IŽA: ydinga LRT finansinė kontrolė iškreipia žiniasklaidos rinką
Seime svarstant su Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) finansavimu susijusias įstatymo pataisas, dėl kurių turėtų būti apsispręsta artimiausiomis dienomis, Interneto žiniasklaidos asociacija (IŽA) ragina kuo greičiau spręsti ir kitą problemą – suderinti su Europos Komisija (EK) nacionalinio transliuotojo finansų kontrolės modelį. Jis neatitinka EK nustatytų valstybės pagalbos taisyklių, nes LRT yra atskaitinga pati sau, jos nekontroliuoja nepriklausomos išorinės kontrolės institucijos, o tai vis labiau riboja kitų žiniasklaidos priemonių konkurenciją ir iškreipia rinką, skelbiama pranešime žiniasklaidai.
IŽA pirmininko Arno Marcinkaus teigimu, didžiausia problema yra susijusi su pažeistomis procedūromis, nes LRT finansavimo modelis nebuvo suderintas su EK, kai 2015 m. buvo atlikti esminiai visuomeninio transliuotojo finansavimo modelio pakeitimai. Šis pažeidimas reiškia, kad nuo to laiko visi iš valstybės biudžeto skirti asignavimai LRT yra neteisėti ir turėtų būti sugrąžinti.
„Situacija žiniasklaidos rinkoje pasikeitė 2015 m. priėmus LRT įstatymo pakeitimus, kurie įtvirtino naujoves teikiant valstybės pagalbą, kurių nebuvo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą (ES) metu. Iki tol LRT finansavimas buvo tiek iš komercinės reklamos, tiek valstybės lėšomis. 2015 m. reklama LRT eteryje buvo uždrausta ir tuo pačiu suteikta galimybė gauti įspūdingo dydžio finansavimą iš valstybės biudžeto, kuris išaugo net 104 procentais“, – sako A. Marcinkus.
Arnas Marcinkus Arnas Marcinkus © DELFI / Josvydas Elinskas
Būtent todėl finansavimas auga nuo 6,43 iki 16,17 proc. per metus. Pavyzdžiui, jei 2014 m. LRT gavo 15 mln. eurų finansavimą iš valstybės biudžeto, tai 2020 m. jis siekia jau 45 mln. eurų. Nuo 2015 m. LRT skirtas finansavimas iš valstybės biudžeto siekia beveik 250 mln. eurų. Pasak IŽA pirmininko, visgi problema yra ne didesnis LRT finansavimas, o tai, kad jis teikiamas nesant veiksmingos išorinės finansų ir LRT misijos vykdymo kontrolės, kas leistų užkirsti kelią konkurencijos iškraipymams žiniasklaidos rinkoje.
Prašoma EK inicijuoti tyrimą
Europos šalyse, kurios yra su EK suderinusios nacionalinių transliuotojų valstybės pagalbos modelius, veikia nepriklausomos išorinės kontrolės institucijos, kurių negali paveikti nei nacionalinis transliuotojas, nei politikai, nei kiti suinteresuotieji. Lietuvoje tinkamos LRT finansinės kontrolės neatlieka nei Valstybės kontrolė, nei Seimas, nei Finansų ministerija.
A. Marcinkaus teigimu, tai vis labiau iškreipia šalies komercinės žiniasklaidos rinką, yra ribojamos galimybės lygiavertėmis sąlygomis konkuruoti rinkoje. „Valstybės finansavimą gaunanti LRT tolsta nuo nacionalinio transliuotojo misijos ir rinkoje pradeda veikti kaip komercinė žiniasklaidos priemonė, generuodama ir papildomas pajamas televizijai, radijui, naujienų portalui. Kitose šalyse nepriklausomos kontrolės institucijos, kurios yra atskiros nuo visuomeninių transliuotojų, gali taikyti finansines korekcijas. Pavyzdžiui, jei nevykdoma priskirta misija, neracionaliai naudojami valstybės finansai“, – sako A. Marcinkus.
Būtent todėl IŽA prašo EK įpareigoti Lietuvą pakeisti esamą LRT veiklos ir finansinės atskaitomybės modelį bei susigrąžinti neteisėtai skirtą valstybės pagalbos finansavimą.
Kontroliuoja save
Advokatų kontoros „Ellex Valiūnas ir partneriai“ advokato Karolio Kačerausko teigimu, valstybės pagalbos taisyklės reikalauja dviejų labai paprastų dalykų. „LRT gauna finansavimą iš valstybės biudžeto už specialios misijos įgyvendinimą.
Valstybės pagalbos taisyklės įpareigoja sukurti veiksmingą išorinės kontrolės mechanizmą, kuris leistų pareikalauti iš visuomeninio transliuotojo veikti tik misijos ribose ir užtikrinti, kad už teikiamas paslaugas būtų sumokėta tik tiek, kiek reikia misijai įgyvendinti. Tam, kad kontrolė būtų veiksminga, ji turi būti reguliari bei leidžianti taikyti sankcijas, kai nustatomi veiklos pažeidimai“, – sako K. Kačerauskas.
Karolis Kačerauskas Karolis Kačerauskas © DELFI / Josvydas Elinskas
Pasak jo, kontrolę įgyvendinantis subjektas turi turėti galimybę nurodyti atsisakyti mokėti už paslaugas, kurios nėra suteiktos arba padengti išlaidas, jei jos – neracionalios. Lietuvoje neturime nieko panašaus, tad dabartinis LRT finansavimo modelis pažeidžia ES reikalavimus.
Be to, gindama dabartinį finansavimo modelį, Lietuva bando sakyti, kad veiksmingą kontrolę įgyvendina LRT taryba, Valstybės kontrolė, Seimas, LRT vidaus audito taryba.
Visgi nei viena šių institucijų tokios kontrolės nevykdo. Svarbu paminėti ir tai, kad jau 4 metus LRT nėra skaičiusi savo ataskaitos Seime kaip to reikalauja įstatymas, o Kultūros komitetas, kur ji buvo pristatyta, nėra Seimo plenarinis posėdis. „Seimas tik išklauso LRT ataskaitą, tačiau pritarimas ar nepritarimas LRT ataskaitai neturi jokių teisinių pasekmių.
LRT vidaus kontrolės tarnyba yra vidinis LRT organas, kuris negali pateikti jokių privalomų nurodymų LRT. Valstybės kontrolės įgyvendinamos funkcijos nėra reguliarios ir nėra siejamos su kasdiene finansų ir turinio kontrole, kurios reikalauja ES“, – sako teisininkas.
LRT taikoma kontrolė irgi nėra veiksminga. LRT taryba yra vidinė institucija, todėl jos kontrolė nėra nepriklausoma ir veiksminga, o sankcijų taikymo mechanizmas neegzistuoja. Tai, kad tokie organai, sudaryti iš visuomenės atstovų netenkina kriterijų, kuriuos numato valstybės pagalbos taisyklės, EK yra jau ne kartą pasisakiusi.
Pavyzdžiui, sprendime, kai buvo nagrinėjamas Vokietijoje egzistuojantis nacionalinės televizijos finansavimo modelis. K. Kačerausko teigimu, įvertinus šiai dienai veikiančius LRT veiklos ir finansų kontrolės mechanizmus, tenka konstatuoti, kad šiai dienai LRT kontroliuoja tik pati LRT. „Savaime suprantama, kad visuomeninis transliuotojas turi būti apsaugotas nuo politinės įtakos.
Minėtame Vokietijos sprendime EK yra nurodžiusi, kad valstybės pagalbos taisyklių reikalaujamas kontrolės mechanizmas neturi nieko bendro su turinio kontrole. Tad poreikis apsisaugoti nuo politinės įtakos negali paneigti poreikio kontroliuoti, ar visuomeninis transliuotojas teikia paslaugas, už kurias valstybė moka ir tai, ar skirti pinigai naudojami tinkamai bei išmintingai“, – sakė K. Kačerauskas.
Naujausias auditas – prieš 10 metų
Viešai prieinami duomenys rodo, kad paskutinis Valstybė kontrolės (VK) atliktas LRT auditas buvo prieš 10 metų, o iš viso ji atliko 3 auditus – 2002 m., 2006 m. ir 2011 m. Paskutinį kartą ribotos apimties valstybinis finansinis (teisėtumo) auditas atliktas 2011 m. birželio 23 d. Seimo nutarimu, kuomet buvo audituojama Lietuvos radijo ir televizijos komisija.
VK atlieka LRT ataskaitų rinkinio teisingumo audito procedūras (finansinį auditą) valstybės konsoliduotųjų ataskaitų rinkinio audito metu. LRT yra vienas iš beveik 600 subjektų, kurie konsoliduojami į valstybės ataskaitų rinkinį. 2020 m. VK audito metu buvo pasinaudota išorės auditorių darbu – jie nustatė, kad ataskaitos reikšmingais atžvilgiais yra teisingos.
2020 m. valstybės konsoliduotų ataskaitų rinkinio audito rezultatai paviešinti šių metų spalio 14 d. Ši ataskaita dėl valstybės konsoliduotųjų ataskaitų rinkinio teikiama 9 kartą, o pirmasis rinkinys parengtas 2013 m. Šiais metais LRT veiklos vertinimo auditas nesuplanuotas.
Ribojama konkurencija
Naujienų portalo Delfi direktoriaus Vytauto Benokraičio teigimu, esame priėję iki situacijos, kai turime nacionalinį transliuotoją, kuris iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitų žiniasklaidos rinkos žaidėjų. „Skirtumas tik tas, kad kiti rinkos žaidėjai turi patys užsidirbti, o LRT beveik visas savo pajamas gauna iš valstybės biudžeto ir gali daryti ką nori, nes neturi normalaus išorinio kontrolės mechanizmo.
Kai 2015 metais buvo pakeistas LRT finansavimo modelis ir ši medija patraukta iš reklamos rinkos, buvo sukurtas valstybės finansavimu paremtas modelis, kuris kasmet augino LRT biudžetą 10-15 procentų“, – sako V. Benokraitis.
Vytautas Benokraitis Vytautas Benokraitis © DELFI / Josvydas Elinskas
Naujienų portalo 15min.lt generalinio direktoriaus pavaduotojo Donato Večerskio teigimu, šiuo metu LRT finansavimas yra tolygus keturių didžiausių medija žaidėjų finansavimui kartu sudėjus. „Tokios takoskyros tarp valstybės išlaikomo nacionalinio transliuotojo ir kitų pagrindinių rinkos žaidėjų nėra nei vienoje Vakarų demokratiškoje šalyje.
LRT gali gauti kad ir dvigubai didesnį finansavimą, tačiau būtina suderinti su EK nacionalinio transliuotojo finansavimo modelį. Juk stiprus, skaidrus ir misiją atliekantis visuomeninis transliuotojas – vienas iš valstybės demokratijos pagrindų“, – sako D. Večerskis.
Daugiau skaitykite:
https://www.delfi.lt/m360/naujausi-straipsniai/iza-ydinga-lrt-finansine-kontrole-iskreipia-ziniasklaidos-rinka.d?id=88450129
Vengrijos teisingumo ministrė: ES negali atimti iš valstybių narių įgaliojimų, kurių jos Bendrijai niekada neperdavė
Vengrijos teisingumo ministrė Judit Varga paragino Europos Komisiją nutraukti pažeidimo procedūras prieš Vengriją.
Ministrė socialiniame tinkle „Facebook” pareiškė, kad „Europos Sąjunga ir jos institucijos negali atimti iš valstybių narių įgaliojimų, kurių valstybės narės jai niekada neperdavė!
Vadinasi, jie negali sukurti sau naujų įgaliojimų. ES teisė gali būti taikoma tik tose srityse, kuriose valstybės narės jai suteikė įgaliojimus. Pavyzdžiui, vidaus rinka, aplinkos apsaugos politika ir konkurencijos teisė. Šio kompetencijos pasidalijimo sistema yra aiškiai nustatyta ES sutartyse. Vengrijos pozicija aiški: teisinės valstybės negalima ginti pažeidžiant jos teisę!”
„About Hungary” rašoma, kad Europos Komisija taip pat turėtų nutraukti pažeidimo procedūrą, pradėtą dėl Vengrijos pedofilijos įstatymo, ir „nustoti šantažuoti” šalį. Ministrė primygtinai tvirtino, kad „Briuselis vis dar negali pripažinti, kad mes neleisime LGBTQ propagandos savo mokyklose ir vaikų darželiuose”.
Kalbėdama apie būsimą už teisingumą atsakingo komisaro Didier Reynders (Didier Reynderso) vizitą į Vengriją, J. Varga sakė, kad komisaras „neva siekia vesti dialogą dėl teisinės valstybės rinkimų kampanijos metu ir toli gražu neketina kištis į rinkimus”.
Vengrija ir Lenkija Europos Sąjungos teisme siekia atimti iš Briuselio naujus įgaliojimus neskirti šioms dešiniojo sparno vyriausybėms milijardų eurų Bendrijos lėšų.
Tai naujausias susirėmimas daugelio frontų teisiniame kare tarp šių šalių ir bloko institucijų. Aukščiausią įtampos tašką šis karas pasiekė praėjusią savaitę, kai Lenkijos Konstitucinis Tribunolas paskelbė nutartį, ginčijančią ES teisės viršenybė.
Aukščiausios instancijos ES teisme Liuksemburge Vengrija ir Lenkija kovoja su svarbiu sprendimu, pernai priimtu reikalaujant šiaurinėms bloko narėms, visų pirma – Nyderlandams. Pagal šį sprendimą ES išmokos turi būti stabdomos, jei kyla pavojus Bendrijos normoms dėl kovos su korupcija ir teismų nepriklausomumo.
Šis naujas mechanizmas sukurtas turint galvoje Lenkijos ir Vengrijos ginčus su ES dėl teisinės valstybės principo ir abi šios šalys kovo mėnesį kreipėsi į ES aukščiausios instancijos teismą prašydamos jį anuliuoti.
Raimundas Kaminskas. Dovana Politinių kalinių ir tremtinių bendrijai
2021 m. spalio 14 d. Vilniuje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse vyko Vyto Miliausko knygos „POST TÉNEBRAS LUX (PO TAMSOS ŠVIESA)“ sutiktuvės.
Knygos sutiktuvėse savo mintimis dalijosi prof. dr. Algis Vyšniūnas, prof. dr. Arvydas Lietuvninkas, Vilniaus m. savivaldybės tarybos narė Angelė Jakavonytė, tremtinė Rasutė Peslekienė ir kiti knygos autoriaus likimo broliai ir sesės. Renginio meninę programą pristatė Vilniaus tremtinių choras „Laisvė“. Renginį vedė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Pranas Uloza.
Vyto Miliausko prisiminimų knyga „POST TÉNEBRAS LUX (PO TAMSOS ŠVIESA)“, pasakojanti apie autoriaus šeimos likimą skaudžių istorinių įvykių aplinkybėmis, išleista ne dideliu tiražu (170 vnt.).
Didesnę knygų dalį autorius padovanojo vienam iš savo rėmėjų – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijai.
Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (I)
Ištrauka iš prof. Vytauto Radžvilo įvadinio straipsnio Paulo Kengoro knygoje „Išardymas“ (Valstybingumo studijų centras, 2017, p. 256). Knygą galite įsigyti internete.
Antroji seksualinė revoliucija: nutylimos ištakos
Skaitytojo rankose knyga, kurioje dalykiškai ir kartu lengvu stiliumi pasakojama, kaip jau daugiau nei pusantro šimtmečio mėginama įgyvendinti ,,mokslinio komunizmo“ teorijos kūrėjų iškeltą tikslą. Šis tikslas kaip tik ir buvo glaustai suformuluotas vienu jų programinio manifesto sakiniu – sunaikinti prigimtinę šeimą. Kad ir kokia miglota buvo šios teorijos skelbta šviesios komunistinės ateities vizija, pirminis ir užsimotas įvykdyti revoliucijos tikslas buvo itin aiškus ir konkretus, o svarbiausia – iš karto pradėtas kryptingai ir veiksmingai įgyvendinti. Marksistinė komunistinės revoliucijos teorija dėl pačios savo prigimties – pirmiausia dėl joje iškelto galutinio tikslo – negali būti niekas kita, o tik Senojo pasaulio [1] , taigi žmonijos tūkstantmečius kurtos ir puoselėtos civilizacijos, visų jo institutų ir formų, totalinio sunaikinimo programa. Visa iš praeities paveldėta civilizacija turi būti sunaikinta iki pamatų ir negrįžtamai išnykti užmarštyje kaip ,,tikrosios“ žmonijos istorijos ‚,tamsi“ priešistorė – tam, kad atsivėrusioje tuštumoje ,,iš nieko“ atsirastų naujas pasaulis. Prigimtinė arba, pasak marksizmo klasikų, buržuazinė šeima visais laikais buvo vienas atraminių tos civilizacijos stulpų. Todėl ji neišvengiamai turėjo tapti vienu pirmųjų ir svarbiausių komunistinės revoliucijos taikinių. Visiškai natūralu ir dėsninga, kad valstybės lygmeniu ją panaikinti pirmą kartą buvo pamėginta laimėjusios komunistinės revoliucijos ir „išlaisvinto proletariato“ šalyje – Lenino bolševikų grupuotės užvaldytoje Rusijoje. Tačiau šiandien šis faktas yra beveik ištrintas iš Vakarų pasaulio šalių gyventojų istorinės atminties. Lietuva šiuo atžvilgiu nėra išimtis.
2016 metais Vilniuje įvyko jau trečiosios Baltic Pride eitynės. Jos propagandiškai buvo pavadintos europinių vertybių triumfu ir dar vienu tamsios ir atsilikusios Lietuvos ,,grįžimo į Vakarus“ įrodymu. Nuolat demonstruojami panašių eitynių Vakarų sostinėse vaizdai. Tikroji jų paskirtis – ištrinti istorinę atmintį. Regėdami šiuos vaizdus tik nedaugelis pasigenda tokių pat eitynių, vykdavusių Maskvoje ir Petrograde – bolševikų užvaldytos Rusijos sostinėse – retų ir pageltusių nuotraukų. Jos galėtų paliudyti istorinę tiesą ir įspėti, kad tikroji Vilniuje įvykusio žygio kryptis – ne Vakarai. Iš tiesų keliaujama ne į „šviesią vakarietišką ateitį“, o į Rytus ir į tamsią komunistinę praeitį – į Lenino laikus.
Kaip tik tuo gūdžiu pasaulio ir ypač Rusijos istorijos tarpsniu nykstamai mažą visuomenės dalį sudariusi, bet nesivaržydama apsiskelbusi pažangiuoju žmonijos avangardu ir jos vedliais saujelė revoliucionierių užsimojo ,,iš pamatų išardyti Senąjį pasaulį“ ir iš pagrindų pertvarkyti visuomenę. Itin svarbia jos revoliucinio pertvarkymo ir kovos už Naują pasaulį dalimi tapo tada pradėta seksualinė revoliucija. Ji turėjo sugriauti šeimą kaip žmogų pavergiančią ir todėl reakcingą senosios visuomenės atgyveną. Siekta išlaisvinti Naująjį ateities žmogų iš jo ,,kūrybišką saviraišką“ varžančios ir slopinančios buržuazinės moralės normų. Pabrėžtina – pirmą kartą pasaulyje tokia seksualinė revoliucija vyko ne kur nors ,,civilizuotoje“ ir ,,pažangioje“ Europoje ar JAV, o būtent ,,necivilizuotoje“ ir ,,atsilikusioje“ Rusijoje. Čia kuriam laikui ne tik buvo ,,panaikinta“ prigimtinė šeima, bet ir legalizuoti homoseksualių asmenų santykiai. Šios revoliucijos plėtros riba ir simboline jos viršūne galima laikyti planus juridiškai įteisinti vienalyčių porų ryšius.
Šiems užmojams nebuvo lemti išsipildyti tik dėl trečiajame dešimtmetyje Stalino valia įvykdytos kontrrevoliucijos, padariusios galą išlaisvinto ir tapusio nekontroliuojamu seksualumo siautuliui. Todėl žvelgiant istoriniu požiūriu yra akivaizdu: šių dienų Vakarų pasaulyje faktiškai yra tęsiama bei mėginama nuosekliai ir iki galo įgyvendinti Lenino bolševikų pradėta vykdyti revoliucinė žmonijos seksualinio išlaisvinimo programa.
Tačiau pati tokio išlaisvinimo vizija buvo anaiptol ne rusiškas, o grynai vakarietiškas išradimas. Rusija buvo tik milžiniško ir beatodairiško antropologinio ir socialinio eksperimento poligonas, kuriame buvo praktiškai išbandytos ir patikrintos būtent Europoje gimusios marksistinio komunizmo idėjos. Netrukę išryškėti pragaištingi tokios revoliucijos rezultatai buvo tokie katastrofiški, kad net komunizmo ideologijai fanatiškai ištikima Tarybų Sąjungos vadovybė buvo priversta tyliai išsižadėti ,,principų“ ir prieš savo valią skubiai nutraukti visą dešimtmetį trukusią, bet nebevaldoma instinktų orgija tapusią seksualinio išsilaisvinimo šventę.
Pačioje Europoje panašūs eksperimentai su šeima taip pat buvo atliekami, bet jie ilgai vyko visuomenės užribiuose, juos atlikinėjo tik siauri „išsilaisvinti iš pasenusios moralės pančių“ nekantriausiai troškusių revoliucionierių būreliai. Jiems beliko pavydžiai gėrėtis komunistinėje Rusijoje įvykdytos seksualinės revoliucijos mastais bei laimėjimais, kurie buvo ir tebėra liaupsinami ne tik komunistines idėjas skleidusiuose leidiniuose, bet ir visų pakraipų pažangiųjų autorių rašiniuose. Kartu teko kantriai laukti, kol ir Vakaruose išmuš panašaus eksperimento valanda. Mat didžioji visuomenės dalis atkakliai laikėsi įsikibusi buržuazinės šeimos sampratos ir jos idealą bei vertybes grindžiančios ,,represyvios“ krikščioniškos moralės reikalavimų. Vakaruose seksualinės revoliucijos valanda išmušė tik XX a. septintajame dešimtmetyje, o pagrindiniu idėjiniu ją įkvėpusiu šaltiniu buvo H. Marcuse’s „pataisyta“ ir „pagilinta“ K. Markso totalinės komunistinės revoliucijos teorija. Visų senosios teorijos papildymų ir patikslinimų esmę sudaro ir išreiškia viena kertinė mintis. Pasak Marcuse’s, didžioji ir lemtinga Markso klaida buvusi ta, kad jis smarkiai pervertino proletariato kaip pažangiausios visuomenės klasės ir žmonijos revoliucinio avangardo galimybes bei vaidmenį. Iš tikrųjų proletariatas nepajėgia būti visuomenės avangardas ir žmonijos vedlys į komunistinę ateitį, nes jis iš principo nesugeba išsilaisvinti iš senosios visuomenės tamsumo ir prietarų. Todėl jis ir niekaip neatsikrato atgyvenusių moralės normų ir šeimos vaizdinių. Tad kovos už žmonijos išlaisvinimą avangardo vaidmenį iš beviltiško proletariato turi perimti nauja revoliucinė jėga – įvairiausios marginalios visuomenės grupės.
Šios kovos vėliaviavnešio vaidmuo taip atnaujintoje teorijoje buvo skirtas seksualinėms mažumoms. Kartu šioje teorijoje buvo atsižvelgta ir į Rusijos eksperimento patirtį bei klaidas. Viena svarbiausių Marcuse’s ir jo sekėjų įžvalgų buvo ta, kad tokios revoliucijos negalima daryti „iš viršaus“ – skubotai ir šiurkščiai taikant atvirą prievartą Naujojo pasaulio netrokštančiai visuomenei. Buvo suprasta, kad, norint pagaliau įgyvendinti didžiąją Markso idėją ir jo utopinę Naujojo pasaulio viziją paversti tikrove, būtina tyliai ir pamažu keisti ,,laisvinamos“ visuomenės kultūrines ir moralines nuostatas ir transformuoti jos narių sąmonę siekiant „dekonstruoti“ kertinius Vakarų civilizacijos institutus, o labiausiai – šeimą. Šiam tikslui pasitelktos subtilaus ideologinio ir propagandinio „smegenų plovimo“ technologijos. Šitaip Vakaruose prasidėjo ir netruko pakilti antroji seksualinės revoliucijos banga, savo radikalumu ir mastais toli pranokstanti tarybinę lenininę pirmtakę. Teoriniu šios revoliucijos pagrindu ir įkvėpimo šaltiniu tapo būtent genderizmo ideologija – grynai ,,postmoderni“ markuziškojo neomarksistinio komunizmo ir kairuoliško liberalizmo idėjų samplaika ir kratinys. Naujoji taktika pasirodė esanti nepaprastai veiksminga – vis labiau besiplečiančios ir įsibėgėjančios revoliucijos mastai ir rezultatai stulbina. Rusijos komunistinės seksualinės revoliucijos eksperimentas su dar didesniu užmoju ir įkarščiu kartojamas visame demokratiniame Vakarų pasaulyje.
Pati komunistinė pasaulio revoliucinio pertvarkymo idėja savo prigimtimi ir intencija yra tarsi dviveidis Janusas. Vienas jos veidas tarsi žvelgia į ateitį, kitas – nukreiptas į praeitį. Į ateitį nukreiptam žvilgsniui atsiveriantis horizontas skendi nežinomybės rūke, tačiau į praeitį nukreiptos Januso veido akys spinduliuoja ryžtu naikinti viską, kas patenka į jo akiratį. Komunistinės utopijos skelbėjai visada miglotai įsivaizdavo, koks iš tikrųjų bus jų žadamas žemiškasis rojus. Jie nuolatos dėl to nesutaria, tačiau yra vieningi vertindami praeitį – visi sutaria, kad jos turi nelikti nė pėdsakų. Maža to, ji turi būti ištrinta net iš žmonių atminties kaip tamsi prietarų ir stereotipų persmelkta žmonijos priešistorė. Taigi kokią ateitį numato ir ragina kurti marksistinio komunizmo teorija, nėra aišku net didžiausiems jos žinovams ir autoritetams. Tačiau iš šios teorijos skelbiamo požiūrio į praeitį kildinamas praktinis tikslas yra nuostabiai konkretus ir įvardijamas itin aiškiai. Net poetiškai ir aistringai: „pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų“ – šitaip skamba atvirai šį tikslą įvardijantys „Internacionalo“, tai yra tarptautinio proletariato himno ugningi žodžiai.
Kova su Senuoju žmogumi ir prisikėlusi Antžmogio šmėkla
Markso kurstyta pasaulinė komunistinė revoliucija išsiskyrė tuo, jog privalėjo būti radikali ir totalinė. Jos tikslas niekada nebuvo ir nėra išlaisvinti žmogų tik iš ekonominės, socialinės ar politinės priespaudos. Totaliai išlaisvinti žmogų pirmiausia reiškia išlaisvinti jį iš paties savęs – iš Senojo žmogaus prigimties, o kartu ir iš visų iš jos kylančių ir jos diktuojamų moralės ir elgesio normų. Tokia revoliucija privalo būti visiškas Senojo žmogaus peržengimas – išsilaisvinimas iš iki šiol egzistavusios ir žinomos žmogaus formos, turintis atverti kelią absoliučiai „laisvai“ žmogaus savikūrai. O siekiamas revoliucijos tikslas ir galutinis rezultatas – antžmogis, tai yra, kažkokia kitokia ir sunkiai įsivaizduojama „laisvos savikūros“ keliu turinti atsirasti žmogų pranokstančių būtybių rūšis, turinti pakeisti dabartinę žmoniją ir užimti jos vietą. Pati antžmogio sąvoka dažniausiai asocijuojama su radikaliai antimoksline, antihumaniška ir iš esmės pamišėliška „rasinio pranašumo“ idėja, kuri buvo vienas svarbiausių vokiškojo nacionalsocializmo ideologijos kertinių stulpų.
Tačiau kur kas mažiau žinoma ir rečiau kalbama apie tai, kad antžmogio vaizdinys buvo vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių ir Rusijos bolševikams. Pirmąjį dešimtmetį po jų įvykdyto perversmo buvo nevengiama atvirai ir išdidžiai skelbti, kad pradedamas kurti Naujas komunistinis žmogus būsiąs ne kas kita, o būtent antžmogis. Lyg tyčia – ir vargu ar tai atsitiktinis sutapimas – skambių kalbų apie antžmogį tarpsnis yra ir didžiausio seksualinės revoliucijos pakilimo sovietinėje Rusijoje laikotarpis. Žodis ,,antžmogis“ išnyko iš viešos vartosenos vėlgi lyg tyčia tuo pačiu metu, kai komunistinės TSRS vadovybės valia ir žaibišku sprendimu šalyje baigėsi pirmoji pasaulyje seksualinė revoliucija ir keliems dešimtmečiams oficialiai ,,išnyko“ pats seksas. Taigi antžmogio vizija ne tik nėra marksistinio komunizmo teorijos svetimkūnis, bet yra jos kertinis akmuo – idėjinis branduolys ir intelektualinė bei normatyvinė šerdis. Tai reiškia, kad jau XIX a. marksistinė komunistinės revoliucijos teorija savo giliausia esme iš pat pradžių buvo ne tik socialinės, bet ir antropologinės inžinerijos projektas. Joje buvo teoriškai sumanyta ir praktiškai užsimota iš pagrindų pakeisti žmogų ir jo prigimtį.
Visos modernybės revoliucijos buvo ir tebėra skelbiamos ir vykdomos „humanizmo“ bei žmogaus išlaisvinimo ir išaukštinimo vardu. Tačiau visos jos tikrovėje ir praktikoje virto anksčiau pasulio istorijoje neregėtu žmogaus sumenkinimu ir pažeminimu – tyčiojimusi iš jo proto ir moralinio orumo.
Maža to, ideologiškai ir propagandiškai liaupsinant žmogų ir aukštinant jo didybę, teoriškai ir praktiškai buvo paneigta pati žmogaus ir – dar svarbiau – vieningos žmonijos idėja. Tokia galimybė slypi pačiose „humanistinio“ mąstymo prielaidose. Tariamai humanistinė Naujo žmogaus vizija numato tokį visos žmonijos padalijimą, koks jokiais ankstesniais laikais nebuvo net įsivaizduojamas. Įsibėgėjant modernybei, o su ja Naujojo žmogaus kūrimo programai, Senasis žmogus buvo vis beatodairiškiau nuvertinamas. Žvelgiant iš Naujojo žmogaus kūrimo perpektyvos, Senasis žmogus yra visiškai bevertis arba, geriausiu atveju, tampa savaime menkaverte ,,žmogiška medžiaga“, iš kurios ir turi būti nulipdytas ,,tobulesnis“ ateities žmogus. Į jį žvelgiamą kaip į ,,atavistinę“ būtybę – ateities ir teisės egzistuoti neturinčią praeities atgyveną. Vadovaujantis moderniąja Naujojo žmogaus gamybos logika, visi žemėje gvenantys žmonės yra iš anksto pasmerkti būti ,,geresne“ ar ,,prastesne“, o vertinant dar griežčiau ir tiksliau – ,,tinkama“ ir ,,netinkama“ žmogiškąja žaliava. Kartu savaime randasi ir darosi toks pat neišvengiamas kitas pasidalijimas: vykstant šiam procesui, vieniems lemtis iš anksto yra paskyrusi žmogaus ,,gamintojų“, o kitiems – tik ,,gaminių“ vaidmenį.
Šį pasiskirstymą vaidmenimis lemia tik viena paslaptinga asmens savybė, garantuojantį jo begalinį pranašumą prieš kitus žmonės. Toji savybė dažniausiai įvardijama kaip ,,pažangumas“. Taigi nepermaldaujama aukštesnė lemtis patvarkė taip, kad pasaulyje gyvena ,,atviri“ ir ,,progresyvūs“, t. y. gebantys žvelgti į ateitį ir pasiryžę ją kurti, šviesūs ir protingi žmonės. Ir yra ,,uždari“, t. y. besikabinantys į praeitį ir stabdantys pažangos žygį nepataisomi tamsuoliai ir atsilikėliai. Jų skirtumai yra ne kiekybiniai (visiems žmonėms būdingų savybių ir gebėjimų laipsnio), bet kokybiniai – būtent prigimties, taigi antropologiniai, o tiksliau – rūšiniai skirtumai. Jie tokie milžiniški, kad darosi neįmanoma išsaugoti net vieningos žmonijos vaizdinio. Skirtumas tarp būsimo progresyvaus Naujojo ir atgyvenusio retrogradiško Senojo žmogaus gali būti suvokiamas ir mąstomas tik kaip dviejų visiškai atskirų ir skirtingų būtybių rūšių biologinis ir antropologinis skirtumas. Iš tikrųjų Senojo ir Naujojo žmogaus skirtis grindžiama kertine prielaida, kad bedugnė tarp šių dviejų ,,žmogaus“ atmainų yra tokia pat neperžengiama ar net platesnė negu praraja tarp įprastai suvokiamo žmogaus ir, tarkime, gorilos. Todėl anksčiau ar vėliau turėjo būti atskleista ilgai ,,humanistinės“ retorikos skraiste dangstyta paslaptis – turėjo būti pasakyta, kad Naujajam žmogui apskritai nebetinka pats žmogaus vardas. Tinkamo vardo buvo ilgai ieškoma, kol pagaliau buvo nukaltas iš tiesų vykęs žodis. Antžmogis – toks yra kone tobulai vaizdingas ir tikslus Naujojo žmogaus vardas.
Pačioje antžmogio idėjoje iš pat pradžių slypėjo naikinimo logika. Ji paprasčiausiai nepalieka vietos žmogui, kuris Vakarų kultūroje – religijoje, filosofijoje, mene – buvo suvokiamas kaip ,,tarpinė“ būtybė, įsikūrusi tarp dviejų idealių buvimo polių. Dievas ir gyvulys – šitaip buvo įvardijami abu šios grandinės galai, simboliškai apribojantys ir užbrėžiantys žmogaus buvimo pasaulyje galimybių erdvę. Lemtingai svarbi aplinkybė: nors žmonės yra labai įvairūs ir stovi ant skirtingų tobulumo grandinės pakopų, jie visi yra žmonės – visuotinės žmonijos nariai – būtent todėl, kad yra tik išsibarstę skirtinguose tos pačios erdvės taškuose. Antžmogio vizija yra radikaliausias žmogaus ir vieningos žmonijos idėjos paneigimas kaip tik todėl, kad ji sugriauna šią bendro žmonių buvimo erdvę ir net teorinę tokios erdvės buvimo galimybę. Išradus antžmogį pats žmogus nebegali egzistuoti, nes žmogiškai atrodančių būtybių gyvenimo lauke jam tiesiog nebėra vietos. Antžmogio priešingybė gali būti tik kažkoks be galo menkas ir niekingas išorinį žmogaus pavidalą turintis padaras – ikižmogis.
Milžiniškas atotrūkis tarp teorijos ir praktikos yra seniai pastebėtas moderniųjų revoliucijų bruožas. Teorinis humanizmas ir žmogaus aukštinimas praktikoje baigiasi žmogaus žeminimu ir net visišku jo gyvybės nuvertinimu. Teoriškai skelbiama visų žmonių lygybė ir brolybė praktikoje virsta didžiausia istorijoje – net antropologine, taigi rūšine, žmonijos nelygybe. Tačiau keistas dalykas: nors šis visas revoliucijas lydintis atotrūkis vis kartojasi ir net auga, Senąjį pasaulį į dulkes permalančios revoliucijų girnos nesiliauja suktis. Maža to, kiekviena nauja revoliucija yra radikalesnė ir labiau griaunanti negu jos pirmtakės. Tačiau nors veikia šis revoliucijos radikakalizavimosi ,,dėsnis“, jo žinojimas nieko nekeičia: patyrusius fiasko puikaus Naujo pasaulio kūrėjus keičia kiti jo statytojai, o lyg ir turėjusios nusivilti bei šio to pasimokyti iš karčios patirties visuomenės nieko neišmoksta ir noriai lipa ant to paties grėblio, lengvai pasiduodamos naujų vedlių į šviesią ateitį žarstomų pažadų kerams.
Mėginant perprasti šį keistą aklumą atrodo, kad moderniųjų revoliucijų gyvastingumo mįslės raktas yra būtent Senojo ir Naujojo žmogaus skirtis. Mat šią skirtį grindžianti kertinė fundamentalaus žmonijos nebendramatiškumo idėja yra paslėpta nuo to, ką galima pavadinti sveiko proto žvilgsniu. Kaip pasakytų garsioji totalitarizmo tyrinėtoja H. Arendt, sveiką protą apakina ir padaro aklą nuolatos kartojami žodžiai ,,humanizmas“ ir ,,žmogus“, todėl jis dažniausiai nepajėgia įžvelgti Senojo ir Naujojo žmogaus skirtyje paslėptos žmonijos negailestingo skirstymo logikos. Ši logika numato žmonijos skirstymą į Naujojo žmogaus atstovais save laikantį istorinės pažangos ,,avangardą“ ir jos ,,ariergardą“, kuriam automatiškai priskiriamai visi Senojo žmogaus rūšies nariai. Savo ruožtu tai reiškia, kad nuolatos keičiasi ir revoliucijos vedliai: Šaltąjį karą pralaimėjęs naują pasaulį ir žmogų kūręs neva rytietiškas sovietinis komunizmas pasirodė esąs nepakankamai pažangus ir turėjo užleisti revoliucijos vėliavnešio vaidmenį jį atėjusiam pakeisti revoliucingesniam ir todėl pažangesniam tariamai vakarietiškam komunizmui.
Tęsinys kitose dalyse
***
1 – Šiame tekste tenka perteikti ir referuoti ideologizuotą marksistinį žodyną, kurio žodžių reikšmės skiriasi nuo politinėje teorijoje įprastai tiems patiems žodžiams suteikiamų reikšmių. Viena vertus, tai lemia tekste vartojamų kabučių gausą. Kita vertus, kai kurios nuolatos besikartojančios iškreiptos reikšmės sąvokos vartojamos be kabučių. Tai didžiąja raide rašomi Senasis ir Naujasis pasaulis, Senasis ir Naujasis žmogus, nurodantys priešpriešą tarp esamo pasaulio ir žmogaus iki moderniosios, ypač komunistinės, žmogaus perkūrimo revoliucijos ir numatomo jai pasiekus savo tikslą. Taip pat be kabučių vartojami žodžiai „revoliucija“ (tradicinės visuomenės perkūrimas pagal modernius Naujo žmogaus, ypač (neo)marksizmo ideologijos, projektus), „seksualinis išlaisvinimas“ (seksualinių troškimų kurstymas ir jų tenkinimo pavertimas elgesio norma), „buržuazinis“ (sąvoka, marksistų vartota nurodant keistinus ikikomunistinės visuomenės bruožus), „pažangus“ (atstovaujantis kairiąją progresyvistinę ideologiją), „antžmogis” (Naujasis žmogus, kokybiškai pranokstantis ikirevoliucinę žmogaus formą), „socialinė lytis” (vien subjektyviu savo lytiškumo įsivaizdavimu pagrįstas lyties suvokimas), „žmogaus teisės” (institucionalizuoti modernaus individo troškimai).
Romaldas Abugelis. Mečislovas Treinys – profesorius, siekęs išsaugoti lietuvišką dvasią, kalbą, kultūrą ir moralę
Mečislovas Treinys gimė 1941 m. spalio 1 d. Utenos apskrities Asmalų kaime. 1948 – 1952 m. mokėsi Liepiniškių pradinėje mokykloje, vėliau – Kuktiškių septynmetėje mokykloje. 1955 m. įstojo į Klaipėdos žemės ūkio technikumą, 1960 – 1965 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje (LŽŪA), 1967 – 1970 m. tęsė aspirantūros (doktorantūros) studijas. 1971 m. Vilniaus universitete apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją.
Studijuodamas jis dirbo buhalteriu „Aušros“ kolūkyje (Utenos r.), agronomu Žeimių tarybiniame ūkyje (Jonavos r.). Nuo 1971 m. pradėjo mokslininko karjerą – dirbo dėstytoju, Ekonomikos katedros vedėju, LŽŪA prorektoriumi. M. Treinys stažavosi Čekijos žemės ūkio universitete Prahoje, 1990 m. jam suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas.
Tais pačiais metais buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą, buvo Tautininkų frakcijos pirmininkas, vadovavo Agrarinei komisijai (dabar – Kaimo reikalų komitetas).
Beje, pasiūlymo tapti Ministru pirmininku jis nepriėmė. Kauno kaimiškoje apygardoje M. Treinys buvo vėl išrinktas į 1992 – 1996 m. Lietuvos Respublikos Seimą. 1996 m. grįžo prie akademinės veiklos, buvo Žemės ūkio ministro patarėjas. Ekonomikos katedros profesoriumi jis dirbo iki pat mirties. Jis yra 15 knygų autorius, bendraautorius arba sudarytojas. M. Treinys mirė 2008 m. liepos 18 d., palaidotas Petrašiūnų kapinėse (Kaunas).
Santykius grindė pasitikėjimu ir bendryste
Studentai M. Treinį labai mėgo ir gerbė, prisimena jį kaip išskirtinai šiltą, ramų ir draugišką dėstytoją. Daug kas jį vadino Mokytoju iš didžiosios raidės. Jis buvo ir labai demokratiškas vadovas. Santykius su pavaldiniais, kolegomis ir kitais žmonėmis jis visuomet grindė pasitikėjimu ir bendryste. Įdomu pažymėti, kad būtent šie du bruožai yra būdingi laimingiausių pasaulio valstybių visuomenėms.
Materializmas ir individualizmas profesoriui buvo svetimi dalykai, todėl jis uoliai skleidė kooperacijos idėjas, visokeriopai skatino dialogą ir bendradarbiavimą. Parašė knygą „Talkos galia: žemės ūkio kooperacija vakar ir šiandien“, buvo vienas iš Žemės ūkio rūmų atkūrimo iniciatorių.
Tie, kurie turėjo progą iš arčiau pažinti ir bendrauti su profesoriumi, vienu balsu tvirtina, kad po jo žmogiško kuklumo skraiste glūdėjo unikali, daugiaplanė asmenybė. Todėl tokie įprasti vikipediški apibūdinimai, kaip ekonomistas, politikas ar publicistas, M. Treiniui netinka.
Rūpėjo konkreti veikla, o ne tos veiklos politinis nuspalvinimas Jis nebuvo klasikinis ekonomistas. Apie ekonomiką kalbėjo kur kas holistiškiau, vis pabrėždamas gamtosaugos ir socialinius aspektus, svarbiausius mokslinius tyrimus inicijavo ir atliko kurdamas daugiafunkcinio žemės ūkio modelius Lietuvoje.
Profesoriaus nuomone, ekologinį požiūrį svarbu pripažinti „lemiančiuoju agrotechninių sprendimų vertinimo kriterijumi“, o įgyvendintinu reikėtų laikyti tik tą agrotechninį sprendimą, kuris, duodamas didžiausius ekonominius efektus, nepažeistų ekologinės pusiausvyros. Jis daug dėmesio skyrė agrarinės ekonominės minties istorijai, kaimo plėtros ekonomikai.
Buvę profesoriaus kolegos jį vadina mokslininku pralenkusiu laiką. Dar sovietmečiu, 1982 m. žemės ūkio ekonomikos vadovėlyje jis skleidė ribinio našumo idėjas, teigdamas, kad „jeigu gamyba ir toliau intensyvinama tos pačios kokybės priemonėmis ir metodais, bendroji produkcija ir grynosios pajamos ima mažėti“.
M. Treinys buvo aktyvus Žemdirbių sąjūdžio dalyvis, daugelis jo rengtų programinių nuostatų dėl sovietinio žemės ūkio sistemos pertvarkymo vėliau buvo įteisintos agrarinės reformos įstatymuose. Jis buvo ne laukinės rinkos ekonomikos, ne vartotojiškos, o daugiau dvasinės ekonomikos atstovas.
Jis buvo ir ne šiaip politikas. Buvo tautininkas, siekiantis suvienyti visus vardan tautinės valstybės stiprinimo, jos puoselėjimo. Jam buvo svarbu veikla, o ne tos veiklos politinis nuspalvinimas. Jis buvo tikras tautiškumo, modernaus tautiškumo misionierius, skelbęs, kad tik pati tauta gali pasirinkti savo ateities kelio kryptį.
Praėjus tik dešimtmečiui nuo nepriklausomybės atkūrimo jis jau įžvelgė daug neigiamų reiškinių mūsų valstybės gyvenime. Viena iš pagrindinių priežasčių, jo nuomone, buvo „daugumos Lietuvos partijų visiškas abejingumas tautos vertybėms, pasidavimas svetimų valstybių propaguojamai ir mūsų valstybininkų uoliai palaikomai kosmopolitinei smurto ir dvasinio nuopolio kultūrai, kuri brukama visais žiniasklaidos kanalais, nepaliekančiai vietos lietuviškumui, tautinės sąmonės ir savigarbos ugdymui. Šitokia politika – kelias į visišką tautos nuopolį, degradaciją. Tai kelias valstybingumo netekties, tautos išsivaikščiojimo link. Tai kelias beteisių ir bedvasių minios, pasaulio samdinių formavimui“.
Apdovanotas minties gilumu
M. Treinys pasižymėjo smalsumu nuo pat vaikystės. Skaitė „Skautų aidą“, „Karį“, „Trimitą“ ir kitus senuosius leidinius. Anksti pradėjo reikštis ir spaudoje. Jis daug rašė. Yra parašęs 50 mokslinių, 130 mokslo populiarinimo ir daugiau kaip 200 publicistinių straipsnių. Bet jis buvo netipiškas publicistas. Jis buvo mąstytojas.
Profesorius turėjo minties gilumo dovaną, nevengė ir filosofinių pamąstymų. Štai ką jis rašė apie gyvenimą: „Maloniausia gyventi tarp protingų žmonių, nes ir pats tobulėji. Lengva gyventi tarp gerų žmonių, tačiau užmiršti savisaugos jausmą. Įmanoma gyventi ir tarp sukčių bei apgavikų, jie netgi priverčia būti gudresniu, atsargesniu. Negalima gyventi tik tarp išdavikų“.
Arba: „Kai žmogus paniekina konformizmą, jis išsivaduoja iš daiktiškumo varžtų. Jis pakyla virš kasdienybės, kuri daugeliui sudaro gyvenimo prasmę – tiksliau egzistavimo būvį be jokios prasmės. Svarbiausia jis turi jaustis laisvu prieš save patį. Tada jo niekas neįveiks, jis jaus laisvę net ir grandinėmis surakintas, džiaugsis būtimi net būdamas skurde ir kančiose“. „Visi žmonės svajoja, bet ne visi mąsto. Mąsto stiprūs žmonės“, – tai profesoriaus žodžiai, taikliai apibūdinantys ir jo asmenybę, kaip kokio žymaus dailininko autoportretas.
Sovietiniais metais kai kurie jo straipsniai buvo cenzūros atmesti, dėl kai kurių buvo nubausti leidinių vyriausieji redaktoriai. Pavyzdžiui, 1973 m. viename iš savo straipsnių M. Treinys kritikavo, kad net 36 kolūkiai turi Lenino vardą, siūlė abstrakčius, šabloniškus kolūkių pavadinimus keisti kaimų vardais.
Ypač daug įdomių, prasmingų profesoriaus minčių, pamąstymų ir pasvarstymų galima aptikti jo knygoje „Tautos ir jos žemės jungtis“.
Mylėjo Lietuvą savyje
Kai kas sako, kad jis domėjosi ir istorija. Nesutinku – jis buvo tikras istorikas, savo įžvalgomis nutapęs puikius žymių žmonių, savo Alma Mater, kaimo, Lietuvių tautininkų sąjungos ir mūsų valstybės istorijos paveikslus. Jis buvo įsitikinęs, kad istorijos vyksmo praeityje analizė gali palengvinti galimų istorijos tęsinių ateityje paieškas, sudaryti prielaidas pasirinkti valstybei palankiausius sprendimus. Jis tą sumaniai ir darė.
Įdomu, ką pasakytų profesorius apie savo valstybę šiomis dienomis, kai tautos ir jos žemės jungtis yra gerokai susilpnėjusi, kai globalizmo banga įžūliai šluoja tokias pamatines vertybes kaip tikėjimas, šeima, tautinė valstybė? Manau, kad jis pirmiausia paklaustų ar mylime Lietuvą savyje, ar tik save Lietuvoje? Ir patartų kurti ateitį, kurios pasekmių nereikėtų trinti iš istorijos ir iš atminties.
Galimybę kurti ateitį patiems jis vadino didžiąja privilegija. M. Treinys 1997 m. rašė: „Kai būsime nebe dvasios klajūnai, kai būsime vieningi, gerbsime save, kai išugdysime kultūrą savyje, kai Lietuvos valstybė mus apgins nuo niekadėjų, kai iš valdžios balno bus išblokšti savanaudžiai ir ištižėliai, tada galėsime ištarti: „Mes jau turime savo valstybę!“. Tik tokią Lietuvą gerbs pasaulis. Tik tokiai Lietuvai be abejonės galėsime aukotis. Tad kiekvienas artinkime rytojų“.
M. Treinio gyvenimas idealiai iliustruoja tikruosius žmogaus gyvenimo šioje žemėje tikslus: nuolat save tobulinti ir nuolat gerinti bei gražinti supantį pasaulį. Ne veltui už ištikimybę teisingumui, pilietiškumui, už nuoseklų ir vaisingą darbą jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Kolegos ir bendražygiai, pagerbdami šviesų profesoriaus atminimą, periodiškai rengia mokslines konferencijas – akademinius skaitymus. 2018 m. Žemės ūkio akademijoje buvo atidaryta profesoriaus Mečislovo Treinio vardo auditorija.
Artėja būsena, kai nebebus to, kas mus vienytų
Danutė Šepetytė
Kaskart, kai valdžios viršūnės pareiškia, kad „valstybė – tai mes”, net nepabandžius įsiklausyti į Tautos balsą, kai Konstitucinis Teismas patvirtina, kad Konstitucija yra tokia, kaip ją išaiškina Konstitucinis Teismas, visuomenė vis labiau priešinama, skaldoma, – ji vis labiau aižėja. Teisininkas, VDU dėstytojas dr. Vygantas MALINAUSKAS sako: jeigu valdžia iš tikrųjų nenori sugriauti visuomenės, ji turi paisyti jos nuomonės.
Vygantas Malinauskas.
– Vis daugiau yra manančių, kad Lietuvoje apskritai neveikia Konstitucija. Paskutinįsyk tai tvirtinant girdėjau iš VU docento dr. Vaidoto Vaičaičio lūpų. Ką manote jūs?
– Negalima teigti, kad Konstitucija visai neveikia. Tačiau pastaruoju metu kai kurios mūsų Konstitucijos nuostatos iš tiesų yra ignoruojamos. Kolega V.Vaičaitis yra atkreipęs dėmesį, kad pandemijos kontekste žmonių teises varžančius sprendimus dažnai priima Vyriausybė, nors pagal Konstituciją žmogaus teisių apribojimai gali būti nustatomi įstatymu ir tiktai su sąlyga, kad yra proporcingi. Tai, kad žmogaus teisių ribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu ir neperžengiant proporcingumo reikalavimų, yra vienas iš pamatinių teisinės valstybės principų, kurio nepaisydama pati valstybė nustoja būti teisine. Deja, pastaruoju metu šis principas dažnai „pamirštamas”.
Lietuvoje šiuo metu yra daug sprendimų, priimtų ne įstatymų leidžiamosios valdžios lygmeniu, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai varžo žmogaus teises. Tai rimta konstitucinė problema, kelianti pavojų visuomenės stabilumui ir piliečių pasitikėjimui teisine valstybe.
– Jūs teigiate, kad pandemija Lietuvoje yra valdoma ideologiniu principu. Gal galėtumėte pakomentuoti plačiau?
– Ideologiją galima apibūdinti kaip vadovavimąsi išankstiniais atsakymais, kaip turi būti išspręsta kokia nors problema. Vadovavimasis ideologija nebūtinai ir ne visuomet yra problema. Pavyzdžiui, partija dalyvauja rinkimuose su tam tikromis išankstinėmis nuostatomis, kaip turi būti sprendžiamos tam tikros socialinės, ekonominės, teisinės ir pan. problemos. Tačiau visai kita situacija, kai, ištikus pandemijai, vadovaujamasi išankstiniais atsakymais bei išankstinėmis nuostatomis ir ignoruojami visi kiti su šiomis nuostatomis nederantys duomenys. Toks ideologinis požiūris į situaciją tik apsunkina jos valdymą. Manau, tai yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvai sunkiai sekasi dorotis su pandemija.
– Šiandien Lietuvoje, neminint gėdingo žmonių rūšiavimo, ribojama teisė į mokslą, darbą, net į sveikatos apsaugą… Mums tvirtinama, kad priemonės yra laikinos, tačiau liaudies išmintis byloja, kad atimtos laisvės savo valia niekas nelinkęs atiduoti…
– Taip, dėl Vyriausybės sprendimų atsirado ir jūsų paminėtos ir daugybė kitų sričių, kur piliečiai negali naudotis savo teisėmis visa apimtimi. Nerimą keliantis faktas yra ir tas, kad diduma institucijų, kurių misija saugoti tiek konstitucines, tiek apskritai žmogaus teises, yra nuščiuvusios ir, maža to, kai kurie jų atstovai netgi bando aiškinti, kad šiuo atžvilgiu viskas yra gerai, nors akivaizdu, kad ne.
– Užtat garsiai virkaujama dėl pabėgėlių teisių. O gal jie ne be reikalo „kelia bangas”, juk Žmogaus teisių deklaracijoje parašyta: niekas negali būti vergijoje, niekas negali būti sulaikytas?
– Problema ta, kad šiuo atveju susiduriame su selektyviu požiūriu. Labai dažnai, kalbant apie žmogaus teises ne tik migracijos, bet ir kitokiose srityse, pavyzdžiui, teisės į šeimos statusą srityje, ignoruojamas skirtumas tarp interesų ir žmogaus teisių. Tai, kad žmogus turi kažkokį svarbų interesą, nereiškia, kad tas jo interesas suteikia arba sukuria jam žmogaus teisę. Sakykim, nepagydoma liga sergantis žmogus gali turėti didelį interesą gauti donoro organą, tačiau šis jo interesas dėl to netampa žmogaus teise, kurią turi užtikrinti valstybė ar kiti piliečiai.
Lygiai taip pat du vyrai gali turėti labai didelį interesą sudaryti santuoką ir gyventi kaip šeima, bet tai savaime nereiškia, kad jie turi tokią teisę. Šiandien dažnai tenka girdėti, kad atsisakymas įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokas ar partnerystes pažeidžia tų asmenų teises. Tačiau ir Konstitucinis Teismas 2019 m. nutarime nurodė, kad valstybė tokios pareigos neturi. Žmogaus teisės visuomet sukuria valstybei pareigas. Jei nėra pareigos, nėra ir teisės. Valstybė negali pažeisti teisių, kurių nėra. Lygiai tas pats sakytina ir pabėgėlių atžvilgiu. Tarptautinės teisės dokumentuose yra įtvirtintos asmens teisės prašyti prieglobsčio ir įgyti pabėgėlio statusą, bet nėra teisės atvykti ir apsigyventi šalyje vien todėl, kad jis turi didelį interesą toje šalyje apsigyventi. Tai pat nėra teisės eiti į kitą valstybę nelegaliai, kirsti sieną bet kur. Deja, kaip minėjau, dažnai individo interesas bandomas prilyginti jo teisėms.
– Lietuvos Respublikos Konstitucija remiasi prigimtinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Pastebėjot pastangas pritempti, kad ir homoseksualų interesas tapti šeima yra prigimtinis?
– Konstitucijos 18 straipsnis nurodo, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, t.y. jos kyla ne iš interesų ar įstatymų leidėjo nuožiūros, bet iš žmogaus prigimčiai būdingų savybių. Ne įstatymų leidėjas ir ne suaugusiųjų interesai lemia, kad vaikui reikalingas tėtis ir mama. Tai lemia vaiko, kaip žmogaus, prigimtis. Todėl interesai, kurie nesusiję su žmogaus prigimtyje glūdinčiu potencialu, savavališkai negali būti laikomi „prigimtinėmis žmogaus teisėmis”, sukuriančiomis valstybei ir kitiems visuomenės nariams pareigą šiuos interesus paversti privalomomis visuomenei teisės normomis. Tiek Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, tiek Europos žmogaus teisių pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, tiek Pilietinių ir politinių teisių paktas ir visi kiti pagrindiniai žmogaus teisių dokumentai turi aiškią nuostatą: šeimos kūrimo (t.y. santuokos) teisė yra taikoma tik vyro ir moters susitarimui. Visos kitos bendro gyvenimo sąjungos (tos pačios lyties asmenų ar daugiau nei dviejų asmenų) yra privatus kiekvieno pasirinkimas, jis šiuolaikinėje valstybėje nėra draudžiamas, tačiau neturi pagrindo būti laikomas prigimtine teise.
– Pasak EŽTT teisėjo Egidijaus Kūrio, tai, kas anksčiau buvo suvokiama kaip interesas ar siekis, imama suvokti kaip teisė, o tai reiškia, kad tas interesas ir turi būti ginamas kaip teisė. Turint omenyje parlamentarų grupės siekį įteisinti narkotikus, vienalytes šeimas, šita mintis skamba grėsmingai. Kokių minčių ji sukelia jums?
– Čia reikėtų klausti apie kieno suvokimą kalbama? Tarkime, jeigu kokia nors visuomenės grupė ar EŽTT teisėjai kokį nors interesą pradeda suvokti kaip teisę, ar toks suvokimas turi tapti privalomas ir likusiai visuomenės daliai? Šiuo atveju turėtume kalbėti ne apie suvokimą, o apie tai, ar egzistuoja visuomenei suprantamos prielaidos tokį interesą pripažinti kaip žmogaus teisę. Deja, gana dažnai tenka stebėti, kaip teismai de jure „atranda”, o de facto „išranda” naujas visuomenei iki tol nežinotas žmogaus teises, kurias priimti kaip žmogaus teises ji neturi vidinių priežasčių.
– Stumiančiųjų vienalytės partnerystės (šeimos) įstatymą pusėje pasigirsta balsų, kad, norint priimti šį įstatymą, nė nebūtina laukti, kol jam pritars visuomenės dauguma.
– Apie jokią kitą Konstitucijoje minimą vertybę nėra pasakyta taip, kaip apie šeimą: ji yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Šeima visuomenės ir valstybės pagrindas yra ne todėl, kad kažkas nusprendė ją taip pavadinti, bet todėl, kad visi objektyviai supranta: be šeimos valstybė negali būti tvari, šeima yra pagrindinė visuomenės ir valstybės gyvavimo ir tęstinumo sąlyga. Būtent dėka šeimos mūsų valstybė gali išlikti ir turėti ateitį. Jei Seimas savo nuožiūra savavališkai nuspręstų pakeisti šeimos sampratą įteisindamas partnerystę, Konstitucija, kaip visuomenės sutartis, būtų sulaužyta. Konstitucija būtų sulaužyta ir tuo atveju, jei Seimas, norėdamas apeiti Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, kad santuoka gali būti sudaroma tik tarp vyro ir moters, įtvirtintų de facto tos pačios lyties asmenų santuoką, tik kitu pavadinimu, t.y. įteisindamas partnerystę.
– Tiesą sakant, ją sulaužė pats Konstitucinis Teismas, išaiškinęs, esą šeima yra neutrali lyties atžvilgiu. Turint tokį precedentą nebeatrodo beprotiška mintis, kad vieną gražią dieną būsime informuoti, jog, tarkim, pagal įstatymą antrasis lietuvio būstas yra rekvizuojamas sienos perėjūnų reikmėms, nes juk „žmogiškumas – svarbiausia”.
– Na, palankiai susiklosčius rinkimų rezultatams ir turint daugumą Seime, galima veikti ir iš jėgos pozicijų, kitaip tariant, ignoruoti konstitucines teises, visuomeninę sutartį, kuria grindžiama Konstitucija, ir visuomenei primesti dalykus, kuriems ji neturi pagrindo arba vidinės priežasties pritarti. Bet kai neatsiklausus visuomenės daugumos de jure ar de facto keičiama Konstitucija, ji nustoja būti visuomenės sutartimi, o mes nustojame būti visuomene. Bet koks žmogaus teisių ignoravimas, pažeidinėjimas arba žmogaus teisių statuso suteikimas interesui, kuris objektyviai negali būti laikomas lygiaverčiu žmogaus teisėms, ardo ir griauna visuomenę ir juo daugiau tokių veiksmų, juo labiau susiskaldžiusi visuomenė, juo arčiau būsena, kai nebelieka, kas tą visuomenę vienytų.
– Ar laikote atsitiktinumu, kad „palankiai susiklosčius rinkimų rezultatams” ir Seimo žmogaus teisių gynimo komitete, ir Teisingumo ministerijoje, ir Konstituciniame Teisme svarbias pozicijas užima personos, atvirai pasisakančios už vienalyčių asmenų šeimą?
– Tai, kad buvę LGBT aktyvistai bei lobistai, kurie siekė ir siekia būtent tos visuomenės grupės interesą Lietuvoje paversti žmogaus teise, atsiduria svarbiose arba raktinėse valstybės institucijose, greičiausiai nėra atsitiktinumas. Žinoma, asmens orientacija nėra ir neturėtų būti kliūtis užimti kokias nors pareigas. Tačiau problema yra ta, kad aiškų politinį ideologinį tikslą turintys ir aktyviai besistengiantys jį įgyvendinti asmenys užima pareigas institucijose, kurių pati prigimtis reikalauja, kad jų pareigūnai būtų nešališki. Todėl manau, kad visuomenei pagrįstai kyla klausimų, ar valstybės institucijos vis dar gina Tautos priimtą Konstituciją, ar nori ją de facto pakeisti, vadovaudamosis ideologiškai motyvuotomis Konstitucijos interpretacijomis.
– Sakydami, kad šiandien mums apribota laisvė naudotis sveiku protu, jaučiate ir ribotą teisę reikšti savo įsitikinimus?
– Neatskleisiu jokios paslapties, pasakydamas, kad, praėjus trims nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiams, vis dažniau atsiduriame situacijoje, kai žmogus du kartus pagalvoja prieš viešai ką nors pasakydamas. Kitaip tariant, jaučiame vis didėjančią savicenzūrą; ji yra ne sąmoningumo, bet savisaugos ženklas, baimė, kad tam tikrų minčių ar savo pažiūrų raiška gali turėti neigiamų pasekmių: nebūtinai užtrauks teisinę atsakomybę, bet galbūt užkirs kelią tavo karjerai, galbūt būsi marginalizuotas ar būsi pažymėtas kokia nors etikete…
Blogiausia yra tai, kad tokios savicenzūros pasekmė yra ta, jog visuomenėje nyksta gebėjimas kurti tvarką, grindžiamą sveiku protu. Sveiko proto vietą užima tikrovę neigianti ideologija.
Vidas Rachlevičius. Viešai ir aiškiai pripažįstama, kad tai yra ideologinis apsisprendimas
Lietuva, būdama Europos užkampis, ilgą laiką buvo santykinės ramybės zonoje. Turiu galvoje Europoje ir JAV vykstančius nuožmius kultūrinius karus, o tiksliau – šliaužiančią neomarksistinę diktatūrą ir bandymus priešintis jai.
Jos tikslas yra visiškai aiškus ir ne kartą įvardytas – ne kariniais perversmais ar smurtu, o kultūrinėmis priemonėmis sunaikinti kapitalizmą ir Vakarų civilizaciją. Jokia paslaptis, kad už viso to stovi Davoso elitas – Klausas Schwabas & Co., interneto milžinės, globalus kapitalas, G. Sorosas ir jo aplinka, kurie jau yra nupiešę ir paskelbę naujos pasaulinės tvarkos – diktatūros kontūrus. Didžioji meinstryminė žiniasklaida, kontroliuojama šių grupių, suprantama, apie tai nerašo, o jei kur nors kas nors pasisako šia tema, tai iškart nuo grandinių paleidžiami fact-checker‘iai, kurie copy-paste principu iš tų pačių paruoštukų „demaskuoja“ sąmokslo teorijas.
Provincialiai Lietuvai praktiškai nerūpėjo kaip toli šiuo klausimu pasistūmėta Vakaruose, ką visa tai reiškia, apie tai nerašo ir mūsų žiniasklaida. Nors didžiųjų mūšių kanonados aidi kitur, bet jų aidas jau atsirito iki Lietuvos.
Kaip visada, dauguma nesuprato ir iki šiol nesupranta, kad, regis, visai menki dalykai yra didelių planų sudėtinė dalis, visuomenės nuomonės tyrimas ir reakcijos zondavimas. Prasidėjo visiškai smulkūs, bet pirmąkart vieši vaivorykštinio suoliuko ir vaivorykštinės perėjos mūšiai.
Reikia suprasti, kad mūsų neomarksistinė kariauna – Laisvės partija, didelė dalis TS-LKD ir visokiausio „progresyvaus“ jaunimėlio grupės tikrai neveikia pagal kažkokį iš kažkur jiems nuleistą planą, jie tiesiog jau yra ideologiškai apdoroti ir suformuoti neomarksistinio fronto kariai, ir veikia savarankiškai – kopijuoja vakarietišką patirtį, kur tai jau seniai praeitas etapas.
Didelė dalis politikų, vadinamųjų politikos mokslininkų ar viešosios erdvės komentatorių yra paprasti naudos gavėjai, prisitaikėliai ir kolaborantai. Ir štai dar viena bomba – Vilniaus Universiteto lyčiai jautrios kalbos gairės. Ir vėl dauguma nesupranta, kas įvyko, o svarbiausia – kas bus toliau. Reikia atkreipti dėmesį į kelis svarbiausius dalykus.
Pirma: viešai ir aiškiai pripažįstama, kad tai yra ideologinis apsisprendimas. Taigi, VU vadovybė viešai pripažįsta, kad tai yra politiškai orientuota ir ideologizuota progresyviojo liberalizmo ideologiją išpažįstanti institucija. Su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.
Antra: kaip ir daugelis kitų šliaužiančio neomarksizmo iniciatyvų, dokumentas atsirado tarsi iš niekur. Mes nežinome, kas jį inicijavo, kiek man žinoma, apie jį VU nebuvo jokios viešos diskusijos. Taigi, jis nuleistas iš viršaus.
FB vyksta naivios diskusijos, kad tai tarsi neprivaloma, tai tik įsipareigojimas, esą tai nieko nekeičia. Kiti mokyti žmonės rašo, kad jei VU susiduria su sunkumais kažką vadinti ponia ar ponas, tai lietuvių kalboje yra seniai primirštas žodis Tamsta / Tamstos. Jis neutralus lyties požiūriu“.
Kokios problemos?
O jos didelės ir esminės. Nereikia būti pranašu, kad suvoktum, jog tai tik pirmas žingsnis siekiant paversti VU didele smegenų plovykla, kuri tiražuotų naujojo ideologinio fronto karius ir rėmėjus. Neabejoju, kad panašios iniciatyvos netrukus atsiras ir kitose aukštosiose mokyklose.
Neomarksizmui reikalingi mokyti kvailiai su iniciatyva – savo galva negalvojančių, niekuo neabejojančių ir besąlygiškai „mokslu“ bei visais kitais jiems pakišamais dalykais tikinčiųjų kariuomenė, kuri veiks įvairiose gyvenimo srityse. Tai yra armonaičių, šimašių ir gabrielių elektoratas.
Kaip atrodys Lietuva, kai jie užvaldys viską, spręskite patys.
Kas toliau? Toliau VU žingsnis po žingsnio vyks tai, kas jau yra įvykę, pavyzdžiui, daugumoje Britanijos ar JAV universitetų. Radikalių kairiųjų užvaldytos studentų organizacijos spręs, kurie dėstytojai yra geri, o kurie blogi, kas gali kalbėti „diskusijų“ klubuose, o kas ne, kurios disciplinos tinkamos, o kurių reikia atsisakyti ir t.t Beje, tokių precedentų jau yra VU TSPMI.
Štai vienos didžiausių Britanijos šakinių profsąjungų Universitetų ir kolegijų sąjungos (UCU) Edinburgo skyrius socialinėje žiniasklaidoje dar kartą patvirtino savo poziciją dėl „transintegracijos“, pareikšdamas, kad „išsivadavimas negali būti grindžiamas atskirtimi“.
Šiuo atveju „tikintys mokslu“ kalba apie… transrasiškumą. Tai reškia, kad žmonės gali save identifikuoti kaip kitą rasę. Šios naujos beprotybės formos pradžia yra 2019 m. dokumentas „UCU pozicija dėl trans įtraukties“, kuriame profsąjunga teigė, kad jos nariai gali save identifikuoti kaip „juodus, neįgalius, LGBT+ ar moteris“.
Žiniasklaidos šaltiniai teigia, kad „profsąjungos filialas naudojamas kaip ideologinio kryžiaus žygio platforma, o Edinburgo universiteto vadovybė tam nesipriešina“. Profesinė sąjunga teigė, kad yra (kaip ir VU dokumente) įsipareigojusi laikytis „tarpsektorinio požiūrio visame savo darbe“. Paprasta kalba tai reiškia, kad profesinė sąjunga leido savo nariams identifikuoti save kaip juodaodžius bei neįgaliuosius ir tam nereikia nei „mokslinių“ argumentų, nei kokių nors kitų įrodymų.
Tai tiesiog asmens apsisprendimas. Pirmą kartą toks apsisprendimas sulaukė tarptautinio dėmesio po to, kai biologiškai baltaodė (abu tėvai baltieji) Amerikos skyriaus žmogaus teisių organizacijos NAACP prezidentė Rachel Dolezal apsiskelbė juodaode.
Ji tuomet vartojo progresyviojo liberalizmo štampą, kad „rasė yra socialinis konstruktas“. Vėliau ji pasikeitė vardą ir tapo Nkechi Amare Diallo, kildinamą iš Vakarų Afrikos, reiškiantį „Dievo dovana“.
Visai neseniai britų interneto asmenybė Oli London paskelbė, kad po daugybės plastinių operacijų baigė perėjimo baltaodžio į azijietį procesą ir tapo … korėjiete ar korėjiečiu, atleiskit, nesusigaudau, nes tas žmogus yra ne tik transeksualas, bet ir „transracial“, o kreiptis į jį (ją) reikia tik „they/them/Korean/Jimin”.
Interviu su Romu Dambrausku: Meldžiu, kad Tauta vėl neužmigtų
Pirmasis maršas įkvėpė žmones, įkvėpė visiems jėgų ir tikėjimo, įkvėpė kūrybai. Tačiau kuo toliau, tuo labiau visa tai išsikvepia. Kaip Jūs manote kodėl? Kas vyksta?
Ne daug laiko praėjo nuo gegužės 15 dienos, bet žmonės tikrai šiek tiek pasikeitė. Atsirado maža viltis, kad mes visgi galim vienytis ir pastovėti už savo vertybes ir laisves. Būtent už tai mes esame dėkingi „Didžiajam Šeimos Gynimo Maršui“ ir jo lyderiams. Tai buvo pirmoji reali dvasinė banga, galėjusi pakeisti šiandienos gyvenimo spalvas, atnešdama reikšmingas permainas į mūsų dabartį.
Galingiausia Lietuvoje visų laikų tautos organizacija, po trisdešimt metų, sutelkusi savyje nubudusius, neabejingus ateičiai žmones, apjungusi daugybę patriotiškų ir pasiaukojančių asmenybių, staiga sustojo ir nutilo, leisdama šiandien tai didžiulei protesto bangai užgesti.
Kas gi tokio įvyko per tą nepilną pusmetį?
Aš nedalyvavau šios organizacijos vidinėje veikloje, tik viską stebėjau iš šono. Bendraudavau su lyderiais, išsakydamas savo mintis apie jų daromas klaidas, bandydavau patarti.
Štai, mano nuomone, kelios jų esminės klaidos. Po birželio 15-17 dienų teatralizuotų akcijų, kurios daugiau buvo panašios į draugų laiko praleidimą Vilniuje, o ne į protesto mitingus prieš valdžią, buvo sukurtas Lietuvos Šeimų Sąjūdis (LŠS). Sulipdytas jis buvo ne iš žmonių, kurie pasiaukojančiai dirbo Maršui, ne iš Maršo koordinatorių, o tiesiog iš savos bičiulių kompanijos. Beatodairiškai buvo atsisakoma pačių darbščiausių ir ištikimiausių žmonių, kurie buvo tiesiog pašalinti iš LŠS gretų.
Mitingas, įvykęs rugsėjo 10 dieną, akivaizdžiai parodė, kad LŠS atsitraukia ir, su gero pusvalandžio malda scenoje, bėga nuo atsakomybės. Kalbėti nuo scenos galėjo ne visi, kažkokiu keistu algoritmu buvo išbrokuoti net patys didžiausi nūdienos autoritetai. Kodėl reikėjo rinkti žmones iš visos Lietuvos protestui Katedros aikštėje, o paskui juos užliūliuoti malda, siekiant ramaus išsivažinėjimo? Niekas tada net neįtarė, kad toks ir buvo tikrasis paskutinio mitingo scenarijus.
Šiandien LŠS pritilo. Valdžia jų rezoliucijų reikalavimus, ant minkšto popieriaus, panaudojo tinkamai. Tik keletą reikalavimų buvo perkelta į seimo rudens sesiją. Jie, žinoma, bus svarstomi vėliau ir greičiausia priimti, nebesulaukus jokio rimtesnio tautos pasipriešinimo.
Naujausiomis žiniomis, LŠS jau yra užmezgęs puikius santykius su Afrika. Džiaugiamės iki ašarų ir laukiame naujos tarptautinės veiklos. Planuose kažkokios, patyliukais skelbiamos, nepaklusnumo akcijos, visuotinis streikas… Bet ar žmones bepatikės, ar eis paskui šiuos vedlius, gaišdami savo brangų laiką, eikvodami pinigus automobilių kurui ir maistui Vilniuje.
Nežinau. Pasimelsti galima ir vietos bažnytėlėje, tyliai, ramiai ir be šarvuotų prievaizdų priežiūros. Kartaus nusivylimo yra labai daug.
Praeis kiek laiko ir istorija dar tiksliau įvertins „Lietuvos Šeimų Sąjūdžio“ nuopelnus, pergales ir nuodėmes prieš Lietuvą. Dabar mums belieka tik laukti ir stebėti, kas pagriebs šią priešpriešų blaškomą vėliavą ir vėl surinks pakilusią tautą. Meldžiu, kad ji vėl neužmigtų.
Kodėl išsiskyrė Jūsų ir „Lietuvos Šeimų Sąjūdžio“ keliai?
„Didysis Šeimos Gynimo Maršas“ ir „Lietuvos Šeimų Sąjūdis“ – tai du skirtingi dariniai su tais pačiais vadovais. Vienas buvo panaikintas, kad jo vietoje atsirastų kitas. Niekada nebuvau Maršo koordinatoriumi, nei tarybos nariu. Mus siejo tik kilnus, tvirtas ir teisingas noras pakelti žmones kovai už ateitį ir prieš prarajišką valdžios politiką. Tam buvo skirta ir daina „Kelkis, Lietuva!”, kurią iki šiol dainuoja žmones su ašarom akyse, prisimindami didžius jausmus Vingio parke.
Dabar aš nenoriu ir negaliu eiti su žmonėmis, kurie veda mus į nežinią, aplinkkeliais ir neišklausydami kito nuomonės. Šitie viražai, kuriuos paskutiniu metu išdarinėjo LŠS man nepriimtini. Jie gali privesti prie visiškos veiklos tragedijos. Širdyje turi būti tiesa, atvirumas ir nuoširdumas. Šiais principais visada stengiuosi vadovautis ir pats. Noriu, kad mane vestų žmonės, turintys savyje tą patį.
Dalyvavote „Petys už laisvę” asociacijos suvažiavime, kaip vertinate šią iniciatyvą?
Pagaliau pradedame suprasti, kad vienas lauke ne karys. Džiaugiuosi, kad tas supratimas įgauna realias ir labai reikalingas formas. Žiūrint iš šono, pakanka vieno, savo darbą, šeimą, verslą ir darbuotojus mylinčio, žmogaus, ir apie jį pradeda telktis tokie pat žmones. Tuoj pat randama bendra kalba, bendri tikslai, ir šis naujas traukinys juda į priekį, savo kelyje, gąsdindamas ir šluodamas į šonus stovinčius valdžiažmogius, su niekiniais pasais rankose.
Aš labai tikiu, kad tas lokomotyvas, mielu pavadinimu, „Gustuko picerija“, prisikabinęs dar daug vagonų (jau apie 200 įmonių) ir atsistojęs „Petys už laisvę“ kelyje, pasieks savo geidžiamą stotį, palikdamas po savęs ant bėgių sutraiškytą laikinosios valdžios svajonę „Galimybių pasą“.
Kokias dar iniciatyvas žinote, palaikote ir kitiems rekomenduotumėte prisijungti?
Neseniai Kaune vyko konferencija skirta buvusio žemės referendumo iniciatoriaus ir organizatoriaus Pranciškaus Šliužo atminimui. Renginį organizavo dvi puikios ir aktyvios moterys Danutė Jasilionienė ir Erika Švenčionienė. Klausimas didžiosioms dabartinio referendumo žvaigždėms, signatarui Zigmui Vaišvilai ir Nendrei Černiauskienei, – kur buvote jūs? Kodėl nematėme jūsų, negirdėjome jūsų uždegančių kalbų?
Iki šio renginio su pagarba stebėdavau jūsų karštas spaudos konferencijas, kvietimą pasirašyti referendumo parašų rinkimo lapuose, raginimą jungtis ir burtis, nežiūrint į nieką. Kokios juodos katės dabar perbėgo jūsų kelią į šitą garbų ir labai reikalingą renginį. Ar tik nebus tai tas pats lietuviškas bruožas, gražiai kalbėti, o veikti priešingai, randant nors menkiausią priežastį tyliai nusisukti. Jūs, Zigmai ir Nendre, praradote mane, kaip vieną savo fanų, bet aš jau niekada neprarasiu tikėjimo tautos pasirinkimo įrankiu – referendumu.
Ar visa pandeminė situacija nenuvaikė mūzų? Ar lieka laiko ir ar norisi kurti?
Stengiuosi niekada nepasiduodi panikai. Beveik neskaitau komentarų, nes žinau, kad yra žmonių, tarp jų netgi labai gerai žinomų asmenybių, kurie turi silpnybę lįsti į internetinę erdvę ne visai adekvatūs. Kartais labai aiškiai jų komentaruose matosi alkoholio ausys.
Aš nemanau, kad pas mus siaučia pandemija. Visi, net ir suklastoti statistiniai duomenys rodo, kad tai ne pandemija, o epidemija. Bet mūsų „laikiniesiems“ būtinas būtent tas pavadinimas ir tos ekstremalios sąlygos, kad lengvai galėtų pateisinti prislėptą korupciją ir šalies griovimą.
Kasdien sugalvojama labai daug priežasčių nieko nedaryti, užsisklęsti ir laukti galvos sprogimo nuo nepakeliamos vidinės įtampos ir baimės būsenos. Aš bandau rasti priežastį nežiūrėti ten, kur gali išdegti mano akys. Todėl ir kūrybos aš neatsisakiau, viskas vyksta pagal mano kūrybinius planus, tiesa kiek lėčiau negu norėtųsi.
Tik gaila, kad parodyti tai kas nauja, kuo gyveni ir ką sukūrei, ne visada yra kur ir kam. Valdžioje sėdinčios žmogystos labai nori, kad niekas ir niekada neišvystų to, ką mes dabar sukuriame, išgyvename ir stengiamės išsaugoti. Lengva ranka jie mus nardina į „pandeminį ledą“, kad kuo ilgiau liktume sukaustyti neveiklos, sąstingio ir košmariško miego. Tik mūsų darbai, mintys ir svajonės jame jau niekada nebeužšals ir nežus.
Kur semiatės stiprybės kai būna sunku?
Gyvenimas ir išgyvenimas šiame pasaulyje tapo ekstremalus.
Akivaizdus melas tapo tiesa, o tiesa virto nemadinga našlaite, kurią būtinai reikia išvyti iš šito pasaulio. Amžiais gyvavusios tradicijos ir papročiai išjuokiami ir niekinami. Būti budeliu savo tautai dabar jau tapo norma. Naikinama viskas, nuo paprastos žmogaus ramybės iki konstitucijos.
Įrankių ir priemonių pasirinkimas, neišeiti iš proto, šiandien nedidelis. Svarbu suprasti, kuo tu tiki. Vieni tiki mokslu ir skiepijasi neaiškiais marmalais, kiti tiki sveiku protu ir laukia kas bus toliau… Dar yra tokių, kurie tiki, kad pas juos vietoj smegenų yra auksas. Jie taip pat kažko laukia. Turbūt tos išganingos valandos, kada visi nesusibadę išmirs patys.
Sunku tam, kurio smegenys virsta auksu. Į auksą nepatenka kraujas. Nešiotis virš kilogramo sveriantį aukso gabalą galvoje, turbūt labai nepatogu. Nepatogu, bet gal naudinga.
Aš irgi kažko laukiu. Laukiu tiesos iš kalbančios dėžės, laukiu kada pagaliau nutils mūsų valdžios marazmatikai, kada mūsų gyvenime nebeliks senų nukaršusių, istorinių patarinėtojų su abejotina praeitimi…
O labiausiai turbūt laukiu momento kai, drąsiai žvelgiant į „neužklijuotas“ šypsenas ir atvirus žmonių veidus, sudainuosiu pačias geriausias savo dainas.
Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, Lietuvos ateities vizija?
Pranašo misija labai sunki ir nedėkinga, todėl ir nesiimu nieko pranašauti, spėlioti ar kurti vizijas. Tiesiog reikia kiekvienam iš mūsų pabandyti išsiugdyti matymą per rūką. Verta dažniau pastebėti objektus ir reiškinius, kurie vyksta čia pat už kampo, nes tai gali būti mūsų artimiausia ateitis, kuriai reikia kuo skubiau ir rimtai pasiruošti.
Mes net nespėjome pastebėti, kaip greitai Australija ir Kinija pavirto į konclagerius. Tai nutiko staiga ir niekas mums iš anksto nepranešė jokios blogos vizijos.
Reiškia mes praeityje kažką svarbaus ir žūtbūtinio praleidome pro savo akis ir ausis, kažką kas gali jau tuoj atslinkti ir iki mūsų namų, paversdamas mus tokiais pačiais konclagerio gyventojais.
Viliuosi, kad politiniai krūmai ir bunkeriai su kiekviena diena taps vis labiau permatomi. Slėptis nebebus kur, tapsime visiškai aiškūs ir ryškūs, kas su savo niekšybe ir gobšumu, kas su šviesa ir kova prieš tamsą.
Įsivaizduokite, kad esate transliuojamas visam pasauliui ir kiekvienas žmogus Jūsų klausosi, tačiau turite galimybe pasakyti tik vieną sakinį. Ką pasakytumėte?
To padaryti negaliu. Aš net negaliu apibūdinti kas yra laimė ar meilė. Gal tik mirštantis žmogus paskutinę gyvenimo minutę tai supranta ir pajaučia. Norėčiau kuo ilgiau to nežinoti.
Dėkoju už pokalbį.
Teismas privertė VRK duoti žodį referendumo rengėjams per LRT
Spalio 18 d. 9.05–9.35 val. LRT radijas pagaliau transliuos specialią laidą, skirtą Referendumo iniciatyvos keisti Konstitucijos 9 ir 147 straipsnius pristatymui. Referendumo rengėjai visuomenininkai siekia, kad referendumui paskelbti pakaktų 100 000 piliečių parašų o ne 300 000 kaip yra reikalaujama dabar.
Radijo laidoje dalyvaus Referendumo iniciatyvinės grupės (RIG) nariai Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Audrius Butkevičius ir Eimantas Grakauskas, RIG koordinatorė dr. Nendrė Černiauskienė. Laidą ves – LRT laidos „Aktualijų studija“ vedėjas Mindaugas Jackevičius.
RIG koordinatorius Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila sako: „Tik vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) 2021 m. rugsėjo 9 d. sprendimą, Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) mums suteikė LRT eterį šios piliečių iniciatyvos pristatymui – vos po 0,5 val. radijo ir televizijos laidose, ir tik įpusėjus LVAT 2021 m. liepos 14 d. sprendimu nustatytam šios iniciatyvos parašų rinkimo 6 mėnesių laikui.
VRK nustatytos taisyklės iš šios iniciatyvos pristatymui skirtų po 0,5 val. LRT Radijo ir TV laiko dar po 5 min. skiriamos LRT pranešėjams, o nenurodyto dydžio laikas – LRT anonsams skelbti ir LRT vedėjo klausimams užduoti bei mums į šiuos klausimus atsakyti. Tad 2021 m. spalio 18 d. 9.05 val. LRT radijo laida žada būti dinamiška ir patraukli“.
Z. Vaišvila sako, kad referendumo iniciatorių skundai dėl, pasak jo, akivaizdžiai nepakankamo LRT eterio laiko skyrimo iki šiol teismo lieka neišnagrinėti.
„Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen iki šiol neįvykdė pareigos artimiausiame plenariniame Seimo posėdyje paskelbti apie 2021 m. birželio 29 d. įregistruotą šią referendumo iniciatyvą“, – sako Z. Vaišvila ir džiaugiasi, kad referendumo teisės jo priešininkams palaidoti nepavyko.
Kaip žinia Lietuvos piliečiams teisę inicijuoti referendumą suteikia ir ją gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Šiemet tai patvirtino ir šią piliečių teisę jau dvejose bylose apgynęs LVAT.
Referendumo sumanytojai ragina visus pritariančius referendumo rengimui reikalingų parašų skaičiaus sumažinimui nuo 300 000 iki 100 000 pasirašyti elektroniniu būdu:
www.rinkejopuslapis.lt/iniciatyvos/-/iniciatyvos/46798/prisijungti
Taip pat prašoma paremti šio referendumo rengėjų pastangas pinigine parama. Skelbiama banko sąskaita:
Gavėjas: Referendumas Bankas: AB SEB BANKAS a/s LT13 7044 0901 0212 9174 . Mokėjimo paskirtyje įrašoma: AUKA referendumui ir būtinai nurodomas rėmėjo asmens kodas.
„Aukotojas, atlikdamas pinigų pervedimą, turi nurodyti savo asmens kodą, kitu atveju auka referendumui grąžinama aukotojui. Maža auka – iki 12 eurų (imtinai). Vieno fizinio asmens viena per visą referendumo kampaniją, neprivaloma deklaruoti turto ir pajamų; Auka – nuo 12,01 eurų iki 15240 eurų. Vienas fizinis asmuo maksimaliai gali paaukoti iki 10 VMDU (2021 m. – 15240 eurų) per kalendorinių metų referendumo kampaniją, bet yra apribojimų – aukos suma turi būti ne daugiau kaip 10 procentų už praėjusius (2020 m.) kalendorinius metus deklaruotų pajamų, prieš suteikiant didesnę kaip 12 eurų auką, asmuo privalo būti deklaravęs 2020 m. turtą ir pajamas. Draudžiamos juridinių asmenų aukos!“ – rašomas RIG spaudai išsiųstame pranešime.
Parengta pagal RIG pranešimą spaudai
