2025-05-10, Šeštadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 941

Višegrado šalių deklaracija dėl Europos demografinio atsinaujinimo

Budapeštas, 2021 m. rugsėjo 23 d.

Pripažindami, kad:

1. Šiandien nė vienoje ES valstybėje narėje ar bet kurioje kitoje Europos šalyje nėra pakankamai vaikų, kad būtų išlaikytas gyventojų skaičius, nežiūrint to, kad dauguma Europos piliečių nori turėti daugiau negu du vaikus.

2. Didžiajai daugumai Europos piliečių šeima yra svarbiausias dalykas.

3. Europiečių proporcija, lyginant su pasaulio gyventojų skaičiumi, stabiliai mažėja. 1960 m. dabartinių ES-27 šalių gyventojai sudarė apie 12 proc. pasaulio gyventojų. Šiandien jų dalis sumažėjo iki 6 proc. ir prognozuojama, kad iki 2070 m. nukris žemiau 4 proc.

4. To pasekmė – senstančios Europos įtaka, konkurencingumas, ekonominė galia ir manevro laisvė naujoje tarptautinėje realybėje blogėja.

5. Pastaraisiais metais Vidurio ir Rytų Europos šalyse imtasi visapusiškų šeimai draugiškų iniciatyvų siekiant pagerinti demografinius rodiklius lygiagrečiai su ekonomikos stiprinimu, taip formuojant veiksmingą ilgalaikį demografinių iššūkių sprendimo modelį.

Pabrėždami, kad:

1. Europos žemynas patiria rimtą demografinę krizę, kuri yra viena iš labiausiai aktualių dabartinių iššūkių mūsų regione.

2. Dėl demografinio nuosmukio mūsų gyventojai sparčiai sensta. Iki 2020 m. piliečių virš 65 metų amžiaus proporcija išaugo iki 21 proc., tuo tarpu piliečių iki 15 metų amžiaus sumažėjo iki 15 proc. Tai tampa dideliu iššūkiu darniai mūsų visuomenių plėtrai bei ekonominiam augimui, kuriam reikalinga kvalifikuota darbo jėga.

3. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti padėčiai kaimiškose ir poindustrinėse vietovėse, kuriose demografinės tendencijos gali nulemti gyventojų skaičius mažėjimą ir kelia ilgalaikę riziką.

4. Europiečių vaikų skaičiaus didinimas yra esminis siekiant išsaugoti Europos krikščioniškąją kultūrą ir kitas religines tradicijas ateities kartoms. Sėkmingas Europos tautas galime kurti tik turėdami stiprias šeimas ir bendruomenes.

5. Yra keletas būdų, kaip spręsti Europos šalių demografinį nuosmukį. Mes pasisakome už paramą šeimoms, palengvinančią joms susilaukti vaikų, kurių europiečiai nori turėti, pasinaudojant vidiniais resursais ir stiprinant bendruomenes.

6. Migracija neturi būti suprantama kaip pagrindinis demografinių iššūkių sprendimo įrankis. Du trečdaliai Europos piliečių pasisako už jų sprendimą remiant europiečių vaikų gimimą ir tik vienas ketvirtadalis mano, kad migracija būtų geras sprendimas.

7. Kiekviena valstybė narė turėtų pati kurti savo šeimos politiką pagal savo konstituciją, tradicijas ir papročius. Šeimos politika yra ir turi likti nacionalinėje kompetencijoje. Mes taip pat nepritariame bandymams kurti ES mokesčių politiką, kuri kliudytų valstybėms narėms formuoti ir įgyvendinti šeimai palankias mokesčių politikas.

8. Europa gali tapti 21-ojo amžiaus nugalėtoja tik tuo atveju, jeigu parama šeimai taps jos veiklos centru.

Mes, pasirašiusieji valstybių ir vyriausybių vadovai, įsipareigojame:

1. Toliau dirbti Europos šeimų saugumo ir klestėjimo labui, keistis savo patirtimi ir geriausia praktika.

2. Siekti įveikti europiečių šeimų vaisingumo trūkumą įgyvendinant veiksmingą šeimos politiką, įskaitant paramą padoriam ir įperkamam būstui įsigyti šeimoms su vaikais.

3. Panaudoti visas turimas priemones ir išteklius tam, kad poros, ypač jaunos poros, galėtų įgyvendinti savo šeimos planavimo tikslus.

4. Pasinaudoti ekonominio augimo teikiama manevro laisve tolesnei paramai šeimoms.

5. Skatinti ir plėtoti darbo ekonomiką užtikrinant padorius atlyginimus ir darbo vietas visoms šeimoms.

6. Dėti visas pastangas vaikų gimdymo ir tėvystės suvokimui visuomenėje gerinti.

7. Raginti skirti demografiniams iššūkiams spręsti pakankamas ES lėšų, kurios būtų prieinamos taip pat ir šalims kandidatėms.

8. Raginti integruoti demografinius kriterijus į visas ES politikas ir numatyti mechanizmus nepalankioms demografinėms pasekmėms sušvelninti.

9. Siekti demografijos pripažinimo vienu iš tvarumo ramsčių ir vienu iš ES Daugiametės finansinės programos prioritetų, o kartu – ir atitinkamo išlaidų perskirstymo, kuris atspindėtų jos reikšmę.


J.E. ANDREJ BABIŠ
Čekijos Respublikos Ministras Pirmininkas

J.E. JANEZ JANŠA
Slovėnijos Respublikos Ministras Pirmininkas

J.E. MATEUSZ MORAWIECKI
Lenkijos Respublikos Ministras Pirmininkas

J.E. VIKTOR ORBÁN
Vengrijos Ministras Pirmininkas

J.E. ALEKSANDAR VUČIĆ
Serbijos Respublikos Prezidentas

 

Prezidentas į LRT tarybą skiria Renatą Šerelytę-Mendeikienę

nuotr.šaltinis

Rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymu, antradienį pasirašė dekretą, kuriuo skiria Renatą Šerelytę-Mendeikienę LRT tarybos nare.

Rašytoja, Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narė R. Šerelytė-Mendeikienė yra 8 romanų, 5 novelių rinkinių, eseistikos knygos, 14 knygų vaikams autorė. Jos romanai išversti į vokiečių, lenkų ir anglų kalbas. Novelių ir eseistikos išversta į anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, italų, ispanų, kroatų, gruzinų, rusų, švedų kalbas.

2009 – 2013 m. R. Šerelytė-Mendeikienė dirbo Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės Spaudos tarnyboje.
„Renata Šerelytė-Mendeikienė yra ne tik viena žymiausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų, bet ir įžvalgi publicistė, aktyvi visuomeninio bei kultūrinio Lietuvos gyvenimo dalyvė. Esu tikras, kad jos įžvalgos ir vertybės pasitarnaus atstovaujant visuomenės interesams LRT taryboje“, – sakė Prezidentas.

LRT taryba sudaroma iš 12 asmenų – visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų, skiriamų 6 metų kadencijai. Keturis LRT tarybos narius skiria Respublikos Prezidentas.

Vidmantas Valiušaitis. Kiek CO2 „paduoda” toks ugnikalnis?

0

Įdomu, kiek CO2 paduoda toks ugnikalnis, lyginant su automobilių išmetimais?

Koks skaičius ir kiek metų jie turi važinėti, kad žala būtų ekvivalentiška?

Gal kas žinote?

https://www.facebook.com/euronews/videos/1009706113196591

Lenkijos prezidentas: aš esu krikščionis, nuolat meldžiuos ir to nesigėdiju

0

Lenkijos Prezidentas Andrzejus Duda / BNS nuotr.

Lenkijos prezidentas Adrzej Duda (Andžejus Duda) dalyvavo „Fox News“ interviu laidoje su Tuckeriu Carlsonu (Takeriu Karslonu), kurioje kalbėjo apie migrantų krizę, Lenkijos šeimos politiką ir religinius įsitikinimus.

A. Duda teigė, jog dar 2015 m. prasidėjus Europoje migrantų krizei, Lenkija atmetė bet kokias kvotas, kurias bandė įpiršti Vokietija.

„Mes labai aiškiai pasakėm. Kas nori atvykti į Lenkiją ir yra iš tikrųjų persekiojamas, gali tai padaryti. Tačiau tokia migracija negali vykti per jėga užtvindant šalis nares neaiškiais asmenimis, o jei kas atvyksta ir nori išvykti iš mūsų šalies, tai mes jų nelaikysim“, – sakė prezidentas.

A. Duda taip pat pasidalino įžvalgomis apie tikėjimą ir šeimą. „Aš esu krikščionis, praktikuojantis katalikas. Aš meldžiuosi ir tikrai to nesigėdiju. Šeimos vertybė man yra neįkainojama, todėl remiu šeimas ir esu prieš abortus. Aš ginu gyvybę. Esu įsitikinęs, kad kiekviena gyvybė yra šventa ir turi būti ginama“, – sakė jis.

Lenkijos prezidentas pabrėžė, kad Lenkijos Konstitucijoje šeima yra aiškiai apibrėžta kaip vyro ir moters sąjunga. Kalbant apie demografinius iššūkius, vyriausybės pagalba skiriant vaiko pinigus buvo vienas pagrindinių prezidento ir valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ pažadų rinkėjams. A. Duda atkreipė dėmesį, kad šiandien neįmanoma įsivaizduoti sėkmingos šeimos politikos be tokios paramos.

„Šeimos turi būti remiamos labiausiai, kadangi šeima – tai kiekvienos tautos pagrindas. Viskas prasideda tik nuo šeimos“, – sakė Lenkijos lyderis.

Edvardas Čiuldė. Kas iš mūsų yra kvailas?

0

Nemėgstu dalyvauti viešose diskusijose intymiomis temomis. Toks atsargumas tikriausiai susiformavo dėl liūdnos patirties dar sovietiniais laikais, kai būdamas paaugliu labai susidomėjęs ir užsiangažavęs sekiau išvešėjusią diskusiją žurnale „Tarybinė moteris“ neįtikėtinai intriguojančiu klausimu – nuo kada reikėtų pradėti lytinį gyvenimą, iki ar po vestuvių?

Kas dabar galėtų papriekaištauti, kad anais laikais nebuvo diskusijų, a?

Nieko nesakykite, – ir anais laikais sporadiškai užsimegzdavo diskusijos tokiomis intymiomis temomis kaip minėtoji, nors atsakymas buvo žinomas iš anksto – „Neskubėk!“, man pačiam vis tik kėlęs didelį nerimą dėl to, ar nepavėluosiu į gyvenimo šventę?

Dabar, sukaupęs didžiulę gyvenimo patirtį po vestuvių, aš, kaip atrodo, esu jau pakankamai subrendęs įsivelti į kito ne mažiau intymaus klausimo – kas yra kvailumas – pasvarstymus.

Kad ir kaip bandžiau spyriotis, ragindamas save neprasidėti, kaip matote, vis tik nesugebėjau susiturėti, išprovokuotas gerąja to žodžio reikšme (?) Mindaugo Liaudenskio straipsnio Apie kvailumą dienraštyje, kurį aš pats, nežiūrint visko, būčiau linkęs laikyti labiausiai objektyviu leidiniu tarp didžiųjų Lietuvos žiniasklaidos rinkos žaidėjų.

Žinia, būtų straipsnis kaip straipsnis, jeigu ne išryškėjusi pastanga padrikai čia pateiktoms definicijoms suteikti konceptualų pagrindą, straipsnio pabaigoje kaip paradigminį kvailio pavyzdį nurodant Vytauto Radžvilo ir Nidos Vasiliauskaitės personas (sic).

Nepulsiu įrodinėti, kad akademiniai laipsniai ir geri studentų atsiliepimai, taip pat gausus pasekėjų ratas yra skiepas visam gyvenimui nuo kvailumo, tačiau šįkart stebina tai, kad minėtas autorius kaip iliustraciją pateikia labai skirtingų asmenybių veiklos ir pasisakymų pavyzdžius, siekdamas pritemti prie forsuotai vienareikšmiškos išvados.

Iš tiesų, kas gali būti bendro tarp Nidos Vasiliauskaitės ir Vytauto Radžvilo, kaip atrodytų, žmonių, atstovaujančių visiškai skirtingoms mąstymo pakraipoms?

Be to, jeigu ir advokataučiau jiems neprašytas, tai ne vienodai nuoširdžiai, tačiau drauge privalau pripažinti, kad tiek vienas, tiek kitas šiandien atstovauja nekonformistiniam nusiteikimui, kiekvienas iš jų savaip stoja prieš neregėtą konjunktūros įsismarkavimą Lietuvoje. Taigi ar nėra taip, kad tas pats Liaudenskis kvailumą būtų linkęs nusakyti kaip konjunktūrinio nusiteikimo trūkumą.

Toks konjunktūrinis kvailumo supratimas savaime yra konjunktūrinis kvailumas. Taigi kvailumo apibrėžimui kaip atsparos taškas yra reikalinga labiau ar menkiau išplėtota proto samprata, bent apytikriai apčiuopta proto idėja, ar ne?

Jeigu mūsų savo ruoštu netenkina tas „labiau ar menkiau“, „daugiau ar mažiau“, tokiu atveju akys savaime nukrypsta į I.Kantą, „Grynojo proto kritikos“, kaip labiausiai fundamentalaus filosofijos veikalo Vakarų mąstymo istorijoje, autorių.

Žinia, pagal savo pagrindinių veikalų pavadinimus I. Kantas yra vadinamas kritinės filosofijos kūrėju, nors, kaip žinome, žodis „kritika“ čia nereiškia kokio nors suniekinimo, pažeminimo, o yra žmogaus pozityvių mentalinių sugebėjimų pamatavimas, jų inventorizacija.

Kita vertus, šios temos plėtotės požiūriu įdomiausia yra tai, kad I. Kanto filosofijoje atveriama proto raiškos ir intelekto veiklos kritinė inventorizacija neįgalina kvailumo aptikti kaip proto ar intelekto trūkumo. I. Kanto požiūriu, tai, ką vadiname žmogaus bukumu ar kvailumu yra ne proto ar intelekto, o sprendimo galios trūkumas, nuo savęs dar pridursiu, vaizdi tokios negalios iliustracija.

Trumpai drūtai tariant, pagal I.Kantą sprendimo galia yra sugebėjimas intelekto nustatytas ar proto teikiamas taisykles taikyti atskiram atvejui (dedukcinė sprendimo galia) arba atpažinti atvejo priklausomybę taisyklei (refleksinė sprendimo galia), apskritai yra sugebėjimas subordinuoti taisyklei, t. y. skirti ar atvejis paklūsta duotajai taisyklei, ar ne. Taigi I.Kanto filosofijoje sprendimo galia yra apibrėžiama kaip užimantis tarpinę padėtį tarp intelekto ir proto sugebėjimas ir, kaip matėme, sprendimo galios trūkumas čia nusakomas kaip bukumo suvešėjimo pagrindas.

Tarkime, proto ir intelekto trūkumai taip pat nesunkiai yra atpažįstami kaip žmogaus nesugebėjimas peržengti savo betarpišką aplinką, galop kaip nemokšiškumas, tačiau, kaip sako liaudies patarlė, bėgant laikui, į protą yra ateinama, o intelekto turtus galima susikrauti studijuojant, mokinantis, dirbant intelektinį darbą. Kita vertus, pagal I.Kantą, sprendimo galios neįmanoma paprasčiausia išmokti, jos esą negali atstoti jokios įkaltos ar iškaltos žinios, įdedamos pastangos esą tokią galią leidžia išlavinti tik juokingai menku laipsniu.

Diskusijose dėl demokratijos likimo šiandien jau beveik savaime teisingu laikomas teiginys, kad nėra jokio reikalo kiekvieną kartą išrasti dviračio iš naujo, esą užtenka sugebėjimo adaptuoti bendrąsias demokratijos taisykles kiekvienam atskiram atvejui. Klausimas įgyja principinę reikšmę ypač šiuo metu, kai Rusija vis garsiau kalba apie savosios rusiškosios demokratijos tipą, įrodinėdama, jog didesnę sėkmę garantuos nusiteikimas bendrąsias demokratijos vertybes skiepyti ne aklai, bet atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, taip sakant, įvertinus šalies specifiką ir tradicijas.

Iš pradžių skamba tarsi ir neblogai, tačiau tokio samprotavimo ydingumą atidengia elementarus pastebėjimas, kad čia trūksta būtent refleksinės sprendimo galios, kai atskiras atvejis yra pridengiamas svetima jam taisykle.

Tačiau neguodžia ir priešingas pavyzdys, kai demokratizacija yra suprantama išimtinai kaip imitacinis parodomasis procesas, kaip niekam nereikalingų surogatų gamyba. Tai primena tą tragikomišką atvejį, kai žmogus nusipirkęs vejos sėklą ir apsėjęs ja kiemą, susilaukė ridikėlių derliaus. Tarkime, jo bėda buvo aklas pasitikėjimas ženklinimo praktika, įsitikinimas, kad įvardijimai veikia savaime.

Niekas negalėtų užginčyti laisvosios rinkos ir demokratinės visuomenės tvarkos ryšio, tarpusavio priklausomybės, tačiau, regis, padaugintume dviprasmybes, jeigu įsibėgėję pradėtume skelbti, kad demokratija yra laisvosios rinkos iškamša, tiesiogiai iškišamas produktas, kurį mes, laisvi žmonės, galintys laisvai keliauti, skelbti savo mintis, išrinkti ir kritikuoti valdžią, vartojame kaip ir kitus produktus visa apimtimi, iki pilnutinio pasitenkinimo, tapdami tobulais demokratijos vartotojais. Tokiu atveju, pasakę A, turėtume pasakyti ir B, kad demokratija, kaip ir bet koks kitas laisvosios rinkos produktas, yra parduodama ir perkama. Tačiau parduodama ir perkama demokratija yra bjauri alternatyva tikrajai demokratijai.

Kita vertus, čia man rūpi truputėlį kitas demokratijos vartojimo aspektas vartotojų visuomenėje. Jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime pagal nusistovėjusią inerciją, atpažindami vartojamą objektą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui.

Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija ar Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį demokratijos pavidalą, patogų vartojimui objektą, kai tariama tikrovė yra panašesnė į tikrovę labiau už pačią tikrovę. Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties demokratiškai tvarkomoje visuomenėje yra galima tik tada, kai mes patys, netobulos būtybės, esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai, bet labiau – pagiežingi, kartais pikti ir įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai.

Kaip atrodo bent man, būtent dėl antikonjunktūrinio nusiteikimo trūkumo mūsų Lietuvėlės išpurentoje dirvoje buvo pasėta demokratijos sėkla, iš kurios galiausiai išdygo ne kas kita, o Trojos arklys. Jeigu norite, Trojos arklio sindromu aš pats esu linkęs pavadinti tą dabar Lietuvoje susiformavusią valdžios sistemą, kai svarbiausiu valdžios rūpesčiu tampa jau ne lietuvių tautos, o greičiau Izraelio interesai. Drauge būtina pastebėti, kad dirbtinai puoselėjama ir pritempiama prie kiekvieno pavyzdžio, valdžios palaikoma konjunktūra yra valstybę naikinanti stichija.

Įdomu tai, kad pasaulio tautų pasakose labai panašiai kaip ir. I.Kanto filosofiniame palikime yra nusakomas bukos galvos fenomenas, siužeto plėtotėje atpažįstamas kvailumo triumfas. Žinoma, čia turime galvoje ne trečiąjį brolį Joną, vadinamą kvailiu, kuris, kaip išaiškėja yra daug protingesnis už vyresniuosius brolius, o humoristinių pasakų siužetą, bylojantį apie tai, kaip tikras kvailys patiria dideles negandas, neteisingai pritaikęs mamos pamokymą (intelekto nustatytą ar proto teikiamą taisyklę) atskiram atvejui. Mama išleisdama savo sūnų kvailį aplankyti giminaičių perspėja, kad pakeliui sutikus laidotuvių procesija reikia nusilenkti, persižegnoti, išreikšti užuojautą artimiesiems, tačiau atsitiko taip, kad mūsų nelaimėlis, sutikęs vestuvių procesiją, neatpažino atvejo savitumo ir išsakęs savo užuojautą jauniesiems skaudžiai gavo į kuprą.

Galiausiai, baigdamas šį pasisakymą, nieko netvirtinu, o tik klausiu – ar būtų geriau, jeigu savo ruožtu sutikęs pro miestus ir kaimus slenkančią Lietuvos laidotuvių procesiją, kvailys dėl konjunktūrinių sumetimų imtų ploti katučių, po to pradėtų šokti su pritūpimais, plekšnodamas sau per kelius ir užpakalį delnais, sveikindamas procesijos dalyvius su įsisiautėjusia gyvenimo švente?..

 

 Robertas Šarknickas. Nė vienas nepasislėpsime nuo gamtos katastrofų

0

„Manau, jog kadaise žmoniją po pažangaus vystymosi periodo užliejo išsigimimo, arba involiucijos, banga. Mes murkdomės joje ir jeigu nesuvoksime, ką reikia daryti, ištiks tai, kas ištiko kitas gyvybės rūšis: iš 500 milijonų rūšių, kurios egzistavo Žemėje per 3,5 milijardo metų, šiandien liko tik mažiau kaip 2 milijonai – kitos išmirė“, – sako filosofijos mokslų daktaras Sigitas Rudzevičius, įvairių Europos ir JAV universitetų vizituojantis profesorius, Tarptautinės globalistikos komisijos narys.

Kodėl apie tai reikia kalbėti, turbūt daugumai aišku pakėlus akis į televiziją, užsienio spaudą, vykstančias gamtines stichijas, kurių su kiekvienais metais tik daugėja. Daugėja dėl augančio poreikio vis patogiau gyventi – tai akivaizdu. Per paskutinius šimtą metų pramonė žengė ne gamtos naudai, o tikslu įgyvendinti mūsų ir savo egoistinius poreikius.

Štai ką radau viename straipsnyje apie mokslininko S. Rudzevičiaus išsakytas mintis: „Kas bus, jei ir toliau vis didės žmonių skaičius, gamtos tarša, mažės jos ištekliai, mokslininkai gaudavo tą pačią išvadą: nepažabojus beprotišku tempu didėjančio gamybos augimo, XXI amžiaus viduryje žmoniją ištiks katastrofa.

S. Rudzevičiaus įsitikinimu, išvengti jos galima, tačiau reikia perorientuoti mokslą ir suprantamai išaiškinti žmonėms, kas jų laukia, jeigu jie nekeis savo neprotingų vartojimo ir kitų įpročių.

Pateiksiu trumpą ištrauką iš S. Rudzevičiaus teksto:

„– Kas tos globalinės problemos ir kodėl jos kyla?

Žmogus paliko gyvosios gamtos pasaulį deformuotas. Mes netgi nežinome kaip reikiant savo kilmės – tarkim, kodėl nulipome nuo šakų. Dabar kai kas teigia, jog mus, kaip nevykėlius, nuo jų nuvijo stipresnės beždžionės ir tada mes iš nevilties atsistojome ant dviejų kojų.

Ilgainiui žmogus, skirtingai nuo kitų gyvūnų, pamiršo savo fizinių poreikių saiką ir vartoja daugiau negu jam reikia. Šitaip atsiranda nuosavybė, ji traukia paskui save pyktį, pavydą, agresiją, vagystes, karą ir kitas nelaimes. Tarp gyvūnų viskas žiauru, bet kartu ir labai paprasta: žudyk tiktai tiek, kiek suvalgysi. Kiek krokodilas nužudo per savo gyvenimą? Maždaug 30 stambesnių gyvūnų. O mes, žmonės? – Pirmasis pasaulinis karas – 20 milijonų aukų, antrasis – 50 milijonų.“

Per paskutinius ketverius metus daug yra kalbama apie įvairių mokesčių didinimą, bet ne apie būtinybę keisti taršias technologijas į netaršias. Mokesčiais yra gąsdinami piliečiai, reikalaujama nebesivažinėti taršiais automobiliais, tik nemanau, kad čia yra pats teisingiausias kelias. Kol ne tik Lietuvos bet ir pasaulio žmonija supras, kad tarša vis dėlto yra blogis, tol turėsime dar didesnes gamtos stichijas. Mano manymu, taršos mokesčių didinimas, prisidengiant kitomis mokesčių lengvatomis, šios problemos neišsprendžia – tai tik mažas skruzdėlės žingsnis į priekį. Baisūs ir kiekvienais metais augantys karščiai, gaisrai, potvyniai, ledynų tirpimas raudonomis raidėmis rašo: keiskitės dabar.

Europos Sąjunga skirsto finansavimą visoms Europos Sąjungos valstybėms ir viena biudžeto eilučių skirta gamtos taršos mažinimui. Tai geras žingsnis, žinoma, jis labai pavėluotas, tai turėjo būti daroma dešimtmečiais anksčiau. Bet žmogus yra savanaudis iš prigimties, kai įvyksta kažkas baisaus, tik tada imasi veiksmų. Bent jau dabar – išsigando, tai kažkiek ir kažką daro. Bet pramonės magnatai, kurie siurbia naftą kone šimtmetį, sunkiai užleidžia vietą elektros pramonei ir smarkiai trukdo permainoms link žaliosios ekonomikos.

Grįžkime prie biudžeto.

Būsimas septynerių metų 2,2 milijardų eurų finansavimas yra skirtas Lietuvai. Tiesa, kol kas nėra aiškumo, kiek iš šios sumos bus skirta taršos mažinimui. Bet žingsnis padarytas – žaliasis kursas turi judėti į priekį. Tik ar automobilių taršos mokesčiai tai išgelbės ir ar surinktos lėšos bus skiriamos gamtai saugoti, išlieka neaišku. Mano įsitikinimu, Europos Sąjungos ir Lietuvos biudžeto lėšos turi būti skiriamos pačiai technologijai persiorientuoti.

Taršos mokesčių pakėlimas smogs mažiau uždirbantiems gyventojams, kurių automobiliai, na, reikia pripažinti, yra nebe pirmos jaunystės – pagal kišenę. Trumpai tariant, koks valstybės biudžetas, koks jo surinkimas, tokie ir automobiliai. Jei valstybė daugiau rūpintųsi žmonėmis, gal ir automobiliai būtų mažiau taršesni.

Nebesileidžiant į detales, svarbu pažymėti, kad taršos mokestis turi būti. Tik ar jis turi būti ne pagal žmogaus kišenę? Gal reiktų dar visas pastangas skirti ne tik mokesčių didinimui, bet ir miesto infrastruktūros gerinimui – dviračių takams, elektriniams autobusams, švietimui, medžių kirtimų skaičiaus mažinimui, vartojimo minimalizavimui. Žmonijos skaičiai planetoje vejasi aštuonis milijardus, vartotojų poreikis auga vis labiau – tai atspindi planetoje vykstančios katastrofos.

Ir pabaigai – anglų biologo bei rašytojo A. Keslerio pastebėjimai, kuris daugiausiai akcentavęs minėtą žmonių vidurūšinę agresiją:

Globalines problemas žmogus sukelia dėl savo nenormalių santykių su gamta, su kitais žmonėmis ir pats su savimi. Ekologinės problemos: baisi aplinkos tarša, kuri vis didėja ir bumerangu muša per mūsų paveldimumą (ozono skylė, šiltnamio efektas ir t. t.); biosferos ritmo sulaužymas (dėl žmogaus kaltės žūva vis daugiau augalų ir gyvūnų rūšių. Tuo pačiu mes pjaunam savo bambavirkštę, nes be biosferos negalime gyventi); spartus gamtos išteklių naikinimas – juos sekiname, vaikydamiesi vis didėjančio pelno, kad patenkintume savo neprotingus poreikius.

Kitos globalinės problemos – demografinė (kito amžiaus viduryje žmonių bus apie 15 milijardų, tuo tarpu žemės ūkis tegalės išmaitinti 10 milijardų), karai bei branduolinio susinaikinimo grėsmė, turtinės nelygybės ir socialinės priespaudos priešprieša tarp Šiaurės ir Pietų šalių, galinti virsti grandiozinėmis rasinėmis batalijomis, ir t. t.“

Šios mega problemos vienodai pavojingos ir zulusui, ir čiukčiui, ir pigmėjui, ir lietuviui, ir bet kurios kitos šalies gyventojui – nė vienas mūsų niekur nuo jų nepasislėps.

Beveik prieš 30 metų Jungtinės Tautos paskelbė: jeigu vartojimo lygis nepakis, naftos ir dujų užteks 80 metų, akmens anglies – 100 metų. Baigiasi aukso, sidabro ir kitų retųjų metalų atsargos.

Dr. Valdas Kilpys. Juokas ta pandemija – skiepykitės nuo infodemijos

0

Autorius yra VDU Katalikų teologijos fakulteto lektorius, žurnalistas.

Pastarieji du kovidiniai metai sudarė puikias sąlygas plėtoti sąmokslo teorijas. Radosi visas debesis naujų fantazijų: koronavirusą skleidžia 5G ryšys, liga sugalvota Bilo Gateso ar kokių slaptų draugijų, siekiančių visus suvaryti į kontroliuojamą rojų (ar pragarą, nelygu ką palaikai) ar, galiausiai, kad ligos apskritai nėra kaip ir visų, negaluojančiųjų.

Regis, pandeminis laikas paskatino kitos, dar pavojingesnės, bacilos – infodemijos – gimimą. Pateiksiu keletą priežasčių, kodėl taip nutiko. Jas suvokus ir prisitaikius sau, įmanoma atsikratyti daugelio keistų, kartais net persekiojančių, įsivaizdavimų apie „tikrąją tiesą“. Pasaulis tampa ne toks priešiškas, ir gyventi jame tiesiog jaukiau.

Pirmoji, pagrindinė priežastis: infodemijos plitimui reikalingas nestabilumas. Jo turime pakankamai. Žmogaus psichosocialinė prigimtis trūks plyš reikalauja paaiškinimų, struktūravimo, dėsningumų bet kokiam sudėtingam reiškiniui, procesui ar faktui. Jų neturint sąmonė pradeda rankioti įvairias informacines šiukšles ir jomis vadovautis darant išvadas.

Esant užterštai informacinei aplinkai (o sakyti, kad Lietuvoje ji yra švari neapsiverčia liežuvis) asmuo gauna prastus pagrindus išvadų darymui, todėl mūsuose, o ir pasaulyje, sąmokslo teorijų nors vežimu vežk. Egzistuoja net mokslinis tokio reiškinio įvardijimas — apofenija. Jos paveiktas žmogus mato prasmę atsitiktinėse, beprasmėse struktūrose ir reiškiniuose.

Antra, pačios medijos tapo infodemijos įkaitėmis. Permeskite akimis pagrindinius Lietuvos naujienų portalus ir surašykite pasikartojančias naujienas. Pridėkite televizijas, ir pasidarys aišku, kad kasdien gauname beveik identišką žinių „patiekalą“, nors naudojamės skirtingomis „naujienų virtuvėmis“. Racionas yra labai skurdus, tad medijų teikiamų žinių pagalba su(si)tvarkytas chaotiškas pasaulis pradeda reikalauti kiek platesnius kontekstus apimančių sąmokslo teorijų.

Išsivaduoti iš to galima plečiant žinių racioną (skaityti daugiau ir įvairesnių medijų užsienio kalbomis), bet tam visuomet trūksta laiko ir, svarbiausia, noro. Infodemijos įveikai reikalinga proto pastanga yra tokia pat sunki kaip kad kasdienis ryto pabėgiojimas.

Trečia, žmogaus prigimtis yra labai palanki infodemijos plitimui. Taip buvo, yra ir bus per amžius. Paslapčių trauka, valdžia ar įtaka žinant daugiau už kitus, ar tiesiog noras susireikšminti, niekur nedingo. Ir nedings.

Tačiau pasaulis yra gerokai paprastesnis, nei žmogus yra linkęs manyti. Ir chaotiškesnis. Jo nevaldo žydų išminčiai, ateiviai, masonai, reptiloidai, gėjai ar kokia turčių taryba. Puikiai žinau, kad egzistuoja trys pagrindiniai motyvai priimant sprendimus. Ir jie yra universalūs: a) kvailumas, b) gobšumas, c) baimė nukentėti. Išimtį ar indulgenciją nuo jų galima gauti tik per tikėjimą. Tikint motyvai keičiasi gana radikaliai, bet ši tema reikalauja atskiro teksto.

Socialinis pavyzdys arba įrodymas gyvenimu veikia labiau, nei įtikinamiausi faktai.

Ketvirta, infodemija yra užkrečiama. JAV socialinis psichologas Stanley Milgram Niujorke atliko eksperimentą: judrioje gatvėje pastatė žmogų, kuris vieną minutę intensyviai žiūrėjo į dangų. Radosi pasekėjų. Pastačius penkis žmones, žiūrėtojų dangun kiekis padidėjo keturis kartus. Kai dangun žiūrėjo 15 žmonių, iš karto prie jų prisijungė dvigubai daugiau praeivių. Socialinis pavyzdys arba įrodymas gyvenimu veikia labiau, nei įtikinamiausi faktai.

Galima be paliovos taukšti apie skiepų naudą, būtinybę turėti Galimybių pasus, kaukių nešiojimo reikalingumą, tačiau kai plinta infodemija, kitos pandemijos įveikiamos gerokai sunkiau. Nes būtent jos pačios ir gamina „virusus“ infodemijai.

Siūlau nuo jos skiepytis, nors, tiesą pasakius, skiepai dar neišrasti. Kiekvienas antigenus susikuriame asmeniškai sau. Jei norime.

Rugsėjo 28 d. DIENOS ĮVYKIŲ PANORAMA

Demografijos viršūnių susitikimas Budapešte: „demografijos žiema“ kelia grėsmę visam išsivysčiusiam pasauliui

„Vengrijos valdžia deda visas pastangas padėti šeimoms ir nutraukti keturiasdešimt metų trunkančią gyventojų skaičiaus mažėjimo tendenciją“, – teigė Katalin Novak, už šeimos reikalus atsakinga ministrė be portfelio, sakydama sveikinamąjį žodį per ketvirtąjį Demografijos viršūnių susitikimą Budapešte. Novak pabrėžė, kad „demografinė žiema“ kelia grėsmę visam išsivysčiusiam pasauliui, taip pat ir Vengrijai, todėl bendradarbiavimas ir tokie renginiai kaip šis viršūnių susitikimas yra būtini, siekiant rasti problemos sprendimą. Susitikimas sieks atkreipti dėmesį į sąryšį tarp demografinės padėties ir tvarumo ir jame pasirodys 70 kalbėtojų iš 18 valstybių. Tikimasi susilaukti apie 500 svečių, tarp kurių bus valstybių ir religiniai vadovai, mokslininkai bei nevyriausybinių organizacijų atstovai. Savo pranešimo metu, Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius teigė, kad demografinės problemos tampa svarbiausiu politiniu klausimu, kadangi jis susijęs su „mūsų išlikimu.“ Serbijos vyriausybė pasimokė iš praeito demografijos viršūnių susitikimo ir priėmė kelias naujas priemones, remdamasi Vengrijos pavyzdžiu. Kalbėdamas apie socialinių medijų įtaką šiuolaikinei visuomenei, Vučičius paminėjo, kad „liberalus politinis marksizmas“ sugundė žmonės užsiimti veikla, pakeičiančią dalį jų gyvenimo, bet tuo pat metu atimančią kitą gyvenimo dalį. Vučičius taip pat palietė teisės viršenybės temą, kuri, jo manymu, tampa botagu, skirtu priversti „maištingesnes“ šalis paklusti.

Covid-19 situacija

Nustatyti 1225 nauji COVID-19 atvejai, mirė 11 žmonių, 2856 žmonės paskiepyti pirmąja vakcinos doze. Ligoninėse šiuo metu gydomi 1162 žmonės.

Praėjusią savaitę fiksuota trečdaliu daugiau protrūkių nei savaite prieš tai, daugiausia – ugdymo įstaigose. „Jau dešimt savaičių iš eilės fiksuojame protrūkių kreivės kilimą ir, vertinant absoliučiais skaičiais, esame maždaug žiemos mėnesių lygyje“, – sakė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro vadovė Giedrė Aleksienė.

Premjerė Ingrida Šimonytė pranešė, kad Vyriausybė galbūt jau šį trečiadienį svarstys grąžinti privalomą kaukių dėvėjimą uždarose patalpose. Pasak jos, tam neprireiks skelbti karantino, pakaks dabar galiojančios ekstremalios situacijos.

Rusija užregistravo iki šiol didžiausią mirties nuo COVID-19 atvejų skaičių per parą – 852.

Jungtinių Valstijų prezidentas Joe Bidenas pasiskiepijo pastiprinamąja vakcinos nuo COVID-19 doze.

NT rinka

Lietuvos bankas pasiūlė nuo kitų metų pradžios nuo 15 iki 30 proc. didinti pradinį įnašą skolinantis antram būstui, o nuo kitų metų liepos kredito davėjams taikyti papildomą 2 proc. kapitalo rezervą būsto paskolų portfeliui. Tokiomis priemonėmis siekiama suvaldyti kaistančią nekilnojamojo turto rinką. NT vystytojai sprendimus vadina pavėluotais ir pertekliniais, bankai teigia, kad papildomas rezervas būsto paskoloms gali didinti jų palūkanas.

Migrantų krizės padėtis

Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė susitiko su Danijos migracijos ministru. Ji teigė, kad ši šalis palaiko Lietuvos siekį finansuoti fizinį barjerą iš ES lėšų. A. Bilotaitė taip pat patvirtino, jog Lietuva sieks ES migracijos taisyklėse leisti migrantų apgręžimą esant ekstremaliai situacijai.

Sostinės Naujininkų mikrorajone šią savaitę apgyvendinta 80 migrantų, planuojama čia įkurdinti dar 200, daugiausia – šeimų su vaikais.

Streikas

Vilniaus viešojo transporto profesinė sąjunga inicijuoja balsavimą dėl streiko – darbuotojams pritarus, įspėjamieji dviejų valandų streikai planuojami spalio 21 ir 22 dienomis anksti ryte.

Prezidentas apie kelių finansavimo pertvarką: būtinas lėšų skirstymo depolitizavimas

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį susitiko su susisiekimo ministru Mariumi Skuodžiu. Susitikime aptarti kelių finansavimo sistemos ir viešojo transporto sistemų pertvarkų, taip pat regionų bendradarbiavimo su Susisiekimo ministerija klausimai. Prezidentas su ministru aptarė Susisiekimo ministerijos parengtą Kelių plėtros ir priežiūros programos finansavimo įstatymo pakeitimo projektą. Šalies vadovo dar prieš metus pasiūlytais įstatymo pakeitimais siekiama įtvirtinti savivaldybių kelių projektų tvarumo principus. „Svarbu, kad savivaldybės pačios galėtų prognozuoti lėšų panaudojimą tęstiniams projektams, o vietinės reikšmės keliams būtų didinamas finansavimas“, – sakė Prezidentas.

Diana Nausėdienė ragina moteris drąsiai dalyvauti vėžio profilaktikai skirtose programose

Antradienį Diana Nausėdienė dalyvavo jau 13 metus Tarptautinės Vilniaus moterų asociacijos organizuojamame renginyje „Sužydėjusi viltis“. Iniciatyvos „Sužydėjusi viltis“ tikslas yra paskatinti moteris pasitikrinti sveikatą, dalyvauti vėžio profilaktikai skirtose programose, taip pat surinkti lėšų, kurios būtų skirtos inovatyvioms medicinos priemonėms įsigyti gydant krūties vėžiu sergančias moteris. „Kiekviena, išgirdusi šią diagnozę, ją išgyvena savaip – skausmingai, nerimastingai, ir viltingai. Bet visoms yra būtinas visokeriopas palaikymas bei parama. Geras žodis, padrąsinantis apkabinimas ir moderniausi gydymo metodai gali grąžinti moterims gyvenimo džiaugsmą ir sveikatą“, – renginio metu sakė D. Nausėdienė.

Prezidentas į LRT tarybą skiria Renatą Šerelytę-Mendeikienę

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymu, antradienį pasirašė dekretą, kuriuo skiria Renatą Šerelytę-Mendeikienę LRT tarybos nare. Rašytoja, Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narė R. Šerelytė-Mendeikienė yra 8 romanų, 5 novelių rinkinių, eseistikos knygos, 14 knygų vaikams autorė. Jos romanai išversti į vokiečių, lenkų ir anglų kalbas. Novelių ir eseistikos išversta į anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, italų, ispanų, kroatų, gruzinų, rusų, švedų kalbas.

Energijos kainos

Premjerė pranešė, kad Vyriausybė netrukus pasiūlys priemones, kaip amortizuoti smarkiai augančias dujų, elektros ir šildymo kainas gyventojams. Tarp svarstymų – elektros rinkos liberalizavimo terminų atidėjimas.

Nuo sausio siūloma leisti steigtis mažiems sidro gamintojams

Nuo 2022-ųjų Lietuvoje galėtų atsidaryti mažos privačios natūralios fermentacijos sidro gamyklėlės, savo reikmėms gaminančios iki 10 tūkst. litrų šio gėrimo. Jų, kaip ir smulkiųjų alaus, midaus ir vaisių vyno gamintojų, siūloma nereikalauti turėti tyrimų laboratoriją. Tokias Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas Seime registravo 13 parlamentarų, priklausančių valdantiesiems. Iniciatoriai teigia, jog tai sudarys sąlygas atsirasti smulkiems sidro gamintojams, kurie dėl didelių reikalavimų dabar neveikė.

Niujorko gubernatorė: nevakcinuotus darbuotojus pakeisime imigrantais

Niujorko Gubernatorė Kathy Hochul paskelbė, kad valstijos sveikatos darbuotojai, kurie nepasiskiepijo covid vakcina, bus keičiami imigrantais. „Tie, kas nesiskiepija, tuos darbe pakeisime. Turime visą eilę priemonių išspręsti šiai situacijai. Su centrine valdžia šiuo metu deramės, kad ji išduotų kuo daugiau darbinių vizų užsieniečiams, kurie galėtų užimti darbo vietas sveikatos ir priežiūros srityje, – sakė gubernatorė.

Cvirkos skveras

Paveldosaugininkai įtraukė sostinės Petro Cvirkos skverą į saugomų vertybių registrą. Kultūros ministras Simonas Kairys sako, kad šis sprendimas turėtų nuraminti dalį visuomenės, kuri tikisi, kad nukėlus P. Cvirkos paminklą ši erdvė toliau liks skirta visuomenės poreikiams.

Atlikėjo teismas

JAV ritmenbliuzo superžvaigdė R. Kelly nuteistas už vadovavimą ne vieną dešimtmetį veikusiai lytinio išnaudojimo schemai. Prisiekusieji pripažino atlikėją kaltu dėl sistemingo moterų ir paauglių verbavimo ir rengimo seksui, taip pat žiauraus jų išnaudojimo. Už tai gresia bausmė iki gyvos galvos, ji bus paskirta vėliau.

Lenkijos atsitraukimas

Trys Lenkijos Krokuvos, Žešuvo ir Liublino regionai regionai atšaukė savo deklaruotą „zonų be LGBT ideologijos“ statusą. Toks žingsnis žengtas Europos Sąjungai pradėjus teisinius veiksmus ir pagrasinus sustabdyti finansavimą.

Danijos „Samskip“ įsigijo Lietuvos įmonę „Sea Connect“

Didelė Danijos transporto ir logistikos bendrovė „Samskip“ plečia veiklą Baltijos šalyse – ji įsigijo Lietuvos jūrų krovinių logistikos įmonę „Sea Connect“, BNS patvirtino įmonės direktorius. Pasak Viačeslavo Puzemskio, įmonė bus pavadinta „Samskip Sea Connect“ ir toliau plukdys krovinius tarp Roterdamo, Hamburgo ir Sankt Peterburgo uostų, taip pat toliau valdys tris nuomojamus konteinerinius laivus. „Šis įsigijimas sustiprina mūsų pozicijas Rusijoje, Nyderlanduose ir tarp pagrindinių Baltijos uostų“, – laivybos naujienų portalui „The marytime Executive“ sakė „Samskip“ generalinis direktorius Karis Peka Laksonenas.

Tyrimas dėl Navalno

Rusijos tyrėjai pranešė pradėję naują ekstremizmo tyrimą prieš įkalintą Kremliaus kritiką Aleksejų Navalną ir jo bendražygius.

Korėjos bandymai

Šiaurės Korėja į jūrą paleido, kaip manoma, trumpojo nuotolio raketą. Naujausias branduolinių ginklų turinčios Šiaurės Korėjos raketų bandymas iškėlė klausimų dėl neseniai Pchenjano pateikto pasiūlymo derėtis su Pietų Korėja nuoširdumo.

Lietuva nėra valstybė. Todėl ji neturi ir negali turėti demografinės ir šeimos rėmimo politikos

Rugsėjo 23-24 dienomis Vengrijoje vyko 4-asis Budapešto aukščiausiojo lygio Vidurio rytų Europos valstybių vadovų susitikimas demografiniais klausimais. Konferencijose pranešimus skaitė 70 pranešėjų iš 18 šalių, įskaitant valstybių vadovus bei religinius lyderius, mokslininkus bei nevyriausybines organizacijas. Šalių lyderiai pasirašė jungtinę Budapešto demografinio aukščiausiojo lygio susitikimo deklaraciją, palaikančią šeimas. Susitikime dalyvavo ir 3 Latvijos atstovai (gerovės ministras G.Eglitis, parlamentarė J.Stepanenko ir premjero patarėjas demografijos klausimais). Tuo tarpu Lietuvos atstovų šame susitikime nebuvo.

Kai kurių Lietuvos šeimų organizacijų atstovai kviečia Nacionalinį susivienijimą (NS)  pareiškimu paraginti Lietuvos valstybės vadovus pasirašyti arba pritarti minėtai Budapešto deklaracijai.

Vytautas Radžvilas, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Gaila, bet parengti tokį pareiškimą neįmanoma dalykiniu ir politiniu požiūriu. Politiniai pareiškimai nėra paprastas nuomonės išsakymas, kada panorėjus. Jie turi būti skelbiami laiku ir vietoje.

Minėta konferencija jau įvyko, deklaracija pasirašyta. Todėl kyla natūralus klausimas: kokiais būdais ir kokia prasme Lietuvos Respublikos Prezidentas galėtų ją paremti? Pavėluotai prašydamas signatarų, kad leistų prisijungti?

Kaip visi suprantame, tai ne tik neįmanoma, bet atrodytų, itin švelniai sakant, keistai. Kelti neįgyvendinamus reikalavimus – viena didžiausių politinių klaidų, kokią galima padaryti.

Pavyzdžių tik ką turėjome. Patys keldami tokį reikalavimą atrodytume nesolidžiai ir net juokingai. Beje,  Prezidentas nepajėgtų paremti deklaracijos net ir norėdamas. Kitaip negu Vengrija ir kitos dokumento signatarės, Lietuva nėra valstybė. Todėl ji neturi ir negali turėti demografinės ir šeimos rėmimo politikos.

Organizacijų, reikalaujančių formuoti ir vykdyti tokią politiką, kol kas, deja, taip pat nėra. Tad šiuo atžvilgiu NS neturi, ko telkti.

Kiek man yra žinoma, visos su šeimos reikalais susijusios organizacijos yra pabrėžtinai apolitiškos ar net demonstratyviai antipolitiškos. Todėl jos neįstengia politiškai pagrįsti šeimos svarbos tautai ir valstybei ir iš esmės kelia grynai ekonominius ir socialinius šeimų gerovės klausimus. Bet kaip tik todėl tie klausimai neįgyja politinio svorio ir nedarė jokio įspūdžio Lietuvos valdžioms, kurios nekvaršina galvos dėl ,,kažkokio” milijono prarastų gyventojų.

Vadovaujantis vadinamuoju sveiku protu tikima, kad tvirta ir klestinti šeima savaime yra vertybė, nes esą yra tautos ir valstybės pamatas. Tačiau užmirštama, kad globalistinės ideologijos, o kalbant konkečiau – ,,Globalios Lietuvos” strategijos požiūriu viskas yra kitaip. Absoliuti dauguma net visuomeniškai ar politiškai aktyvesnių žmonių taip ir nesiteikė ar nerado laiko perskaityti šios strategijos, nors ji yra fundamentaliausias ir svarbiausias aukščiausiu valstybės lygmeniu priimtas dokumentas nuo 1990 m. Kovo 11-osios Akto. Šią strategiją yra tekę analizuoti:

http://www.litlogos.eu/L100/Logos_100_114_126_Radzvilas.pdf

Ją net ne verta, o absoliučiai būtina perskaityti ir apmąstyti, norint iš tiesų suprasti, kas užsimota padaryti ir vis atviriau daroma su lietuvių tauta ir valstybe. Šis dokumentas nuosekliai, kryptingai ir metodiškai įgyvendinamas. Iš jo plaukia ir požiūris į demografiją bei šeimą.

Žvelgiant per strategijos prizmę Lietuva jau vidutiniuoju laikotarpiu turi tapti tik šiuo vardu vadinama atvira teritorija (aišku, jeigu nebus nuspręsta pervadinti kokiu nors Vilnobado emiratu) su nuolatos besikeičiančiais nesvarbu, kokios tautos, kalbos ar kultūros gyventojais.

Tokioje teritorijoje nėra ir iš principo negali būti jokios demografinės krizės, nes joje niekada nepritrūks gyventojų. Jų rezervas praktiškai begalinis ir neišsemiamas – visa Azijos ir Afrikos populiacija.

Ši ideologinė-politinė nuostata yra lemtingai svarbi. Jos požiūriu, spęsti Lietuvos demografines ir šeimos problemas yra ne tik nesvarbu, bet ir neverta. Juk tai – neracionalu: auginti ir auklėti vaikus vis dėlto yra daug pastangų ir lėšų reikalaujantis užsiėmimas ir vargas. Tad kam švaistyti ribotus ir trūkstamus išteklius darbo jėgos reprodukcijai, jeigu kur kas pigiau atsivežti suaugusius ir jau tinkamus dirbti vergus?

Gausios ir klestinčios šeimos – iš esmės neproduktyvios ir beprasmiškos išlaidos. Tai reiškia viena: apginti šeimą ir spręsti demografinę problemą yra neįmanoma, kol siekiama ir reikalaujama tik palankių sąlygų gimdyti ir auginti vaikus.

Kol bus susitelkta tik į šį aspektą ir šeimos gynimas netaps politiniu tautos tęstinumo ir valstybės išsaugojimo klausimu, jokių pokyčių tikėtis neverta.

Mes nebenorime gyvuoti kaip tauta ir išlikti valstybe, nes tapome pernelyg nupolitinti ta prasme, kad šeimos problemos horizontą susiaurinome iki privataus šeimų gerovės klausimo ir todėl nebeįstengiame veiksmingai priešintis globalios Lietuvos ideologija grindžamai demografinei ir šeimos politikai.

Iš tiesų: kokia prasmė švaistyti brangius išteklius lietuvių reprodukcijai, jeigu jiems vis tiek skirta išvažiuoti ir tapti globalios darbo rinkos prekėmis? Taigi ignoruodami šeimą lietuviškieji globalistai nuosekliai vadovaujasi savo ideoogija ir yra savaip teisūs.

Neatsitiktinai konferencijoje dalyvavo net trys Latvijos atstovai. Latvija taip pat turi savąją plėtros strategiją, bet ji skiriasi nuo mūsiškės tuo, kad joje aiškiai parašyta, kad Latvijos valstybės paskirtis ir tikslas – užtikrinti latvių tautos išlikimą amžiams.

Apskritai toks nu(si)politinimas lietuvus kaip etnokuktūrinę grupę faktiškai atbloškė į XIX a. pobaudžiavinius laikus, kai neturėjome politinės tautinės ir valstybinės sąmonės.

Paniška baimė tariamai ,,politizuoti” akivaizdžiai politinius klausimus ir politinės kovos vengimas yra tokio masto, kad sunku su tvirtu pasitikėjimu žvelgti į Lietuvos ateitį.

Nepolitinio pasipriešinimo strategija nėra perspektyvi ir atrodo beviltiška. Jos yda – atviros ir drąsios akistatos su tikrove baimė. Apima slogus jausmas, kai dalijant NS laikraščius prie bažnyčių, išėję iš jos ,,krikščionys” pamatę mūsiškius su laikraščiais, tiesiog paniškai sprunka šalin.

Beveik neįmanoma įsivaizduoti, kaip galima nesuvokti, kad visų mūsų akyse pro sukąstus dantis vis mažiau toleruojama krikščionių bendruomenė greitai bus pradėta atvirai persekioti, jeigu kuo skubiau nestos į politinę kovą ir nepradės sutelktai ginti bent elementariausių savo pilietinių teisių ir laisvių?

Kaip įmanoma apginti šeimą nuo genderizmo diktato puoselėjant krikščionišką šeimos sampratą bei vertybes, jeigu jau dabar mokyklose priverstinai diegiama LGBT ideologija ir greitai bus prieita prie sovietmečiu jau patirtos situacijos?

Būtent vaikui paklausus tėvų, ar vienalytė šeima iš tiesų nesiskiria nuo prigimtinės, tėvai bus priversti arba tam vaikui meluoti, arba prigrasinti neprasitarti mokykloje ar draugams, nes kitaip jų vaikai bus paprasčiausiai atimti iš ,,tamsuoliškų” ir ,,reakcingų” tėvų, t. y. apsaugoti nuo jų ,,žalingos” įtakos?

Šiluvos deklaracija gal ir yra vilčių teikiantis ženklas, kad lyg ir grįžta šiokia tokia politinė nuovoka. Bet kol kas neaišku, ar tai tikro politinio budimo ir atsikvošėjimo ženklas.

O pabusti žmogiškai sunku, nes reikia sukaupti šiek tiek drąsos, kad galėtum sau ir kitiems pasakyti, jog nesipriešinant krikščionybės ateitis jau yra visai aiški. Liktų tik dvi jos versijos. Pirmoji – XXI a. katakombinė krikščionybė. Antroji – pažangi krikščionybė, kurioje Kristaus autoritetas galios lygiai tiek, kiek neprieštaraus G. Soroso autoritetui…

Ministras pripažino: nelegalai įleisti tyčia

Danas Nagelė

Tūkstančiai į Lietuvą patekusių nelegalių migrantų šiuo metu yra palyginti saugiai izoliuoti – psichiatrijos ligoninės, buvusio kalėjimo ir kituose pastatuose, tačiau jų laisvė gali būti apribota tik pusmečiui, kuris jau baigiasi. Seimo Nacionalinio saugumo komiteto (NSGK) vicepirmininkas Dainius Gaižauskas įspėja, kad privalėsime visus paleisti, o tada gali kilti ne tik kriminalinių nusikaltimų grėsmė, bet ir grėsmė nacionaliniam saugumui. Ir bara valdančiuosius, kad pirmieji tūkstančiai nelegalų buvo įleisti tyčia. Tą, beje, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas viešai patvirtino.

Per Seime vykusią Vyriausybės valandą NSGK vicepirmininkas „valstietis” D.Gaižauskas uždavė itin nepatogius klausimus premjerei Ingridai Šimonytei bei krašto apsaugos ministrui. Jis priminė, kad migrantų krizė mums kainuoja daugybę milijonų eurų, o laukia ir nauji iššūkiai, nes baigiasi jų sulaikymo terminas, jau lapkritį didelė dalis jų bus paleisti į Lietuvos regionus. Todėl gali kilti didžiulių problemų, nes niekas nežino, ar tarp jų nėra kriminalinių elementų ar net teroristų. O čia dar krašto apsaugos ministras, anot parlamentaro, vienoje laidų pareiškė, kad migrantų įsileidimas galimai buvo Vyriausybės strategijos ar programos dalis: tam, kad gautume europinę paramą – ne tik piniginę, bet ir politinę.

D.Gaižauskas premjerės pasiteiravo, ar ši buvo supažindinta su tokia strategija, o jei ne, ką ji galvoja apie tokį A.Anušausko pasisakymą.

„Ar jūs įvertinote tokiame plane, kad įsileidimas kels ne tik finansinę grėsmę, bet ir nacionalinio saugumo? Ar suvokiate, kad yra daromas nusikaltimas ir jūs tokiam nusikaltimui leidote tam tikrą eigą?” – klausė Seimo narys.

„Tai, kas vyksta prie rytinių ES sienų, yra ne Vyriausybės planas, o Lukašenkos ir jo strateginių investuotojų planas. Kokia nauda Vyriausybei iš šios migracijos, turint minty jūsų šiuos klausimus ir visas kitas su tuo susijusias spekuliacijas, žinote, mano sveikas protelis neišneša. Aš nekomentuosiu ministro pasisakymų, kurių negirdėjau, jis pats pakomentuos. Aš neklausau visų ministrų pasisakymų taip, kaip jūs, neturiu tam galimybių ir laiko. Bet į klausimą, ar čia yra Vyriausybės planas, aš jums pasakysiu paprastą atsakymą, jūs tai puikiai žinote: ne”, – užtikrino I.Šimonytė.

A.Anušauskas pridūrė, esą reikėjo tą informaciją apie galimus Aliaksandro Lukašenkos planus surinkti, visa tai sužinoti, apibendrinti, galiausiai pasidalinti su kolegomis. Ir rugsėjį jis iš kolegų, ES šalių ministrų, išgirdo pagyrimus, esą Lietuva pasielgė teisingai.

„Jie pasakė: pas jus gerai sutvarkyta strategija, jūs darėte viską, ką galėjote, kai jau negalėjote daryti, jūs ėmėtės griežtų griežčiausių veiksmų. Mes jus palaikome. Palaikome ne tik politiškai, palaikome visomis kitomis priemonėmis. Palaikė tiesiant koncertinos užtvarą. Tai buvo labai aiškus kolegų pasakymas, jų vertinimas.

Mums reikėjo laiko surinkti informaciją liepos mėnesį. Žvalgybos rinko informaciją. Niekas tuo metu iki galo nežinojo, kas už šitos hibridinės atakos stovi. Tai ir buvo padaryta.

Šiuo atveju jūsų interpretacijos apie išankstinius planus tegu lieka tik jūsų interpretacijomis”, – atsakė A.Anušauskas.

– Lapkritį dalis nelegalių migrantų jau laisvai judės po Lietuvą? – „Vakaro žinios” teiravosi Dainiaus GAIŽAUSKO.

– Juos galima sulaikyti tik 6 mėnesiams. Paskaičiuokime – nuo birželio jau ir baigiasi 6 mėnesiai. Niekas nebegalės jų ilgiau sulaikyti, jie turės būti paleisti iš sulaikymo vietų. Mes su kolegomis – Jonu Jaručiu bei Giedriumi Surpliu – registravome pataisą, kad sulaikymą būtų galima pratęsti iki 12 mėnesių, nes klausimų yra išties nemažai. Įsivaizduokite: į laisvę išeina per 4 tūkst. nelegalių migrantų, o mes esame maža valstybė, neturime tiek pajėgumų, kad visus juos galėtume identifikuoti (nes dokumentų nėra): kas jie tokie, kokiais kėslais atvyko, ar nekelia grėsmių ir t.t. Tų 6 mėnesių per mažai.

– Kitaip tariant, tie, kurie dabar, pavyzdžiui, saugomi buvusių Kybartų pataisos namų patalpose, praėjus 6 mėnesiams visiškai nesaugomi galės judėti po Lietuvą?

– Savaime suprantama. Aišku, gal dalis bandys išvykti į Vokietiją ar kitur, tačiau jei jie ten bus identifikuoti, bus grąžinti į Lietuvą. Taip kad turime milžinišką bėdą. Valdantieji sako, kad suvaldė migrantų krizę. Tačiau ji tik dabar pradės rodyti „dantis”. Net kai buvome migrantus uždarę, jie nuolatos bėgo. Pažiūrėkime, ką jie paliko ten, kur gyveno.

Pažiūrėkime, ką jie toliau darys, jei neišvyks iš Lietuvos, ar paklus mūsų įstatymams. Kas juos sužiūrės? Sako: tarnybos. Tačiau jos ir taip turi darbo. Grėsmės su Baltarusija ar Kinija nedingo, nusikalstamumas Lietuvoje nesumažėjo, nepastatysi prie kiekvieno nelegalo po pareigūną. Valdantieji į visus klausimus atsako maivydamiesi. Bet tik iki pirmos nelaimės. Kai ji įvyks, pradės ieškoti kaltų.

O ar nerealios tos nelaimės? Pažiūrėkime, kaip nelegalūs migrantai elgiasi uždaryti. Net per tokį trumpą laikotarpį tarp jų susiformavo kastos, prasidėjo nusikalstamumas, prekyba žmonėmis ir t.t. Jei jie tenai daro kriminalinius nusikaltimus, ar esame tikri, jog pasikeis būdami laisvėje?

– Kokia išeitis, jei nebus pratęstas sulaikymo terminas?

– Sunku pasakyti, nes sulaikyti pasibaigus terminui bus galima, tik jei kuris nors jų padarys nusikaltimą – apiplėš ką nors ar panašiai. Valdantieji atsakymo irgi neturi. Jie, prasidėjus krizei, iškart pradėjo kalbėti, kad reikia statyti fizinį barjerą. Tačiau jį buvo galima statyti ir nepriėmus specialaus įstatymo. Bet užsimano specialaus įstatymo, nes tada nei terminai aiškūs negalioja, nei suma, kai kurie sandoriai gali būti įslaptinti. Ir iš karto rado pusantro šimto milijonų eurų.

Antras dalykas – moduliniai nameliai migrantams. Iš karto rasti 720 mln. eurų – jų kažkodėl visada atsiranda, jei tai susiję su migrantais. Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mykolas Majauskas užtikrino: pinigų valstybėje yra. Sau pasižadėjau: priminsiu tai, kai bus būtini pinigai kitoms reikmėms.

Dabar turime pandemiją, trūksta medikų. Sako, reikia pasitelkti rezidentus. Tačiau jie bėga iš Lietuvos, nes visos programos sustabdytos. Valdžia rezidentams pasakė: nėra jums tų kelių milijonų. O Anušauskas prasitarė, kad tūkstančiai migrantų į Lietuvą įleisti specialiai, kad gautume ES paramą. Turbūt tam, kad su jais susijusias išlaidas galėtų pagrįsti.

Faktai

Iš krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko interviu „Žinių radijui” 2021 m. rugsėjo 9 d.

– Kodėl reikėjo dviejų mėnesių, kad būtų pradėti stabdyti nelegalai?

– Kodėl reikėjo? Mes birželį neturėjome visos apimties informacijos, kodėl tai vyksta, kaip vyksta, kas atsakingas, kas stumia, ką daro Baltarusija. Ir tie 500 papildomų migrantų birželį… Taip, pateko įprasta tvarka į Lietuvą, tai yra, kaip įprasta – per sieną nelegaliai atėjo. Kai srautai birželio-liepos sandūroje staiga pasidarė 100-200 per parą, jau turėjome pakankamai užsukę tą informacijos rinkimo ratą ir galiausiai pamatėme Baltarusijos užkulisius, kaip pareigūnai į tai įsitraukė.

Kita vertus, jeigu būtume iš karto stabdymo politiką įjungę… Stabdymo ir grąžinimo, apsukimo prie sienos, kaip vaizdžiai sakoma. Tai iš tikrųjų nebūtume gavę tokios europinės paramos iš kitų valstybių. Ne tik politinės, bet ir materialios.

– Kitaip sakant, mums reikėjo truputį tapti auka tam, kad…

– Šiek tiek. Ko gero, sutinku, kad reikėjo prisiimti tam tikrą krūvį, įsipareigojimą ir gauti paramą. Ir politinę paramą, kas labai svarbu. Nes kalbėti apie migracijos politikos pasikeitimą, įjungus pačius griežčiausius mechanizmus, būtų labai sudėtinga.

Taip, tai yra problema, su kuria mums dabar reikės tvarkytis. Tie 3,5 tūkst. migrantų tikrai nėra mažas skaičius.