Stebime procesus, kuriuose turėtume surasti savo vietą ir bent jau etinę poziciją, kuriems reikėtų pasiruošti ir kuriuose teks išgyventi.
Kaip jau girdėjome, praeitą ketvirtadienį opozicijos iniciatyva į Seimą buvo pakviesti trys žinomi medicinos, teisės ir ekonomikos sričių specialistai, kurie turėjo tikslą išsakyti nuogąstavimus dėl netinkamo Lietuvos vyriausybės pandemijos valdymo, pateikti alternatyvius pasiūlymus ir padėti rasti protingą, teisėtą ir mediciniškai pagrįstą išeitį iš pandemijos pasekmių.
Kas atsitiko? Ogi Seimo politinė dauguma tiesiog atsisakė jų išklausyti. Ne šiaip atsisakė, nes Seimo posėdyje šie asmenys savo pranešimus perskaitė, o išėjo iš posėdžių salės ir „už durų“ palaukė, kol prelegentai pabaigs.
Pranešimus Seime perskaitė Sveikatos teisės instituto vadovas doc.dr. Rimas Jankūnas ir Lietuvos advokatūros tarybos pirmininkas profesorius Ignas Vėgėlė – savo sričių specialistai, turintys pasitikėjimą profesinėse bendruomenėse. Taip pat pranešimą perskaitė Stasys Jakeliūnas – europarlamentaras, savo laiku konsultavęs finansų klausimais vieną iš Lietuvos premjerų bei dirbęs finansų analitiku.
Galima nesutikti su įrodymų reikšme ar argumentais, tačiau ar galima kaip nors protingai suvokti, tai kas įvyko – kai politikos elito atstovai tiesiog atsisakė išklausyti argumentų ir pabėgo iš salės vengdami išgirsti specialistų pasisakymus. Tai jau kažko kito pradžia.
Galima tik žavėtis Igno Vėgelės bei Rimo Jankūno entuziazmu vis dar bandant įtikinti Seimą teisės viršenybės ar Žmogaus Teisių svarba. Tačiau man atrodo, kad ateina kitokios „teisės“ laikmetis. Tai tokios „teisės“, kuria buvo grindžiamas holokaustas, negrų segregacija, „buožių“ išvežimas į Gulagą ir panašūs socialinės inžinerijos fenomenai. Nors tokie palyginimai dažnai šokiruoja, tačiau nesunku suvokti, jog tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, „teise“ vadinant „operacijų vadovo“ sprendimus yra ne kas kita, kaip naujas socialinis eksperimentas.
Mane visada stebino psichologinis fenomenas, kai visuomenė, priversta paklusti ir susitaikyti su tam tikromis Žmogaus Teises varžančiomis taisyklėmis, pati tampa tokių taisyklių gynėja ir net organiškai pradeda neapkęsti jos teisių gynėjų.
Mano paminėti istoriniai socialinės inžinerijos fenomenai buvo vykdomi vadovaujantis tuo metu įgalinta „teise“, kuriai didžioji visuomenės dauguma ne tik pakluso, bet, kas ypač tragiška, tapo šių procesų įrankiu.
Mums kartais atrodo, jog teisės viršenybės ar Žmogaus Teisių pažeidimo problemas gali padėti išspręsti, tarkim, Konstitucinis Teismas ar Europos Žmogaus Teisių teismas. Tačiau pradedu tuo abejoti. Neteko išgirsti, kad mūsų Konstitucinis Teismas galėtų pasigirti kokiu nors tiek drąsiu Žmogaus Teisių išaiškinimu, kuris būtų tapęs kokybiškai nauju teisiniu standartu Europos Sąjungoje. Tuo tarpu dar neseniai Europos Sąjunga pasauliui kėlė aukštus Žmogaus Teisių reikalavimus, tačiau pandemijos valdymas įvairiose šalyse (ne tik Lietuvoje) rodo, kad keičiasi požiūris į Žmogaus Teises daugelyje pačių Europos Sąjungos valstybių, o galimai ir minėtame teisės elite.
Taigi stebime procesus, kuriems, ko gero, negalime daryti įtakos, tačiau kuriuose turėtume surasti savo vietą ir bent jau etinę poziciją. Stebime procesus, kuriems reikėtų pasiruošti ir kuriuose mums gali tekti išgyventi kažkurį laiką, o svarbiausia, neprarasti garbės bei orumo.
Lenkijos teisingumo ministerija įregistravo įstatymo projektą, kurio tikslas yra apsaugoti socialinių tinklų vartotojus nuo „interneto gigantų“. Kiek anksčiau, lenkų premjeras teigė, jog būtina kovoti su „totalitarine cenzūra internete“.
Jei įstatymas įsigaliotų, asmenys, kurių anketos socialiniuose tinkluose arba jų turinys būtų užblokuotas socialinių tinklų administratorių ilgiau nei 48 val. galės kreiptis į naujai sudaromą „žodžio laisvės tarybą“. Ši institucija, išnagrinėjusi asmens prašymą, galėtų reikalauti socialinių tinklų atkurti anketą ir pritaikytų jį užblokavusiam tinklui baudą nuo 10 tūkst. iki 10 mln. eurų.
Įstatymo kritikai teigia, jog Seimui paskyrus asmenis 6 -erių metų kadencijia į šią tarybą nebus išvengta šios institucijos politizavimo. Taip pat svarstoma, kodėl sprendimo dėl baudos negalėtų priimti teismai.
Anot teisingumo viceministro Sebastian Kaleta, socialinių tinklų vartotojai dabar yra paliekami be jokių galimybių apsiginti prieš sąlygas diktuojančius interneto milžinus. „Šio įstatymo tikslas – garantuoti lenkų žodžio laisvę internete“,- sakė jis.
Sausį, premjeras M.Morawiecki taip pat ragino Europos Sąjungą labiau reguliuoti interneto milžinus naujai rengiamame skaitmeninių paslaugų akte. Šio naujo ES dokumento tikslas yra apibrėžti procedūras nelegalaus turinio šalinimą internete. Viceministras S. Kaleta pabrėžė, kad tokie ES sprendimai galėtų pasitarnautų kaip svarbus pagrindas bendrijoje ginant asmenų žodžio laisvę.
LR Seime svarstomas „Psichologų praktinės veiklos įstatymo” projektas.
Gediminas Merkys. Eltos nuotr.
Konservatoriai žadėjo kokybišką teisėkūrą. Koalicijos jaunesnieji broliai – liberalūs partneriai – privalo liberalumą visame kame skleisti pagal pašaukimą.
Deja, kokybės ir liberalizmo projekte nerasta. Apstu bandymų įvesti bemaž totalią kontrolę visai profesinei bendruomenei – psichologams. Įstatymo iniciatorių deklaruojami tikslai kilnūs: privalu kažkam rūpintis psichologinių paslaugų kokybe, kad nenukentėtų klientai, nesiautėtų apsišaukėliai…
Bėda: skubotai brukamas įstatymas visiškai nereikalingas, netgi kenkėjiškas. Jis aptarnaus ne visuomenės, bet sutelktos šešėlinės interesų grupės savanaudiškus poreikius. Įstatymą priėmus, jis veiks kaip praktinės psichologijos ribojimo ir totalios kontrolės įrankis. Kuo grindžiama kritiška išvada?
Pagal analogiją atskirais įstatymais turėtume reglamentuoti visų (!) sudėtingesnių profesijų veiklą, išskyrus nebent lapų grėbstymą ir prekybą ledais… Turėtų būti sociologų praktinės veiklos įstatymas. Kaip jie tas apklausas daro, iš kur procentus reitingams paima? Žmonėms abejonių kyla.
Praktikuojantiems ekonomistams seniai reikia atskiro įstatymo. Doleris brangsta – blogai, doleris pinga – irgi blogai. Paskolą imti tai labai pažangu, tai neapdairu. Apsispręstų sykį tie ekonomistai pagaliau. Nustotų gąsdinti vartotojus visokiais NT burbulais ir krizėmis. Seniai reikia valstybinio visų ekonomistų registro. Ir priverstinių privačių mokymų visiems ekonomistams reikia. Nesvarbu, kad universiteto diplomą turi, tegul susimoka ir mokosi. O mokys juos dar kietesni ekonomikos žyniai…
Ir marketingistų praktinės veiklos įstatymo trūks plyš reikia. Akcininkai rinkon alaus ar kvepalų rūšį įvedinėja, pardavimų šuolį planuoja, bet, žiūrėk, susimaus netyčia pasamdytas marketingistas ir vieni nuostoliai. Kas ir kaip viską sukontroliuos? Kas apgins kokybę ir vartotoją?
Nedrįskite ištarti, kad automobilių meistrų praktinės veiklos įstatymo nereikia. Visi kiemai sulūžusiais trantais užversti… Seniai visų tų serviso meistrelių pavardes reikėjo į viešą registrą privalomai sukelti. Kirpėjams, staliams, prodiuseriams, vestuvių organizatoriams, vyno degustatoriams – visiems – po praktinės veiklos įstatymą! Svarbiausia, kad visi būtų į privalomą viešą registrą surašyti. Nesiregistruoji – lauk iš profesijos. Nėra čia ko klientus maustyti. Analogija, sarkazmas tiesiog padeda atidengti nuogą esmę. Ypač tiems, kas nemąsto ir slysta paviršiumi.
Oponentai nemirktelėję išmes advocatus diaboli argumentą: „panašūs įstatymai yra kitose išsivysčiusiose šalyse”. Ir taip, ir ne. Truputis istorijos.
Didieji psichoterapijos pradininkai, klasikai buvo medikai: Z. Froidas, V. Franklis ir kt. Medikai, ypač profesūra, turėjo didžiulį autoritetą valdžios ir visuomenės akyse. Psichologijos mokslas anuomet buvo dar vystykluose. Kai psichologai išrado savo arkliuką „psichoterapiją”, tai pradžioje jie negalėjo dirbti savarankiškai, tik tandeme su mediku, tik gydytojo prižiūrimi. Priežastis – žodyje „terapija”. Nei svarbaus žodžio, nei honoraro įtakingi medikai neorėjo perleisti bet kam. Taigi, psichologams kadaise teko gerokai paplėtoti savo profsąjunginę veiklą, idant galėtų „psichoterapija” užsiiminėti patys vieni, be daktarų. Toji psichologų cecho istorinė kova ir iškovojimai tradiciškai sugulė į kai kuriuos profesinės savireguliacijos reglamentus, etikos kodeksus, kai kada ir teisės aktus.
Užsigeidžia psichologas kokį ypatingą autorinį teprapijos metodą taikyti. Iš tiesų netgi tiems, kas turi visus reikiamus diplomus bei laipsnius, kai kuriose Vakarų šalyse gali tekti pasimokyti ir papildomai susimokėti (!). Tie, kas psichoterapeutą papildomai mokė ir užmokestį pasiėmė, žino, kam tokį leidimą davė. Maža to, turi interesą savo psichoterapinių paslaugų rinką kontroliuoti, tad uoliai sudarinėja praktikuojančių buvusių mokinių sąrašus. Jei kas nesusimokėjo, bando skverbtis į biznį iš šalies, galima kelti triukšmą, bylinėtis.
Kritikuojamos lietuviškos iniciatyvos „grožis” tas, jog norima į savo privalomą registrą susemti ir nuolat kontroliuoti VISUS dirbančius ir PILNĄ akademinį išsilavinimą įgijusius psichologus. Visai nepriklausomai, kurioje psichologijos šakoje jie darbuojasi, nepriklausomai, kokiam darbdaviui dirba.
Dalis psichologų dirba viešam darbdaviui, dalis privačiam, kiti dirba pagal individualios veiklos pažymėjimą sau. Taikomoji psichologija be galo tarpdiscipliniška. Be minėtos psichoterapijos tai gali būti mokyklinė/pedagoginė psichologija, darbo ir organizacijų psichologija, marketingo ir reklamos psichologija, saugaus eismo psichologija, reabilitacija, teismo medicinos psichologija, penitencinė psichologija, socialinio darbo, vaikų teisių, šeimos konsultavimo psichologija ir begalės kitų.
Ruošiamasi visus praktiškai dirbančius psichologus priverstinai suvaryti į privalomą (!) registrą. Galbūt tik tie, kas dėsto „Psichologijos įvadą” kolegijoje, ar panašų pasirenkamą dalyką gimnazijoje, galimai priverstinio registravimo ir mokymų kaip nors išvengs.
Akivaizdu, kad ši teisėkūros iniciatyva, numatanti iracionalią ir perteklinę psichologų kontrolę, tikrai neišeina iš pačios valdžios. Toji jau pramoko skaičiuoti, apdairiai kratosi visų perteklinių funkcijų. Įstatymo lobistas perdaug ir nesislepia. Tai – Lietuvos psichologų sąjunga (LPS). Ši nevyriausybinė organizacija dar 2010 ir 2018 m. paskelbė memorandumus, kuriuose ragino priimti „psichologų įstatymą” (http://www.psichologusajunga.lt/index.php?p=10&lng=lt).
Klausimas: kas valdys psichologų registrą? Seime jau ne kartą bandyta prastumti vadinamąjį „psichologijos” ar „psichoterapijos” įstatymą. Bandymai nebuvo sėkmingi. Reikalą stūmė psichologas V. Čiapas, buvęs Seimo nariu 1996-2008 m. Kitas žinomas psichologas G. Navaitis, buvęs parlamento nariu 2080-2012 m., sumanymo nepalaikė.
Anuomet abejonių sulaukė nuostata, jog privalomą registrą valdytų Lietuvos psichologų sąjunga. Klausta, kaip NVO, kuri veikia savanoriškais pagrindais ir nėra viešojo administravimo subjektas, galėtų valdyti privalomai ir visuotinai sudaromą psichologų registrą?
Sveikas protas kuždėjo ir kitą: jei yra psichologų įstatymas, tai privalu turėti ir praktikuojančių sociologų, ekonomistų, agronomų ir pan. įstatymus.
Dabartiniame įstatymo projekte sumanyta gudriau. Esą, registro valdytoją paskirs LR Vyriausybė. Velniava smulkmenose. Praktinė psichologija yra tiek tarpdiscipliniška, kad registro valdymo kuriai nors konkrečiai ministerijai tikrai nepaskirsi. Jei priskirsi Sveikatos ministerijai, pakibs ore švietimo reikalai ir t.t.. Tarkime, atiduotų tą funkciją Registrų centrui, tai jis vis vien realiai valdytų tik formalų sąrašą. Juk greta psichologų formalaus registro įstatymo projekte numatytos ir specialių kompetencijų reikalaujančios funkcijos: edukacinių sertifikatų vertinimas, licencijavimas, taip pat privalomi (!) psichologų kvalifikacijos kėlimo mokymai, ne mažiau 40 val. per metus.
Lyg ir galėtų tokias funkcijas perimti universitetas, bet tada kuris?
Vienam atiduosime į rankas kontrolę ir rinką, o kitus – diskriminuosime? O gal visiems universitetams padalinsime po gabaliuką registro ir mokymų rinkos?
Nesunku numanyti, jog registro valdytojo, licencijavimo, paslaugų rinkos prižiūrėtojo, taip pat komercinių mokymų psichologams organizatoriaus funkcijas po įstatymo priėmimo bus bandoma tyliu potvarkiu perduoti būtent Lietuvos psichologų sąjungai. Kilniais savivaldos ir savireguliacijos pagrindais. Tik kur čia savivalda, jei registras, visokios supervizijos ir komerciniai mokymai privalomi (!)?
Minėtai NVO šiuo metu vadovauja jauna mergina, sprendžiant iš viešai pateikto CV, net neturinti psichologijos daktaro laipsnio. Gražu, demokratiška. Besidomintiems žinoma, kad Lietuvos psichologų sąjungos ištakose ir už šios sąjungos nuolat stovi grupelė įtakingų psichologų-akademikų, daugiausia iš Vilniaus universiteto. Dešimtmečiais jie veda savo profesinės gildijos nariams privačius komercinius mokymus, taip pat ir psichoterapijos srityje. Kas paneigs, kad ne šiems darbštiems šviesuoliams kilo pagunda susivaryti visus diplomuotus psichologus į prievartinį registrą, viską kontroliuoti, licencijuoti, būti pradedančių psichologų supervizoriais, vesti privalomus komercinius mokymus?
Tikrasis grožis ir gėris turi daug briaunų, geba žmonijai pasirodyti netikėtu veidu. Seimo švietimo ir mokslo komitete „psichologų įstatymą” kuruoja ir pristato be galo šviesus ir liberalus parlamentaras. Tai – buvęs VU rektorius A. Žukauskas, kuris tuo pačiu ir psichologijos profesorės R. Žukauskienės sutuoktinis. Gerbiama profesorė yra Lietuvos nacionalinės mokslo premijos laureatė. Pagarba jai ir padėka už įspūdingą įnašą į mokslą. Apskritai visiems privalu vadovautis gerumo prezumpcija. Nedrįstume teigti, kad viešų ir privačių interesų konfliktas čia iš tiesų pasireiškia. Visgi Lietuvos įstatymai numato, jog aukšti vieši asmenys privalo vengti ne tik paties interesų konflikto, bet netgi jo regimybės. Raitykitės kaip norit, tačiau bent jau interesų konflikto regimybė čia tikrai akivaizdi.
Lietuvoje psichologų-apsišaukėlių veikla tikrai nėra išplitusi. Viena iš priežasčių – itin stiprus psichologų bendruomenės profesinis etosas. Šiandien neįmanoma psichologijos paslaugas teikti izoliuotai, tarsi Robinzonui. Apsišaukėlio atvirai kratysis bet kuris psichologas, bus perspėjami privatūs ir viešieji darbdaviai, klientai. Apsišaukėlis bus nustumtas į paraštes ir marginalizuotas. Čia yra pozityvus ilgametės LPS veiklos rezultatas.
Deja, stumiamas „psichologų įstatymas” taikosi ne į apsišaukėlius. Jis taikosi į profesionalius psichologus, turinčius pilną tos srities akademinį išsilavinimą, visus reikiamus edukacinius sertifikatus ir diplomus. Būtent šitą bendruomenę ir kėsinamasi priverstinai suregistruoti, kontroliuoti, papildomai apmokestinti, įperšant savanoriškai-privalomą paslaugų paketą. Net aukščiausio lygio diplomas neleis psichologui įsilieti į darbo rinką iš karto ir pilnavertiškai. Tegalima tik registruotis, o ten – latentinė psichologijos kardinolų konklava – autoritetingai nuspręs, kokios tamstai dar supervizijos trūksta, kokiuose komerciniuose podiplominiuose kursuose pasimokyti, kiek susimokėti. Nieko asmeniško, nieko nesavanaudiško, vien savivalda ir savireguliacija…
Ekscelencijos centrų lygį psichologų rengimas ir taikomoji psichologija yra pasiekę būtent anglų-saksų kraštuose. Grįš Tėvynėn apsilaipsniavę, 10-15 m. sėkmingą profesinę patirtį įgiję psichologai lietuvaičiai. Įstatymo tvarka pateiks diplomus Studijų kokybės vertinimo centrui, neabejotinai gaus pripažinimą (nostrifikaciją). Deja, įsilieti į darbo rinką pagal profesiją nei vienas sūnus ar dukra „paklydėliai” iš karto negalės. Privalės „savireguliacijos” tikslais užsukti į psichologijos kardinolų konklavą, atverti kompetencijas…
Valstybinių universitetų akademikai dešimtmečiais ėmė iš valstybės ir mokesčių mokėtojų pinigus už psichologijos bakalaurų ir magistrų rengimą. Keturi metai bakalauro studijų plius 1,5-2 metai magistrantūros. Psichologija itin populiari, todėl mokančių už studijas iš šeimos pinigų – taip pat begalės. Pasak „konklavos” vizijų, visi absolventai privalo stoti į eilę ir registruotis, derinti klausimą dėl praktinės supervizijos ir dalyvavimo kvalifikacijos kursuose komerciniai pagrindais. De facto tai jau iš dalies pasiekta. Net talentingi psichologijos doktorantai Lietuvoje masiškai užsirašo į komercinius konklavos kardinolų psichoterapijos kursus. Pastarųjų pajamos, spėkite iš trijų kartų, sukasi ne per universiteto kasą. Psichologijos studijų ganyklos didelės ir vešlios, bet kažkam vis maža, reikia dar vešlesnių…
Valstybinio universiteto misijos, taip pat mokslininko, universiteto dėstytojo etikos požiūriu ne visai gražus klausimėlis kyla. Kodėl iškilūs akademikai savo ugdytiniams reikiamų kompetencijų nesuteikė per dvipakopes net 6 (!) metų trukmės studijas? Kokie tramdomieji marškiniai ar antrankiai taip klaikiai visą profesūros edukacinį polėkį suvaržė? Kodėl absolventai dabar tik į privalomą registrą registruotis tegali? Na, sulėks buvę universiteto absolventai į privačius mokamus kursus ir, o šventas naivume, keli garbūs sensėjai akimirksniu perduos klausytojams kuo sėkmingiausiai visą psichoterapijos žinių gelmę…
Vakaruose rimtai susirūpinta psichologo profesijos perdėta kontrole ir biurokratizacija. Taigi, kritikuojamas įstatymo projektas žiūri į praeitį ir siūlo imti iš jos visai ne tai, kas geriausia.
Kodėl reikia psichologų įstatymo? Ogi todėl, kad dalis jaunų psichologų, ypač tų, kurie profesiškai susiformavo Vakaruose, tiesiog nepasiųstų vietinės konklavos švilpt. Jau siunčia. Po to ir vietiniai jau įbaudžiavinti absolventai susipras ir pasiųs ten pat – švilpt. Užtat ir reikia visą kol kas dar neformaliai dėliojamą psichologų baudžiavą įteisinti de jure.
Gali būti, kad konklava paliks ramybėje į gūdžią provinciją išvykusius absolventus, kurie dirbs psichologais mokykloje, „vaiko teisėse” ir pan. Tarkime, jie nesiregistruos jokiai privalomai supervizijai, neturės laiko ir lėšų komerciniams kursams. Vargu ar konklava juos gaudys ir su jais bylinėsis. Visgi tokie psichologijos bėgliai realiai užkirs sau šviesesnės profesinės karjeros galimybes.
Įstatymas formuos šalyje kastinę psichologų bendruomenę. Norės bėgliai iš prastai apmokamo sektoriaus pereiti kur geriau, tad vos išnirę privalės konklavai atgailauti, prašyti, kad įtrauktų į registrą, susimokėti už seriją kursų ir šitaip bus akimirksniu įbaudžiavinti. Juolab tokiame būvyje automatiškai atsidurs visi sėkmingiau praktikuojantys psichologai. Galiausiai ne vien apie komercinį interesą tenka kalbėti. Šalyje kėsinamasi įteisinti autoritarišką imatrikuliaciją į elitinių, gerai uždirbančių psichologų kastą ir tikimasi visą tą sistemą pilnai kontroliuoti.
Lietuva dešimtmečiais pirmauja Pasaulyje pagal savižudybių statistiką. Psichologinė gerovė ir psichinė sveikata yra reikšmingas viešasis gėris. Deja, psichoterapijos paslaugos vidutiniam lietuviui neįperkamos, neprieinamos. Ypač provincijoje. Įstatymas skirstys į kastas ne tik psichologų bendruomenę, bet ir psichologijos paslaugų vartotojus, kurių dalis jau seniai užribyje. Ar demokratinė, liberali ir atsakinga valdžia turėtų tokius ydingus, egoistiškus sumanymus bei procesus palaikyti?
Projekte retrogradiškai atrodo reikalavimas dirbantiems psichologams privalomai išklausyti ne mažiau 40 val. mokymų per 5 metus. Tokie privalomi kursai (pedagogams, valstybės tarnautojams) kai kur inertiškai išliko, kaip atgyvenęs 20 a. vidurio rudimentas.
Praktinė psichologija yra labai kūrybiškas amatas ir netgi menas. Kaip ir kiekvienos giliai kūrybinės profesijos atstovas, psichologas daugiausiai išmoksta iš gyvenimo, iš kiekvieno įgyvendinto projekto, iš kiekvieno kliento. Moderniame pasaulyje tai vadinasi patirtiniu mokymusi (angl., prior learning). Šiandien turėtų būti kalbama apie kompetencijų portfelio kaupimą, kompetencijų viešą prezentaciją ir pripažinimą tikros psichologų savivaldos renginių metu. Vietoje šito – privalomi komerciniai kursai konklavoje.
Visuomenė turi žinoti ne tik minėtą liberalųjį šviesuolį Seime, bet ir kitus Seimo narius, kurie tokį išmintingą „psichologų įstatymą” teikia. Tai: L. Slušnys, R. Šalaševičiūtė, P. Kuzmickienė, Z. Streikus, M. Danielė, V. Giraitytė, O. Leiputė, V. Pranckietis, R. Žemaitaitis.
„Šventųjų stovykla“ nebėra tik išgalvota istorija. JAV-Meksikos pasienyje Bideno administracija pavertė ją realia. Tiesiai prieš amerikiečių akis JAV valdžia nusprendė, kad, Jungtinės Valstijos iš tiesų net neegzistuoja.
Jean‘o Raspail‘o 1973-aisiais išleistame romane „Šventųjų stovykla“, didžiulis būrys vargstančių indų Kalkutos uoste suformuoja nušiurusių laivų flotilę. Jie išplaukė Europos link: lėtai praplaukė pro Gerosios Vilties kyšulį, pro San Tomės salą, per Giblartaro sąsiaurį, kol galiausiai išsilaipino pietų Prancūzijoje. Beplaukiant flotilei, Prancūzijos visuomenę iš pradžių sukrėtė politinis susiskaldymas, tada panika, o galiausiai – žlugimas.
„Šventųjų stovyklos“ pagrindinė mintis yra paprasta: tos pačios savybės, kurios padarė Vakarus pasaulinės sėkmės pavyzdžiu, galiausiai prives prie nuopuolio. Vakarų atvirumas ir egalitarizmas atvedė prie plataus masto klestėjimo. Tačiau tas pats moralinis jautrumas, Raspailio teigimu, reiškia, jog Vakarai galėtų atremti įprastinę karinę grėsmę, bet jiems būtų politiškai neįmanoma išlaikyti savo pačių sėkmę. Jei skurstančios ir kultūriškai atsilikusios Trečiojo Pasaulio masės reikalautų iš Vakarų turtų, Vakarai paklustų tokiam reikalavimui, net jei tai reikštų jų pačių kultūros, klestėjimo ir autonomijos netektį, taigi, pačios egzistencijos praradimą. Mažiau nei po pusės amžiaus, Vakarų elitui noriai priimant į savo šalis karavanus iš Centrinės Amerikos ir Afrikos, Raspailio įžvalgos tampa ypač aktualios.
Daug kas girdėjo apie krizę JAV-Meksikos pasienyje. Vasario mėnesį netgi New York Times tai pripažino. Nuo tada visuomenės dėmesys pasitraukė nuo padėties pasienyje. Ilgus metus, amerikiečiai buvo nuodijami vis greitesniais žinių ciklais. Nuodijami televizijos ir socialinių tinklų ekosistema, kuri pabosta nuo aktualijų vos dienų ar valandų eigoje, ir pakeičia jas šviežesnėmis aktualijomis. Pietų Afrikoje kyla riaušės ir šimtai žūsta. Kaip visa tai baigėsi? Koks skirtumas! Tas ir tas žmogus sukritikavo prezidentą ir Donaldas Trumpas padarė ką nors neskoningo! (Ir nepaisant nukrypstančio dėmesio – padėtis Pietų Afrikoje nesitaiso).
Lygiai taip pat ir pasienio krizė: nuo vasario mėnesio ji pamažu tik prastėjo. Vasario mėnesį 101,000 migrantų perėjo per Meksikos pasienį į JAV. Kovo mėnesį šis skaičius pasiekė visų laikų rekordinį – 173,000 ir nuo tada, kas mėnesį buvo mušami vis nauji rekordai, pasiekę kulminaciją rugpjūtį – 208,000. Daugiau nei 1,2 milijono migrantų perėjo pasienį vien per 2021-uosius. Ir jie tebeina.
Tikėtina, kad šie skaičiai dar didesni, nes tai tik „užfiksuoti nelegalai“. Nepaisant plataus masto atvirų durų politikos, kurią taiko JAV, dalis migrantų į šalį patenka „senu geru“ būdu – nepastebėti prasmunka pro pasienio apsaugą. Taip pat tūkstančiai žmonių atvyksta į šalį kaip „turistai“ ir pasilieka joje pasibaigus vizai – jie nėra neužfiksuojami nelegalios migracijos statistikoje. Metų pabaigoje JAV nelegalių migrantų populiacija galėtų pakilti keliais milijonais.
Migrantai plūsta į šalį, o JAV pasieniečiai neturi jiems jokios galios. Kol migrantas žino, ką sakyti (tvirtinti, kad jis mažametis, arba kad siekia prieglobsčio), JAV pareigūnai spręs jo atvykimo aplikaciją pakankamai ilgai, jog iš sulaikymo centro galiausiai jis bus (be priežiūros) paleistas į valstybės vidų, kur jokios institucijos jo nei ras, nei ieškos. Ir nors didieji žiniasklaidos veikėjai šį procesą nutylės – tai vyksta kiekvieną dieną ir vis didesniais mastais.
Pasienio mieste McAllene, Teksaso valstijoje, pareigūnai skubiai stato palapinių stovyklas šimtams žmonių, kasdien vis užplūstančių šį mažą miestelį.
Mėgindamas nors sulėtinti nelegalių migrantų srovę, liepos mėnesį Teksaso gubernatorius Gregas Abottas išleido dekretą, draudžiantį transportuoti migrantus visiems, išskyrus federalinės ir vietinės valdžios institucijoms. Kai reikia vykdyti Amerikos imigracijos įstatymus, JAV teismų sistema gali likti apmirusi ilgus dešimtmečius. Bet vos Abottui panorus užkirsti kelią sisteminiam įstatymų pažeidinėjimui, teismai suskubo veikti:
„Vakarų apylinkės Teksaso valstijos teisėja Kathleen Cardone patvirtino Teisingumo departamento skubų reikalavimą, teigiantį, kad Teksaso valstijos dekretas yra „pavojingas ir neteisėtas.“ Liepos 20-ąją departamentas padavė Teksaso valstiją į teismą dėl dekreto, leidusio teisėsaugai sustabdyti ir apieškoti transporto priemonę, kilus įtarimų, kad joje gabename nelegalūs migrantai“, – praneša Catholic News Service.
„Dekretas daro nepataisomą žalą Jungtinėms Valstijoms ir individams, kuriuos JAV įsipareigojo ginti ir saugoti. Jis kelia grėsmę sulaikytų migrantų saugumui ir sveikatai, rizikuoja pasieniečių ir jų šeimų sveikata ir gyvybe bei paspartina COVID-19 ligos plitimą“, – rašė teisėja, blokuodama Teksaso gubernatoriaus dekretą.
Visa tai nėra neišvengiama stichija. Tai apsisprendimas. Prezidento Trumpo paskutiniais kadencijos metais pasienis buvo praktiškai apsaugotas. Dešimtys tūkstančių žmonių išsirikiavę laukė prie Teksaso pasienio, tikėdamiesi Bideno pergalės, prognozuodami, jog jis netęs sėkmingos Trumpo politikos. Ir jie neklydo.
Migrantai ėmė plūsti į šalį be jokių apribojimų. Jungtinės Valstijos yra užtvindomos ir mindomos žmonių ordų iš Trečiojo Pasaulio. Jei ši minia būtų ginkluota tankais ir naikintuvais, ji būtų grąžinta atgal į Meksiką. Tačiau būtent todėl, kad ji atrodo tokia bejėgė – ši invazija yra turbūt pati sėkmingiausia masinė žmonių migracija per visą istoriją.
Jeanas Raspailis buvo žmogus, kuris tai numatė. „Šventųjų stovykloje“ jis apibūdino pastarąjį migracijos pobūdį tokiais žodžiais: „tai kažkokia nauja, sofistikuota kovos forma. Apgailėtinas priešas, kuris puola neiššovęs jokių šūvių, kuris tikisi, jog mūsų gailestis jį apsaugos.
„Vakarai įsivaizduoja turintys galingas, didžias kariuomenes“, – kalba vienas iš knygos personažų. „Na, jie neturi. Jie nebeturi jokių armijų.“ Jungtinės Valstijos nebedrįsta pareikšti, kad jų pasienis yra tikras. Jos yra pernelyg moraliai pasimetusios, kad sutrukdytų svetimšalių masėms nevaldomai kirsti pasienio ribą. Masėms, apsiginklavusiomis savo vaikų išgąsčiu, kuriuos labai gudriai veda priešais save.
Raspailio istorija, Prancūzijos prezidentas vaidina kertinę rolę, lygiai tokią pačią, kurioje dabar atsidūręs prezidentas Bidenas. Atvykstant migrantų flotilei, prezidentas kreipiasi į tautą. Jis pristato, kokios pasekmės laukia šalies, jei ši priims migrantų flotilę: pusantro tūkstantmečio gyvuojančios prancūzų tautos galas.
„Penkios valandos nuo dabar, naujai dienai auštant šį Velykų Pirmadienio rytą, mes arba prarasime, arba išsaugosime savo tautos vientisumą, gyvavusį tūkstantį metų ir daugiau. <…> Kaip jūsų prezidentas, išrinktas tautos, aš negaliu likti pasyvus. Aš suprantu, kad dauguma mūsų žmonių laiko nepateisinamu jėgos panaudojimą prieš pavargusius, badaujančius ir bejėgius oponentus. Taip, aš suprantu kaip jie jaučiasi. Ir visgi, mano draugai, bailumas prieš silpnuosius yra pats subtiliausias ir pats pražūtingiausias bailumas.“
Tačiau lemiamu momentu prezidentas susvyravo. Vietoje to, kad duotų leidimą Prancūzijos kariuomenei sustabdyti migrantų atvykimą, jis leidžia kiekvienam kariui apsispręsti pagal savo sąžinę. Prezidentui atsisakius imtis lyderystės, kariuomenė kaipmat subyra: migrantai atvyksta, pereina per visą Prancūziją iki Paryžiaus, kur jie iškelia naują režimą, vėliau pradėsiantį priespaudą prieš Prancūzijos istorinę populiaciją.
Šią dieną, prezidentas Joe Bidenas simbolizuoją tokį patį lyderystės apleidimą. Kovo mėnesį, jo žinutė migrantams buvo „neikite.“ Prieš du dešimtmečius, Bidenas gyrėsi, jog balsavo už pasienio tvoros statybą ir kalbėjo apie būtinybę bausti darbdavius, samdančius nelegalius migrantus. Ir žinoma, jis prisiekė pakelti pasienio patrulių finansavimą.
Žinoma, Bidenas niekada nenorėjo stipriai kovoti su imigracija. Jo teiginiai tebuvo skirti sukurti apgaulingą ramybę rinkėjams, jog nelegalių migrantų krizė yra „patikimose rankose.“
Remiantis dabartiniais Bideno veiksmais, šis klipas atspindi jo tikrąjį požiūrį į esamą padėtį:
Geriau pagalvojus, Bideno pasidavimas prieš atvirų sienų kultą yra daug labiau apgailėtinas už tą, kuris buvo aprašytas Raspailio romane. „Šventųjų stovykloje“ Prancūzija žlugo, nes jos lyderiai atsisakė žudyti, kad išsaugotų savo šalį. Dabarties Amerikoje, ji žlunga, nes jos lyderiai atsisako atrodyti rūstūs ir netolerantiški.
Turėti tikrą pasienį reiškia žiūrėti į masę pavargusių, skurstančių ir bejėgių žmonių ir sakyti „atsiprašau, bet ne.“ Tai reiškia rasti juos darbovietėse, deportuoti ir nubausti jų darbdavius. Tai reiškia deportavimą į jų kilmės šalis net jei jie rėkia, priešinasi ar kuria klipus su verkiančiais vaikais.
Amerikos režimas yra nepajėgus išlaikyti šio testo. Dabar jo paslaptis atskleista: pasirodyk prie Amerikos durų ir būsi apdovanotas. Šalis su didžiausia pasaulyje karine jėga (ar bent jau pačia brangiausia kariuomene) leis įvykti didžiausiam svetimšalių antplūdžiui žmonijos istorijoje.
1985-ųjų „Šventųjų stovyklos leidime“ Jeanas Raspailis paaiškina kaip jo romano vizija skiriasi nuo ateities, kurią jis iš tikrųjų numatė:
„Šventųjų stovyklos siužetas trunka tris dienas pietų Prancūzijos krantuose. Iš tikrųjų tokie įvykiai truktų ne tris dienas, o, vykstant nuolatinėms konvulsijoms, bent keletą dešimtmečių, ankstyvajame XXI amžiuje. Kiekvienu lygmeniu: tautos, rasės, kultūros, individo – dvasia yra tai, kas laimi visas svarbiausias kovas ir išbandymus. Tik dvasia, iš kurios aukso ir bronzos galima nukaldinti mus saugančius skydus. Mumyse aš nebematau jokios dvasios. <…> Smulkusis buržujus yra aklas ir kurčias, jis toliau elgiasi idiotiškai, pats to nesuprasdamas. Patogiai tebesėdintis savo klestinčiame krašte, jis klykia žvelgdamas į kaimyną: „priveskite turtinguosius susimokėti!“ Ar jis supranta, kad tai jis yra tas turtingasis, ir kad šis teisingumo ir revoliucijos riksmas, skleidžiamas milijonų balsų, bus nukreiptas prieš jį ir tik prieš jį?“
Kur Raspailis suklydo? Tik vienoje vietoje. Raspailio romane, migrantai keliavo laivais. Šiandienos migrantai pasipelno iš nemokamų kelionių lėktuvais. Apsilankykite miles4migrants.org ir rasite organizaciją, kuri už paaukotus pinigus perka lėktuvų bilietus prieglobsčio prašytojams.
Prieš 48 metus, Jeanas Raspailis numatė, jog Vakarų šalys tiesiog atsisakys savo egzistencijos, nenorėdamos priimti realybės, kurioje egzistuoja turtingos ir skurstančios tautos. Dabar mes matome kaip ši vizija tampa tikrove.
Visuomenėje jau kilo panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“. Reguliuojama gamtinių dujų kaina I grupės vartotojams tikėtina, padidės nuo 20 proc. iki 51 proc. Gamtinių dujų II grupės vartotojams – nuo 30 proc. iki 83 proc.
Panika aštrėja sulig kiekviena diena, artėjant šildymo sezonui.
Augančio visuotinio nerimo akivaizdoje dėl neprotingai didėjančių elektros ir dujų kainų Nacionalinis susivienijimams išplatino pareiškimą, adresuotą Lietuvos vadovams, valstybės institucijoms ir visuomenei.
Jame skelbiama, kad brangiai Vilniaus gyventojams kainavęs aplaidumas nesutrukdė VŠT vadovams drastiškai didinti savo atlyginimus – vien šiais metais VŠT generalinio direktoriaus alga išaugo nuo 9020 iki 12769 Eurų.
Pareiškime reikalaujama:
Prezidentą kelti principinį klausimą, kodėl valdžios institucijos nesiėmė būtinų priemonių padėčiai keisti.
Seimo Aplinkos komitetą bei Ekonomikos komitetą nedelsiant išsiaiškinti, kas trukdo Lietuvai kuo greičiau prisijungti prie Latvijos ir Estijos sukurtos bendros dujų prekybos ir tiekimo rinkos, leidžiančios sumažinti kainą vartotojams.
Generalinę prokuratūrą nedelsiant ir principingai ištirti galimos korupcijos ir piktnaudžiavimo atvejus Lietuvos energetikos ir šilumos ūkio sektoriuose.
Vyriausybę nedelsiant atnaujinti sąžiningas ir atviras diskusijas su Latvija bei Estija, mėginant rasti visoms šalims priimtinus sprendimus dėl šių valstybių elektros energijos tiekimo/gavimo iš Baltarusijos AAE.
Vilniaus m. savivaldybę grąžinti VŠT apie 5 mln. EUR dividendų iš gauto pelno.
Energetikos ministeriją ir teisėtvarkos institucijas kelti klausimą dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT ir kt.
Visą pareiškimą skaitykite žemiau.
Politinė partija Nacionalinis susivienijimas
DĖL ELEKTROS ENERGIJOS IR DUJŲ KAINŲ KILIMO IR GALIMYBIŲ JĮ VALDYTI
Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai Lietuvos Respublikos Seimo nariams Seimo Aplinkos komitetui Seimo Biudžeto ir finansų komitetui Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui Seimo Ekonomikos komitetui Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijai Lietuvos Respublikos Ministrei pirmininkei Ingridai Šimonytei Finansų ministerijai Generalinei Prokuratūrai Vilniaus m savivaldybei Lietuvos savivaldybių asociacijai Žiniasklaidai Visuomenei
PAREIŠKIMAS
2021 m. spalio 6 d.
Visuomenėje jau kilo panika dėl artėjančio elektros ir dujų kainų „šoko“. Siekdama suvaldyti neprotingai augančias elektros ir dujų kainas Energetikos ministerija siūlo įstatymų projektus, skirtus gelbėti tik su visuomeniniu tiekėju susijusiems vartotojams. Tačiau Lietuvoje iki 2021 m. spalio 1 dienos elektros rinkos liberalizavimo antrajame etape nepriklausomą tiekėją pasirinkę yra 33 proc. visų turinčių pasirinkti, arba 256,5 tūkst. buitinių vartotojų, o nepasirinkusių jokio tiekėjo yra 521,7 tūkst., arba 67 proc. visų turinčių pasirinkti buitinių vartotojų. Taigi, nuo kitų metų pradžios nepasirinkusieji pateks į „garantinį tiekimą“, o jiems bus taikoma garantinio tiekimo kaina, kuri nustatoma pagal vidutinę praėjusio ataskaitinio mėnesio elektros energijos biržos kainą, susiformavusiai Lietuvos kainų zonoje, pritaikant koeficientą 1,25.
Gamtinių dujų įstatymo projekte siūlomas kitoks prognozuojamų gamtinių dujų kainos įtraukimo į galutinį tarifą buitiniams vartotojams skaičiavimo principas. Tačiau, bet kuriuo atveju, reguliuojama gamtinių dujų kaina I grupės vartotojams padidės nuo 20 proc. iki 51 proc. Gamtinių dujų II grupės vartotojams nuo 30 proc. iki 83 proc.
Šį dirbtinai sukeltą energetinių resursų kainų šuolį, analizuojant tarptautinių rinkų tendencijas, buvo galima prognozuoti jau 2020 metų antroje pusėje. Neadekvatus minėtų resursų kainų šuolis tapo visiškai akivaizdus 2021 metais. Lietuvos valstybė neabejotinai galėjo pasiruošti ir priimti tinkamus sprendimus jam sušvelninti. Tik šiuo metu keičiama įmonės Ignitis pagrindinio turto vertės nustatymo metodika, daranti tiesioginę įtaką elektros energijos skirstymo kainos dydžiui. Jei šio turto vertė daro pagrįstą įtaką elektros kainos augimui, mažinti ją buvo galima žymiai anksčiau – elektros energijos kaina būtų padidėjusi daug mažiau. Akivaizdu, kad valdžia prioritetu pasirinko ne viešąjį (visuomenės), o Ignitis privačių akcininkų ar kitų siaurų grupių interesus. Svarbu tai, kad iki šiol neturime išsamaus ir skaidraus minėtos metodikos keitimo aplinkybių vertinimo, dėl to neturime ir galimų optimalių sprendimų.
Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad valstybės vykdomą privačių siaurų grupių interesų protegavimą ir šių interesų įtaką energetinių resursų kainų šuoliui akivaizdžiai atskleidžia Ministrės Pirmininkės I. Šimonytės svarstymas, jog siekiant suvaldyti sparčiai didėjančias elektros energijos kainas, gali būti atidėtas elektros tiekimo rinkos visiškas liberalizavimas. Toks I. Šimonytės siūlomas sprendimas vienareikšmiškai rodo, kad:
a) elektros energijos tiekimo liberalizavimas netarnauja visuomenės interesams;
b) liberalizuojant elektros energijos tiekimą, kuris skatina kainų didėjimą, sąmoningai viešų diskusijų šiais svarbiausiais klausimais vengiama ir sąmoningai neieškoma visuomenės interesų tenkinančių sprendimų, nes jie prieštarauja rinkos liberalizavimu suinteresuotų siaurų grupių interesams;
c) būtent dėl siaurų visuomenės grupių suinteresuotumo Lietuvos politikai negina visuomenės interesų ir nekelia šio klausimo ES lygiu, kurios direktyva liberalizuoti elektros energijos tiekimą, tapo privaloma netgi neatsižvelgiant į vartotojų interesus.
Atkreipiame dėmesį, kad elektros energijos tiekimo paslaugos kaina yra mažesnė tiek, kiek palankiausiomis sąlygomis jos tiekėjas gali pirkti energiją biržoje ir kiek yra mažesni energijos vienetui tenkantys paslaugos administravimo kaštai. Tačiau šie abu veiksniai yra tiesiogiai susiję su tiekėjo biržoje perkamu ir vartotojams parduodamu energijos kiekiu – juo didesnis elektros energijos kiekis, tuo vartotojui gali būti mažesnė energijos kaina.
Didesnis elektros energijos tiekėjų skaičius savaime negarantuoja mažesnės elektros energijos kainos, nes sumažinus pagrindinio valstybės valdomo (ir galinčio kritiniu atveju suteikti vartotojams valstybės garantuotas paslaugas) tiekėjo Ignitis paslaugų apimtis bei ignoruojant ypač svarbias vartotojams parduodamos energijos apimtis, elektros paslaugos kaina gali tik didėti. Šiuo klausimu taip pat viešai nediskutuojama, nepateikiama informacija apie svarbiausias aplinkybes ir veiksnius, lemiančius mažiausią paslaugos kainą vartotojams. Kartu atkreipiame dėmesį, kad efektyvi konkurencija galima tik tuomet, kai elektros energijos tiekėjai veikia rinkoje maksimaliai panašiomis sąlygomis.
Mūsų nuomone, smulkūs tiekėjai objektyviai negali užtikrinti gerų tiekimo sąlygų. O ateityje natūraliai sumažinus elektros tiekimo apimtis stambiausiam valstybės valdomam elektros tiekėjui Ignitis, jo veiklos sąlygos neišvengimai pablogės. Tai paskatins kviesti į elektros energijos tiekimo rinką kitus stambius elektros tiekėjus (pvz., Estijos Enefit, kurios valdymo modelis bei tiekimo apimtys yra analogiški Ignitis valdymo modeliui bei tiekimo apimtims, ir kuri siūlo patrauklias elektros energijos tiekimo sąlygas). Todėl elektros energijos rinką gali papildyti lenkų, vokiečių ar kiti tiekėjai.
Tačiau padariniai jau dabar yra nuspėjami: smulkūs tiekėjai neišvengiamai bankrutuos, padarydami žalą vartotojams (savo klientams), o valstybė, kuri dar nėra nustačiusi, kas tuo atveju perims bankrutavusių tiekėjų įsipareigojimus ir kompensuos nuostolius vartotojams, liberalizavusi elektros energijos tiekimo rinką, nebepajėgs užtikrinti, kad dominuojantys stambūs užsienio tiekėjai nedidintų elektros energijos kainos mūsų vartotojams. Kartu neišvengiamai turės užtikrinti protingas elektros energijos kainas pažeidžiamiems vartotojams, kompensuodama dalį nuostolių iš valstybės biudžeto. Taip yra kuriamos akivaizdžios prielaidos „įveiklinti“ ir ,,suišteklinti“ Lietuvos valstybę, kad ši dar kartą padėtų nepagrįstai krautis viršpelnius minėtoms užsienio įmonėms mūsų šalies mokesčių mokėtojų sąskaita.
Nacionalinis susivienijimas, įvertinęs elektros energijos ir dujų kainų pokyčius, pareiškia:
1. Itin svarbi priežastis, lemianti energijos resursų kainų šuolį – netinkami valdžios sprendimai dėl vienašališkos metodikos, pagal kurią yra privaloma blokuoti Astravo atominėje elektrinėje (AAE) pagamintą elektros energiją, apribojant elektros energijos srautus per jungtis, esančias tarp Baltarusijos ir Lietuvos. Kilę dėl to nesutarimai padidino įtampą tarp Lietuvos ir Latvijos bei Estijos, o ji gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių, įskaitant išaugusias rizikas dėl įgyvendinimo savalaikio elektros energijos perdavimo sinchronizavimo su Vakarų Europos elektros energijos sistema. Šių nesutarimų pasekmes vartotojai jau dabar pajuto – Lietuvoje sparčiai didėja elektros energijos kainos.
2. Dujų tiekimo sektoriuje Latvija ir Estija yra sukūrusios bendrą dujų prekybos ir tiekimo rinką, kuri leidžia išvengti papildomų prekybos kaštų ir mažinti kainą vartotojams. Tačiau Lietuva iki šiol nėra prisijungusi prie šios rinkos. Lietuvos dujų tiekėjams sudarytos blogesnės sąlygos naudoti Inčiukalnio dujų saugyklą, dėl to mūsų šalies vartotojai patiria papildomas išlaidas.
3. Atkreiptinas dėmesys į sąmoningai aplaidžią ar neprofesionalią veiklą centralizuotame šilumos tiekimo sektoriuje:
a. Šiame sektoriuje mėginama sukurti šilumos gamybos rinką, kurioje konkuruotų Centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) įmonės ir kiti privatūs šilumos gamintojai. Tačiau vieni gamintojai nesugeba vykdyti savo įsipareigojimų ir dėl to tenka perimti jų turtą, o kiti uždirba nepagrįstai aukštus viršpelnius.
b. Ydingai reguliuojamą veiklą vykdančios CŠT įmonės neturėjo galimybės 2020 metų vasarą nupirkti ir saugoti dujas Inčiukalnio saugykloje kai šios buvo labai pigios, kad galėtų jas panaudoti šiuo metu. Valdžios institucijose pernelyg užsitęsė tariamos diskusijos apie metodiką, o tai yra akivaizdus aplaidumas, leidžiantis manyti, kad panašaus apsileidimo yra žymiai daugiau.
c. Ydingas metai iš metų pasikartojantis daugiabučius namus administruojančių privačių įmonių aplaidumas, ruošiant namų šilumos įrenginius ir vidaus šilumos tiekimo sistemas artėjančiam šildymo sezonui. Pažymėtina, kad š. m. rugsėjo 22 d. Seimo Energetikos ir tvarios plėtros komisijos posėdyje Energetikos viceministrė pripažino, jog iki šiol nėra tinkamai sutvarkyta įstatyminė bazė. O būtent dėl šios priežasties dar labiau padidės šilumos kaina daugiabučių namų gyventojams.
d. Minėtame rugsėjo 22 d. įvykusiame komisijos posėdyje buvo pripažinta aplinkybė, jog yra nemažai galimybių sumažinti biokuro kainą Lietuvoje ir tuo būdu mažinti šilumos kainą. Pastarasis viešas valdžios institucijų atstovų prisipažinimas, jog egzistuoja realios galimybės sumažinti neprotingai išaugusias šilumos kainas, leidžia daryti prielaidą, kad jos kažkodėl nėra suinteresuotos jas mažinti. Arba atvirkščiai, jos kažkodėl suinteresuotos šilumos kainas didinti.
e. Ypač pavojinga situacija susiklostė Vilniaus centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje: jame prognozuojama, kad šilumos kainos vartotojams gali padidėti net 60 proc. O pagrindinės dramatišką kainų augimą lemiančios priežastys yra šios:
i. Vėluojančios strateginės investicijos šilumos gamybos sektoriuje (dėl investicijų stokos nepakankama šilumos dalis yra gaminama naudojant biokurą).
ii. Nepakankamos investicijos šilumos tiekimo vamzdynams atnaujinti – tai nevykusios Vilniaus šilumos sektoriaus nuomos buvusios Rubikon grupės ir su ja susijusioms įmonėms pasekmė.
iii. Ydingas Vilniaus m. savivaldybės, valdančios virš 99 proc. AB Vilniaus šilumos tinklai (VŠT) akcijų, sprendimas, leidžiantis VŠT išmokėti apie 5 mln. EUR dividendų iš ankstesniu laikotarpiu gauto pelno.
iv. Pagal Vilniaus atliekų deginimo jėgainės projektą dėl vieno iš rangovų bankroto ir negebėjimo vykdyti savo įsipareigojimų daugiau nei metams nukeltas biokurą naudojančio katilo paleidimas – Vilniaus CŠT prarado galimybę gauti daugiau pigesnės šilumos artėjančio šildymo sezono metu (nekeliamas klausimas dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT dėl laiku neįvykdyto projekto ir dėl kompensavimo VŠT patiriamų neigiamų pasekmių dėl darbų vilkinimo). Tačiau šitoks brangiai Vilniaus gyventojams kainavęs aplaidumas nesutrukdė VŠT vadovams drastiškai didinti savo atlyginimus, nes, kaip skelbiama viešai prieinamuose informacijos šaltiniuose, vien šiais metais VŠT generalinio direktoriaus alga išaugo nuo 9020 iki 12769 Eurų.
4. Nurodytos aplinkybės patvirtina ankstesnius Nacionalinio susivienijimo teiginius ir dar kartą apnuogina ydingą neoliberalistinės ,,laisvos rinkos“ ideologijos sąlygojamą nuostatą – beatodairiškai privatizuoti visus ūkio sektorius, perduoti privataus kapitalo įmonėms visuomenei svarbiausių paslaugų teikimą, neatsižvelgiant į ekonominius bei socialinius padarinius vartotojams.
5. Pagrįstą nerimą mums kelia klausimas, kokią įtaką energetikos sektoriui, visuomenės ir vartotojų interesams daro privačių akcininkų atsiradimas Ignitis įmonėje. Kodėl užuot atidėjusi lėšas į rezervą ir jas panaudojusi šilumos kainos kilimui sušvelninti bei būtinoms investicijoms, Vilniaus m. savivaldybė leido išmokėti apie 5 mln. EUR dividendų privatiems VŠT akcininkams. Kodėl savivaldybės neperima namų administravimo iš juos neefektyviai administruojančių įmonių. Kodėl valstybės resursai beatodairiškai švaistomi ne sunkiu metu šalies gyventojams padėti, o parazituojančioms ideologizuotoms įstaigoms (Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir kt.) išlaikyti, pseudoakademinės studijoms arba nelegaliems imigrantams finansuoti (726 mln. namelių migrantams pirkimas ir kt.).
6. Privataus kapitalo įtraukimo į energetikos sektorių pasekmės bus nagrinėjamas atskirai, tačiau jau dabar dera prisiminti skausmingus energetikos sektoriaus liberalizavimo padarinius, kai buvo pradėtas nuomoti centralizuoto šilumos tiekimo ūkis, kai buvo vykdomas LEO projektas. Šiuo metu drastiški ,,laisvos rinkos“ avantiūros padariniai jau ėmė ryškėti ir liberalizuotame šilumos gamybos sektoriuje CŠT – jie neišvengiamai privers valstybę smarkiai didinti išlaidų už energiją ir kurą kompensacijas mažas pajamas gaunančiai visuomenės daliai.
Nacionalinis susivienijimas reikalauja:
1. Lietuvos Respublikos Prezidentą kelti principinį klausimą, kodėl valdžios institucijos nesiėmė būtinų priemonių padėčiai keisti ir neieškojo galimybių sparčiai augančioms šilumos ir elektros energijos kainoms mažinti.
2. Seimo Aplinkos komitetą bei Ekonomikos komitetą atlikti visapusišką, sąžiningą ir profesionalią gyventojų aprūpinimo elektros energija ir dujomis analizę ir jos pagrindu priimti Lietuvos piliečių interesus labiausiai tenkinančius sprendimus. Nedelsiant išsiaiškinti, kas trukdo Lietuvai kuo greičiau prisijungti prie Latvijos ir Estijos sukurtos bendros dujų prekybos ir tiekimo rinkos, leidžiančios išvengti papildomų prekybos kaštų ir galinčios sumažinti kainą vartotojams.
3. Įstatymų leidėją kuo skubiau kompleksiškai įvertinti daugiabučius namus administruojančių įmonių veiklos reglamentavimą ir numatyti teisines priemones ne tik efektyviai kontroliuoti tų įmonių veiklą, bet ir suteikti savivaldybėms galimybę greitai ir efektyviai perimti namų administravimą, kad būtų užtikrinti gyventojų interesai.
4. Lietuvos Vyriausybę nedelsiant atnaujinti sąžiningas ir atviras diskusijas su Latvija bei Estija, mėginant rasti visoms šalims priimtinus sprendimus dėl šių valstybių elektros energijos tiekimo/gavimo iš Baltarusijos AAE, griežtai reikalaujant, kad Baltarusiją imtųsi papildomų priemonių AAE saugumui užtikrinti ir stabdyti planus statyti antrą ir trečią AAE blokus.
5. Energetikos ministeriją ir teisėtvarkos institucijas kelti klausimą dėl jėgainės statytojo – įmonės Ignitis atsakomybės prieš VŠT dėl laiku neįvykdyto projekto ir dėl kompensavimo VŠT patiriamų nuostolių.
6. Generalinę prokuratūrą nedelsiant ir principingai ištirti galimos korupcijos ir piktnaudžiavimo atvejus Lietuvos energetikos ir šilumos ūkio sektoriuose. Apie atliktų tyrimų rezultatus reguliariai informuoti šalies visuomenę, o nustačius ir įrodžius korupcijos bei piktnaudžiavimo atvejus, kaltininkams taikyti ne tik atsakomybę pagal įstatymą, bet reikalauti atlyginti valstybei bei jos piliečiams padarytą žalą (nuostolius).
7. Vilniaus m. savivaldybę grąžinti VŠT apie 5 mln. EUR dividendų iš gauto pelno. Šias lėšas skirti šilumos kainoms mažinti ir būtinoms investicijoms šilumos tiekimo vamzdynams atnaujinti, kartu šalinant nevykusios Vilniaus šilumos sektoriaus nuomos buvusiai Rubikon grupei ir su ja susijusioms įmonėms pasekmes.
8. Nedelsiant atverti galimybę lygiomis teisėmis į diskusijų Lietuvos ekonomikos ir ūkio klausimais viešąją erdvę – pirmiausia į Nacionalinio transliuotojo laidas ir internetinį portalą – patekti visuomenės ir valstybės bendrojo gėrio interesams atstovaujančius sąžiningus ir objektyvius šios srities mokslininkus siekiant panaikinti tik užsienio ir vidaus stambiojo kapitalo interesus aptarnaujančių bei tris dešimtmečius trunkantį Lietuvos ūkio išvalstybinimą ir visuomenės apiplėšinėjimą bei skurdinimą pseudomoksliniais neoliberalistinės beatodairiško ,,privatizavimo“ ideologijos lozungais teisinančių Lietuvos laisvosios rinkos instituto ,,ekspertų“ ir užsienio bankų tarnautojų monopolį visuomenės ekonominio švietimo srityje.
Pažymime, kad išvardintos aplinkybės neišvengiamai privers valstybę smarkiai didinti išlaidų už energiją ir kurą kompensacijas mažas pajamas gaunančiai visuomenės daliai. Tikėtina, kad šios papildomos išlaidos gali tapti dar vienu pretekstu didinti ir taip išaugusią valstybės skolą. Todėl kviečiame visuomenę kartu stebėti ir griežtai reikalauti, kad Lietuvos piliečiai ir šiuo atveju eilinį kartą nebūtų politinių sukčių apvogti, kad valstybės skola nebūtų didinama dėl aplaidumo arba tyčinių valdininkų ir politikų korupcinių veiksmų.
Būtina reikalauti valdžią atsisakyti planų įgyvendinti svarstomą tariamą ir apgaulingą dėl ideologinio aklumo sukeltų problemų sprendimą, kai nenorint mažinti kitų valstybės išlaidų, kad atsirastų lėšų kainų augimo kompensavimui mažas pajamas gaunantiems vartotojams, dalis mokėjimų už elektros energiją, dujas ir šilumą būtų nukelta ateičiai. Eidami šiuo keliu valdantieji tik atidėtų esminį problemų sprendimą ir užkrautų jo naštą kitos kadencijos Seimui siekdami manipuliuoti piliečių simpatijomis ir bet kuria kaina išlikti valdžioje. Tokie sprendimai ir veiksmai būtų ciniški ir nusikalstami.
Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba
Nustatyti 1524 nauji COVID-19 atvejai, mirė 16 žmonių. Per parą 2352 žmonės paskiepyti pirmąja vakcinos doze. Ligoninėse gydomi 1289 žmonės.
Apdovanota 13-ka Vilniaus Metų mokytojų
Minint Tarptautinę mokytojų dieną antradienį apdovanoti Vilniaus mokytojai – už pasiekimus, kūrybiškumą, išskirtinę darbo kokybę ir bendruomeniškumą. 13 laureatų šiemet išrinkti iš 135 kandidatų.
Privalomi skiepai
Vyriausybė rengiasi teikti Seimui pataisas, numatančias privalomus skiepus nuo COVID-19 daliai darbuotojų ir prievolę darbdaviams mokėti už nenorinčiųjų vakcinuotis testus.
Mirė Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis
Spalio 5 d., sulaukęs 95-erių metų amžiaus, Marijampolės Švč. Marijos globos namuose mirė Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC. Mirė Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis. Jis gimė 1926 m. rugpjūčio 30 d. Sparvinių kaime, Šakių rajone. 1934 – 1939 m. mokėsi Meškinių ir Barzdų pradžios mokyklose, 1939 – 1948 m. Šakių gimnazijoje. 1945 – 1949 m. studijavo Kauno Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1949 m. rugsėjo 25 d. buvo pašventintas kunigu. Buvo Veiverių parapijos vikaras, Marijampolės šv. ark. Mykolo parapijos vikaras, Vilkaviškio parapijos vikaras. Simno parapijos administratorius, Šakių parapijos klebonas ir Šakių dekanato dekanas. 1980 m. gegužės 17 d. popiežius Jonas Paulius II suteikė monsinjoro titulą.Nuo 1984 m. vyskupas Juozas Žemaitis buvo Vilkaviškio vyskupijos Kunigų tarybos ir konsultorių kolegijos narys. 1986 m. rugsėjo 18 d. padarė įžadus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų kongregacijoje (MIC). 1989 metais tėvą Stanislovą (kairėje) Paberžėje aplankė Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis. 1989 m. kovo 18 d. buvo konsekruotas tituliniu Tabaikaros vyskupu ir paskiriamas Vilkaviškio vyskupijos apaštaliniu administratoriumi. Nuo 1991 m. gruodžio 24 d. – Vilkaviškio vyskupijos vyskupas, nuo 2002 m. sausio 5 d. – Vilkaviškio vyskupijos vyskupas emeritas. Nuo 2002 m. vasario 8 d. – Marijampolės garbės pilietis. Vyskupas Juozas Žemaitis MIC buvo šiltas, atviras, kuklus, labai Dievą ir Bažnyčią mylintis dvasininkas.
Sigitas Puodžiukas traukiasi iš pareigų
Nustačius nepotizmo apraiškas Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centre, šios valstybės įmonės vadovas Sigitas Puodžiukas traukiasi iš pareigų. Centre kai kuriems specialistams mokėti atlyginimai keleriopai viršija rinkoje siūlomą darbo užmokestį, nors įmonė yra sukaupusi kelis milijonus siekiantį nuostolį.
Mėginimai mažinti elektros ir dujų kainas
Energetikos ministerija parengė įstatymų pataisas, kurios reglamentuos elektros bei dujų kainų buitiniams vartotojams augimo išdėstymą per penkerius metus. Taip pat siūloma antrai vartotojų grupei pusmečiui pratęsti nepriklausomo elektros tiekėjo pasirinkimą.
Akredituotas naujas Ukrainos gynybos atašė Lietuvai
Krašto apsaugos ministerijoje antradienį akredituotas naujasis Ukrainos gynybos, oro ir jūrų atašė Lietuvai pulkininkas Serhijus Verchovodas. Su naujomis pareigomis jį pasveikinęs ir sėkmės darbuose palinkėjęs krašto apsaugos viceministras Margiris Abukevičius pabrėžė, kad Lietuva aktyviai remia Ukrainos gynybos reformas ir euroatlantines aspiracijas, todėl dvišalis valstybių bendradarbiavimas saugumo srityje ir toliau bus stiprinamas.
Nobelio fizikos premija už klimato fizinį modeliavimą
Šių metų Nobelio fizikos premija paskirta už du darbus. Japonų kilmės amerikiečių mokslininkui Syukuro Manabe ir vokiečiui Klausui Hasselmannui ji skirta už klimato fizinį modeliavimą ir patikimą pasaulinio atšilimo prognozavimą, o italui Giorgio Parisi – už netvarkos ir fliuktuacijų fizinėse sistemose atradimą.
Prezidentas EVT: globalus ES vaidmuo prasideda mūsų kaimynystėje
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda spalio 5–6 d. dalyvauja neformaliame Europos Vadovų Tarybos (EVT) susitikime Slovėnijoje. Pirmosios dienos sesija skirta ES vaidmeniui pasaulyje, ypač santykių su Kinija ir JAV aptarimui.Europos lyderiai taip pat skyrė laiko situacijai Afganistane ir migracijos klausimams. Šalies vadovas teigė, kad ES turi įveiklinti visus įrankius, padėsiančius išvengti humanitarinės krizės regione ir potencialios nelegalios migracijos bangos į ES. Prezidentas atkreipė Europos lyderių dėmesį į tai, kad ES turi ruoštis įvairiems scenarijams ir užtikrinti, kad ES migracijos, prieglobsčio ir sienos apsaugos politika netaptų nedemokratiškų režimų manipuliacijos įrankiu. Europos lyderiai taip pat aptarė santykių su Kinija klausimą. Šalies vadovas pažymėjo būtinybę Europos Sąjungai kalbėti vienu balsu.
Feisbuko sutrikimas
„Facebook“ socialinis tinklas dėl ryšio sutrikimo vartotojams nebuvo pasiekiamas apie 7 valandas. Sutrikimas paveikė ir kitas bendrovės valdomas platformas – „Instagram“ ir „WhatsApp“.
Ukrainoje pristatytas Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metams skirtas renginių ciklas
Ukrainos taikomosios dailės muziejuje spalio 1 dieną buvo atidaryta paroda „Kismet jorgan – šilta likimo matrica“. Joje Lietuvos ir Ukrainos menininkai pristatė darbus, interpretuojančius totorių istorijas, tradicijas, papročius. Projekte dalyvavo Arvydas Ališanka, Aušra Jasiukevičiūtė, Virginija Kirvelienė, Aušra Kleizaitė, Žydrė Ridulytė, Saulė Urbanavičiūtė, Vladas Lisaitis, tekstilininkių grupė „Baltos kandys“. Ši paroda buvo baigiamoji renginių, skirtų Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metams paminėti Ukrainoje, ciklo dalis.
Nuo COVID-19 pastiprinamoji dozė
Europos vaistų agentūra pritarė siūlymui 18 metų ir vyresnius asmenis Europos Sąjungoje skiepyti „Pfizer/BioNTech“ vakcinos nuo COVID-19 pastiprinamąja doze. Sprendimai dėl pastiprinamųjų dozių bus priimami nacionaliniu lygiu.
Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio direktorei – popiežius Pranciškaus padėka
Utenos kultūros centre nuskambėjo paskutinieji šių metų Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio, kurio globėjas yra Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas, akordai: vyko uždarymo koncertas. Jo metu gausiai susirinkę uteniškiai klausėsi muzikinės dramos pagal Giuseppe Verdi operą „TRAVIATA“. Visus sužavėjo operos solistai atliko Ona Kolobovaitė (sopranas, Violeta), Egidijus Bavikinas (tenoras, Alfredas), Liudas Mikalauskas (bosas – baritonas, Žermonas), fortepijono virtuozė Beata Bingraitė – Andriuškevičienė.
Rusija išsiuntė į kosmosą aktorę ir režisierių
Rusija išsiuntė į kosmosą aktorę ir režisierių, besiruošiančius sukurti pirmąjį filmą orbitoje. Jie Tarptautinėje kosminėje stotyje praleis 12 dienų.
LVŽS: pirkimas peržengia bet kokias moralės ir padorumo ribas
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą (VPT), prašydama pagal kompetenciją įvertinti Sveikatos apsaugos ministerijos paskelbtą laidos filmavimo ir viešinimo paslaugų viešąjį pirkimą. Šiam pirkimui įvykus buvo pasirašytas sutartis dėl laidos „Kitokie pasikalbėjimai“ filmavimo ir viešinimo paslaugų, kurios vertė – 9,9 tūkst. eurų. „Pirkimas, kada ministras įsigyja savo visuomeninio patarėjo rodymo žiniasklaidoje paslaugas, to net nepažymint kaip reklamos – peržengia bet kokias moralės ir padorumo ribas. Apie kokį sveikatos apsaugos ministerijos skaidrumą naudojant mokesčių mokėtojų pinigus tuomet kalbame?“, – klausė LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis.
Nuversta Rumunijos vyriausybė
Per balsavimą dėl nepasitikėjimo nuversta Rumunijos ministro pirmininko liberalo Florino Citu vyriausybė. Šis žingsnis gali vėl destabilizuoti politinę padėtį šalyje.
Keistuoliai grįžta namo
Visų gerai atpažįstamas Keistuolių teatras turi džiugių žinių: ilgai trukusi pirmoji teatro rekonstrukcija jau finišo tiesiojoje! Atsinaujinę, išsiilgę žiūrovų ir, be abejo, išlikę savimi – Keistuoliai siūlo plačiai atverti teatro duris kartu su net tris dienas truksiančia švente ,,Keistas festivalis. Atidaryk mane“. Ilgą laiką teatro ryšys su žiūrovu buvo prislopintas, tad festivalyje žiūrovai ne tik stebės spektaklius, bet ir spės susipažinti su naujomis erdvėmis. „Teatras ne tik mums, Keistuoliams, namai, bet ir mūsų žiūrovams. Festivalyje žmonės galės susitikti su aktoriais, dalyvauti edukacinėse veiklose, koncertuose.
Laikmetis neša mus iš saugios įlankos į atvirą vandenyną. Vakaras. Kyla vėjas. O laivas mūsų – keleivinis, nors gerai sukaltas, audrą ne vieną atlaikęs.
Tik kapitonas neryžtingas – metasi pirmyn, vėl suka atgal, kol, pagautas srovės, nakčiai išplaukia į atvirus vandenis. Iki tol valgiusi, gėrusi ir žolę rūkiusi laivo įgula pašoka – nepatyrę miesčionys vandenyne: pasipūtę, vidutiniškų talentų, be patirties. Pakliuvę į laivą darbuotis per pažintis – garbėtroškos, miesčionys pindos.
Sutemus bangos jau trijų metrų. Sugedo viena turbina, keleivinę dalį semia vanduo, bet įgula nusprendžia keleivius… užrakinti!
Semia keleiviai vandenį, daužo duris, kviečia pagalbą, bet ant denio niekas nesikalba, niekas negirdi.
Ir vis tik verta bandyti – įsitverti prasmės irklus. Kaip gelbėjimosi valtyse, kur kiekvienas sau, bet visi į tą patį gimtąjį krantą. Išplukdyti į neįmantrią, neturtingą, bet saugią įlanką – bent jau vaikus ir moteris. Juolab, kad esame užgrūdinta, drąsi, išmintinga tauta. Ne pirmas kartas!
Iš skęstančios Vakarų kultūros bangų, ko gero, išplauks tik stipriausi, guviausi ir nebūtinai didžiausi. Todėl pagal savo proporcijas – Lietuvos pasipriešinimas, garsėjantys opozicijos balsai yra stiprūs. Paradoksas – žmonės negali kovoti su „globalia audra“, nes pirmiausia reikia išsigelbėti nuo… savų kalėjimo. Bet emigravusi, nukraujavusi, mažytė tauta atkakliai geba lemiamais momentais įtempti raumenis, kad išgyvenimo instinktai pulsuotų kiekviena gysla, kiekvienu nervu.
Neomarksizmo nuodai nutekėjo į Vakarus, paplovė miestų pamatus, bet nepagraužė sveiko proto provincijose. Paradoksas – kas antras „kaimietis“ suvokia aplinką ir reiškinius esmingiau, nei mokslus londonuose numynę magistrai. Paprastas, šalį maitinantis mažas verslininkas turi racijos daugiau, nei penkiasdešimt „šiuolaikinių menininkų”! Pirmapradis išgyvenimo instinktas užprogramuotas „nieko nebaigusio“ žmogaus kraujyje, kaip žvėries letenose, klausoje, uoslėje – tiesiog ore tvyro pavojus, bet atbukinta ideologijų „bakalaurų“ karta jau neįgali nei bėgti, nei išgirsti, nei užuosti. Va, todėl būtent „kaimai su šaranais“ pavojingi šiandienos nomenklatūrai.
Traukianti, atvira jūra šiandien yra, matyt, JAV – stipri ir galinga civilizacija, pametusi moralinį išlikimui būtiną kompasą. Ir vėjas pučia nuo Kinijos, ir nuo nedraugiškos mūsų kaimynystės.
Nepaslanki, lyg didžiulis plaustas ES biurokratija blaškosi bangose, byra rąstais. O Lietuva?
Lietuva – suskilusi į dvi dalis, kaip blogai sulipdytas katamaranas – vienas galas į krantą, kitas – į globalius vandenis. Be krypties, be moralinės lygsvaros, kur savi užrakinti skęsta triume, bet iš audros gelbstim svetimus. Kur savi moka už „pabėgėlių“ gyvenimus.
Nelogika, neteisė ir cinizmas, rodos, neleidžia atsikvėpti. Dar pernai Lietuvos inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė klūpojo su būriu vaikų ir „Fuck the police” šūkiu. Bet jau šiemet, apsupta tos pačios policijos, įžygiavo į Kauną su LGBT+ vėliava, vadindama tai… laisve. „Kaunas prarado nekaltybę,” – pareiškė ne kalinys, ne serijinis prievartautojas, o Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas. Suprask – norint ko nors pasiekti nuo šiandien – prievarta bus jo modus operandi. „Palaikiau, palaikau ir palaikysiu“, – chronišku monologu ištyžta ne kaimo chronio „gėriau, geriu ir gersiu“, bet premjerės argumentacija tautai – apie LGBT partnerystės palaikymą. O atėjus Sveikatos teisės instituto profesionalams į Seimą, politikai išsilaksto, lyg tarakonai, įjungus šviesą.
Lietuva – suskilusi į dvi dalis, kaip blogai sulipdytas katamaranas – vienas galas į krantą, kitas – į globalius vandenis.
Audra ant denio. Audra ir už valstybės laivo bortų.
Iš kur tiek vienatvės? Tiek nesikalbėjimo? Tiek tylos, lyg bendrautume visi po vandeniu? O gal žiaurumo ar egoizmo, polinkio smurtauti, sakysite? Neįvykusi liustracija susodino į mūsų laivą psichopatų įgulą. „Konstitucijos dvasioje“, po sena vėliava, su prastais įpročiais.
Toks proziškas išmislas, kaip „galimybių pasas”, išduodamas valstybinės įmonės „Registrų centro“ tapo tikru laikmečio kompasu. Matant aplinką ir jaučiant vėjo kryptis – neša laivą elektroninio identifikavimo, žmonių sekimo link… Institucijų pūtimosi, biurokratų klestėjimo, ekspertinio valdymo ir partokratinės oligarchijos kryptimi. Kur blaškosi už šturvalo nebevaldomi, už klaidas neatsakantys, globalių vėjų plakami politikai. Pasukome taip skaudžiai mums pažįstamu kursu.
Taip didžiavomės savo „europėjimu”- jau nebeplojam lėktuvuose, jau „kaip Europa”! O gal vietomis net ją pralenkėm: trinkelizacija, greitu internetu ir internetinėmis paslaugomis? Ir uolūs biurokratai dirbo – Pilaitės prospekte užsėdo 18,5 hektarų (taip – hektarų, ne arų!) t. y. didesniame už Vilniaus Akropolio plotą sklype išmetė inkarą Lietuvos Respublikos Valstybinio Saugumo departamento centrinės būstinės rūmai. Ir čia tik centrinė būstinė! Tokio dydžio „laive” užtektų vietos pusės Europos valstybių saugumo departamentams! Kam šaliai su 2,8 mln. gyventojų toks gremėzdas, toks valdiškas plaustas?
Va ir plazda užuolaidos vėl tyliais vakarais virtuvių pokalbiuose – apie masinę gyventojų sekimo kultūrą (surveillance), informacijos kaupimą, cenzūrą ir tamsius juodus vandenis. Pridedu čia tokią juokingą viešą VSD ataskaitą…
Tolimi keliai mūsų laukia, o atramos kaip nėra, taip nėra. Bet ne jėga, ne greitis ir net ne protas kartais lemia išlikimą. O paprastas išgyvenimo instinktas vulgaris, kurio ir palinkėkime vieni kitiems šį rudenį. Lyg per Mišias ramybės.
Sakoma, kad viščiukai skaičiuojami rudenį. Štai ir pandemijos skaičius galima suvesti būtent dabar, kai po pernai spalio 11 d. įvykusių Seimo rinkimų prabėgus dar dviems mėnesiams, gruodžio 11-ąją, ėmė dirbti 18-oji Vyriausybė. Jai teko nepavydėtina dalia, kai dvi krizės susiplakė į vieną kamuolį ir ėmė grėsti valstybės stabilumui.
Nepatyrusiems šios valdančiosios daugumos politikams tai nemenkas iššūkis. Juo labiau, kad ji neranda atramos ir Daukanto aikštėje, nes devintasis šalies vadovas taip pat nekrimtęs politiko duonos. O finansininko santykiai su panašaus išsilavinimo ekonomiste premjere taip pat ne idealūs…
Bet šioje situacijoje mus stebina kitkas – nuožmi kova tarp valdančiųjų ir opozicijos. Paprastai valstybėje kilus krizei visos politinės jėgos susivienija ir duoda atkirtį tiems, kurie kesinasi į nacionalinį saugumą. Panašiai buvo anais sunkiais Sąjūdžio laikais ir ginant Lietuvos nepriklausomybę.
Dabar gi, kai šalį kamuoja pandemija ir migrantai, apie kokį nors sutarimą tarp pozicijos ir opozicijos tenka tik pasvajoti. Atvirkščiai: kuo įtampa didesnė, tuo vieni kitiems kerta skaudžiau. Žinoma, tai dar labiau komplikuoja padėtį.
Taip jau įprasta, kad pralaimėjusieji rinkimus ir nusėdę opozicijoje tampa nesutaikomais valdančiųjų kritikais, nors savo programose deklaruoja, kad bus konstruktyvi politinė jėga, padedanti priimti valstybei naudingus sprendimus. Nereikia būti dideliu dabartinės valdančiosios koalicijos simpatiku, kad pastebėtum, jog opozicijos lyderiai „valstiečiai“ kritikuodami valdžią nejaučia stabdžių.
Dažnai atrodo, kad būdami joje opoziciniai politikai klaidų nedarė ir dirbo tik Lietuvos labui. Jie ir „kovidą“ suvaldė, ir su karantinu susitvarkė, ir pabėgėlių antplūdžio išvengė (tokios dovanėlės Minsko režimas tiesiog dar nebuvo sugalvojęs), ir su diktatoriškiais režimais sugyveno, ir Minsko, Maskvos, Pekino neerzino.
Žadėjau išvengti konkrečių faktų, bet vargu, ar pavyks. Štai vien sveikatos apsaugos srityje pakanka prisiminti anuometinio „valstiečių“ ministro siūlytas gydymo įstaigų valdymo pertvarkas, kurių Seime nepalaikė net dalis valdančiųjų. Simboliška, kad po ketverių metų valdymo ekonomikos ministras kolegai sveikatos apsaugos ministrui padovanojo…kaukę. Tą nuožmaus kritiko kaukę jis nešioja iki šiol.
Prieš Seimo rinkimus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos reklamoje, kurioje buvo ir 17-os Vyriausybės vadovo atvaizdas, ryškiom raidėm buvo parašyta: „Suvaldėme COVID-19 pandemijos plitimą šalyje“. Aiškiai paskubėta. Pralaimėjęs rinkimuose „valstiečių“ pasiuntinys į premjerus pripažino: „Mums reikėjo ne lokaliai, o visą šalį uždarinėti“.
Dabar, po metų, nuo savo partinio globėjo atsiknojęs tik ką sukurtos Seimo Demokratų frakcijos „Vardan tos“ seniūnas paveldėjusiems sunkų palikimą tėškia: „su pandemija ši Vyriausybė ir valdančioji dauguma nesusitvarko“, ir reikalauja keturių ministrų atsistatydinimo.
Gi partijos vadovas, išdidžiai pasitraukęs iš Seimo, sausį pristatytos Šešėlinės Vyriausybės vardu užpylė Premjerę laiškais, reikalaudamas nedelsiant įvesti karantiną ir jam atsakinėti. O šios vyriausybės finansų ministras neigia kaukių naudą, nes esą jose veisiasi… kirminai.
Partijos lyderio dešinioji ranka, pagal išsilavinimą pedagogė ir teisininkė, peržengia visas ribas. Garsų imunologą ji pašaipiai vadina „ekspertu“ (kabutėse), o jo išsakytas privalomosios vakcinacijos prognozes lygina su nacistų prievarta. Skamba net grasinimas: „Kuo baigėsi Niurnbergas – žinome“. Už Seimo sienų pasigirsta plojimai: kartuvės – ne vien simbolis…
Klaidas daro visi. Gausu jų ir šiandienos valdyme. Svarbu jas ne tik nurodyti, bet ir siūlyti realius sprendimo būdus. Visos politinės partijos, būdamos valdžios užkulisiuose, negailestingai kritikuoja valdančiuosius. Ne išimtis buvo ir praėjusioji kadencija. Tačiau šiandien, kai Lietuva dėl patiriamų krizių pakliūna į viso pasaulio akiratį, kai būtinos bendros pastangos, šios opozicijos laikysena nė vienu aspektu neprimena konstruktyvaus darbo Lietuvos labui.
O tuomet galima tvirtinti, kad ji naudinga kai kurioms pikta mūsų šaliai linkinčioms vidaus ir išorės jėgoms.
Viena pagrindinių priežasčių, lemiančių Lietuvos valdančiosios klasės santykį su lietuvių tauta, yra tai, kad ši klasė bene labiausiai iš visų pokomunistinių šalių politinių elitų vertybe laiko JAV prezidento Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) pradėtą neoliberalią revoliuciją. Prisimenate, kaip 2011 m. vienas konservatorių šulų (Emanuelis Zingeris) siūlė Zoknių oro uostui suteikti Reigano vardą?
Lietuvos režimas yra vienas labiausiai proamerikietiškų režimų visame pasaulyje, vardan „transatlantinės integracijos“ begėdiškai aukojantis Lietuvos nacionalinius interesus, naikinantis lietuvių tautos ekonominį pagrindą ir statydamas į pavojų jos saugumą.
Kai režimas pasikėsino į „tradicinę šeimą“ ir po COVID-19 priedanga pradėjo prieš visuomenę nukreiptą terorą, pagaliau kilo rimtas piliečių pasipriešinimas. Tačiau dabartinė vyriausybė tėra viso labo 30 metų Lietuvą terorizuojančio režimo kulminacija. Dažnai sakoma, kad Lietuvos valdžiažmogiai tarnauja savo „šeimininkui“. Bet kas tas šeimininkas? Nepakanka pasakyti – Jungtinės Valstijos. Nausėdos, Šimonytės ir Landsbergio šeimininkai tikrai nėra mokytoja iš Kanzaso ar ugniagesys iš Pietų Karolinos. Tai kas tie šeimininkai?
Reigano pradėtos neoliberalios revoliucijos eigoje rungtynėse tarp pramoninio ir finansinio kapitalizmo pastarasis išsiveržė į priekį, kartu sukurdamas naują – jo interesams aptarnauti skirtą – visuomenės sluoksnį, kurį amerikiečių sociologas Čarlzas Murėjus (Charles Murray) pavadino „naująja aukštąja klase“.
Tai labai turtingi žmonės, kurių metinės šeimos (iš trijų asmenų) pajamos viršija 500 tūkstančių dolerių. Tuo tarpu JAV viduriniosios klasės metinės šeimos pajamos išsidėsto tarp 45 ir 90 tūkstančių dolerių. (Tarpą tarp naujosios aukštosios klasės ir viduriniosios klasės pajamų užpildo „aukštosios viduriniosios klasės“ pajamos.).
Tačiau pajamų dydis nėra pagrindinis kriterijus, lemiantis priklausymą naujajai aukštajai klasei. Darbininkas gali laimėti loterijoje 50 milijonų, bet jis netaps naujosios aukštosios klasės nariu. Verslininkui iš viduriniosios klasės gali pasisekti ir jo turtas bus įvertintas 100 milijonų dolerių. Bet tai nepelnys jam vietos naujojoje aukštojoje klasėje. Jis bus tiesiog turtingas.
Esminiai naujosios aukštosios klasės bruožai – jos socialinė atskirtis nuo likusios JAV visuomenės dalies ir galia formuoti JAV politiką bei kultūrą. Šita klasė yra finansinio kapitalo įrankis valdyti JAV. Naujoji aukštoji klasė susideda iš dviejų segmentų. Pirmajam priklauso vos apie 100 tūkstančių žmonių. Tai tie, kurie nusprendžia, kokius filmus ir televizijos šou turi žiūrėti amerikiečiai. Tie, kurie gamina nacionalinio lygio masinę informaciją. Tie, kurie posėdžiauja svarbiausiuose JAV teismuose. Tie, kurie vykdo nacionalinę politiką. Likę keli milijonai (naujajai aukštajai klasei priklauso apie 2% JAV gyventojų) laiduoja neoliberalios revoliucijos sklaidą žemesniame lygyje – didžiuosiuose JAV miestuose (žr. ČIA).
Skirtingai nuo senosios buržuazijos, naujoji buržuazija (naujoji aukštoji klasė) yra labai uždaras sluoksnis, į kurį pakilti iš žemesniųjų sluoksnių beveik neįmanoma. Prezidentų Eizenhauerio (Eisenhower) ir Kenedžio (Kennedy) laikais situacija dar buvo kita, ir jų administracijose buvo nemažai išeivių iš viduriniojo sluoksnio. Po neoliberalios revoliucijos JAV politinis elitas formuojamas beveik vien tik iš naujajai aukštajai klasei priklausančių šeimų.
Naujoji aukštoji klasė turi savo kultūrinį kodą, skirtingą nuo didžiosios dalies JAV gyventojų kultūrinio kodo. JAV sociologas Deividas Bruksas (David Brooks) šios klasės atstovus pavadino „bobo“. „Bobo“ – bourgeois bohemians, boheminė buržuazija (ČIA). Šios buržuazijos kultūrinis kodas yra praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio maišto dvasios ir aštuntojo dešimtmečio Reigano neoliberalių reformų sintezė. Kaip ir tradicinė bohema, boheminė buržuazija, skirtingai nuo tradicinės buržuazijos, yra tarsi šalia pagrindinės visuomenės dalies.
JAV „bobo“ turi daug daugiau bendro su jų klonais visame pasaulyje negu su dauguma JAV piliečių. Jiems daug maloniau bendrauti su nausėdomis, kubiliais, šimonytėmis, landsbergiais ir kitokiais tapinais negu su Ajovos ūkininku, Oklachomos santechniku, Luizianos gydytoja, Virdžinijos pardavėja ir kitokiais keistais žmonėmis. „Bobo“ niekina rednekus (redneck – angl. k. „raudonsprandis“) taip, kaip ‚bobo“ klonai Lietuvoje niekina runkelius, budulius ir vatnikus. JAV „bobo“ nekenčia Donaldo Trampo (Donald Trump) taip, kap Trampo nekenčia „bobo“ klonai Lietuvoje ir kitur pasaulyje. Ir tik „bobo“ klonai Lietuvoje galėjo sugalvoti pasišlykštėtiną „globalios Lietuvos“ projektą.
Pačiose JAV „bobo“ atliko ir atlieka destruktyvų vaidmenį tradicinių amerikietiškų vertybių atžvilgiu. Savo naujausiame straipsnyje „Kaip bobo sulaužė Ameriką“ Bruksas apibūdina „bobo“ kaip uždarą, brahmanų tipo elitą, kurio nariai sudaro santuokas tik tarpusavyje, neįsileisdami žemesniųjų sluoksnių atstovų. „Bobo“ dominuoja kultūroje, medijose, švietime ir technologijose. Tačiau tai yra kontrkultūrinis elitas (ČIA).
Su dabartine vyriausybe neoliberali revoliucija Lietuvoje pasiekė savo kulminaciją. Šitos vyriausybės sudėtis idealiai atitinka abu JAV „bobo“ kultūrinio kodo sandus. Viena vertus – žiauri prieš „paprastus“ žmones nukreipta neoliberali ekonominė ir socialinė politika (TS-LKD ir liberalai). Kita vertus (boheminis sandas) – tradicinės šeimos destrukcija, narkotikų legalizavimas („Laisvės partija“ ir liberalai).
Pagaliau visos kortos atidengtos. Dabartinė vyriausybė kaip jokia kita per pastaruosius 30 metų demonstruoja, jog Lietuvą terorizuoja ne kas kita, o JAV „bobo“ vietinis klonas.
Aišku, JAV „bobo“ klonai Lietuvoje nėra tokie turtingi, kokie yra jų šeimininkai. Bet juk ir Lietuvos „viduriniosios klasės“ pajamos nelabai panašios į JAV viduriniosios klasės pajamas. Be to, kaip jau buvo pasakyta, ne pajamos yra svarbiausias priklausymo „bobo“ kriterijus.
Svarbiausia yra kultūros, žiniasklaidos, politikos kontrolė. O ši kontrolė Lietuvoje dabar yra kontrkultūros atstovų rankose. Kontrkultūros, kurios tobuliausias žodinis įsikūnijimas yra sparnuotu tapęs svarbiausio Lietuvos bankininko (būtent bankininko!) posakis, kad „moralė yra ne šio pasaulio dimensija“. Ir iš tikrųjų – tiek pačiose JAV, tiek jų kolonijose „bobo“ gyvena paraleliniame pasaulyje nei tas, kuriame gyvena visi kiti šalies gyventojai.
Nėra abejonės, kad „Didžiajame perkrovime“ JAV „bobo“ ir jo klonai visame pasaulyje vaidins labai svarbu vaidmenį. Nebėra laiko laukti Godo. Reikia imtis „bobo“ ir sulaužyti jam sprandą. Priešingu atveju „auksinis milijardas“ tampa labai realia pasaulio perspektyva.
Rugsėjo 16 d. žiniasklaidoje pranešta, kad buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas tapo premjerės Ingridos Šimonytės patarėju vadovų pritraukimo į valstybės tarnybą ir jų motyvavimo klausimais. O jau netrukus, rugsėjo 21 d. Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad V. Vasiliauskas pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymą.
2019 m. balandžio mėn. vykusiame visuotiniame Lietuvos banko darbuotojų susirinkime jis išsakė neetišką ir nepagrįstą nuomonę bei pažeidė mano garbę ir orumą ir, pasak Teismo, taip elgdamasis nesilaikė Civilinio Kodekso 1.137 straipsnio reikalavimų.
Susirinkime jis teigė, kad skleidžiau „melagingas naujienas“ apie bankų vaidmenį sukeliant krizę Lietuvoje. Tuo metu vadovavau parlamentiniam krizės tyrimui, kurio išvadas, įskaitant ir bankų vaidmenį, Seimas patvirtinto 2020 m. birželio mėn.. O dabar V. Vasiliauskas, pažeidęs įstatymą, kuomet buvo vienas iš svarbiausių ir įtakingiausių valstybės tarnautojų, pataria premjerei valstybės tarnybos klausimais!
Suprantama, šią bylą dar gali tekti nagrinėti ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Tikiuosi, tai ir bus padaryta, nes svarbu įvertinti ir kitas ieškinyje išdėstytas ir kol kas žemesnėse instancijose išsamiau neaptartas svarbias aplinkybes, įskaitant ir leistinas centrinio banko tarnautojų saviraiškos ribas.
Beje, apie šį ką tik paskelbtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą pranešimų žiniasklaidoje nepastebėjau. Nors apie ankstesnįjį, balandžio mėn. priimtą pirmosios instancijos teisme ir palankų atsakovui, visuomenė buvo informuota. Nejaugi manoma, kad visuomenei nesvarbu, kokios reputacijos asmenys patarinėja premjerams?
Buvęs Lietuvos banko vadovas nuo pat parlamentinio tyrimo pradžios siekė prieš jį nuteikti savo pavaldinius. Tai – visiškai neleistina valstybės tarnautojui. Praėjus vos kelioms dienoms po 2018 m. kovo mėn. priimto Seimo sprendimo dėl tyrimo, valdybos pirmininkas savo rezoliucijoje, skirtoje banko padalinių vadovams parlamentinį procesą apibūdino kaip „beprasmiškiausią darbą“. Tų pačių metų rugsėjo mėn., kreipdamasis į visus maždaug 600 centrinio banko tarnautojus, tyrimą jis netgi lygino su „marodieriavimu“ ir „santykiais su lavonais“.
Panašūs beprecedenčiai epitetai ir palyginimai skambėjo ir vėliau. Kuomet Lietuvos banko ekonomistas Tomas Ramanauskas, kuriam vėliau Generalinė prokuratūra suteikė oficialaus pranešėjo statusą, neapsikentęs tokio savo vadovo elgesio 2019 m. pradžioje kreipėsi į Seimo tyrimo komisiją, jis buvo viešai palygintas su „kurmiu“. Tad V. Vasiliauskas viso parlamentinio tyrimo metu siekė visaip menkinti Seimo sprendimą įgyvendinančius ir savo profesinę bei pilietinę pareigą atliekančius asmenis.
Toks premjerės patarėjo elgesys visiškai nederėjo su jo tuomet užimamomis pareigomis, ypač turint omenyje, kad centrinio banko pareigūnai iš viso negali dalyvauti politikoje. Tokia yra nusistovėjusi tarptautinė praktika.
Be to, Lietuvos bankas yra sudėtinė Eurosistemos dalis, o banko vadovai dalyvauja kitų ES finansų sistemos priežiūrą vykdančių institucijų valdymo organuose. Tad netiesiogiai pakenkta ir šių institucijų reputacijai.
Taip jau sutapo, kad spalio 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme bus nagrinėjama dar viena byla dėl garbės ir orumo. Prieš pusmetį pateikiau ieškinį užsienio reikalų ministrui G. Landsbergiui, kuris 2018 m. rugsėjo 13 d. tiesioginėje televizijos laidoje pareiškė, kad jo turimomis žiniomis aš neva grasinau Konstitucinio Teismo teisėjams. Jokių grasinimų ar spaudimo nebuvo, ką viešai patvirtino pats Konstitucinio Teismo pirmininkas, tačiau G. Landsbergis savo niekuo nepagrįstų kaltinimų iki šiol neatsiėmė.
Matysime, kokį sprendimą šioje byloje priims teismas, tačiau įdomu ir tai, kaip savo komandos narių etikos ir moralės standartus vertina premjerė I. Šimonytė. Juk šie asmenys ne tik menkina visuomenės pasitikėjimą valstybės institucijomis ir visa politine sistema, bet kenkia ir visos Lietuvos reputacijai, atstovaudami mūsų valstybei kitose šalyse bei tarptautinėse organizacijose.
Stebime procesus, kuriuose turėtume surasti savo vietą ir bent jau etinę poziciją, kuriems reikėtų pasiruošti ir kuriuose teks išgyventi.
