinčios Suomijos sostinę Helsinkį…

Arba kita įdomi detalė. Daug kas šiandien trauko pečiais, negali suprasti, kaip taip atsitiko, kad pirmosiomis karo dienomis, sovietams traukiantis iš okupuotos Lietuvos, pratrūko sveiku protu nesuvokiamos skerdynės bei žvėriškumai: Budavonė, Rainiai, Pravieniškės, Červenė, Panevėžys, Zarasai, Raseiniai, Žąsliai, Žiežmariai ir t. t.

Bet viskas jau kitaip atrodo, kai matai, kad dar 1941 m. gegužės mėnesį cenzūros nekontroliuojama spauda įspėjo: „Okupantai viešai kalba, kad jie, prieš bėgdami iš Lietuvos, sušaudysią ne tik visus politinius kalinius, bet ir visus kitus „buržujus“. […] Tačiau Lietuvos gyventojai tikisi, kad maskolių okupantai būsimų įvykių bus taip staigiai užklupti, jog jie nebesuskubs įvykdyti savo kriminalinių sprogdinimo bei masinio žmonių išžudymo planų.“7

Vadinasi, tokie planai buvo parengti, jie to neslėpė, juos vykdė, todėl ir besiginantieji turėjo ne tik valios, bet ir teisę sukilti.

Publikacijose palikti abejonių galintys kelti skaičiai. Pavyzdžiui, daugelyje spaudos pranešimų, įskaitant užsienio šalių spaudą, nurodoma, kad 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavęs raudonosios armijos kontingentas sudarė apie 0,5 mln. karių. Tačiau tankų skaičius įvairuoja: vienur nurodoma, kad raudonarmiečiai atvyko su 2 tūkstančiais tankų8, kitur – su dviem šimtais9. Taip pat nurodomas ypač didelis ištremtųjų 1940-1941 m. skaičius – 200 tūkstančių10. Galima manyti, kad tai didelis laikraštininkų perdėjimas. Tačiau šis skaičius nėra laužtas iš piršto, tai oficialūs Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pirmininko dr. A. Garmaus pateikti duomenys11. Čia nebandau tuos skaičius vertinti ar apie juos spėlioti, tik atkreipiu į juos dėmesį. Kadangi demografiniai Lietuvos gyventojų karo ir pokario metų duomenys tebeturi neatsakytų klausimų.

Atrenkant publikacijas šiai knygai daugiausiai buvo pasinaudota spauda, kuri nebuvo paliesta cenzūros, t. y. Amerikos lietuvių spauda. Šiek tiek straipsnių yra ir iš Lietuvoje leistų laikraščių – tiek nepriklausomybės laikų, kai vis dėlto veikė tautininkų cenzūra (Lietuvos aidas, XX amžius, Verslas), tiek ir okupacijos metais vokiečių cenzūruotos lietuviškos spaudos (Į Laisvę, Naujoji Lietuva, Ūkininko patarėjas, Tėvynė), – bet šių publikacijų, palyginti, nedaug. Stengtasi atspindėti taip pat ir kuo platesnę pažiūrų įvairovę – nuo socialistų (Naujienos, Keleivis), katalikų (Draugas, Darbininkas, XX amžius) iki tautininkų (Vienybė, Dirva). Nesinaudota tik komunistine spauda, kuri iš esmės tebuvo Maskvos penktosios kolonos balsas.

Nemažą antrojo tomo dalį sudaro dokumentai iš įvairių archyvų Lietuvoje bei užsienyje, kuriuose man yra tekę lankytis. Dauguma šių dokumentų skelbiami pirmąsyk. Ypač pažymėtina IV skyriuje Diplomatinė tarnyba – rezistencijos citadelė sutelkta diplomatų korespondencija, aiškiai liudijanti šios tarnybos įsitraukimą į sukilimo organizacinę programą. Didelės reikšmės tam turėjo pasiuntinių 1940 m. rugsėjo 19–25 d. Romos konferencija, kurios nutarimu buvo sudarytas Lietuvos tautinis komitetas.

„Nepriklausomos Lietuvos Nepaprasti Pasiuntiniai ir Įgalioti Ministrai, akivaizdoj Sovietų Sąjungos agresijos prieš Lietuvą, remdamiesi teisėtų konstitucinių Nepriklausomos Lietuvos valstybės organų jiems sutelktais įgaliojimais atstovauti Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, kalbėti jos vardu, ginti jos nepriklausomybę ir saugoti jos interesus, protestavę prieš Maskvos smurto aktą, nepripažindami tam smurto aktui jokios teisinės galios nei pasėkų ir vykdydami Tėvynės jiems uždėtą pareigą, – rašoma diplomatų konferencijos nutarime, – n u t a r ė sudaryti Lietuvos Tautinį Komitetą, kurio vyriausieji uždaviniai bus: derinti visų lietuvių darbą Nepriklausomai Lietuvos Valstybei atstatyti ir, ligi Lietuva yra okupuota, rūpintis Lietuvos Valstybės ir Tautos reikalais.“

Lietuvos tautinio komiteto pirmininkas Ernestas Galvanauskas 1941 m. birželio 22 d. išleido potvarkį12 skirti Kazį Škirpą Lietuvos vyriausybės ministru pirmininku ir pavedė jam sudaryti Laikinąją vyriausybę. Čia yra atsakymas į klausimą, kokiu teisiniu pagrindu buvo sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė, ir kas jai suteikė mandatą veikti. Stipriausias mandatas, be abejo, buvo žuvusiųjų sukilėlių kraujas. Tačiau bandantieji nuvertinti sukilimo reikšmę, į šį argumentą atsižvelgti nenori, aiškina, neva teisinio pagrindo Lietuvos laikinoji vyriausybė stokojo. Archyviniai dokumentai rodo, kad tai nėra tiesa.

VI ir VII skyriuose sutelkta pluoštas vokiečių viešų ir slaptų direktyvų, įsakymų bei nurodymų, pagal kuriuos buvo tvarkomas okupuoto krašto gyvenimas. Taisyklės, kaip rodo šie dokumentai, buvo itin griežtos, bausmės – žiaurios ir pavojingos daugeliui žmonių, nepaisant jų tautinės priklausomybės. Su jomis susipažinti verta, nes dabar dažnai girdime naivių balsų, kavalieriškų ano metu įvykių aiškinimų: kodėl žmonės nedarė to ar ano, nesielgė taip, kaip šiandien derama būtų elgtis. Kalbama taip, tarsi tada nebūtų grėsusi jokia atsakomybė už veiksmus, priešingus okupantų nurodymams. O tikrovė tokia: reikėjo herojiškos drąsos, rizikuoti veiksmais, už kuriuos grėsė sušaudymas be teismo. Kokia dalis žmonių tam ryžtųsi šiandien?

Kiekviena atranka, be abejo, yra subjektyvi: kas svarbu – skirtingi žmonės supras skirtingai. Ši knyga taip pat nepretenduoja į absoliutų objektyvumą, nepaisant to, kad stengiausi nešališkai aprėpti kuo įvairesnį nuomonių spektrą. Medžiagos, susijusios su 1941 m. Birželio sukilimu, vis dėlto yra kur kas daugiau, negu iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti. Dalis čia publikuojamų dokumentų buvo skelbta kituose leidiniuose Lietuvoje ar užsienyje. Kai ką teko man pačiam arba su kolegų pagalba išversti iš užsienio kalbų.

Viską, žinoma, ir į kelis tomus vargiai įmanoma sutalpinti. Bet turbūt nėra nė reikalo. Čia tilpo tai, kas man atrodė reikšminga, ką per daugelį šios temos tyrimo metų buvau sukaupęs savo archyve. Svarbu, mano nuomone, yra tai, kad reikšminga Birželio sukilimo problematiką liečianti istorinės medžiagos dalis, išsisklaidžiusi spaudoje ir įvairiuose archyvuose, nuo šiol bus prieinama vienoje vietoje.


Straipsnių, laiškų ir dokumentų kalba palikta netaisyta, išskyrus keletą mažmožių. Savaitraštis Keleivis 1941 m. vis dar laikėsi senovinių savaitės dienų pavadinimų: nedėldienis, pandėlys, utarnikas, etc… Jie keisti į dabar vartojamus: sekmadienis, pirmadienis, antradienis… Taisyti bei suvienodinti vietovių pavadinimai Amerikos lietuvių ir Lietuvos spaudoje: Washington, Chicago, Cleveland ir pan. taisyta į Vašingtonas, Čikaga, Klivlandas ir t. t. Skirtingai rašytų tų pačių asmenvardžių rašyba suvienodinta, užsieniečių pavardės – transliteruotos (išskyrus minimas bibliografijoje). Taip pat suvienodinta korespondencijoje įvairavusi datų rašyba – prisilaikyta dažniausiai to meto korespondencijoje naudotos datos žymėjimo formos: metus ir dieną rašyti arabiškais rašmenimis, o mėnesį – romėniškais. Korespondencijoje randami daugtaškiai laužtiniuose skliaustuose žymi praleidimus laiškų turinio, nesusijusio su knygos tema. Pagal dabartinės lietuvių kalbos reikalavimus suvienodinta didžiųjų ir mažųjų raidžių rašyba, pataisyta skyryba.

Tekstų antraštės – originalios, kaip skelbta spaudoje, išskyrus III skyrių Balsai iš „raudonojo rojaus“. Spaudoje to skyriaus tekstai dažniausiai buvo pavadinti „Laiškas iš okupuotos Lietuvos“. Knygoje, sutelkus juos greta, teko parinkti individualius pavadinimus, atspindinčius laiškų turinį. Tad šio skyriaus antraštės – sudarytojo.
VII skyriaus antraščių dalys laužtiniuose skliaustuose – taip pat sudarytojo. To prireikė, nes daugelis spaudoje skelbtų vokiečių direktyvų būdavo įvardijamos vienodai: „Skelbimas“, „Atsišaukimas“ ir pan. Tad knygoje – sukonkretinama: [Reichskomisaro Lozės] Atsišaukimas, [Komisaro Kramerio] Skelbimas ir t. t.
Pastabos ir komentarai išnašose, jeigu nenurodyta kitaip, – taip pat knygos sudarytojo.

Vidmantas Valiušaitis
Vilnius, 2021 m. rugpjūčio 26 d.

1 [Juozas Girnius] 1941 birželio 23. – Aidai, 1966 m. birželis, Nr. 6. Prieiga internetu: https://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=4957:is&catid=292:6-birelis&Itemid=353
2 J. Senkaus 1951 m. liepos 16 d. laiškas B. Balučiui. Prieiga internetu: http://www.genocid.lt/centras/lt/588/a/
3 J. Bagušauskas. Lietuvos archyvų raida 1940–1990. – Lietuvos archyvai, 1998 m. Nr. 11, p. 24.
4 Žr. Atsiminkime 1941 m. Birželio 23-ąją, paminėkime Tautos sukilimo 80-metį. – Kn. Birželis kvietė į Kovą, I t. – Vilnius, Žara, 2021, 23–25 p.
5 Naujienos, 1939 m. lapkričio 17 d.
6 XX amžius, 1939 m. lapkričio 30 d.
7 Vienybė, 1941 m. gegužės 30 d.
8 Prezidentas Smetona pabėgęs. Darbininkas, 1940 m. birželio 18 d.
9 Bolševikų kariuomenė užėmė Lietuvą. Naujienos, 1940 m. birželio 17 d.
10 Bolševikai išgabeno Sibiran 200 000 Lietuvos gyventojų. Naujienos, 1941 m. liepos 22 d.
11 Bolševikai ištrėmė 200 000 lietuvių. Keleivis, 1941 m. rugsėjo 17 d.
12 Mašinraštis, nuorašas. Hoover Insitution, E. Turausko arch., d. 1, ap. 21. Žr. šio tomo 312–313 psl.

Prof. dr. Alvydo Jokubaičio paskaita „Politika ir tiesa”

Redakcija
-
0
Prof. dr. Alvydo Jokubaičio paskaita „Politika ir tiesa”

Rugsėjo 25 d. DIENOS ĮVYKIŲ PANORAMA

Redakcija
-
0

Covid-19 situacija

Praėjusią parą nustatyti 1609 nauji COVID-19 atvejai, mirė devyni žmonės, šeštadienį skelbia Statistikos departamentas. Aštuoni mirusieji buvo nepaskiepyti arba paskiepyti iš dalies. Penktadienį 3349 žmonės paskiepyti pirmąja vakcinos doze. Iš viso per parą paskiepyti 8987 žmonės. Ligoninėse šiuo metu gydomi 1009 žmonės, 121 iš jų gydomi reanimacijoje. Lyginant su ankstesne para, ligoninėse yra keturiais žmonėmis daugiau.

Migrantų krizės padėtis

Per praėjusią parą Lietuvos pasieniečiai neleistinose vietose iš Baltarusijos neleido patekti 36 migrantams, pranešė Valstybės sienos apsaugos tarnyba

Prezidentas išreiškė užuojautą dėl Nacionalinės premijos laureato Leonardo Gutausko mirties

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda šeštadienį išreiškė užuojautą dėl Anapilin iškeliavusio legendinio lietuvių rašytojo, tapytojo, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Leonardo Gutausko mirties. Anot šalies vadovo, tai didžiulė netektis ir menininko šeimai, ir meno bendruomenei, ir visai Lietuvai.

Prezidentas pasaulio lietuvių atstovams: padedate nepamiršti, kokia vieninga lietuvių tauta

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda penktadienį Amerikos lietuvių lopšyje, Čikagos Lemonto priemiestyje, susitiko su Pasaulio lietuvių centro atstovais. Pasak šalies vadovo, šis susitikimas yra puiki proga pažymėti JAV lietuvių bendruomenės veiklos 70-metį ir įvertinti, kiek daug Valstijose yra nuveikta dėl Lietuvos valstybingumo – jo atkūrimo ir išsaugojimo. „Esate lietuvybės židinys Jungtinėse Amerikos Valstijose ir pavyzdys visai lietuvių diasporai pasaulyje. Pasakyti, kad Jūsų indėlis reikšmingas, būtų maža. Jūsų parama sunkiais istoriniais laikotarpiais buvo ne tik svarbi politiškai, bet ir teikianti vilties, morališkai stiprinanti“, – sakė Prezidentas.

Po S. Skvernelio išėjimo smuko „valstiečių“ populiarumas

Rugsėjį ekspremjerui Sauliui Skverneliui su bendražygiais palikus „valstiečių“ frakciją Seime smuko šios partijos reitingas, rodo šeštadienį paskelbta laikraščio „Lietuvos rytas“ užsakymu bendrovės „Vilmorus“ atlikta apklausa. Jos duomenimis, už Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS) dabar balsuotų 10,4 proc. rinkėjų, rugpjūtį tokių buvo 15,6 procento. Partija iš antros vietos reitingų lentelėje nusileido į trečią. „Vilmorus“ vadovo Vlado Gaidžio teigimu, nuo „valstiečių“ nusigręžę rinkėjai savo balsus atiduotų Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP).

Taline už paukščių lesinimą galima sulaukti beveik 10 tūkst. eurų siekiančios baudos

Taline uždrausta lesinti laukinius paukščius, o už šios taisyklės pažeidimą savivaldybės policija gali skirti iki 9 600 eurų siekiančią baudą. „Pati rimčiausia problema yra vienišų pagyvenusių žmonių elgesys – jie mėto maisto atliekas paukščiams tiesiai pro langus, todėl namų prieigos ir palangės yra užterštos paukščių išmatomis. Laukdami lesalo paukščiai suka ratus kiemuose virš ten stovinčių automobilių, tupi ant jų, subraižo stogus, po savęs palikdami išmatų pėdsakus“, – situaciją apibūdino Talino Pohjos rajono savivaldybės policijos vyresnioji inspektorė Oksana Sviridenko.

Trims pagrindiniams Maroko miestams vadovaus moterys

Maroko sostinėje Rabate penktadienį pirmą kartą į mero postą buvo išrinkta moteris – taigi, paaiškėjo, kad po anksčiau šį mėnesį įvykusių rinkimų moterys vadovaus trims pagrindiniams karalystės miestams. „Tai istorinė diena šviesų miestui“, – sakė 52 metų Asmaa Rhlalou, Rabato municipalinei tarybai išrinkus ją 550 tūkst. gyventojų turinčio miesto mere.

Vokietijos parlamentas bus išrinktas pagal painią mišrią sistemą

Daugelyje šalių tvirtas pirmavimas apklausose dažnai veda į triuškinamą pergalę rinkimuose, bet Vokietijoje reikalai dažnai susiklosto kitaip dėl šalyje galiojančios sudėtingos sistemos. Apklausų favoritas Olafas Scholzas, šiuo metu užimantis vicekanclerio ir finansų ministro postą, gali būti priverstas įsitraukti į alinančias derybas dėl koalicijos su dar nežinomu skaičiumi potencialių partnerių, kad pakeistų kanclerę Angelą Merkel. Priežastis – mišri rinkimų sistema, apjungianti balsavimą vienmandatėse apylinkėse ir proporcinį atstovavimą, leidžiantį į parlamentą patekti mažesnėms partijoms.

Valstybei už studijas skolingi apie 17,5 tūkst. asmenų

Valstybei už studijas skolingi apie 17,5 tūkst. asmenų, daugiausia – už paskolas, teiktas iki 2010 metų, dėl kai kurių skolininkų kasmet teismus pasiekia keli šimtai ieškinių. „Vieno asmens skolų dydžiai labai įvairūs – nuo keliolikos centų iki kelių tūkstančių eurų“, – teigia Valstybinio studijų fondo vadovas Ernestas Jasaitis. Jo vadovaujamos įstaigos duomenimis, šiuo metu valstybės paskolų, teiktų iki 2010 metų, yra negrąžinę apie 7,8 tūkst. asmenų. Taip pat yra 7,5 tūkst. žmonių, nustatytu laiku nepilnai gražinusių studijų krepšelį už nutrauktas studijas valstybės finansuojamose vietose. Be kita ko, yra ir 2,2 tūkst. skolininkų, negrąžinusių valstybės remiamų paskolų, teikiamų nuo 2010 metų.

Ultimatumą Šimonytei paskelbę „valstiečiai“, opozicijoje lieka vieni

Ultimatumu premjerei Ingridai Šimonytei pagarsinę „valstiečiai“, panašu, neturi platesnės paramos Seime. Parlamento opozicinių frakcijų lyderiai stebisi, dėl trečdaliu sumažėjusi „valstiečių“ frakcijos kalbų apie interpeliaciją Vyriausybės vadovei. Iš frakcijos pasitraukus daliai Seimo narių „valstiečiai“ net neturi pakankamai balsų pateikti ultimatume minimai interpeliacijai.

Somalyje per sprogdinimą prie prezidentūros žuvo 8 žmonės

Somalio sostinėje Mogadiše aštuoni žmonės žuvo šeštadienį detonavus sprogmenų prikrautam automobiliui netoli prezidentūros, pranešė policija. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė džihadistų grupuotė „al Shabaab“. „Patvirtiname, kad sprogus užminuotam automobiliui žuvo aštuoni žmonės, dauguma – civiliai, o dar septyni buvo sužeisti“, – žurnalistams sakė rajono policijos viršininkas Mucawiye Ahmedas Mudey. Sprogimas driokstelėjo arčiau kaip už kilometro nuo prezidentūros, vadinamos „Villa Somalia“.

VU suskaitmenino dalį Lietuvos metrikos

Vilniaus universiteto (VU) mokslininkai suskaitmenino dalį Lietuvos metrikos ir paskelbė virtualioje platformoje. Naujai sukurtoje elektroninėje skaityklėje galima rasti 34 Lietuvoje publikuotas Metrikos knygas. Joje integruotos interaktyvios asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės, rusėnų–lietuvių kalbų žodynas, veikia paieškos funkcija, pranešė VU.

Po susitarimo su JAV prokurorais Kanada paleido „Huawei“ aukšto rango vadybininkę

Įtemptas diplomatinis ginčas, įtraukęs Kanadą, Kiniją ir Jungtines Valstijas, penktadienį priartėjo prie pabaigos, Otavai paleidus kinų telekomunikacijų milžinės „Huawei“ aukšto rango administracijos darbuotoją Meng Wanzhou, o Pekinui paleidus du kanadiečius, anot kritikų, sulaikytus dėl „įkaitų diplomatijos“. Meng Wanzhou ir du Kanados piliečiai – buvęs diplomatas Michaelas Kovrigas ir verslininkas Michaelas Spavoras – jau vyksta į savo šalis po ne vienus metus trukusio laisvės suvaržymo. 49 metų Meng Wanzhou, kuri yra „Huawei“ įkūrėjo milijardieriaus Ren Zhengfei duktė, buvo paleista Vankuverio teismo sprendimu po trejų metų namų arešto Kanadoje. Visą šį laiką ji kovojo, kad nebūtų išduota Jungtinėms Valstijoms.

Islandijoje vyksta parlamento rinkimai, galintys užbaigti stabilumo laikotarpį

Islandija šeštadienį eina į parlamento rinkimus, galinčius lemti, kad beprecedentė kairiųjų ir dešiniųjų koalicija praras daugumą, nors ji užtikrino ketverių metų stabilumo laikotarpį po dešimtmetį trukusių krizių. Šalies politinė arena šiuo metu yra itin susiskaldžiusi, tad naujos koalicijos formavimo procesas gali būti keblesnis nei anksčiau.

Pasaulyje nuskambėjo Lietuvos pareiškimas apie kinų telefonus

Lietuvos vardas skamba visame pasaulyje po Krašto apsaugos ministerijos paskelbto įspėjimo apie galimai Kinijos kompanijų „Huawei“, „Xiaomi“ ir „One+“ gaminamų technologijų paieškos mechanizmuose įdiegtą cenzūrą bei slapta siunčiamus vartotojų duomenis. Visgi, ekspertai atkreipia dėmesį, kad nors Lietuva ir nėra pirmoji, sukritikavusi Kinijos technologijas, tai nereiškia, kad pasekmių nebus.

„Demografinė žiema“, kelianti grėsmę išsivysčiusiam pasauliui ir Vengrijai

Redakcija
-
1

Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų pasaulį kamuojančiam gyventojų skaičiaus mažėjimui skiriama palyginti nedaug dėmesio. Todėl pradeda atrodyti, kad vyrauja tik vienas siūlomas sprendimas – tai migracija, kuri neva yra vienintelis vaistas nuo demografinės krizės.

Prieštaraudama šiam požiūriui 2010 m. Vengrijos vyriausybė nusprendė pasiūlyti naują, alternatyvų modelį, kuris naudodamas vidinius išteklius, gali atnaujinti Europos bendruomenes.

Vengrija pirmoji pasaulyje šeimų stiprinimą ir pastangas įveikti demografinę krizę įtraukė vyriausybės darbotvarkę.Šioje valstybėje per pastaruosius 10 metų sukurta išsami Europos paramos šeimai sistema. Vengrija šeimai išleidžia 5 proc. šalies BVP.

Šalies šeimos politikos sistemai yra būdingos unikalios iniciatyvos. Pvz,,  keturis vaikus turinčios motinos yra visam likusiam gyvenimui atleidžiamos nuo pajamų mokesčių  valstybei,  tokioms  šeimoms yra teikiama beprocentinė 10 mln. HUF (28 000 EUR) paskola, skiriamos subsidijos jaunoms poroms, kurios laukiasi kūdikio ir kt.

Per dešimt metų Vengrijos šeimos politika tapo žinoma Europoje ir visam pasaulyje Vengrijai pavyko įrodyti, kad valstybės valdymas orientuotas į šeimą gali duoti pageidaujamų rezultatų. Tarp Europos Sąjungos valstybių narių Vengrijos vaisingumo lygis ir santuokų skaičius padidėjo labiausiai, o skyrybų skaičius pasiekė žemiausią ribą šešiasdešimt metų.

Rugsėjo 23 dieną Vengrijoje prasidėjo 4-asis Budapešto aukščiausiojo lygio Vidurio rytų Europos valstybių vadovų susitikimas demografiniais klausimais. Rengiamose konferencijose dalyvavo net 3 Latvijos atstovai (gerovės ministras G.Eglitis, parlamentarė J.Stepanenko ir premjero patarėjas demografijos klausimais). Tuo tarpu Lietuvos atstovų šame susitikime nebuvo (arba nepakvietė, arba renginio tema Lietuvos vadovams pasirodė neaktuali).

Júlia Tar

Vengrijos vyriausybė deda pastangas padėti šeimoms ir pakeisti 40 metų trukusio demografinio nuosmukio tendenciją, – savo įžanginėje kalboje 4-ojo aukščiausiojo lygio susitikimo demografiniais klausimais Budapešte metu pasakė ministrė be portfelio,  atsakinga už šeimų reikalus Katalin Novák.

„Į darbą šeimų labui Orbano vyriausybė žvelgė kaip į galimybę ir kaip į pareigą nuo pat atėjimo į valdžią 2010 metais ir gavo rinkėjų mandatą tai daryti”, – sakė Novák. „Demografinės prognozės neturi būti priimamos tik  kaip faktai, jos gali būti keičiamos“, -sakė ji.

Novák tvirtino, kad „demografinė žiema“ grėsė išsivysčiusioms šalims, įskaitant ir Vengriją, skatindama visus bendradarbiauti, kad būtų rasti tinkami sprendimai, taip pat rengti aukščiausio lygio susitikimus tokius, kaip šis.  „Dabartinis susitikimas skirs išskirtinį dėmesį sąsajoms tarp demografijos ir tvarumo, jame pranešimus skaitys 70 pranešėjų iš 18 šalių, įskaitant valstybių vadovus bei religinius lyderius, mokslininkus bei nevyriausybines organizacijas”,- kalbėjo Novák.

***

Kreipdamasis į susirinkusius Serbijos prezidentas Aleksandar Vučić teigė, kad demografinis klausimas tapo svarbiausiu politiniu klausimu, nes jis yra susijęs su „mūsų išlikimu“.

Nuo praėjusio aukščiausiojo lygio susitikimo demografijos klausimais Serbijos vyriausybė daug ko išmoko ir įgyvendino keletą priemonių, sumodeliuotų Vengrijos sistemoje, – sakė jis.

Socialinių medijų ir jų įtakos visuomenei kontekste Vučić minėjo, kad „liberalus politinis marksizmas“ skatina žmones kreipti dėmesį į dalykus, kurie keičia dalį jų gyvenimo, bet tuo pačiu veda juos prie kitos gyvenimo dalies atsisakymo. Vučić kalbėjo teisinės valstybės tema, kuri tapo opi problema, nes remiantis įstatymais ES galima versti paklusti „nepaklusnias“ valstybes.

Jo nuomone, kita centrinė tema turėtų būti kova su klimato kaita, kurią ir Serbija, ir Vengrija laiko labai reikšminga. „Bet ar tikrai tai svarbiau už demografinius klausimus? Ar tai tikrai svarbiau už mūsų šalių ateitį, už mūsų tautų ateitį?“- klausė jis.

Vučić teigė, kad Europa paskutiniais dešimtmečiais vis mažiau ir mažiau prisideda prie globalaus ekonominio augimo, pridurdamas, jog po kelių dešimtmečių vien tik Nigerija turės daugiau gyventojų negu Europos Sąjunga arba Jungtinės Amerikos Valstijos.

– Taigi, laikas veikti, – kalbėjo jis.

***
Slovėnijos Ministras pirmininkas Janez Janša populiacijos mažėjimą vadino didžiule problema, galinčia paveikti ateitį, todėl jos negalima ignoruoti. „Europos Sąjunga dabar svarsto apie Europos ateitį. […] Būtent dėl jos šios dienos susibūrimas yra viena iš svarbiausių dalių šiuose debatuose“,- sakė jis susirinkusiems.

Janša pažymėjo, kad gimstamumas Europoje nuo 1950-ųjų krito 40-70 procentų, kad 17 iš 27 ES šalių turi neigiamą gimstamumo rodiklį, kuris dar labiau sumažėjo Covid krizės metu.  „Mums reikia drąsių pasiūlymų, tam tikros europinės programos, iškeliančios šeimą į pirmąją vietą“, – sakė jis.

 

***

Moterų asociacija Nőkért Egyesület surengė piketą renkantis 4-ojo Budapešto aukščiausiojo lygio susitikimo dalyviams. Aktyvistės laikė plakatus su užrašais „Už mūsų pinigus? Ne! Apie mūsų kūnus? Ne! Be mūsų? Ne!” Organizacija skelbė savo tinklapyje,  jog be vyrų dominavimo tarp  kalbėtojų susitikime, kelia nerimą tai, kad vyriausybė biudžeto lėšomis priima visuomenės veikėjus, kurie yra itin antifeministiški, homofobiški bei rasistiški“ ir būtų mažiau pageidaujami kitose šalyse.

***
Serbų narys Bosnijos ir Hercegovinos prezidentiniame trejete Milorad Dodik sakė, kad Europa turėtų teikti pirmenybę šeimai, o ne migracijai. Europai reikia būti stabiliai ne tik ekonomiškai, bet ir demografijos srityje, kalbėjo jis, pridurdamas, kad tai suponuoja būtinybę palaikyti šeimas.

Dodik gyrė Vengrijos Ministro Pirmininko Viktoro Orbano šeimos politiką ir išreiškė viltį, kad ją turėtų perimti kuo daugiau Europos valstybių.

***
Čekijos Ministras Pirmininkas Andrej Babiš pabrėžė, kad tam jog būtų sustabdytas gyventojų skaičiaus nuosmukis, Europoje būtina didinti vaikų gimstamumą. o teigimu, koronaviruso pandemija įrodė, jog nacionalinės valstybės, besiremiančios šeimomis, yra nepakeičiamos. Nors Čekijos Respublikoje paskutiniais metais gimstamumas ėmė didėti, tačiau vis dar reikia ieškoti būdų, kaip pasiekti gimstamumo rodiklį 2,1, kuris būtinas stabilaus gyventojų skaičiaus išlaikymui.

Babiš kritikavo argumentą, esą turint mažiau vaikų, bus sumažintas anglies vartojimas ir tarša, pažymėdamas, jog „absurdas“ yra neturėti vaikų klimato apsaugos motyvais.

Šalių lyderiai pasirašė jungtinę Budapešto demografinio aukščiausiojo lygio susitikimo deklaraciją.

„Valstybių ir vyriausybių vadovai, dalyvavę 4-jame Budapešto demografiniame aukščiausiojo lygio susitikime pasirašė jungtinę deklaraciją, palaikančią šeimas”, – pranešė ketvirtadienį Vengrijos ministrė, atsakinga už šeimų reikalus. „Mes matome Europos demografinį atsinaujinimą, tvarumą ir ateitį šeimos stiprinime ir jos palaikyme“.

Facebook paskyroje ji nurodė, jog deklaracija įpareigoja signatarus tęsti veiksmingą šeimos politiką, skatinti poras turėti vaikų, prisidėti prie sąžiningo apmokėjimo už darbą.  Deklaracija taip pat ragina Europos Sąjungą formuojant savo politiką atsižvelgti į svarbius demografinius aspektus.

Iš kairės į dešinę: Čekijos ministras pirmininkas Andrej Babiš, Slovėnijos ministras pirmininkas Janez Janša, Vengrijos ministras pirmininkas Viktor Orbán, Serbijos prezidentas Aleksandr Vučić, trijų narių Bosnijos pirmininkavimo Tarybai serbų narys Milorad Dodik ir Vengrijos šeimos reikalų ministrė Katalin Novák rugsėjo 23 d., ketvirtame Budapešto demografiniame aukščiausiojo lygio susitikime Várkert Bazár, Budapešte.

 

Szilárd Koszticsák/MTI nuotr.

 

Seime surengtoje parodoje „Juozas Lukša. Gyvenimo ir kovos kelias“ – dėmesys partizanų nuopelnams kovojant už Lietuvos laisvę“

Redakcija
-
0
Seime surengtoje parodoje „Juozas Lukša. Gyvenimo ir kovos kelias“ – dėmesys partizanų nuopelnams kovojant už Lietuvos laisvę“

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto iniciatyva Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės gynėjų galerijoje surengta paroda, skirta 2021 m. – Juozo Lukšos metams paminėti ir šio iškilaus Lietuvos Laisvės kovotojo atminimą pagerbti.

Parodos atidaryme dalyvavo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, Lietuvos kariuomenės vadas, NSGK komiteto nariai, Seimo nariai, signatarai, parodos iniciatoriai, kariai.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas perdavė nuoširdžią padėką Lietuvos kariuomenei, kuri iniciavo šios parodos kūrimą. „Turime išlikti dėkingi tų laikų herojams, kurių vienas buvo Juozas Lukša-Daumantas. Jis ne tik suprato laisvės kainą, bet jautė ir pareigą ją ginti. Šiandien, deja, dažnai galvojame apie laisvę kaip apie privilegiją gyventi laisvoje demokratinėje Lietuvoje, bet ne pareigą šią laisvę saugoti. Šiandien priešas kėsinasi į laisvę ne tokiais tiesmukais būdais, kaip anuomet. Todėl pilietinis pasipriešinimas neturėtų būti suprantamas kaip vien tik kova ginklu. Tai yra ir pilietinės valios ugdymas, atsparumo nuo dezinformacijos didinimas bei įvairių sričių specialistų pritaikymas valstybės gynybai, pradedant kuo kibernetinės higienos skatinimo iki supratimo kas yra kas, ir vengimo gyventi paralelinėje realybėje, kurią puikiai moka įteigti priešiškos jėgos. Šiandien kaip niekad reikia tautos susitelkimo, kad įveiktume iškilusius šiandienos iššūkius“, – teigė Laurynas Kasčiūnas.

Sveikinamąjį žodį tarė Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Valdemaras Rupšys. Kariuomenės vadas kvietė visus atsiremti ir imti pavyzdį iš Lietuvos Laisvės kovotojų šiandienos dienų kontekste. „Partizanų žygdarbiai ir pasiaukojimas yra pavyzdys bei įkvėpimo šaltinis dabartiniams Lietuvos kariams. Parodos pristatymas ir dėmesys partizanų nuopelnams kovoje už Lietuvos laisvę ir jų atminimo pagerbimas yra svarbus, nes palaiko mūsų kovos dvasią, stiprina tikėjimą savo jėgomis nugalėti net ir stipresnį priešininką.“

Kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys. Parodos „Juozas Lukša. Gyvenimo ir kovos kelias“ pristatymas. Olgos Posaškovos nuotr.

Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos vardu renginį sveikino ir pirmininkė Paulė Kuzmickienė. Tarp kitų garbingų renginio svečių – signatarai, Generolo Jono Žemaičio karo akademijos kariūnai ir kariai, vienas iš parodos sudarytojų „Karys“ žurnalo vyr. redaktorius Darius Varanavičius.

Ekspoziciją sudarančiuose stenduose pateikiamas savotiškas Juozo Lukšos curriculum vitae, daugeliui gerai žinomos ir rečiau viešai publikuotos fotografijos su kiekvienos jų išsamiu aprašymu, kuriuos organizatoriams padėjo parengti Lietuvoje gerai žinomi „Karas po karo“ žinovai. Parodoje atsispindi rezistencinė Juozo Lukšos veikla Lietuvoje ir Vakaruose, taip pat eksponuojami dokumentai ir fotografijos, atspindinčios abu šio žymaus partizano prasiveržimus pro Geležinę uždangą iš okupuotosios Lietuvos ir grįžimą į Tėvynę tęsti kovos už jos laisvę.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, karo istorikas prof. Valdas Rakutis renginyje prisiminė Juozo Lukšos asmenybę. „Jis buvo narsus kovotojas, apdairus žvalgas ir laisvės kovų strategas, intelektualus ir suprantantis žodžio prasmę. Tikras Lietuvos ideologas, o jo parašytos knygos įkvėpė Lietuvos karius ir visus patriotiškai mąstančius žmones pasišventimui ir kovai už Lietuvą. Šiandieną galime drąsiai didžiuotis, kad atkūrus Lietuvos kariuomenę, pokario ginkluotosios rezistencijos dalyviai buvo atminti ir didžiai pagerbti. O jų vertybės, vardai, kovos metodai ir svarbūs simboliai įamžinti ir perimti šių dienų Lietuvos kariuomenės skirtingose pajėgose“, – teigė profesorius.

Renginio metu muzikinį foną gitara sukūrė Generolo Jono Žemaičio karo akademijos IV kurso kariūnė Rūta Visockytė, kuri atliko keletą partizaniškų dainų.

Generolo Jono Žemaičio karo akademijos IV kurso kariūnė Rūta Visockytė

Parodą Seime aplankyti bus galima iki š. m. spalio 1 d.

Afganistano krikščionys gyvena baimėje: grasinama net amputacijomis

Redakcija
-
0
Afganistano krikščionys gyvena baimėje: grasinama net amputacijomis

Afganistano krikščionys gyvena baimėje, nes Talibanas paskelbė, kad, vadovaudamasis islamo šariato teise, valdant Afganistaną, vykdys egzekucijas ir kitas žiaurias bausmes, įskaitant amputacijas.

„Rankų nukirtimas labai reikalingas saugumui užtikrinti“, – „The Associated Press“ sakė Talibano laikinosios vyriausybės narys ir pagrindinis grupuotės griežtai interpretuojamo šariato įstatymo vykdytojas mula Nooruddinas Turabi.

„Visi mus kritikavo dėl bausmių stadione, bet mes niekada nieko nesakėme apie jų įstatymus ir bausmes“, – tęsė jis. „Niekas mums nepasakys, kokie turėtų būti mūsų įstatymai. Mes vadovausimės islamu ir savo įstatymus kursime remdamiesi Koranu“.

Turabi, kuriam taikomos Jungtinių Tautų sankcijos, taip pat sakė, kad naujoji vyriausybė gali apsvarstyti galimybę tokias bausmes vykdyti viešai.

Dėl Turabi pareiškimo daugelis Afganistano krikščionių ruošiasi persekiojimui, pranešė JAV įsikūrusi persekiojimo stebėjimo organizacija „International Christian Concern“, aiškindama, kad Talibano griežtai traktuojamas šariatas kelia grėsmę Afganistano krikščionims dėl jų galimų atsivertimų iš islamo į krikščionybę.

„Afganistano krikščionims, kaip atsimetėliams, bus taikomos pačios skaudžiausios šariato pasekmės, įskaitant egzekuciją“, – teigė ICC.

Beveik visi Afganistano krikščionys, kurių, apytikriais skaičiavimais, yra nuo 8 000 iki 12 000, yra atsivertę iš islamo, ir dėl žiauraus persekiojimo lieka užsidarę ir pasislėpę nuo visuomenės akių.

Kai rugpjūtį, atitraukus JAV kariuomenę, Talibanas perėmė didžiosios Afganistano dalies kontrolę, daugelis su šalies pogrindine Bažnyčia dirbančių tarnybų nenuilstamai stengėsi evakuoti pavojuje atsidūrusius krikščionis, – „The Christian Post“ šį mėnesį sakė ICC Pietų Azijos regiono vadovas Viljamas Starkas (William Stark).

„Krikščionys dabar slepiasi dėl galimų grėsmių savo bendruomenei“, – sakė V. Starkas.

Jis pasidalijo pasakojimais apie tai, kaip krikščionys ir toliau susiduria su Talibano narių grasinimais. Vienoje situacijoje islamo ekstremistas grasino pagrobti krikščionio dukteris ir ištekinti jas už Talibano narių. Kitu atveju krikščionis vyras gavo Talibano laišką, kuriame buvo rašoma, kad jo namas priklauso Talibanui. Krikščionys taip pat buvo įspėti susilaikyti nuo susirinkimų.

„Netgi mūsų turimuose tinkluose daug žmonių pakeitė savo telefono numerius, nes tiesiog nebėra saugu“, – sakė Starkas. „Jų darbas slapstytis šalyje apsunkina galimybę kam nors iš išorės palaikyti ryšį“.

Persekiojimams vis stiprėjant, Afganistano krikščionims reikia „pagalbos iš išorės“, kad jie galėtų ištrūkti iš susidariusių aplinkybių, sakė jis.

„Prireiks JAV, Jungtinės Karalystės ir kitų šalių diplomatinio proceso, kuris leistų jiems išvykti iš tos šalies“, – sakė jis. „Iš esmės jiems reikia tam tikro specialaus statuso, kuris leistų jiems keliauti už Afganistano ribų.“

Talibanas uždraudė bet kokias demonstracijas ir žiauriai malšino protestus, įskaitant moterų mušimą, ir žudė demonstrantus.

„Raginame Talibaną nedelsiant nutraukti jėgos naudojimą prieš asmenis, kurie naudojasi savo teise į taikius susirinkimus, ir protestus nušviečiančius žurnalistus bei jų savavališką sulaikymą“, – anksčiau pareiškime spaudai teigė JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro atstovė spaudai.

Talibanas areštuoja, o kai kuriais atvejais įvykdo mirties bausmę žmonėms, kuriuos laiko savo priešais, neseniai interviu „CBN News“ sakė krikščionių misionierius Deividas Eubankas, buvęs JAV kariuomenės specialiųjų pajėgų ir reindžerių karininkas.

D. Eubankas taip pat sakė, kad naujausios nuotraukos ir vaizdo įrašai rodo, jog vienu metu nužudoma iki 30-40 žmonių,

„Šiuo metu jie [talibai] medžioja žmones, stengiasi sužinoti visų žmonių, kuriuos laiko priešais, vardus ir pavardes“, – sakė D. Eubankas ir pridūrė, kad priešai yra „žmonės, dirbantys su JAV vyriausybe, žmonės, dirbantys su kitomis vyriausybėmis, žmonės, dirbantys su nevyriausybinėmis organizacijomis, su kuriomis jie nesutinka“.

Penki iš Talibano paskirtų laikinosios vyriausybės vadovų buvo kalinami Gvantaname ir vėliau 2014 m. iškeisti į Bowe’ą Bergdahlą, rašo „Long War Journal“.

Mullah Haibatullah Akhundzada, dabartinis „tikinčiųjų emyras“, arba aukščiausiasis Talibano vadovas, 1996 – 2001 m. išleido religinius dekretus, pateisinančius Talibano operacijas, įskaitant savižudžių išpuolius, teigė žurnalas.

Mullah Mohammad Hassan Akhund, einantis valstybės vadovo pareigas, atsisakė išduoti Osamą bin Ladeną po to, kai 1998 m. rugpjūčio mėn. teroristų grupuotė „Al Qaeda“ susprogdino JAV ambasadą.

Akhundzada ir Akhundas yra vieni iš daugiau kaip dešimties naujų lyderių, kuriems 2001 m. pradžioje JT Saugumo Taryba taikė sankcijas.

Antanas Kulakauskas. APIE SĄMOKSLUS IR SUOKALBIUS POLITIKOJE

Redakcija
-
0

Sąmokslai, suokalbiai, nuolatiniai užkulisiniai tarimaisi ir susitarimai, kurių turinys neviešinamas, o dažnai įslaptinamas labai ilgam, yra nuolatinis politikos palydovas vos ne per visą žmonijos istoriją, tiksliau nuo tų laikų, kai atsirado valstybė.

Tiesą sakant, ne palydovas, o sudėtinė dalis. Bet juk ir santykiuose tarp žmonių, kiek jie nėra meilė, – ne viskas kaip ant delno. Tai konstatavo daugiau kaip prieš 100 metų šiuolaikinės vakarietiškos politinės sociologijos pradininkas, ar vienas iš pradininkų, vokietis Maxas Weberis. O žymus šių dienų sociologas, prancūzas Dominique Colas (Kola) politologijos studentams skirtame vadovėlyje rašė: “Politikos pasaulis nėra tik sutarimo ieškojimo, dalyvavimo ir bendrumo pasaulis.

Politikos esmė – ne nuoga jėga (prievarta),- atvirkščiai, politikos jėga – jos sugebėjimas apgaudinėti, skleisti iliuzijas, kurti regimybę to, kas neva užtikrina žmogui sąlygas išgyventi ir turi atrodyti ne kaip nukrypimas nuo teisingumo, o kaip atkaklumas kovoje už egzistenciją” (gyvenimą ir išgyvenimą – A.K.).

Labai ryškiai tai pasimato politinių krizių laikotarpiais. Ką ir stebime šiandieninėje Lietuvoje, o ir kitose pasaulio šalyse.

Juk krizė pasaulinė. Žinoma, ne viskas politikoje – tik manipuliacijos ir apgaulė. Esti joje ir n-pusiškai ar net visapusiškai naudingų susitarimų, egzistencinio ir istorinio bendrumo pajautos.

Deja, žymiai mažiau nei galėtų būti ir, žinoma, gerokai mažiau, nei tai, ką viešumoje įrodinėja valdžią turintys ir valdžios politikai dėl vienų ar kitų priežasčių pritariantys. O ar galėtų būti kitaip?

Bent teoriškai galėtų. Bet tam reikia, kad vadinamąją atstovaujamąją demokratiją (kuri šiais laikais, globalizuotoje postindustrinėje ir postmodernioje visuomenėje tokia ir nesti – tai deleguojamoji demokratija – de facto “minkštoji” oligarchijos atmaina), jau nekalbant apie diktatūras ar vadinamuosius hibridinius režimus, pakeistų dalyvaujamoji sutarimo demokratija.

Savaime suprantama, tas pakeitimas turi būti, įvykti, politikos darbotvarkės formavimo ir politinių sprendimų priėmimo lygmenyje. Bet dauguma valdžią ir galią turinčių tuo nesuinteresuoti, o didžioji dalis paprastų, nors viešajam politiniam gyvenimui neabejingų žmonių tebegyvena iliuzija (aktyviai palaikoma valdančiosios klasės), kad galima “išrasti” tokį valdžios rinkimų mechanizmą, kuris užtikrintų, kad į valdžią patektų tik kompetentingi ir sąžiningi žmonės…

Kitas klausimas, ar pasaulis šiandien nėra atsidūręs situacijoje, kai pasauliniu mastu įtakingos jėgos siekia tvarkos, seniai aprašytos Vadinamuosiuose politinių utopijų romanuose (Orwell, Huxley ir kt.). Ir taip manyti yra anaiptol ne tas, kas dažniausiai demagogiškai vadinama sąmokslo teorijomis.

Kita vertus, o kas gali padėti pagydyti, suvaldyti šiuolaikinį beprotiškam vartotojiškumui pasidavusį pasaulį, kaip narkomanas žygiuojantį link civilizacijos katastrofos žmonijos mastu?

Ar Klauso Schwabo iškelta “kapitalizmo perkrovimo” ir kitokios pasaulio tvarkos idėja ne apie tai?

Į šiuos klausimus aš vienareikšmių atsakymų neturiu.

P.S. Diskusijoje dėl čia iškeltų klausimų, jei tokia kiltų, deja, nedalyvausiu, nes neturiu laiko. Nebent kas nors išsakytų tokio gylio ir negirdėtą mintį, į kurią nereaguoti neįmanoma.

Ramūnas Aušrotas. Politinė partnerystė su šeima

Redakcija
-
1
Rugsėjo pradžioje Lietuvos liberalų sąjungos (LLS) pirmininkė V. Čmilytė – Nielsen paskelbė apie iniciatyvą dėl įstatymų projektų, kuriuos pavadino Šeimų paketu. Pirmąjį iš jų – vaikų kambarius viešojo sektoriaus institucijose – Seimas svarstys jau ateinantį antradienį.

Kaip politine prasme reikėtų vertinti šį Lietuvos liberalų sąjungos (LLS) susirūpinimą šeima? Partijos, kuri dėmesio šeima anksčiau nedemonstravo. Netgi priešingai, praeitoje LR Seimo kadencijoje ši partija nuosekliai pasisakė prieš, taip pat dauguma frakcijos narių balsavo prieš visas šeimos politiką valstybėje stiprinančias iniciatyvas, pradedant nuo LR Šeimos stiprinimo įstatymo.

Pastarąjį partijos pirmininkė vadino „deklaracijų rinkiniu“, „biurokratiniu instrumentu“, o jame minimą vyro ir moters tarpusavio papildomumą bei prigimtines šeimos narių teises ir pareigas vadino ginčytinomis (2017 m. spalio 18 d. FB įrašas), taip prisidėdama prie nuomonės, kad šį įstatymą LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė turėtų vetuoti. Nevetavo.

Aš tik priminsiu, kad būtent šio įstatymo pagrindu po dviejų metų atsirado Bazinis paslaugų šeimai paketas, kuriame buvo numatyta keturiolika paslaugų šeimoms, kurios turėjo atsirasti visose savivaldybėse. Bazinio paslaugų šeimoms paketo dėka savivaldoje atsirado paslaugos ne tik socialinę riziką patiriančioms, bet visoms šeimoms. Jo dėka tvirtą teisinį pagrindą švietimo sistemoje įgijo ikimokyklinis vaikų ugdymas ir švietimo pagalba, įdiegtas neformalaus vaikų švietimo krepšelis, atsirado tokios paslaugos šeimoms kaip tėvystės įgūdžių ugdymas, psichosocialinė pagalba, šeimos mediacija.

Kai Šeimos stiprinimo įstatymo pagrindu buvo pradėta formuoti šeimų interesus instituciniame lygmenyje atstovauti skirta Nacionalinė šeimos taryba, LLS pirmininkė viešai pavadino ją „radikalių politikų tribūna“ ir „ visa apimančia <…> priežiūros (o gal cenzūros?) institucija, <…> kuri gali tapti šiuolaikine inkvizicija <…>kiekvienam iš mūsų“. (2019 m. gruodžio 4 d.)

Galiausiai, kai buvo tvirtinama Nacionalinės šeimų tarybos pirmininkė dr. Ramunė Jurkuvienė, LLS pasisakė ir balsavo prieš šią kandidatę ne dėl jos kompetencijos, bet dėl konservatyvių pažiūrų, t.y. diskriminavo kandidatę įsitikinimų pagrindu (2020 m. spalis)

Savo programoje prieš 2020 m. rinkimus, liberalai šeimai, kaip institucijai, palankumo taip pat nerodė. Jų programoje šeimą rasite paminėtą tik vieną kartą, ir tai, ne šeimos politikos, o kitame kontekste. Lygiai taip pat, po LR Seimo rinkimų pasirašytoje koalicijos sutartyje, dėmesio šeimos politikai tai pat nėra.

Ir štai dabar LLS pirmininkė veržiasi į pirmąsias politikų, kuriems rūpi šeima gretas, nors iki tol jokios iniciatyvos susijusios su šeimos politika ji nerodė. O tiksliau – slopino. Klausimas kodėl?

Atsakymas yra paprastas. Tokiu būdu yra ruošiama dirva Partnerystės įstatymo, siūlančio įteisinti vienos lyties asmenų partnerystę, priėmimui, kuris vėl bus teikiamas šioje LR Seimo rudens sesijoje.

Viena iš priežasčių, lėmusių fatališką liberalių jėgų pralaimėjimą šių metų vasario mėnesį, kada projektui praeiti pritrūko pora balsų, buvo pernelyg didelė šį projektą stumiančių jėgų koncentracija į LGBTQ teises. Prisiminkime, vasario Seimo sesijoje vielalyčių porų klausimas nustelbė visus kitus klausimus. Ir turbūt ne vienam eiliniam piliečiui, nesiveliančiam į ideologines kovas, kilo klausimas, kodėl visa energija skiriama šio klausimo sprendimui, kai šalyje yra apstu kitų spręstinų klausimų. Kodėl teikiamas išsikirtinis dėmesys šios socialinės grupės apsaugai, kai rūpesčio pagrįstai reikalingos jaunos šeimos, kurioms reikia gyvenime įsitvirtinti, daugiavaikės šeimos, kurioms reikia išgyventi, krizę patiriančios šeimos, kurioms reikia padėti.

Šis perdėtas angažavimasis vienos ir tikrai ne nuskriaustos socialinės grupės atžvilgiu neabejotinai motyvavo piliečius pasisakyti prieš vienalytes partnerystes, ką rodė ir apklausos, o pastarosios – spaudė svyruojančius politikus išdrįsti balsuoti prieš. To pasekmė, politinės galios persiskirstymas Seime, dėl kurio neliko užtikrintos daugumos, reikalingos vienalytėms partnerystėms įteisinti.

Šeimų paketo iniciatyva yra siekiama parodyti, kad ir mes esame už šeimą, taip siekiant ištirpdyti visuomenės nepalankumą vienalytėms partnerystėms, ir iš naujo formuoti politinę galią, reikalingą jas įteisinti.

Kruopščiai surašydamas info apie iki šiol reikštą LLS požiūrį bei parodydamas darbų šeimos politikoje stoką, noriu pasakyti labai paprastą dalyką: dabartinis LLS susijaudinimas dėl šeimos reikalų yra ne kas kita kaip politinė kohabitacija su šeima, reikalinga Partnerystės įstatymui prastumti.  Kai šis įstatymas bus priimtas, liberalai šeimą pamirš. Ne tik pamirš, bet ir išduos, reikalaudami (paminėsite mano žodį), kad remiantis Partnerystės įstatymu švietimo sistemoje būtų kalbama „apie įvairias šeimas“. To jau reikalaujama (žmogaus teisių ekspertai), tačiau tam dar nėra įstatyminio pagrindo.

Kadangi esu kandidatas į Trakų raj. merus, savo rinkėjams priminsiu, kad tiek buvusi Trakų raj. merė pasisakė, kad balsuos už Partnerystės įstatymą, tiek ir dabartinis liberalų kandidatas A. Šatevičius per debatus taip pat išreiškė aiškią poziciją palaikančią vienalytes partnerystes. Tad mano mieli rinkėjai, o ypač mokyklų direktoriai ir mokytojai, jums laikas apsispręsti, kas jums yra svarbiau: liberalų duodami pinigai infrastruktūrai, ar prigimtinės vertybės. Nesileiskite nuperkami.

Ramūnas AUŠROTAS

Politinė reklama, parengta kandidato.

1...943944945...1 706Nuo 1 706 944 puslapis