2025-05-11, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 928

Anglijoje krikščionys tėvai kovoja su transseksualumo ideologijos propagavimu pradinėse mokyklose

Redakcija
-
0

Nigelas (Naidželas) ir Sally Rowe (Sali Rou) iš Kornvalio (Anglija) kreipėsi į teismą dėl šalies Švietimo departamento atsisakymo įsikišti į jų bylą ir, jų nuomone, nesugebėjimo apsaugoti vaikus nuo žalingos translytiškumo ideologijos.

Krikščionys tėvai imasi teisinių veiksmų prieš vyriausybę dėl pradinėse mokyklose visoje šalyje taikomų transseksualumo gairių, dėl kurių šeima net turėjo pradėti mokyti savo vaikus namuose.

Pastaruosius ketverius metus jie mokė savo sūnus namuose po to, kai atsiėmė juos iš Anglikonų Bažnyčios pradinės mokyklos dėl teigiamo požiūrio į mokinį, kuris pradėjo dėvėti sukneles ir tapatintis su moterimis.

Jų susirūpinimas susijęs su Kornvalio mokyklų translytiškumo gairėmis, kuriose mokyklos skatinamos be jokių abejonių priimti persirenginėjimą ir lyties keitimą.

Rowesų šeima sako, kad jie išsakė savo susirūpinimą mokyklos direktoriui, tačiau jiems buvo pasakyta, kad vaiko noras keisti lytį turėtų būti priimtinas.

Mokykla nereikalavo jokių ataskaitų ar oficialaus medicininio ar psichologinio vaiko įvertinimo, o mokyklos politikoje, skirtoje kovoti su „transfobišku elgesiu”, buvo reikalaujama vartoti pageidaujamus įvardžius.

Rowesai pateikė oficialų skundą Švietimo ministerijai, ragindami Švietimo sekretorių įsikišti į jų bylą ir peržiūrėti Kornvalio gairių taikymą pradinėse mokyklose.

Liepos mėn. ministerija atmetė jų prašymą ir nurodė, kad: „Valstybės sekretorius nerado jokių įrodymų, kad mokyklos veiksmai tuo metu kėlė pavojų kuriam nors mokyklos vaikui, įskaitant du pono ir ponios Rowe sūnus. Išnagrinėti įrodymai taip pat rodo, kad mokyklos požiūris į lytinę tapatybę buvo orientuotas į mokinių gerovę.”

Ponas Rowe sakė, kad jie ėmėsi teisinių veiksmų „sunkia širdimi… matydami, kaip ši problema paaštrėjo”.

Jis paragino „pakeisti politiką, kad vaikai būtų apsaugoti nuo šališkos medžiagos, vedančios juos negrįžtamos žalos keliu”.

„Kalbama ne tik apie berniukus, dėvinčius sukneles. Šis atvejis susijęs su ideologija, kuri dabar įsitvirtinusi mokyklose, vietos valdžios institucijose ir Anglikonų Bažnyčios vadovybėje, ir daro rimtą ilgalaikę žalą tūkstančiams vaikų”, – sakė jis.

„Manome, kad neteisinga skatinti labai mažus vaikus priimti transseksualumą. Berniukai yra berniukai, o mergaitės yra mergaitės. Lyčių disforija yra tai, ką mes, krikščionys, turime spręsti su meile ir užuojauta, bet ne pradinės mokyklos aplinkoje”, – sakė jis ir pridūrė, kad „vyriausybei turi būti mestas iššūkis”.

Ponia Rowe sakė: „Mums nebuvo kito pasirinkimo, kaip tik mokyti savo vaikus namuose. Mes ir mūsų sūnūs turėjome arba sutikti su tuo, kas, mūsų manymu, yra melas, arba būti pavadinti „transfobais”. Esant tokiai politikai ir požiūriui, Bibliją tikintiems krikščionims neįmanoma auklėti savo vaikų pagal savo įsitikinimus”, – sakė ji ir pridūrė, – „Mes buvome palaiminti, kad mokymasis namuose mūsų vaikams buvo teigiama patirtis, tačiau esame susirūpinę dėl kitų šeimų, kurios negali mokyti namuose ir yra priverstos rizikuoti, kad jų vaikai bus indoktrinuojami pagal šias gaires”.

„Šešerių metų vaikai negali priimti sprendimų, pavyzdžiui, balsuoti ar pasidaryti tatuiruotę, todėl amoralu manyti, kad jie gali priimti tokius gyvenimą keičiančius sprendimus tokiame jauname amžiuje. Kaip visuomenė esame pašaukti saugoti vaikus, o šiomis gairėmis pradinėse mokyklose diegiama kultūra siekiama priešingo tikslo.”

Porą jų byloje remia Krikščionių teisės centras („Christian Legal Centre”).

Vykdomoji jo direktorė Andrea Williams sakė: „Nepaisant visų įspėjimų, pateiktų jų istorijoje, trans ideologija ir toliau nenumaldomai skverbiasi į mūsų mokyklų ir visuomenės struktūrą. Panašu, kad tiesa ir triuškinantys tėvų bei jų vaikų, kuriems buvo padaryta žala, liudijimai nesulaukia atgarsio nei vyriausybėje, nei švietimo institucijose”, – sakė ji. „Pažeidžiamais vaikais naudojamasi kaip pėstininkais, ir jie toliau bus labiausiai skriaudžiami”.

„Gaila, kad krikščionys tėvai, norintys auklėti savo vaikus pagal savo krikščioniškus įsitikinimus, negali pasitikėti valstybiniu švietimu, kad jis bus jiems palankus.

„Mes palaikysime Rowesų šeimą, nes jie ir toliau sieks pažeidžiamų vaikų gerovės, teisingumo ir apsaugos pradinėse mokyklose.”

Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Jėzaus mokinystė – XXVIV eilinis sekmadienis

Redakcija
-
0
Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Jėzaus mokinystė – XXVIV eilinis sekmadienis

Pradėjęs skelbti gerąją naujieną, Jėzus pakvietė dvylika vyrų tapti jo mokiniais – pagelbėti skelbiant karalystės Evangeliją, o po jo mirties ir prisikėlimo – tęsiant pradėtą misiją. Pakviesti mokiniai matė Jėzaus daromus stebuklus, kaip jų Mokytojui paklūsta gamtos jėgos ir demonai, ir vylėsi, kad jis, tikriausiai, taps tautos vadu ir išgelbės Izraelį iš romėnų jungo. Slapta ne vienas iš mokinių pasvajodavo, kokią vietą jie užims, kai Jėzus atkurs Izraelio karalystę.

Kartą kelyje Jėzus pastebėjo mokinius, karštai dėl kažko besiginčijančius, ir paklausė, apie ką jie tarpusavyje kalbėjo. Mokiniai susigėdę tylėjo, nes jie ginčijosi, kuris iš jų yra svarbiausias. Tuomet Jėzus tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ (Mk 9, 35).

Keliaujant į Jeruzalę Jėzus kalbėjo: „Jeruzalėje Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels“ (Mk 10, 33–34).

Aiškiau pasakyti tiesiog nebuvo galima, bet Jėzaus mokiniai elgėsi, tarsi būtų neišgirdę Mokytojo žodžių. Du iš jų – Jokūbas ir Jonas – priėjo prie Jėzaus ir paprašė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ (Mk 10, 37). Jie norėjo būti pirmieji ir svarbiausi. Tačiau šito norėjo ir likusieji Jėzaus mokiniai, todėl išgirdę, ko prašė Jokūbas ir Jonas, labai ant jų supyko (plg. Mk 10, 41).

Mokinių prašymas būti Mokytojo šlovės centre buvo proga Jėzui paaiškinti, kad Dievo karalystėje nebus vietos tuščiai garbei ir pirmavimui, nes esminiai jos elementai bus meilė ir nuolankus tarnavimas: „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas“ (Mk 10, 43–44). Jėzus kvietė mokinius: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11, 29).

Dievo karalystėje labiausiai bus vertinamas romumas ir nuolanki tarnystė. Jėzus šito ne tik mokė, bet ir paliko neįkainojamą pavyzdį, apie kurį apaštalas Paulius taip rašė: „Jėzus Kristus, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6–9).

Tačiau Jėzaus mokiniai tik pamažu perpras Dievo karalystės pamatinius dėsnius. Pirma reikės pamatyti Jėzaus pažeminimą, kančią bei mirtį ir Sekminėse gauti Šventosios Dvasios dovanas.

Prašykime Šventosios Dvasios malonės, kad aiškiai suvoktume, jog romumas ir nuolankumas yra ne kažkoks lepšiškumas, bet Jėzaus mokinio brandumo ir tvirtumo ženklas. Jėzaus mokinys visuomet turi remtis ne savo išmintimi ir jėga, bet savo gyvenimo kelią visiškai patikėti Viešpačiui.

Pažangą dvasiniame gyvenime galime daryti tik tuomet, kai aiškiai suvokiame, ko labiausiai mums reikia.

Per krikštą mes visi esame pašaukti būti Jėzaus mokiniais ir dangaus Tėvo sūnumis bei dukromis. Mūsų mokinystė primygtinai reikalauja įsisavinti pagrindinius Jėzaus mokinio bruožus – romumą ir nuolankumą, bet tai nelengva. Mes dažnai būname labai panašūs į anuos Jėzaus mokinius – vis veržiamės į priekį ir norime būti labai svarbūs. Net darydami gerus darbus, nepajėgiame išlaikyti romumo; sutikę mažiausias kliūtis, pykstame ir kaltiname, koks sugedęs pasaulis, niekas nenori mūsų klausyti ir keistis į gera. Dar sunkiau pripažinti, kai klystame ir nusidedame.

Pažangą dvasiniame gyvenime galime daryti tik tuomet, kai aiškiai suvokiame, ko labiausiai mums reikia. Todėl dažnai turime save klausti: ar mokausi iš Jėzaus romumo savo darbuose bei siekiuose? Ar nepasiduodu tuščiai puikybei, siekdamas ne tiek pasitarnauti Dievo karalystės augimui, kiek iškelti ant pjedestalo savo asmenį: žiūrėkite, koks esu šaunuolis!

Maldoje dažnai išsakykime kaip svarbiausią prašymą: Jėzau, romus ir nuolankios širdies, padaryk mano širdį panašią į savo širdį.

 

Aleksandras Nemunaitis. Šimašiaus karas prieš automobilius Vilniuje

Redakcija
-
1

Turbūt kiekvienas vilnietis, mieste gyvenantis bent kelis metus, suskaičiuotų daug miesto atstovų iniciatyvų keisti transporto sistemą, savivaldybės siūlymus persėsti iš asmeninio automobilio į viešąjį transportą ir alternatyvių transporto priemonių propagandą?

„Statyk ir važiuok“ aikštelių ne itin logiškose vietose projektas atrodo lyg tiesiog nepavykęs bandymas išpopuliarinti naujus greituosius autobusus, o štai net visiems įsiminusi Artūro Zuoko laikų oranžinių dviračių akcija atrodo naiviai, palyginti su šiandien įgyvendinamomis Remigijaus Šimašiaus reformomis, kai Senamiestyje įvedamas kilpinis eismas, ketinama apmokestinti antro šeimos automobilio stovėjimą netgi savo kieme, siaurinamų gatvių sąskaita plečiami dviračių takai.

Pastarųjų plėtra miestas itin giriasi – sostinės savivaldybė dar metų pradžioje suskaičiavo 120 km raudonos spalvos asfalto dviračių takų bei numatė nutiesti dar porą dešimčių šiemet. Merui, į darbą važiuojančiam dviem ratais – šventė, ne kitaip. Ir čia jau aiškiai matyti, kad vaikų vežimas į mokyklą buvo ne jo pareiga (dabar jau buvusioje) šeimoje, juk dviračiu vežti bent du vaikus su jų kuprinėmis turėtų būt nemenkas iššūkis minant sostinės kalvomis.

Prieš beveik mėnesį meras, kartu su susisiekimo ministru paskelbė, kad kai kuriose Vilniaus gatvėse greitis bus ribojamas iki 30km/h, o kai kurios kitos gatvės bus tiesiog atimtos iš automobilių vairuotojų ir atiduotos dviratininkams. Mero teigimu „mieste turime tilpti visi“, tačiau ar jo komanda su Vilniaus miesto vyriausiuoju miesto inžinieriumi Antonu Nikitinu, neturinčiu inžinerinio diplomo, įvertino gatvių pralaidumą?

Juk kiek vilniečių tenka vėluoti į darbą kamštyje praleidus valandą ar pusantros, kuomet pusė miesto užsikemša dėl vienintelės menkos avarijos Geležinio vilko gatvėje pavyzdžiui, ties Seimo tuneliu.

Kasmet miestiečių pasipiktinimo sulaukia į intensyvų srautą kiekvieną rugsėjį įsiliejantys atvykėliai – studentai. Tačiau reiktų nepamiršti, kad rugsėjį į švietimo įstaigas sugrįžta ir moksleiviai, kuriuos kas rytą vežioja „mamataksi“ ar „tėtistaksi“. Visa tai – pasekmė normalios infrastruktūros trūkumo – kam vežt vaikus į švietimo įstaigą kitame miesto gale, kai jie gali tai daryti visai čia pat – greta namų esančioje mokykloje ar darželyje. Tad peršasi išvada, kad Vilniuje pageidaujami tik bevaikiai dviratininkai.

Baltupių mikrorajone siaurinama Didlaukio g., bet tuo pačiu plečiami dviračių takai, lyg pamirštant, kad Lietuvoje yra netrumpas laikotarpis metuose, kai dviratininkų skaičius sumažėja iki minimumo. Plečiant dviračių takus neretai apgadinamos brandžių medžių šaknys.

Negaliu nepaminėti ir Naugarduko g. „projekto“, kur vietoje automobilių parkingo vietų įrenginėjamos keistos konstrukcijos, kur neva turėtume ilsėtis, kvėpuodami miesto dulkėmis. Po šio projekto dar daugiau gatvių Naujamiestyje siaurinamos, teigiant, kad taip automobiliai važiuos lėčiau, atsiras žalių zonų ir neva bus švaresnis oras.

O ar kas apskaičiavo, kiek dėl tokio lėtesnio važiavimo susidarys daugiau kamščių ir dar daugiau automobilių, ilgiau degindami kurą, į aplinką išskirs daugiau dujų?

Bet meras su komanda ir čia sakosi radę sprendimą ir kviečia miestiečius užsodinti sostinę augalais. Tarp jų – ir invaziniais, už kurių sodinimą gresia baudos.

Vidas Rachlevičius. Viešai ir aiškiai pripažįstama, kad tai yra ideologinis apsisprendimas

Redakcija
-
0

Lietuva, būdama Europos užkampis, ilgą laiką buvo santykinės ramybės zonoje. Turiu galvoje Europoje ir JAV vykstančius nuožmius kultūrinius karus, o tiksliau – šliaužiančią neomarksistinę diktatūrą ir bandymus priešintis jai. Jos tikslas yra visiškai aiškus ir ne kartą įvardytas – ne kariniais perversmais ar smurtu, o kultūrinėmis priemonėmis sunaikinti kapitalizmą ir Vakarų civilizaciją. Jokia paslaptis, kad už viso to stovi Davoso elitas – Klausas Schwabas & Co., interneto milžinės, globalus kapitalas, G. Sorosas ir jo aplinka, kurie jau yra nupiešę ir paskelbę naujos pasaulinės tvarkos – diktatūros kontūrus. Didžioji meinstryminė žiniasklaida, kontroliuojama šių grupių, suprantama, apie tai nerašo, o jei kur nors kas nors pasisako šia tema, tai iškart nuo grandinių paleidžiami fact-checker‘iai, kurie copy-paste principu iš tų pačių paruoštukų „demaskuoja“ sąmokslo teorijas.

Provincialiai Lietuvai praktiškai nerūpėjo kaip toli šiuo klausimu pasistūmėta Vakaruose, ką visa tai reiškia, apie tai nerašo ir mūsų žiniasklaida. Nors didžiųjų mūšių kanonados aidi kitur, bet jų aidas jau atsirito iki Lietuvos. Kaip visada, dauguma nesuprato ir iki šiol nesupranta, kad, regis, visai menki dalykai yra didelių planų sudėtinė dalis, visuomenės nuomonės tyrimas ir reakcijos zondavimas. Prasidėjo visiškai smulkūs, bet pirmąkart vieši vaivorykštinio suoliuko ir vaivorykštinės perėjos mūšiai. Reikia suprasti, kad mūsų neomarksistinė kariauna – Laisvės partija, didelė dalis TS-LKD ir visokiausio „progresyvaus“ jaunimėlio grupės tikrai neveikia pagal kažkokį iš kažkur jiems nuleistą planą, jie tiesiog jau yra ideologiškai apdoroti ir suformuoti neomarksistinio fronto kariai, ir veikia savarankiškai – kopijuoja vakarietišką patirtį, kur tai jau seniai praeitas etapas.

Didelė dalis politikų, vadinamųjų politikos mokslininkų ar viešosios erdvės komentatorių yra paprasti naudos gavėjai, prisitaikėliai ir kolaborantai. Ir štai dar viena bomba – Vilniaus Universiteto lyčiai jautrios kalbos gairės. Ir vėl dauguma nesupranta, kas įvyko, o svarbiausia – kas bus toliau. Reikia atkreipti dėmesį į kelis svarbiausius dalykus.

Pirma: viešai ir aiškiai pripažįstama, kad tai yra ideologinis apsisprendimas. Taigi, VU vadovybė viešai pripažįsta, kad tai yra politiškai orientuota ir ideologizuota progresyviojo liberalizmo ideologiją išpažįstanti institucija. Su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Antra: kaip ir daugelis kitų šliaužiančio neomarksizmo iniciatyvų, dokumentas atsirado tarsi iš niekur. Mes nežinome, kas jį inicijavo, kiek man žinoma, apie jį VU nebuvo jokios viešos diskusijos. Taigi, jis nuleistas iš viršaus. FB vyksta naivios diskusijos, kad tai tarsi neprivaloma, tai tik įsipareigojimas, esą tai nieko nekeičia. Kiti mokyti žmonės rašo, kad jei VU susiduria su sunkumais kažką vadinti ponia ar ponas, tai lietuvių kalboje yra seniai primirštas žodis Tamsta / Tamstos. Jis neutralus lyties požiūriu“.

Kokios problemos? O jos didelės ir esminės. Nereikia būti pranašu, kad suvoktum, jog tai tik pirmas žingsnis siekiant paversti VU didele smegenų plovykla, kuri tiražuotų naujojo ideologinio fronto karius ir rėmėjus. Neabejoju, kad panašios iniciatyvos netrukus atsiras ir kitose aukštosiose mokyklose. Neomarksizmui reikalingi mokyti kvailiai su iniciatyva – savo galva negalvojančių, niekuo neabejojančių ir besąlygiškai „mokslu“ bei visais kitais jiems pakišamais dalykais tikinčiųjų kariuomenė, kuri veiks įvairiose gyvenimo srityse. Tai yra armonaičių, šimašių ir gabrielių elektoratas.

Kaip atrodys Lietuva, kai jie užvaldys viską, spręskite patys. Kas toliau? Toliau VU žingsnis po žingsnio vyks tai, kas jau yra įvykę, pavyzdžiui, daugumoje Britanijos ar JAV universitetų. Radikalių kairiųjų užvaldytos studentų organizacijos spręs, kurie dėstytojai yra geri, o kurie blogi, kas gali kalbėti „diskusijų“ klubuose, o kas ne, kurios disciplinos tinkamos, o kurių reikia atsisakyti ir t.t Beje, tokių precedentų jau yra VU TSPMI.

Štai vienos didžiausių Britanijos šakinių profsąjungų Universitetų ir kolegijų sąjungos (UCU) Edinburgo skyrius socialinėje žiniasklaidoje dar kartą patvirtino savo poziciją dėl „transintegracijos“, pareikšdamas, kad „išsivadavimas negali būti grindžiamas atskirtimi“. Šiuo atveju „tikintys mokslu“ kalba apie… transrasiškumą. Tai reškia, kad žmonės gali save identifikuoti kaip kitą rasę. Šios naujos beprotybės formos pradžia yra 2019 m. dokumentas „UCU pozicija dėl trans įtraukties“, kuriame profsąjunga teigė, kad jos nariai gali save identifikuoti kaip „juodus, neįgalius, LGBT+ ar moteris“.

Žiniasklaidos šaltiniai teigia, kad „profsąjungos filialas naudojamas kaip ideologinio kryžiaus žygio platforma, o Edinburgo universiteto vadovybė tam nesipriešina“. Profesinė sąjunga teigė, kad yra (kaip ir VU dokumente) įsipareigojusi laikytis „tarpsektorinio požiūrio visame savo darbe“. Paprasta kalba tai reiškia, kad profesinė sąjunga leido savo nariams identifikuoti save kaip juodaodžius bei neįgaliuosius ir tam nereikia nei „mokslinių“ argumentų, nei kokių nors kitų įrodymų.

Tai tiesiog asmens apsisprendimas. Pirmą kartą toks apsisprendimas sulaukė tarptautinio dėmesio po to, kai biologiškai baltaodė (abu tėvai baltieji) Amerikos skyriaus žmogaus teisių organizacijos NAACP prezidentė Rachel Dolezal apsiskelbė juodaode. Ji tuomet vartojo progresyviojo liberalizmo štampą, kad „rasė yra socialinis konstruktas“. Vėliau ji pasikeitė vardą ir tapo Nkechi Amare Diallo, kildinamą iš Vakarų Afrikos, reiškiantį „Dievo dovana“. Visai neseniai britų interneto asmenybė Oli London paskelbė, kad po daugybės plastinių operacijų baigė perėjimo baltaodžio į azijietį procesą ir tapo … korėjiete ar korėjiečiu, atleiskit, nesusigaudau, nes tas žmogus yra ne tik transeksualas, bet ir „transracial“, o kreiptis į jį (ją) reikia tik „they/them/Korean/Jimin”.

Vytautas Radžvilas. Mokytojos žodis: mokykla turi tarnauti Lietuvai!

Redakcija
-
4
Vytautas Radžvilas. Mokytojos žodis: mokykla turi tarnauti Lietuvai!

Nacionalinio susivienijimo bendražygės Alinos Laučienės mintys turėtų pasiekti ne tik kiekvieną Lietuvos mokytoją. Jos beldžiasi į kiekvieno mūsų Tautos ir šalies žmogaus, nepraradusio sąžinės ir jaučiančio atsakomybę už jaunosios kartos ir visos Lietuvos ateitį, protą ir širdį.

Milžinišką patirtį ir meistriškumą sukaupusi anglų kalbos mokytoja metodininkė priklauso sparčiai nykstančiam būriui Tikrų Mokytojų, kurie sugeba daryti stebuklus savo profesinės veiklos srityje.

Ilgametė mokytoja drąsiai dėdavo į stalčių nurodymus ir instrukcijas, kuriuos nesustabdomu srautu savo kabinetuose karštligiškai kurpia jokio sąlyčio su mokyklos gyvenimo tikrove neturintys ir mokytojo duonos neragavę švietimo valdininkai ir prievaizdai. Tik todėl savarankiškai ir išradingai dirbanti mokytoja ir šiandien gali sėkmingai mokyti anglų kalbos ir užpildyti žinių spragas net mokiniams, su kuriais susidūręs kitas kolega greičiausiai beviltiškai nuleistų rankas.

Kaip tik tokie didžiulę praktinio darbo mokykloje patirtį sukaupę ir turintys skvarbią įžvalgą mokytojai gali geriausiai matyti ir tiksliausiai įvardyti šių dienų mokyklą kamuojančias sunkias ligas ir jų paliekamas piktžaizdes. Pagrindinė Alinos Laučienės straipsnio mintis yra aiškus ir griežtas įspėjimas nemąstantiems veikėjams, kurių bemintės ir chaotiškos „reformos“ pavertė mokyklą griuvėsiais.

Nepadės jokios mokyklų tinklo pertvarkos ir „optimizavimai“, jokios tariamai šiuolaikiškos metodinės inovacijos, kol nebus atsakytą į pirmąjį kertinį klausimą: kam privalo tarnauti mūsų mokykla?

Šiandien ji iš esmės ruošia beveidę ir dažniausiai prastai parengtą darbo jėgą globaliai tos jėgos rinkai. Ugdo ne sąmoningus ir patriotiškus būsimuosius valstybės piliečius ir statytojus. Formuoja bešaknius klajūnus ir būsimuosius perėjūnus, kuriems neskiepijamos ir lieka svetimos padorumo, sąžinės, Tėvynės sąvokos. Lengvo gyvenimo ieškotojus, kurie vadovaujasi principu „kur gerai – ten tėvynė“.

Į antrą pamatinį klausimą, kas turi būti mokyklos atsinaujinimo ir atsigavimo atspirties taškas ir visų reformų centras, bus atsakyta straipsnio tęsinyje.

I dalį skaitykite ČIA.

Vytautas Sinica. Tarptautinis veikimas prieš savo valstybę

Redakcija
-
2

Kaip atrodo tarptautinis veikimas prieš savo valstybę, ją šmeižiant? Sunku būtų rasti geresnį pavyzdį. Matas Maldeikis iš TS-LKD frakcijos rašo ir rašo angliškai, taigi užsieniui, kad Lietuvos prezidentas gina nacių kolaborantus. Pavilionio pavyzdys, užsieniui juodinant prezidentą ir per jį Lietuvą, aiškiai užkrečiantis.

Spėju, kad minint kažkokį nacių kolaborantą kalbama apie Joną Noreiką, dėl kurio vienintelio iš tuo neteisingai kaltinamų rezistentų Nausėda yra pasisakęs. Tad tuo pačiu ne tik šmeižiama Lietuva, bet ir atskleidžiamas požiūris į lakmusu tapusią Lietuvos laisvės kovų asmenybę.

Patriotinė partija, valstybinis mąstymas, Sąjūdžio idealų tąsa. Yra žmonių, kurie tuo vis dar tiki…

A. Mozeris. KT nustato, jog Vyriausybės nutarimas prieštarauja Konstitucijai, bet leidžia veikti daugiau nei metus!

Redakcija
-
0

2021 spalio 15 dienos nutarimu Konstitucinis Teismas (KT) pripažino, kad Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 53 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams prieštarauja: Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, Farmacijos įstatymo 57 straipsnio 2 dalies nuostatos, jų pagrindu priimtas Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarimas ir juo patvirtintas Aprašas.

Kuo šis KT nutarimas svarbus ir, kodėl jį noriu pakomentuoti?

Visų pirma, sakau – puiku! Puiku, nes KT dar kartą patvirtino, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, be kita ko, reiškiančios, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos, todėl Seimas – įstatymų leidėjas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgaliojimų perimti.

Kitaip tariant, KT dar kartą (žinoma, netiesiogiai, nes tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyku) patvirtino, kad ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (toje jo dalyje, kuri nustato ūkinės veiklos, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo, asmens judėjimo laisvės ribojimus) prieštarauja Konstitucijai. Tikrai neįsivaizduoju, kad byloje dėl aptariamo Vyriausybės nutarimo (o ji tikrai bus) KT galėtų priimti kitokį nutarimą.

Kita vertus KT šiandieną taip pat nutarė, kad 2021 m. spalio 15 d. priimtas teismo nutarimas Teisės aktų registre bus paskelbtas tik… 2023 m. sausio 2 d… Ne, aš tikrai nesuklydau – daugiau nei po metų!

Reziumė?

Pirma, KT nustato, jog įstatymas ir Vyriausybės nutarimas prieštarauja Konstitucijai, tačiau ir toliau savo neveikimu leidžia daugiau nei metus laiko (!!!) šiais teisės aktais vadovautis, kadangi jie iš teisės sistemos bus išimti tik tada, kai šios dienos KT nutarimas bus paskelbtas Teisės aktų registre, t. y. tik 2023 m. sausio mėn.

Antra, dabar bandau įsivaizduoti, koks galėtų būti KT nutarimas būsimoje byloje dėl Vyriausybės nutarimo „Dėl ekstremaliosios situacijos paskelbimo“…

Na, jis galėtų būti maždaug toks:

„KT nutaria pripažinti, kad Vyriausybės nutarimas „Dėl ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ prieštarauja Konstitucijai. KT taip pat nutaria, kad KT nutarimas Teisės aktų registre turi būti paskelbtas, kai baigsis ekstremalioji situacija, bet ne vėliau kaip 2050 m. vasario 29 d.“.

Vidas Rachlevičius. Labai bus įdomu stebėti, kaip tie ponai ir ponios, nutaisę rimtus veidus aiškins, kaip reikia gelbėti pasaulį

Redakcija
-
0

Tie, kurie bent kažkiek pasidomi tuo, kas vyksta už tvoros ir geba kritiškai mąstyti, aiškiai mato, kad dabar pasaulis išgyvena naują veidmainystės dramą su grotesko, komedijos ir absurdo teatro elementais.

Gamtinių dujų ir naftos kainos muša rekordus, dramatiškai kyla sąskaitos už šildymą, bent dešimt ES šalių reikalauja, kad investicijos į dujų sektorių būtų finansuojamos iš „žaliosios revoliucijos“ milijardinių fondų.

Anglys vėl paklausios kaip niekada, o Kinija užkūrė tokius anglimi kūrenamus galingumus, kurie pranoksta viso pasaulio kartu sudėjus.

Kol atšilistai šoko ritualinius šokius ir traukė apokaliptines giesmes apie atšilimą, kurį, anot jų, neabejotinai – o kam abejoti, jei ant stalo tokie pinigai – sukėlė žmogaus veikla, gamta nusprendė nelaukti ir įnešti komedijos elementų į šį globalų spektaklį: net ir Lietuvoje jau rugsėjį pradėta reikalauti pradėti šildymo sezoną.

Prognozės energetikos sektoriui ir kainoms labai jau nepalankios ir jau dabar kalbama, kad įvairiose šalyse nemažai namų ūkių nesugebės susimokėti sąskaitų. Ir štai tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis po kelių savaičių Glazge vyks Jungtinių Tautų klimato konferencija, kurioje laukiama pasaulio lyderių taip pat ir garsenybių, kurie suskris privačiais lėktuvais ir skaitys pamokslus apie klimato kaitą.

Labai bus įdomu stebėti, kaip tie ponai ir ponios, nutaisę rimtus veidus aiškins, kaip reikia gelbėti pasaulį. Įdomu, ar į ją atvyks vienas iš „atšilimo“ aktyvistų, buvęs JAV prezidentas B. Obama, kuris parodė pilietišką pavyzdį ir įsigijo naują namą tiesiog ant vandenyno kranto. Gal žmogus tiesiog pamiršo, kad vandenyno lygis sparčiai kyla?

„Esu tvirtai įsitikinęs, jog ateitis parodys, kad visa ši isterija dėl klimato kaitos buvo išgalvota“, – konferencijos išvakarėse kalba Patrickas Moore’as, gamtosaugai itin atsidavęs žmogus, vienas iš „Greenpeace“ įkūrėjų ir buvusių prezidentų.

Jis visada tvirtai pasisakė už planetos, kurioje gyvename, apsaugą. Po to, kai į jo įkurtą organizaciją įsimetė ir ją užvaldė naujieji marksistai, pakeitę „Greenpeace“ tikslus, jis paliko ją.

Panaši padėtis ir daugumoje kitų aplinkosauginių organizacijų, kurios tapo radikalios kairės politinėmis – kovinėmis grupėmis.

Pastaraisiais mėnesiais Britaniją kraupina nauja organizacija “Insulate Britain”, kurios nariai piko valandomis voliojasi judriausiuose keliuose ir magistralėse.

Vytautas Sinica. Lietuvos valdžia neturi jokios teisės nusileisti Briuselio spaudimui

Redakcija
-
0
Vytautas Sinica. Lietuvos valdžia neturi jokios teisės nusileisti Briuselio spaudimui

Labai atsakingai į Lietuvą plūstančių nelegalių migrantų temoje nekalbėjau apie terorizmo grėsmę. Neturi faktų – nešnekėk, nors logiškai ir statistiškai kitaip nelabai ir galėjo būti, su teroristais siejamų asmenų turėjo ateiti tiesiog pagal jų dalį jų kilmės šalių visuomenėse.

Atėjo. Dabar tai oficialu, įskaitant ir kai kurių sąsajas su ISIS. Plačiau DELFI: https://www.delfi.lt/…/pildosi-blogiausia-su…

O tuo pačiu metu Norvegijoje po ilgesnės pertraukos – teroro išpuolis ir iš tiesų siaubingas. Į islamą atsivertęs Danijos pilietis nedideliame mieste medžiojo gyventojus lanku ir strėlėmis. 5 nukovė, 2 sužeidė. Mirtys savaime tragedija, o dar tokios kankinančios. Politiškai blogai ir tai, kad kaip įprasta tokiais atvejais buvo vilkinama skelbti nusikaltėlio tapatybę. Policijai, pasirodo, jis buvo kurį laiką žinomas ir sekamas kaip galintis radikalizuotis. Nesusekė: https://www.alfa.lt/…/itariamas-norvegijos…/234264/

Lietuvos valdžia neturi jokios teisės nusileisti Briuselio spaudimui įleisti nelegalus, o tas spaudimas artėjant žiemai tikrai bus, jau dabar Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos ministrai kviečiami ant kilimėlio.

Spėkime, kuris laikysis tvirčiausiai? Ir nepamirškime, kad sprendimas leisti į šalį nelegalius (taigi ir nepatikrintos tapatybės, biografijos ir radikalumo) migrantus savaime reiškia ir tiesioginę atsakomybę už bet kokius galimus tokių žmonių išpuolius.
https://www.lrt.lt/…/briuselio-tonas-keiciasi-del…

Rašydamas šia tema kas kartą priminsiu mūsų vasarą skelbtus 10 siūlymų migrantų klausimu ČIA.

Romualdas Žekas. Teks gerti iš pačių prispjaudyto šulinio

Redakcija
-
0

Puikiai suprantu, kad ši tema nepasirodys gerbiamam skaitytojui tokios pat svarbos kaip tos problemos, kurių pastaruoju metu tiek susikaupė, kad ima kelti pavojų ir valstybės egzistencijai. Vis dėlto esu tikras, kad mums pakankamai svarbu aptarti ir valdančiųjų pristatytą sveikatos reformą.

Kas vyksta sveikatos priežiūros sistemoje, įdėmiai seku jau daug metų. Neslėpsiu – ir valdančiųjų partijų rinkiminės programos, ir koalicijos ar net Vyriausybės programos man padarė itin prastą įspūdį. Daug abejonių sukėlė ir, panašu, paskubomis sukurptas sveikatos sektoriaus „gaivinimo“ projektas. Kadangi savo pastabas apie šiuos dokumentus jau seniai esu paskelbęs, kantriai laukiau konkretesnių sveikatos reformos metmenų. Ir štai jie prieš mus. Tiesa, apima tik dalį sveikatos sistemos, nes kalbama tik apie sveikatos priežiūrą, t.y. mediciną.

Išaugo išvengiamas ir bendras mirtingumas

Tačiau ir čia permainų poreikis akivaizdus. Mūsų visuomenės sveikatos rodikliai, priklausantys nuo šios sistemos dalies efektyvumo, vis labiau atsilieka – jau senokai velkamės ES šalių suvestinių uodegoje, o per pandemijos metus jie dar pablogėjo. Išaugo išvengiamas ir bendras mirtingumas. Smarkiai nuo ES atsiliekantis vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodiklis dar 1,4 m. smuktelėjo žemyn. Vienu metu turime ir vieną iš prasčiausių ES šio sektoriaus finansavimą, ir santykinai dideles išlaidas stacionarinei pagalbai (jos sudaro vos ne trečdalį visų išlaidų, „dirba“ tik trys iš keturių turimų lovų ir pan.). Sektoriaus neefektyvumą rodo ne tik didelis ligoninių/lovų skaičius, bet ir santykinai didelis gydytojų skaičius.

Visiems, bent kiek nusimanantiems sveikatos sistemos organizavimo srityje, seniai akivaizdus stacionarinės pagalbos (ligoninių) konsolidavimo (stambinimo) poreikis. Ir tai ne tik įstaigų rentabilumo arba ekonominė problema. Didesnė ligoninė reiškia ir žymiai didesnius ligonių srautus, geresnes finansines galimybes geriau apsirūpinti modernesne įranga ir technologijomis (jas reguliariai atnaujinti).

Tačiau, svarbiausia, čia gali veikti daugiau įvairių profilių skyrių, o jų personalas vien dėl didesnės praktinės patirties būna kur kas labiau patyręs ir kvalifikuotas. Akivaizdu – mažose rajoninėse ligoninėse nei chirurginių, nei akušerinių-ginekologinių ar reanimacijos skyrių negali būti. Tai jau seniai suprato daugelis. Net studijas ką tik baigę gydytojai jau seniai atsisako važiuoti dirbti į mažas ligonines.

Svarbiausias kontrargumentas atmetant tokius ligoninių tinklo pertvarkymus, beje, juo spekuliuoja ir medikai, ir politikai, – galimi žmonių nepatogumai, kuriuos jie esą patirs nutolus ligoninėms, gal net nukentės laiku negavę pagalbos.

Deja, tiesos čia nedaug. Atstumus iki ligoninės priimta matuoti ne kilometrais, bet kelionėje į įstaigą sugaištu laiku – jis neturėtų būti ilgesnis negu valanda.

2020 m. Higienos institutas atliko tyrimą, kuriuo išmatavo, kokiu atstumu nuo gyventojų yra nutolę Lietuvos gydymo įstaigos. Pasirodo tas „auksinės valandos“ rodiklis yra lengvai prieinamas absoliučiai daugumai gyventojų ir naujų ligoninių statyti nereikės. Nepatogumai, galintys atsirasti dėl nutolusių ligoninių, aktualūs tik daliai žmonių ir išsprendžiami logistinėmis priemonėmis.

Dabartinė vyriausybė, užsimojusi įvykdyti panašią pertvarką, bando procesą kiek sušvelninti, o gal, drįstu teigti, net apgauti.

Čia kur kas keblesnis kitas klausimas: kaip „išretinti“ ligoninių tinklą, jeigu jų steigėjas, savivaldybė, jokių argumentų nepaiso? Steigėjo teises turėtų perimti ministerija? Bandyta kelis kartus, bet nepavyko. Dabartinė vyriausybė, užsimojusi įvykdyti panašią pertvarką, bando procesą kiek sušvelninti, o gal, drįstu teigti, net apgauti. Nuolatos kartojama, kad planuojama ligonines ne uždaryti, o tik funkciškai prijungti prie regioninių ligoninių – suformuoti tarsi kokius klasterius. Tai, manau, visai protingas sprendimas.

Taigi, darydamas tokią ilgą įžangą, bandau tarsi pateisinti valdžios apsisprendimą imtis reformos, nes įsisenėjusias sveikatos priežiūros sektoriaus ydas seniai mato ir apie tai nepaliaujamai kalba tiek užsienio, tiek ir vietiniai ekspertai.

Nepakanka tik šiltos lovos ir pieniškos sriubos

Ką reikėtų daryti, kaip ir aišku, tačiau politikai vis tiek nenustoja mulkinti visuomenės. Netikite? Pabandykite savo kirpėjai paaiškinti, kad uždarius Rabarbariškių ligoninę, pagerės šio miestelio gyventojų sveikata. Kad gydant toliau esančioje, tačiau didesnių galimybių ligoninėje padidės žmonių šansai išgyventi ištikus infarktui, insultui, kad kokio girto traktoristo partrenktas vaikas, užuot etapuojamas per kelias panašias špitoles, beje, turinčias ir reanimacijos padalinius, bus laiku nuvežtas į traumų centrą ir tikriausiai ten bus išgelbėtas.

Gal ir pavyks įrodyti, kad sunkiai sergančiam Covid-19 infekcija nepakanka tik šiltos lovos ir pieniškos sriubos su „sosiska“. Net ir deguonies įvado prie lovos neužtenka – būtina turėti ir patyrusį aukštos kvalifikacijos personalą, įgudusį teikti intensyvios terapijos paslaugas ligoniams, balansuojantiems ant mirties slenksčio.

Pastaraisiais metais jos buvo tapusios savotiškais mirties spąstais tada dar nepaskiepytiems garbaus amžiaus žmonėms.

Ne mažiau svarbus ir kitas klausimas: ar tikrai reikalingos tokios didelės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės, beje, dabar smarkiai ištuštėjusios, nors taip neseniai planuota jas dar labiau plėsti?

Pastaraisiais metais jos buvo tapusios savotiškais mirties spąstais tada dar nepaskiepytiems garbaus amžiaus žmonėms. Ar jie negalėtų, žinoma, jei tik gautų gerai organizuotą pagalbą, daugelį ligų gydytis ir oriai senti savo namuose? Juk ne visas kaimas yra apsileidęs ir gyvena lūšnose..

Viliuosi, kad dėl šių prielaidų būsiu išteisintas, kai bus giliau išanalizuoti įvairių šalių ir regionų mirštamumo (ne mirtingumo) nuo Covid-19 rodikliai. Tada bus galima geriau įvertinti ir laiku nepadarytos stacionarų reformos kainą.

Tiesa, bandymų taisyti situaciją buvo. Bene, daugiausiai šioje srityje nuveikė A. Veryga. „Pakeliui“ priminsiu ir jo nuopelnus visuomenės sveikatos srityje, nes politiniai oponentai to nelinkę matyti.

Jo pastangų dėka sukurtos sveikesnės mitybos prielaidos, sugriežtinta alkoholio vartojimo kontrolė jau dabar duoda teigiamų pokyčių žmonių sveikatai. Dar didesnę naudą, neabejoju, pamatysime ateityje, jeigu alkoholio verslo kišenėje sėdintys liberalai ir kiti politikai visko nesugadins. Tačiau ypatingai aršų pasipriešinimą ministras patyrė vos tik pradėjęs ligoninių pertvarką…

Visuomenė, pakurstoma vietinių medikų, priešina permainoms

Tai labai jautri vidaus politikos sritis ir praktiškai neliečiama daugybę metų. Atsikūrusi Lietuva paveldėjo itin griozdišką ir neefektyvią sveikatos priežiūros sistemą, vadinamą Semaškos vardu. Turėjome lygiai 200 ligoninių – su daugybe lovų ir daug prastai apmokamų gydytojų.

Kai kurių profilių lovų turėjome 6 ir daugiau kartų daugiau negu kitos šalys. Apgaulingai geras medicinos prieinamumas tenkino ne tik gyventojus, bet, visų pirma, buvo patogus šios sistemos darbuotojams. Nenuostabu, kad visuomenė, pakurstoma vietinių medikų, nenorinčių pertvarkų, priešinosi bet kokioms permainoms ir naujovėms, apie jas nieko nežinojo ir jomis nepasitikėjo. Žinoma, tai puikiai išnaudojo politikai. Norėdami surinkti kuo daugiau balsų rinkimuose ir pataikaudami suklaidintos visuomenės nuomonei, stabdė bet kokias reformas.

Taip pat jau laikas vietoj butaforinės sukurti tikrą ambulatorinę (namuose) slaugą.

Valstiečių pasiūlyta ligoninių pertvarka taip pat buvo šiurkščiai sustabdyta rimtai net nepradėta. Tiesa, ji nebuvo tobula ir nebuvo pasirengta net tam, kas buvo deklaruojama rinkiminėje programoje. Tačiau užuot diskutavus ir padėjus ją daryti, buvo visaip stabdoma. Čia labiausiai spjaudėsi pirmaisiais smuikais griežę konservatoriai, dabar patys teikiantys savo sveikatos reformos metmenis.

Matyt, jau pripratome, nes ta pati istorija kartojasi kas ketveri metai. Tikriausiai kartosis ir ateityje. Tą puikiai iliustruoja prieš pat paskutinius rinkimus į Seimą daryta partijų apklausa dėl mažųjų ligoninių perspektyvos. Visos partijos tiesiai ar miglotai pasisakė prieš šių ligoninių pertvarką.

Vienintelė „Laisvės“ partija neslapukavo – naikinti, ir taškas. Jų motyvas paprastas – ekonominis neefektyvumas. Deja, tai tik dalis tiesos. Tikrosios tokios pertvarkos poreikio priežastys žymiai sudėtingesnės ir, panašu, politikams jos nežinomos.

Visų pirma, negalima taip paprastai imti ir uždaryti mažųjų ligoninių. Būtinas reikiamas pasiruošimas ir didelės permainos visoje sistemoje: pradedant nuo pirminės sveikatos priežiūros grandies, pirmiausia šeimos gydytojų, įgalinimo vykdyti platesnes funkcijas. Reikalinga ir greitosios medicinos pagalbos tarnybos pertvarka, nes dabartinė, dirbanti paramediko algoritmo pagrindu, nors ir yra žymiai tobulesnė negu tarybinė, labiau pasiruošusi gyvybės gelbėjimo funkcijai, liko senuose netinkamuose organizaciniuose rėmuose.

Taip pat jau laikas vietoj butaforinės sukurti tikrą ambulatorinę (namuose) slaugą. Jei iš tiesų bus siekiama pagerinti paslaugų prieinamumą, taip pat turėsime išspręsti ir sudėtingus logistikos bei ligonių srautų valdymo uždavinius – tai šiandien ypač aktualu vyresnio amžiaus bei vienišiems kaimo gyventojams.

Taigi, pažiūrėkim, kas siūloma.

Viskas po vienu stogu

Deja, išsamesnės informacijos apie numatomą reformą gauti nepavyko. Su Ministerijos pasiūlymais susipažinau tik stebėdamas viceministrės prof. Danguolės Jankauskienės pristatymą Seimo Sveikatos reikalų komitete. Akivaizdu: apie valandą trukęs pristatymas negalėjo detaliai aprėpti visų pertvarkos niuansų.

Valdantieji, matyt, suprasdami, kad niekaip neįveiks savivaldybių pasipriešinimo ir nepavyks geruoju perimti mažųjų ligoninių steigėjo teisių, siūlo kompromisą – vietoj jų planuoja steigti naujas įstaigas – vadinamuosius bendruomenių sveikatos centrus.

Čia veiktų funkciškai ar struktūriškai integruotos visos savivaldybės sveikatos priežiūros įstaigos. Pirminio sveikatos priežiūros lygio įstaigos būtų sujungtos su antrinio lygio įstaigomis, t. y. su redukuotos ligoninės likučiais, jos ambulatorinėje grandyje dirbusiais siaurais specialistais. Labiau integruota psichikos sveikatos priežiūra, stacionari slauga su ambulatorine – dabar čia tikra mišrainė. Į bendruomenių sveikatos centrus bus integruoti ir visuomenės sveikatos biurai – matyt, funkciškai, nes jie yra biudžetinės įstaigos. Tikriausiai čia vietą ras dar tik rengiami ir sveikos gyvensenos ugdytojai…

Vėl atsiranda naujas „didelis“ direktorius, nauji bendradarbiavimo ir funkciniai santykiai – ir ne tik tarp įstaigų, bet ir su savivaldybe, jos gydytoju…

Tačiau kuo tokie naujai konstruojami bendruomenės sveikatos centrai skiriasi nuo rajono centrinių ligoninių? Vėl atsiranda naujas „didelis“ direktorius, nauji bendradarbiavimo ir funkciniai santykiai – ir ne tik tarp įstaigų, bet ir su savivaldybe, jos gydytoju… Tačiau apie tai pakalbėsime galbūt kitąkart, kai bus aiškesni šios pertvarkos kontūrai.

Bene daugiausia klausimų kelia planuojamas pirminio ir antrinio lygio paslaugas teikiančių grandžių integravimas. Neabejotina, kad bent jau viešosios įstaigos, pirminės sveikatos priežiūros centrai su antrinio lygio paslaugas teikiančiais siaurais specialistais (ligoninių likučiai) bus sujungti struktūriškai (jų steigėjas tas pats – savivaldybė), tad vienoje įstaigoje ims dirbti šeimos gydytojai ir siauri specialistai.

Dirbs viename „futliare“ vadovaujami vienos administracijos. Nežinia, kaip elgsis privatūs šeimos gydytojo kabinetai – juk antrojo lygio specialistas dabar atsidurs konkurento futliare. Ta pati problema iškils ir su psichikos sveikatos priežiūra, slauga. Tačiau bus įgyvendinta sena kai kurių savivaldybių politikų svajonė – viskas po vienu stogu ir viename kumštyje.

Seniai jiems nedavė ramybės kelios savarankiškos tas pačias paslaugas teikiančios įstaigos savivaldybėje. Badė akis ir kelių administracijų išlaikymo išlaidos, nors ir buvo finansuojamos ne iš savivaldybių biudžetų. Kai kuriose savivaldybėse, greta kelių viešųjų, savivaldybei pavaldžių įstaigų dar veikė keli ar net keliolika privačių šeimos gydytojų kabinetų, dirbančių pagal sutartis su ligonių kasa. Tai reiškia, kad prie jų prisirašęs gyventojas taip pat nieko už paslaugas nemoka, o antrinio lygio paslaugas šis pacientas be jokių suvaržymų ir taip pat nemokamai gauna ligoninių konsultacinėse poliklinikose. Jie smarkiai apkarpė apsnūdusias „valdiškas“ įstaigas. Deja, politikai šių įstaigų konkurencinės kovos „dėl paciento prisirašymo“, kuri labai svarbi paslaugų kokybei, neįvertina.

Neįvertina ir kitų labai svarbių dalykų. Pavyzdžiui to, kad tokioje abi grandis turinčioje įstaigoje praktiškai nevykdoma svarbiausia šeimos gydytojo, kaip gatekeeper („vartininko“), funkcija. Būtent šitai įpareigoja šeimos gydytoją imtis žymiai platesnės negu apylinkės terapeuto darbo apimties. Nusimanyti apie akių, nervų, psichiatrijos, kardiologijos, ausų-nosies-gerklės ligas, mokėti daryti kai kurias nedideles chirurgines intervencijas ir kt. Gydyti visus ligonius, kuriems nereikalingas sudėtingas gydymas, tęsti ir kontroliuoti siaurų specialistų paskirtą gydymą. Rūpintis visais ligoniais ir sveikaisiais. Tokiu būdu į aukštesnę ir brangesnę gydymo grandį nebūtų praleidžiamas didelis pacientų srautas (apie 85 proc.).

Tačiau tokioje įstaigoje, kur greta dirba šeimos gydytojai ir specialistai, labai sunku atsilaikyti nuo pagundos pasiųsti savo pacientą į greta esantį siauro specialisto kabinetą. Juolab kad ir pacientas įsitikinęs, jog jo spuogą geriau išgydys spuogų specialistas. Be to, bendradarbiui kolegai specialistui irgi darbo reikia.

Taigi, kodėl nepasiuntus…? Ir poliklinikos vadovas užsimerkia, nes svarbiausia, kad tik įstaiga dirbtų rentabiliai. Ir Ligonių kasa nesuka per daug galvos – svarbu, kad nebūtų viršytos specialistų kvotos – kelių mėnesių eilėse prie specialistų kabineto jie juk nestovi, ir jiems nė motais, kad sudėtingas ligonis negali kelis mėnesius laukti konsultacijos. Štai A. Dulkio ankstesni kolegos dar 2013 m. nustatė, kad tose eilėse pusė ar daugiau negu pusė laukiančiųjų pateko be būtino reikalo, nes turėjo būti „aptarnauti“ šeimos gydytojo kabinete. Toks darbo algoritmas ilgainiui net gerai paruoštus šeimos gydytojus dekvalifikuoja ir dabar daugelis jų net norėdami nesugebėtų to krūvio perimti.

Deja, toks modelis įsigalėjęs visoje Lietuvoje. Tiek viešosiose, tiek privačiose įstaigose. Tačiau popierinis vartininkas geriausiai „įteisintas“ tik Vilniaus ir Kauno poliklinikose, nors bandymų tai padaryti ir kitur netrūko. Galbūt tokius bandymus paskatino neteisingai perskaityti PSO dokumentai.

Miglota reforma

2008 m. Taline vykusioje PSO konferencijoje buvo daug kalbama apie būtinybę gerinti įvairių sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir grandžių bendradarbiavimą ar integraciją. Tačiau buvo pabrėžta, kad tai nereiškia abiejų grandžių sujungimą į „vieną futliarą“. Taigi, šeimos gydytojo institucija neturi ištirpti tarybinio tipo poliklinikoje. Priešingai, turi būti stiprinama ir plėtojama.

B. Starfield, pasaulyje pripažinta kaip didžiausias šios srities autoritetas, savo moksliniais darbais įrodė šalių, kurių sveikatos priežiūros sistemose šeimos gydytojai užima deramą vietą, pranašumus. Tokiose sistemose svarbiausias ne finansinis aspektas, o holistinio požiūrio į ligonį suformavimas. Tai tūkstantmečių patikrintas Rytų medicinos principas, leidžiantis matyti ligonį kaip visumą, plačiame socialiniame kontekste, o ne tik kaip negaluojančių organų rinkinį.

Tokio požiūrio pranašumus patvirtina ir naujausi moksliniai tyrimai, pateikę įrodymų apie sudėtingus mūsų organizme vykstančius procesus ir organų ryšius. Naujausi genomo tyrimai ir biologiniai vaistai mus priartino prie revoliucinių pokyčių medicinoje. Todėl tame sudėtingame mūsų sveikatos ir ligų vandenyne šeimos gydytojo kaip locmano arba sveikatos advokato vaidmuo tampa dar svarbesnis.

Neslėpsiu – šis regresas mane nemaloniai nustebino. Kilo įtarimų, kad ministerijos siūlymai kvestionuoja Nacionalinę sveikatos koncepciją, kuri šių metų spalio mėnesį turėtų „švęsti“ savo jubiliejų. Prieš 30 metų ji buvo priimta pirmojoje Nacionalinėje sveikatos konferencijoje. Koncepsija iki šiol neatšaukta.

Tyli ir Gydytojų sąjunga, ir Medikų sąjūdis. Nieko nuostabaus, sakysite, juk iš karto buvo matyti, kad jiems reforma – tai tik atlyginimų padidinimas.

Ilgokai tylėjau laukdamas nors kokios sveikatos politikų reakcijos. Deja. Manau, kad dabar pats laikas prabilti ir Nacionalinei sveikatos tarybai – juk atvirai kėsinamasi į nacionalinį sveikatos priežiūros modelį. Tiesa, senoji Taryba, pademonstravusi visišką sistemos nesuvokimą ir neveiklumą, užbaigė savo kadenciją, o naujoji dar, matyt, neišrinkta ir nepradėjo veikti.

Tyli ir Gydytojų sąjunga, ir Medikų sąjūdis. Nieko nuostabaus, sakysite, juk iš karto buvo matyti, kad jiems reforma – tai tik atlyginimų padidinimas. Galbūt galima tikėtis diskusijos iš Šeimos gydytojų asociacijos ar iš akademinės bendruomenės? Pamatysim.

Žinoma, valdančiųjų pristatyti reformos metmenys iškelia ir daugiau diskusinių klausimų. Miglotai pristatyta ir ambulatorinės slaugos reforma, kuria siekiama perkelti krūvį iš mažųjų ligoninių į ambulatorinę grandį. Abejonių kelia jos funkcinė integracija su kitoje sistemoje esančia socialinės pagalbos tarnyba, nors be šios grandies jokia slauga tiesiog neįmanoma. Jeigu abejonių nekelia poreikis plačiau „išbarstyti“ budinčių brigadų postus po teritoriją, tai siūlymas centralizuoti visą tarnybą kažin ar pateisinamas vadybiniu požiūriu. Net jeigu tai viena iš galimybių išardyti nevykusią PSPC (Pirminės sveikatos priežiūros centras) ir GMP (Greitosios medicinos pagalba) skyrių ,,integraciją“. Lieka neatsakytas dar vienas labai svarbus klausimas: kaip bus organizuota gydytojo pagalba nedarbo metu gyvybei negresiančiais atvejais, ypač žinant, kad specializuota stacionarinė pagalba bus konsoliduota ir nutols nuo gyventojo? Seniai reikia atskiros ir profesionalios diskusijos apie psichiatriją.

Yra ir daugiau diskutuotinų temų, tačiau jokios diskusijos nevyksta, deja. Turiu galvoje tokias diskusijas, kurios išeitų už siaurų profesinių gildijų sienų. Nors, kiek žinau, net ten nėra jokių vidinių diskusijų. Tikriausiai, kaip ir senais laikais, tik iš specialistų sudarytos kelios darbo grupės ministerijos tyloje be perstojo kurpia vis naujas, žinoma, pirmiausia sau palankias tvarkas, pagal kurias vėliau turės gyventi visa bendruomenė. Neabejoju: spėjimui, kad iš to išeis didelis niekalas, pritartų net ir geriausias A. Einšteino draugas, perfekcionistas matematikas Kurtas Giodelis.

1...927928929...1 706Nuo 1 706 928 puslapis