Vidmantas Valiušaitis

Kviečiu į knygos „Birželis kvietė į Kovą” II tomo pristatymą ateinantį antradienį, rugsėjo 28 d. 18 val. Nacionalinėje bibliotekoje.

Ta proga – keletas knygos iliustracijų ir „Sudarytojo žodis”. Vėliau įkelsiu daugiau iliustracijų.

SUDARYTOJO ŽODIS
Dvitomis „Birželis kvietė į Kovą. 1941-06-23 Lietuvos sukilimui atminti“ yra pavyzdys, kiek daug gali privati iniciatyva, jeigu ją sutelkia prasmingas tikslas.

Metų pradžioje tapo aišku, kad valstybė nesiims jokių veiksmų pažymėti 1941 m. Birželio sukilimo 80-metį ir pagerbti laisvės kovotojų gyvybių auką, atiduotą už ryžtą siekti paneigto Lietuvos valstybingumo atstatymo. Ta auka kritusiųjų skaičiumi prilygsta ar net pranoksta 1918-1920 m. kovose už Lietuvos nepriklausomą valstybę paaukotas gyvybes.

Atsainus ar net atsiribojantis valstybės santykis Lietuvos laisvės kovų istorijos atžvilgiu turi savo kainą. Filosofo Juozo Girniaus pastebėjimu, kai nebelieka „tikėjimo tiesa, netrunka išblėsti ir tikėjimas laisve, nes atėjus valandai, kurią tenka laisvę ginti, ne vien ja džiaugtis, pasijuntama be atsakymo į klausimą: laisvė – kam?“

Kitur J. Girnius yra pridūręs: „Savaime aišku, kad mirti niekada neapsimoka. Bet kas nesibaimino nė mirties, tas tikėjo savo aukos prasme. Tačiau iš tiesų mirusieji patiki savo aukos prasmę tiems, kurie lieka po jų gyventi. Todėl, užuot arogantiškai svarstinėjus tuos, kurie savo žmogišką didybę paliudija didvyriškumu, greičiau turime atsakyti, kiek savo kasdienybe vertiname tai, dėl ko jie aukojasi. Atsakymas į šį klausimą ir liudys tai, kiek esame jų verti.“1

Gyvieji, mano nuomone, šiandien turi didelę moralinę skolą tiems šimtams ir tūkstančiams jaunų vyrų – studentų, moksleivių, karių, darbininkų, ūkininkų – drąsiai pakilusių į nelygią kovą vaduotis iš brutalios priespaudos ir atidavusių savo gyvybes, viliantis teisingesnių laikų. Jie buvo jauni ir norėjo gyventi taip pat – ne mažiau nei mes. Tik mums pasisekė labiau – negyvenome laikais, kai gyvybė buvo tiek nuvertinta, kad pačios gyvenimo sąlygos lėmė tokį rizikingą apsisprendimą: masiškai griebtis ginklo! Kadangi tai daro tik tas, kuris nebeturi ko prarasti. O praradę lietuviai buvo jau beveik viską: ramybę, žmoniškas gyvenimo sąlygas, sunkiai uždirbtą turtą, privačią nuosavybę, artimuosius, kaimynus, bendradarbius. Ir nė vienas asmuo negalėjo jaustis saugus – bet kurią naktį į jo duris galėjo pasibelsti budeliai iš GPU.

Reikalauti iš tokioje padėtyje atsidūrusių žmonių, kad su savo skriaudikais jie elgtųsi pagal priėmimuose praktikuojamą etiketą, nėra adekvatu. Žūtbūtinės kovos sąlygomis neišvengiamai pasitaiko visko – ir herojinės narsos bei didvyriškumo, ir nusižengimų žmoniškumui. To neišvengė ir prancūzų, lenkų, norvegų, graikų pasipriešinimo sąjūdžiai, šiandien rodomi kaip išsivaduojamosios kovos pavyzdžiai. Lietuvių sukilėliams keliami reikalavimai neturėtų būti aukštesni.
Juo labiau, kad tų žmonių likimas buvo išskirtinai dramatiškas, daugeliu atvejų – tragiškas. Gyviems išlikusiems sukilėliams džiaugtis Birželio 23-ąją paskelbta Lietuvos nepriklausomybe ir sudaryta Laikinąja vyriausybe teko labai neilgai. Dalis jų netrukus patyrė vokiečių represijas – buvo paimti į vokiečių karines pajėgas ir žuvo arba liko suluošinti Rytuose, kiti – išvežti darbams į Vokietiją arba kentėjo nacių koncentracijos stovyklose, o kai kurie – net žuvo nuo vokiečių „draugiškos ugnies“ pirmosiomis karo dienomis. Tačiau baisiausia buvo tiems, kurie išgyveno karo metus ir sulaukė pakartotinio sovietinių „išvaduotojų“ sugrįžimo 1944–1945 metais.

Kodėl? Liudija Juozas Senkus, Laikinosios Lietuvos vyriausybės informacijos tarnybos direktorius, vėliau – Studijų biuro vadovas bei Raudonojo teroro muziejaus organizatorius:

„Kai Lietuvoje vadovavau Studijų biurui, daug kas tada nesuprato mano dirbamo darbo reikšmės Lietuvos ateičiai, atvirai sakau, buvau puolamas iš visų pusių: ir iš Maskvos agentų, ir iš vokiečių įstaigų, ir Lietuvos savivaldos ekstremistinio gaivalo (ypač voldemarininkų) ir gana dažnai – netgi antinacinės rezistencijos, nors į ją buvau ir pats įkišęs nagus, – rašė jis 1951 m. liepos 16 d. laiške Broniui Balučiui, Lietuvos ministrui ir pasiuntiniui Londone. – Reikėjo laikytis labai apdairiai, dirbti kantriai ir dantis sukandus pakelti visą tą akciją. Tada mano pavardė daug kur galėjo atrodyti „trefna“.

Ji tokia yra ir dabar, ypač akyse tų, kuriems nemalonu, kad sudaryta pirmos sovietų okupacijos dokumentacija. Tačiau mano, kaip lietuvio, sąžinė yra rami. Be gėdos ir be išsisukinėjimo sakau, kad jei tie patys laikai grįžtų atgal, aš vėl ir anose sąlygose dirbčiau tą patį darbą, tik jau žymiai geriau, žymiai atsargiau, ir šiandien mes turėtume ne 4 „Lietuvių archyvų“ tomus, bet galbūt 12–15. Tai būtų pilnas pirmosios sovietų okupacijos dokumentų komplektas.

Šiandien mums patiems nereikėtų įrodinėti anų dokumentų autentiškumo, nes jų originalai būtų mūsų rankose. Vilniaus Universiteto rektorius prof. M. Biržiška yra gyvas liudytojas tų mano didelių pastangų, kurias dariau Kaune 1944 m. liepos 5–7 dienomis, norėdamas Studijų biuro archyvą išgabenti iš Vilniaus į užsienį.

Deja, dėl gen. Kubiliūno nerangumo ir jo, kaip vidaus reikalų generalinio tarėjo, pavaduotojo mjr. Pyragiaus lengvabūdiškumo, tie archyvai liko Vilniuje ir pateko į sovietų rankas. Labai gaila pačių archyvų, bet tragiškiausias dalykas yra tas, kad kartu su jais sovietams pakliuvo ir beveik pilni 1941 m. Lietuvos sukilimo partizanų sąrašai.“2

Lietuvos žmonių persekiojimo ir jų kontrolės mastą pokario metais parodo istoriko Juozo Bagušausko pateikiami skaičiai. Vien tik 1946 m. užslaptinti ir visiškon NKVD kontrolėn patekę Lietuvos archyvai gavo 25 233 paklausimus apie asmenis, nepriklausomybės laikais priklausiusius įvairioms politinėms organizacijoms, o ypač – apie dalyvavusius 1941 m. Birželio sukilime. Jie buvo čekistų taikinys Nr. 1, tad reikalauta duomenų, „demaskuojančių juos kaip liaudies priešus“3.

Sugrįžusių Stalino pasiuntinių Birželio sukilėliams prikergta „liaudies priešų“ etiketė tam tikra dalimi tebėra veiksni: su Birželio sukilimu susijusių temų istorikai privengia, politikai apie jas apdairiai patyli, nenuostabu, kad ir visuomenė apie tai nedaug tenutuokia. Tokioje terpėje lengva platinti su istorine tikrove nesusijusius mitus arba skleisti svetimųjų interesus aptarnaujančius istorinius pasakojimus.

Ir tai yra didžioji gyvųjų skola žuvusiesiems. Per tris nepriklausomybės dešimtmečius Birželio sukilimo problematikos klausimu pažengta pirmyn, bet padaryta, matyt, nepakankamai, atsižvelgiant į įvykio svarbą ne tik vietos, bet ir tarptautiniu mastu. Vis dar nesame surankioję daugelio svarbių šaltinių ir iš Lietuvos, o ypač – iš užsienio (Vokietijos, Švedijos, JAV, Kanados) archyvų, neturime pakankamai jų publikacijų, žuvusiųjų sukilėlių sąrašų, nesame tinkamai suregistravę jų žuvimo bei palaidojimų vietų, deramai jas pagerbę.

Šie ar panašūs motyvai lėmė, kad šių metų pradžioje vieno istorijos mylėtojų klubo narių buvau pakviestas skaityti pranešimą apie mažiau žinomus Birželio sukilimo istorijos puslapius. Konkrečiai – apie Birželio sukilimo ryšį su Lietuvos diplomatine tarnyba, tuo metu reprezentavusią kovojančią ir okupaciniams režimams nepasiduodančią Lietuvą. Pandemijos aukščiausio pakilimo metu skaityta paskaita vyko, suprantama, nuotoliniu būdu, bet buvo palankiai sutikta, susilaukė nemaža klausimų ir gyvo aptarimo po jos. Tai išjudino pilietinę iniciatyvą įprasminti Birželio sukilimo 80-metį visuomenine talka ir privačiomis pastangomis.

Spontaniškai susidarė redakcinė kolegija (Audronius Ažubalis, Kostas Ivanauskas, Vytautas Landsbergis, Valdas Rakutis, Arvydas Sekmokas ir Vidmantas Valiušaitis), kuri iš pradžių planavo parengti 200–300 puslapių leidinį, skirtą Birželio sukilimui. Redakcinės kolegijos vardu buvo kreiptasi į įvairias su istorijos tyrimais susijusias įstaigas, pakviečiant tyrinėtojus pateikti savo straipsnių numatomam leidiniui.

Laikas, žinoma, buvo labai ribotas, norint suspėti parengti ir išleisti knygą iki sukakties. Nepaisant to, susidomėjimas projektuojamu leidiniu buvo didesnis negu galėjome numatyti iš anksto. Straipsniai ėmė plaukti ir jų susidarė daugiau negu įmanoma buvo sutalpinti į vieną knygą. Be to, reikėjo pagalvoti ir apie struktūrinę leidinio visumą, kad tai nebūtų atsitiktinai sukritusių tekstų rinkinys, kokių pasitaiko surengus progines konferencijas ir vėliau išleidus jų konspektus ar skaitytų pranešimų rinkinius. Nors literatūra apie Birželio sukilimą nėra labai gausi, tačiau nesinorėjo, kad tai būtų „dar vienas“ leidinys, kokių jau būta anksčiau.

Organizacine prasme redakcinė kolegija nebuvo formali. Beveik kiekvieną savaitę, pradedant šių metų kovo mėnesiu, rinkdavomės į nuotolinius posėdžius ir svarstėme su leidinio parengimo bei išleidimo reikalais susijusius klausimus. Rimtas iššūkis buvo ne vien sutelkti medžiagą, bet ypač – surasti išteklių knygai išleisti. Juo labiau po to, kai tapo aišku, kad į 200–300 puslapių niekaip negalėsime sutilpti. Juk kiekvienas papildomas knygos lankas – tai papildomi šimtai eurų, kurie nebus gaunami kitaip, kaip tik geros valios aukotojų ir knygos rėmėjų dėka.

Buvo apsispręsta rengti knygą keturių dalių. Pirmojoje dalyje norėta sutelkti politines pozicijas užimančių ar jas anksčiau užėmusių asmenų pasisakymus bei Sukilimo vertinimus, kaip jie buvo ir yra matomi iš politinės raiškos aukštumų. Antrojoje – vertinimai tyrinėtojų, kurie gilinosi į pirminius šaltinius, studijavo dokumentus, archyvinę medžiagą ir laikmečio kontekstą. Trečiojoje – amžininkų pasisakymai, t. y. tekstai žmonių, kurie patys dalyvavo tuose įvykiuose ir paliko savo liudijimus istorijos teismui. Ir ketvirtojoje dalyje – šaltiniai bei ano meto dokumentai.

Skirstymas, žinoma, sąlygiškas. Kadangi ėmus medžiagą komponuoti praktiškai, tapo aišku, kad kai kurie tekstai gali būti priskiriami tiek vienai, tiek kitai knygos daliai. Pavyzdžiui, kai kurie iš tekstų, patekusių į pirmąją, vadinasi, politinės perspektyvos, knygos dalį, vienodai sėkmingai galėjo būti publikuojami ir antrojoje, t. y. istorijos tyrinėtojų, dalyje, ir atvirkščiai. Taip pat ir kai kurios publikacijos iš ketvirtosios – dokumentų – dalies (pvz. dienoraščiai) galėjo tilpti ir trečiojoje (amžininkų) dalyje. Bet tai detalės, neturinčios didesnės reikšmės pačiam knygos turiniui.

Rimtesnis klausimas tapo knygos apimties. Kai tapo aišku, kad pirmosios trys dalys išsiplėtė iki beveik 600 puslapių, surengėme specialų redakcinės kolegijos posėdį, kuriame svarstėme ką daryti toliau: leisti knygą be dokumentinės dalies ar vis dėlto ryžtis rengti atskirą antrą tomą, kuriame būtų sutelkti ano meto dokumentai ir tų įvykių liudijimai? Sprendimą priimti nebuvo lengva dėl kaštų: buvo aišku, kad tokiu atveju jie ne dvigubėja (vietoj 200–300 puslapių – 600!), bet faktiškai keturgubėja! Išsyk atrodė, kad antrasis tomas bus kiek mažesnės apimties (apie 400 psl.), bet praktiškai susidarė beveik identiškas tomas – irgi apie 600 psl.

Redakcinės kolegijos sprendimas buvo priimtas, mano nuomone, toliaregiškas: leisti dviejų tomų veikalą, nepaisant stipriai išaugusių kaštų. Motyvas: dabar yra proga ir mes prisiėmėme atsakomybę užsibrėžtą darbą atlikti iki galo4; ar tokia proga susidarys ir vėl – neaišku, tad verta tęsti tai, kas pradėta; išteklių neturėta nė pirmam tomui, bet kas ieško – randa.

Taip ir atsitiko. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje 2021 m. birželio 16 d., t. y. Birželio 23-osios 80-mečio išvakarėse, buvo pristatytas knygos „Birželis kvietė į Kovą“ pirmasis tomas, o rugsėjo 28-ąją, vadinasi, Molotovo-Ribentropo suokalbio antrojo slapto protokolo pasirašymo 1939-aisiais dieną, kai Lietuva tapo „perduota“ iš vokiečių interesų srities sovietų įtakos sferon, toje pačioje vietoje numatytas ir antrojo šios knygos tomo pristatymas.

Taigi, darbą, kuriam įsipareigojome, atlikti pavyko: ir sudaryti dvitomį, ir rasti išteklių jam laiku išleisti. Tam pasitarnavo ir pandemija: nuotolinis darbas iš namų leido daugiau laiko skirti visuomeniniams įsipareigojimams, o ilgametis tematinis įdirbis bei sukauptas didelis asmeninis archyvas – greitai susisteminti medžiagą ir pritaikyti ją publikavimui.

Naudodamasis proga noriu nuoširdžiai padėkoti visiems redakcinės kolegijos nariams už dalykišką, konstruktyvų darbą bei sutelktines pastangas sudaryti sąlygas šios knygos atsiradimui. Visi redkolegijos nariai prisidėjo pagal savo išgales: vieni pateikė savo straipsnius, tuo parturtindami knygos turinį, kiti rūpinosi finansine parama leidybai, treti pasitarnavo ir vienu, ir kitu įnašu. Jaučiu pareigą pažymėti, kad nei vienas redakcinės kolegijos narys neėmė jokio atlyginimo už daugelį laisvalaikio valandų pareikalavusį darbą. Priešingai, kai kurie iš jų knygos leidybai paaukojo dar ir reikšmingesnes sumas asmeninių lėšų, tuo pat metu išreiškę pageidavimą likti nepaminėti.

Dėkoju abiejų knygos tomų įvadinių straipsnių autoriams – prof. Vytautui Landsbergiui („Vietoj įvado: teisė sukilti, valia sukilti“, I t.) ir prof. Kęstučiui Skrupskeliui („Problemos neišsprendžia, bet žingsnis – reikalinga kryptimi“, II t.), įdėmiai susipažinusiems su knygos turiniu ir pateikusiems vertingų apibendrinančių įžvalgų. Dėkoju vertėjai Irenai Tumavičiūtei, išvertusiai svarbius dokumentus iš vokiečių kalbos.

Sykiu ačiū tariu ir Žaros leidyklai, sutikusiai imtis šio projekto faktiškai savikainos kaštais, atlikusiai darbus kruopščiai, atsakingai, o tuo pat metu – ir neįtikėtinai sparčiai.
Na, ir, žinoma, nuoširdi padėka (tikiuosi, neperdėsiu sakydamas, kad visos redakcinės kolegijos vardu) – šios knygos mecenatams ir rėmėjams. Jie paminėti pagarbiai ir išvardyti abiejų tomų tituliniuose puslapiuose. Ačiū, kad patikėjote, jog pažadą ištesėsime.

* * *
Šiek tiek pastabų apie II tomo turinį, sudarymo bei redagavimo principus.

Antrąjį knygos tomą sudaro 7 skyriai: I – Suokalbis, II – Agresorių kooperacija, III – Balsai iš „raudonojo rojaus“, IV – Diplomatinė tarnyba – rezistencijos citadelė, V – Vilties prošvaistė, VI – Rudoji okupacija, VII – Okupuotas kraštas: direktyvos, nurodymai, telegramos, ataskaitos.

Tai dokumentai ir ano laikmečio balsai. Apytikrės chronologinės ribos – nuo Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo iki maždaug Civilfervaltungo režimo Lietuvoje įsitvirtinimo, t. y. nuo 1939 m. rugpjūčio 23-osios iki 1941 m. rudens. Sukilimui ir šešias savaites veikusiai Laikinajai vyriausybei skirtas tik vienas – V-tasis – skyrius Vilties prošvaistė. Visa kita yra kontekstinė informacija, atskleidžianti kokiomis sąlygomis Birželio sukilimas brendo, ir kokiu būdu jo iškovojimai tapo užgniaužti bei galutinai likviduoti.

Kodėl tiek daug dėmesio Sukilimo kontekstui? Todėl, kad tai pats sudėtingiausias klausimas, interpretuojant Sukilimo ir šešių savaičių Laikinosios Lietuvos vyriausybės veiklos įvykius. Šiandien įprasta imti kokį nors tikrą ar tariamą to laikotarpio dokumentą arba faktą ir voliuntaristiškai jį aiškinti – vertinti bei teisėjauti, jau žinant kuo baigėsi prieš 80 metų nutikusi istorija. Todėl ir išvados kartais daromos nepagrįstos, mažai susijusios su to laikotarpio kontekstu, anuomet gyvenusių žmonių galvojimu, jų gyvenamuoju metu disponuota informacija. Teisingai pastebi šio tomo įvadinio straipsnio autorius prof. K. Skrupskelis: „Reikia prisiminti, kad dokumentai retai yra skaidrūs savaime. Teisingai juos interpretuoti reikia išsiaiškinti ką jų autoriai galvojo, kokios buvo jų galimybės, ko jie siekė.“

Tai iš dalies paaiškina kodėl tiek daug vietos šiame tome yra skirta spaudos publikacijoms. Laikraščių straipsniai atspindi ne tik tai, ką ir kaip žmonės galvojo tuo metu, kokia informacija disponavo, bet ir atskleidžia daug svarbių detalių, reikšmingų tam tikrų istorijos procesų vertinimui, kartais jau primirštų arba užgožtų karo laimėtojų istorijos traktavimo naratyvų. Štai pora pavyzdžių.

Kai sovietai pamatė, kad suomiams nepavyks taip lengvai primesti „draugingumo ir tarpusavio pagalbos“ sutarties, kokias jie užkergė Estijai, Latvijai ir Lietuvai, ir kad suomiai neįsileis į savo teritoriją raudonosios armijos dalinių, Kremlius pradėjo ruošis Suomijos užpuolimui, lydėdamas tai beprotiška propagandine kampanija spaudoje.

Suomijos valdžia „skatina savo šalies gyventojus neapkęsti Rusijos“, „Anglijos buržuazija pakreipė suomių nuotaiką prieš rusus“, „Reakciniai Suomijos elementai svajoja užkariauti Rusiją ir išplėsti suomių įtaką net iki Uralo kalnų“, – politinę psichozę prieš Suomiją kurstė 1939 m. lapkričio 16 d. paskelbtas TASS, sovietų žinių agentūros, straipsnis.5 O lapkričio 29 d. Izvestija jau rašė, kad „Mūsų kantrybė pasibaigė“, „Leiskite mums nukirsti ranką, kuri yra ištiesta į Leningradą“, kad Suomijos vadovaujantieji sluoksniai turi „provokatoriškų tikslų“ ir kad jie yra tik „marionetės Sovietų Rusijos priešų rankose“.6 Lapkričio 30 d. Sovietų Sąjunga, penkiasdešimt kartų gyventojų skaičiumi didesnė valstybė, jau bombardavo 3 milijonus gyventojų teturinčios Suomijos sostinę Helsinkį…

Arba kita įdomi detalė. Daug kas šiandien trauko pečiais, negali suprasti, kaip taip atsitiko, kad pirmosiomis karo dienomis, sovietams traukiantis iš okupuotos Lietuvos, pratrūko sveiku protu nesuvokiamos skerdynės bei žvėriškumai: Budavonė, Rainiai, Pravieniškės, Červenė, Panevėžys, Zarasai, Raseiniai, Žąsliai, Žiežmariai ir t. t.

Bet viskas jau kitaip atrodo, kai matai, kad dar 1941 m. gegužės mėnesį cenzūros nekontroliuojama spauda įspėjo: „Okupantai viešai kalba, kad jie, prieš bėgdami iš Lietuvos, sušaudysią ne tik visus politinius kalinius, bet ir visus kitus „buržujus“. […] Tačiau Lietuvos gyventojai tikisi, kad maskolių okupantai būsimų įvykių bus taip staigiai užklupti, jog jie nebesuskubs įvykdyti savo kriminalinių sprogdinimo bei masinio žmonių išžudymo planų.“7

Vadinasi, tokie planai buvo parengti, jie to neslėpė, juos vykdė, todėl ir besiginantieji turėjo ne tik valios, bet ir teisę sukilti.

Publikacijose palikti abejonių galintys kelti skaičiai. Pavyzdžiui, daugelyje spaudos pranešimų, įskaitant užsienio šalių spaudą, nurodoma, kad 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavęs raudonosios armijos kontingentas sudarė apie 0,5 mln. karių. Tačiau tankų skaičius įvairuoja: vienur nurodoma, kad raudonarmiečiai atvyko su 2 tūkstančiais tankų8, kitur – su dviem šimtais9. Taip pat nurodomas ypač didelis ištremtųjų 1940-1941 m. skaičius – 200 tūkstančių10. Galima manyti, kad tai didelis laikraštininkų perdėjimas. Tačiau šis skaičius nėra laužtas iš piršto, tai oficialūs Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pirmininko dr. A. Garmaus pateikti duomenys11. Čia nebandau tuos skaičius vertinti ar apie juos spėlioti, tik atkreipiu į juos dėmesį. Kadangi demografiniai Lietuvos gyventojų karo ir pokario metų duomenys tebeturi neatsakytų klausimų.

Atrenkant publikacijas šiai knygai daugiausiai buvo pasinaudota spauda, kuri nebuvo paliesta cenzūros, t. y. Amerikos lietuvių spauda. Šiek tiek straipsnių yra ir iš Lietuvoje leistų laikraščių – tiek nepriklausomybės laikų, kai vis dėlto veikė tautininkų cenzūra (Lietuvos aidas, XX amžius, Verslas), tiek ir okupacijos metais vokiečių cenzūruotos lietuviškos spaudos (Į Laisvę, Naujoji Lietuva, Ūkininko patarėjas, Tėvynė), – bet šių publikacijų, palyginti, nedaug. Stengtasi atspindėti taip pat ir kuo platesnę pažiūrų įvairovę – nuo socialistų (Naujienos, Keleivis), katalikų (Draugas, Darbininkas, XX amžius) iki tautininkų (Vienybė, Dirva). Nesinaudota tik komunistine spauda, kuri iš esmės tebuvo Maskvos penktosios kolonos balsas.

Nemažą antrojo tomo dalį sudaro dokumentai iš įvairių archyvų Lietuvoje bei užsienyje, kuriuose man yra tekę lankytis. Dauguma šių dokumentų skelbiami pirmąsyk. Ypač pažymėtina IV skyriuje Diplomatinė tarnyba – rezistencijos citadelė sutelkta diplomatų korespondencija, aiškiai liudijanti šios tarnybos įsitraukimą į sukilimo organizacinę programą. Didelės reikšmės tam turėjo pasiuntinių 1940 m. rugsėjo 19–25 d. Romos konferencija, kurios nutarimu buvo sudarytas Lietuvos tautinis komitetas.

„Nepriklausomos Lietuvos Nepaprasti Pasiuntiniai ir Įgalioti Ministrai, akivaizdoj Sovietų Sąjungos agresijos prieš Lietuvą, remdamiesi teisėtų konstitucinių Nepriklausomos Lietuvos valstybės organų jiems sutelktais įgaliojimais atstovauti Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, kalbėti jos vardu, ginti jos nepriklausomybę ir saugoti jos interesus, protestavę prieš Maskvos smurto aktą, nepripažindami tam smurto aktui jokios teisinės galios nei pasėkų ir vykdydami Tėvynės jiems uždėtą pareigą, – rašoma diplomatų konferencijos nutarime, – n u t a r ė sudaryti Lietuvos Tautinį Komitetą, kurio vyriausieji uždaviniai bus: derinti visų lietuvių darbą Nepriklausomai Lietuvos Valstybei atstatyti ir, ligi Lietuva yra okupuota, rūpintis Lietuvos Valstybės ir Tautos reikalais.“

Lietuvos tautinio komiteto pirmininkas Ernestas Galvanauskas 1941 m. birželio 22 d. išleido potvarkį12 skirti Kazį Škirpą Lietuvos vyriausybės ministru pirmininku ir pavedė jam sudaryti Laikinąją vyriausybę. Čia yra atsakymas į klausimą, kokiu teisiniu pagrindu buvo sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė, ir kas jai suteikė mandatą veikti. Stipriausias mandatas, be abejo, buvo žuvusiųjų sukilėlių kraujas. Tačiau bandantieji nuvertinti sukilimo reikšmę, į šį argumentą atsižvelgti nenori, aiškina, neva teisinio pagrindo Lietuvos laikinoji vyriausybė stokojo. Archyviniai dokumentai rodo, kad tai nėra tiesa.

VI ir VII skyriuose sutelkta pluoštas vokiečių viešų ir slaptų direktyvų, įsakymų bei nurodymų, pagal kuriuos buvo tvarkomas okupuoto krašto gyvenimas. Taisyklės, kaip rodo šie dokumentai, buvo itin griežtos, bausmės – žiaurios ir pavojingos daugeliui žmonių, nepaisant jų tautinės priklausomybės. Su jomis susipažinti verta, nes dabar dažnai girdime naivių balsų, kavalieriškų ano metu įvykių aiškinimų: kodėl žmonės nedarė to ar ano, nesielgė taip, kaip šiandien derama būtų elgtis. Kalbama taip, tarsi tada nebūtų grėsusi jokia atsakomybė už veiksmus, priešingus okupantų nurodymams. O tikrovė tokia: reikėjo herojiškos drąsos, rizikuoti veiksmais, už kuriuos grėsė sušaudymas be teismo. Kokia dalis žmonių tam ryžtųsi šiandien?

Kiekviena atranka, be abejo, yra subjektyvi: kas svarbu – skirtingi žmonės supras skirtingai. Ši knyga taip pat nepretenduoja į absoliutų objektyvumą, nepaisant to, kad stengiausi nešališkai aprėpti kuo įvairesnį nuomonių spektrą. Medžiagos, susijusios su 1941 m. Birželio sukilimu, vis dėlto yra kur kas daugiau, negu iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti. Dalis čia publikuojamų dokumentų buvo skelbta kituose leidiniuose Lietuvoje ar užsienyje. Kai ką teko man pačiam arba su kolegų pagalba išversti iš užsienio kalbų.

Viską, žinoma, ir į kelis tomus vargiai įmanoma sutalpinti. Bet turbūt nėra nė reikalo. Čia tilpo tai, kas man atrodė reikšminga, ką per daugelį šios temos tyrimo metų buvau sukaupęs savo archyve. Svarbu, mano nuomone, yra tai, kad reikšminga Birželio sukilimo problematiką liečianti istorinės medžiagos dalis, išsisklaidžiusi spaudoje ir įvairiuose archyvuose, nuo šiol bus prieinama vienoje vietoje.

Straipsnių, laiškų ir dokumentų kalba palikta netaisyta, išskyrus keletą mažmožių. Savaitraštis Keleivis 1941 m. vis dar laikėsi senovinių savaitės dienų pavadinimų: nedėldienis, pandėlys, utarnikas, etc… Jie keisti į dabar vartojamus: sekmadienis, pirmadienis, antradienis… Taisyti bei suvienodinti vietovių pavadinimai Amerikos lietuvių ir Lietuvos spaudoje: Washington, Chicago, Cleveland ir pan. taisyta į Vašingtonas, Čikaga, Klivlandas ir t. t. Skirtingai rašytų tų pačių asmenvardžių rašyba suvienodinta, užsieniečių pavardės – transliteruotos (išskyrus minimas bibliografijoje). Taip pat suvienodinta korespondencijoje įvairavusi datų rašyba – prisilaikyta dažniausiai to meto korespondencijoje naudotos datos žymėjimo formos: metus ir dieną rašyti arabiškais rašmenimis, o mėnesį – romėniškais. Korespondencijoje randami daugtaškiai laužtiniuose skliaustuose žymi praleidimus laiškų turinio, nesusijusio su knygos tema. Pagal dabartinės lietuvių kalbos reikalavimus suvienodinta didžiųjų ir mažųjų raidžių rašyba, pataisyta skyryba.

Tekstų antraštės – originalios, kaip skelbta spaudoje, išskyrus III skyrių Balsai iš „raudonojo rojaus“. Spaudoje to skyriaus tekstai dažniausiai buvo pavadinti „Laiškas iš okupuotos Lietuvos“. Knygoje, sutelkus juos greta, teko parinkti individualius pavadinimus, atspindinčius laiškų turinį. Tad šio skyriaus antraštės – sudarytojo.
VII skyriaus antraščių dalys laužtiniuose skliaustuose – taip pat sudarytojo. To prireikė, nes daugelis spaudoje skelbtų vokiečių direktyvų būdavo įvardijamos vienodai: „Skelbimas“, „Atsišaukimas“ ir pan. Tad knygoje – sukonkretinama: [Reichskomisaro Lozės] Atsišaukimas, [Komisaro Kramerio] Skelbimas ir t. t.
Pastabos ir komentarai išnašose, jeigu nenurodyta kitaip, – taip pat knygos sudarytojo.

Vidmantas Valiušaitis
Vilnius, 2021 m. rugpjūčio 26 d.

1 [Juozas Girnius] 1941 birželio 23. – Aidai, 1966 m. birželis, Nr. 6. Prieiga internetu: https://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=4957:is&catid=292:6-birelis&Itemid=353
2 J. Senkaus 1951 m. liepos 16 d. laiškas B. Balučiui. Prieiga internetu: http://www.genocid.lt/centras/lt/588/a/
3 J. Bagušauskas. Lietuvos archyvų raida 1940–1990. – Lietuvos archyvai, 1998 m. Nr. 11, p. 24.
4 Žr. Atsiminkime 1941 m. Birželio 23-ąją, paminėkime Tautos sukilimo 80-metį. – Kn. Birželis kvietė į Kovą, I t. – Vilnius, Žara, 2021, 23–25 p.
5 Naujienos, 1939 m. lapkričio 17 d.
6 XX amžius, 1939 m. lapkričio 30 d.
7 Vienybė, 1941 m. gegužės 30 d.
8 Prezidentas Smetona pabėgęs. Darbininkas, 1940 m. birželio 18 d.
9 Bolševikų kariuomenė užėmė Lietuvą. Naujienos, 1940 m. birželio 17 d.
10 Bolševikai išgabeno Sibiran 200 000 Lietuvos gyventojų. Naujienos, 1941 m. liepos 22 d.
11 Bolševikai ištrėmė 200 000 lietuvių. Keleivis, 1941 m. rugsėjo 17 d.
12 Mašinraštis, nuorašas. Hoover Insitution, E. Turausko arch., d. 1, ap. 21. Žr. šio tomo 312–313 psl.