2025-05-10, Šeštadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 931

SEPTYNIŲ ŠIMTMEČIŲ „ISTORINIS TILTAS“ IŠ KRYMO Į LIETUVĄ: 2021-ieji – Lietuvos totorių kultūros ir istorijos metai

 

 

 

 

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos I a. erdvėse eksponuojama dokumentų paroda, skirta Lietuvos totorių istorijos ir kultūros 700-osioms metinėms paminėti bei bendrai lietuvių ir totorių kovai su Kryžiuočių ordinu įprasminti. Pateikiame išsamiai temą atskleidžiančias parodą parengusios bibliotekos darbuotojos Birutės Urbanavičienės įžvalgas.

„Kai visa Europa ginklavosi kalaviju prieš musulmonus, – tuomet išmintingi Lietuvos valdovai su meile ir svetingumu kvietėsi į savo valdas totorius“

                                                                                   Prof. Aleksandras Muchlinskis

2021-ieji LR Seimo nutarimu yra paskelbti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais, įvertinant, kad totoriai paliko ryškų pėdsaką šalies istorijoje, dalyvavo visuose karuose ir sukilimuose, kovodami už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Lietuva nuo seno buvo daugelio tautų, kalbų, kultūrų ir tikybų šalis. Tarp daugelio kitų tautinių-religinių mažumų atstovų ypatingą vietą užima totorių bendruomenė, kuri egzistuoja ir šiandien, puoselėja savo kultūrą ir tradicijas. Ši bendruomenė savo gyvenimą glaudžiai susiejo su Lietuva ir yra nedaloma mūsų valstybės istorijos dalis.

Pirmosios žinios apie totorius randamos senosiose kronikose, taip pat to meto kelionių aprašymuose, istorikų darbuose, išlikusiuose rankraštiniuose dokumentuose: privilegijose, teismų dokumentuose ir kt. Vienas pirmųjų totorius aprašė Žilberas de Lanua („Guillebert de Lannoy“, 1386–1462), flamandų keliautojas ir diplomatas, kuris 1413–1414 m. lankėsi LDK, o 1421 m. jį, kaip Anglijos karaliaus pasiuntinį, priėmė Jogaila bei Vytautas.

Darbe „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ bene išsamiausiai totorius aprašė Mykolas Lietuvis (apie 1490–1560), puikiai juos pažinojęs.

Atidžių studijų vertos Vladislovo Sirokomlės įžvalgos apie totorius 1860 m. išleistoje kraštotyros knygoje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“. V. Sirokomlė iš Nemėžio totoriaus Michalovskio gavo dokumentų, kuriais remdamasis papasakojo totorių istoriją Lietuvoje Vladislovo IV laikais, aprašė jų buitį, papročius, religiją.

Lietuvos totoriai – unikali etninė grupė, išeivių iš Aukso Ordos ir Krymo chanato palikuonys, šiuo metu gyvenanti Lietuvos Respublikoje, Baltarusijos Respublikos vakarinėje dalyje ir Lenkijos Respublikos rytiniame pasienyje.

1319–1320 m. didysis kunigaikštis Gediminas sudarė sutartį su totoriais. Vis dėlto totorių migracijos į LDK pradžia siejama su Vytauto Didžiojo valdymu – 1397-ieji laikomi oficialia totorių atvykimo į Lietuvą data, Vytauto įsteigta pirmąja LDK totorių gyvenviete ties Vokės upe, kai  Vytautas – Vatat Bijus (priešus triuškinantis karalius) po karų su Aukso orda atsivedė ir apgyvendino prie minėtos upės totorius su šeimomis, mainais už ištikimą karo tarnybą skirdamas jiems žemių. Jo pastangomis XIV – XV a. totoriai buvo apgyvendinti aplink svarbius LDK centrus – Gardiną, Lydą, Naugarduką, Krėvą, Kauną. Totoriai kūrėsi ir Nemėžyje, Vokėje, Kenoje, Merešlėnuose, Keturiasdešimt Totorių kaime, taip pat ir Pietryčių Lietuvoje – Raižiuose. Gyvenvietės buvo strategiškai suplanuotos ir turėjo ginti nuo kryžiuočių ir kalavijuočių. Daugelyje šių gyvenviečių iškilo ir musulmonų mečetės.

Totoriai nuolatos minimi dokumentuose apie Žalgirio mūšį. Jie pristatomi kaip puikūs kariai ir ištikimi lietuvių pagalbininkai, dalyvavę visuose XVI– XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos kovose su gausiais vidaus ir išorės priešais. Totoriai aktyviai kovojo 1794 m. Tado Kosciuškosvadovaujame sukilime, neliko nuošalėje ir kituose sukilimuose prieš carinės Rusijos valdžią Lietuvoje ir Lenkijoje. Lengvoji kavalerija, pritapusi daugelio pasaulio šalių kariuomenėse – ulonai – gavo vardą nuo totorių pulkininko Samuelio Ulano. Totorių, garbingų karių, visada ištikimų savo naujajai tėvynei, atmintis išliks  lietuvių tautos sąmonėje.

Dar ir šiandien senieji musulmonų imamai savo maldose mini totorių globėją Vytautą Didįjį. Atminti šiai sąjungai 2010 metais Raižiuose buvo pastatytas granitinis 5,2 m aukščio paminklas su užrašu „Vytautas Didysis – Lietuvos valdovas“ ir įspaustais Gediminaičių stulpais bei totorių simboliu Tarak Tamga.

LDK totoriai yra sukūrę unikalią raštiją, kurioje šalia arabiškų liturginių tekstų tais pačiais arabiškais rašmenimis surašyti religiniai kūriniai turkų, rusėnų ir lenkų kalbomis. Totorių raštija – chamailai, kitabai, pusiau kitabai – buvo reikalingi praktiškai atlikti religines apeigas.

Iki XIX a. Lietuvos totoriai gyveno gana uždarai, kompaktiškomis kaimo bendruomenėmis. Laikui bėgant, turtingesni totoriai vis dažniau pasirinkdavo civilinę tarnybą, užimdami pareigas teismuose, savivaldybėse.

XX amžiaus pradžioje tautų kovos už nepriklausomybę ir totorių inteligentiją pažadino tautiniam atgimimui. Nors pirmasis pasaulinis karas sumažino totorių skaičių Lietuvoje, bet po karo jie atkūrė Kauno, Raižių ir Vinkšnupių bendruomenes.

Lietuvos klestėjimui daug nusipelnė garsūs tarpukario totorių bendruomenės veikėjai: Lietuvos karininkai broliai Juozas, Romualdasir Dovydas Kalinos, Bačkonių dvaro savininkas pulkininkas Juzefas Bazarevskis, dailininkas ir Valstybės teatro scenografas Ramazanas Krinickas, balerina Olga Malėjinaitė ir kt.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos totorių bendruomenė neteko savo inteligentijos, dalis jų žuvo, bet diduma emigravo, išsiblaškė po pasaulį.

Sovietiniais laikais totorių bendruomenei Lietuvoje grėsė išnykimas, totoriai ištirpo tarp miestų gyventojų, sunyko religijos reikšmė.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę totorių bendruomenė kovodama prieš asimiliaciją ir siekdama išsaugoti tapatybę atsigręžė į savo ištakas. 1988 m. buvo įkurta Lietuvos totorių kultūros draugija, prasidėjo totorių bendruomenių visuomeninė veikla, atgijo dvasinis gyvenimas, stiprėjo religinis atgimimas: atsikūrė ir naujai susikūrė musulmonų bendruomenės, kurios nedelsdamos atkūrė nuosavybės teises į išlikusias mečetes.

1998 metais buvo atkurtas Lietuvos musulmonų – sunitų dvasinis centras muftijatas. Dabar Lietuvoje veikia keturios mečetės: Kauno, Keturiasdešimties Totorių kaimo, Nemėžio ir Raižių. Visos jos pripažintos kultūros paveldo vertybėmis ir įtrauktos į Kultūros vertybių registrą.

Maža etninė grupė, šiuo metu sudaranti tik 0,1 proc. visų Lietuvos gyventojų, nors ir praradusi savo gimtąją kalbą dar XVI–XVII a., per 700 metų sugebėjo išsaugoti savo papročius, religiją, kultūrą ir mistinės dvasios, ir racionalaus grūdo pradus, nepamiršdami ir savo gimtinės, ir Lietuvos, ir Dievo (Alacho). Paskutiniais statistiniais duomenimis šiandien Lietuvoje gyvena apie 3000 totorių.

Parodoje pristatomi dokumentai, atspindintys Lietuvos totorių istoriją nuo XIV a. antrosios pusės iki šių dienų bei liudijantys, kaip Lietuvos totoriai reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo, istorijos ir kultūros.

Supažindiname su keletu jų: vienas iškiliausių Lietuvos totorių tyrinėtojų Stanislovas Kričinskis (1993) monografijoje „Lietuvos totoriai“ analizuoja svarbiausius istorinius Lietuvos totorių gyvenimo įvykius, aprašo jų papročius, verslus, materialinę kultūrą, supažindina su islamo tikėjimu, raštija, kalba ir tautosaka.

Lietuvos totorių etninės grupės formavimosi istorinį kontekstą paaiškina knygos bendraautorių moksliniai straipsniai A. Jakubausko „Lietuvos totoriai vakar ir šiandien“. Knygoje surinkta apie šimtas žymių Lietuvos totorių, palikusių pėdsaką istorijoje ir kultūroje, biografijų.

Galinos Miškinienės (2009) parengtas leidinys „Ivano Luckevičiaus kitabas – Lietuvos totorių kultūros paminklas“ gali būti vadinamas LDK musulmonų enciklopedija. Rankraščio tekstai atspindi, tai kuo vadovavosi Lietuvos totorių bendruomenė ne tik religiniame, bet ir kasdieniniame gyvenime. Tekstuose yra duomenų apie musulmonų apeigas ir tradicijas: aprašomi laidojimo papročiai.

Parodoje rasite Galinos Miškinienės, Tamaros Bairašauskaitės, Ado Jakubausko ir kitų totoristikos mokslininkų parengtų studijų, straipsnių rinkinių, solidžių monografijų.

Tikimės, kad eksponuojami leidiniai padės atidžiau pažvelgti į šią mažą, bet svarų indėlį įnešusią bendrapiliečių tautą, šimtmečiais kartu su mumis kūrusią savo antrosios tėvynės identitetą bei suteiks galimybę atrasti autentišką Lietuvos totorių pasaulį, pajausti  daugiakultūrę šalies tapatybę.

Parodą lankykite iki lapkričio 30 d.

Lietuvos totorių istorija buvo pristatyta Kazanėje, Tatarstane

0

2021 metų spalio 7–8 dienomis Lietuvos Respublikos ambasadorius Rusijos Federacijoje Eitvydas Bajarūnas ir ambasados komercijos atašė Gintaras Binkauskas lankėsi Tatarstano respublikoje (Rusija). Vizito metu vyko susitikimai, kuriuose buvo aptartos bendradarbiavimo galimybės ekonomikos, kultūros, švietimo srityse. Taip pat buvo pristatyta Lietuvos totorių istorija.

2021 metų spalio 7–8 dienomis Lietuvos Respublikos ambasadorius Rusijos Federacijoje Eitvydas Bajarūnas ir ambasados komercijos atašė Gintaras Binkauskas lankėsi Tatarstano respublikoje (Rusija). Vizito metu vyko susitikimai, kuriuose buvo aptartos bendradarbiavimo galimybės ekonomikos, kultūros, švietimo srityse. Taip pat buvo pristatyta Lietuvos totorių istorija.

Tatarstano Respublikos Pramonės ir prekybos ministro pavaduotojas German Lerner ir Tatarstano Respublikos Vyriausybės Investicijų vystymo agentūros vadovo pavaduotoja Marina Epifanceva susitikimuose su Lietuvos ambasados delegacija pristatė Tatarstano potencialą ir investicinę aplinką. Ambasadorius E. Bajarūnas ir komercijos atašė G. Binkauskas su Tatarstano atstovais taip pat aptarė Lietuvos ir Tatarstano verslo bei prekybos ryšius.  Pažymėtina, kad Tatarstanas visoje Rusijoje ir pasaulyje garsėja savo mašinų gamyba, chemijos pramone bei šiuo metu ypač sparčiai vystomomis IT technologijomis.

Lietuvos delegacija taip pat turėjo galimybę aplankyti Kazanėje įsikūrusį IT-parką, kuriame sparčiai vystoma startuolių ekosistema, susipažino su inovatyviai valdomu „Chimgrad“ pramonės miesteliu, kuriame yra įsikūrusios su chemijos pramone susijusios įmonės. Lietuvos atstovai turėjo galimybę detaliau susipažinti su įmone, gaminančia titano protezus, naudojamus chirurgijoje, įmone, gaminančia bio-organines trąšas bei įmone, gaminančią pramoninius dronus, barstančius chemikalus.

Taip pat buvo aplankytas Tatarstano objektas, kuris išskiria regioną visoje Rusijoje ir pasaulyje – netoli Kazanės esantis IT miestelis „Innopolis“. Buvo pristatyti čia veikiantys IT verslo centrai, IT universitetas bei supažindinta su miestelio infrastruktūra. Su visomis šiomis organizacijomis buvo aptartas abipusiai naudingas bendradarbiavimas IT, biotechnologijų ir chemijos pramonėje srityse.

Vizito metu ambasadorius E. Bajarūnas taip pat susitiko su Tatarstano Respublikos kultūros ministre Irada Ajupova, su kuria buvo aptartas abiejų pusių kultūrinis potencialas ir potencialios bendradarbiavimo sritys. Tatarstano pusę ypatingai sudomino Lietuvos pasiekimai kūrybinių industrijų, kino, tautinio meno ir kitose srityse. I. Ajupova pasidžiaugė, kad 2021-ieji yra Lietuvos Respublikos Seimo paskelbti Lietuvos totorių istorijos metais.

E. Bajarūnas taip pat apsilankė Kazanės federaliniame universitete (KFU), kur susitiko su KFU  tarptautinio bendradarbiavimo prorektoriumi Linaru Latypovu. Ambasadorius aplankė Kazanės universiteto istorijos muziejų. Susitikimo metu šalys aptarė Kazanės universiteto ir Lietuvos universitetų tarptautinio bendradarbiavimo klausimus. KFU yra Baltijos vadybos asociacijos narys nuo 2018 m. KFU mokslininkai dalyvauja bendrose konferencijose su Vilniaus Gedimino technikos universitetu. Bendradarbiaujant Lietuvos mokslininkams ir KFU mokslininkams buvo išleista apie 100 bendrų leidinių.

Lietuvos delegaciją taip pat priėmė Rusijos URM atstovybės Tatarstane vadovas Radikas Vachitovas, kuris pristatė Tatarstano Respublikos tarptautinius ryšius.

Be to, minint Lietuvos totorių istorijos metus Kazanės kino teatre ,,Mir“ buvo parodytas dokumentinis filmas ,,Ištikimybės žiedas“ (rež. E. Mildažytė, LRT archyvai), kuriame dalyvavo ambasadorius E. Bajarūnas, komercijos atašė G. Binkauskas, Tatarstano Respublikos kultūros viceministras Damyras Danilovičius, organizacijos „Tatarkino“ vadovė Miliauša Aituganova, miesto kultūros ir meno atstovai. Savo kalboje E. Bajarūnas išsamiai pristatė totorių tradicijas ir kultūros paveldą, pažymėdamas reikšmingą totorių bendruomenės indėlį į Lietuvos socialinį ir kultūrinį gyvenimą.

Taip pat Kazanės gyventojams buvo pristatyta paroda „Lietuvos totoriai archyvų dokumentuose“, kurią parengė Lietuvos valstybės istorijos archyvas bendradarbiaudamas su Lietuvos centriniu valstybės archyvu ir Lietuvos ypatinguoju archyvu. Parodoje pristatomi dokumentai, atspindintys Lietuvos totorių istoriją nuo XVI a. antrosios pusės iki šių dienų. Paroda tampa itin svaria paskata atsigręžti į mūsų valstybės praeitį, jos istoriją, pasidomėti jos daugiatautės kultūros raida.

Lietuvos delegacija taip pat turėjo galimybę susipažinti su Tatarstano Respublikos kultūriniu palikimu – UNESCO paveldo sąrašuose esančiais Kazanės Kremliaus ansambliu ir Svijažsk miesteliu bei Kazanės totorių kvartalu.

Daniel Pipes. Migrantai iš Artimųjų Rytų turi likti savo kultūrinėje zonoje

1

propatria.lt

Teksto autorius Daniel Pipes (danielpipes.org) yra Artimųjų Rytų Forumo prezidentas. 

Artimoje ateityje tikintis didžiulės migracijos bangos iš Afganistano (buvo minimi 5 milijonai migrantų) visiems atrodo savaime suprantama, kad galutine šių migrantų stotele bus Vakarų šalys. Tačiau ar taip turi būti?

Mąstant iš afganiškos perspektyvos, gyvenimas krikščioniško palikimo sekuliariose visuomenėse, pamina didelę dalį jų papročių ir sukuria rimtas įtampas tarp jų ir vakariečių. Modernioms ekonomikoms būtinų gebėjimų trūkumas neleidžia jiems suklestėti, o patekimas į prieš juos nusiteikusią visuomenę verčia juos jaustis nepageidaujamiems. Jie ima skųstis rasizmu, struktūriniu rasizmu, ksenofobija ir „islamofobija“: beda pirštu į neapykantos nusikaltimus visame pasaulyje, dėl kurių jie jaučiasi nesaugiai.

Žvelgiant iš Vakarų perspektyvos, 2015-16 Vokietijos ir Švedijos lyderių atviras kvietimas migrantams atvykti į šalį, po kurio šias šalis papildė atitinkamai 1 milijonas ir 100 tūkstančių nepatikrintų migrantų, vertinamas visapusiškai neigiamai. Vakariečiai bejėgiškai stebėjo kaip migrantai atvyksta lėktuvais, traukiniais, laivais, mašinomis, autobusais ar pėsčiomis. Po to jie stebėjo kaip migrantai su savimi atsivežė ligas, priešinosi asimiliacijai, reikalauja islamiškos teisės, sukėlė didžiulio masto nusikaltimų bangą (ypač seksualinių) ir atliko džihadistinius teroro aktus Paryžiuje ir Briuselyje. Tuomet vakariečiai, saugumo labui, turėjo susitaikyti, kad jie gyvens kvazi-masinio sekimo valstybėse.

Šios problemos rodo būtinybę iš esmės permąstyti, kas yra geriausia vakariečiams ir migrantams. Aš ginu poziciją, kad pastarieji turėtų likti savo kultūros zonoje. Būtent čia jie gali geriausiai pritapti, likti ištikimi savo tradicijoms, rasti savo vietą ekonominėje sistemoje, lengviausiai grįžti namo (kai ateis tam laikas) ir mažiausiai sutrikdyti šeimininkaujančios tautos gyvenimo būdą. Taigi, migrantai iš Rytų Azijos turėtų apsigyventi Rytų Azijoje, iš Pietų Azijos – Pietų Azijoje, iš Artimųjų Rytų – Artimuosiuose Rytuose ir taip toliau. Tai gali reikšti vidinę migraciją šalies viduje arba į kitas to paties regiono valstybes.

Migrantai iš Artimųjų Rytų turi likti Artimuosiuose Rytuose

Žvelgiant į Artimuosius Rytus, matome, kad praktika migrantams pasitraukti į kitas to paties regiono šalis jau egzistuoja: 2,2 milijonų afganų pabėgėlių (po 1996-ųjų Talibano perversmo) gyvena Pakistane ir Irane; 5,6 milijonų Sirijos pabėgėlių gyvena penkiose kaimyninėse šalyse.

Tačiau, su Turkijos išimtimi (kurioje apie 4% Sirijos pabėgėlių išsikovojo Turkijos pilietybę) pabėgėliai gyvena laikinose stovyklose, atskirti nuo platesnės visuomenės, ir yra raginami trauktis į Vakarus ar grįžti namo. Šis nusistatymas gajus ir Turkijoje, kurios prezidentas R.T. Erdoganas pabrėžė, jog Turkija „neturi jokios pareigos, būtinybės ar atsakomybės tapti Europos pabėgėlių sandėliu.“

Šis nenoras priimti migrantus nėra kažkas naujo. Dauguma arabų šalių (ypač Libanas) daugiau nei 70 metų vertė palestiniečius jaustis nepageidaujamiems, tikėdamiesi, kad tai paskatins juos palikti šalį.

Toks brutalus ir atstumiantis elgesys yra nepriimtinas. Situacija turi keistis iš esmės. Tarptautinės organizacijos turi pakelti savo lūkesčius Artimųjų Rytų valstybėms ir Vakarų šalys turi taikyti spaudimą. Artimųjų Rytų gyventojai turi prisiimti atsakomybę už savus.

Kai tai įvyks, rasti galutines migrantų stoteles jų regione daug paprasčiau. Persijos Įlankos Arabų Šalių Bendradarbiavimo Tarybos šalys: Bahreinas, Kuveitas, Omanas, Kataras, JAE ir Saudo Arabija yra ypač pasiturinčios ir nuolat ieškančios naujos darbo jėgos. Šios šalys yra tokios patrauklios atvykėliams, kad užsieniečiai jau dabar sudaro pusę šių šalių populiacijos.

Saudo Arabija, didžiausia iš šių šalių tiek teritorija, tiek ekonomikos dydžiu ir populiacija, turėtų būti ypač patraukli musulmonams sunitams. Visų pirma, Saudo Arabija turi 100,000 visiškai tuščių aukštos kokybės pluoštinio stiklo palapinių, galinčių talpinti apie 3 milijonus žmonių. Palapinės yra ugniai atsparios, turinčios oro kondicionierius, tualetus bei virtuves ir yra nutolusios vos 5 dienų pėsčiomis atstumu nuo švenčiausios vietos visiems musulmonams – Mekos.

Gyventi Saudo Arabijoje reiškia išvengti šalto šiaurės klimato (kaip Švedijoje), mokytis sudėtingų kalbų (kaip Vengrijoje) ir daug paprasčiau grįžti namo į savo kilmės šalis, nei, tarkime, iš Britanijos.

Susaistyti giminingais kultūriniais ryšiais su Saudo Arabijos gyventojais, dauguma afganų laikytų šios šalies santvarką daug artimesne jiems nei toji, kuri yra Vakaruose. Jie galėtų gyventi teisinėje sistemoje, leidžiančioje poligamiją, santuokas su vaikais, nedraudžiančioje burkas viešose vietose, leidžiančioje vergovę, moterų lytinių organų apipjaustymą, oficialiai vykdančią egzekucijas nukrentant galvą ir toleruojančioje taip vadinamus „garbės žudymus.“

Saudo Arabijoje gyvenantys afganai galėtų išvengti šių praktikų, kurios gajos Vakaruose, bet uždraustos islamo papročių:

• Naminiai šunys (vien JAV jų yra 70 milijonų), laikomi nešvariais.

• Kiaulienos gaminių kupina virtuvė ir su alkoholiu susietas socialinis gyvenimas.

• Valstybės remiamos loterijos, privalomo socialinio draudimo sistemos, Las Vegaso stiliaus lošimo centrai.

• Naujieji Metai, Valentino diena, Kalėdos, Velykos ir kitos musulmonų jautrumams užgaulios šventės.

• Palūkanos imant paskolas.

• Moterys, dėvinčios „nekuklius“ rūbus, baletas, grožio konkursai, vienišos moterys, gyvenančios ne su šeima, abejoms lytims atviros baseinų erdvės, nudistų pliažai, pasimatymų kultūra, striptizo klubai, kai kuriose šalyse legalizuota prostitucija.

• Gėjų barai, gėjų paradai, gėjų santuoka.

• Narkotikų subkultūra.

• Viešas nusiteikimas prieš islamą, šventvagiškos knygos, filmai ir kiti meno kūriniai, vieši „buvę musulmonai“, legalus Korano deginimas.

Pasiturinčios ir retai apgyvendintos arabų šalys gali nesunkiai surasti vietą kur apgyvendinti migrantus, tačiau ir kitos Artimųjų Rytų šalys kaip Alžyras ar Egiptas gali sau tai leisti. Tuo tarpu tarptautinės organizacijos ir pabėgėlių teises ginančios organizacijos turi nustoti visą dėmesį kreipti į Vakarus ir pradėti spausti Artimųjų Rytų šalis priimti ir integruoti savus žmones, kuriems reikia pagalbos.

Krikščionys ir kitos religinės mažumos

Šis kultūrinių savybių vertinimas turi ir kitą implikaciją: krikščionys, žydai, zoroastrai, jazidai, bahajai ir kitos religinės mažumos tampa vis labiau nepageidaujamos Artimuosiuose Rytuose ir turi būti priimtos Vakarų šalyse.

Krikščionys yra didžiausia regiono religinė mažuma, kurios socialinis statusas buvo ypač aukštas europiečių kolonizacijos metu, tačiau tai lėmė ilgainiui išaugusią musulmonų neapykantą. Prasidėjo eliminavimo politika, krikščionių varymas iš jų namų ir vertimas bėgti į Vakarus. Ši ir kitos religinės mažumos turi būti priimtos.

Dalis Vakarų šalių tai pastebėjo. Kai Sirijos krizė ypač suprastėjo 2015-aisiais, Lenkijos premjerė Ewa Kopacz pareiškė, kad Lenkija priims 60 tik Sirijos krikščionių šeimų, aiškindama valstybės sprendimą tuo, jog „krikščionys, kurie yra barbariškai persekiojami Sirijoje, nusipelno pagalbos iš kitų krikščioniškų šalių, tokių kaip Lenkija“, – šiais žodžiais ji implikavo, kad musulmonai tokios pagalbos nenusipelno. Panašiai elgėsi ir Slovakijos valdžia, priėmusi 200 Sirijos krikščionių ir savo sprendimą grįsdama tuo, jog „Slovakijoje mes neturime mečečių.“ Vengrijos valdžia tyliai davė prieglobstį 1000 Egipto krikščionių.

JAV senatorius Tedas Cruzas irgi palaiko iniciatyvą priimti krikščionius, bet ne musulmonus pabėgėlius. Kaip teigė CNN, „jis mano, kad musulmonai pabėgėliai turi būti apgyvendinti kaimyninėse musulmonų daugumos šalyse, tačiau krikščionių bendruomenės neturi daugiau kur eiti. Cruzas atrėmė kilusį susirūpinimą iš reporterių teigdamas, kad krikščionys nekelia jokios grėsmės nacionaliniam saugumui.“

Pokyčiai Europoje

Europiečiai vis labiau ima mąstyti kultūros zonų terminais.

2014-aisiais didžiausia Danijos opozicinė partija Venstre reikalavo atsižvelgti į skirtumą tarp „krikščionio amerikiečio ar švedo“ iš vienos pusės ir „musulmono somaliečio ar pakistaniečio“ iš kitos pusės, dėl esančio „didžiulio skirtumo jų nore ir gebėjime integruotis į Danijos visuomenę.“ Pareiškime toliau rašoma:

„Pernelyg daug musulmonų imigrantų iš ne vakarietiškų šalių nenori priimti į laisvos vakarietiškos visuomenės modelio. <…> Ateityje turėtume palengvinti galimybes atvykti į šalį tiems, kurie tradiciškai yra pajėgūs ir norintys integruotis, ir apsunkinti galimybes tiems, kurie nėra pajėgūs ir nėra norintys to daryti.“

2019-aisiais į valdžią atėjusi Danijos socialdemokratų partija pradėjo vykdyti politiką, pagal kurią ne vakariečiai prieglobsčio prašytojai per visą svarstymo procesą turi likti už Europos ribų. Danijos valdžios atstovas paaiškino: „jei norite gauti prieglobstį Danijoje, žinokite, kad būsite išsiųsti atgal į šalį, esančią kitame žemyne.“

2015-aisiais valdančioji partija Nyderlanduose VVD pasisakė prieš ne europiečių migrantų priėmimą. Taip pat ankstyvaisiais 2015-aisiais Vengrijos valdančioji partija Fidesz, įvykus Charlie Hebdo teroro išpuoliui, reikalavo griežtinti neeuropiečių migrantų priėmimo sąlygas, teigdami, kad Vengrijoje, kurioje nevyksta teroro aktai, „yra nedaug žmonių iš kitokios nei mūsų kultūrinės aplinkos.“

2017-ųjų rugsėjį Donaldas Trumpas palaikė idėją apgyvendinti pabėgėlius jų kilmės regione:

„Už vieno JAV apgyvendinto pabėgėlio kainą, galėtume apgyvendinti dešimt pabėgėlių jų kilmės regione. Dėka savo geraširdiškumo mes siūlome finansinę paramą pabėgėlius priimančioms Artimųjų Rytų valstybės ir mes palaikome G20 šalių priimtus nutarimus apgyvendinti pabėgėlius kaip įmanoma arčiau jų kilmės šalių. Tai yra saugus, atsakingas ir humanitariškas kelias.“

Europos Sąjunga žengė didžiulį žingsnį link kultūrinių zonų politikos, kai 2016-aisiais ji sudarė sutartį su Turkija dėl pabėgėlių apgyvendinimo Turkijos teritorijoje, skirdama jai 6 milijardus eurų migrantų humanitarinei pagalbai. Tuo pat metu Jungtiniai Arabų Emyratai sumokėjo už 10,000 migrantų talpinančią stovyklą Pakistane.

Afganistano krizė

Talibano pergalė Afganistane rugpjūčio 15-ąją paskatino raginimus iš Europos politikų, ypač Vokietijoje, apgyvendinti migrantus jų kilmės regione. Vokiečiai bijo prisiminti tai, kas vyko 2015-16 metais. Tai įrodo šios Frederiko SchindlerioDie Welt surinktos politikų frazės.

• Kanclerė Angela Merkel: „Vokietija turi daryti viską, kad padėtų Afganistano kaimyninėms šalims priimti pabėgėlius.“

• CDU Generalinis Sekretorius Paulas Ziemiakas: „Mes niekaip neišspręsime Afganistano problemos per migraciją į Vokietiją.“

• Thorstenas Frei, CDU parlamentinės grupės vicepirmininkas: „Vokietija ir tarptautinė bendruomenė turi visomis išgalėmis remti Afganistano kaimynines šalis, kad šios priimtų ir išlaikytų pabėgėlius.“ 2015-aisiais mažas pabėgėlių stovyklų Sirijos kaimyninėse šalyse kiekis vertė žmones keliauti į Europą ir „panaši situacija negali pasikartoti.“

• CDU kandidatas į kanclerio postą Arminas Laschetas: „Šiuo metu mes turime suteikti humanitarinę pagalbą regione, pagalbą migrantų kilmės šalims ir teikti prioritetą būtent humanitarinei pagalbą vietoje.“

• SPD kandidatas į kanclerius Olafas Scholzas: „Pirmiausia siekiame bendradarbiauti su Afganistano kaimyninėmis šalimis ir nekartoti ankstesnės klaidos, kai šios šalys buvo ignoruojamos.“

Nyderlanduose, Geertas Wildersas irgi mano, kad afganai turėtų likti regione. „Kodėl kitos musulmonų daugumos šalys nesuteikia jiems prieglobsčio?“ Oficialus Nyderlandų valdžios dokumentas klausia: „kodėl prieglobsčio prašytojai nėra laikomi savo regione? Tai yra tai, ko ES ir Nyderlandų valdžia siekia. Tačiau tam suorganizuoti reikia laiko. Migrantų priėmimo galimybių regione stiprinimas turi būti derinamas su galimybe migrantams gauti prieglobstį Europoje.“

Austrijos valdžia paprašė ES paruošti nelegalių migrantų deportavimo planą į „būsimus deportacijos centrus regione netoliese Afganistano.“ Austrijos vidaus reikalų ministras Karlas Nehammeris pridūrė, kad tie, kuriems reikia apsaugos, turi ją gauti kaip įmanoma arčiau savo kilmės šalies.“ Santiagas Abascalis iš Ispanijos Vox partijos teigė, kad „afganai, bėgantys nuo Talibano teroro, turi būti priimti kaimyninėse musulmonų valstybėse.“ Graikijos migracijos ministras Notis Mitrachi pareiškė, kad jis laiko Turkiją saugia vieta apgyvendinti afganus. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas pabrėžė, kad „Europa viena negali atlaikyti ateinančios migrantų bangos iš Afganistano.“

Šešios ES valdžios bendrai kreipėsi į Pakistaną ir Iraną bendradarbiauti, kad migrantai galėtų apsistoti šiose šalyse. ES vidaus reikalų ministrai kreipėsi į Europos Komisiją, kad ši parengtų migrantų apgyvendinimo jų regione planą, pagal kurį ES lėšos būtų skiriamos ne tik už migrantų apgyvendinimą, bet ir už neleidimą jiems iškeliauti iš šalies. Anot Christopho B. SchlitzoDie Welt, tie kaimynai yra Uzbekistanas ir Pakistanas.

Bėda ta, kad joks Afganistano kaimynas nerodo jokio noro priimti afganų pabėgėlius, kaip kad rašoma Nyderlandų laikraštyje Trouw:

„Pakistanas uždarė savo pasienį su Afganistanu ir tas mažas kiekis afganų pabėgėlių, kuriuos Pakistanas įsileidžia, iškart apsigyvena su šalyje apsistojusiais giminaičiais. Pakistanas nuo pat praeitos krizės nėra garantavęs jokiam afganui pabėgėlio statuso. Pakistano užsienio reikalų ministras Shah Mahmood Qureshi teigė, kad jo šalis nemato jokių galimybių įsileisti pabėgėlius.“

Afganistano šiauriniai kaimynai yra dar griežtesni: jie išvis neįsileidžia afganų. Tiesa, Uzbekistanas įsileido 4,000 migrantų per praėjusias savaites, tačiau ši šalis jau ieško kaip grąžinti juos atgal – praeitą mėnesį, po derybų su Talibanu, 150 pabėgėlių buvo grąžinti namo. Naujų pabėgėlių įsileidimas net nėra svarstomas.

Tadžikistanas taip pat neplanuoja įsileisti jokių pabėgėlių ir praėjusį mėnesį sudarė sutartį su JAV dėl pasienio stiprinimo. Turkmėnistanas atsisako įsileisti pabėgėlių teigdami, kad tai pablogins šalies COVID situaciją.

Išvados

Vakarai tebėra daugumos pasaulio migrantų ir pabėgėlių galutinė stotelė, tačiau tai ilgainiui turi pasikeisti.

Iš migrantų perspektyvos, artimesnė kalba, klimatas, ekonominės, socialinės ir religinės aplinkybės leis jiems klestėti. Neapgalvotas noras pasiekti labiausiai išsivysčiusias krikščioniško paveldo valstybes daugumai migrantų yra nelogiškas, ypač musulmonams, kurie galėtų trauktis į arčiau esančias ir kultūriškai artimesnes šalis ir ten pradėti naujus gyvenimus.

Iš vakariečių perspektyvos, potencialių migrantų eilė neturi jokio galo: sirai vakar, afganai šiandien, jemeniečiai, tunisiečiai rytoj ir subsacharinės Afrikos gyventojai – poryt. Milžiniški ateities migrantų skaičiai gali pranokti visą Vakarų valstybių populiaciją ir juos pakeisti jų pačių šalyse. Jei Vakarų civilizacija tebenori išlikti, migrantai turi likti jų pačių kultūrinėse zonose.

Siekiant visų pusių gerovės, tuojau pat turi prasidėti migrantų siuntimas į jų kultūrinės zonos šalis.

Išversta iš spectator.org

R. Jankūnas. Atsakymas prof. A. Ambrozaičiui: kaip patikrinti, ar vakcinų klinikiniai tyrimai baigti

Sunku pasakyti, apie ką konkrečiai kalbėjo DELFI interviu profesorius A. Ambrozaitis, tačiau straipsnyje minimas ir Sveikatos teisės institutas (STI), todėl jaučiu pareigą atviru laišku sureaguoti į keletą teiginių.

Gerbiamas profesoriau, tikiuosi, kad ne STI turėjote galvoje, kai kalbėjote: „Bet, jeigu yra abejojama, jeigu sakoma, kad „tai yra eksperimentinė, neištirta vakcina“, tą sako žmonės, kurie nėra šios srities specialistai, kurie yra prisiklausę visokių gandų, konspiracinių teorijų, jutūbinių filmukų, kurie sklinda iš Rusijos, ir visokių melagienų. Tai yra labai pavojinga mūsų valstybei, nacionaliniam saugumui“.

Mūsų institute dirba gydytojai, mokslininkai ir profesionalūs teisininkai, kurie pandemijos valdymą vertina tik iš mokslo ir teisės perspektyvos. Jie siūlo pagalbą valstybei rasti racionalią išeitį iš pandemijos, pateikdami konstruktyvią kritiką ir argumentuotus pasiūlymus. Ir Jus kviečiame į atvirą mokslinę diskusiją, kad galėtumėte įsitikinti STI ekspertų kvalifikacija ir sąžiningumu.

Kenkimu valstybei ir nacionaliniam saugumui kaltinate tuos, kurie „skleidžia abejones“ teigdami, kad „tai yra eksperimentinė, neištirta vakcina“. Profesoriau, ar esate skaitęs teisės aktus, kurie nustato, kaip turi būti ištirti į rinką tiekiami vaistai, pavyzdžiui, Farmacijos įstatymą ir Vaistų registracijas taisykles? Aš juos rengiau. Farmacijos įstatymo dalis apie vaistų registraciją ir klinikinius tyrimus iki šiol didžiąja dalimi atrodo taip, kaip prieš daugiau kaip 10 metų, kai su keliais šauniais kolegomis surašėme jo projektą.

Stebitės teiginiais, kad vakcinos nėra iki galo ištirtos? Padėsiu Jums patikrinti, ar COVID-19 vakcinos yra praėjusios visus klinikinių tyrimų etapus:

Susirandame ES vaistų registrą: https://ec.europa.eu/health/documents/community-register/html/index_en.htm.
Pasirenkame Comirnaty, susirandameEuropos Komisijos sprendimo jį įregistruoti II priedą (https://www.ema.europa.eu/en/documents/product-information/comirnaty-epar-product-information_en.pdf). Ten nurodyta, kad registracija sąlyginė, t. y. taps normalia įgyvendinus nurodytas sąlygas. Viena iš sąlygų – „Siekiant patvirtinti Comirnaty veiksmingumą ir saugumą, registruotojas turi pateikti atsitiktinių imčių, placebu kontroliuojamo, stebėtojo atžvilgiu koduoto tyrimo C4591001 galutinę klinikinio tyrimo ataskaitą“. Terminas – 2023 metų gruodis.



Taip pat susirandame šio tyrimo publikaciją žurnale The New England Journal of Medicine (https://www.nejm.org/doi/10.1056/NEJMoa2101765). Sulyginę veiksmingumo duomenis (Europos Komisijos sprendimo įregistruoti Comirnaty I priedo 2 lentelė ir The New England Journal of Medicine publikacijos 2 lentelė) matome, kad tai tas pats tyrimas ir vis dar naudojami 2020 m. veiksmingumo duomenys, gauti su natūraliu (nemutavusiu) virusu.

Tame pačiame straipsnyje The New England Journal of Medicine yra nuoroda į šį Comirnaty (BNT162) klinikinį tyrimą JAV klinikinių tyrimų duomenų bazėje (https://clinicaltrials.gov/ct2/show/NCT04368728). Ten matome, kad numatoma pabaiga – 2023 m. gegužės 2 d.

JAV klinikinių tyrimų duomenų bazėje nurodoma (https://clinicaltrials.gov/ct2/show/study/NCT04368728?term=bnt162&type=Intr&phase=2&draw=2&rank=9), kad pagrindinis minimos vakcinos klinikinis tyrimas (kuris minimas anksčiau) buvo pradėtas 2020 m. balandžio 29 d. ir baigsis 2023 m. gegužės 2 d. Jame dalyvauja 15 EKSPERIMENTINIŲ grupių ir 3 placebo.



Ar iki „eksperimento“ pabaigos likus dar pusantrų metų, nebūtų sąžininga atskleisti visos informacijos apie vakcinos naudą ir riziką bei COVID-19 riziką ir žmonėms leisti apsispręsti laisvai, kaip tai vyksta Norvegijoje ar Švedijoje?

Interviu delfi.lt rašoma: „Profesorius taip pat pažymėjo, kad mokslas neturi duomenų, kad šita vakcina turėtų kokias nors ilgalaikes pasekmes. Tie žmonės, kurie taip teigia (kad ilgalaikių poveikių gali būti), jie irgi neturi jokių įrodymų. Jie tik taip kalba, kad taip gali būti.“

Teisingai. Mokslas neturi duomenų, kad ši vakcina turėtų kokias nors ilgalaikes pasekmes ir lygiai taip pat neturi duomenų, kad tokių pasekmių nėra. Nes 15 aukščiau nurodytų eksperimentinių grupių dar nebaigė eksperimento.

Beje, 1956 m. Europa neturėjo duomenų apie ilgalaikes talidomido pasekmes. 1961 m. ji tuos duomenis gavo tūkstančių negyvagimių ir suluošintų naujagimių pavidalu. JAV to neatsitiko, nes ten atsirado ekspertų, kuriems užteko kompetencijos ir valios suabejoti tuometiniu mokslu. Absoliutus pasitikėjimas ribotais duomenimis ir galimų ilgalaikių šalutinių poveikių neigimas avansu yra trumparegiškas ir neatsakingas.

Interviu retoriškai klausiate, ką reiškia abejonės dėl ilgalaikio poveikio: „ką, tada neskiepyti? Arba kiekvieną žmogų nagrinėti, ar jam reikia, ar nereikia?“


Infektologas, VU prof. Arvydas Ambrozaitis | asmeninė nuotr.

Taip, teisingai. Skiriant kiekvieną vaistą (ypač receptinį), būtina nagrinėti kiekvieną atvejį atskirai – ar tam konkrečiam žmogui šis vaistas tinkamas ar ne, reikalingas ar ne. Gydytojas turi įvertinti individualų naudos ir rizikos santykį, pateikti pilną objektyvią informaciją, savo rekomendacijas ir leisti pacientui pačiam apsispręsti. Ne politikų darbas spausti visus iš eilės vakcinuotis, grasinant atleidimu iš darbo, studijų stabdymu ar kitomis socialinėmis, ekonominėmis ir kitomis sankcijomis.

Profesoriau, nejaugi manote, kad pagarbos žmogui, jo orumui ir teisėms skatinimas yra antivalstybinė veikla? Ar Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 ir 15 straipsniai taip pat yra antivalstybinės veiklos išraiška?

Priminsiu, kad pagal šiuos straipsnius pacientas sutikimą dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo turi duoti laisva valia, gavęs pakankamą ir aiškią informaciją. Tą patį numato ir Žmogaus teisių ir orumo apsaugos biomedicinos srityje apsaugos konvencija. Atrodo, jau visiems turėtų būti žinoma, kad žmogaus teisių ribojimus gali numatyti tik Seimas, o ne Vyriausybė. O kol nenumatė, teisingos informacijos suteikimas pacientams yra privalomas, o ne pavojingas.

Ir pabaigoje – ar tikrai pandemija mūsų šalyje valdoma taip gerai, kad nereikia kelti jokių klausimų, ar tikrai STI kritika nepagrįsta ir pagalbos Vyriausybei nereikia, jei Lietuva, būdama tarp 10 Europos Sąjungos valstybių pagal nuo COVID-19 paskiepytų žmonių procentą, turi blogiausią epidemiologinę situaciją Europos ligų kontrolės centro (ECDC) vertinimu (https://covid19-surveillance-report.ecdc.europa.eu/) bei antrą didžiausią mirčių perviršį ES ir septintą didžiausią pasaulyje The Economist duomenimis (https://edition.cnn.com/interactive/2021/health/global-covid-vaccinations/)?



Gerbiamas profesoriau A. Ambrozaiti, jei Jums vis dar kyla abejonių dėl kurio nors teiginio, mielai padiskutuosiu su Jumis tiesioginiame eteryje.

Autorius yra Sveikatos teisės instituto vadovas, farmakologas, docentas

Mūsų laukia liūdna Europos dalia

Danutė ŠEPETYTĖ

Aną gražią vasarą, kai su Jelena Kondratjeva-Salgueiro kalbėjomės jaukiame viešbučio kiemelyje, ji ragino nebijoti būti paranojikais keliant versijas, kam naudinga Stambulo konvencija ar Europos gyventojų sudėties keitimas, kokia jėga nubraižo planetos valstybių kryptį. Šiandien mums bendraujant per atstumą, publicistė, Paryžiuje leidžiamo literatūros almanacho „Glagol” vyriausioji redaktorė J.Kondratjeva-Salgueiro eina dar toliau. Ji sako, jog visas valdžias planetoje išrenka ne liaudis, taip pat teigia, kad Prancūzijoje, kur ji gyvena, neįmanoma pasiekti žymesnių pokyčių demokratiniu keliu. Taip ir slysteli nuo liežuvio galo: o Lietuvoje?

Jelena Kondratjeva-Salgueiro. Stasio Žumbio nuotr.

– Kai prieš trejus metus lankėtės Vilniuje, nebuvo nei „kovido”, nei pandemijos, nei priverstinio skiepijimo, paskatinusio piliečių rūšiavimą į skiepytus ir neskiepytus…

– Dėsninga, kad „kovido” panikos grandinė domino efekto principu apėmė visą Europą, nes europiečių mentalitetas per pastaruosius tris dešimtmečius buvo iš pašaknų paveiktas visas gyvenimo sritis pervėrusio politkorektiškumo. Nieko kito ir nevertėjo laukti iš visuomenės po taip ilgai trunkančių begalinio vartojimo ir besąlygiško paklusnumo treniruočių. Deja, tokia padėtis šiandien būdinga visoms be išimties pasaulio valstybėms: dėl sąmoningai brukamo vartojimo, kuris seniai tapęs kultūrinį nuosmukį lemiančiu sąlyginiu refleksu, net nebandoma gilintis ir suprasti loginių vykstančių procesų jungčių.

Vidutinis statistinis vartotojas ir informacijos sraute yra linkęs ieškoti asmeninio komforto: kur kas patogiau remtis televizijos parinktų ekspertų nuomone, negu galvoti ir abejoti pačiam ir dar atmušinėti „padorių” piliečių replikas.

– Kaip galėjo būti, kad demokratines vertybes demonstravusi Prancūzija viena pirmųjų Europoje įvedė diskriminacinę tvarką, ribojančią dalies visuomenės teises?

– Atvirą diskriminaciją pagal skiepo žymę visos Europos šalys su nežymiomis variacijomis įvedė praktiškai vienu metu. Net Švedijos, Vengrijos ar Baltarusijos bandymų kaprizintis neverta laikyti savarankiško kelio požymiu, nes labai greitai visos jos sugrįžo į bendrą gardą. Taip pat neverta galvoti, kad toks bendras vardiklis kelia realų pavojų šiandien vykdomai „pasaulinei pandemijai”. Tai iš tikrųjų reiškia, kad dėl kol kas nežinomų priežasčių visos vyriausybės atvirai invaziniu būdu yra kontroliuojamos vieno centro. Iš to paties centro kaip iš gausybės rago liete liejasi finansai didžiausiai pagal mastą žmonijos istorijoje aferai palaikyti.

– Kaip su tuo taikosi prancūzai?

– Oficialioji žiniasklaida, trimituojanti, jog dauguma prancūzų taikosi su pagrindinių teisių praradimu, ramiai ir atsakingai priima ribojimo priemones bei piktinasi tam prieštaraujančiais – atviras ir begėdiškas melas. Ir Europoje, ir, beje, Amerikoje didelė visuomenės dalis atsibudo po pirmosios panikos ir dirbtinai įvarytos baimės, apsidairė ir suabejojo oficialių paaiškinimų tiesa. Prievartinio skiepijimo kampanija ir jos regimi „rezultatai” nokina augančio protesto vaisius. Juos skatina ir vis didesnis pasipriešinimo nutylėjimas kaimyninėse Europos šalyse: galingi italų protestai nenušviečiami Prancūzijoje, prancūzų – Italijoje, apie panašius neramumus Olandijoje tyli tiek artimi, tiek tolimi kaimynai. Tikrovišką realybės paveikslą galima pamatyti nebent socialiniuose tinkluose; tai tik sustiprina nepasitikėjimą vadinamaisiais „oficialiais šaltiniais”. Kuo daugiau „sušluojama po kilimu”, kuo stipresnes audras kelia šita nuslėpta informacija, tuo mažiau pasitikėjimo „mūsų ir jūsų saugumo” pažadais.

– Lietuvoje globalistinei ideologijai prieštaraujantys asmenys yra menkinami, laikomi žemesnio išsilavinimo individais, protesto akcijų dalyviai yra niekinami. Koks požiūris į kitaminčius Prancūzijoje?

– Visiškai tokie pat tikslai ir tokie pat rezultatai. Griežta diskreditacija, reputacijos, darbo praradimo pavojus, „liaudies prašymu” pašalinimas iš pareigų, atviri, bet išskirtinai anoniminiai grasinimai… „Vieninga nuomonė” visuomet virsta laipsniškai žvėrėjančiu totalitarizmu.

– Ne paslaptis, kad Europos Sąjungai, besistengiančiai pakeisti kai kurių ES valstybių narių vidaus moralines nuostatas, uoliai talkina Europos Žmogaus Teisių Teismas, kurio nutartys yra galutinės ir neskundžiamos. Savo straipsnyje „Tyli geradarių korupcija” minite šokiruojančius faktus apie šių „geradarių” finansavimą.

– Kalbu apie išskirtinai įdomų Europos teisės ir teisingumo centro pranešimą, kurį pasaulinė spauda sutiko pabrėžtina tyla. Kruopščiai atliktas ir nenuginčijamais įrodymais pagrįstas tyrimas parodė, kad visos aukščiausios pasaulio žmogaus teisių instancijos tiesiogine to žodžio prasme yra prišpikuotos ir valdomos viso labo keleto statytinių iš svarbiausių organizacijų, finansuojančių visą pasaulio teisingumo ir, kas dar svarbiau, sveikatos apsaugos sistemą (JT, UNESCO, UNICEF, PSO, Vyriausiasis komisariatas pabėgėlių klausimais). Tarp labdarių žinomi veidai – Sorošas, Geitsas, Fordas. Informacija, seniai nebuvusi didele paslaptimi, pagaliau įgavo konkrečią išraišką ir konkrečius ją patvirtinančius įrodymus. Būtent dėl šios priežasties ją taip stropiai nutylėjo didžiosios medijos. Žinant, kokia dėkinga turėtų būti Europa už nelegalių migrantų tvaną Sorošui, o trečiojo pasaulio šalys už Geitso suteiktą joms laimę, galima tik stebėtis eilinės geradarystės garbintojais, – vakcinacija kilusi iš tos pačios „geradarių” kompanijos.

– Lietuva, kaip žinote, susidūrė su netikėta nelegalių migrantų problema. Pastaruoju metu vis dažniau stengiamasi apeliuoti į visuomenės gailestingumą jų atžvilgiu, raginama daugiau dėmesio skirti migrantų integracijai. Ar pasiteisino šitos priemonės Prancūzijoje?

– Prieš trejus metus Vilniuje susitikusi su jūsų kolegomis pasakiau, kad Lietuvos stojimo į ES faktas reiškia, jog migracijos problemos, nuo kurių dūsta Europa, neaplenks ir Lietuvos. Lietuviai žurnalistai buvo įsitikinę, kad Lietuvoje to niekada nebus. Iš tikrųjų jokios „integracijos priemonės” nėra tinkamos migrantų tipui, kuris yra užtvindęs Europą ir šiandien pasruvo į Lietuvą. Šis migrantų tipas nusiteikęs ne integracijai, bet rovimui iš šaknų viso to, kas jiems svetima, viso, kas vietiška, kas tautiška, europietiška. Europa tuo jau įsitikino. Apie tai pakankamai pasakyta net oficialiojoje žiniasklaidoje, nors kiekvienąsyk liūdnos tiesos pareiškimas vis dar sukelia baisius politkorektiškumo sargų klyksmus. Jokie nuoširdūs integracijos bandymai šių migrantų atžvilgiu Europoje nebuvo veiksmingi ir nebus. Aš myliu Vilnių, myliu visus nuostabius žmones, kuriuos man teko jame sutikti, bet taip pat man labai skaudu suvokti, kad Lietuvos laukia panaši dalia, kurią išgyvena Europa.

– Kodėl raginate tėvus dažniau vartyti vaikų vadovėlius?

– Stiprėjantis politinis korektiškumas paskutiniaisiais dešimtmečiais palengvėle išstūmė amžinas tiesas iš visų žmogiškojo gyvenimo sričių: Europos mokyklose patyliukais buvo perrašinėjama istorija, išimant iš programų, pvz., Puatjė mūšį, kad jo aprašymas neužgautų dalies integruojamų migrantų jausmų (732 m. mūšyje buvo sutriuškinta į Europą besiveržianti musulmonų kariuomenė – D.Š.), Italijoje, pvz., buvo „palengvintas” Dantė, išdrįsęs „Dieviškojoje komedijoje” užšifruoti homofobiškus ar antiislamiškus pasažus, Amerikoje nuo rasistinių pavadinimų ir nevienareikšmiškų epizodų buvo išvalytas romanas „Vėjo nublokšti” ir pan. Seksualinės įvairovės stūmimas į mokyklas šiandien nebe prognozė. Šiandien „naujoji realybė” pradeda štampuoti vaikų smegenis jau ankstyvajame, ligi tol propagandos apeitame amžiuje. Prancūzijos mokykliniuose vadovėliuose nuo 2021 metų rugsėjo prasikiša būtinybė vaikams priimti ir remti visas sanitarinio teroro priemones, kurioms nepaklusę į gatves išeina jų tėvai. „Naujos realybės” mokykliniuose vadovėliuose diegimo faktas turėtų priversti susimąstyti net pačius patikliausius ir nuolankiausius: nors tos priemonės anonsuojamos kaip laikinos, akivaizdu, kad skiriamos galutiniam įtvirtinimui augančio žmogaus sąmonėje. Ir jeigu jums rūpi išsaugoti savo vaikų mentalitetą, koreguokite „oficialias traktuotes” naminiu auklėjimu, kol dar nevėlu.

– Rugsėjo 8 dieną Prancūzijoje prasidėjo islamisto, vienintelio likusio gyvo iš 2015 metų teroro aktų Paryžiuje, pražudžiusio 131 gyvybę, vykdytojo teismas. Ko tikimasi iš šio proceso?

– Teisingumo vykdytojai jau seniai nieko ir niekaip neaiškina. Viskas vyksta dėl „paukščiuko”: susirinko, nuteisė, pravedė renginį. Procesas sumanytas kaip vienas didžiausių teroristų teismų ir pagal užmojį, ir pagal finansavimą. Jokių apčiuopiamų rezultatų jis, žinoma, neatneš ir negali atnešti. Todėl kad „atsakas teroristams” duodamas ne individų, kurie atvirai nebijo mirties ir nesigaili dėl savo poelgių, teismuose. Visa proceso eiga bus filmuojama, o su filmavimo medžiaga bus galima susipažinti po 50 metų. Valdžia nuogąstauja, kad liudininkų parodymai ir daugybė kitų bylos detalių gali sukelti dar vieną antiislamiškų nuotaikų protrūkį. Visa kita jūs žinote, kaip ir tai, kad šis procesas nė vieno, pasirinkusio teroristinį kovos su Europa kelią, nesulaikys.

– 2019 metų balandį liepsnojo garsioji Paryžiaus Notre-Dame katedra, vienas iš Vakarų civilizacijos simbolių. Kažkur teko skaityti, kad po gaisro vienas prancūzas pasakė tik tada supratęs, kas yra tapatybė. Ar iš tikrųjų prancūzai, kuriems kadaise bene svarbiausias bruožas buvo tolerancija, ima atsitokėti?

– Nepasakyčiau, kad tolerancija buvo pagrindinis tautinis prancūzų bruožas. Greičiau nerūpestingumas. Tai ne tas pats. Dėl supratingumo – visi viską jau labai seniai suprato. Galiu asmeniškai paliudyti, kad daugelis jau prieš 30 metų suvokė, kas vyksta, kai tuo metu aš atvykau į Prancūziją ir nieko nesuprasdama stebėjausi kai kuriais reiškiniais ir jų oficialiu vertinimu. O islamizmo sąvoka tuomet apskritai neegzistavo. Bet ne supratingumas svarbiausia.

Prancūzijoje ir šiandien supratingųjų kur kas daugiau, nei mano atokūs analitikai. Svarbu tai, kokiam skaičiui supratingųjų pavyksta prasibrauti į žiniasklaidą ir perteikti savo sampratą miniai tyliųjų supratingųjų, nei veikiančių ir žinančių, ką jiems su tokia samprata veikti. Trumpai tariant, situacija tragiškai paprasta: valdžią planetoje išrenka ne liaudis. Valdžią „padaro” žiniasklaida. Tai realybė. Kas šokdina žiniasklaidą, tas ir „daro” valdžią. Ir jokie narsūs, nepriklausomi ir vieniši kovotojai niekada neįstengs tam sukliudyti (puiku, jei kartais jiems pavyksta pakoreguoti valstybinės propagandos kryptį). Žiniasklaida darko ir griauna autoritetus bei į sostą iškelia reikalingus žmones. Labai liūdna išvada: šiandien Prancūzijoje jokių kardinalių politinių ar ideologinių pokyčių neįmanoma pasiekti demokratiniu keliu. Kitaip tariant, jie negalimi be jėgos įsikišimo. Esu tikra tuo, ką sakau. Kaip sakoma, „atsiminkite šią mano žinutę”.

Kard. Sigitas Tamkevičius. Dievas ar Mamona?

0

Turtingas vyras paklausė Jėzaus: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“(Mk 10, 17). Jėzus nurodė į įsakymų – Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną – laikymąsi, o kai vyras paaiškino, kad jis nuo jaunystės jų laikosi, tuomet Jėzus pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mk 10, 21). Evangelistas pastebi, kad „po šitų žodžių vyras apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto“.

Evangelijos pasakojimas yra nepaprastai aktualus, nes mes visi kasdien darome vienokius ar kitokius pasirinkimus, nuo kurių priklausys, kokį gyvenimą susikuriame čia, žemėje, ir kokį turėsime amžinybėje.

Dabartiniu metu pasaulietinė žiniasklaida tiesiog įkyriai perša mintį, jog laimingas yra tik tas, kuris turi daug pinigų ir gali sau viską leisti. Turtas yra tapęs tiesiog stabu, kuriam aukojama viskas: sąžinė, garbė, žmoniškumas. Žmonės, siekdami turto, nesibodi būti nesąžiningi ir lipti vieni kitiems per galvas.

Jėzaus laikų fariziejai didžiavosi savo turtais, nes mąstė, kad ištikimas Įstatymo laikymasis garantuoja Dievo palaimą, kurios matomas ženklas yra medžiaginė sėkmė. Jie buvo toli nuo suvokimo, kad medžiaginis turtas gali tapti dvasinės elgetystės priežastimi.

Jėzus labai aiškiai skelbė: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai. Visa tai girdėjo godūs pinigų fariziejai ir šaipėsi iš Jėzaus“ (Lk 16, 13–14).

Ar dėl turto žmogus visuomet degraduoja? Nėra vienareikšmiško atsakymo. Gali būti labai turtingas ir labai geras žmogus; taip pat gali būti neturtingas ir labai nedoras. Jėzus išrašė receptą, ką reikia daryti, kad turtas netaptų žmogaus dvasinio gyvenimo griovėju; jis kalbėjo: „Darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes“ (Lk 16, 9).

Jėzaus patarimas labai aiškus: su turimu turtu reikia elgtis atsakingai ir jį naudoti ne vien savo reikmėms, bet ir geriems darbams. Galėčiau išvardyti daug didelių darbų, kurie buvo padaryti Lietuvoje per atkurtos Nepriklausomybės metus; jų nebūtų buvę, jei ne turtingų žmonių pagalba.

Turtas išbando žmogų, ko jis yra vertas. Turtas gali iš žmogaus padaryti didelį gobšuolį, apie kurį kalbėjo Jėzus: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: „Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.” Galop jis tarė: „Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuosi didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!” O Dievas jam tarė: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei? Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“ (Lk 12, 16–21).

Štai Evangelijos atsakymas: turiu savo turtu taip naudotis, kad tapčiau ir dvasiškai turtingas; o jei esu neturtingas – turiu nedejuoti, nes beturtystė mus daro panašius į Jėzų Kristų, kuris buvo visiškas beturtis. Vienam Rašto žinovui, panūdusiam sekti paskui, Jėzus pasakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Mt 8, 20).

Povilas GYLYS: Cunamis Europos dujų ūkyje

0

Per labai trumpą laiką, per keletą mėnesių, Europos dujų ūkyje įvyko milžiniški, kai kas sako – katastrofiški, pokyčiai. Tame ūkyje lengvai raibuliuojančios kainų bangelės virto kainų cunamiu.

Prieš metus pusantrų 1000m3 dujų kainavo mažiau nei 100 $ (kažkur mačiau net skaičių 34$). Dar šių metų rugpjūčio mėnesį tas pats gamtinių dujų kiekis kontinentinėje biržoje buvo perkamas už 500$. Prieš mažiau nei savaitę ta kaina šoktelėjo iki 1400$ , o po dienos viršijo 1900$ ribą.

Toks daug kam netikėtas dujų kainų cunamis sukėlė ne tik psichologinį, bet ir ekonominį bei politinį šoką kontinente. Juk tas kainų potvynis gali reikšti mirtiną smūgį verslams. Pirmiausia, energijai imliam ir mažam bei vidutiniam bizniui. Ir, aišku, namų ūkiams. Pirmiausia mažas pajamas turintiems gyventojams, kurie dujas naudoja būsto apšildymui bei maisto ruošimui.

Patikslinsiu situacijos vertinimą- kainų cunamis palietė ne visą kontinento dujų ūkį, o tik tą jo dalį, kuri perka dujas per dujų biržas. Dujų biržoje kainos nuolat svyruoja, kartais tas svyravimas virsta cunamiu, priklausomai nuo situacijos ūkyje duotu metu. Kitaip sakant, šioje dalyje kainas pagal Briuselio užmanymą turėtų lemti rinkos jėgos (mano manymu, tai-rinkos iliuzionizmas). Ta dalis apima maždaug 50 proc. Europos dujų ūkio.

Kitą pusę sudaro dujų tiekimas pagal ilgalaikius kontraktus su dujų tiekėjais. Tuose kontraktuose dujų kaina yra stabili ir gerokai mažesnė. Ji šiuo metu varijuoja kažkur tarp 200- 270$ už 1000m3.

Dujų vartotojai gali rinktis tarp garantuotų dujų tiekimų už nemažą, bet pakeliamą kainą arba rizikuoti ir tikėtis produktą nusipirkti, tarkim, už mažiau nei 100$. Kurį laiką pasirinkę riziką subjektai buvo laimėtojai- jie pirko dujas po šimtinę dolerių ir net mažiau. Šiandien jie – katastrofiškoje būsenoje. Dujų kaina biržose ne tik milžiniška, bet ir galopuojanti- anądien 500$, o kitądien vos ne 2000$.

Ekspertai esamą padėtį aiškina pateikdami dvi priežastis. Viena vertus, pastaruoju metu Europoje išaugo paklausa dujoms. Ir tai sąlygojo popandeminis ekonomikos atsigavimas bei tai, kad po praeitos šaltos žiemos sumažėjo dujų atsargos saugomos požeminėse saugyklose. Tas patuštėjusias saugyklas reikia pripildyti didesniu nei įprasta dujų kiekiu. Kas ten žino – ateinanti žiema gali būti tokia pat šalta kaip ir praėjusi.

Ne visi ekspertai mini, bet, mano manymu, labai svarbus yra dar vienas paklausos pusėje veikiantis veiksnys – spekuliacinis elgesys dujų ūkyje. Spekuliantams nestabili padėtis yra gera proga pasipelnyti iš bėdos keliant paniką, ažiotažą. Paklausa dujoms padidėjo, tačiau ne taip drastiškai, kaip bando visus nuteikti spekuliantai.

Kartu tenka konstatuoti ir kitą faktą – pasiūlos pusėje Europai susiklostė taip pat nepalanki padėtis. Dalį dujų kontinentas įsigyja per suskystintų dujų terminalus. Tačiau pastaruoju metu suskystintų dujų srautai judėjo ne Europos, bet Azijos, pirmiausia Kinijos, link. Nes ten kainos buvo aukštesnės. Todėl Kataro, JAV bei kitų šalių dujų tiekėjai ir pasuko Rytų link.

Norvegija yra stambus dujų tiekėjas ES šalims, tačiau jos ištekliai senka ir ji negali staigiai ir ženkliai padidinti dujų tiekimo per savo dujotiekius. Kito tiekėjo – Alžyro galimybės šiuo požiūriu irgi ribotos.

Rusijos dujos yra atskiras ir ne vien rinkos ekonomikos klausimas. Rusija ES tiekia apie 43 proc. dujų. Ji tą tiekima ilgą laikė vykdė per Ukrainos bei Baltarusijos-Lenkijos teritorijas nutiestus dujotiekius. O paskutiniu metu taip pat ir per „jūrinius” dujotiekius – Pietų srautą (Juodoji jūra) ir Šiaurės srautą (Baltijos jūra).

Visi žinom, kad tarp ES ir Rusijos federacijos vyksta hibridinis karas – kariaujama visuose frontuose, išskyrus karinį. Taigi, vyksta ir ekonominis karas. Tiesa, vengiant totalios abiem pusėm pražūtingos konfrontacijos. Minutėlei įsivaizduokim, kad dujų tiekimas iš Rusijos sustoja visiškai. Europa negauna dujų ir šąla, o Rusija netenka milžiniškų finansinių išteklių… Pasakyta rodo, kad abi pusės dujų tiekime yra viena nuo kitos priklausomos. Ir kad, kalbos apie laisvos rinkos santykius rusiškų dujų tiekime Europos šalims yra, kaip minėta, ekonominis iliuzionizmas.

Rusija šiandien vykdo savo ilgalaikius dujų tiekimo Europai kontraktus. Problema – kaip patenkinti padidėjusią realią dujų paklausą ir prigesinti spekuliacines aistras dujų biržose. Pagelbėtų papildomi rusiškų dujų tiekimai. Tačiau iki šiol RF nebuvo linkusi didinti pardavimo apimčių. Ką kas besakytų, akivaizdu, kad tolesni įvykiai dujų ūkyje nemažu laipsniu priklausys nuo Rusijos politinių sprendimų. Juos lems keli veiksniai – Šiaurės srauto ateitis ir ilgalaikiai tos šalies tikslai energetiniuose santykiuose su ES.

Vyksta didelis politinis lošimas. Rusija nori įgyvendinti savo dujų dujų tiekimo strategiją: šalia Pietų, ar kitaip vadinamo turkiško, srauto turėti veikiančią ir antrą Šiaurės srauto projekto dalį. Ji akivaizdžiai nori ir iš Pietų, ir iš Šiaurės apeiti Ukrainą ir Lenkiją.

Šiuo metu per Baltijos jūrą nutiesta Šiaurės srauto antroji magistralė. Bet ES yra jėgos, kurios priešinasi jos sertifikavimui, įteisinimui. Rusai siekia to įteisinimo. Dabar, praūžusio dujų kainų cunamio sąlygomis, jie turi politinę galią paspausti europiečius.

Berašant šį tekstą atėjo žinia, kad V.Putinas pareiškė, jos Rusija pasiruošusi prisidėti prie dujų kainų stabilizavimo. Iš karto po šio pareiškimo tos kainos sumažėjo maždaug aštuoniais šimtais dolerių už 1000 m3 dujų. Tai dar vienas įrodymas, kad kontinento dujų ūkyje nėra laisvos rinkos ir kad politiniai veiksniai čia vaidina labai svarbų vaidmenį.

Jungtinės Tautos nori uždrausti genderizmo kritiką

1

JT Generalinei Asamblėjai buvo pateiktas Generalinio sekretoriaus pareiškimas, reikalaujantis patraukti baudžiamojon atsakomybėn visus, pasisakančius prieš genderizmo teoriją, seksualinę orientaciją, lyties tapatybę bei lytinį švietimą.

Rugsėjo mėnesį mepriklausomas ekspertas Victor Madrigal-Borloz, besidarbuojantis Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryboje, teigė, kad vyksta nuolatiniai „išpuoliai“ prieš homoseksualus ir translyčius.

Madrigal-Borloz nurodė, kad 2008-2013 m. JAV „anti-genderistinių” grupuočių sukaupta suma siekė $6,2 mlrd., tuo tarpu kovai prieš LGTB asmenų teises buvo skirta $1 mlrd. Tiesa, tokie duomenys prelegento buvo paimti iš kairiosios minties fondų Fordo fondo ir Arcus fondo.

Madrigal-Borloz manymu, Katalikų Bažnyčios samprata apie šeimą pažeidžia žmogaus teises

Vienai tokių grupuočių Madrigal-Borloz priskiria Katalikų Bažnyčią. Madrigal -Borloz teigimu „katalikybės doktrinoje apie vyro ir moters papildomumą nurodoma, kad moterys neturi lygių teisių su vyrais, tačiau jos gali atlikti tam tikras socialines funkcijas“. Madrigal-Borloz manymu, Katalikų Bažnyčios samprata apie šeimą pažeidžia žmogaus teises.

Madrigal-Borloz tvirtina, kad toks požiūris „kelia didelę grėsmę moterų teisėms bei skatina smurtą ir diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos ir lyties tapatybės“. Jis taip pat nurodo, kad JAV galioja draudimai, pagal kuriuos berniukams, negalintiems identifikuoti savo lytiškumo, draudžiama dalyvauti mergaitėms skirtose sporto šakose.

Madrigal-Borloz kviečia JT valstybes nares imtis „veiksmingų priemonių ir vieningų veiksmų kovai su atskirties praktika, pažeidžiančia tarptautines, regionines ir nacionalines žmogaus teises bei lyčių lygybės sampratą. Jo nuomone, „atskirties praktika prieštarauja tarptautinėms žmogaus teisėms, todėl ji turi būti traktuojama ją įtraukiant į teisės aktus ir tai laikant neapykantos kalbos bei neapykantos nusikaltimų kurstymu“.

Justas Sakavičius. Galimybių pasas nepasiekė savo tikslų

1

Dovilas Petkus

Grįžtame į naująjį sezoną pokalbiu su Sveikatos Teisės Instituto atstovu, advokatu Justu Sakavičiumi. Aptarėme Instituto įkūrimo priežastis, veikimo strategiją kalbantis su valdžia ir tikslus. Taip pat kalbėjomės apie visuomenę suskaldžiusį vadinamąjį „galimybių pasą“. Kodėl ši iniciatyva yra antikonstitucinė ir nepasiekė savo tikslų? Kokios yra kitų šalių patirtys taikant vakcinacijos dokumentų reikalavimus ir kuo tai primena komunistinės Kinijos socialinio kreditavimo sistemą?

Apie visą tai pokalbyje:

0:00 Intro
1:10 Kodėl teisės ir medicinos ekspertai nusprendė steigti Sveikatos Teisės Institutą? Kuo ši organizacija ketina skirtis nuo kitų?
5:55 Ekspertų yra gausybė, kodėl politikai ir visuomenė turėtų įsiklausyti į STI atstovų argumentus?
8:00 Politikai ir masinė žiniasklaida paprastai Instituto atstovus ignoruoja. Ką jie darys, kad būtų išgirsti?
13:02 Kas valdžios sprendimuose konkrečiai yra antikonstitucinio. Ir ką pašnekovas mano apie „teisę neužsikrėsti?“
18:00 valdžios atstovai tikina, kad jokios prievartos skiepijimo politikoje nėra. Ką mano advokatas?
21:10 Galimybių paso idėja kilo komunistinėje Kinijoje? Kaip valdžios kontrolė atrodo ten? Ar tai bandoma įgyvendinti ir kitose šalyse, įskaitant Lietuvą?
24:56 Kokia patirtis su vakcinacijos pasais yra kitose pasaulio šalyse?
29:53 Kodėl mūsų valdžia orientuojasi į šalis, taikančias griežčiausias kontrolės priemones? Ką tai atskleidžia apie politikų požiūrį į tautą?
35:00 Ko laukti ateityje? Ar yra vilčių, kad galimybių pasas bus panaikintas? O gal pasaulis keičiasi negrįžtamai?