Evaldas Čiuldė. Kas nors padovanokite Rimvydui V. G.Nausėdos manekeną, kitaip visiems mums bus šakės!
Pastaruoju metu vis dažniau galime sulaukti pareiškimų net iš aukščiausiųjų pasaulio tribūnų apie tai, kad jau neva būtų laikas pradėti baudžiamąjį persekiojimą tų žmonių, kurie vis dar pasisako prieš genderizmo ideologiją ir neskuba pašlovinti įsiteisinusios homoseksualizmo praktikos.
Žinia, tokie raginimai neatsiranda tuščioje vietoje, o yra grindžiami vadinamųjų pažangiečių įsitikinimo, kad tolesnė pasaulio pažanga neišvengiamai bus susijusi su totaline lyties, šeimos ir tautos duotybių dekonstrukcija.
Jau seniai buvo gviešiamasi pasaulį seną išardyti, tačiau kai šiandien vėl ir vėl girdime intensyvėjančius raginimus užvaikyti tradicinės šeimos šalininkus, nevalingai kyla klausimas – ar ne laikas būtų pradėti steigti savigynos būrius nacionaliniu ir pasauliniu mastu?
Taigi – genderizmo ideologija ir homoseksualizmo praktika nėra tik privatus elgesio tipo pasirinkimas, draugų ratelyje palaikomas ekstravagantiškų polinkių kultas, bet greičiau yra agresyvaus veikimo ideologija, kviečianti pradėti medžioklės sezoną su garsiais varovų pasišūkavimais.
Tai ypač akivaizdu Lietuvoje, kai pažangos trubadūrais prisistatantys asmenys netveria savo kailyje ragindami sukviestus medžioklius pačiu brutaliausiu būdu, įtraukiant net represine valstybės struktūras, susidoroti su tais tautiečiais, kuriems vis dar niekaip nedašunta, kad šviesią ateitį žmonijai gali užtikrinti tik toks homoseksualų vaizduotės užganėdinimas, kai mažuma taps dauguma, o dauguma – mažuma, ir čia dar būtinai nesuvokiamos loginės sekos pagrindu priduriant, kad reikia užkardyti kelią taip pat tiems nesusipratėliams, kurie su karčia mina pasitinka išvadą, kad žydai yra ponų rasė, o lietuvių populiacijai geriausiu atveju lieka tik baudžiauninko mentaliteto puoselėjimo užduotis.
Net laisviausi Lietuvos protai gerai supranta, kad nuomonių įvairovė yra toleruojama tik visuomenės apačiose, o kilimą karjeros laiptais gali užtikrinti tik radikali sąmonės vivisekcija, visiškas nekarjeratabilių nuomonių išsižadėjimas, tobulo baudžiauninko pašaukimo naštos prisiėmimas. Be to, apsimesti čia nepavyks, reikės persiimti baudžiauninko dvasia su dideliu aplombu ir įtikėjimu taip suprantamos karjeros pažado palaima. Tokie štai yra pirmąja besivadinančios Lietuvos vargai…
Ta proga negaliu susiturėti nepastebėdamas, kad man labai simpatiška ir miela Nida Vasiliauskaitė, kaip atrodo, vis dėlto truputėlį klysta, kalbėdama apie antikonjunktūrinio nusiteikimo partijos, ironišku „Antroji Lietuva“ pavadinimu, sukūrimo pagal LGBT bendruomenės pavyzdį galimybę, jau vien dėl to, kad būtent homoseksualų pajėgos šiandien yra pirmosios Lietuvos avangardas (neironiškas), savotiškas mūsų dienų proletariatas, kuris neturi Tėvynės, o tik interesus.
Ne, nebūkite tikras, kad gėjus – neįkas. Ypač nepalanki aplinkybė yra tai, kad visų Lietuvoje vienaip ar kitaip instancionalizuotų, su valstybės vardu siejamų Žmogaus teisų gynimos organizacijų vadovų pozicijas šiandien užima išimtinai homoseksualai.
Ar ir dabar sakote, kad Lietuvoje žmonės pasirenkami į raktines pozicijas, neatsižvelgiant į seksualinę orientaciją???
Kaip atrodo bent man, tokia selekcija žmogaus teisių gynimo sferoje savaime yra kracho nuoroda, žmogaus teisių problematikos išniekinimas, ypač kai čia dar prisideda politinė korupcija ir nepotizmo kraštutinumai. Visas šios nešvankios situacijos grožis atsivėrė iš karto, kai vadinamieji žmogaus teisių aktyvistai homoseksualistai, pasinaudodami Lietuvą ištikusia nelegalių migrantų krize, užpuolė mano šalį iš pasalų taip netikėtai ir ne mažiau bjauriai kaip užkratą platinantys šikšnosparniai vampyrai.
Žiū: Lietuvos Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen tiesiog tapatina žmogaus teisių problematiką su homoseksualizmo propaganda, automatiškai dėdama lygybės ženklą tarp, švelniai tariant, nevienarūšių reiškinių.
Negaliu pasakyti, dėl kokios priežasties atsiranda toks vištakumas – ar tai yra indokrinacijos spaudimo į smegenis, ar paprasčiausio kvailumo pasekmė? Tačiau nekyla jokių abejonių, kad būtent ši moteriškaitė su pavargusiu nuo gimdymo veidu tapo tobulu Lietuvos politinės sistemos intoksikacijos laidininku, kas ypač ryškiai pasimatė anosios tarpininkavimo žydų nacistų užmačioms sužlugdyti Genocido centro veiklą atveju.
Kaip visi gerai žinome, čia pasižymėjo du reziduojantys Lietuvoje su prigimtiniu polinkiu į apipjaustymo meną žydų tautybės ambasadoriai skaistaveidžiai, kurie šįkart persistengė, visiškai nupjaudami Tai.
Tokiu būdu gražiai kartais pavadinamas Tautos atminties institutas buvo atskirtas nuo lietuvių tautos kamieno, o amputuotas organas, kaip žinome, yra tik fiziologinė atlieka, keliaujanti į šiukšlių dėžę.
Savo ruožtu Viktorija Čmil, kaip atrodo, įgijo ne mažesne teisę kaip Vanagaitė būti tituluojama kastracijos mokslų magistre.
Tačiau yra Lietuvoje toks naivuolis Gitanas Nausėda, kuris, išrinktas prezidentu, kaip atrodo, tebepuoselėja iliuziją apie tai, kad būtų galima pabandyti apjungti abi Lietuvas. Todėl nenuostabu, kad anas susilaukia nežaboto labiausiai užsiangažavusių konjunktūrinkų puolimo.
Užteks dėl pavyzdžio paminėti tik vieną Rimvydą Valatką, kiekvieną savaitgalį besispjaudantį nuodingomis seilėmis, kiti, minėk neminėjęs, iškart pasimiršta dėl jų nereikšmingumo ir neišraiškingumo.
Kita vertus, man gaila ir šiandien taip besibjaurojančio R.Valatkos, kažkada legendinio redaktoriaus, bijau, kad vieną kartą jo neužsmaugtų tulžis. Todėl, prašau, imkite ir padovanokite R. Valatkai G.Nausėdos manekeną, tarkime, pripučiamą lėlę, su kuria ekslegendinis žurnalistas galėtų išsidūkti per naktį, tūkstantų kartų pasmaugdamas dabartinio Lietuvos prezidento muliažą, ir tokiu būdu atsikratęs nesveiko įtūžio, po to vėl galėdamas grįžti į gyvą viešosios erdvės tikrovę taip tarsi nieko nebuvo, demonstruodamas normalaus žmogaus refleksus.
O jeigu žurnalistu pritrūktų draugijos manekeno išniekinimo apeigose, jam tikriausiai neatsisakytų patalkinti ta pati Maldeikienė, kuri apšlapinusi Nausėdos manekeną, kaip atrodo, ekstazės sparnais pasikeltų į devintąjį dangų.
Išties, yra kažkas manekeniško visados pasitempusio, doro veido žmogaus povyzoje. Tačiau tai, be visa ko kito, nėra pats blogiausias dalykas pasaulyje, kuris savo esme yra vitrina.
****
Po nesmagaus pasvarstymo vis tik norėčiau baigti linksmesne gaidele, užduodamas štai tokią mįslę: kas yra bendro tarp nacistų ir gėjų?
Be jokios abejonės, bendrumo pagrindas čia yra maniakinis potraukis paradams. Be to, kaip atrodo, tokios paradų manijos nei vienu, nei kitu atveju paprastojo ekshibicionizmo polinkio poveikiu žmogaus pasirinkimams nepaaiškinsi, čia, manding, į paviršių prasiveržia labiau giluminis narcisizmo kompleksas.
Kartą užmatęs išviešintas didžiosios internetinės žiniasklaidos portale Vytauto Tomo Raskevičiaus su paradine profesionalaus gėjaus uniforma nuotraukas, netikėtai pats sau pagalvojau, kad taip ar labai panašiai ir turėtų atrodyti postmoderniųjų laikų karnavalinis fiureris…
Ruslanas Baranauskas. Ciniškasis išminčių jubiliejus
Kaip toje maestro Virgilijaus Noreikos dainoje laiko mes nesustabdysim ir neatsuksim atgalios.
Galima graužti ir krumplius rankų dėl efekto ką išsirinkome, tačiau net galiu lažintis iki 2024 metų pokyčių visose gyvenimo sferose nebus. Valdžios galia mėgaujasi brigada, kuriai piliečių nuomonė, rekomendacijos yra jumoro gestas.
Neobolševikine metodika remiasi bakalaurų vyriausybė ir vietos diskusijai vienašališkuose potvarkiuose būti negali. Sociologinės apklausos, ekspertų ataskaitos apie Seimo darbą yra vertos Burkina Faso lūšnynų.
Tokio nepasitikėjimo institucijomis šalis dar neregėjo. Nes kompetencija, profesionalumas., logika yra terra incognito 4 partijų koalicijai.
Argumentuoju:
1. Ką žadėjo prieš rinkimus ypač dešinieji? Tautiškumas, nacionalinių interesų paisymas, gynimas, vertybinė orientacija.
Tik spėjo nuskambėti 1 posėdžio gongas su trenksmais ir dergimu laukan istoriką Valdą Rakutį, susidorota su LGGRCT vadovu Adu Jokubausku. Jokio birželio 23 sukilimo paminėjimo, ugdymo porogramose neliko vietos LDK, paveldui, Daukantas apskritai yra mužikas ir niekalas.
Neseniai Amerikoje įsisiautėjo garbanotoji ekonomikos ministrė Armonaitė kaip reikalas. Vietos bendruomenei, išeivijai padovanojo daktaro, signataro, patriarcho Jono Basanavičiaus paveikslą su nudažytais plaukais, barzda, išsityčiota iš klasikės Žemaitės.
Mokslininkų, politikų, istorijos instituto darbuotojų reakcija kaip katino pridarius į miltus grūdų statinėje. Ar tokie dalykai vyktų Lenkijoje, Vengrijoje, kad taip pažemintų Pilsudskį, Petefį?
Apkalta ir vilko bilietas Užimtumo tarnybai. Bet čia ir esmė, kad sava komandėlė neišbars jokio ministro, nenubaus, nes panelė premjerė į klausimus dėl migrantų mandriai Gaižauskui atšauna, jog jie iškeliavo po parduotuves, prie mikrofono būtina prisijungti stalinę lempą.
Šitokia retorika dar siekiama elektorato balsų, pagarbos? Kuo virto vakcinacija?
Jumoru ir atvira parodija. Vieni paskubėjo užimti eilę kaip kino teatre seanso metu, kodėl paliktas Klaipėdos jūrininkų ligoninės direktorius Vinsas Janušonis? Už aplaidumą Veryga ketino atleisti.
Bet ne konservatoriams. Jiems gretose tiko ir muzikologą Gerulaitį išdarkęs Ramanauskas- Greitai, svarbu išlaikyti lojalų influencerį, vedantį net radio laidas kai tūkstančiai užvėrusių universitetų duris neturi jokių savirealizacijos šansų.
Reikėjo iš karto sakyti 100proc. bus vykdomas testavimas, vakcinacija. Nespėta sulaukti lemtingos rugsėjo 13 kai verslininkai pradėjo gainioti klientus iš parduotuvių, kavinių, barų, restoranų, net pašto skyrių Šiauliuose. Tačiau deklaruota 70 proc. kolektyvinio bandos įgijimo rezultatas?
Kas tie 30 proc. likusieji ir jeigu Dulkys žegnojosi žiemą, kad prievartos nebus, kodėl Kauno autobusų stotyje be galimybių paso nei pirmyn, nei atgal, o darbdaviai masiškai uja pavaldinius palikdami be duonos kąsnio. Kur Dobrovolskos sureagavimas?
2. Kur aukštojo mokslo reforma jeigu sunaikinta pedagogų rengimo bazė Žvėryne, o Švietimo Akademija yra parodija ir aliuzija. Neturime metodinės periodikos, šviečiamosios literatūros. LRT virto 1 ideologijos ruporu.
3. Miškai skutami be gailesčio, tyčiojamasi iš Labanoro, Anykščių šilelio.
4. Visuose segmentuose betvarkė, chaosas, jeigu net virš 20000 gyventojų turinti Tauragės ligoninė neturi vaikų skyriaus, o Skuodo rajone jei nesukrapštai pinigų taksi automobiliui iš bankomato pinigų nenusiimsi- apie kokį ekonomikos atgaivinimą pliurpia žinių vedėjai?
Čia prezidento pažadėta gerovės Lietuva.
Dieve suteik stiprybės ir kantrybės neišprotėti, nors visi atvira burna kalba- priešlaikiniai rinkimai yra paskutinė alternatyva.
Autorius yra mokslo atstovas.
Vytautas Sinica. Dulkio (bio)etika
lrt.lt
Vytautas Sinica, politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas
Pastaruoju metu sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys sulaukė raginimų trauktis iš pareigų. Taip pasisakė ar leido suprasti tiek įprasti kritikai, tiek ir, pavyzdžiui, Vytenis Andriukaitis. Ministro vertinimas visuomenėje yra vienas blogiausių visoje Vyriausybėje. Dažniausia kritika A. Dulkiui susijusi su COVID-19 valdymu bei vakcinacijos kampanija. Pritardami šiai kritikai, pažvelkime į ministro darbą ir kitu, rečiau aptariamu kampu – etikos ir bioetikos klausimu.
Etika: nežymėta reklama, skiepai ir testai
Plačiai nuskambėjo atvejis, kai Sveikatos apsaugos ministerija ruošėsi sumokėti 12 tūkst. eurų laidos „Kitokie pasikalbėjimai“ kūrėjams už epizodą su Arūno Dulkio visuomeniniu konsultantu Edgaru Kulikausku, žinomu kaip „Ciniškas chirurgas“. Suskubta ginčyti, jog laida kainuotų nepilnus 10 tūkst., nes tada teisėta ją pirkti neskelbiant viešo konkurso. Tačiau jokiais atvejais nėra teisėta nežymėta reklama, o būtent tai tokio sandorio atveju ir buvo ši laida.
Pirmoji ministro reakcija į kilusį skandalą buvo kartojimas, kad planuota mokėti ne jo patarėjui, o laidos kūrėjams, o tame nesą nieko bloga: „Jei sąžiningai mokėta kūrėjams, galiu tik pasidžiaugti“.
Problemą abi pusės galiausiai suprato ir sumąstė, kad SAM pagal sutartį laidos kūrėjams nemokės, o šie pinigų neims. Galbūt ši praktika galėtų būti taikoma visiems, kurie pagaunami darant pažeidimus? Maždaug: „Na ir neduosiu to kyšio, kad jau pagavote!“. Komunikacinės krizės suvaldymui paaukota (atleista) patarėja ryšiams su visuomene.
Tačiau problema galimai daug gilesnė. A. Dulkio pirminė reakcija išduoda jo nuoširdų nesupratimą, kad reklama turi būti žymima, o valstybės lėšos negali būti švaistomos. Dar pirmoje metų pusėje ministras kalbėjo, kad COVID-19 skiepų populiarinimo kampanijoje dalyvaus daug influencerių, kad su jais apie tai kalbama. Nėra pagrindo manyti, kad ministras melavo.
Iš tiesų daugybė viešų asmenų, nuomonės formuotojų pasisakė už skiepus, neretai profesionaliai filmuotuose klipuose (A. Jagelavičiūtė, kiti), kurie nebuvo niekaip pažymėti kaip užsakyta reklama. Pabrėžtina, užsakyta, nes nepriklausomai nuo to, mokama ar ne, viešai išsakoma pozicija, kuri buvo derinama su trečiąja šalimi, kurios interesus atitinka, pagal įstatymus jau yra laikoma reklama.
Šiandien būtų prasmingas tyrimas, kiek tokios nežymėtos reklamos SAM užsakymu buvo paskelbę Lietuvos influenceriai. Juo labiau, kad pats „Kitokių pasikalbėjimų“ kūrėjas viešai pripažino, jog jo laidas nuolatos finansuoja įvairios valstybės institucijos ir tai niekada nėra žymima.
Spalio 5 d. paskelbta apie SAM parengtas pataisas, pagal kurias konkrečios profesinės grupės būtų skiepijamos privalomai, o darbuotojų testavimas dėl COVID-19 būtų vykdomas pačių darbuotojų lėšomis. Pirmuoju sprendimu radikaliai keičiama ligšiolinė Lietuvoje galiojusi nuostata, jog žmogaus asmuo yra neliečiamas ir visi tyrimai ar gydymas, įskaitant skiepus, yra atliekami tik laisvu paties asmens sutikimu. To reikalauja ir Lietuvos ratifikuota Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos 5 straipsnis, ir bent keli šalies įstatymai: Civilinio kodekso 2.25 straipsnis, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 straipsnis, Žmogaus užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 11 straipsnis.
Atitinkamai darbuotojų testavimas, jeigu už jį atsisako mokėti milijonus neefektyviai reklamai švaistanti Vyriausybė, turi būti vykdomas darbdavių lėšomis, nes būtent jiems įstatymai numato pareigą užtikrinti darbuotojams saugią darbo aplinką. A. Dulkiui tokie šalies kryptį atitinkamose srityse keičiantys sprendimai atrodo neverti platesnės diskusijos ir visuomenės pritarimo.
Bioetika: surogacija, apvaisinimas, lyties keitimas ir spiralės paauglėms
Pereikime prie bioetikos. Spalio 1 dieną SAM užregistravo siūlymą įteisinti surogatinę motinystę ir dirbtinį apvaisinimą nesusituokusiems. Surogatinė motinystė yra vienas kontroversiškiausių sprendimų negalinčioms susilaukti poroms. Šią praktiką pasmerkė visa eilė tarptautinės teisės dokumentų, įskaitant Europos Parlamentą 2011 ir 2015 metais, o ir Lietuvos Seimą 2020 metais.
Iš esmės, tai prekybos žmonėmis, konkrečiai, žmogaus kūnu forma. Pagal žmogaus teisių konvenciją, negalima prekyba jokiomis žmogaus kūno dalimis ar finansinė nauda iš žmogaus kūno. Surogacija smerkiama ir tuo atveju, kai moteriai už kūdikio išnešiojimą kitiems yra sumokama, ir kai nesumokama, tyrimai rodo, kad jos įteisinimas galiausiai vis tiek sukuria faktinius turtinius santykius. A. Dulkys, kaip srities ekspertas, registruoja to įteisinimą Lietuvoje.
Kartu spalio 1 dieną užregistruotos ir pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisos, kuriomis liberalizuojami įvairūs dabartinio įstatymo aspektai. Šiuo metu įstatymas nurodo saugoti embrionus neribotą laiką, Dulkys siūlo nepanaudotus embrionus sunaikinti. Embrionų naikinimo klausimas buvo esminis svarstant pagalbinį apvaisinimą praėjusioje Seimo kadencijoje. Kartu Dulkys siūlo leisti pagalbinį apvaisinimą ne tik susituokusioms, bet ir sugyventinių poroms. Ligšiolinis ribojimas sutuoktiniais remiasi vaiko interesais – statistiškai būtent santuokoje gimę vaikai auga stabiliausioje aplinkoje ir gauna geriausias sąlygas savo vystymuisi.
Jeigu pora nori kreiptis dėl dirbtinio apvaisinimo, ji gali pirmiausiai įsipareigoti vienas kitam, nes vis tiek kartu augins vaiką, kurio siekia susilaukti. LGBT reikalavimų kontekste yra ir dar vienas aspektas: sugyventinių teisė į dirbtinį apvaisinimą, nors dabar siūloma tik vyro ir moters poroms, tarptautinės teisės požiūriu lengvai galėtų būti pripažinta diskriminuojančia ir Lietuva įpareigota ją taikyti ir vienalytėms poroms. Tokia praktika ES jau egzistuoja su heteroseksualia ir vienalyte partneryste.
Dar vasarą, rugpjūčio 6 dieną, A. Dulkys užregistravo Lyties tapatumo sutrikimo diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašą. Jame, nors pripažįstama sutrikimu, noras keisti lytį siūlomas „gydyti“ keičiant lytį ir numatoma medikamentinio lyties keitimo tvarka. Civilinis kodeksas – aukštesnis teisės aktas – aiškiai nurodo, kad tokia tvarka (jei bus priimta), turi būti įtvirtinta įstatymu, o ne ministro įsakymu.
Tačiau esmė ne formalumuose. Bioetikos ekspertas A. Dulkys siekia įteisinti lyties keitimą, nors gausūs tyrimai visame pasaulyje liudija, kad lyties keitimas nesprendžia sutrikusio lyties tapatumo asmenų psichologinių problemų, lytį pakeitę asmenys daugiau žudosi net ir pačiose tolerantiškiausiose jiems Šiaurės šalyse (žr. Cecilia Dhejne,Paul Lichtenstein, Marcus Boman, Anna L. V. Johansson, Niklas Långström, Mikael Landén tyrimas). A. Dulkio sprendimas įgalintų platesnį šių asmenų žalojimą.
Jau kadencijos pradžioje A. Dulkys pasirašė įsakymą, kuriuo nepilnametėms merginoms finansuojamos kontraceptinės hormoninės spiralės. Tuo apskritai pirmąkart valstybėje pradėta finansuoti kontracepcija. Sprendimas motyvuojamas tuo, jog šalyje egzistuoja nėščiųjų nepilnamečių problema.
Ši problema iš tiesų itin lokali socialinės rizikos šeimų problema. A. Veryga prieš tai šio sprendimo atsisakė, išgirdęs visuomenininkų kritiką, ne tik dėl konkretaus įteisinto medikamento nesaugumo, bet ir dėl to, jog kontracepcijos dalinimas paaugliams būtent skatina ankstyvus lytinius santykius ir abortų skaičių – statistiškai Lietuva šių problemų turi beveik mažiausiai Europoje, tačiau logiška tikėtis, kad dalinant kontracepciją ir sukuriant nepagrįsto saugumo jausmą, šios tendencijos keisis.
„Nieko nežinau“
Bioetikos klausimai yra visiškai svetimi ministrui pagal išsilavinimą ir jo kaip politiko profilį, tačiau šioje srityje jis daug aktyvesnis už daugelį savo pirmtakų. Kodėl? Galimas paaiškinimas jo paties pateiktas LNK laidoje pasakojant apie savo įsidarbinimą Seimo pirmininko patarėju: „Darbo pokalbyje, kuriame į visus klausimus atsakiau „nežinau, ne, tikrai nemoku“, man atsakė „Labai gerai, mums kaip tik tokio ir reikia.“
Pagrįsta manyti, kad minimi bioetiniai sprendimai gimė ne paties A. Dulkio iniciatyva, o buvo jam pateikti įvairių NVO ar kitų politikų. Juo labiau tokia teorija tampa tikėtina matant, kad atstovauti SAM pozicijai dėl surogacijos įteisinimo į žiniasklaidos laidas ministerija deleguoja neregistruotus klinikų lobistus, kurie esą „puikiai išdėstys ir pateiks argumentus“. Jei tai tiesa, ministras suinteresuotoms grupėms idealus kaip tik tuo, kad „nežino ir nemoka“, o tiesiog sutinka nekritiškai registruoti kitų siūlomus projektus.
A. Dulkys tikriausiai ėjo į Sveikatos apsaugos ministro pareigas, tikėdamasis optimizuoti ir skaidrinti šio itin klampaus ir įsisenėjusių problemų kupino sektoriaus valdymą. COVID-19 pandemijos sprendimas tapo pagrindiniu jo kadencijos rūpesčiu.
Skirtingų pažiūrų ekspertai sutaria, o ir skaičiai liudija, kad tai nepavyko: nepaisant vakcinacijos, Lietuva pirmauja Europoje pagal COVID-19 užsikrėtimus, o vien šiemet beveik milijoną kainavusi tiesmuka skiepijimo kampanija totaliai supriešino visuomenę, taip ir nesugebant paskiepyti vyriausios visuomenės grupės, kuriai skiepo iš tiesų labiausiai reikia.
Jeigu COVID-19 valdymas yra pagrindinis A. Dulkio darbo vertinimo kriterijus, trauktis jam reikia be jokios abejonės. Jeigu atsižvelgsime ir į neskaidraus lėšų švaistymo problemą bei skandalingų bioetinių sprendimų registravimą, trauktis reikia kuo greičiau.
Dana Kurmilavičiūtė. MALONĖMIS PAŽENKLINTI KELIAI
Naujas piligriminis maršrutas
Jis gimė keturių savivaldybių iniciatyva. Malonių Kelias, arba, lotyniškai įvardijus, Via Grazia, – tokį pavadinimą jam suteikė Raseinių, Kelmės, Šiaulių rajono bei Šiaulių miesto savivaldybių darbuotojai. Naujojo maršruto vardas atskleidžia jo esmę – tai Dievo malonių lydimas kelias. Į piligrimines keliones žmonės juk daugiausia ir išsirengia tam, kad galėtų paprašyti Aukščiausiųjų jėgų pagalbos sunkumams ištikus arba iš visos širdies padėkoti už jų suteiktą malonę.
Lietuvoje tokių vietovių, kuriose stipriai veikia dieviškųjų galių pagalba žmogui, nemaža, ypač tuo garsėja Šv. Mergelės Marijos apsireiškimo vietos. Į Malonių Kelio piligriminį maršrutą kaip tik tokios vietos ir įtrauktos. Visos jos nuo seno žinomos savo slėpiningomis galiomis, racionaliuoju požiūriu nepaaiškinamais dalykais. Tarkim, kasdieniškai nesuvokiamais ligonių išgijimais nuo nepagydomų ligų. Pasveikimas – tai pati didžiausia malonė, kokią gali pelnyti žmogus, melsdamasis stebuklingu poveikiu garsėjančioje vietoje.
Malonių Kelio piligriminis maršrutas vingiuoja per jau minėtų keturių savivaldybių teritorijas. Į žygį juo galima patraukti iš bet kurios vietos, nes maršrutas yra žiedinis. Nors piligriminių kelių Lietuvoje yra nemažai, naujasis sakralinis projektas su jais tikrai nekonkuruoja. Tiesa, kai kurie Via Grazia ruožai sutampa su plačiai žinomu, po mūsų šalį besidriekiančiu piligriminiu maršrutu „Camino Lituano“, prisijungiančiu prie Europos tarptautinio šv. Jokūbo kelių tinklo.
Via Grazia jungia visas dieviškųjų malonių lydimas minėtojo regiono vietas
Išsirengti jų aplankyti galima įvairiais norimais būdais – kaip kam patogiau. Patrauksi pėsčiomis – prireiks kokių 8 – 9 dienų, dviračiu tą atstumą įmanoma įveikti per 3 – 4, na, o automobiliu gali užtekti ir poros dienų. Bendrasis Via Grazia ilgis – apie 200 km. Dabar rengiamas žemėlapis, į kurį bus įtrauktos visos Malonių Kelio lankytinos vietos. Užsienio maldininkai iki šiol daugiausia lanko tris pagrindinius sakralinius objektus – Kryžių kalną, Šiluvą ir Tytuvėnų vienuolyno bei bažnyčios ansamblį. Nors išskirtinėmis dieviškųjų jėgų malonėmis jų paženklinta kur kas daugiau.
Apie iš Mergelės Marijos patirtą pagalbą byloja gausybė votų, iškabintų Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje, neviltį išsklaido maldos prie kunigo Ignaco Štacho kapo senosiose Šiaulių kapinėse. Deja, ne visi žino apie vietas, susijusias su Aukščiausiųjų jėgų parama žmogui, tad malonėmis paženklinto kelio nuorodos – tikra pagalba visiems, trokštantiems pajusti šių dvasinės traukos centrų galią. Beje, maršrute netruks ir konkrečių fizinių nuorodų – kryptis žyminčių rodyklių, ženklų, užrašų. Pagrindiniuose Malonių Kelio objektuose bus galima gauti Piligrimo pažymėjimus ir antspaudus.
Malonių Kelias – senų piligrimystės tradicijų Lietuvoje tąsa
Piligrimystė mūsų šalyje turi nuo seno susiklosčiusias tradicijas. Pirmosios žinios apie ją siejasi su XV amžiumi. Žinoma, tais laikais į šventąsias vietas dažniausiai keliaudavo tik dvasininkai ir kilmingi bei turtingi LDK piliečiai. Istorija išsaugojo tokių garsių didikų – piligrimų vardus, kaip LDK iždininkas Aleksandras Solanas ir Mikalojus Kristupas Radvila – Našlaitėlis, XV – XVI amžiuje aplankę Šventąją Žemę. Piligrimų kelionės tais laikais buvo nepaprastai sunkios, tai ypač aiškiai atsispindi Radvilos – Našlaitėlio knygoje „Kelionė į Jeruzalę“. Prasti keliai, plėšikų būriai, pinigų stoka – visa tai LDK gyventojams leido apsiriboti piligriminėmis kelionėmis tik po savą kraštą. Dažniausiai – aplankyti stebuklais garsėjančių šventųjų paveikslų.
Tūkstančiai maldininkų iš mūsų šalies ir iš svetimų kraštų jau kelis šimtmečius traukia į Šiluvą. Čia vykstančių Šilinių atlaidų pradžia laikomas XV amžius, o dar po šimtmečio jie tapo tokie garsūs, kad net protestantų tikėjimo besilaikę lietuviai iš Prūsijos į juos atvykdavo. Krikščioniškųjų konfesijų tikinčiuosius į šią vietą traukė žinia apie čia pasirodžiusią Mergelę Mariją. Tai buvo vienas pirmųjų Dievo Motinos apsireiškimų Europoje. O dar vėliau pasklido garsas, kad Šiluvos bažnyčioje kabantis Dievo gimdytojos su kūdikiu paveikslas garsėja ypatingomis malonėmis. Procesijos, kurioms vadovaudavo parapijų kunigai, dalyviai Šiluvon traukdavo, nepaisydami nei carinės valdžios, nei sovietinio režimo draudimų. Šilinių atlaidų, vykstančių aštuonias rugsėjo mėnesio dienas, nutraukti nepajėgė niekas, o dabar, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jie yra tapę vienu iš svarbiausių religinių įvykių mūsų valstybėje. Į Šiluvą traukia jau tradicinėmis tapusios piligrimų procesijos – iš Raseinių pusės nuo Dubysos slėnio, iš Tytuvėnų, nuo Kryžių kalno prie Šiaulių. Ypatingu visos Lietuvos ir kitų valstybių piligrimų traukos centru Šiluva buvo tapusi 2008-aisiais, minint Mergelės Marijos apsireiškimo čia 400 metų jubiliejų. Tuo metu mūsų šalyje lankėsi beveik 150 tūkstančių maldininkų.
Šilinių atlaidų metu meldžiamasi pačiomis įvairiausiomis intencijomis, vyksta daug sielovadinių renginių. Dabar, žinoma, Dievo Motinos prašoma pagalbos, vaduojantis nuo baisiosios pandemijos. Ne vienas, kuriam Dievo gimdytoja padėjo įveikti šią negandą, atsidėkodamas prie jos paveikslo pakabina dėkingumo dovaną – votą. Daugybė šių padėkos ženklų kabo prie Mergelės Marijos su kūdikiu atvaizdo, liudydami apie patirtas malones. Marijos apsireiškimo vietoje dabar stovi didinga Apsireiškimo koplyčia su altoriumi centre, aplink kurį daugelis žmonių eina keliais, melsdami pagalbos.
Į Vilnių atvykstantys piligrimai tradiciškai lanko malonėmis garsėjantį Gailestingojo Jėzaus paveikslą, esantį Dievo Gailestingumo bažnyčioje, vienuolės šv. Faustinos, savo regėjimuose išvydusios Jėzų, namelį, taip pat jos globėjo, palaimintojo kunigo M. Sopočkos atminimo vietas. Didelių piligrimų srautų sulaukia tokios šventos vietos, kaip Aušros Vartai, Palaimintojo Jurgio Matulaičio amžinojo poilsio vieta Marijampolės bazilikoje, sostinės Arkikatedroje besiilsintys šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, palaikai, nuo XVI amžiaus garsėjantys ypatingų malonių teikimu. Pastaruoju metu atgijo seniausia piligrimystė Lietuvoje – ėjimas į Trakus pasimelsti prie stebuklingo Dievo Motinos paveikslo.
Garsiausias Lietuvos šventoves dabar sieja popiežiaus Jono Pauliaus II piligrimų kelias. Jo metu maldininkai lanko 14 įžymių maldos vietų – ne tik tas šventoves, kurias Šventasis Tėvas lankė Lietuvoje, bet ir kitas, jo dėmesio sulaukusias ir savo malonėmis garsias vietas.
Dvasinių potyrių troškimas tampa vis stipresnis
Žurnalistams ir turizmo organizatoriams surengto infoturo metu pristatydami naująjį sakralinį projektą, jo organizatoriai pažymėjo, kad religinis turizmas tampa vis svarbesne turizmo vystymo atšaka. Maldos poreikį, dvasingumo troškulį ypač sustiprino šalį užklupusi pandemija. „Žmonės, lankantys bažnyčias ir kitas sakralines vietas, patenkina ne tik pažinimo troškulį, bet ir turi galimybę mintimis ir malda pabendrauti su Aukščiausiuoju, paprašyti jo pagalbos, padėkoti už patirtą malonę. Dar niekad po Lietuvą besidriekiantis piligrimų kelias Camino Lituano nebuvo toks populiarus, kaip dabar, taigi tikimės, kad ir Malonių Kelias savo patrauklumu nuo jo neatsiliks“, – sakė naujojo maršruto rengėjai.
Infoturo laikas sutapo su Didžiųjų Šilinių atlaidų pradžia, tad visi džiaugėmės galimybe dar sykį pabuvoti Šiluvoje, šioje išskirtinėje sakralinėje vietoje, įeinančioje ir į Šv. Jokūbo, ir į Šv. Jono Pauliaus II piligriminių kelių maršrutus, o dabar jau – ir į Malonių Kelio maršrutą. Labai smagu buvo pajusti tą dvasingumo kupiną atmosferą, kuomet visas gyvenimas sukasi apie Bažnyčią. O čia dar ir reta proga pasitaikė pabendrauti su Šiluvoje reziduojančiu arkivyskupu emeritu Lionginu Virbalu. Kalbėdamas apie garbingas piligrimystės tradicijas puoselėjančią šventvietę, dvasininkas paminėjo, jog Šiluva turi dar daugybę neišnaudotų vystymosi perspektyvų. „Reikia tik plėsti ir visokeriopai stiprinti ryšius su kitų šalių piligrimystės centrais, ypač tais, kurie įsikūrę Dievo Motinos apsireiškimo vietose, pripažintose Šventojo Sosto. Pavyzdžiui, džiaugiamės, palaikydami gerus ryšius su Fatima Portugalijoje… Aišku, dėl suprantamų priežasčių religinis, kaip ir visas atvykstamasis turizmas dabar yra suvaržytas. Jau nebesulaukėme šiemet tokio maldininkų srauto, kaip anksčiau, kai čionai autobusais atriedėdavo daugybė piligrimų grupių iš kaimyninės Lenkijos, atskrisdavo iš Azijos, Tolimųjų Rytų, kai rikiuodavosi kemperiai, atvežę tikinčiuosius iš Vakarų Europos šalių. Tačiau visada lieka viltis, kad su Dievo pagalba epidemiologinė situacija pagerės ir sugrįšime į ankstesnį gyvenimą“.
Pats arkivyskupas emeritas – patyręs piligrimas, daugybę sykių vadovavęs maldininkų grupėms po šventąsias vietas. Jo paties pirmoji piligriminė kelionė buvo į Izraelį: aplankyti Šventosios Žemės dvasininkas vyko su grupele bendrakursių, 1994-aisiais kartu su juo Romoje studijavusių teologiją. „Ši išvyka paliko man milžinišką įspūdį, juk ten betarpiškai prisilieti prie šventų dalykų. Apskritai piligriminės kelionės suteikia žmogui neįkainojamų dvasinių išgyvenimų, įsimintinos gyvenimiškosios patirties. Tokiose išvykose dalyvavusius maldininkus ima sieti ypatingas emocinis ryšys: žmonės išsako vienas kitam savo išgyvenimus, kartais – ilgiausius metus jaustą širdgėlą ar skausmą. Tai – vidinio apsivalymo kelionės“, – sakė aukšto rango Bažnyčios dvasininkas.
Malonių Kelyje – garsiausios keturių rajonų šventvietės
Į Šilinių atlaidus tikintieji iš Vakarų Lietuvos seniau išsirengdavo jau rugpjūčio mėnesio pabaigoje, pakeliui būtinai aplankydami garsųjį Tytuvėnų vienuolyno ir bažnyčios ansamblį. Čia esantis Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas taip pat garsėja ypatingomis malonėmis. Pasimelsti Šventųjų Laiptų koplyčioje, pajusti buvusio bernardinų vienuolyno aurą ir dabar daugelis maldininkų laiko savo pareiga. Juo labiau, kad galima apsistoti čia esančiame Piligrimų centre. O trokštantieji romantikos būtinai pasinaudoja Piligrimų centro darbuotojų organizuojamomis naktinėmis ekskursijomis po vienuolyną (apie jas „Pozicijoje“ jau rašėme išsamiau).
Malonių Kelyje yra unikali piligrimystės vieta – Kryžių kalnas, esantis už 12 km nuo Šiaulių. Apie šią šventą vietą plačiai žinoma visame krikščioniškajame pasaulyje, ypač po to, kai čia apsilankė popiežius Jonas Paulius II. Piligrimų takai į šį kalną niekuomet neužžels: juk kiekvienas, čia apsilankantis, jaučia pareigą už ką nors padėkoti Viešpačiui ar paprašyti jo malonės nelengvuose gyvenimo išbandymuose. Į Kryžių kalną piligrimai traukia iš įvairių šalių, dažniausiai prieš tai apsilankydami Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje, laikomoje piligrimystės į Kryžių kalną pradžia. Čia tikintieji tradiciškai pagarbina Šv. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslą, ne vienam dovanojusį ypatingų malonių.
Savo piligriminiais žygiais į Kryžių kalną Šiaulių katedra garsėja nuo seno. Šie žygiai rengiami įvairiomis intencijomis. Maldininkai, giedodami giesmes ir kalbėdami rožinį, atstumą nuo miesto iki šventos vietos nueina pėsčiomis. Pagal susiklosčiusią tradiciją tokie piligriminiai žygiai dažniausiai organizuojami paskutinį liepos sekmadienį, taip pat per Pasaulinę gyvybės dieną bei per Vaikų gynimo dieną.
Į Malonių Kelią jo kūrėjai taip pat yra įtraukę tokius svarbius religinius objektus, kaip Šiaulių rajone esanti Kurtuvėnų bažnyčia, Kelmės rajono Palendrių kaime įsikūręs benediktinų vienuolynas.
Piligrimystės Lietuvoje- visais aspektais platus reiškinys, tad mano paminėti faktai – tik keli štrichai iš plataus šios temos konteksto. Tiek piligriminėmis kelionėmis, tiek religiniu turizmu besidomintiems žmonėms pravartu susipažinti su šios tyrimų srities specialisto, mūsų šalies piligrimų bendrijos vadovo, Lietuvos socialinių mokslų centro darbuotojo, mokslų daktaro Dariaus Liutiko darbais. Šis mokslininkas yra vienas iš naujojo piligriminio projekto Via Grazia kūrėjų, taip pat žemėlapių rinkinio „Piligrimų keliai Lietuvoje“ rengėjas bei monografijos „Piligrimystė“ autorius. Kaip šios srities specialistui, jam tenka dažnai dalyvauti įvairiose pasaulio šalyse vykstančiuose renginiuose, kur nagrinėjami religinio turizmo klausimai. Stebėtis netenka – šiandien ne tik krikščionys, bet ir kitų konfesijų atstovai nori pristatyti savo šalių sakralinį paveldą, o per jį – ir savo kultūrą. Ir šis pažintinis aspektas ateityje dar labiau stiprės ir plėsis…
Tatjanos Ovčinikovos bei Onos Nosevičienės nuotrauos
Ar rimta „Polexito“ grėsmė?
Po Lenkijos Konstitucinio Tribunolo sprendimo dėl šalies Konstitucijos viršenybės prieš Europos Sąjungos teisę, daugybė politikų prabilo, kad tai – žingsnis „Polexito“ link. Šimtas tūkstančių žmonių išėjo į gatves gindami narystę Europos Bendrijoje, reaguoti pažadėjo ir Europos Komisija.
Kuo gali baigtis Lenkijos konfliktas su Europos Sąjunga ir kodėl tai labai svarbu Lietuvai, „LRT Aktualijų studijoje“ diskutuoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Marijuš Antonovič, buvusi Konstitucinio Teismo teisėja Toma Birmontienė, europarlamentaras liberalas Petras Auštrevičius, „Nacionalinio susivienijimo” vicepirmininkas Vytautas Sinica ir LRT radijo bendradarbis Lenkijoje Laurynas Vaičiūnas.
Spauskite paveikslėlį:
Ignas Vėgėlė. Išvadų nedarysiu tyčia: man atrodo, skaičiai patys patiekia išvadas
Ignas Vėgėlė yra Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas.
Senokai žadėjau statistinę informaciją apie Covid Delta mirtingumo rodiklius Anglijoje. Ką tik lėktuve pavyko prisėsti ir paanalizuoti. Iki šiol ne viename FB komentare medikams ir taip vadinamiems „duomenų mokslininkams“ šią lentelę viešinau, bet validžių statistinių argumentų nesulaukiau, dažniausiai – žeminantys komentarai, nukreipti į asmenį.
Pridėtoje lentelėje pateikiama Covid Delta statistika Anglijoje. Periodas pakankamai solidus išvadoms daryti: 2021 m. vasario 1 – 2021 m. rugsėjo 12 d. Komentare pateiksiu nuorodą į pilną ataskaitą. Atkreipiu dėmesį – aš papildžiau lentelę raudonais skaičiais, analizuojant pateiktą statistiką. Atskiroje nuotraukoje pridedu vakcinacijos lygį Anglijoje rugsėjo 12 dienai: tai svarbu vertinant duomenis ir lyginant juos su bendru vakcinacijos lygiu. Beje, vakcinacijos lygis Anglijoje tuo metu ir Lietuvoje šiuo metu – gana panašūs: pridedu ir Lietuvos vakcinacijos lygį. Platesnio tyrimo, ko gero, nusipelno skiepijimo palyginimas atskirose amžiaus grupėse.
Išvadų nedarysiu tyčia: man atrodo, skaičiai patys patiekia išvadas, išskyrus dvi: tas pačias, kurias kartoju nuo pat pavasario.
Per analizuojamą laikotarpį Anglijoje susirgo 278,212 vakcinuotų asmenų ir 257,357 nevakcinuotų. Iš šito skaičių prašau neskubėti daryti kokių nors išvadų, nes vakcinacijos lygis Anglijoje minėtu periodu nuolat kito: daugėjo vakcinuotų asmenų nuo itin mažo skaičiaus iki 65.6 proc. pilnai vakcinuotų. Tinkamoms išvadoms padaryti gelbėtų pilna statistika „padieniui“: PowerBI čia būtų nepamainomas.
Bet eikime prie esmės. Mirtingumas nuo Covid Delta tarp neskiepytų asmenų iki 50 metų amžiaus sudaro 0,053 procento (!) nuo visų susirgusių nepasiskiepijusių asmenų. Taip taip, ne 3 ar 5 ir net ne 1,5 procento. Tuo tarpu mirtingumas tarp paskiepytų asmenų iki 50 metų amžiaus sudaro – 0,056 (!) nuo visų susirgusių pasiskiepijusių asmenų. Skirtumas tiek nežymus, kad papildomų komentarų, spėju, nereikia.
Mirtingumas nuo Covid Delta tarp neskiepytų asmenų virš 50 metų amžiaus sudaro beveik 7 % (!) nuo visų susirgusių nepasiskiepijusių asmenų. Mirtingumas toje pat grupėje tarp pasiskiepijusių asmenų – 2,17 %, t.y. daugiau nei tris kartus mažiau.
Bendrus paskiepytų ir nepaskiepytų mirtingumo skaičius lyginti gana keblu: akivaizdu, kad mirčių skaičius didesnis tarp pasiskiepijusių dėl bendro didesnio paskiepytų asmenų skaičiaus. Bet šie skaičiai leidžia palyginti mirusių asmenų santykį (skiepyti/neskiepyti): 69,08 : 30,92 su bendru (skiepyti/neskiepyti) asmenų santykiu rugsėjo 12 dienai: 65,9 : 34,1.
Skaičiai, deja, skiepytų nenaudai. Vienintelis tai pagrindžiantis argumentas: pasiskiepijo daugiau rizikos grupėse esančių asmenų, kuriems persirgimas yra rizikingesnis. Tą, beje, rodo absoliutūs mirčių skaičiai grupėje virš 50 amžiaus.
Išvados:
1. Vyresnio amžiaus nepasiskiepijusiems asmenis COVID sukelia ženkliai didesnę letalinės baigties riziką. Mirtingumo statistiniai rodikliai jaunesnio amžiaus asmenims yra panašūs skiepytų ir neskiepytų atžvilgiu.
2. Kada Lietuvoje tokią statistiką paskelbs statistikos departamentas. Ne tą, apie įvairias 5, 10 ar 20 kartų tikimybes, kurią skelbia taip vadinami duomenų žinovai. Nepapdorotą, „žalią“ statistiką pagal amžiaus grupes. Per 28 dienas po teigiamo Covid testo.
Kartu gal ir statistiką apie mirtis per 28 dienas po skiepo („all cause mortality“). Juk tokia statistika yra, tik ji nepaskelbta. O gal aš nerandu? „Duomenų mokslininkai“ – labai laukiu tokios statistikos, skaičių lenteles skaityti mėgstu.
Auka ant dvasiškai merdėjančios valstybės altoriaus
Danutė ŠEPETYTĖ
Dailininko Rimanto DICHAVIČIAUS ir filosofo Krescencijaus STOŠKAUS pokalbis apie kultūrinę dykumą, dosniai finansuojamas patyčias iš kultūros, jos marginalizavimą bei jokiai „chebrytei” nepriklausančio menininko likimą.
Rimantas Dichavičius ir Krescencijus Stoškus. Redakcijos archyvo ir Irmanto Sidarevičiaus nuotr.
Pokalbyje minimas unikalus tiek idėjos, tiek turinio, tiek poligrafinės kokybės požiūriu leidinys – R.Dichavičiaus tritomis „Laisvės paženklinti” – gausiai iliustruotas albumas apie dailininkus, kūrusius Lietuvos valstybingumo ženklus: heraldiką, pinigus, pašto, kariuomenės, policijos, muitinės, pasienio ir kitų tarnybų žymenis, uniformas, valstybės apdovanojimus ir pan. Dailininko užmojis išties vertas nacionalinės premijos, nekalbant apie tai, kad idėja buvo įgyvendinta bemaž jo paties pinigais, gautais pardavus paveldėtą tėvų žemę.
K.STOŠKUS: Dabar stipriai kritikuojama Vyriausybė. Bet apie kultūros ministrą beveik negirdėti nė žodžio. Mat kitos ministerijos daug svarbesnės. Šiuo metu joms dar tenka grumtis su išlikimo krizėmis. Todėl jos priverstos dirbti. Ir jų klaidos, nemokšiškumas krinta visiems į akis. O kas nedirba, niekam neįdomu. Dažniausiai tūno pačios pilkiausios būtybės. Jau seniai susitaikyta, kad kultūros politika valstybės gyvenime mažai ką reiškia. Paskirsto pinigus pagal niekam nesuprantamus kriterijus – to ir užtenka. Nesvarbu, kad partinėse programose kultūra labai aukštinama, tačiau formuojant ministrų kabinetą kultūros politika paprastai visada atsiduria paskutinėje vietoje. Pakviečiamas iš draugų tarpo koks partinis žmogelis ir apdovanojamas kultūros ministro portfeliu. Nors ministrai keičiasi, bet jų požiūris į kultūrą iš esmės lieka toks pat: visai nesubalansuotas, fragmentiškas, sporadiškas, rutiniškas ir stebėtinai siauro akiračio. Ypač prastą įspūdį yra palikę pastarųjų kadencijų ministrai. Nuo seno likusi ir niekuo nemotyvuota kultūros sferų (ministerijos funkcijų) nustatymo tvarka. Liktiniu būdu jos priskiriamos ministerijos globai, kai nėra kur kitur jų dėti, arba naikinamos, kai jų vadovai miršta arba neįtinka ministrams. Šiuo metu ministerijai priskirtos visuomenės informavimo, valstybinės kalbos, tautinių mažumų politikos funkcijos, bet išbraukta nemaža anksčiau buvusių kultūros sričių.
R.DICHAVIČIUS: Galiu papasakoti, kaip „kultūra” sureagavo į pirmą tritomio „Laisvės paženklinti” knygą. Galvojau, per pusmetį ją pabaigsiu, bet sugaišau trejus metus: vos ne šimtas autorių, pusantro tūkstančio iliustracijų, dėlioji dėlioji ir galo tam nėra. Galų gale padariau, parsivežiau iš spaustuvės, džiaugsmu netveriu – negi aš čia padariau… Dalinau kaimynams artimiausiems, su taksi išvežiojau po įvairius kabinetus, nuvežiau ir Arūnui Gelūnui, jis tuo metu buvo kultūros ministras, – sekretorei perdaviau. Ji pasakė: gerai gerai, paskambinsim. Laukiu laukiu, nė iš vieno kabineto, kur buvau nuvežęs knygą, jokio garso. Iš kultūros ministro – taip pat tyla. Praėjo kokie du trys mėnesiai, sutinku jį parodos atidaryme, sakau, ministre, gal žodį tarsit apie mano knygą, nežinau, gerai ar negerai darau, gal patarimą kokį duosit. Jis pasižiūrėjo į mane, giliai įkvėpė ir pasakė: „Aš dabar ne darbe, aš dabar parodoje” ir kuti kuti išėjo pro duris. Esu ramus žmogus, bet tuo momentu man užspazmavo gerklę…
K.S.: Ko gero, gavęs knygą, jis įkišo ją į lentyną, o užkluptas nė nesuprato, ko jo klausiat.
R.D.: Atleisk jam, Viešpatie, nes jis nežino, ką daro. Galvojau, kai išeis knyga, visi mane draskys į gabalus, visi klaus, domėsis. Bet visiškai nieko – tyla. Geriau jau būtų keikę ir spjaudę. Iš tikrųjų, atrodo, kad nieko neįvyko. Paskui įsiutau ir dirbau toliau, antrą tomą padariau.
K.S.: Didžiulis ir visai valstybei be galo svarbus darbas, kuriam iš jos negauta beveik jokios paramos. Atskleiskite tą savo paslaptį ir papasakokite, kaip savo lėšomis tai įstengėte padaryti.
R.D.: Kaip kunigui per išpažintį drįstu pasakyt, nuo ko viskas prasidėjo. Sutikau vieną savo bendramokslį dailininką, nuveikusį daug gražių darbų, tarp jų ir kuriant valstybės simbolius. Šnekam šnekam ir jis manęs klausia, gal turiu „chalturkos”, nes negali susimokėt už šilumą. Jis buvo man pjedestalas, Lietuvos riteris, ir jis, įsivaizduojat, prašo „podačkės”. Buvau priblokštas – juk tai didžiausia neteisybė. Praėjo koks mėnuo, pora, gal daugiau, sutinku šviesaus atminimo dailininką Antaną Kmieliauską, pareiškiu užuojautą dėl žmonos mirties (buvau išvykęs ir laidotuvėse dalyvauti negalėjau). Palaidojau, – liūdnai pasakė jis. Mes vaikščiojome pas tą patį daktarą, iš kurio ir sužinojau, kad patys daktarai ir susimetę laidotuvėms, nes dailininkas neturėjo pinigų. Vienas atvejis, gali sakyti, atsitiktinumas, du – jau sistema, mano nuomone, kirtusi patiems kiečiausiems dailininkams. Dėl tokios neteisybės man persivertė smegenys; tą pačią dieną kilo mintis parengti knygą. Jos idėja buvo Laisvės rūbas. Laisvė turi būti matoma, jai reikia vėliavos, simbolių, paminklų. Galvojau, padarysiu ir įkišiu visiems tiems dinozaurams į dantis, kad jie gromuliuotų ir galbūt kažką suprastų, – toks buvo vidinis protestas. Bet, pasirodo, kai dykumoje šauki, garsui nėra nuo ko atsispindėti. Nieko ten nėra. Bet ir tavęs nėra.
K.S.: Jūs su Kmieliausku dvasiškai buvote labai giminingi.
R.D: Aš žmogų pajuntu iš kvėpavimo, iš pirmų jo pasakytų žodžių… Labai gerbiu savo profesiją. Kaip prie laivo šonų prikimba žuvys ir plaukia kartu po vandenynus, taip ir aš manau, kad prie šventųjų būsiu prisiplakęs, – šventesnio žmogaus, kaip Kmieliauskas, nežinau.
Gautą Nacionalinę premiją paaukojo kuriamam partizanų muziejui. Apie jį girdėjau dar iki Dailės instituto. Dar dailės mokyklą Kaune buvo pasiekusi legenda, kad Vilniuje yra labai geras piešėjas, kuris vaikšto į morgą, pjausto nabašninkus ir labai gerai išmano anatomiją. Iš tikrųjų taip ir buvo, Antanas ten yra padaręs šūsnį piešinių. Po to, kai jis iškalė šv.Kristoforą, buvo priimtas į Dailininkų sąjungą, bet kitą dieną iš jos išbrauktas, nes prisistatė KGB vyrukai: kaip galėję priimti žmogų, kuris užsiima religine propaganda. Baigęs dailės institutą, galima sakyti, 10 metų buvo su „vilko bilietu”. Portretuką kažkokį nutapys, antkapinį paminkliuką padarys, ir tai slapta, nes galėjo būti nubaustas kaip uždarbiaujantis veltėdis…
K.S.: Už neįkainojamą dovaną Lietuvos valstybei ir menui buvote pristatytas Nacionalinei kultūros ir meno premijai. Bet ekspertų ir komisijos išvada nebuvo palanki. Nešališkus žmones tai nustebino. Susidomėjau ir aš. Nemažai tyrinėjau premijuotųjų sąrašą, bet neradau nė vieno kito tokio darbo, kuris labiau atitiktų šioms premijoms keliamus reikalavimus. Spėju, kad šiuo didžiuliu darbu tikriausiai tik įsigijote priešų. Jūs pats stebėtinai nejaučiate savo kolegoms pavydo ir labai pagarbiai juos visad pristatote. Bet juk ne visi tokie menininkai. Pagaliau galėjote gauti nacionalinę premiją ir už viso gyvenimo nuopelnus. Nors, tiesą sakant, šis kelias nė kiek ne mažiau duobėtas. Dar pačioje Nepriklausomybės pradžioje grupė vidutinybių, prilindusių prie valdžios, sukombinavo tik sau pritaikytas taisykles. Pagal jas pakanka per 7-erius metus padaryti kokį madingą niekutį ir surasti kokį trejetą įtakingų „stūmėjų”. Pagal jas nusipelnę kultūros kūrėjai buvo prileidžiami tik išimties tvarka. Iš pradžių po vieną, o vėliau po du. Maestro, kaip jūs turėjote jaustis „konkuruodamas” su tokia publika, kuri buvo apdovanojama vadovaujantis atsitiktine mada, politiniais motyvais, tik gerų bičiulių parama ir pan. Turėjote iliuzijų?
R.D.: Nelabai aš turėjau iliuzijų, nes galvoju, jei pats būčiau toje komisijoje ir man reikėtų spręst, duot premiją muzikui ar neduot, galėčiau vadovautis vien savo simpatijomis. Turbūt panašiai elgiasi ir komisijos nariai, būdami tik vienos srities profesionalai. Na, o jeigu esi užgyvenęs kokį nors priešą savo srityje ir komisijoje sėdi jis arba jo draugelis, palaikymo nesitikėk. Vargu ar mane paremtų tas, kuris nepateko į mano knygą.
K.S.: Neįtikot ir valdžiai, ir kai kuriems savo kolegoms: Lietuvoje yra keli tūkstančiai dailininkų, o į jūsų tritomį pateko apie du šimtus.
R.D.: Dailininkų gal ir yra tiek, bet Sąjungos narių yra pusantro tūkstančio. Per tuos metus, kai dirbau prie knygos, keliasdešimt jų iškeliavo į kitą pasaulį… Jeigu darysi tik tiek, kiek liepta, praeisi ir būsi pamirštas, bet jeigu tu dar kruti, dar bandai daryti kažką savo, dažniausiai būsi kaltas… Pagaliau, jei vieną giri, kitas, kurį nutyli, jau įsižeidė. Kai kurie supyko, kad per mažai puslapių jiems knygoje buvo skirta, kiti piktinosi, kas man davė teisę rūšiuoti žmones? Sakau, – aš nerūšiuoju, žiūrėk „Laisvės paženklinti” paantraštę: „dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei”, esu linkęs sudėti visus, kurie bent šiaudu prisidėjo… Dar kitiems nesuprantama, kam albume atsirado Sibiro kalinių ir tremtinių vietų žemėlapis, esą jis kenkia knygos stiliui.
K.S.: Taip, jūs vaizdžiai parodote, kad ne tik jūs, ne tik visi tremtiniai ir kaliniai, bet ir visa Lietuva išsilaisvina, išeidama iš šios imperijos žemėlapio. Toliau albumas-studija pradeda pasakojimą apie visokeriopą meno kūrėjų įsitraukimą į Lietuvos valstybės atkūrimo procesą. Žodžiu, enciklopediškai apie visas ženklų sistemas, kurių reikėjo atgimstančiai valstybei. Tokio veikalo nebuvo įmanoma įvertinti nei pagal grynai politinius, nei pagal estetinius, nei pagal religinius, nei pagal istorinius kriterijus. O to universalumo vertintojai, kaip tik ir neįstengė suprasti. Bet būtų be galo sunku patikėti, kad šis didžiulis, išradingas, ypatingai puošnus, informatyvus ir vieno iš talentingiausių menininkų pasišventimu sukurtas veikalas bus tikrai paskutinė auka ant dvasiškai merdėjančios valstybės altoriaus. Vien dėl to man atrodo yra neteisinga, kai visą gyvenimą savo šalies kultūrai ištikimai tarnavę ir daugiausiai nusipelnę kūrėjai iki šiol tebėra įnamiai, nes iš jų atimta užtarnauta teisė turėti savo nacionalines premijas. Tokių premijų atrinkime turėtų dalyvauti visi Lietuvos žmonės. Be šios teisės ilgai liko „nepastebėtos” iškiliausios Lietuvos asmenybės: Justinas Marcinkevičius, Rūta Staliliūnaitė, Povilas Mataitis su Dalia Mataitiene, Virgilijus Noreika, Vytautas Žebriūnas, Donatas Banionis, Jonas Gricius, Regimantas Adomaitis, Leopoldas Digrys, Birutė Žilytė, Gytis Lukšas, Eglė Gabrėnaitė. Jų vietas iki šiol yra užėmusios ne tik atsitiktinės vidutinybės, bet ir popso bei kontrkultūros platintojai, ciniški kultūros neigėjai, niekintojai ir naikintojai. Kultūros premijos – už kultūros naikinimą.
Puikiai skamba. O tas tolygu patyčioms ir iš labiausiai savo šaliai nusipelniusių žmonių. Ne tik gėdinga, bet ir be galo kenksminga visai kultūrai, kai valstybė moka didelius pinigus už patyčias iš kultūros, bet trūksta lėšų iškiliausioms asmenybėms įvertinti ir paremti. Anot antikos išminčiaus Antisteno „<…> Valstybės žūva tada, kai jau negali atskirti gerų žmonių nuo blogų.”
A. Širinskienė: Situacija ima panašėti į puotą maro metu
Portalui Delfi.lt paskelbus informaciją, kad Sveikatos apsaugos ministerija už valstybės lėšas pirko prabangią ministro Arūno Dulkio bei jo komandos fotosesiją, valstybės mokesčių mokėtojams atsiėjusią per 5000 eurų, Seimo narė Agnė Širinskienė ragina A. Dulkį išviešinti šios fotosesijos nuotraukas.
„Ypač sudėtingoje situacijoje, kai reikėtų visas lėšas investuoti į nuo COVID-19 mirštančių žmonių gelbėjimą – mirštamumas pas mus vienas didžiausių Europoje, ministras samdosi visažistus ir prabangius fotografus. Už 102 nuotraukas sumokama per 5000 eurų. Įvertinus tai, kad visuomenė turi teisę žinoti, kaip panaudojami mokesčių mokėtojų pinigai, kreipiausi į ministrą A. Dulkį prašydama išviešinti prabangios fotosesijos nuotraukas“, – sako Seimo narė Agnė Širinskienė.
A. Širinskienė pastebi, kad daugybė pirkimų, pradedant skirtais kovai su pandemija ir baigiant susijusiais su fizinio barjero su Baltarusija statybai daromi iš rezervinių bei netgi skolintų lėšų.
„Vyriausybė planuoja didinti mokesčius, mūsų valstybės skolas turės grąžinti ateities kartos ir tuo pat metu sveikatos apsaugos ministerija perka laidas, kuriose reklamuojasi ministro patarėjai, darosi brangias fotosesijas.
Situacija ima panašėti į puotą maro metu, kada nesuvokiama, kas vyksta aplink ir kokia sudėtinga situacija, o tiesiog džiaugiamasi, kad esama valdžioje ir galima neribotai leisti visų mūsų pinigus. Žadėta nauja politinė kultūra, panašu, kad tampa neatsakingo lėšų leidimo kultūra“, – pabrėžia Seimo narė.
Artimiausiame Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje Seimo narė A. Širinskienė žada inicijuoti Sveikatos apsaugos ministerijos vykdytų viešinimui skirtų viešųjų pirkimų peržiūrą.
„Gali būti, kad keli pastaruoju metu paaiškėję epizodai – tai tam tikros sistemos dalis, todėl reikia identifikuoti silpnąsias sistemos vietas, taip užtikrinant, kad tokios situacijos, kurių skaidrumu galima pagrįstai abejotų, ateityje daugiau nepasikartotų“, – sako Seimo narė A. Širinskienė.
Ir vėl tie velnio „kringeliai“ QWX
Seimui jau ne vieną dešimtmetį vis begrasinant „pagerinti“ mūsų rašybą (kurią, beje, jau prieš 130 metų sutvarkė V. Kudirka su J. Jablonskiu ir kurių nubrėžtą liniją sugebėjome išlaikyti per visas 20-tojo amžiaus negandas), atėjo laikas ir mūsų laidoje pakalbėti apie legendomis apipintas raideles QWX.
Vieni mano, kad jos nelietuviškos ir sugriaus lietuvių kalbą, kiti supranta, kad jos lietuvių kalboje yra nuo seno ir greičiausiai bus toliau, treti apskritai iš to savo politiką sugeba pasidaryti. O kaip yra iš tikrųjų?
Atsakyti į šį klausimą ir pasamprotauti apie mūsų rašybos tvirtybę bei kismą imasi du universiteto dėstytojai – Antanas Smetona ir Vytautas Sinica. Studentei Samantai Kietytei teks arbitro vaidmuo – pamėgins atskleisti ginčo tuštybę ir suskaičiuoti guzus.
„Prie Smetonos“. Žinių radijas ir Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas.