Blog - Page 938 of 1706

Kokie vėjai suka sisteminės žiniasklaidos melų malūno sparnus

Diskusijos
Valdžia ir visuomenė

Redakcija

2021-10-03

Gediminas JAKAVONIS

Pastaruoju metu pasitikėjimas medijomis pasiekė rekordines žemumas. Neatsitiktinai vis dažniau pasigirsta raginimai ignoruoti sisteminę žiniasklaidą, brukančią mūsų visuomenę skaldančias ideologijas ir einančią prieš savo Tautą.

Piketuotojai ne kartą ragino nacionalį transliuotoją nutraukti homoseksualų propagandą.

Apie tai, kam tarnauja sisteminė žiniasklaida, prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo savo mintimis sutiko pasidalinti žurnalistai Rūta JANUTIENĖ, Valdas VASILIAUSKAS, profesorius Gediminas MERKYS bei Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas BUDNIKAS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kiekvieną rytą per televizijos kanalą LRT žiūriu žinias, vakare stebiu, ką transliuoja LNK, TV3, „Lietuvos ryto” televizijos žinių laidos, važiuodamas automobiliu klausausi žinių per ,,Lietaus”, „M-1″ arba ,,Radiocentro” kanalus ir susidariau vaizdą, kad visur vyrauja viena „teisinga” nuomonė. Tą patį galėčiau pasakyti apie nemažai laikraščių, socialinių tinklų. Tai kas gi vyksta Lietuvos žiniasklaidoje?

R.JANUTIENĖ: Apie tai, kas vyksta Lietuvoje, jūsų išvardinta žiniasklaida nepraneša. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl jau beveik pusė televizijos auditorijos į jūsų klausimą atsakymo ieško jutube, socialiniuose tinkluose. Ir jeigu įstatymai draustų valdžiai ir verslui pirkti žiniasklaidos turinį, tai sisteminė žiniasklaida ,,užsilenktų” per savaitę. Tačiau įstatymai ir vadinamoji savireguliacija (inspektoriai, komisijos ir pan.) negina skaitytojo ir žiūrovo nuo manipuliavimo jo nuomone, elgesio paveikimo, skleidžiant melagingą, tendencingą, neretai ir šmeižikišką informaciją netgi per žinias.

,,Žurnalistai” pasirašinėja savo pavardėmis viešųjų ryšių agentūrų pranešimus, nepakeitę nė vieno kablelio. TV, radijas ir naujienų portalai kalba interesų grupių tekstais. Auditorija yra tik prekė, tačiau netgi jos dydis jau nelemia finansinių išteklių pasiskirstymo tarp žiniasklaidos „organų”. Viešųjų ryšių „kontoros” pačios steigia tariamus laikraščius, kuria propagandines laidas, prodiuseriai turi propagandines kontorėles. Nenuostabu, kad propagandos prigaminama ypač daug. Laimei, ji yra gaminama taip netalentingai, kad žiūrovai bėga. Sisteminės žiniasklaidos auditorija per kelerius metus sumažėjo perpus.

Taigi, trumpai kalbant, viešoji erdvė persikraustė į internetą. Tai savaime nėra nei blogai, nei gerai. Internete auditorija jau pati turi dirbti darbą, kurį už ją atlikdavo redakcijos, t.y. atsirinkti, kas svarbu, o kas ne taip svarbu.

V.VASILIAUSKAS: Tai prasidėjo S.Daukanto aikštėje įsitaisius Daliai Grybauskaitei. Prezidentė nepriklausomoje Lietuvoje atnaujino okupacijos laikų madą, kai žiniasklaidos vyriausieji redaktoriai kas savaitę privalėjo rinktis LKP CK, kur iš LKP CK Agitacijos ir propagandos skyriaus vedėjo, o svarbesniais atvejais – ir iš LKP CK sekretoriaus ideologijai, gaudavo nurodymus, taip pat ir pastabas dėl padarytų klaidų.

Panašius pasitarimus pradėta rengti ir prezidentūroje, kur D. Grybauskaitė arba jos patarėjai (Daiva Ulbinaitė ir kt.) instruktuodavo lojalių žiniasklaidos priemonių vadovus ir „patikimus” žurnalistus. Jiems būdavo nurodoma, ką palaikyti, ką kritikuoti arba ką nutylėti. Taip buvo formuojama viena „teisinga” nuomonė. Per dešimtmetį susidarė „dvaro žurnalistų” ratas, kuris dalijasi informacija, palaiko vienas kitą, derina veiksmus, vyrauja viešojoje erdvėje iki šiol. Tai, ką vadiname lietuviškos žiniasklaidos meinstrymu, susicementavo per D.Grybauskaitės valdymo dešimtmetį.

G.MERKYS: Vakarų pasaulis dar visai neseniai buvo santykinai laisvas. Ir medijos, kurios funkcionavo rinkos, politinės konkurencijos bei pliuralizmo sąlygomis, buvo santykinai laisvos. Sąjūdžio metu būtent į tą laisvą pasaulį ir veržėmės. Tada dar nesupratome, kad tas pasaulėlis skęsta. Prie anuometinės Vakarų laisvės labai prisidėjo medijos. Iki tol, kol visko į savo rankas nesusėmė sutelkta globalistinė gauja, esanti aukščiau bet kokio turto, aukščiau nacionalinių valstybių.

Šitoji supergalingųjų grupė negali išeiti viešumon ir sakyti: visi didieji pinigai, visa galia yra mūsų, o jūs – skaitmeniniai kumečiai, tad viskas bus taip, kaip reikia mums. Didžiųjų pinigų šeimininkai niekaip negali moraliai pagrįsti savo realios, šiandien faktiškai jau begalinės valdžios ir ją legitimuoti. Jie sąmoningai neturi aiškaus viešo lyderio. Nėra globalistų Stalino ar Hitlerio. To negali būti iš principo. Jie niekaip nėra oficialiai apsiforminę, neturi lokalizacijos, adreso, buveinės. Jie veikia tik latentiškai, iš šešėlio. Veikia netiesiogiai, per įvairias pasaulines organizacijas, kurios šiandien viską nacionalinėms valstybėms reguliuoja.

Greta tarptautinių organizacijų servilizmo būtent medijos yra dar vienas globalaus latentinio viešpatavimo galingas įrankis. Todėl visos reikšmingesnės Vakarų medijos jau seniai yra susemtos ir vienaip ar kitaip kontroliuojamos. Nereikėtų primityviai galvoti, jog iš latentinio centro paskambina koks nors globalistų Suslovas ir tiesiogiai nurodinėja redaktoriams bei prodiuseriams… Viskas subtilu ir rafinuota. Medijų savininkai dažniausiai taip pat latentiški. Planetarinio lygmens sprendimų aukštųjų priėmėjų kastai jie net nepriklauso, bet per įvairius bendrus investicinius paketus, investuotojų tinklus jie yra seniai „pakabinti”. Globalizmo ir leftistinio politkorektiškumo pasaulėžiūra yra paprasta kaip trys centai, be to, puikiai suveikia ir savicenzūra. Dalis nuomonės formuotojų atidirbinėja Judo sidabrinius, bet pagrindinė masė yra „naudingi idiotai”. Jie tiesiog nori būti stipriųjų pusėje, nori šildytis ydingai suprastos „modernybės”, tariamos „pažangos” ir „teisybės” šviesoje. „Pakabintoms” medijoms tenka išskirtinis vaidmuo – rafinuotai išplauti masėms smegenis.

„Marijos žemėje” šitaip seniai susemtos, beviltiškai „pakabintos” visos sisteminės medijos. Problemų kilmė ir jų išsprendimo raktas ne Lietuvoje ir net ne ES. Lietuva čia mažiausia kriauklelė ant lėktuvnešio dugno. Tiesiog kultūriškai ir pilietiškai silpnokame, korumpuotame pokomunistiniame krašte vietinės medijos elgiasi labai negrabiai. Patys matome: Lietuvoje sisteminės medijos nusirito iki to, kad iš paprastų žmonių sunkiai bepaima interviu. Žmonės nusisuka, atsisako bendrauti arba žurnalistus drūčiai apkeikia. Tas nebeslepiamas visuotinis pasibjaurėjimas sisteminėmis medijomis Lietuvoje yra kažkas naujo.

V.BUDNIKAS: Kalbėdami apie žiniasklaidą dažnai įsivaizduojame kažkokią abstrakciją. O juk žiniasklaida, išskyrus tam tikras išimtis, taip pat yra verslas. Tad mums derėtų bent žinoti, kas yra įvairių portalų ir TV arba radijo stočių savininkai, kas tie verslininkai ir kokie jų tikslai. Juk naivu manyti, kad verslininkai neturi jokių tikslų.

Svarbiausias tikslas, matyt, yra galia, o pastaroji vėlgi turi savo tikslą. Jei pažvelgtume internetinėje nuorodoje stirna.info, kas yra didžiųjų portalų ir televizijos stočių savininkai, gerokai nustebtume pamatę, kad dauguma jų yra ne Lietuvoje. „Lietuvos ryto” pagrindiniai savininkai yra UAB „Fragrances International”. Televizijos TV3, TV6 ir TV8 kanalų savininkas yra „Bite Finance International”. Portalo 15min.lt ir BNS savininkas – „Media Investments”. Delfi.lt portalo – „Ekspress Grupp”, „ING LUXEMBOURG” bei kitos užsienio kompanijos, LNK televizijos ir su ja susijusios žiniasklaidos savininkas yra „Amber Trust S.C.A.” ir UAB „MG media”. Tad logiškas klausimas: kodėl šios kompanijos arba jų akcininkai turėtų būti suinteresuoti, kad jų valdomos medijos teiktų Lietuvos visuomenei objektyvią, teisingą ir nešališką informaciją? Šie dalykai retai sutampa su stambiojo verslo interesais. Todėl žiūrovas arba skaitytojas neturėtų aklai pasikliauti skleidžiama informacija, o pirmiausia pasidomėti, kam atstovauja kuris nors internetinis portalas arba televizijos stotis.

Kita vertus, ne visi periodiniai leidiniai ir portalai gali teikti objektyvią informaciją, jeigu jie nuosavybės teise priklauso politikams. „Transparency International” Lietuvos skyriaus duomenimis, prieš dešimtmetį politikai, valstybės tarnautojai bei jų sutuoktiniai valdė 27 žiniasklaidos priemones Lietuvoje, o užpernai jau valdė 101, tai yra kas dešimtą, žiniasklaidos priemonę. Paprastai, tai regioninės žiniasklaidos savininkai. Išrinkti į Seimą ar savivaldybių tarybas, jie ir toliau jas valdo. Tačiau politikai objektyviai negali rašyti liaupsių apie kitus politikus, todėl skaitytojas neišvengiamai gaus netikslią arba šiek tiek iškreiptą informaciją apie tikrovę. O apie Nacionalinį transliuotoją – LRT, – atskira kalba.

G.JAKAVONIS: Dabar vis dažniau susimąstau, ar tikrai esame nepriklausomi, laisvi ir ar tikrai gyvename demokratinėje šalyje. Save ,,nacionaliniu” vadinantis transliuotojas LRT jau seniai pralenkė sovietmečiu Maskvos propagandos ruporu buvusią TSRS centrinės televizijos žinių laidą ,,Vremia”. Pasikeitė tik vienos ,,teisingos” partinės linijos ideologijos kryptis. Jei tada TSKP (Tarybų Sąjungos komunistų partija) skelbė, kad Vakarai – blogis, tai dabar TSKP (Tėvynės sąjungos konservatorių partija) aiškina, kad tai absoliutus gėris. Atrodo, kad Gebelso frazė, jog daug sykių pakartotas melas tampa tiesa, tvirtinasi, tik dabar Lietuvoje ji ištobulinta kitokiomis, rafinuotesnėmis, formomis…

R.JANUTIENĖ: Jūsų pareiškimas, kad TSKP (konservatoriai) Vakarų demokratijas traktuoja kaip absoliutų gėrį, yra absoliutus, atleiskite, boolshit (buliaus mėšlas – red. past.). Konservatorių absoliutus gėris buvo ir liko TSKP (komunistų) ir Kinijos komunistų partijos vertybės ir tvarka. Konservatoriai yra Lietuvos „Jedinaja Rosija”. Nieko vakarietiško jos vertybėse ir veikime nėra. Įsikibo į valdžią ir laikysis pamėlusiais pirštukais, kol jų kulnu gerai neprimygs laisvi piliečiai.

Vakaruose, skirtingai nei pas mus, vis dar suveikia demokratija. O ten, kur ji veikia gerai, tarkime Didžiojoje Britanijoje, toks idiotizmas kaip Galimybių pasas, tik įvardintas kaip variantas, buvo kitą dieną abortuotas, kaip išsigimimas pačių gimdytojų – politikų.

Šimonytę aš laikau Lukašenkos pussesere ir Putino nesantuokine dukra. Viskas, ką ji su šaika daro ir kaip veikia, yra sovietinės tikrovės sugrįžimas. O jeigu žvelgtume į tą reiškinį globaliau, tuomet pamatytume, kad tai, ką SSRS finansavo daug metų (pogrindinius komunistus, jų laikraščius ir pan.), dabar mėgina parodyti galią: Briuselyje didžiausią įtaką turi visokie buvę „maoistai”, Vokietijai kone du dešimtmečius vadovavo iš Vakarų į Rytus pabėgusi komjaunimo aktyvistė ir t.t. , ir pan. Kominternas kelia sparnus, todėl laisvi žmonės turi pareigą tą raudonąją hidrą nukirsdinti, kitaip šitie išgamos tikrai pradės sodinti vaikus už mamos Galimybių paso parodymą kokiame sumautame prekybcentryje.

O dėl LRT, tai ten dabar diriguoja asmuo, jaunystėje „pardavinėjęs” ne tik savo, bet ir kolegų straipsnius savo vyro viešųjų ryšių kontorėlei… Kaip sakė Landsbergis, „kadrai lemia viską”. Visuomenė turi nuo šitų komunistuojančių parazitų gintis, arba praras Lietuvą visiems laikams.

V.VASILIAUSKSAS: 1990 m. Kovo 11-oji nebūtų išaušusi be laisvo žodžio, išsivadavusio iš cenzūros gniaužtų – „Sąjūdžio žinių”, ,,Atgimimo”, naujos kartos dienraščio „Respublika”. Lietuvos žiniasklaida buvo pirmose gretose su Lietuvos žmonėmis atremiant ir 1991 m. Sausio 13-osios agresiją. Neatsitiktinai agresorius pirmučiausiai puolė Spaudos rūmus, TV bokštą ir LRT. Retorinis klausimas: ar šiandien nors vienas žmogus gintų LRT?

Ilgainiui sustiprėjęs laisvas lietuviškas žodis daug kam trukdė gyventi – kriminaliniam pasauliui, korumpuotiems politikams, valdžiai. „Respublikos” žurnalisto Vito Lingio nužudymas, ,,Lietuvos ryto” redakcijos sprogdinimas – visiems žinomi bandymai nutildyti, įbauginti, parklupdyti Lietuvos žiniasklaidą. Bet dar daugiau būta visuomenei nežinomų valdžios atakų prieš nepriklausomą nacionalinę spaudą.

Vienas klastingiausių ir skaudžiausių valdžios smūgių – 2009 m. A.Kubiliaus Vyriausybės ,,naktinė mokesčių reforma”. Prisidengdami pasauline finansų krize, konservatoriai suvedė sąskaitas su nekenčiama nepriklausoma Lietuvos žiniasklaida – panaikino PVM lengvatą. Užkluptai finansinės krizės tradicinei žiniasklaidai, užleidžiančiai poziciją po pozicijos skaitmeninei žiniasklaidai, tai buvo dūris į nugarą. Tuo pat metu A.Kubilius sustabdė prasidėjusią Lietuvos poligrafijos, spaustuvių modernizaciją, į kurią privatus kapitalas buvo investavęs didžiulius pinigus (panaikinus PVM lengvatą, laikraščius, žurnalus ir knygas pasidarė pigiau spausdinti užsienyje). Lyg to būtų maža, konservatoriai nepastebimai prastūmė PVM ir Viešųjų pirkimų įstatymų pataisas, pagal kurias leidinys, pažeidęs etiką, praranda teisę į mokesčių lengvatą ir galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. O kadangi žurnalistų etikos sargai sėdi valdžios kišenėje (yra jos finansuojami), tai jie neklysdami jaučia, iš kur vėjas pučia. Gal tik Muravjovas Korikas padarė daugiau žalos lietuviškai spaudai už A.Kubiliaus Vyriausybę.

Dabartinis Europos Parlamento narys Stasys Jakeliūnas, vadovavęs Seimo parlamentiniam 2009-2010 m. krizės Lietuvoje tyrimui, pavartojo taiklią metaforą – švediška ,,Družba”, tik ja tekėjo ne rusiška nafta, o švediški kredito ištekliai, galiausiai sukėlę krizę. Kartu su skandinaviškais bankais, Lietuvos spaudos rinkoje įsitvirtino ir užsienio kapitalo žiniasklaida, kuriai svarbiausia – pelnas, o ne mūsų kultūra, nacionaliniai interesai. Ji neturi nė mažiausio noro ir intereso gadinti santykius su valdžia. Be abejo, tokia ,,korektiška”, nekišanti nosies ten, kur nereikia, orientuota į pramogą žiniasklaida, patinka ir valdantiesiems.

V.BUDNIKAS: Prof. Alvydas Butkus yra sakęs, kad LRT net nevadintų nacionaliniu transliuotoju – per daug geras pavadinimas šiam kanalui. Visiškai su juo sutinku. Netgi nevertinant to, kas patinka ar nepatinka LRT laidose, šis transliuotojas neatlieka savo misijos pagal įstatymą. Pvz., LRT įstatymo 3 str. 1 d. nustato, kad nacionalinio transliuotojo programose turi atsispindėti įvairios pažiūros ir įsitikinimai, dalyvauti jose ir reikšti savo pažiūras turi teisę įvairių įsitikinimų žmonės. Tačiau pasakykite, kiek jose rengiama laidų prigimtinės šeimos apsaugos tema?

Ypač šališkas yra šis transliuotojas laidose šeimos ir santuokos instituto atžvilgiu. Užuot stiprinęs valstybę ir jos pagrindą – šeimą (Konstitucijos 38 str.), rengęs laidas apie kritišką šalies demografinę būklę, jis rengia ideologines diskusijas apie įvairius lyčių lygybės aspektus, genderizmą propaguojančius projektus (Stambulo konvenciją) arba dirbtinai eskaluoja seksualinių mažumų problemas. Priešingos nuomonės eteryje nepageidaujamos.

Minėtas įstatymas (4 str.1 d.) neleidžia įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms, LRT turi atspindėti įvairias politines pažiūras. Tačiau LRT eteryje savo nuomonę gali reikšti vos trys ar keturios politinės partijos ir pageidautina, kad jos būtų iš valdančiųjų. Apie užsienio politiką nė nekalbu. Laidose neišgirsite nieko palankaus apie Lenkiją, Vengriją, Rumuniją ar Čekiją. A.Butkus jau anksčiau apgailestavo, kad LRT atsisakė vienintelio korespondento Rygoje. Faktiškai Latvija yra vienintelė mūsų kaimynė, kurios nematome. Baltarusiją matome, Rusiją matome, Lenkiją matome, bet Latvijos – ne. Lyg būtų karo padėtis tarp Lietuvos ir Latvijos.

G.JAKAVONIS: Ar dar galima Lietuvos viešojoje erdvėje sukurti atmosferą, kurioje vyrautų nuomonių įvairovė?

R.JANUTIENĖ: Tai, kas yra valdiška propaganda, už kurią yra mokami dideli pinigai, jūs vadinate „žiniasklaida”. Tie, kurie aptarnauja valdžią, veikia pagal Landsbergio-Lenino suformuluotą užduotį: „laikraštis yra partijos organizatorius, agitatorius ir propagandistas”. Todėl, pavyzdžiui, ir tos žiniasklaidos noras pavadinti Landsbergį tokios valstybės vadovu yra labai logiškas: deja, sovietų valdžią blogiausiais jos pavidalais Lietuvoje išsaugojo būtent jis. Landsbergis netgi aplenkė Lukašenką. Jo anūkas anksčiau negu Lukašenkos sūnus be rinkimų tapo partijos „lyderiu”, o tuo metu Kolia vis dar ruošiasi.

Viskas gali pasikeisti labai greitai, jei taip nuspręs Tauta. Šiais lemiamais laikais viskas priklauso nuo asmenybių, nuo lyderystės. Tą žino komunistėliai-konservatoriai ir su visais savo kūno parazitais – interesų grupėmis – daro viską, kad jiems oponuojantys žmonės būtų marginalizuoti, o pati opozicija – skaldoma. Štai todėl labai svarbu nežaisti pagal šitos šaikos primetamas taisykles. Reikia patiems kurti laisvą viešąją erdvę, joje puoselėti naujus, kitokius lyderius ir pagaliau atkurti Nepriklausomybę.

V.VASILIAUSKAS: Visame pasaulyje tradicinė žiniasklaida išgyvena sunkius laikus, priversta keistis, prisitaikyti. Medijų teoretikai net nukalę terminus ,,postžiniasklaida”, ,,postžurnalistika”, nes žurnalistiką negrįžtamai pakeitė internetas ir skaitmeninės technologijos. Senoji žiniasklaida negali konkuruoti su XXI a. skaitmenine žiniasklaida naujienų perdavimo greičiu ir auditorijos dydžiu. Nūnai kiekvienas gali tapti ,,žurnalistu”, garsiu tinklaraštininku (blogeriu), socialinių tinklų žvaigžde. Šiame skaitmeniniame pasaulyje tave garsenybe gali paversti klikų skaičius, pavyzdžiui, už mylimo katino nuotrauką.

Keičiasi visame pasaulyje ir pats žiniasklaidos verslo modelis, seni XX a. finansiniai mechanizmai nebeveikia, įprasti pajamų šaltiniai – prenumerata, pardavimai ir reklama – spėriai senka. Bet Lietuvoje tai įgauna iškreiptas formas. Čia meškos paslaugą padarė ir Europos Sąjungos viešinimo pinigai, įvairūs projektai. Gauti tuos projektus, laimėti viešuosius pirkimus gali tie, kurie arčiau valdžios. Net senąsias reklamos agentūras išstūmė komunikacijos, viešųjų ryšių specialistai, kurie pasiraitoję rankoves triūsia savo užsakovų gerovei. Šiose komunikacijos agentūrose daugiausia rekrūtų iš žurnalistikos. Žinoma, tokia ,,komunikacija” su žurnalistika neturi nieko bendra. Panašiai, kaip Lietuvos politinių partijų, žiniasklaidos priklausomybė nuo valstybės pinigų be perstojo didėja. Iš kur ir koks gali būti nuomonių pliuralizmas, jeigu užsakovė yra viena – valdžia, sutinkanti mokėti tik už ,,teisingą” nuomonę. Todėl Lietuvoje nepriklausomos žurnalistikos nelikę, išskyrus kelis TV kanalus jutube ir nedideles interneto svetaines, taip pat senosios žiniasklaidos mohikanus, kurie nepasiduoda ir neparsiduoda, bando išgyventi iš tradicinių finansavimo šaltinių – skaitytojų, kurie vis dar sutinka mokėti, ir reklamos. Tai laisvos minties ir nuomonių įvairovės oazės.

Kadaise žiniasklaida buvo vadinama valdžios sarginiu šunimi, budinčiu viešojo intereso sargyboje ir neleidžiančiu valdžiai pasukti klystkeliais. Panašu, kad pasikeitė Sargio šeimininkas, šuo tarnauja tam, kas jį šeria. Jis prižiūri jau ne valdžią, o visuomenę. Nūnai žurnalistai iš lietuviško meinstrymo man primena konclagerio vilkšunius, kurie gali sudraskyti kiekvieną, išdrįsusį pareikšti nesuderintą su valdžia arba prieštaraujančią elitui nuomonę.

V.BUDNIKAS: LRT veiklą kontroliuoja LRT Taryba, o daugiausia jos narių atstovauja valdžiai. Šis gudrus mechanizmas sukurtas taip, kad visuomenė nieko negalėtų pakeisti. Tuo metu, skirtingai nuo LRT, likusi žiniasklaida veikia taip, kaip jai materialiai yra naudingiau. Dėl to pirmuose portalų puslapiuose trykšta seksas, neapykanta ir smurtas. Tokia yra mūsų abejingumo kaina nacionalinei žiniasklaidai. Vienintelė išeitis – visapusiškai ją remti, steigti alternatyvias nacionalinės žiniasklaidos priemones. Nes galioja principas: kas valdo žmonių protus, tas valdo pasaulį. Šiuo metu protus valdo tie, kurie užsimojo iki galo įgyvendinti ,,Komunistų partijos manifeste” atvirai suformuluotus revoliucijos tikslus – sugriauti visas pamatines žmogiškumą apibrėžiančias ir įkūnijančias visuomenės institucijas bei tūkstantmečiais egzistavusias civilizuoto gyvenimo formas – religiją, tautą, valstybę ir galiausiai prigimtinę šeimą.

Jonas Jasaitis. Valstybė: valdantieji ir visuomenė

Įžvalgos
Valdžia ir visuomenė

Redakcija

2021-10-03

Autorius yra „Mokslo Lietuva” vyr.redaktorius

Praėjo (politikos požiūriu) gana nerami vasara. Dar prieš jai prasidedant, Vilniuje, Vingio parke gegužės 15 d. įvyko Didysis šeimos gynimo maršas – visuomenės nuotaikų raiškos lūžis.

Tai buvo renginys, kuris Sąjūdžio mitingų dalyviams priminė nuotaiką, vyravusią prieš daugiau kaip 30 metų. Tik dabar situacija – visiškai kita. Kaip teigė renginio organizatoriai, ši protestas buvo skirtas apginti Lietuvos tradicinės šeimos struktūrą ir jos vertybes, išreikšti nepritarimą Stambulo konvencijos ratifikavimui, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintą visuomenės sąrangą, pagrįstą monogaminės šeimos prioritetu.

Po ilgos pertraukos į Vingio parką susirinko ir savo tvirtą poziciją išsakė daugiau kaip dešimt tūkstančių visuomenės atstovų. Juos pasveikino Vokietijos bei Latvijos politikai, pritarimą išsakė ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.

Tačiau pokalbis tarp savo protestą aiškiai išsakiusios visuomenės ir šiuo metu valdžioje atsitiktinai atsidūrusių asmenų grupės net neprasidėjo. Netrukus į kovą prieš savo visuomenę buvo pasitelkta jau seniai viešąją erdvę užvaldžiusi žiniasklaidos grupuotė – vadinamieji „įtakos formuotojai“, bandantieji primesti visuomenei labai iškreiptą ir sudarkytą tikrovės paveikslą.

Valdantieji staigiai griebėsi kitos taktikos, tik anaiptol – ne naujos. Po to sekusiuose renginiuose tarp protestuojančių buvo kaišiojami provokatoriai, nestabilios elgsenos ir kiti susikompromitavę asmenys.

Viešojoje erdvėje juos dabar bandoma pristatyti kaip šių protestų organizatorius. Štai po keistai pasibaigusio rugpjūčio 10-osios protesto mitingo Delfyje pasirodė ryški antraštė: „Mitingas prie Seimo papiktino garsius žmones: čia susirinko tamsa, blogis ir dugnas.“

Su savo, atsiprašant, įžvalgomis vėl išlindo etatiniai viešosios erdvės šiukšlintojai – Rimvydas Valatka, Andrius Užkalnis ir pan. Platinami net elementarių sakinio struktūros taisyklių nepripažįstantys komentarai. Pavyzdžiui: „Man vienintelis dalykas – įdomus: kodėl visi šitie žmonės darbo dienos rytą nėra darbe?“ Taigi, susipraskite: „Kas jums leido protestuoti, kai turėjote būti darbo vietose?“ Pasmirdo atvira sovietine ideologija…

Nors rugpjūčio 10-osios mitingo organizatoriai buvo jau net kelis kartus paskelbę, kad protesto renginys baigėsi, tiek policijos, tiek ir kiti už tvarkos palaikymą atsakingi asmenys nariai nedarė nieko, kad chuliganiškai nusiteikę asmenys pasišalintų iš Seimo prieigų. Jie tarsi specialiai laukė, kol sutems, kad būtų galima paskelbti, jog renginys pasibaigė … riaušėmis.

Dabar prieš kiekvieno naujo protesto organizavimą į kovą metami savivaldybių klerkai, kuriems nurodyta neišduoti leidimo, todėl prasideda tąsymasis teismuose. Televizorių programose šmėžuoja propagandinės „dūmų uždangos“, klijuojamos naujos diskutuoti su valdančiaisiais ketinančių etiketės. Taip atsirado etiketė „maršistai“, kuria bandoma suniekinti Šeimų maršo dalyvių organizatorius ir patį Šeimų sąjūdį. Atseit, čia tik kažkokie homofobai, nesuvokiantys, kad visuomenė keičiasi.

Homofobo etiketė kabinama ir valstybės Prezidentui, nepalaikančiam genderinės isterijos, bet skatinančiam vis tik pradėti dialogą tarp visuomenės ir dabar valdančiųjų. Kai daroma viskas, kad tik neįvyktų rugsėjo 10 d. numatytas Šeimų sąjūdžio renginys, rengiamos visokios alternatyvios akcijos.

Prie tokių keistų renginių tenka priskirti ir LGBT eitynes, kurioms ne tik buvo paslaugiai suteikta Kauno Laisvės alėja, paniekiant tautos istorijoje įrašytą šios gatvės įvaizdį, bet ir eitynių dalyvių apsaugai paskiriant policijos struktūras, nors nemaža jų dalis net nelabai suprato, kur jie dalyvavo ir kokią ideologiją reklamavo.

Trys su puse temos – viešojoje erdvėje

Nors nuo sovietinių laikų praėjo daugiau kaip trys dešimtmečiai, dabartinis viešosios erdvės turinys vis labiau formuoja įvaizdį, kad … sovietmetis sugrįžo, tik dar labiau atstumiančiu pavidalu.

Ta pati „viską žinančių ir neklystančių“ valdžios struktūrų traktuotė, o bet kokia jos veiklos kritika pateikiama kaip kenkianti valstybei, nuolat kartojant, kad „kitos valdžios galite sulaukti tik po ketverių metų“, tuo pat metu tvirtinant, kad visi drįstantieji ją kritikuoti yra marginalai, gebantys tik veltis į skandalus. Atseit, jokios teisėtos alternatyvos dabar valdantiems nėra. Kurią iš centrinių žiniasklaidos kanalų beįsijungtumėte, ten nuo ankstyvo ryto girdėsite tik šias temas: migrantai, pandemija ir LGBT teisės. Kartais dar įterpiama gyvūnų apsauga ar klimato kaita.

Migrantų tema naujais aspektais aptariama jau daugiau kaip šimtmetį. Pasauliniai ir lokalūs karai, rasiniai ir religiniai konfliktai, skirtingas pragyvenimo lygis ir skirtingos politinės ideologijos verčia žmones bėgti iš savo namų. Dabar žmonės turi daug informacijos apie tai, kaip gyvena skirtingų valstybių piliečiai ir suprantama, kad ieškoma, kur geriau. Kalbos ir kultūros barjerai vis labiau mažėja, nors dėl migracijos iškylančių konfliktų sprendimai yra labai prieštaringi.

Individui susirasti, kur visuomeninė aplinka yra patrauklesnė, visada lengviau, negu ją pakeisti savo valstybėje. Tačiau ar kitos valstybės turi prisiimti atvykėlių globos naštą – klausimas, į kurį niekas nedrįsta duoti atsakymo. Įdomiausia, kad vis dažniau linkstama laikytis pažiūros, jog prisitaikyti turi ne atvykėliai, o vietiniai gyventojai. Priešingu atveju pastarieji apšaukiami kaip netolerantiški.

Pasaulio unifikavimo katilas maišomas vis smarkiau, o tautinės kultūros paveldas apskelbiamas kaip atgyvena ir konfliktų šaltinis, nors niekas neįrodė, kad suvienodintas pasaulis būsiąs įdomesnis, taikesnis ir labiau skatinantis žmonijos pažangą

Pastarasis dešimtmetis į migracijos procesą įnešė naujų aspektų. Jau šeštą kadenciją nepakeičiamu prezidentu save tebelaikančio ir sovietinę imperiją tebegarbinančio diktatoriaus aplinka migraciją panaudojo kaip politinio kaimyninių valstybių spaudimo priemonę. Gana apgalvotai pasirinktos tos migrantų grupės, kurių kultūrinė orientacija yra visiškai skirtinga nei europietiškoji. Diktatoriaus aplinka labai gerai supranta, kokių finansinių sąnaudų pareikalautų kelių milijonų migrantų permetimas į Europą ir kokias socialines problemas tai sukeltų.

Europos Sąjungai, kurios kai kurie politiniai veikėjai jau prieš porą dešimtmečių plačiai atvėrė ekonominės migracijos landą, naiviai tikėdamiesi, kad tai jiems taps pigios darbo jėgos šaltiniu, tik dabar galutinai įsitikino klydę, bet šios klaidos iki šiol nepripažįsta.

Apie tai, kad Baltarusijos režimo hibridinė ataka smogs visai ES išorinės sienos apsaugai, nebuvo numatyta, todėl ir reakcija – tokia vangi ir pavėluota. Paaiškėjo, kad Lietuva faktiškai nesaugojo savo sienos su itin priešišku kaimynu ir neturėjo paruošusi jokio sprendimo, ką daryti su netikėtai užplūdusiu emigrantų srautu. Jų apgyvendinimo, sienos apsaugos pareigūnų struktūros reorganizavimo ir net fizinio barjero statymas virto eiliniais biurokratų „projektais“, kuriuose į pirmą vietą iškyla ne valstybės interesai, o … viešieji pirkimai, konkursai, kam „pavesti statyti tvorą“ su kosminio dydžio lėšų skyrimu.

Atvykėlių įkurdinimas chaotiškai numestas kelioms pasienio savivaldybėms, net nepasikalbėjus su jų administracijomis bei vietos bendruomenėmis ir jų neatsiklausus. Sieną stačiusio darbininko mirtis parodė, kad nepasirūpinta net elementaria darbuotojų apsauga ir jų profesiniu parengimu. Nors ši situacija iš tikrųjų nebuvo tokia jau netikėta (iš diktatoriaus bet kada buvo galima laukti net pačios šlykščiausios provokacijos), nors tai – valstybės teritorijos vientisumo klausimas, bet Lietuvą valdanti grupuotė ir dabar dar nėra suvokusi šios strateginės problemos esmės ir turinio. Elgiamasi panašiai, lyg čia būtų statomas koks nors prekybos centras ar transporto aptarnavimo įmonė.

Pastarųjų dviejų dešimtmečių politiniai įvykiai atskleidė dar vieną su migracija glaudžiai susijusią aplinkybę. Talibano grįžimas į valdžią parodė, kad nesiskaitant su vietine kultūrine ir ekonomine situacija, neįmanoma įdiegti net demokratiškiausių permainų. Kaip pažymi gerai informuoti apžvalgininkai, nėra tokios tautos, kaip afganai. Skirtingai viską vertinančių genčių valdomoje teritorijoje nėra ir tokios valstybės, kaip ją galėjo įsivaizduoti JAV ar ES politikai. Tie žmonės, kurie jau buvo įpratę prie europietiškos lyčių lygybės, švietimo turinio ar valstybės valdymo metodų sampratos, be abejo, nesutiks su grįžimu į praeitį. Bet ir jų integracija Europoje bus labai sudėtinga.

Vis dėlto, nepaisant didžiulio nusivylimo, neretai jau peraugančio į abejingumą ir apatiją, Lietuvos visuomenės aktyvumas stiprėja. Jis būtų dar daug stipresnis, jei ne pandemijos metu įsivyravęs „nuotolinio bendravimo“ stilius, labai kliudantis imtis bendrų, gerai suderintų veiksmų.

Svarbiausias klausimas, į kurį atsakymo tenka ieškoti šių dienų visuomenei, ar iš tikrųjų reikia laukti kitų „rinkimų“ (dabartinėmis sąlygomis šio žodžio rašyti kitaip, nei kabutėse, nebetenka), ar vis dėlto yra ir kita išeitis, kaip pakankamai greitai galima pakeisti tuos, visiškai nekompetentingus asmenis, kurie dabar sėdi strateginiuose vykdomosios valdžios postuose, ir taip sustabdyti valstybės griovimą.

Dabar neturi jokios prasmės svarstymai, ar dabartiniai valdantieji absurdiškai elgiasi tik todėl, kad nesuvokia, kurios valstybės raidos problemos yra pačios svarbiausios, ar jie geba tik mechaniškai vykdyti jų pačių įsivaizduojamos „aukštesnės valdžios“ (pavyzdžiui, Briuselio) primestą taktiką. Tik juos pašalinus paaiškės, kiek čia buvo ir tyčinio kenkimo Lietuvai.

Vienas iš principingiausių šių dienų politikų, Kovo 11osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis rašo, kad: atsisakydami savo šaknų, istorijos, kalbos, praradę tikslą išsaugoti išskirtinę tautą ir jos sukurtą valstybę, pereiname į kito mąstymo erdvę, kurioje užprogramuotas valstybės išnykimas. Dalyvaujantieji protestuose yra tie, iš kurių viešai ir vis įžūliau tyčiojasi dabartiniai valdantieji, ko gero vis labiau įtikintys, kad atėjo ilgam, o ne tik ketveriems metams, anot Ingridos Šimonytės. Tačiau tie žmonės dar turi vilties, kad Kovo 11-osios idealai, kuriais remiantis buvo atkurta mūsų valstybė, yra nepaneigiami. Ta visuomenės dalis, kurioje dalyvauja ir neseniai susikūręs Lietuvos šeimų sąjūdis, ir jau daug metų veikiančios vadinamosios „nesisteminės“, t. y. nepriklausančios dabartinei valdančiajai grupuotei, krikščioniškos, patriotinės ir pilietinės jėgos.

Lietuvos šeimų sąjūdis reikalauja, kad būtų „nedelsiant sustabdytos bet kokios Partnerystės įstatymo priėmimo ir Stambulo konvencijos ratifikavimo procedūros. Tokie sprendimai, prieštaraujantys Konstitucijai ir įtakosiantys visų Lietuvos ateities kartų gyvenimą, negali būti priimti be referendume išreikštos Tautos valios“. Svarstoma visuotinio politinio streiko idėja, kaip „viena iš galimybių išvesti Lietuvą iš politinės krizės ir atstatyti Konstitucijos veikimą“. Valdančiosios grupuotės gebėjimas keisti savo pavidalą, dangstantis „laisvės partijos“ ar „liberalų sąjūdžio“ pavadinimais jau nebepajėgia apgauti aktyvios, vis stiprėjančios visuomenės dalies, nes praktinė jų veikla neturi nieko bendro nei su pamatinėmis žmogaus teisėmis, nei su svarbiausiais valstybės raidos uždaviniais.

Lietuva nėra izoliuota sala

Jau ne kartą teko rašyti, kad „idealaus“, juo labiau „vienintelio lyderio“ paieškos yra beprasmės. Lietuvoje tikrai yra strategiškai, toliaregiškai mąstančių žmonių, pelniusių pagarbą visuomenėje. Tarp jų – mokslininkai, inovatyvaus verslo kūrėjai, rašytojai ir kiti kultūros veikėjai. Tačiau jų veikla tik tada tarps visuomenės pažangos varikliu, kai ji bus sutelkta ir suvienyta. Dabartinė situacija, deja, tebėra panaši į tą, kai liepsnojant namo stogui, jo gyventojai vis dar įnirtingai ginčijasi, kurios spalvos apmušalai labiausiai tiktų svetainės sienoms išklijuoti.

Pirmiausia turime suprasti, kad Lietuvos situacija nėra nulemta tik vidinių jėgų. Tuo tarpu ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos ir net kitų žemynų tiek administracinė, tiek ekonominė, tiek ir kultūrinė padėtis darosi vis sudėtingesnė ir pavojingesnė. Nesuprasti, kad pavienės nelaimės bet kada gali susilieti į globalią katastrofą, yra per daug naivu.

Jau antri metai gyvename Trečiojo pasaulinio karo sąlygomis. Pasaulio persidalijimo procesas vėl vyksta įnirtingai ir nuožmiai. Tik suvokus, kas žmonijos gyvenime yra svarbiausia, šį karą dar galima užgesinti, kol jis neperaugo į branduolinių bombų sprogdinimo etapą. „Lyderių“ stygius matomas ne tik Lietuvoje. Jų šiuo metu nėra nei Briuselyje, nei Vašingtone. Tie, kurie dabar diriguoja dabartiniam pasaulio perdalijimui, nėra nei išmintingi, nei taurūs.

Gal ne vienas jau susimąstėme, kodėl net pačių turtingiausių pasaulio veikėjų ir asmeninis gyvenimas – nelaimingas, kodėl byra jų pačių šeimos. Tik todėl, kad sujaukta jų pačių vertybių sistema, kad milžiniškos lėšos mėtomos projektams, kurie veda ne į pažangą, bet į susinaikinimą. Bet vis didėjantis atotrūkis tarp tuose projektuose cirkuliuojančių lėšų ir įveiklintų pasaulio išteklių nuolat veda prie pinigų nuvertėjimo, infliacijos ir socialinių konfliktų aštrėjimo. Juk kas galėjo pradėti kovą prieš šeimą, prieš meilę, įkvėpusią ir dabar įkvepiančią gražiausių pasaulio kūrinių atsiradimą, prieš žmogaus prigimtį, esmę ir misiją…

Kad nereikėtų „ketverių“ metų

Svarbiausieji Sąjūdžio darbai prasidėjo, sudarius jo Iniciatyvinę grupę. Ten išryškėjo jos narių kuruojamos sritys, atsirado veiksmų derinimo ir perspektyvų numatymo galimybės. Taip būtina daryti ir dabar, nes tai ir yra tikrųjų lyderių išryškinimo ir ugdymo priemonė, užbaigianti beprasmiškus aiškinimus, kas ką pasiūlė pirmasis. Svarbu, ne tiek kas tuos pasiūlymus ištarė pirmas, o kiek tai veda į tikslą – valstybės vaidmens atkūrimą.

Dabartiniai valdantieji jau nieko nebeįtikina aiškindami, kad jie buvo išrinkti, nes pandemijos sąlygomis ir esant užvaldytai viešajai erdvei, jokia tikra rinkimų kampanija išvis net negalėjo vykti Nemaža dalis dabartinių apribojimų, pradedant vadinamuoju „galimybių pasu“, jokios profilaktinės prasmės neturi. Automatinis „galimybių paso“ išdavinėjimas Registrų centro padaliniuose ar net vaistinėse rodo, kad informacija apie pasiskiepijusius ir įgijusius imunitetą virusui, yra sukaupta, o apribojimai užeiti į stambesnį prekybos centrą ar renginį yra ne tik pertekliniai, bet ir trikdantys verslo arba institucijų veiklą.

Biurokratinį problemų suvokimą rodo ir dabartinių valdančiųjų požiūris į sveikatos sistemos ir sveikos gyvensenos problemas. Dera priminti, kad net tokia verslą sumaniai valdanti supervalstybė, kaip JAV alkoholinius gėrimus įsigyti leidžia tik nuo dvidešimt vienerių. Niekas jų neparduoda sekmadieniais. Ir niekas čia nepuola aiškinti, kad tai neva pažeidžia žmogaus teises. Neseniai paskelbti duomenys apie pastaraisiais metais pasiektą Lietuvos pažangą mažinant alkoholio vartojimą tik patvirtina, kad tokių priemonių reikėjo imtis. Bandymas tokiu būdu įgyti papildomų rinkėjų balsų yra net amoralus.

Dabartinai valdantieji nieko nepadarė, kad sumažėtų skurdas ir socialinė atskirtis, kad pagaliau prasidėtų darni visų valstybės regionų raida, kad sveikatos apsaugos sistema pereitų nuo primityvaus, neretai net pavėluoto ligų gydymo sistemos prie visuomenės sveikos gyvensenos diegimo. Nėra net jokio vaistų poveikio susirgusiam stebėjimo ir būtino medikamentų reguliavimo, pereinant prie reguliarių profilaktinių tyrimų.

Žavėjimasis centralizacija privedė prie to, kad net miesteliai, dar turintys kelis šimtus gyventojų, kurių nemažą dalį sudaro vyresnio amžiaus asmenys, nebeturi nė vieno jais besirūpinančio mediko. Lyg koks prastas anekdotas skamba ir teisėsaugos institucijų pripažinimai, kad policijos pareigūnai ten atvyksta tik tada, kai „kažkas atsitinka“. Tai kaip valstybė įgyvendina vieną svarbiausių savo prievolių – piliečių saugumo garantiją?

Užsiminus apie teisėsaugos sistemą, tenka pripažinti, kad 1990-1991 metais būtume neįsivaizdavę, kad savo parlamento rūmus, kuriuos tada vadinome Lietuvos širdimi, dabartiniai valdantieji tvers metalinėmis tvoromis, kad „nacionalinis transliuotojas“ su patosu rodys Seimo kieme sustatytą galingą kovinę techniką, kurios dabartinė paskirtis – atgrasyti protestuojančius prieš valdžios, bandančios kėsintis į prigimtinę šeimos sampratą ir įžūliai brukančios „laisvę“ keisti lytį, veiksmus.

Išvydę pirmuosius lietuvišką uniformą apsivilkusius policininkus, buvome sužavėti: „Pagaliau atkuriamos valstybės institucijos…“ Kaip šiandien turime vertinti policiją, kurią valdžia siunčia smurtauti prieš žmones, atėjusius prie Seimo su valstybės vėliavomis?

Net ir pati Seimo aplinka su apleistu fontanu, dar neseniai pažymėtu valstybės simbolika, su duobėta žvyro aikštele automobiliams, kokios gėdytųsi net atokaus rajono seniūnija. Taigi laukti „ketverius metus“ negalima. Keisti valdančiuosius būtina jau dabar.

P. Gylys. Kas griauna bendrąjį gėrį

Aktualūs pokalbiai

Redakcija

2021-10-02

Spalio 2 d. DIENOS ĮVYKIŲ PANORAMA

Leidinio archyvas

Redakcija

2021-10-02

Rukloje mirė pradinės privalomosios tarnybos karys, įtariama savižudybė

Rukloje, Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalione, mirė nuolatinės pradinės privalomosios tarnybos karys, 2000 m. gimęs jaunesnysis eilinis.Kaip teigiama Lietuvos kariuomenės pranešime, nelaimingas atsitikimas įvyko kario budėjimo metu. Pirminiais duomenimis, įvykdyta savižudybė šaunamuoju ginklu. Velionis į tarnybą savo noru atėjo šių metų kovo mėnesį. Vadovybės apibūdinamas kaip gerai tarnybą atliekantis ir su kolegomis sutariantis karys. Dėl incidento pradedamas ikiteisminis tyrimas, taip pat tarnybinį patikrinimą pradeda Lietuvos kariuomenės Gynybos štabas.

A.Lukašenka perspėjo, kas vyks Baltarusijos užpuolimo atveju
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka atvirai pabendravo su televizijos kanalo CNN korespondentu Metju Čansu (Matthew Chance). Pokalbio metu jis atskleidė, kaip šalis elgsis išorinės agresijos atveju. Pasak šalies vadovo, jeigu taip nutiks, Baltarusija iškart kreipsis pagalbos į Rusiją. A.Lukašenka neslėpė, kad išorinė agresija pastūmės Minską į dar artimesnį bendradarbiavimą su Maskva. Esant reikalui ir siekiant efektyviai pasipriešinti agresoriams, Baltarusija su Rusija taps vieninga karine baze. Jis taip pat pabrėžė, kad Baltarusija nesirengia užimti JAV ar Didžiosios Britanijos.

Per praėjusią parą pasienyje su Baltarusija apgręžti 84 migrantai
Per praėjusią parą pasieniečiai neleistinose vietose iš Baltarusijos į Lietuvą neleido patekti 84 migrantams. Ketvirtadienį tokių buvo 93, trečiadienį – 54, antradienį – 63, pirmadienį – 17.

Rusijoje vis dar liepsnoja miškai
Rusijos ugniagesiai vis dar kovoja su liepsnojančiais miškų gaisrais. Šeštadienio duomenimis, visoje šalyje registruota dešimt gaisrų židinių, ugnis liepsnoja 636 hektarų plote. Padėtis yra smarkiai pagerėjusi. Vasaros mėnesiais ugnis vienu metu siautėjo daugiau kaip 4 mln. hektarų plote. Šiuo metu liepsnas gesina 165 ugniagesiai, vasarą jų buvo per 9 000. Oficialiais duomenimis, praėjusiais mėnesiais Rusijoje išdegė daugiau kaip 18,2 mln. hektarų miškų ir stepių. Aplinkosaugininkai teigia, kad daugelis gaisrų kyla dėl žmogaus kaltės. Nepaisant perspėjimų dėl gaisrų pavojaus, daug rusų sausuose miškuose degina laužus.

Vokietija įtraukė Lietuvą į COVID-19 didelės rizikos teritorijų sąrašą

Vokietijos vyriausybė nuo sekmadienio įtraukia Lietuvą į COVID-19 didelės rizikos teritorijų sąrašą. Tai reiškia, kad iš Lietuvos į Vokietiją atvykstantys nepasiskiepiję ir COVID-19 nepersirgę asmenys turės dešimčiai dienų karantinuotis. Karantino laikas gali būti sutrumpintas po penkių dienų atlikus koronaviruso testą ir gavus neigiamą rezultatą. Į Vokietijos aukštos rizikos teritorijų sąrašą nuo sekmadienio patenka ir ES narė Rumunija. Iki šiol jame buvo tik viena Bendrijai priklausanti valstybė – Slovėnija. Vokietija į aukštos rizikos teritorijų sąrašą yra įtraukusi apie 70 šalių ir regionų.
Aukštos rizikos teritorijomis įvardijamos šalys ir regionai, kur kyla ypač didelė rizika užsikrėsti koronavirusu.

Žžž
Grįžęs į Sakartvelą sulaikytas buvęs šios šalies prezidentas M. Saakašvilis
Grįžęs į gimtinę sulaikytas buvęs Sakartvelo prezidentas Michailas Saakašvilis. Vyriausybės vadovas Iraklis Garibašvilis penktadienį pranešė, kad M. Saakašvilis sulaikytas ir nuvežtas į kalėjimą.
M. Saakašvilis, kuris kaltinamas piktnaudžiavimu valdžia, prieš šeštadienį vyksiančius vietos valdžios rinkimus grįžo iš Ukrainos į Sakartvelą. Jis ragino balsuoti už jo įkurtą opozicinę partiją ir kvietė žmones į protestus.
M. Saakašvilis po jo vadovaujamos taikios Rožių revoliucijos nuo 2004 iki 2013 metų buvo Sakartvelo prezidentas. Jis įgyvendino esmines ekonomikos reformas, tačiau pradėjo ir pragaištingą trumpą karą su Rusija ir ėmė įgyti vis labiau autokratiškų bruožų. M. Saakašvilis 2013-aisiais paliko šalį. 2015 metais dėl tariamo piktnaudžiavimo valdžia buvęs prezidentas neteko Sakartvelo pilietybės. Teisėsauga paskelbė jo paiešką.
Žžž
Vilniaus rajone apsivertė ir užsidegė automobilis: žuvo vyras ir moteris papildyta www.DELFI.lt 2021 m. spalio 2 d. 18:38 aA Šeštadienį, 18.10 val., Bendrajame pagalbos centre skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu 112 gautas pranešimas apie tai, kad Vilniaus r., Dambriškių kaime, Vilniaus gatvėje, eismo įvykio metu apsivertė ir užsidegė lengvasis automobilis, gali būti prispaustų ir sužalotų žmonių. Vilniaus rajone apsivertė ir užsidegė automobilis: žuvo vyras ir moteris © DELFI / Ainis Gurevičius Į įvykio vietą išsiųstos Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo pajėgos, informacija apie įvykį perduota Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stočiai, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. Automobilis „Audi A3“ nulėkė nuo kelio. Sustoję vairuotojai neleido ugniai išplisti ir greitai ją užgesino. Pasak įvykio vietoje dirbančių ugniagesių gelbėtojų, automobilyje yra du įstrigę žmonės be gyvybės ženklų. Policija pranešė, kad automobilį vairavo vyras (gim. 1953 m.). Žuvo jis ir kartu važiavusi moteris.

Seimas skubos tvarka svarstys siūlymą atlyginti vakcinų žalą sveikatai

Parlamentarai nutarė skubos tvarka svarstyti opozicinių „valstiečių“ parengtą projektą, kad valstybė privalėtų kompensuoti vakcinų šalutinio poveikio sukeltą žalą žmogaus sveikatai. Projektu siūloma pakeisti neišvengiamos žalos apibrėžimą, numatant, kad tokia žala nebūtų laikoma „sunkius padarinius sukėlusi nepageidaujama reakcija į vakciną, kuomet ta vakcina sveikatos apsaugos ministro įsakymu yra įtraukta į vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių arba ta vakcina pagal jos preparato charakteristikų santrauką yra skirta vakcinuoti nuo infekcijos, dėl kurios paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija, karantinas“. Pasak A. Verygos, prielaidų gauti kompensaciją dėl šalutinio vakcinos poveikio sukūrimas paskatintų žmones aktyviau skiepytis nuo COVID-19.

Koronaviruso situacija

Per praėjusią parą Lietuvoje užfiksuota 2066 nauji koronaviruso atvejai. Dar 21 žmogus nuo šio susirgimo mirė. Kaip skelbiama, per praėjusią parą bent vieną vakcinos dozę gavo 8349 žmonių. 16911 asmenų Lietuvoje šiuo metu serga koronaviruso sukelta liga. Per praėjusią parą į ligonines paguldyta dar 124 asmenys. Tarp mirusiųjų vienas asmuo priklauso 50–59 amžiaus grupei, dar vienas – 60–69 amžiaus grupei. Devyni mirusieji priskiriami 70–79 amžiaus grupei, aštuoni – 80–89 amžiaus grupei. Dar du mirę asmenys priklauso 90–99 amžiaus grupei. Iš 21 mirusio asmens, neskiepytų nuo COVID-19 buvo dauguma, du mirusieji – paskiepyti.

Prezidentas profesinės šventės proga pasveikino Lietuvos policiją

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda šeštadienį pasveikino Lietuvos policiją profesinės šventės – Angelų sargų dienos – proga. Prezidentas padėkojo policijos pareigūnams už pasiaukojimą ir sąžiningą tarnybą, o jų artimiesiems – už supratingumą ir kantrybę šiuo visai šaliai sunkiu metu. Prezidentas policijos pareigūnams palinkėjo nuolat ieškoti inovatyvių sprendimų, tobulėti ir išsaugoti nepriklausomumą, kad policijos skaidrumas ir sklandus komandinis darbas taptų pavyzdžiu Lietuvos žmonėms.

Stalininio režimo įvykdytos masinės lietuvių trėmimo operacijos „Osenj“ virtuali paroda

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkai, pažymėdami 70-ąsiais 1951 m. spalio 2 d. masinės Lietuvos gyventojų trėmimo operacijos, kodiniu pavadinimu „Osenj“ (liet. „Ruduo“) metines, parengė virtualią parodą. Prieš 70 m. kruopščiai suplanuotus trėmimus vykdė Sovietų Sąjungos represinės struktūros. Virtualią parodą sudaro 6 struktūrinės dalys: „Juos ištrėmė 1951 m. rudenį“, „Darbas tremtyje“, „Tremties metų kasdienybė“, „Sibiro mokykla“, „Netektys“ ir „Sugrįžimas“, iliustruotos archyviniais dokumentais, ištremtųjų nuotraukomis ir asmeniniais dokumentais, tremtinių dienoraščių ištraukomis.
Apsnigtos žieminės, kuriose glaudėsi savo gimtųjų namų netekę tremtiniai, ar ties vaikelio karsteliu sustingusios šeimos nuotraukos sukrečia. Vis dėlto net ir tokios lietuvių tautai tragiškos tematikos fotografijose įamžinta mūsų žmonių šviesa – gilūs žvilgsniai, kuklios kasdienės pramogos, santūrūs veidai darbo vietose, išgyvenimo bei sugrįžimo laimė.
Parodą galima aplankyti https://bit.ly/3uucGTD. Primintina, kad 1951 m. rudenį: rugsėjo 20–21 d., 1951 m. spalio 2–3 d. ir 1951 m. lapkričio 30 d., iš Lietuvos į Krasnojarsko ir Altajaus kraštus bei Irkutsko ir Tomsko sritis iš viso buvo ištremtos 5139 šeimos – 20 357 žmonės. Istorikų duomenimis, 1951-ųjų rudenį trėmimai vyko keliais etapais. Pirmasis trėmimas vyko rugsėjo 20–21 dienomis. Tuomet į Irkutsko sritį ištremtos 822 šeimos (iš viso 3072 žmonės). Visi jie buvo partizanų giminaičiai arba kovotojų rėmėjų ir ryšininkų šeimos. Didžiausias trėmimas, kartu su propagandine kampanija, kurios tikslas buvo paaiškinti kaimo gyventojams, kad „buožijos iškeldinimas – tai priemonė, garantuosianti dirbančių valstiečių saugumą ir pagerinsianti kolūkių kūrimo procesą“, vyko 1951 m. spalio 2–3 dienomis.
Trėmimo operacijojei dalyvavo 3818 MGB pareigūnų, 11 270 MGB vidaus kariuomenės kariškių, stribų, milicininkų ir 8000 sovietinių partinių aktyvistų. 1951 m. spalio 4 d. MGB pareigūnų pažymoje konstatuojama, kad trėmimo operacijos metu buvo suformuota 16 ešelonų: 10 – į Krasnojarsko kraštą, 6 – į Tomsko sritį. Iš viso ištremtos 4 143 šeimos – 16 150 žmonių, iš jų – 5 278 vaikai. Ištremiami visam gyvenimui tremtiniai galėjo su savimi paimti 1500 kg reikalingų daiktų ir darbo įrankių. Tuo pat metu ūkyje pasilikę aktyvistai aprašinėjo žmonių užgyventą konfiskuojamą turtą: gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, baldus ir kitus namų apyvokos daiktus, padargus ir gyvulius – viskas per kelias valandas virto kolūkine nuosavybe.

POLICIJOS DEPARTAMENTAS PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS REIKALŲ MINISTERIJOS

Eismo įvykiai
Elektrėnų sav., kelio Jonava – Žąsliai-Kalniniai – Mijaugonys 44-ame km, automobilis ,,VW Passat“, vairuojamas vyro (g. 1985 m.), išvažiuojant iš šalutinio kelio, nepraleido ir susidūrė su pagrindiniu keliu važiavusiu automobiliu ,,Honda Civic“, kurį vairavo vyras (g. 1963 m.). Eismo įvykio metu nukentėjo abiejų automobilių vairuotojai, kurie dėl įvairių sužalojimų gydomi ambulatoriškai bei automobilio ,,VW Passat“ keleivė (g. 1991 m.), kuri paguldyta į ligoninę. Automobilio ,,Honda Civic“ keleivė (g. 1934 m.) dėl patirtų sužalojimų, tą pačią dieną 20 val. 34 min. ligoninėje mirė.

Gaisrai
Biržų r., Nemunėlio Radviliškio mstl., ūkiniame pastate kilo gaisras, kurio metu apdegė pastatas. Įtariamas padegimas. Nuostolis nustatinėjamas.

Rasti žmonių lavonai
Vilniuje, Salomėjos Neries g., šalia daugiabučio namo, rastas mirusio nenustatytos tapatybės apie 40-50 metų amžiaus vyriškio kūnas su daugybiniais sužalojimais. Įtariama, kad vyriškis iškrito pro balkoną.

Kiti įvykiai
Vilniuje, Sietyno g., gimnazijos el. paštu gautas laiškas, kuriame parašyta, kad pastate yra sprogmuo. Tą pačią dieną apie 14 val. Baltarusijos Respublikos konsulatas el. paštu gavo laišką, kuriame parašyta, kad konsulato pastate ir ambasados pastate yra sprogmenys. LP AOR „Aras“ pareigūnai apžiūrėję patalpas sprogmenų nerado.

Kaune, Laisvės al., išdaužus paramos fondo priestato stiklines duris, įsibrauta į vidų, kur suniokoti ir sudaužyti įvairūs daiktai. Nuostolis – 5 000 eurų. Įtariamasis neblaivus (0,61 prom. alkoholio) vyras (g. 1981 m.) uždarytas į areštinę.

Vengrijos premjeras V. Orbanas: Vakarų šalys nesugeba arba nenori saugoti savo sienų

Įžvalgos
Migracija

Redakcija

2021-10-02

Trečiadienį po derybų su Čekijos premjeru Andrejumi Babišu Viktoras Orbanas pareiškė, kad, milijonams žmonių išvykus iš Afganistano, nepavyks išvengti naujos masinės migrantų bangos. Premjeras sakė, kad daugelis jų pasirinks maršrutą per Balkanus ir Vengriją, ir pridūrė, kad Vengrija ir toliau saugos savo sienas.

Pasak MTI, premjeras sakė, kad Vakarų šalys nesugeba arba nenori saugoti savo sienų ir įsileidžia migrantus be jokios kontrolės. Tačiau vėliau jos skundžiasi, kad visi migrantai lieka jų teritorijoje, ir ragina juos paskirstyti. Tačiau tai klaidingas požiūris. „Visos šalys turėtų ginti savo sienas, o jei negali to padaryti, turėtų prašyti pagalbos“, – sakė jis.

Vengrijos Ministras Pirmininkas V. Orbanas pakartojo, kad Vengrija nepritaria privalomoms migrantų kvotoms, ir pasidžiaugė, kad Čekija pritaria jo pozicijai. Premjeras A. Babišas sakė, kad Čekija yra skolinga Vengrijai, jog šiandien šalyje nėra nelegalių migrantų. „2015 m. Vengrija buvo vienintelė ES valstybė narė, kuri saugojo bloko Šengeno sienas. Dėl tvoros, kurią Vengrija tada pastatė prie savo sienos, Čekijai šiandien nereikia kovoti su nelegalios migracijos problema“, – sakė jis.

Kalbėdamas apie Čekijos ir Vengrijos ekonominį bendradarbiavimą, premjeras V. Orbanas pažymėjo, kad jis pasiekė rekordinį lygį. Šiais metais dvišalės prekybos apimtys išaugo 26 procentais, Vengrija šiuo metu turi 330 Čekijos įmonių kaip užsienio investuotojų, kuriose dirba keli tūkstančiai žmonių, sakė jis, ir pridūrė, kad Vengrija planuoja plėsti bendradarbiavimą telekomunikacijų, žemės ūkio, energetikos ir gynybos srityse. Vengrija yra pasirengusi ateityje glaudžiai ir draugiškai bendradarbiauti su A. Babišo vyriausybe, remdamasi abipuse pagarba, sakė premjeras V. Orbanas.

Premjeras V. Orbanas taip pat pabrėžė, kad dujų pirkimo sutartis, kurią Vengrija šią savaitę pasirašė su Rusija, yra Vengrijos suvereniteto reikalas, ir Ukraina su ja neturi nieko bendra. Vengrija yra suvereni valstybė ir pirks dujas iš bet kurios šalies, kurią pasirinks. „Tik mes patys sprendžiame, kokiu keliu tieksime šią energiją į Vengriją“, – sakė jis ir pridūrė, kad renkantis maršrutą vienintelis kriterijus yra tas, kuris užtikrintų didžiausią saugumą. „Mes norime, kad ukrainiečiai susitvarkytų su savo problemomis ir mūsų į tai neįtrauktų“, – sakė premjeras V. Orbanas.

„Mums, vidurio europiečiams, lemta sėkmė, ir mes klestėsime, jei mums bus leista. Mes neprašome papildomos pagalbos, bet sąžiningo elgesio“, – sakė jis. Tačiau, pasak jo, nesąžininga, kad aštuonios valstybės narės dar negavo galimybės pasinaudoti popandeminiu atsigavimo fondu, kurį ES nusprendė skirti kiekvienai šaliai, sakė premjeras V. Orbanas. „Tai ne pinigų, o vienodų konkurencijos sąlygų nebuvimo klausimas“, – sakė jis

R. Trimakas. Quod licet homini alieno, non licet indigeno (I)

Įžvalgos

Redakcija

2021-10-02

Ramūnas Trimakas, www.kulturosbarai.lt

Apie „diskusijas“, sklindančias iš kunkuliuojančio kanibalų puodo

Šiandien naujienos pasipila ir sklinda greičiau negu tarakonai, sprunkantys nuo purškiamo insekticido. Nors dažniausiai tai, kas vadinama „naujienomis“, yra viso labo senienos, dėstomos naujiems klausytojams, skaitytojams ir žiūrovams. Tarkime, nuo Stokholmo iki San Francisko piktinamasi Vakarų klasikine „rasistine“ literatūra, tokiomis apšauktos iš esmės visos knygos, pradedant „Heklberio Fino nuotykiais“, baigiant „Nežudyk strazdo giesmininko“. [1]

Vis dėlto kol kas (!) ją dar leidžiama skaityti vaikams ir jaunimui, žinoma, pasiklausius leftistinių instruktažų, tarkime, patariančių, „ką daryti, pagaliau suvokus, kad vaikystėje skaitytos knygos yra rasistinės“. [2] Nevalingai tenka susimąstyti, gal nebūta Česlovo Milošo „Pavergto proto“, gal Arturas Kostleris (Arthur Koestler) neišstojo iš komunistų partijos ir neparašė „Sutemų vidury dienos“ (vok. Sonnenfinsternis), gal Jevrosinija Kersonovskaja savo liudijimuose „Kiek kainuoja žmogus“ (rus. Сколько стоит человек) nepapasakojo apie tai, kas neišvengiamai nutinka, taikant kairuolišką „socialinį teisingumą“?

Še tau, boba, ir devintinės! – nusistebės bent kiek vyresnis skaitytojas. Sovietų cenzūrai nei Markas Tvenas, nei daugybė kitų klasikų nekliuvo. Bet naujosios vakarietiškos bangos leftistai, nors yra to paties marksistinio medžio vaisiai, elgiasi kur kas aršiau negu jų pirmtakai Rytuose – reikalauja uždrausti „seksistą“ Homerą, [3] „mizoginą“, „rasistą“ Šekspyrą (Shakespeare) [4] ir visokius fenimorus kuperius! [5].

Džiugiai pranašaujama, kad pasaulio klasikai ateina galas, vis įsakmiau įrodinėjant, esą vakarietiška klasikinė literatūra yra „toksiška“. [6] „Liberaliai progresyvūs“ veikėjai, nejausdami jokio kognityvinio disonanso, žadėdami „didžiąją transformaciją“, „socialinio teisingumo pergalę“ ir „pažangių idėjų triumfą“ visos planetos mastu, kuo rimčiausiais veidais užsipuola vaikams skirtas klasikines knygas. Pasirodo, absoliuti jų dauguma, jeigu ne visos, parašytos… neleistinomis temomis, nerimą keliančia, net neapykantą kurstančia kalba! [7]

Ką jau kalbėti apie klasikinę skandinavų literatūrą vaikams, kuri apskritai visa vadinama „rasistine“, „grįsta kolonializmo pasaulėžiūra“. [8] Naujieji cenzoriai „Pepę Ilgakojinę“ kupiūruoja ir net perrašo kur kas smarkiau, negu sovietinis GLAV- LIT’as „nuskausmindavo“ kūrinius, neatitinkančius socrealizmo standartų.

Anokia čia naujiena – siūloma atmesti viską! Pradedant muzika nuo seniausių laikų iki mūsų dienų, žinoma, labiausiai kliūva klasikinei, mat „moksliškai įrodyta“, kad ir ji „rasistiška“. [9] Baigiant algebra su geometrija, „moksliškai pagrindžiant“, kad tai „rasistinis baltųjų konstruktas“. [10]

Ką gi, vieniems Trofimas Lysenka buvo „didis mokslininkas“, o kitiems Džeimsas Vatsonas (James Watson) yra nepriimtinas „baltųjų pirmenybės“ (white supremacy) įsikūnijimas. Ir tai tik labai ilgo sąrašo pradžia. Tad anokia čia naujiena? Lenininiai bolševikai pirmaisiais diktatūros metais mokyklose irgi draudė matematiką, klasikinę literatūrą, genetikus sušaudė, kibernetiką prakeikė, atitinkamai susidorodami su šios srities specialistais…

Nejaugi nebevyksta akademinis procesas, moksliniai debatai? Žinoma, vyksta – trykšta galingas progresyvizmo šaltinis! Antai vienoje Virdžinijos valstijos Fairfaxo grafystės mokykloje LGBT aktyvistai išsikvietė šios mokyklos tarybos narę musulmonę Abrarą Omeišą ir pareikalavo, kad ši visu 100 proc. pritartų jų veiklai. Kadangi tarybos narė, beje, demokratų partijos atstovė, atsisakė veikti LGBT (tiesa, pavadinimas jau vėl pakeistas – dabar įsivardijama LGBTQIA+) naudai, prasidėjo aršesnis už kafkišką jos ujimo procesas. [11]

Kol Omeiša į šuns dienas dėjo Jungtines Amerikos Valstijas, Izraelį ir viso pasaulio „baltuosius rasistus“, tol „progresyvioji kairė“ ją protegavo, bet nuo šiol šiai „atplaišai“ pasigailėjimo nebus. [12]

Kitas pavyzdys: kai moksleivių tėvai pasipiktino, kad jų mokykloje bus privaloma „kritinė rasinė teorija“, net išdrįso pareikalauti, kad ši rasinę neapykantą skiepijanti, vaikus traumuojanti, pagaliau tiesiog melaginga marksistinė „teorija“ būtų panaikinta, Virdžinijos valstijos tėvų ir mokytojų asociacijos vadovė Mišelė Lytė (Michelle Leete), surengusi mitingą, oficialiai pareiškė, kad tokie nesupratingi tėvai „turi mirti“ (Let them die). [13]

Tokių pavyzdžių apstu. Net pabėgėlė iš Šiaurės Korėjos Jeonmi Park (Yeonmi Park), įstojusi į prestižinį Kolumbijos universitetą Niujorke, kur tikėjosi įgyti kokybišką išsilavinimą, pašiurpo, kad kairuoliškas marazmas ir ideologinė indoktrinacija šioje aukštojo mokslo institucijoje nė kiek nenusileidžia Šiaurės Korėjos analogams. [14]

Civilizacijos dažniau nusižudo, negu yra nužudomos, – tvirtino Arnoldas Toinbis (Arnold Toynbee) ir, ko gero, buvo teisus.

Nuo Pietų Afrikos Respublikos ir Libano iki JAV Sietlo ir Čikagos liepsnoja ištisi kvartalai, verda gatvių mūšiai. Vienais atvejais ištisos valstybės paverčiamos griuvėsiais (beje, įsileidus „pabėgėlius“, „migrantus“ ar tiesiog laiku nespėjus užkirsti kelio „nelegalų“ antplūdžiui). Kitais atvejais, kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose, demokratų partijos kontroliuojamose teritorijose dirbtinai sukurti ir palaikomi neramumų židiniai dar tik progresuoja „revoliucinių permainų“ bei „socialinio teisingumo“ link.

Vaizdai iš Pietų Afrikos Respublikos, visai neperdedant, primena zombių apokalipsę tikrovėje.[15]

Anaiptol ne kinematografinį, bet kryptingai vykdomos pasaulio griūties įspūdį sustiprina paskutinių išsklaidytų civilizacijos židinių, taikančių žiedinę gynybos taktiką, radijo pranešimai, kad šaudmenys baigiasi, iš eterio sklinda liūdni padrąsinimai vienų kitiems laikytis iš paskutiniųjų… Net politinio korektiškumo ir „progresyvių idėjų“ ruporas The Washington Post pripažino, kad maištų Pietų Afrikos Respublikoje sukeltas nuosmukis yra įspėjimas visam pasauliui. [16]

Libanas palaipsniui verčiamas negyvenamu – trūksta visko, pradedant geriamuoju vandeniu, maistu, baigiant medikamentais. [17] Bejėgiškai skėstelėjus rankomis, kad Libaną ištiko „laikų pabaiga“, [18] šiukštu neleidžiama nė prasižioti, kad ši šalis palyginti neseniai buvo viena turtingiausių ir labiausiai klestinčių, tarp kitko, krikščioniškų valstybių Artimuosiuose Rytuose. Buvo, kol į šalį plūstelėjo „nuskriaustieji“, vadinamieji „prieglobsčio prašytojai“.

Ilgus dešimtmečius analitikai, dar nesusipykę su sveiku protu, kartojo perspėjimus, kuo neišvengiamai baigiasi kairuoliško internacionalo politika. Tačiau leftistus, vien išgirdusius sąvoką „sveikas protas“, ištinka simptominiai traukuliai. Kolektyvinis kairiųjų spiečiaus „protas“ blokuoja bet kokią savimonę, menkiausias individualaus mąstymo pastangas. Juo labiau beprasmiška kreiptis, tikintis dialogo, pateikiant faktus, įrodymus, liudijimus.

Pirmojoje politinio korektiškumo stotelėje įlipę į „progreso“ traukinį, nesiblaškykite ir neprieštaraukite, kai jus išlaipins galutinėje – kur nors liepsnojančiame Portlande ar griuvėsiais paverstame Beirute.

Ideologija neišvengiamai sukelia pasekmes. [19] Žurnalistė, rašytoja ir mąstytoja Ilana Marker (Ilana Mercer) buvo priversta palikti gimtąją Pietų Afrikos Respubliką, kai 1995 m. pradėta sistemingai persekioti baltuosius šalies gyventojus. Jos knyga „Į žmogėdros puodą“ (2009)20 sukėlė Vakarų „liberalams“ ir „progresyvistams“ ilgalaikę isteriją.

Autorė konstatavo pačias elementariausias tiesas, pavyzdžiui, kad laisvė gali būti išsaugota, tik užtikrinant visuomeninę tvarką. Ši taisyklė nėra amžina ir nekintama, tačiau civilizuotos visuomenės labai trapios.

Jos žlunga ar sąmoningai sužlugdomos, kai atsiranda arba dirbtinai sukuriamas priešiškas kultūrinis klimatas. Politinio korektiškumo tironija – unikali ir būdinga tik Vakarams, nes niekur kitur atsirasti ji neturi šansų, – čia suvaidino reikšmingą vaidmenį.

Civilizuotos visuomenės šiaip sau neišnyksta. Jos arba palaipsniui silpninamos iš vidaus, arba kryptingai naikinamos iš išorės. Pietų Afrikos Respubliką sužlugdė kitos vakarietiškos visuomenės. Tačiau periferijos likvidavimo negana. Tai, kas padaryta PAR, teigia autorė, bus pakartota JAV. Iš esmės tai reikš pasaulinio masto katastrofą. Apie ką Merker rašė prieš dvylika metų, šiandien matome per tiesiogines transliacijas.

Kas tas priešiškas kultūrinis klimatas ir kaip jis sunaikina toli pažengusias, civilizacijos aukštumas pasiekusias visuomenes, yra daugmaž aišku. Tačiau iš kur kyla poreikis dirbtinai sukelti žudančią kultūros klimato kaitą, ardyti visuomenės, kuriai priklauso patys griovėjai, pamatus?

Sumeluota „kaltė“, primestas mazochizmas ir visiškai logiška sąjunga

Tam ypač palankias sąlygas sukuria vakarietiškoji mazochizmo kultūra ir kaltės kultas. Šie reiškiniai, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, yra ganėtinai nauji. Paskalis Briukneris (Pascal Bruckner) nurodo, kad lemiamas lūžio taškas buvo Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Nuo tada įsitvirtino postulatas, neva „visas pasaulis mūsų nekenčia, ir mes to nusipelnėme“. [21] Autoriaus teigimu, būtent taip mano dauguma europiečių (bent jau Vakarų Europoje) – Senasis žemynas tiesiog apsėstas atgailos kančių.

Neabejotinai pasitaikydavo visko – karų, religinių persekiojimų, iš čia kilo imperializmas, fašizmas, komunizmas, tačiau netikslu ir neteisinga savo istoriją vertinti vien kaip nenutrūkstamas žudynes ir plėšikavimus, galiausiai atvedusius į dviejų pasaulinių karų bedugnę. Kitaip tariant, entuziastingai propaguoti savižudybę.

Vakarams nepriklauso blogio monopolis. Vakarai ne vien sukūrė, bet ir sunaikino monstrus, pirmieji panaikino vergiją, atsisakė kolonializmo, kūrė taikias, klestinčias bendruomenes, nustatė taisykles ir institucijas, tapusias pavyzdžiu pasauliui. Vakarų Europa turėtų tuo didžiuotis ir būti pasirengusi ginti save bei savo vertybes, – tvirtina Briukneris.

Bet nueita kitu keliu, pabrėžiant išskirtinį Vakarų civilizacijos ydingumą. Neapykanta vakarietiško tipo visuomenėms užsidegė įvairios vadinamosios alternatyvios grupelės ir judėjimai, tarp kitko, pačių vakariečių toleruojami ar net palaikomi. Vis dėlto niekas nesitikėjo, kad Valerie Solanas paskelbtas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“ kada nors taps realybe:

„Nedidelė saujelė PADUGNIŲ galėtų perimti šalį per metus, sistemiškai dulkindama sistemą, naikindama nuosavybę ir žudydama. PADUGNĖS taps nedarbo ir sumaišties pajėgomis; jos įsidarbins įvairiose vietose ir nedirbs. […] PADUGNĖS naikins visus nenaudingus ir kenksmingus objektus, tokius kaip automobiliai, vitrinos, „Didysis Menas“ ir pan. Pagaliau PADUGNĖS perims eterį – radijo ir televizijos tinklą – ir atleis iš darbo tuos radijo ir TV studijų darbuotojus, kurie priešinsis PADUGNIŲ įsibrovimui. PADUGNĖS ardys šeimas – įsiveržę į mišrias (vyro–moters) poras, kur jos bebūtų, jas išskirs. Aptarnaujantį Vyrų Personalą sudarys vyrai, kurie uoliai stengsis save sunaikinti, vyrai, kurie darys gera, kad ir kokie būtų jų motyvai, ir tie, kurie atitiks PADUGNIŲ […] poreikius. […] žurnalistai, rašytojai, redaktoriai, leidėjai ir prodiuseriai, kurie skleistų ir propaguotų PADUGNIŲ tikslus atitinkančias idėjas; pederastai, kurių žėrintis, tviskantis pavyzdys paskatintų kitus vyrus sekti jų pėdomis, atimti iš savęs vyriškumą ir tapti palyginti nekenksmingais; […]

PADUGNĖS vykdys kriminalinius nusikaltimus, o ne pilietinio nepaklusnumo akcijas, kur viešai pažeidžiamas įstatymas ir sėdama į kalėjimą, kad visuomenė atkreiptų dėmesį į neteisybę. Pilietinio nepaklusnumo taktika taikoma siekiant pakoreguoti konkretų įstatymą ar šiek tiek pakeisti sistemą, tuo pačiu pripažįstant, kad apskritai sistema yra teisėta ir teisinga. PADUGNĖS yra prieš pačią sistemą, prieš patį įstatymų ir valdžios principą. PADUGNĖS ateina sugriauti sistemos, o ne išsikovoti kokias nors teises.“22 XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje šie keisti marginalės, pretendavusios į žmogžudes, užrašai atrodė įdomūs nebent jai pačiai ir kitiems sutrikusios psichikos asmenims, bet mūsų dienomis visa tai apibūdinama jau kaip „naujoji realybė“.

Antivakarietiškumas yra europinė tradicija, prasidėjusi Mišelio de Montenio (Michel de Montaigne) laikais, tęsiama Žano Polio Sartro (Jean Paul Sartre) ir panašių autorių, diegiančių reliatyvizmą, ramią vakariečių sąžinę drumsčiančių abejonėmis ir įsitikinusių, kad yra visais atžvilgiais teisūs. Vakaruose atslūgus Sovietų Sąjungos, maoizmo, „raudonųjų khmerų“ kultui, palaipsniui suvešėjo „kaltės prieš Trečiąjį pasaulį“ ideologija.

Atrodytų, ideologemos, kurios ne tik nepasitvirtino, bet ir sužlugdė ištisas valstybes, seniai turėjo patirti krachą, bet jos vėl atgimė, įgaudamos naujas formas. Buvusios kolonijinės valdos virto savotiška revoliucinio Edeno projekcija, svajonių, kurias karštai puoselėja Vakarų kairuoliai, inkarnacija. Rezultatas, nors buvo nesunkiai prognozuojamas, vis dėlto išėjo kiek netikėtas – vakariečiai kur kas labiau skatinami nekęsti savęs, negu pamilti kitus.

Vakarų Europos isteblišmentas, primenantis apie nuolatinės saviplakos būtinybę ir niekada nesibaigsiantį kaltės atpirkimą – tokią mentalinę būklę galima nemoksliškai vadinti trečiapasaulizmu, – kažkodėl visiškai kitokiu tonu kreipiasi į Vidurio ir Rytų Europos, buvusio socialistinio lagerio, šalis. Leftistus ypač erzina Europos Sąjungos rytinės dalies partnerių priminimas apie patirtą okupaciją, kairiųjų totalitarinių režimų nusikaltimus, selektyvinį Vakarų Europos aklumą ir net bendrininkavimą su komunistinėmis diktatūromis. Rytų europiečiai, kad kuo greičiau užsičiauptų, kaltinami mirtinomis nuodėmėmis – „antisemitizmu“, [23] „ksenofobija“, [24] „dešiniuoju radikalizmu“. [25]

Prinstono universiteto istorikas Žanas Grosas (Jan Gross) tiesiai sako, neva Europos Sąjungos rytinės dalies gyventojai netolerantiški, siaurapročiai ksenofobai. [26] Priešnuodžiu tokiai laikysenai taps atvykėliai iš Trečiojo pasaulio šalių. „Pabėgėlių, ieškančių prieglobsčio“, naratyvas palaipsniui keičiamas tiesiog „migrantais“, „judėjimo laisve“ ir „pasauliu be sienų“.

Keitas Lau (Keith Lowe), rašydamas apie „barbarų žemyną“ Europą, nurodo: „Neapykantą kursto ne tai, kad iš užmaršties prikeliamos praeities nuodėmės, bet tai, kaip mes jas prisimename. […] Norintieji neapykantą ir apmaudą pakreipti savo naudai visada stengiasi sugriauti pusiausvyrą tarp skirtingų istorijos versijų. Jie ištraukia įvykius iš konteksto, meta vienpusius kaltinimus ir stengiasi mus įtikinti, kad istoriniai klausimai – tai nūdienos klausimai.“[27]

Kita vertus, šis autorius yra tipiškas vakarietiško politinio korektiškumo produktas, nes kultivuoja moralinį reliatyvizmą ir dvejopus standartus, apie kuriuos pats, beje, atsiliepia neigiamai. Atpasakodamas šiurpias istorijas, vykusias Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, atskleidžia tragedijų ir atminties apie jas daugiaplaniškumą. Aprašo neteisybę ir nežmoniškumą, su kuriuo teko susidurti žydams, išgyvenusiems holokaustą. Pavyzdžiui, sugrįžę į gimtąją Lenkiją, jau išvaduotą nuo nacių, jie patyrė protu nesuvokiamą žiaurumą, persekiojimus, fizinius susidorojimus ar net masines žudynes, tokias kaip Kelcų pogromas, kurį autorius išsamiai aprašo. [28]

Tačiau vos tik prabyla apie Sovietų Sąjungą ir didžiarusišką šovinizmą, K. Lau „objektyvumas“ kaip mat išgaruoja, raginimų išklausyti visas puses nebelieka:

„Galima būtų tikėtis, kad, senesnėms kartoms pamažu išmirštant, tremtinių problema išnyks, bet, deja, ši mintis klaidinga. Dauguma rėksmingiausių „tremtinių“ Vokietijoje ir kitur yra ne tie, kurie patys išgyveno tremtį, bet jų vaikai ir anūkai. Tereikia pažvelgti, kas nutiko Kryme, ir pamatysime, kaip tautinė nesantaika perduodama iš kartos į kartą. Krymo totoriai 1944 m. deportuoti iš gimtųjų žemių, Stalinui išleidus dekretą išsklaidyti juos po visą Sovietų Sąjungos Vidurinę Aziją, nubaudžiant už kolaboravimą su vokiečiais per karą. 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai, ketvirtis milijono totorių nutarė sugrįžti į gimtąsias žemes Kryme. Jie įsikraustydavo į apleistus namus, juos suremontuodavo. Laisvose žemėse jie sukūrė neteisėtas gyvenvietes ir be perstojo spaudė Ukrainos valdžios institucijas įregistruoti juos kaip teisėtus savininkus. Policijai pagrasinus juos iškeldinti, kilo aršūs protestai, o kai kurie jų net susidegino. Įdomu tai, kad dauguma šių „sugrįžėlių“, tiesą sakant, nėra „sugrįžę“ – jie gimė ir augo Vidurinėje Azijoje. Ten jie atsisakė ganėtinai pasiturimo, saugaus gyvenimo ir persikraustė į gimtinę, kurios prieš tai niekada nebuvo matę ir kur jų niekas nelaukė.“[29]

Nė žodžio apie genocidą, sovietų terorą, ilgaamžę carinės Rusijos ir sovietų imperijos naikinamąją politiką, siekiant įgyvendinti „galutinį sprendimą“ Krymo totorių atžvilgiu. Pasirodo, Krymo totorius tiesiog išvežė į Vidurinę Aziją, suprask, ten jiems buvo sukurtas ganėtinai pasiturimas bei saugus gyvenimas. K. Lau nesvarbu, kad Krymo totoriai galbūt buvo priversti bėgti iš Vidurinės Azijos dėl ten prasidėjusių pilietinių susirėmimų ir etninių valymų, išsigelbėjimo ir prieglobsčio ieškodami iš jų atimtuose gimtuosiuose namuose.

Autoriaus postringavimus, ko gero, reikėtų suprasti taip: Krymo totoriai, nuo savo susikurtų „tautinių mitų“ apsvaigę nacionalistai, pasinaudodami SSRS griūtimi, drįsdavo net susideginti, kad išreikštų protestą prieš neteisybę! („Tokių žmonių entuziazmas kyla iš istorijų ir mitų, girdėtų ir kartojamų jų bendruomenėse. […] Mintyse jie išaukštino Krymą iki kažkokios pažadėtosios žemės.“[30]) Deja, tai nėra „praeitis“, kaip tvirtina K. Lau, nes Rusijos Federacijos okupacinė valdžia prieš Krymo totorius toliau vykdo kryptingus persekiojimus ir net etninį valymą.

Panašūs tekstai yra puikus pretekstas ne tik prisiminti netolimos praeities, kurią dar mena gyvieji liudytojai, santykį su dabartimi, bet ir apsvarstyti kaltės, atpirkimo, susitaikymo klausimus. Be abejo, ypač svarbu viešinti faktus, statistinius duomenis, kad ir kokie nepageidaujami, kam nors nepriimtini jie būtų. Tai padės išsiaiškinti istorinės atminties ir užmaršties santykį, kaimynų tarpusavio nesantaikos priežastis, visos Europos pavertimo „barbarų žemynu“ intencijas, galų gale leis aptarti „niekada daugiau“ temas, galbūt atvers bendradarbiavimo galimybes.

Tačiau oficialusis tonas iškart pasikeičia, vos prabylama apie buvusias Vakarų Europos imperines valdas ir įtakos zonas, iš kurių dabar be paliovos plūsta migrantai. Tomas Kahilas (Thom Cahill), aprašydamas antikinės Romos imperijos žūtį, stebėjosi, nejaugi romėnai nematė, kad civilizaciją saugančios sienos pernelyg menkos, ar tikrai nesuprato, kad būtent dėl to jų gyvenimo būdas pasikeis negrįžtamai? [31]

Vakarų Europa susitaikė su kolonijų netektim, tačiau buvusios kolonijos net neketina susitaikyti su mintimi, kad neteko Europos.

(Bus daugiau)
Nuorodos:

[1] Marva Hinton. Little House, Big Problem: What To Do with “Classic” Books That Are Also Racist. School Library Journal, May 28, 2020. https://www.slj.com/?detailStory=Little-House-Big-Problem-Little-House-Big-Problem-What-To-Do-with-Classic-Books-That-Are-Also-Racist [žiūrėta: 2021-06-30].

[2] What to do when you realize classic books from your childhood are racist. PBS News Hour, Aug 11, 2017. https://www.pbs.org/newshour/show/realize-classic-books-childhood-racist [žiūrėta: 2021-06-30].

[3] Patricia Claus. Odyssey Banned for Violence, Sexism; Is this the End of World Classics? Greek Reporter, March 2, 2021. https://greekreporter.com/2021/03/02/odyssey-banned-for-violence-sexism-is-this-the-end-of-world-classics/ [žiūrėta: 2021-06-29].

[4] Harriet Alexander. How ‘woke’ English teachers have cancelled Shakespeare because of his ‘white supremacy, misogyny, racism and classism’ – and are instead using his plays to lecture in ‘toxic masculinity and Marxism’. Daily Mail, 16 February 2021. https://www.dailymail.co.uk/news/article-9263735/Woke-teachers-cut-Shakespeare-work-white-supre-macy-colonization.html [žiūrėta: 2021-06-29].

Lee Brown. William Shakespeare ditched by woke teachers over ‘misogyny, racism’. The New York Post, February 16, 2021. https://nypost.com/2021/02/16/shakespeare-ditched-by-woke-teachers-over-misogyny-racism/ [žiūrėta: 2021-06-29].

[5] Glen Dodson. Don’t ban books, ban ignorance. Houston Chronicle, Oct. 20, 2013. https://www.chron.com/neighborhood/dayton/opinion/article/Don-t-ban-books-ban-ignorance-9534261.php [žiūrėta: 2021-06-29]. (Nuoroda jau nebeveikia, žiūrėkite ČIA – Alkas.lt pastaba)

[6] Joelle Chien. Do we still need to read and teach the classics? The Standart Daily, August 30, 2020. https://www.stanforddaily.com/2020/08/30/do-we-still-need-to-read-and-teach-the-classics/ [žiūrėta: 2021-06-30].

[7] Kate Lewis. Many classic children’s books have troubling themes or language. Should we read them anyway? The Washington Post, October 29, 2018. https://www.washingtonpost.com/lifestyle/2018/10/29/many–classic-childrens-books-have-troubling-themes-or-language-should-we-read-them-anyway/ [žiūrėta: 2021-06-30]. (Nuoroda jau nebeveikia, žiūrėkite ČIA – Alkas.lt pastaba).

[8] Vibeke Sofie Sandager Rønnedal. Racism in classic pieces of Nordic children’s literature. Nordics Info, 2020.12.17. https://nordics.info/show/artikel/racism-in-nordic-childrens-literature/ [žiūrėta: 2021-06-30].

[9] Alex Ross. Black Scholars Confront White Supremacy in Classical Music. The New Yorker, September 21, 2020. https://www.newyorker.com/magazine/2020/09/21/black-scholars-confront-white-supremacy-in-classi-cal-music [žiūrėta: 2021-06-30].

[10] Ben Hoyle. Focusing on the correct answer in maths ‘is racist’. The Times, Thursday May 20 2021. https://www.thetimes.co.uk/article/focusing-on-the-correct-answer-in-maths-is-racist-96gcztfs2 [žiūrėta: 2021-06-30]. Williamson M. Evers. California Leftists Try to Cancel Math Class: The proposed curriculum framework aims low, abandons the gifted, and pre- aches ‘social justice.’ The Wall Street Journal, May 18, 2021. https://www. wsj.com/articles/california-leftists-try-to-cancel-math-class-11621355858 [žiūrėta: 2021-06-30].

Elise Takahama. Is math racist? New course outlines prompt conversations about identity, race in Seattle classrooms. Chicago Tribune, October 10, 2019. https://www.chicagotribune.com/lifestyles/sns-tns-bc-edu-math-racist-20191010-story.html [žiūrėta: 2021-06-30].

Lincoln Graves. Debate emerges over racism and white supremacy in Oregon math instruction. KATU 2 ABC, February 27th 2021. https://katu.com/news/local/debate-emerges-over-racism-and-white-supremacy-in-math-instruction [žiūrėta: 2021-06-30]

Melinda D. Anderson. How Does Race Affect a Student’s Math Education? A new paper examines the ways “whiteness” reproduces racial advantages and disadvantages. The Atlantic, April 25, 2017. https:// www.theatlantic.com/education/archive/2017/04/racist-math-edu- cation/524199/ [žiūrėta: 2021-06-30].

[11] Michael O’Connell. LGBTQIA+ Students Criticize School Official’s ‘Bigoted Comments’. MSN News, July 17 2021. https://www.msn.com/en-us/news/ us/lgbtqia-students-criticize-school-official-s-bigoted-comments/ar-AAMf3Re?ocid=hplocalnews [žiūrėta: 2021-07-18].

[12] Supporters Rally for Embattled Fairfax County School Board Member. NBC Washington, June 17, 2021. https://www.nbcwashington.com/news/local/northern-virginia/supporters-rally-for-embattled-fairfax-county-school-board-member/2705032/ [žiūrėta: 2021-07-04].

[13] Jon Jackson. Virginia PTA Official Says ‘Let Them Die’ About Parents Opposing Critical Race Theory. Newsweek, 7.16.2021. https://www.newsweek.com/virginia-pta-official-says-let-them-die-about-parents-opposing-critical-race-theory-1610636 [žiūrėta: 2021-07-17].

[14] Mark Moore and Mark Lungariello. North Korean defector slams ‘woke’ US schools. The New York Post, June 14, 2021. https://nypost.com/2021/06/14/north-korean-defector-slams-woke-us-schools/ [žiūrėta: 2021-06-20].

[15] South Africa: More than 100 dead in worst unrest since apartheid. Deutsche Welle News, 2021.07.17. https://youtu.be/Tnyy_QTjRyE [žiūrėta: 2021-07-18].

South Africa Zuma riots: Looting and unrest leaves 72 dead. BBC News, 14 July 2021. https://www.bbc.com/news/world-africa-57818215 [žiūrėta:

2021-07-18].

[16] Ishaan Tharoor. South Africa’s riots are a warning to the world. The Washington Post, July 19, 2021. https://www.washingtonpost.com/world/2021/07/19/south-africa-riots-warning/ [žiūrėta: 2021-07-19].

[17] Bassem Mroue. Economic crisis, severe shortages make Lebanon ‘unlivable’. AP, June 30, 2021. https://apnews.com/article/beirut-middle-east-leba-non-business-4dbb84e6f2b43e0e1e1f090b592c0c04 [žiūrėta: 2021-07-17].

[18] Martin Chulov. ‘This is the end of times’: Lebanon struggles to find political path through its crisis. The Guardian, 28 June 2021. https://www.theguardian.com/world/2021/jun/28/this-is-the-end-of-times-lebanon-struggles-to-find-political-path-through-its-crisis [žiūrėta: 2021-07-17].

[19] Antony Sguazzin. South Africa Heading Toward Becoming a Failed State, Group Says. Blomberg, 10 September 2020. https://www.bloomberg.com/news/articles/2020-09-10/south-africa-heading-toward-becoming-a-fai-led-state-group-says [žiūrėta: 2021-07-16].

[20] Ilana Mercer. Into the Cannibal’s Pot. Stairway Press, 2009.

[21] Pascal Bruckner. The Tyranny of Guilt: An Essay on Western Masochism. Princeton University Press, 2010, p. 6.

[22]Valerie Solanas. Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas. Kitos knygos. 2005, p. 82–88.

[23] William A. Galston. Anti-Semitism Soars in Eastern Europe. The Wall Stree Journal, Nov. 26, 2019. https://www.wsj.com/articles/anti-semitism-soars-in-eastern-europe-1574812176 [žiūrėta: 2021-07-15].

[24] Heather Horn. Is Eastern Europe Any More Xenophobic Than Western Europe? Investigating a stereotype of the refugee crisis. The Atlantic, October 16, 2015. https://www.theatlantic.com/international/archive/2015/10/xenophobia-eastern-europe-refugees/410800/ [žiūrėta: 2021-07-15].

Maxim Edwards. Rethinking “eastern European racism”. Open Democracy, 22 March 2016. https://www.opendemocracy.net/en/can-europe-make-it/rethinking-eastern-european-racism/ [žiūrėta: 2021-07-15].

Anna Kende, Péter Krekó. Xenophobia, prejudice, and right-wing populism in East-Central Europe. Current Opinion in Behavioral Sciences, Volume 34, August 2020, p. 29–33. https://www.sciencedirect.com/scien–ce/article/pii/S2352154619301299?via%3Dihub [žiūrėta: 2021-07-15].

[25] Zsolt Enyedi. Right-wing authoritarian innovations in Central and Eastern Europe. East European Politics, Volume 36, 2020, Issue 3, p. 363–377.

[26] Von Jan T. Gross. Die Osteuropäer haben kein Schamgefühl. Welt, 13.09.2015. https://www.welt.de/debatte/kommentare/ar–ticle146355392/Die-Osteuropaeer-haben-kein-Schamgefuehl.html [žiūrėta: 2021-07-14].

[27] Keith Lowe. Barbarų žemynas: Europa po II pasaulinio karo. Vilnius:

Briedis. 2019, p. 345–356.

[28] Ten pat, p. 196–199.

[29] Ten pat, p. 341.

[30] Ten pat, p. 341.

[31] Thomas Cahill. How the Irish Saved Civilization: The Untold Story of Ireland’s Heroic Role from the Fall of Rome to the Rise of Medieval Europe. New York: Doubleday, 1995, p. 18.

Parengta pagal www.alkas.lt

Mindaugas Bertašius. Bet kuris akmenskaldžio amatą įvaldęs meistras pasakys

Istorija
Įžvalgos

Redakcija

2021-10-02

Kaune atliekant senamiesčio rekonstravimo darbus, pagrindinės Vilniaus gatvės istorinio grindinio klausimas lieka atviras. Nesmagu girdėti apie nuolat dedamas pastangas diskredituoti vykdomus darbus.

Nors jau rašyta ir kalbėta dėl elgsenos su grindinio akmenimis, atrodo, darbų vykdytojai ir užsakovas niekaip nelinkę susitaikyti su visuotinai priimtais įstatymais ir jų sąlygojamais sprendimais. Deja, projektuojančių architektų elgesys taip pat nuvilia.

Bet kuris akmenskaldžio amatą įvaldęs meistras pasakys, kad natūralus lietuviškas akmuo yra unikalus ir ilgaamžis, jį papildomai apdirbti yra visiškai netikslinga. Ir įstatymiškai pakankamai aiškiai yra apibrėžta Vilniaus gatvės istorinio grindinio svarba ir reikšmė kultūros istorijos suvokimui. Istorija besidomintis pilietis nedvejodamas pasakys, kad tokio kultūros paveldo objekto reikšmė slypi jo medžiagiškume, teikiančiame savitumo senamiesčiui, primenančiame akmentašystės amato ypatumus. Taip rankiniu būdu apdirbtų akmenų grindinys, natūraliai nudėvėtas šimtmečių jo naudojimo, nugairintas aplinkos, praeiviui perteikia miesto istoriją. Mes turėtume gerbti ir vertinti ne tik XX a. 3 deš. meistrų darbą grindžiant šią gatvę, mes turėtume vertinti ir Kauno, kaip modernizmo miesto, kūrėjų apsisprendimą centrinėje senamiesčio gatvėje įrengti būtent tokią dangą (tuo metu pasirinkimo galimybės jau buvo ir kitos).

Tačiau nuolat kylant abejonėms dėl privalomų darbų tikslingumo tenka rašyti ir tokia „technine kalba“, kuri gal būt kažkam būtų aiškesnė (ir artimesnė):

a) Numatomas elgesys su senamiesčio vertingąja savybe – tašytais grindinio akmenimis – ketinant jį papildomai mechaniškai modifikuoti (planuojamas pjovimas ir kaitinimas) yra neteisingas ir neteisėtas. Taip ne tik keičiama objekto forma, tūris,– taip yra apskritai sunaikinamas grindinys, kaip senamiesčio vertingoji savybė ir tuo padaromas sąmoningas pažeidimas. Šiuo atveju reikėtų pripažinti kaip nediskutuotina, tokio akmens vertę.

b) Tuo pačiu, manytina, kad planuojamas sprendimas yra funkcionaliai nepagrįstas. Modifikuotas akmuo (nupjaunant jo paviršinę 2-4 cm storio dalį) nesprendžia grindinio nestabilumo klausimo. Taip apdorojant tašytą akmenį kaip tik prarandamos ankstesnės jo funkcinės savybės, nes nupjaunama pagrindinė darbinė akmens dalis. Iš istorinių fotografijų aiškiai matyti, kad XX a. 3 deš. grindžiant Vilniaus gatvę, akmenys buvo labai tampriai glaudžiami vienas prie kito.

Šonais tvirtai sukibdami jie sudarė tvirtą pagrindą ir lygų gatvės paviršių. Didelės dalies akmenų gatvės dangą formuojantis paviršius per šimtmetį nudilo ir išsilygino (ieškantiems patogesnio judėjimo – rekonstravimo darbų metu tiesiog reikėtų atrinkti akmenis lygesniu paviršiumi taip suformuojant lygią juostą). Taip akmenis suglaudinant, o tam tikrai grindinio daliai atrinkus elementus kuo lygesniu paviršiumi būtų išspręsta pagrindinė problema.

Toks būdas taikytas grindžiant paviršių ne vienoje vietoje Lietuvoje ir dabar, teisingo grindimo pavyzdžių galima rasti ir anksčiau ir dabar klotose dangose. Dėl ypatingos savo formos – tašytų Vilniaus g. akmenų šonai yra daugiau ar mažiau siaurėjantys – tvirtai sukimba tik paviršinė jų dalis. Tuo tarpu nupjovus viršutinę akmens dalį, dėl jų specifiškos siaurėjančios (trapecinės plokštumos) formos sumažėja akmens darbinis paviršius. Tad toks planuojamas akmenų „apipjaustymas“ gali lemti, tikėtina, net iki 10 procentų jų paviršiaus dalies praradimą. Tad jų nebeužtektų tai gatvės dangai, kur jie buvo panaudoti iki rekonstrukcijos pradžios. Ieškantiems „teisingo“ (reglamentuoto) ir pagrįsto sprendimo tenka pažymėti, kad tradicinių amatų darbai nėra reguliuojami mums įprastu biurokratiniu reglamentu, nes jie remiasi meistrystės įgūdžiais, patirtimi, jautrumu medžiagai.

Matyt, būtų priimtinas sprendimas vadovautis KPD Kauno padalinio nustatytomis gairėmis. Jose pažymima, kad buvo sutarta ir priimtina visoms pusėms, kad akmenys bus sutankinti (kad neišsiklaipytų), geri lygūs akmenys bus perkloti neliesti tokie kokie yra, nelygūs pusapvaliai akmenys, kiek tai būtina, būtų nulyginti iki tokio paviršiaus, kad jais galėtų saugiai naudotis žmonės su negalia, dviračiai, vaikų vežimėliai riedučiai ir kitos ratinės priemonės. Kaip matyti, čia kalbama tik apie kai kurių akmenų paviršiaus lyginimą, bet ne jų pjaustymą ir akmenų mechaninį performavimą.

Stebintis tuo beatodairišku užsispyrimu verta priminti, kad Vilniaus senamiesčio Rotušės a. prieš gerą dešimtmetį buvo pergrįsta skelto granito plytelėmis, kurių paviršius nelygintas (t.y. pasirinktas visiškai priešingas sprendimas nei siekiama Kaune). Tačiau netinkamai klojant ir jų nesutankinant, šiuo metu nemaža dalis yra praradę stabilumą.

c) Vis dėlto, ne projektą įgyvendinant organizacija turėtų nuspręsti kaip elgtis tokiu diskutuotinu kaip šis, atveju. Paprastai demokratinėje valstybėje sprendimui priimti ir elgsenai apibrėžti yra nustatyta vienokia ar kitokia tvarka.

Šiuo atveju tai yra nacionalinės reikšmės kultūros paminklo neatskiriama jo dalis, svarbi vertingoji savybė (jos patikslintos ir apibrėžtos KPD Trečiosios nekilnojamų kultūros vertinimo tarybos sprendimu, – aktu 2018-10-15 Nr. KPD-SK-398).

Vertingosios savybės klostėsi per ilgą istorinį laikotarpį, o toks grindinys (angl: coblestone) liudija apie istorinį amatą – to meto akmenų paruošimo būdą, užuominas apie panaudotus įrankius. Tradiciškai apdirbti akmenys nukelia mus į romantiškesnį laiką, kai skambėjo arklių kanopų kaukšėjimas, atspindėdamas lėtesnę laiko tėkmę.

Tad toks vykdytojo negebėjimas (ar nenoras) tinkamai spręsti grindinio rekonstravimo klausimų gal būt slepia konkursą laimėjusios organizacijos nepajėgumą, o gal ir tam tikrą savanaudiškumą. Ieškant tinkamo sprendimo, tikėtina, praverstų konsultacijos su restauratorių sąjungos atstovais.

Prancūzė Marion Marešal-Le Pen: Imigrantai užkariauja Europos miestus

Migracija
Pasaulis

Redakcija

2021-10-02

Ričardas ČEKUTIS

Marion Marešal (Marion Maréchal) yra Prancūzijos sociologijos, ekonomikos ir politikos mokslų instituto (ISSEP) direktorė, anksčiau buvo Nacionalinio susivienijimo, kuriam pirmininkauja jos teta Marina Le Pen, parlamento narė. Interviu Vengrijos spaudai davusi M.Marešal dalyvavo Budapešto aukščiausiojo lygio susitikime demografijos klausimais, kur ją priėmė ministras pirmininkas Viktoras Orbanas ir keletas kitų dalyvių.

Marina Le Pen su dukterėčia Marion Marešal Le Pen. EPA-Eltos nuotr.

– Kokia yra ISSEP misija, kodėl ji buvo įkurta?

– Prancūzijos švietimo sistema yra pasiklydusi dviem aspektais.

Pirmasis yra pedagoginis, nes bendrasis ugdymas nyksta, o moksleiviai nepakankamai į jį įtraukiami.

Antrasis yra ideologinis – intelektualinis terorizmas, sektantizmas. Intelektualiniu požiūriu moksleiviai yra LGBT, gender ir woke ideologijų įkaitai. Intelektualinis pliuralizmas netoleruojamas, mokytojai nustumiami į šalį, jei suabejoja mokymo kryptimi.

Mūsų instituto tikslas – apsaugoti pliuralizmą ir neleisti šioms mirtinoms ideologijoms dar labiau įsitvirtinti švietime. Mes norime suteikti lūkesčiais ir kompetencija pagrįstą išsilavinimą, kuris paruoštų moksleivius šiandienos poreikiams.

Norime sukurti naują elitą, kuris tarnautų nacionaliniams ir Europos interesams.

– Kokią žalą švietimui daro šis intelektualinis terorizmas, ypač genderizmo ideologija?

– Ji labai paplitusi tarp jaunimo ir jau yra žinoma pradinėse bei vidurinėse mokyklose. Neseniai atliktos apklausos duomenimis, 30 proc. 13-17 metų paauglių savęs nelaiko nei moterimis, nei vyrais.

Jau yra intelektualų, kurie užima poziciją, judėjimų, kurie tam priešinasi, tačiau spaudimas yra labai stiprus. Tie, kurie kovoja prieš genderizmo ideologiją, vadinami homofobais.

– Pastaraisiais metais daug kalbama apie tai, kad imigracija keičia Prancūzijos visuomenę. Kokios jūsų prognozės ateinantiems dešimtmečiams?

– Ilgą laiką Prancūzijoje gimstamumo rodikliai buvo geri dėl dosnios šeimos politikos, kuri buvo pamažu naikinama, ypač valdant prezidentui socialistui Fransua Olandui (François Hollande). Tai iš dalies buvo grindžiama tuo, kad pagal Jungtinių Tautų rekomendacijas gyventojų skaičiaus mažėjimo problema turėtų būti sprendžiama dirbtinai keičiant gyventojų sudėtį. Trečdalis šiandien Prancūzijoje gimusių vaikų yra užsieniečiai, ir taip yra neįskaitant trečiosios ir ketvirtosios kartos imigrantų. Jau dabar yra daug rajonų ir apylinkių, kuriose imigrantų kilmės žmonės sudaro daugumą ir paprastai turi daugiau vaikų.

Prognozuojama, kad po keturiasdešimties metų didžiųjų miestų santykis gali pasikeisti, o dauguma gyventojų bus imigrantai. Žinoma, tai taip pat kyla ir tapatybės, kultūros bei civilizacijos problemos. Atvykau čia todėl, kad mane labai domina Viktoro Orbano vyriausybės gimstamumą skatinanti politika.

– Ar Prancūzija vis dar turi galimybę pakeisti šią tendenciją?

– Jei norime pasiekti sėkmingų rezultatų, turime smarkiai sumažinti imigraciją.

Pastarųjų dvejų metų duomenimis, per vienerius metus sieną kirto 400 010 tūkst. žmonių, t.y. tiek pat, kiek Nicoje yra gyventojų. Vien Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) prezidentavimo laikotarpiu į šalį atvyko 2 mln. imigrantų. Ir kalbame ne apie migraciją apskritai, o konkrečiai apie musulmonus iš Šiaurės Afrikos, Magrebo.

Tiek Europos, tiek nacionaliniu lygmeniu reikia panaikinti paskatinimus imigruoti. Niekada nevėlu bandyti!

– Teroristinių išpuolių serija parodė, kad daugelis jaunų trečiosios kartos imigrantų nepripažįsta Prancūzijos įstatymų ir net nekenčia Prancūzijos. Ar su tuo galima kovoti pasitelkiant švietimą?

– Šią problemą galima išspręsti dviem būdais. Pirmoji – saugumas: išardyti mečetes, kultūros ir sporto klubus, propaguojančius tokias pažiūras ir orientuotus į musulmonų jaunimą, bei nutraukti jiems finansinę paramą, kuri dažnai gaunama iš Kataro, Saudo Arabijos ar net Turkijos.

Tai, kad Prancūzijos tunisiečiai savo šalyje balsuoja už islamistų partijas, yra įspėjamasis ženklas. Kitas atsakymas yra kultūrinis, nes negalime kovoti su viena tapatybe, viena ideologija, jei nesipriešiname kitai. Kita problema yra ta, kad išnyko buvęs Katalikų bažnyčios vaidmuo saugant kultūros paveldą. Beje, Vengrija šioje srityje rodo gerą pavyzdį.

– Prezidentas E.Makronas neseniai vykdė kampaniją Marselyje ir pažadėjo kovoti su nusikalstamumu. Kiek jis patikimas?

– Dėl imigracijos ir integracijos problemų Prancūzijoje jaučiamas bendras struktūrinis nesaugumas. Artėjant rinkimams vyriausybė daug pasakoja apie policiją, tačiau iš tikrųjų turėtume kalbėti apie teisingumo sistemą, dominuojančią kairiąją teisėjų ideologiją, perpildytus kalėjimus, ilgus teismo procesus, įstatymų spragas. Reikia pastatyti daugiau kalėjimų, o teisėjai turi susidurti su realybe, su policijos pareigūnų patirtimi šioje srityje. Juokinga, kad kaliniai plojo teisingumo ministrui, kai jis lankėsi kalėjime.

– Ko tikitės iš kitų metų prezidento rinkimų?

– Sunku prognozuoti, nes dar ne visi kandidatai į prezidentus oficialiai paskelbti. M.Le Pen ir E.Makronas greičiausiai susikaus antrajame ture, tačiau dešiniojo sparno publicistas Erikas Zemuras (Éricas Zemmour), kuris savo kampanijoje daugiausiai dėmesio skyrė tapatybės, islamo ir imigracijos klausimams, gali pakeisti jėgų pusiausvyrą.

Deja, parama E.Makronui išlieka didelė, ypač tarp vyresnio amžiaus, centristinių pažiūrų rinkėjų, kurie patenkinti jo veiksmais kovojant su epidemija.

E.Makronas kampaniją veda sumaniai, siunčia žinutes skirtingiems rinkėjų sluoksniams ne vienodai, o pagal savo interesus. Parlamento rinkimai tikrai bus įdomūs, nes mažai tikėtina, kad jo partija gaus daugumą.

Vito Tomkaus trigrašis: Ką, lietuviai, darysim, kai Europa (Prancūzija, Vokietija, Italija, Belgija bei kt. ES narės) galutinai „islamatizuosis”? Kai miestų gatvėse ir aikštėse siautės teroristai, šaudydami čiabuvius ir prievartaudami baltaodes? Kai mūsų moteris, o gal net ir vyrus, privers dėvėti čadras? Juk jau šiandien, pasižiūrėjus į masišką „hidžabą” miestuose, mes jau atrodome kaip pusiau musulmonai, pusiau teroristai su kaukėmis… Šiandien sako, neerzinkite vakserių, rytoj prisakys neprovokuoti arabų. Juk nė vienas priglaustas Lietuvoje emigrantas savo religijos neišsižadėjo ir nebuvo iškastruotas. Maža to: JAV okupantų talkininkams, taip vadinamiems – vertėjams, iš Afganistano net buvo leista atsikraustyti pas mus ne tik su savo šeimomis, bet ir su visa plačia gimine, broliais bei seserimis. Negi tam, kad greičiau užimtų mūsų emigravusių brolių bei seserų vietą?!

Guodžia tik tai, kad atėjūnai vertėjai moka versti ne tik iš kalbos, bet ir iš valdžios: iškentėjome Ožio periodą, iškęsime ir Ožiamylius.

Albertas Žostautas. Košmaras

Įžvalgos
Valdžia ir visuomenė

Redakcija

2021-10-02

Vėl spalis. Jau galime vertinti pirmuosius dabartinės valdančiosios daugumos metus. Tai darant labai apibendrintai, jie susiveda į vieną žodį – KOŠMARAS.

“Tokios įtampos ir tokio visuomenės supriešinimo Lietuvoje dar nebuvo per visą atkurtos laisvės trisdešimtmetį”, ”Dar niekada taip nepasitikėjau savo valdžia kaip dabar”, “Žirniukų (galima pridėti – spalvotų – red.) revoliucija baigėsi tualete, tiesiogine prasme”, “Prievartinis PIŠpaso siūlymas – nusikaltimas prieš visuomenę”, “Pagrindinis dabarties Lietuvą kamuojantis virusas – šiandieninė valdžia”, “Gėjų ir narkomanų advokatūrą (kalbama apie dabartinę Vyriausybę – red.) reikia atleisti nedelsiant – šiandien iki pietų”, “I.Šimonytės Vyriausybė yra neligitimi, nes pažeidinėja Lietuvos Konstituciją ir kitus šalyje galiojančius įstatymus”, “Jie tiesiog griauna valstybę”.

Tai tik dalis labai aiškaus turinio citatų iš Lietuvos viešosios erdvės, ir ne kokios nors geltonosios ar pogrindinės, o profesionalios ir visuomenės gerbiamos žiniasklaidos (turime ir tokios – red.). Ir kaipgi tuos priekaištus galima atremti ar paneigti? Ar tuo, kad Lietuvoje jau atsirado bendrojo lavinimo mokyklų su mergaičių ir berniukų bendrais tualetais? Ar tuo, kad Lietuvos teismus pasiekia vis daugiau ieškinių dėl pamatinių žmogaus teisių pažeidimų? Ar tuo, kad pirmąkart per visą šalies istoriją buvo aptveriamas Seimas ir Vyriausybė nuo savo tautos, suvažiavusios į sostinę iš viso krašto? Ar tuo, kad net tris mėnesius į šalį buvo svetingai įleidžiami hibridinės atakos dalyviai, atvykę iš tolimiausių pasaulio kampų? Ar tuo, kad per trumpą laiką buvo sugebėta susipykti praktiškai su visais kaimynais ir svarbiais pasaulio ekonomikos dalyviais? Ar tuo, kad remiantis oficialia statistika, koronoviruso krizę valdėme bene prasčiausiai visoje Europoje?

Bet tai dėsninga. Visiškai dėsninga. Nieko kito ir negalima tikėtis, kai Vyriausybę sudaro bakalaurai ir skandalingais būdais į valstybės tarnybą patekę asmenys, o valdančiąją koaliciją Seime sudaro apsišaukėlių partijos. Apsišaukėlių, nes tų partijų balsavimai ir praktiniai veiksmai rodo, kad jie neturi nieko bendro nei su klasikiniu konservatizmu nei su klasikiniu liberalizmu.

Ar nors vienas liberalių valdančių partijų narys gynė masiškai pažeidinėjamas žmogaus teises Lietuvoje?

Priešingai: jie VISI balsavo už įvairius žmogaus teisų pažeidimus ir suvaržymus, beje, dažnai net nelogiškus ar absurdiškus ir aktyviai rūpinosi tik vienos grupės žmonių tikromis ar tariamomis teisėmis. O visuotinai pripažintas žmogaus teises teko ginti neformaliems visuomenės liberalams, teisininkų draugijos nariams ar pavieniams asmenims, tokiems, kaip advokatų tarybos pirmininkas profesorius Ignas Vėgėlė.

Beje, I.Vėglės argumentai nepaneigti iki šiol. Iš Teisingumo ministerijos, vadovaujamos bakalaurės Evelinos Dobravolskos, po garsiosios Advokatų tarybos pirmininko kalbos visuomenę tepasiekė profesiškai neįgalus nustebimas – kodėl Ignas Vėgėlė kalbėjo taip plačiai, o ne apie siauras advokatūros vidines problemas?

Todėl, kad jam iš tiesų rūpi valstybė ir lietuvių tautos ateitis. Čia ir glūdi pagrindinė metinio košmaro priežastis – dabartinei valdančiajai daugumai valstybė nėra vertybė. Tai matėme ne kartą ir ne du. O jeigu kažkas dar pamėgintų dėl to paprieštarauti, tai vis viena turėtų sutikti, kad ta valstybės vertybė jiems yra mažesnė už narkotikų legalizavimą, homoseksualų šeimas ar kokias kitas tik nedidelės grupės žmonių vertybes.

Todėl su eurokomjaunuolišku entuziazmu ir griauta bei naikinta tai, kas šiame žemės lopinėlyje taip sunkiai šimtmečiais buvo kuriama, už ką buvo liejamas kraujas ir dedamos galvos pačiame jaunystės žydėjime.

Blogiausia, kad dėl neišmanymo, nesupratimo, išsilavinimo stokos, o gal ir dėl paprasčiausios nusikalstamos veiklos buvo uoliai pjaunama šaka, ant kurios lemta gyventi lietuvių tautai su jos visų pakraipų, įvairių pasaulėžiūrų, skirtingų vertybinių nuostatų atstovais.

Ir jau visai blogai, kad dabar turintieji valdžią laužo priesaiką, duotą Seime, ir savo pagrindinę pareigą – stiprinti savo valstybę ir tobulinti visų jos piliečius bendro gyvenimo sąlygas, o ne rūpintis partiniais klanais ir išimtinai vien tik nedidelės dalies žmonių interesais.

Spalio 1 d. DIENOS ĮVYKIŲ PANORAMA

Leidinio archyvas

Redakcija

2021-10-01

Skandalas dėl laidos

Paaiškėjo, kad Sveikatos apsaugos ministerija sumokėjo 12 tūkst. eurų už „Kitokių pasikalbėjimų“ laidą su visuomeniniu ministro patarėju, žinomu Ciniško chirurgo pseudonimu. Tai laidos metu nebuvo nurodyta. Portalas Delfi.lt pranešė nutraukiantis sutartį su laidos kūrėjais. Joje dalyvavęs chirurgas Edgaras Kulikauskas sako apie pirkimą nežinojęs.

A.Merkel palieka politiką

Angela Merkel 16 metų vadovavo Vokietijai, darė didelę įtaką Europos Sąjungos politikai ir ne kartą pirmavo įtakingiausių pasaulio moterų sąraše.Politinę karjerą baigė moteris, kurios vizitine kortele tapo tai, kas daug kam atrodytų trūkumas – kuklumas, pasireiškiantis kuklia išvaizda, neryškiu makiažu, santūria apranga. Angelos pirmtakas Gerhardas Šrioderis (Gerhard Schroeder) gyveno erdviame tarnybiniame 200 kv. m ploto bute, o A.Merkel, tapusi vyriausybės vadove, nutarė likti savo bute Berlyne, ir tuo pelnė vokiečių pagarbą. A.Merkel gyvena netoli buvusios darbovietės – federalinio kanclerio būstinės Berlyne, paprastame penkiaaukščio namo bute, upės Šprė krantinėje. Pro namą nuolatos važinėja tramvajai. Kiekvieną dieną prie A.Merkel namų iki šiol budėdavo policija, tačiau priešais namą niekada nebuvo statomos užtvaros, o Am Kupfergrabeno gatvė niekada nebūdavo užtveriama. Saugumo sumetimais namą buvo draudžiama fotografuoti.

Prezidentas pareiškė užuojautą dėl signataro Vytauto Kolesnikovo mirties

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė užuojautą dėl Kovo 11-osios akto signataro Vytauto Kolesnikovo mirties. „Lietuva neteko atsidavusio savo valstybei menininko, kultūros žmogaus, kuris buvo vienas pirmųjų Atgimimo šauklių Alytuje, įsteigęs Alytuje Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Visą gyvenimą – kūrybinėje ir politinėje, pedagoginėje ir paveldosaugos veikloje V. Kolesnikovui rūpėjo Lietuvos ateitis. Signataras V. Kolesnikovas buvo nuoširdus ir paprastas, jautrus žmogus, lemtingu Lietuvai metu įvykdęs savo pareigą Tėvynei, įgyvendinęs principą: ieškok, ne ką tau gali duoti valstybė, o ką tu gali duoti savo valstybei“, – rašoma šalies vadovo užuojautoje. Signatas V. Kolesnikovas apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu ir LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Kritika dėl skiepų

Prezidento vyriausioji patarėja Irena Segalovičienė pareiškė, kad sergamumas COVID-19 ir mirtys nuo šios infekcijos rodo itin prastą situaciją, o tam įtakos turi ir lėti vakcinacijos tempai ir nepakankamas 65-erių ir vyresnio amžiaus gyventojų skiepijimas, už ką atsakinga Vyriausybė ir sveikatos ministras. Premjerė Ingrida Šimonytė sako nemananti, kad tai vien Vyriausybės ir ministro atsakomybė, nors pripažįsta, kad vakcinacijos rezultatai nėra tokie, kokių norėta.

Nacionalinės premijos

Kultūrinės įstaigos pasiūlė 31 kandidatą gauti Nacionalines kultūros ir meno premijas.

Covid-19 situacija

Nustatyta 1970 naujų COVID-19 atvejų, mirė 18 žmonių, 3,3 tūkst. žmonių paskiepyta pirmąja vakcinos doze. Ligoninėse šiuo metu gydomi 1223 COVID-19 pacientai.

Lietuva yra pirma Europos Sąjungoje pagal naujų COVID-19 atvejų rodiklį ir antra pagal mirtis, rodo Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenys.

Australija kitą mėnesį atvers prieš pusantrų metų uždarytas savo sienas

Pusėje Afrikos šalių nuo koronaviruso paskiepyta tik 2 proc. ar mažiau gyventojų, ketvirtadienį pranešė Pasaulio sveikatos organizacija (PSO).

V. Landsbergis paguldytas į ligoninę
Buvęs Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis dėl infekcijos šią savaitę buvo paguldytas į ligoninę. Politikas paguldytas į Santaros klinikas. Tai patvirtino politiko sūnus, poetas Vytautas V. Landsbergis. V.Landsbergiui spalio 18-ąją sukaks 89 metai

Helsinkio grupė

Baltarusijos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad Baltarusijos Helsinkio komitetas turi būti likviduotas. Tai buvo paskutinė oficiali žmogaus teisių grupė šalyje.

Prezidento sveikinimas Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos minėjimo proga

Gerbiami Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos nariai, mieli senjorai, sveikinu Jus Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga! Didžiausios visų mūsų pagarbos nusipelno beveik trečdalis Lietuvos gyventojų, kurie, sulaukę garbaus amžiaus, kasdienybėje atskleidžia tikrąją žmogaus gyvenimo prasmę ir vertę. Šiame lekiančiame, skubančiame ir vis labiau virtualybėje skęstančiame pasaulyje vyresnio amžiaus žmonės noriai dalinasi įgyta patirtimi ir kuria ramybės uostus savo vaikams, anūkams bei jaunesniems kolegoms. Jie primena, kokie svarbūs yra žmogiškieji ryšiai ir buvimas kartu.

Sutarimas JAV

Jungtinių Valstijų Kongresas patvirtino laikinas vyriausybės finansavimo priemones, kurios padės išvengti vyriausybės darbo sustabdymo.

Venesuelos valiuta

Venesueloje pradėjo cirkuliuoti naujo pavyzdžio nacionalinė valiuta, kurios nominalas yra milijoną kartų mažesnis už ankstesnįjį. Šiuo žingsniu siekiama palengvinti operacijas grynaisiais bei buhalterinės apskaitos skaičiavimus.

Ties Druskininkais prasidėjo fizinio barjero statybos darbai

Pasienyje su Baltarusija pradedami tvoros statybos darbai. Fizinio barjero statybas įgyvendina įmonių grupės „EPSO-Gie“ bendrovė „Tetas“. Pirmojo etapo darbai vyksta labiausiai pažeidžiamame Druskininkų – Barausko ir Adutiškio – pasienio užkardoje. PradĖtas žymėti fizinis barjeras, atgabenta statybinė technika, tiesiama pjaunanti viela koncertina. Darbus prižiūri ir Baltarusijos pareigūnai. Visą keturių metrų aukščio barjerą „Tetas“ įsipareigojo pastatyti iki kitų metų balandžio pabaigos. 508-nių kilometrų ilgio tvorai Vyriausybė yra numačiusi skirti iki 152-iejų milijonų eurų.

SAM siūlo įteisinti surogatinę motinystę ir pagalbinį apvaisinimą

Sveikatos Apsaugos Ministerijos parengtose Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisose siūloma leisti pagalbinį apvaisinimą atlikti ir nesusituokusioms bei partnerystės neįregistravusioms poroms – vyrui ir moteriai, panaikinti amžiaus, nuo kurio atliekamas vaisingumo išsaugojimas, ribą. Taip pat numatoma, jog embrionai būtų saugomi tiek, kiek pageidautų pora, tačiau ne ilgiau kaip 10 metų nuo embriono sukūrimo arba jie būtų sunaikinti, jei dvejus metus pora nemokėtų už jų laikymą. SAM taip pat siūlo įteisinti „altruistinę“ gestacinę surogaciją. Ji būtų galima, jei moteris įsipareigotų, „naudojant kitos poros lytines ląsteles, reprodukcinius audinius ar embrioną, pastoti, išnešioti ir pagimdžiusi perduoti kūdikį šiai porai, jei poros moteris serga liga, dėl kurios nėštumas tokiai moteriai yra kontraindikuotinas ir (ar) fiziologiškai negalimas ir šis procesas yra negrįžtamas“.Pagalbinio apvaisinimo pataisas šią savaitę registravo ir valdančiųjų Liberalų sąjūdžio, Laisvės partijos ir konservatorių frakcijų atstovai.

Prezidentas: vakcinacija padeda išsaugoti senjorų gyvybes

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda penktadienį nuotoliniu būdu susitiko su Sveikatos ekspertų tarybos nariais ir kitais svečiais ekspertais, kurie pristatė naujausią informaciją apie COVID-19 pandemiją Lietuvoje. Prezidentas išklausė ekspertų pasiūlymus ir rekomendacijas dėl tolesnių pandemijos valdymo veiksmų Lietuvoje, sprendžiant 65 metų ir vyresnių gyventojų sergamumą virusu. Susitikime daug dėmesio skirta aptariant vakcinacijos rodiklių gerinimo galimybes ir paskatas senjorų vakcinacijai, kuri, anot šalies vadovo, turi vėl tapti valstybės ir savivaldybių prioritetu.

Lenkija nepaisydama migrantų mirčių pratęsė nepaprastąją padėtį pasienyje

Lenkijos parlamentas ketvirtadienį patvirtino nepaprastosios padėties prie sienos su Baltarusija pratęsimą 60 dienų, nepaisydamas Europos Sąjungos kritikos dėl migrantų mirčių tame ruože. Planą parėmė 237 konservatorių ir nacionalistų parlamentarai; prieš jį balsavo 179 deputatai. 31 parlamentaras per televizijos tiesiogiai transliuotą balsavimą susilaikė.

Saakašvilio sugrįžimas

Buvęs Sakartvelo prezidentas Michailas Saakašvilis socialiniuose tinkluose paskelbė parvykęs į šalį. Sakartvelo vidaus reikalų ministerija teigia, kad sienos jis nekirto. Šalies premjeras Iraklis Garibašvilis anksčiau šią savaitę pagrasino, kad M. Saakašvilis bus suimtas, jei sugrįš. Jis ieškomas dėl kaltinimų piktnaudžiavimu, kuriuos pats eksprezidentas vadina politiniais.

A. Blinkenas susės derybų Paryžiuje po ginčo dėl povandeninių laivų

JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas (Entonis Blinkenas) kitą savaitę dalyvaus derybose Paryžiuje, siekdamas sumažinti įtampą, kilusią Prancūziją supykdžius Vašingtono ir Kanberos sutarčiai dėl povandeninių laivų tiekimo, penktadienį pranešė Valstybės departamentas.

„Achema“ turi sumokėti beveik 19 mln. eurų SGD terminalo mokesčių

Jonavos trąšų gamintoja „Achema“ privalo sumokėti beveik 18,8 mln. eurų skolą už Klaipėdos suskystinų gamtinių dujų (SGD) terminalo išlaikymą. Lėšas įmonė turi pervesti dujų perdavimo bendrovei „Amber Grid“, galutinai nutarė Aukščiausiasis Teismas.

Parengė Simonas Kaunelis

1...937938939...1 706 Nuo 1 706 938 puslapis

POZICIJAlaisvo žodžio ir minties erdvė

POZICIJAlaisvo žodžio ir minties erdvė

Kokie vėjai suka sisteminės žiniasklaidos melų malūno sparnus

Jonas Jasaitis. Valstybė: valdantieji ir visuomenė

P. Gylys. Kas griauna bendrąjį gėrį

Spalio 2 d. DIENOS ĮVYKIŲ PANORAMA

Vengrijos premjeras V. Orbanas: Vakarų šalys nesugeba arba nenori saugoti savo sienų

R. Trimakas. Quod licet homini alieno, non licet indigeno (I)

Mindaugas Bertašius. Bet kuris akmenskaldžio amatą įvaldęs meistras pasakys

Prancūzė Marion Marešal-Le Pen: Imigrantai užkariauja Europos miestus

Albertas Žostautas. Košmaras

Spalio 1 d. DIENOS ĮVYKIŲ PANORAMA