Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)
Ištrauka iš prof. Vytauto Radžvilo įvadinio straipsnio Paulo Kengoro knygoje „Išardymas“ (Valstybingumo studijų centras, 2017, p. 256). Knygą galite įsigyti internete. Pirmoji teksto dalis.
Genderistinė revoliucija: naujas komunizmo veidas
Abi komunizmo versijas įvardijančius žodžius tenka rašyti su kabutėmis. Juk, kaip minėta, pati ,,rytietiško“ ir ,,vakarietiško“ komunizmo skirtis yra pramanyta ir dirbtinė, nes komunizmas kaip ideologinė ir politinė doktrina yra grynai vakarietiškos kilmės ir būtent Europoje atsiradęs reiškinys.
Mūsų dienomis daroma viskas, kas įmanoma, kad šis pamatinis faktas būtų pamirštas, nes kitaip nebūtų įmanoma sukurti ir palaikyti minėtos dirbtinės skirties. Nors ši skirtis nėra pagrįsta nei teoriniu, nei istoriniu požiūriu, ji yra gyvybiškai svarbi dabar vykstančios naujos ,,revoliucijos“ reikalui. Sunku ar veikiau neįmanoma įsivaizduoti, kad apskritai būtų pavykę eksportuoti naują komunistinės revoliucijos bangą į tik ką komunistinės tironijos atsikračiusias ir į Vakarus ,,integruojamas“ Vidurio ir Rytų Europos šalis, jeigu nebūtų buvęs sukurtas ir sėkmingai paskleistas bei įtvirtintas mitas, kad esama dviejų komunizmų – barbarišku bei žiauriu įvardijamo rusiškojo ir civilizuotu bei humanišku pristatomo vakarietiško komunizmo.
Būtent tariamai demokratinio vakarietiškojo ir totalitarinio rytietiškojo komunizmo išsiskyrimas buvo lemtingai svarbus veiksnys, suteikęs naują idėjinį ir organizacinį impulsą tęsti ir plėtoti XIX a. pradėtą pasaulinės komunistinės revoliucijos žygį. Visuotinis ,,demokratinio“ komunizmo triumfas reiškė tik tai, kad ši revoliucija tam tikra prasme sugrįžo namo – jos centras iš Sovietų Sąjungos persikėlė į Vakarų Europą. O šiai revoliucijai tęsti ir plėtoti būtiną politinę erdvę sukūrė kaip tik tuo metu – nuo 1992 m. pasirašytos Mastrichto sutarties – įsibėgėjęs Europos integracijos procesas. Tačiau jis laidavo ne tik politinę erdvę, bet ir suteikė sovietų diskredituotai komunistinės revoliucijos idėjai jos atpažinti beveik neleidžiančią ir todėl patrauklią ją slepiančią kaukę.
ES integracija nėra paprastas žmonių, tautų ir valstybių vienijimasis. Ji yra revoliucija griežčiausia žodžio prasme, ir savo užmojais ne tik niekuo nenusileidžia visoms Eurazijoje nuo XVI a. iki dabar įvykusioms revoliucijoms, bet jas net pranoksta. Vykdant permanentinės europeizacijos revoliuciją siekiama ne tik iš pagrindų ir neatpažįstamai pertvarkyti Europą – šis pertvarkymas iš tikrųjų yra dar vienas ir pats radikaliausias mėginimas sukurti Naują pasaulį ir Naują žmogų.
Kaip 1950 m. rašė vienas iškiliausių šio plano architektų ir vykdytojų J. Monnet, iki tol Europa ir europiečiai tiesiog neegzistavo. Kad būtų aiškesnė gelminė ir savaime ne akivaizdi šio iš pažiūros keisto teiginio prasmė, jį galima persakyti kitaip: nuo XVI a. gyvuojanti Europa nelaikoma tikra Europa, o joje nuo seno gyvenantys europiečiai nepripažįstami tikrais europiečiais, nes toji Europa laikoma Senuoju pasauliu, o pats europietis – Senuoju žmogumi. Senoji Europa privalo būti europeizuota – šitaip „sveiko proto“ požiūriu paradoksaliai (panašiai kaip ,,sviestas turi būti sviestinamas“) buvo įvardytas praėjusios amžiaus šeštajame dešimtmetyje prasidėjusios „integracijos“, o iš tikrųjų – permanentinės europeizacijos revoliucijos tikslas.
Kadangi permenentinė europeizacijos revoliucija tapo nuolatinio ir kryptingo Senosios Europos naikinimo ir Naujosios Europos konstravimo procesu, atrodo dėsninga, kad šios revoliucijos vedliai yra ir ES toliau integruojančio bei europeizuojančio valdančiojo sluoksnio branduolį sudaro ,,europinių vertybių“ skleidėjais virtę būtent eurokomunistinio judėjimo nariai bei septintojo dešimtmečio seksualinės revoliucijos aktyvistai ir lyderiai. Tad natūralu, kad pagrindinis europeizacijos ir sovietizacijos revoliucijų tikslas iš esmės yra tas pats – sugriauti Senąjį pasaulį, panaikinant tris kertinius jo atramos stulpus – Dievą, tautą ir prigimtinę šeimą. Visi jų šalininkai ir gynėjai automatiškai laikomi Senojo pasaulio žmonėmis ir su jais atitinkamai elgiamasi – į juos žvelgiama su neslepiama panieka ir atvira neapykanta.
Revoliucija vykdoma remiantis modifikuota, t. y. liberalizmo idėjomis atskiesta, marksistinio komunizmo ideologija, tad ją tiksliau būtų laikyti ir vadinti paneuropine liberalmarksistine revoliucija.
Tačiau šitoks „liberalizavimas“ toli gražu nereiškia, kad ši revoliucija yra mažiau radikali. Kaip netrukus bus parodyta, yra kaip tik atvirkščiai – ji yra kur kas radikalesnė už visas anksčiau vykusias komunistines revoliucijas. Kitaip negu jos pirmtakės, ši revoliucija nėra atvirai smurtinė. Tačiau civilizuota išorė neturi klaidinti: pagrindinis principas – nepalenkiamai griežtas visuomenės skirstymas į Senuosius ir Naujuosius žmones, antžmogius ir ikižmogius – ne tik išlieka, bet yra taikomas dar nuosekliau ir plačiau.
Sovietinio komunizmo laikais asmenį Senuoju žmogumi arba ikižmogiu paversdavo „neteisinga“ socialinė ir klasinė kilmė bei „retrogradiškos“ arba „reakcingos“ pažiūros ir įsitikinimai.
Šių dviejų kriterijų pakako, kad parijais – beteisiais ir niekinamais „klasiniais priešais“ – taptų didžiulės žmonių grupės ir net ištisi visuomenės sluoksniai. Dabar jais verčiama didžioji visuomenės dalis, o kalbant tiksliau – kone visa visuomenė. Mat ankstesnysis klasinis, socialinis ir politinis priklausomybės Seniesiems žmonėms ir ikižmogiams kriterijus pradėtas laikyti pernelyg siauru ir pasenusiu. Jis keičiamas kitu ir kur kas platesniu – nes lengvai pritaikomu praktiškai visai visuomenei – antropologiniu kriterijumi.
Šis kriterijus – tai asmens pritarimas arba nepritariamas pažangios ir ,,vienintelės teisingos“ genderizmo ideologijos (panašiai kaip kadaise sovietinio komunizmo) dogmoms. Pritaikius šį kriterijų ,,atskalūnų“ ir ,,atplaišų“, Senųjų žmonių ir ikižmogių sluoksnis yra kur kas didesnis nei visuomenės dalis, priskirta Senajam pasauliui per bet kurią ankstesnę revoliuciją.
Visiems, išdrįstantiems nesilenkti genderizmo ideologijos ,,tiesai“, kabinama homofobų etiketė. Terminas ,,fobija“ pirmiausia vartojamas psichiatrijoje ir nurodo psichinę patologiją. Tad automatinis ir masinis šios etiketės klijavimas reiškia viena: visi manantieji, kad skirtingų lyčių asmenų ryšys biologiniu, socialiniu ir kultūriniu požiūriu vis dėlto nėra tapatus vienos lyties asmenų ryšiui, praktiškai yra laikomi ir įvardijami kaip psichinę negalią turintys individai ar tiesiog psichikos ligoniai.
Į ligonių kategoriją patenka visa genderizmo ideologijos dar „neapšviesta“ ir „neperauklėta“ visuomenė. Belieka pripažinti, kad eiti taip toli – absoliučią piliečių daugumą paskelbti psichiniais ligoniais – nedrįso joks iki šiol egzistavęs totalitarinis režimas. Net totalitarinė sovietinio komunizmo imperija šiuo atžvilgiu dar buvo palyginti nedrąsi. Nors joje psichiatrija buvo naudojama kaip įrankis kitaminčiams slopinti, vis dėlto liūdnai pagarsėjusi diagnozė „lėtinė šizofrenija“ ir ją lydintis „gydymas“ buvo taikomi anaiptol ne visiems santvarka nesižavintiems šalies piliečiams, o tik didžiausiems „atskalūnams“ – drąsiausiems ir nesutaikomiasiems komunistinio režimo kritikams. Tai reiškia, kad vis dėlto dar buvo išlaikoma ir pripažįstama bent minimali skirtis tarp ideologiškai ir politiškai „neteisingo“ mąstymo ir psichinio nukrypimo.
Be abejo, homofobo etiketė yra moralinis ir psichologinis tyčiojimasis iš asmens ir jo žeminimas. Tačiau tokia etiketė toli gražu nėra vien tariamos ligos diagnozė. Vykstančios liberalmarksistinės seksualinės revoliucijos kontekste ji įgyja ideologinę bei politinę prasmę. Tai reiškia, kad tokios etiketės primetimas asmeniui yra ne kas kita, o apkaltinimas antirevoliucingumo nuodėme. Šiuo atžvilgiu homofobo etiketė niekuo nesiskiria nuo sovietmečiu klijuotų „liaudies priešo“, „buržuazinio nacionalisto“, „reakcingo klerikalo“, „tarptautinio imperializmo tarno“ ir kitų esą demaskuojančių ir smerkiančių etikečių, kuriomis būdavo apdalijami režimui nelojalūs asmenys.
Šitoks tęstinumas nepalieka jokių iliuzijų: sovietmečiu „liaudies priešai“ neturėjo teisės egzistuoti ir privalėjo būti nušluoti nuo žemės paviršiaus. Komunistinę doktriną pakeitusi genderizmo ideologija šiuo atžvilgiu taip pat nepripažįsta jokių kompromisų. Kadangi homofobai yra Senojo pasaulio liekanos, revoliucijos kuriamame Naujajame pasaulyje homofobiškai mąstantiems individams vietos nebus.
Vykstančios pasaulinės liberalmarksistinės revoliucijos šerdis – antropologinis ir moralinis bei kultūrinis virsmas, turintis iš pagrindų pertvarkyti visuomenę, o pirmausia seksualinius ir šeimos santykius. Kadangi ši revoliucija yra tik pasaulinės komunistinės revoliucijos tęsinys ir naujas jos tarpsnis, ji neišvengiamai išsaugo visus struktūrinius praėjusio šimtmečio komunistinių revoliucijų bruožus. Kaip ir anksčiau, šios revoliucijos ideologams reikalinga pavergtą ir kenčiančią žmoniją reprezentuojanti bei jos kančias įkūnijanti klasė. Anksčiau ja buvo proletariatas. Dabar labiausiai pavergta ir pažeminta klase buvo paskelbtos įvairios marginalios visuomenės grupės, o pirmiausia – seksualinės mažumos.
Naujos labiausiai pavergtos ir pažemintos klasės kova už savo teises privalo būti organizuota ir jai turi būti vadovaujama. Būtent todėl tarptautinis LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transeksualų) judėjimas faktiškai tapo internacionalinio komunistinio judėjimo įpėdiniu ir pakaitalu. Idėjinis ir oganizacinis paties LGBT judėjimo branduolys yra ideologiškai ir politiškai jam vadovaujantis etatinių aktyvistų avangardas. Nuo savo pirmtakų – profesionalių komunistinių revoliucionierių – jis skiriasi nebent tuo, kad jam nereikia veikti pogrindyje, o jo revoliucinis triūsas dosniai apmokamas ne tik privačių rėmėjų, bet ir daugelio valstybių mokesčių mokėtojų pinigais. Šių aktyvistų – judėjimo politinio elito – santykis su eiliniais nariais ir jų tariamai ginamais bei laisvinamais seksualinių mažumų atstovais yra lygiai toks pat, koks kadaise buvo komunistinio judėjimo vadų santykis su panašiai ginamais ir laisvinamais bei į kovą už ,,šviesią ateitį“ vedamais proletarais. Vieni ir kiti tėra laikomi įrankiais tik vadams žinomiems tikslams įgyvendinti.
Prigimties pabaiga: dieviškoji savikūros laisvė ir lygybės simuliakras
Genderizmo ideologija galėjo tapti Europoje vykstančios liberalmarksistinės revoliucijos varomąja jėga tik todėl, kad ji visiškai išskleidė marksistinėje revoliucijos teorijoje glūdinčią, bet dar iki galo neišsakytą kertinę idėja. Ją galima vadinti radikalaus socialinio konstruktyvizmo idėja. Ji itin paprasta – tai yra jokia ligšioline žmogiškąja patirtimi ar mokslo žiniomis neparemtas, taigi absoliučiai aklas tikėjimas, kad žmogus neturi jokių prigimtinių dvasinių ir biologinių savybių.
Tik socialinio konstruktyvizmo perspektyvoje visiškai atsiskleidžia ir tikroji pačios antžmogio idėjos prasmė. Antžmogis yra dabartinę žmoniją peržengianti būtybė. Apibūdinant jį garsiojo R. Musilio romano pavadinimo žodžiais, jis yra „žmogus be savybių“ – iš gamtinio determinizmo ir visų biologinės prigimties apribojimų išsilaisvinęs, turintis viršžmogiškų galių laisvai konstruoti save ir visą esiniją žmogiadievis.
Tačiau ypatinga gamtinio ir biologinio determinizmo pančių atsikračiusių antžmogių laisvė gali būti įgyvendinta tik įtvirtinus tokią pat ypatingą jų lygybę. Jos taip pat neįmanoma mąstyti remiantis jokiais įprastiniais žmogaus vaizdiniais. Lyčių lygybė įprastai suprantama kaip paprasčiausia moters ir vyro lygybė. Šis iš sveiko proto kylantis naivumas ir patiklumas kaip tik ir yra galbūt pagrindinis genderistinės ideologijos jėgos šaltinis. Joks protingas ir sąžiningas žmogus neprieštaraus tam, kad moterys ir vyrai turėtų lygias ekonomines, socialines, kultūrines ir politines teises bei vienodas galimybes realizuoti savo žmogiškuosius poreikius ir gebėjimus.
Bet šis natūralus sveiko proto požiūris trukdo perprasti paslėptas genderistinio ideologinio mąstymo apie žmogų prielaidas ir atsispirti patraukliems „žmogaus teisių“ ar „lyčių lygybės“ šūkiams. Jis trukdo, nes neleidžia pastebėti, kad paprasčiausiai nėra ko ginti. Juk genderizmo ideologijos požiūriu nėra nei prigimtinio žmogaus, nei dviejų skirtingų žmonijos lyčių. Akivaizdžiai matomas ir sveikam protui abejonių nekeliantis moterų ir vyrų egzistavimas esąs tik iliuzija, o tikėjimas biologiniais ar biologijos bent iš dalies nulemtais lyčių skirtumais – rietaringu ir stereotipiniu laikomo mąstymo paveldas ir reliktas.
Kaip tik todėl genderistinė revoliucija skiriasi nuo ankstesnių komunistinių revoliucijų ir yra už jas radikalesnė. Nors ir pretendavusi į totalumą, komunistinė revoliucija vis dėlto iš esmės dar buvo ekonominė ir socialinė revoliucija. Jos reikalo tęsėja ir įpėdinė genderistinė revoliucija persikelia į kitą plotmę – ji tampa biopolitine revoliucija.
Apibūdinimas „biopolitinė revoliucija“ nurodo naują tęsiamos ir gilinamos revoliucijos tikslą – juo tampa siekis išlaisvinti visuomenę ir iš tų tarpusavio santykių, kuriuos buvo įprasta sieti su natūraliais gamtiniais, o pirmiausia – biologiniais lyčių skirtumais. Gamtinę žmogaus prigimtį turinti pakeisti biopolitinė revoliucija vykdoma paradoksaliu būdu – ji tampa užmoju įveikti žmogaus gamtiškumą, arba mėginimu visiškai paneigti ar panaikinti visas žinomas ir laikytas reikšmingomis žmonių biologines savybes ir skirtumus.
Jei genderizmo ideologijos šalininkams apskritai rūpi kokios nors teisės, tai yra ne žmogaus, o tik antžmogio teisės. Visiškai kitą prasmę šioje ideologijoje įgyja ir „lygybės“ sąvoka. Ši ideologija skelbia ne žmonių, bet individų lygybę. Žmonių lygybės pagrindas yra natūralūs ir todėl niekada visiškai nepanaikinami jų skirtumai. Kaip tik juos turėdamas omenyje Aristotelis tvirtino, jog absoliuti žmonių lygybė neįmanoma iš principo – jie gali būti lygūs tik tam tikru atžvilgiu.
Nepripažindamas prigimtinio žmogaus ir pakeisdama jį individu, genderizmas automatiškai nutrina ir ignoruoja natūralius žmonių skirtumus ir todėl gali postuluoti ne santykinę – žmonių, bet absoliučią – individų – lygybę. Tačiau tokia nuo realių skirtumų atsaistyta lygybė yra, griežtai kalbant, tik vienodumo lygybė. Iš tiesų skirtingi gali būti tik žmonės. Individai visada būna vienodi. Jų skirtumai – tik paviršutiniški ir tariami.
Kurdamas vienodžiausią, beveidiškiausią ir pilkiausią visuomenę žmonijos istorijoje genderistinis judėjimas sugeba tai nuslėpti, sukurdamas unikalų reiškinį, kurį galima pavadinti vienodumo įvairove arba įvairovės vienodybe. Šis reiškinys – tai savotiškas bespalvę vienodybę pridengiantis „vaivorykštės“ efektas – įvairovės iliuziją sukuriantis ir palaikantis tariamų ir todėl bereikšmių skirtumų spalvingas fejerverkas. Šis efektas sukuriamas gana paprastai – trumpą ir skurdų dviejų prigimtinių lyčių asortimentą pakeičia platus ir iš principo galintis neribotai ilgėti socialiai konstruojamų arba tiesiog „socialinių lyčių“ sąrašas .
Genderizmo ideologai kliaujasi garsiosios orveliškosios dvimintės technologija: jie sugeba pareikšti, kad tokių žmonių lyčių kaip moterys ir vyrai nėra, ir tuo pat metu pateikia ilgiausią ,,socialinių“ lyčių vardyną. Jų sukonstruota ,,socialinės“ lyties sąvoka yra įspūdingas intelektualinio manipuliavimo ar veikiau triuko žaidžiant sąvokinėmis dviprasmybėmis ir jas kuriant pavyzdys: būsimiesiems genderizmo ideologijos adeptams, lygiai kaip ir orveliškosios visuomenė nariams, įskiepijama dvimintė. Jie išmokomi nepastebėti, kad kalbant apie ,,socialines“ lytis yra manipuliuojama pačia ,,lyties“ sąvoka. Vienais atvejais lyg ir duodama suprasti, jog turimos omenyje ,,tikros“, tai yra tradiciškai suprantamos lytys, tačiau kitais atvejais ,,lytys“ tapatinamos tik su įvairiomis ,,seksualinio elgesio orientacijos“ rūšimis. Taigi suplakant ,,lyties“ ir ,,elgesio“ sąvokas sąmoningai painiojami biologiniai ir socialiniai žmogaus egzistavimo aspektai.
Lygybės įvairovėje šūkis – tipiškas šios technologijos taikymo pavyzdys: iš tiesų lygybė yra teigiama ir neigiama tuo pačiu metu. Jos siekis ir reikalavimas yra triukšmingai deklaruojamas, tačiau jis iš tiesų yra tik tariamas – tuščias ir todėl beprasmis. Tuo nesunku įsitikinti atlikus paprastą mintinį eksperimentą.
Galima dalykiškai svarstyti, kuriais atžvilgiais ir kiek yra lygios ir skirtingos abi lytis – moterys ir vyrai. Ir čia pat galima paklausti: kokiu atžvilgiu ir kokia prasme yra lygūs ,,socialinių“ lyčių atstovai – pvz., aseksualai, biseksualai, transseksualai, bigenderiai, poliamorai ir t. t.? Šitaip paklausus aiškėja, kad dalykiškai mąstyti tokios ,,lygybės“ neįmanoma, nes nėra lyginimui būtino išeities taško – tikrų lyginamų individų skirtumų. Būdami gryni socialiniai konstruktai, šie skirtumai yra bereikšmiai – efemeriški ir tik tariami.
Lenkijos prezidentas A. Duda: jūs niekada nebūsite tik mūsų kaimynai
Vakar, vizito Seime metu, Lenkijos prezidentas A. Duda sakė:
„Jūs niekada nebūsite tik mūsų kaimynai. Jūs esate didžiosios civilizacijos, kurią sukūrėme kartu, dalis. Jūs esate mūsų broliai”, – pabrėžė Lenkijos prezidentas Andrzej Duda, kalbėdamas Lietuvos Respublikos Seime.
„Kartu laimėdavome, kartu pralaimėdavome. Mūsų protėviai taip pat padarė klaidų nesugebėdami susitarti. Mus skyrė sovietų siena, o 1991 m. mums buvote drąsos pavyzdys. Tai ne Berlyno siena mums simbolizuoja galutinį komunizmo žlugimą, o Televizijos bokštas Vilniuje.
Šiandien jau 17 metų vėl esame bendro organizmo dalimi – esame Europos Sąjungos ir NATO dalimi. Taip pat kartu kuriame didelius projektus – Trijų jūrų iniciatyvą, prie kurios tiek mano draugas prezidentas Gitanas Nausėda, tiek aš esame labai prisirišę ir tikime jos sėkme.
Dėkoju už paramą, kurią kartu teikiame mūsų broliams baltarusiams. Dėkoju, kad jūs, kaip ir mes, žinote, kad mūsų regione nėra taikos ir stabilumo be laisvos, demokratinės, nepriklausomos Baltarusijos ir laisvos, demokratiškos, nepriklausomos Ukrainos teritorinio vientisumo tarptautiniu mastu pripažintų sienų ribose”.
Mūsų protėviai taip pat padarė klaidų nesugebėdami susitarti
Šiandien Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Gitanas Nausėda ir Andrzejus Duda (Andžejus Duda) dalyvaus Šaulių sąjungos organizuojamoje Lietuvos nacionalinio saugumo konferencijoje.
Valdovų rūmuose vyksiančioje konferencijoje „Regioniniai saugumo iššūkiai ir civilių įtraukimas į teritorinę gynybą“ bus kalbama apie Baltijos jūros regiono saugumo situaciją, visuomenės įsitraukimą į šalies gynybą.
Renginyje taip pat dalyvaus krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, Šaulių sąjungos vadas pulkininkas Albertas Dapkus, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, buvusi krašto apsaugos ministrė, Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė, gynybos ekspertai, analitikai.
Pasaulinės institucijos prispaudė valdžią: sprendimas dėl pažeistų R. Pakso teisių keliauja į Seimą
Motiejus Sinkevičius ir Elta
Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą Prezidento Rolando Pakso byloje įgyvendinanti Konstitucijos pataisa sulaukė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pritarimo.
Trečiadienį šią pataisą palankiai vertino komiteto nariai, už ją balsavo 5 parlamentarai. Po teigiamos komiteto išvados Konstitucijos pataisa keliaus į Seimo plenarinių posėdžių salę, kur jos laukia svarstymo stadija.
Pasak Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Stasio Šedbaro, darbas yra atliktas, pakankamai išsamus, išdiskutuotas su konstitucinės teisės ekspertais.
Jo skaičiavimais, diskusijos šiuo klausimu jau vyksta apie vienuolika metų.
„Iš miesto, iš Romos išvarymo nebetaikome, pilietinių teisių atėmimas neturėtų būti taikomas”, – sakė S. Šedbaras.
Vienas iš Konstitucijos pataisų rengėjų, parlamentaras Raimundas Lopata sakė, kad siūlomas projektas atitinka tarptautinę praktiką.
„Visiems laikams prarasti teisę vėl būti išrinktam, man atrodo, galioja tik Čekijoje, Slovakijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje yra išimtys. Laikinai prarandama tokia teisė Armėnijoje, Austrijoje, Azerbaidžane, Latvijoje, Lenkijoje, Sakartvele, o kitų šalių atvejai rodo, kad politinių teisių atėmimas įvykdžius nusižengimą nėra taikomas. Kitaip tariant, mes neiškrintame iš jokio konteksto”,- sakė Seimo Ateities komiteto pirmininkas Raimundas Lopata.
Šių metų birželio 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą Rolando Pakso byloje įgyvendinanti Konstitucijos pataisa įveikė pirmąjį laiptelį – pateikimo stadiją Seime. Už Konstitucijos 74 straipsnio pakeitimo projektą, kurį pateikė Seimo Ateities komiteto pirmininkas Raimundas Lopata, po pateikimo balsavo 73 Seimo nariai, balsavusių prieš ir susilaikiusių nebuvo.
Respublika primena:
2011 metų sausio 6 dieną Europos žmogaus teisių teismas konstatavo, kad nušalinant Prezidentą Rolandą Paksą buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) Pirmojo protokolo 3 straipsnis.
2014 metų kovo 25 dieną, Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komitetas priėmė išvadą, kurioje teigė, kad Lietuva, visam gyvenimui suvaržiusi teisę dalyvauti rinkimuose, pažeidė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 straipsnį ir tuo pačiu Rolando Pakso politines teises „balsuoti ir būti išrinktam per reguliariai rengiamus teisingus rinkimus remdamasis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu, kurie garantuoja laisvą rinkėjų valios išreiškimą.”
Lietuvai nevykdant šių institucijų sprendimų, gresia oficialios sankcijos tarptautiniu mastu.
Edvardas Čiuldė. Vilniaus universiteto nekrozė
Jeigu prisikeltų iš mirusių visos Vilniaus universitetą (VU) kada nors baigusios žmonių kartos, tie prisikėlėliai iš naujo išmirtų masiškai, dabar jau iš gėdos dėl to – kuo tapo jų buvusi alma mater.
Naujas skandalas VU dėl priimto čia lyčiai jautrios kalbos gairių dokumento neparodė nieko naujo, o tik paliudijo jau kiek anksčiau pasirinktos veiklos strategijos dominavimą, kai didesniu ar mažesniu laipsniu yra kvestionuojamas žmogaus lietuviškas nusiteikimas, minties ir diskusijų laisvės vėliavą pakeitė vaivorykštės vėliava, drauge įsisąmonintai pasirinkant užsiangažavimą sofistinei sąmonės trivializacijos užduočiai mainais už sokratinės dvasios išsižadėjimą.
Net sunku patikėti, kad tokie liūdnoki universiteto veiklos pokyčiai yra siejami su žmonių gražiomis lietuviškomis pavardėmis, o būtent Artūro Žukausko ir Rimvydo Petrausko, pastarojo dešimtmečio universiteto vairininkų, – su dviejų paskutinių VU rektorių vardais.
Todėl taip sunku atsikratyti įspūdžio, prikibusio nuo pat pradžių, kad minėtieji rektoriai su lietuviškomis pavardėmis yra neįtikėtinai keisti personažai, tokie, tarsi jie būtų skaudžiai nugenėti, apkapoti ar apipjaustyti lietuviai.
Kita vertus, jeigu pirmasis savo užsiangažavimus parodė, siekdamas apriboti lituanistikos veiklą, lietuvių kalbos tyrinėjimus, tai antrojo antilietuviškas nusiteikimas įgyja net dar labiau išreikštą panoraminį pobūdį, yra perkeliamas į istorinės refleksijos sferą – dar šviežiai mus tebedilgina įspūdis apie tai, su kokiu užsidegimu dabartinis VU rektorius V. Petrauskas dalyvavo Genocido tyrimų centro sunaikinimo intrigose.
O dabar minties eksperimento teisėmis pabandykime įsivaizduoti – ko dar trūksta šiam universitetui, pasukusiam Sokrato dvasios išsižadėjimo keliu, iki, kaip kartais sakoma, pilno tobulumo arba loginės pabaigos?
Be jokios abejonės, šis universitetas, likdamas ištikimas pasirinkto kelio gairėms, jau netrukus, nieko nelaukdamas, tiesiog privalės išvyti visus filosofijos dėstytojus iš universiteto, filosofijos katedras pakeisdamas lyčių lygybės tyrimo ar panašiais centrais.
Tai, siekiant vientisumo, yra neatidėliotinas uždavinys, kitu atveju – dar neaišku kuo viskas gali baigtis. Be jokių faktinių nuorodų ar nuogirdų, vedamas tik vaizduotės sparnų plazdėjimo, esu visiškai tikras, kad šio universiteto dėstytojai ir mokslininkai, ariantys filosofijos dirvonus, yra tylioji (?) opozicija pasirinktam dabartinės VU administracijos keliui, nes, kas ne kas, o jie žino, koks rizikingas yra sofistų pusės prioretizavimas, mainais už tobulą Sokrato užmarštį, kaip ir tai, kad galiausiai mirties subkultūros kelio pasirinkimas veda į kraupią aklavietę.
Būdamas šio universiteto Istorijos fakulteto absolventu, be visa ko kito, bėgant metams domėjausi ir dabar noriu paryškinti vieną kraštutinai įdomią lietuviško etnoso ypatybę, dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad lietuviškoje dirvoje paprastai neprigyja beždžioniavimo pavyzdžiai. Tai bent iš dalies žinojo net kai kurie odioziniai komunistai, kurių valstietiškas protas bandė pasufleruoti, kad nėra jokio reikalo visą mūsų kraštą apsėti kukurūzais, tokiu būdu išstumiant tradicines kultūras, kai yra galimybė išvengti didesnių nuostolių įdirbant laukus kaip įprasta ir tik apsimetant sėjančiu tuos kvailus kukurūzus.
Savo ruožtu, kaip atrodo bent man, dabartinio VU ideologai bando apsėklinti visus lietuviško peizažo horizontus kukurūzais, tai darydami su maniakiniu pasišventimu arba pabėgusio iš psichiatrinės ligoninės bepročio užsidegimu.
Pastaruoju metu, staigiai paūmėjusius situacijai, net ir aš, visados labai rezervuotai vertinęs idėją, kad Romos imperija pražuvo dėl išplitusių pederastinių papročių, tarsi iš naujo bandau permąstyti tokią nuvalkiotą ir kraštutinai išdėvėtą ištarmę. Kad ir kaip ten būtų, vis tik nedidelė garbė liktų, jeigu didžiųjų jėzuitų įsteigtas, Seniausias Rytų Europos universitetas galiausiai pataptų moderniu, bet vienpusišku, be jokių išlygų sutapusiu su lėkščiausiaisiais laikmečio pasirinkimais, nusususios dvasios užutekiu, gėjiško mentaliteto puoselėjimo šiltadaržiu.
Jeigu jūs tai vadinate progresu, tai aš jums nepavydžiu. Apskritai žengiant taip suprantamos pažangos magistraliniu keliu paspartinto žingsnio tempu, tikriausiai ne už kalnų mus pasitiktų laikas, kai net labiausiai tvari, demokratinė imperija privalėtų susivynioti savo meškeres.
Toks E. Swedenborgas mums sako, kad pasaulio pabaiga įvyko 1757m., o toliau bėgantis laikas esą yra skirtas tik galutiniam falšo išryškinimui. Tą datą įsidėmėjau, nes lygiai po 200 metų Vilniau gimdymo namuose baisiai klykdama užgimė mano būsimoji žmona Violeta (aš gimiau dar vėliau). Metodologiniais tikslais būtų galima pastebėti ir tai, kad apie dabartinio VU peripetijas čia kalbėjome falšo krešulių atpažinimo fenomenologijos kontekste.
Ar pastebėjote tai, koks pozityvus yra „politinio lavono“ pavadinimas, leidžiantis tikėtis, kad atgyvenę ir menkaverčiai politinio gyvenimo reiškiniai yra patraukiami į šoną.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, dabartinio Vilniaus universiteto modernizavimo ideologai yra užstrigę laike gyvieji lavonai, kurie užkemša pasaulį, pridengia istorijos perspektyvos vaizdinį ir neleidžia nieko gero tikėtis…
Rasa Čepaitienė. Universitetuose įsitvirtina ideologinė cenzūra ir kitaminčių persekiojimai
Sakyčiau, kad šie procesai Lietuvoje, lyginant su itin sukairėjusiais Vakarų, ypač JAV, universitetais, jau visuotinai įtvirtinusiais politkorektišką kalbą, ideologinę cenzūrą ir kitaminčių persekiojimo metodus, net yra vėluojantys,“ – portalui „kauniečiams.lt“ sakė Europos Humanitarinio universiteto profesorė, istorikė ir kultūrologė R. Čepaitienė.
Taip ji komentavo žinią, kad Vilniaus universitetas paskelbė rekomendacijas kaip reikia „teisingai“ kalbėti, neatskleidžiant žmonių lytinės tapatybės.
– Kaip panašaus pobūdžio akademinės instrukcijos dera su akademine laisve ir su žmonių laisve šiaip bendraujant? Ar tai sektinas pavyzdys?
Žinoma, su akademine ir šiaip bendravimo laisve – niekaip nedera. Universitetų misija – ieškoti mokslo tiesos ir to mokyti studentus. Tad akademinė laisvė yra fundamentalus jų veikimo principas, grįstas įsitikinimu, kad kiekvienas studijų dalyvis, ir studentas, ir dėstytojas, turi teisę turėti ir viešai reikšti savo asmeninę nuomonę, klausinėti ir ginčytis, tik ta nuomonė privalo būti paremta faktais ir argumentais, kurie patikrinami eksperimentais ir tyrimais gautais duomenimis (gamtos ir socialiniuose moksluose) ar profesinėmis diskusijomis (humanitariniuose moksluose).
Kaip dėstytoja semestro pradžioje visuomet informuoju savo studentus, kad mano ir jų pozicijos tam tikrais, ypač pasaulėžiūriniais, klausimais gali ir nesutapti, tai yra visiškai normalu, tačiau tai niekaip neturi įtakoti mūsų santykio ar sukelti tarpusavio priešiškumą.
Tai laikau tolerancijos, pasitikėjimo ir diskusijų kultūros ugdymo įžanga. Atvirai ideologiškai paremti reikalavimai laikytis vienokių ar kitokių nuostatų ar vartoti tam tikrą žodyną ir nevartoti kitokio, net jei jie būtų motyvuojami pačių geriausių intencijų, kaip kad šiuo atveju lytinio jautrumo, yra tiesioginis kėsinimasis į šią laisvę, dar daugiau – kėsinimasis į pačius Vakarų civilizacijos pamatus – sokratiškąją dialogo, abejonės ir klausinėjimo kultūrą. Tai sau leidžia tik autoritarinių ar totalitarinių šalių universitetai, siekiantys ugdyti politiniam režimui paklusnių ir lojalių piliečių masę, kuriems šiukštu draudžiama kelti klausimas ir galvoti savo galva.
– Yra nuomonė, kad taip kuriama „Naujakalbė“, liūdnai aprašyta žinomo antiutopininko George Orwell knygoje “1984-ieji”. Ką jūs apie tai?
Gal nedaug kas žino, kad G. Orwellas apie naujakalbę sužinojo ir ją talentingai aprašė remdamasis rusų rašytojo Jevgenijaus Zamiatino distopiniu romanu „Mes“, kuris pirmiausia buvo išleistas Vakaruose anglų kalba.
Šis autorius iki emigracijos gyveno ankstyvojoje Sovietų Rusijoje ir vienas pirmųjų pastebėjo bei aprašė šį besikuriančios komunistinės visuomenės fenomeną, kurį vėliau tyrinės ir kiti antropologai bei rašytojai.
Žinomas šiuolaikinis rusų autorius Viktoras Pelevinas savo nedideliame tekste „Zombinimas“ tai yra pavadinęs „leksine šizofrenija“ – siekiu kalbiniais eksperimentais įvaryti pleištą tarp tikrovės ir ją aprašančios kalbos, kitaip tariant išmušti sąmonei pagrindą iš po kojų, kad ji būtų dezorientuota ir tokiu būdu lengviau pavergiama. Ideologai visuomet pradeda nuo kalbos keitimo, išrasdami ir diegdami naujus, anksčiau negirdėtus naujadarus ir santrumpas, kokias, pavyzdžiui, itin mėgo sovietai, arba taip pakeisdami pažįstamų žodžių reikšmes, kad jie net įgydavo priešingas pradinei reikšmes.
Prisiminkime Orwello „karas – tai taika, o taika – tai karas“ ir t.t. Ir tik vėliau, arba paraleliai, pereina prie simbolių keitimo. Todėl išgirdusi naujadarą „žmoga“ nė kiek nenustebau, tendencijos rodė, kad anksčiau ar vėliau ta linkme bus einama. Prisiminkime, kad, pavyzdžiui, pagrindiniai valstybės simboliai (himnas, herbas, vėliava) jau senokai yra tapę įvairių vizualinių ir prasminių eksperimentų taikiniais, kas neišvengiamai sukelia nevienareikšmes reakcijas
Ar tai greit įsitvirtins visose Lietuvos aukštosiose mokyklose? Antai, Kauno Vytauto Didžiojo universitetas kol kas nepanoro komentuoti ar darys tą patį. Kokios tokių tendencijų pasekmės Vakarų liberaliajai demokratijai?
Sakyčiau, kad šie procesai Lietuvoje, lyginant su itin sukairėjusiais Vakarų, ypač JAV, universitetais, jau visuotinai įtvirtinusiais politkorektišką kalbą, ideologinę cenzūrą ir kitaminčių persekiojimo metodus, net yra vėluojantys.
Kadangi tokie pokyčiai nėra natūralus dalykas, o tam tikros politinės valios ir galios taikymo pasekmė, tai mūsų postsovietinėje visuomenėje, kurios vyresni žmonės dar nesunkiai atpažįsta kairiosios totalitarinės ideologijos veikimo principus, tam prireikė kartų pasikeitimo ir ypač tam tikro specifinio politinio klimato susiformavimo.
Pastarajam pamatai buvo klojami per visą D. Grybauskaitės prezidentavimo dešimtmetį, o dabar, kartu su neobolševikinės „Laisvės“ partijos atėjimu į valdžią, jau galime stebėti visą puokštę iniciatyvų, stebinančių savo radikaliais užmojais ir masteliais, tačiau taip beatodairiškai buldozeriu stumiamais į priekį, nepaisant visuomenės dalies pasipriešinimo.
Neveltui „Laisvės“ partijos pirmininkė A. Armonaitė, atkartodama komjaunuolišką žodyną ir polėkį, yra ją pavadinusi avangardu. Kadangi buvęs Vilniaus Universiteto rektorius Artūras Žukauskas pateko į Seimą būtent su šia partija, tai, kaip ir jo ankstesnė veikla Universitete aktyviai diegiant genderizmą, nėra joks atsitiktinumas.
Neatsitiktinai dabartiniu VU rektoriumi tapo jo protežė Rimvydas Petrauskas, neatsiliekantis nuo savo mokytojo progresizmo diegimo darbuose, o gal net jį ir pralenkiantis. Tad ir „lyčiai jautrios kalbos“ idėjos ir principai, gimę VU lesbietiškojo feminizmo atstovių gretose, žinoma, dabartiniame VU rado sau palankią dirvą.
Manyčiau, kad tuo mūsų pažanguoliai neapsiribos. Kaip kažkada N. Chruščiovas bandė pavyti ir aplenkti Ameriką, tai ir jie deda ir toliau dės visas pastangas, kad savo ideologiniu įkarščiu bei uolumu pavytų ir aplenktų pažangiausius Vakarų universitetus.
Kokius priešnuodžius matytumėte šioms nerimą keliančioms tendencijoms?
Šių metų balandį iš spaudos išėjo mano publicistinių straipsnių rinktinė „Nepolitkorektiška“, kurioje aprašau naujuosius sąmonės pavergimo mechanizmus ir pavyzdžius. Nors tai daugiau kaip penkerius metus rašyti tekstai, tikrovė net pralenkė mano prognozes – daugelis joje dar tik kaip daigeliai aprašyti dalykai per vienerius metus jau yra išsipildę ir suvešėję.
Tačiau savo knygoje kalbu ir apie priešnuodžius ideologinei naujakalbei ir sąmonės perkeitimo technikoms. Esu įsitikinusi, kad privalome aiškiai matyti šiuos pavojus ir su jais nesitaikstyti, tačiau ir jų nebijoti. Nes jokia ideologija, kad ir kokia svarbia ar grėsminga dėtųsi, negali atstoti ar įveikti tiesos. Tačiau turime ir ruoštis kovai.
Kalbino Tomas Čyvas
Lenkijos premjeras ir EK vadovė surėmė ietis dėl ES vertybių
Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis (Mateušas Moraveckis) antradienį apkaltino Europos Sąjungą „šantažu“, viešai surėmęs ietis su Europos Komisijos vadove Ursula von der Leyen (Urzula fon der Lajen) dėl Varšuvos nenoro pripažinti ES įstatymų viršenybę.
Skirtingos abiejų lyderių pozicijos, išdėstytos Europos Parlamente, pabrėžė, koks svarbus yra šis klausimas, anot Briuselio ir Varšuvos, keliantis grėsmę 27 valstybių bloko sanglaudai.
E. von der Leyen perspėjo, kad Europos Komisija, atsakinga už Bendrijos sutarčių vykdymo priežiūrą, imsis veiksmų, kad neleistų Lenkijai sukelti pavojaus Europos Sąjungos vertybėms ir sanglaudai.
„Negalime ir neleisime, kad būtų sukeltas pavojus mūsų bendroms vertybėms. Komisija imsis veiksmų“, – U. von der Leyen sakė Europos Parlamento nariams Prancūzijos mieste Strasbūre. Ji taip pat paminėjo virtinę šiuo metu svarstomų teisinių, finansinių ir politinių atsako priemonių.
Varšuvos ir ES santykiai pasiekė naujas žemumas anksčiau šį mėnesį, kai Lenkijos Konstitucinis Tribunolas paskelbė išvadą, jog nacionaliniai įstatymai yra viršesni už 27 šalių bloko, prie kurio Lenkijos prisijungė 2004 metais, sutarties kai kuriuos punktus. Ši byla paaštrino įtampą, jau anksčiau tvyrojusią tarp Varšuvos dešiniųjų nacionalistų vyriausybės ir Briuselio institucijų dėl demokratijos normų.
Po L. von der Leyen į europarlamentarus kreipęsis M. Morawieckis, kurio kalba viršijo jam suteiktą laiką, atrėžė, kad „nepriimtina kalbėti apie finansines nuobaudas… Neleisiu ES politikams šantažuoti Lenkijos.“
Europos Komisija ir Europos Parlamentas įpareigojo Varšuvą atšaukti sprendimus, laikomus varžančiais teismų nepriklausomumą ir kitas demokratijos normas.
Pasak analitikų, lenkų Konstitucinio Tribunolo nutartis gal būti pirmas žingsnis į galimą tolesnį Lenkijos išstojimą iš Europos Sąjungos.
M. Morawieckis teigė, kad Lenkijos vieta – Bendrijoje, bet pridūrė, kad iš ES sutarčių kylantys įstatymai gali būti taikomi tik specifinėse srityse, o visais kitais atžvilgiais pirmumą turi Lenkijos konstitucija.
Nesutarimai dėl 27 šalių bloko teisės viršenybės nacionalinių įstatymų atžvilgiu buvo vienas pagrindinių Jungtinės Karalystės sprendimo pasitraukti iš bloko motyvų. Ši kolizija taip pat kurstė ginčus ne vien su Varšuva, bet ir keliomis kitomis Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis, įskaitant Vengriją.
„nepriimtina kalbėti apie finansines nuobaudas… Neleisiu ES politikams šantažuoti Lenkijos“
Priešprieša kyla iš skirtingų požiūrių, ar ES turi veikti kaip vieninga jėga, suteikianti Bendrijos narėms daug didesnę įtaką pasaulyje negu šios galėtų jos įgyti veikdamos atskirai. Nors ES narės mielai naudojasi šios galios teikiamais privalumais vystant tarptautinius santykius, kai kurioms jų atrodo nepriimtina paklusti „Briuselio diktatui“, Bendrijos institucijoms siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi bendrų teisinių normų ir vertybių.
Nelygu kaip Lenkijos vyriausybė nuspręs taikyti Konstitucinio Tribunolo sprendimą, Europos Komisija gali imtis jai prieinamų finansinių priemonių , stengiantis įtikinti Varšuvą laikytis ES teisės normų. Ypač paveikus gali būti sprendimas toliau riboti Lenkijos prieigą prie milijardų eurų ES fondo, iš kurio lėšų turėtų būti finansuojamas bloko ekonomikos atsigavimas nuo koronaviruso pandemijos padarinių.
EK taip pat gali aktyvuoti mechanizmą, pagal kurį būtų sustabdytos ES išmokos bloko narėms, nesilaikančioms teisinės valstybės principų, jeigu tai pažeidžia Bendrijos biudžeto arba finansų interesus.
„Norime stiprios Lenkijos vieningoje Europoje“, – kalbėjo U. von der Leyen ir pridūrė esanti atvira kompromisui.
T. Baranauskas. Tariamoji kova su virusu ir jos tikroji prasmė
Ką gi iš tiesų reiškia „Galimybių paso“ režimas? Kad tai – tik prievartos skiepytis priemonė, labai ir neslepiama. Juk atvirai ir nė kiek nesidrovint pasakoma apie tą „pasą“ kaip „bizūną“, kaip kad leido sau, pavyzdžiui, Seimo vicepirmininkas Vytautas Mitalas, tiesiog pareiškęs, kad šis „bizūnas, kuris yra naudojamas Vyriausybės…, yra proporcingas ir adekvatus“.
O paskui, apsisukus ant kulno ir nutaisius susirūpinusį ir rimtą veidą, valdančiųjų lūpomis vėl pradedama postringauti apie neva skiepų teikiamą saugumą ir kad skiepyti viruso neplatina… na beveik neplatina… Nes už kito kampo vėlgi skamba oficialūs duomenys, kad platina, ir net labai platina, ir iš statistikos matome, kad plinta jis dabar kur kas labiau nei pernai tuo pačiu metu, o ir apskritai prie pernykščio piko artėja, ir ties juo sustoti neketina…
Ir vis neužmirštama pagraudenti apie neva persipildančias ligonines. Baisus kovidas siautėja po Lietuvą. Lovų ligoniams trūksta. Lovų tuoj-tuoj pritrūks! Vai-vai-vai, nebegalėsim išgelbėti gyvybių – nebeturėsim kur! Gelbėkitės, kas galit!
Todėl pats metas naikinti ligonines – jų, pasirodo, Lietuvoje – per daug! Tiesiog šiomis dienomis neabejingi piliečiai išėjo į gatves Jonavoje, Šakiuose, protestuodami prieš kaip tik šiuo metu naikinamus ištisus savo rajonų ligoninių skyrius.
Jie uždarinėjami būtent tada, kai į viršų šauna koronaviruso infekcijų skaičiai ir demagogiškai sriūbčiojama apie galinčią neatlaikyti sveikatos apsaugos sistemą, nesgi trūksta lovų! Dar vasarą Sveikatos apsaugos ministerija pagarsino savo ligoninių tinklo „optimizavimo“ planus, pranešdama, kad teks panaikinti 1500 lovų Lietuvos ligoninėse.
Tik praėjusios žiemos kovidinių susirgimo piko metu kovidiniai pacientai buvo užėmę 2500 lovų – didžiąją šios „pandemijos“ dalį, o ir dabar, hospitalizuotų dėl kovido žmonių skaičius to 1500 nesiekė. O tiek lovų, pasirodo, Sveikatos apsaugos ministerijos manymu, yra perteklinės – Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai jos esą net nereikalingos! Viskas logiška? Taip! Tik neieškokite čia logikos…
Ne apie logiką čia reikia kalbėti, o apie visišką gėdos ir sąžinės jausmo praradimą, meluojant Tautai į akis. Įžūlumas liejasi be jokių barjerų ar stabdžių. Ir galima tik stebėtis, kad atsiranda nemažai žmonių, kurie tą įžūlų melą klusniai nuryja ir toliau tiki šių žmonių skelbiamu „mokslu“.
Pernai, esant tokiems pat koronaviruso infekcijos išplitimo rodikliams, kaip dabar, tie patys susirūpinę ir graudulingi mūsų „gelbėtojų“ veidai kalbėjo, kad reikia karantino – ir pačio griežčiausio karantino – tokio, kurio metu į kitą savivaldybę be reikalo nepateksi…
Dabar tokiomis pat sąlygomis tokio paties ar net didesnio lygio koronaviruso platintojams leidžiami baliai-festivaliai ir beveik viskas, ką tik galima sugalvoti. Tereikia tik turėti QR kodą, demagogiškai pavadintą „galimybių pasu“.
Vadinasi, taip galima, ir nieko čia tokio – ir tos kelios dešimtys mirčių kasdien – nieko tokio. Gyvenimas gali tęstis! Tik neklusniems – negali… Tik klusnieji gali platinti tą virusą, parnešti jį senukams, silpnos sveikatos žmonėms – kam tik nori. Ir nusispjaut į tą viruso plitimą.
Ne toks jis ir baisus, jei jį platina klusnumą pademonstravę piliečiai. O jei nepademonstravo, tuomet – baisu, labai baisu. Ne, ne dėl viruso, o dėl klusnumo nedemonstravimo. Būtent tai, valdžios požiūriu, – neatsakinga! Bet dėl viruso plitimo demagogiškai kaltinami neskiepyti. Atrodo, kad kuo toliau pažengia vakcinacija, tuo labiau nevakcinuoti platina virusą…
Aš net nežinau, kuo dabar tiki tie „tikintys mokslu“ žmonės. Kad vakcinos apsaugo? Žinoma, kad neapsaugo – ypač nuo viruso platinimo. Ir tai – oficialūs duomenys, kuriais privalu tikėti visiems „tikintiems mokslu“, o ne kokios nors „sąmokslo teorijos“, kurios, tiesa, pastaruoju metu per dažnai išsipildo. Kad – nieko pavojingo tas virusas? Gink Dieve! Tokia mintis „tikintiems mokslu“ – tabu!
Tai kodėl, tiesą sakant, viskas gerai, jei skiepyti laisvai platina tą itin pavojingą ir mirtį sėjantį virusą? Man šitų žmonių logika – mįslė. Nors gal logikos iš tiesų ir čia ieškoti nereikia. Mes jau antrus metus esame pratinami priimti absurdą ir logikos nebuvimą kaip normą. Naująjį normalumą…
Lietuva „juoduoja“ – sako žemėlapių spalvintojai, patys nusistatę kokiomis spalvomis kokį viruso paplitimo lygį žymėti. Pakoreguotų jie spalvines reikšmes, ir Lietuva vėl „pažaliuotų“, paskui gal vėl iš naujo dažytųsi raudonomis ir juodomis spalvomis…
Bet kalti dėl to tik „antivakseriai“, nepasiskiepiję – nors ne taip jau daug po viso to „galimybių“ teroro jų ir beliko. Ir tai, kad suskiepyta jau absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų (o dar šimtai tūkstančių persirgo), taigi oficialiai absoliuti dauguma, anot oficialios retorikos, jau „įgijo imunitetą“, nieko nekeičia. Jokio „kolektyvinio imuniteto“ nė pėdsakų nesimato. Ir negali matytis, nes vakcinos viruso plitimo nestabdo.
Tai – jau ir „mokslo“, kuriuo reikia tikėti tikintiesiems, pripažįstama. Ką tas tikinčiųjų „mokslas“ dar tebesako, tai tik tiek, kad pasiskiepiję jūs galbūt išvengsite sunkios ligos formos ir mirties. Na, tiesiog didesnė tikimybė, kad išvengsite…
Bet kur čia visuomenės interesas? Na, tiki, kad išvengsi, nori išvengti – skiepykis. Nenori, netiki – nesiskiepyk. O pasiskiepijęs ar ne – aplinkiniams vis tiek esi tiek pat pavojingas kaip galimas viruso nešiotojas.
Bet juk visa ši istorija – ne apie virusą ar jo sustabdymą (kuris neįmanomas), ne apie pandemijos įveikimą. Ji – apie paklusnumo ugdymą, pratinimą prie absurdo ir jo nekritiško priėmimo, logikos neieškojimo, suvokimo, kad diskusijos – tai erezija, blogis ir vengtinas dalykas, ką akivaizdžiausiai pademonstravo valdantieji, visi urmu pabėgdami iš Seimo salės, kai ten diskutuoti atėjo mokslininkai.
Mokslininkai, turintys savo nuomonę savo argumentus, o ne perpasakojantys Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas ir farmacijos kompanijų informacinius lapelius.
Toks yra tas bemokslių klerkų ir politikierių „mokslas“, kuriuo reikia tikėti ne mažiau, nei prieš daugiau kaip tris dešimtmečius – „moksliniu komunizmu“.
Asta Katutė. Vilniaus universitetas: ideologiniai sprendimai mainais į Europos Sąjungos lėšas?
Asta Katutė yra humanitarinių mokslų daktarė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė
Šiandien Vilniaus universitetas didžiuojasi ne tuo, jog yra seniausioji aukštoji mokykla, bet kad yra pirmasis universitetas Lietuvoje, turintis patvirtintą įvairovės ir lygių galimybių strategiją (2020–2025 m.). Vienas iš strateginių uždavinių buvo lyčių lygybės plano ir lyčiai jautrios kalbos gairių parengimas.
Universitetas paskelbtose „Lyčiai jautrios kalbos gairėse“ informuoja įsipareigojęs lygybei, įvairovei ir įtraukčiai visose universiteto gyvenimo srityse, visuose lygmenyse.
Dokumentas kaip atgyvenusią ir dažnu atveju diskriminacinę skelbia lietuvių kalbos taisyklę gramatinę vyriškąją giminę naudoti kaip neutralią. Dokumente pasiūloma alternatyva – lyčiai jautri kalba, kurios vartojimas turėtų apimti „visų VU administracijos lygių komunikaciją ir dokumentus, akademines publikacijas, kolegišką bendravimą, bendravimą tarp dėstytojų ir studenčių/–tų, studijų proceso, VU kuriamų mokymo platformų ir priemonių, skirtingų rūšių duomenų bazių kalbą.“
Jėzuitų įkurtas universitetas iškelia klausimą „ar [egzistuoja] tik dvi lytys?“, tačiau vengdamas tiesaus atsakymo (ar konsultacijos Gamtos mokslų fakultete) teigia, jog „tarp Vilniaus universiteto bendruomenės narių yra žmonių, kurių savęs suvokimas vyksta anapus binarinės (dvinarės – moteris/vyras) lyties ir gramatinės giminės sistemos, o mūsų spėjimas remiantis išore gali būti klaidingas. Todėl vadovaujantis bendru pagarbos principu bendraujant žodžiu ir raštu vertėtų kreiptis taip ir vartoti tokias giminės formas ar jų atitikmenis, kokias renkasi pats žmogus.“
Gairių rengėjai pateikia kelias strategijas, kurių pagalba kalba gali tapti jautri lyčiai, t.y. atsisakius „diskriminuojančių“ elementų būtų daug „pažangesnė“. Pavyzdžiui, vengiant nuorodų į lytį: renkantis formas, kuriose lyčių skirtumai pranyksta (pvz., tyrimo dalyvių teigimu), praleidžiant giminę žyminčias galūnes, trumpinant formas raštu (pvz., visų stud. pažymiai) ir pan.
Specialiai akcentuojant lytis: „Mielos studentės ir mieli studentai…“, „tyrimo dalyviai ir dalyvės“; suduriant galūnes „žiūrov(i)ų apklausa parodė“, „respondentų_čių pasiskirstymas“, „bendruomenės narė (–ys)“. Tiesa, dokumentas šiais atvejais nieko naujo į mūsų kalbos politiką neatneša, panašūs pasiūlymai dėl lyčiai neutralios kalbos jau buvo išsakyti 2018 metais parengtame leidinyje Lyčių požiūriu neutrali kalba Europos Parlamente.
Toliau skaitome gaires. Jų rengėjai siūlo keisti moteriškąją giminę toje vietoje, kur įprastai neutralumo teisėmis būna vyriškoji: „partijos paskelbė savo ministrių kabinetus“. Iš tiesų, toks gyvenimiškas pavyzdys iš LR politinio gyvenimo buvo pastebėtas, jo atspindžių būta ir kalbinėje raiškoje interneto erdvėje.
Įdomesnis kitas vyriškos giminės, kaip taikančios į neutralios statusą, kuriam prieštaraujama, pavyzdys. Žodį žmogus rekomendacijose siūloma keisti į žmoga. Tiesa, pamirštama, kad lietuvių kalbos žodyne žmogas reikšmė žmogus, vyras. Vadinasi, žmoga, galimas moteriškas šio žodžio atitikmuo, panašiai, kaip žmogė – žmona.
Prisiminkime dar vieną lietuvišką žodį, kuris naudotas, kai sunku apsispręsti dėl lyties, žmogysta – žmogus, asmuo (be lyties) („Negali nė suprast, kas tę per žmogysta“). Ar ne tokios reikšmės ieško gairių rengėjai? O atmestas jis buvo bene dėl pejoratyvinio atspalvio. Tradicinėje kultūroje vertybe laikytas aiškus žmogaus lytiškumo, moters – vyro, suvokimas. Tiesa, lietuvių kalboje turime lyties požiūriu ir neutralų kreipinį – tamsta / tamstos.
Galima būtų tik šyptelti dėl tokių VU mokslininkų rekomendacijų. Tačiau šie neslėpdami įvardina, jog jų atsiradimo priežastis – ideologinė. „Šis apsisprendimas siekia pakeisti ilgą laiką gyvavusią ir laikytą norma konvenciją, kad vyriškoji giminė yra neutrali. Nepaisant to, kad ši konvencija buvo kone automatizuota ir aptinkama visur nuo akademinių tekstų iki profesijų klasifikatorių, ji ideologiška ir dažnu atveju diskriminuojanti.“
Manytina, jog rengiant kontroversiškiausias gairių nuostatas remtasi autonominės ES institucijos, Europos lyčių instituto, įkurto stiprinti lyčių lygybę, 2019 metais parengta Lyčiai jautrios komunikacijos priemone. 65 lapų apimties publikacijoje detalizuojama, kokių diskriminacinių apraiškų reikėtų atsisakyti, kada naudoti lyčiai neutralią, o kada jautrią kalbą.
Akcentuojama, jog reikėtų vengti naudoti vyrišką formą, kaip neutralią, pateikiama daug keistinų žodžių. Pavyzdžiui, angl. „man“ – žmogus, vyras, keistina į „person“ (tos pačios reikšmės, bet lyties atžvilgiu neutraliu terminu); „workman“ (darbininkas) keistina į „worker“; „policeman“ į „police officer“ (policininkas) ir pan. Priemonėje taip pat akcentuojami įvardžiai, kuriais reikėtų kreiptis į asmenis, kurių savo lyties suvokimas ne binarinis.
Kas paskatino universitetą tokiems įsipareigojimas ir siūlymams? Viena iš paskatų – LR Darbo kodekso 26 straipsnio nuostata, jog visiems darbdaviams įtvirtinama pareiga įgyvendinti lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principus, o organizacijose, kuriose dirba daugiau nei 50 darbuotojų, darbdaviai privalo priimti ir paskelbti lygių galimybių politikos ir jos vykdymo priežiūros priemones. Tiesa, Darbo kodekse nieko nesakoma apie kalbą. Tikėtina, jog lyčiai jautrios kalbos gairės parengtos norint dalyvauti vienoje stambiausių ES mokslo finansavimo programų.
Programoje „Europos horizontas“ (biudžetas ~95,5 mlrd. Eurų) būtina dalyvavimo sąlyga – oficialūs institucijų lyčių lygybės planai ir įrodymai, kad jie yra įgyvendinami. Įgyvendinimas dažniausiai susijęs su lyčių proporcingu atstovavimu naujai sudaromoms darbo grupėms, komitetams, komisijoms ir pan. arba atnaujinant jų sudėtį (pavyzdžiui, balansas 40/60) bei įvedant lyčiai neutralią kalbą. Lyčių lygybės tema vedami mokymai personalui, temos integruojamos į dėstomus dalykus ir t. t. Programa yra viena iš kertinių Europos Komisijos priemonių, siekiančių sukurti į lyčių lygybę orientuotą mokslo tyrimų aplinką pagal patvirtintą Lyčių lygybės strategiją. „Europos horizonto“ programoje dalyvauja dvi aukštosios Lietuvos mokyklos, Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetai.
Jau kuris laikas stebime kaip didelė ideologizuota kalbos keitimo banga ritasi per Vakarų Europą ir JAV. Ir tenai kalbos sąvokų pakeitimas vyksta keliais būdais, nuo lyčiai neutralių terminų iki naujadarų įvedimo. Aukščiausiu lygiu, Kongrese santykius įvardijančius terminus, pavyzdžiui, tėvas ir mama, sūnus ir dukra siūloma keisti į lyčiai neutralius tėvai, vaikai.
Vokietijoje mokyklų dokumentuose motiną ir tėvą keičia tėvas nr 1, tėvas nr 2. Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje ligoninėse atitinkamai išnešiojančioji tėvų dalis ir negimdančioji tėvų dalis, vietoje motinos pienas siūloma sakyti žmogaus pienas, moteris – pastoti galintis asmuo, pagimdžiusios moterys – pagimdę žmonės ir pan. Tokio pobūdžio naujomis nuostatomis, pasak iniciatorių, nenorima marginalizuoti moterų, o minėti terminai naudotini translyčių ir ne binarinių asmenų kontekste, taip siekiant išreikšti pagarbą visoms lyties tapatybėms.
Šalyse, kuriose genderistinės ideologijos idėjos sklando jau kurį laiką, galime matyti, kaip realybėje vyksta įvardžių naudojimo pokyčiai. Pavyzdžiui, JAV viešai skelbiamos rekomendacijos kaip politkorektiškai bendrauti su nepažįstamais asmenimis. Siūloma nepasikliauti matomais ar girdimais lyties požymiais, o, tarkime, prieš darbo pokalbį, atsargiai pasiteirauti, kaip asmuo nori būti įvardintas, kokį įvardį naudoja (jis/ ji /jie; pridėsime ir anglišką neutralų naujadarą „Ze“, kurio atitikmens mūsų progresyviausi kalbininkai dar nepasiūlė).
Siekiai nieko neįžeisti skamba gražiai, bet naujomis sąvokomis ar naujai suteikiamomis prasmėmis keičiama ne tik kalba, tačiau programuojamas ir mąstymas, keičiama tikrovė. Kai rekomendacijos tampa įstatymu, visuomenėje kyla konfliktas. Pavyzdžiui, JAV, Kanadoje įstatymai įpareigoja žmones kreiptis į kitus pagal jų pasirinktus įvardžius, nors jie ir neatitinka biologinės asmens lyties. Nesutinkantys su tokia nuostata mokytojai, dėstytojai – baudžiami, paduodami į teismą, atleidžiami iš darbo. Naujakalbė tampa politiniu įrankiu galios turinčiųjų rankose. Jeigu visuomenei uždedama prievolė pataikauti asmens norams, nors tai ir prieštarauja objektyviai realybei, atšliaužia lingvistinė diktatūra bei žodžio laisvės apribojimai.
Kol lyčių lygybės siekis apsiriboja tik moterų ir vyrų teisių lyginimu, tol tai yra viena medalio pusė. Kai prisidengiant tuo bandoma (panašiai kaip Stambulo konvencijos atveju) praplėsti biologija paremtą binarinę lyčių sampratą įnešant lytinės tapatybės įvairovės aspektus, peržengiamos sveiko proto ribos ir prasideda genderistinės ideologijos propagavimas.
Vilniaus universitetas Lyčiai jautrios kalbos gairėmis viešai pareiškė, jog nebėra tik žinių, tačiau, kas svarbiau, yra konkrečios ideologijos skleidėjas. Sovietiniais laikais universitetuose vykdyta intensyvi marksizmo ideologijos propaganda, nepritariantys jai – šalinti iš įstaigų.
Šiomis dienomis juose kerojasi nuo neomarksizmo medžio nuriedėjusi ES lėšomis finansuojama jaunimo indoktrinavimo sistema. Ideologijos nepalaikančios institucijos rizikuoja negauti finansavimo (prisimintinas ES lėšų sustabdymas „zonų be LGBT ideologijos“ pasiskelbusiems Lenkijos regionams). Iš pažiūros smulkūs bandymai koreguoti kalbą, liudija artėjančią reikšmingą ideologizacijos ir politkorektiškumo bangą.
Darius Kuolys. Lietuva taps branduolinio kuro kapinynu. Nebūtinai šalia branduolinės jėgainės
Lietuva – paradoksų kraštas, kurio politikai mėnesius aistringai kaunasi dėl miesto aikštėje išpilto smėlio ir reikšmingai tyli dėl šalyje rengiamo ir milijardus kainuosiančio radioaktyvių medžiagų atliekyno.
„Atskiras panaudoto branduolinio kuro kapinynas Lietuvoje – visiškas idiotizmas”, – sako man kolega Leonas Ašmantas, pirmasis mūsų energetikos ministras, komentuodamas neseniai priimtą dabartinės vyriausybės sprendimą statyti tokį kapinyną savame krašte.
Kodėl? – klausiu.
„Net Ukraina, kovodama su Maskva, susitaria dėl panaudoto kuro perdirbimo Rusijoje. Ignalinos atominėje pagamintos elektros didžiausi vartotojai buvo Rusija ir Baltarusija. Todėl su jomis reikia tartis ir dėl panaudoto kuro laidojimo. Visą laiką buvo manoma, kad tas kuras turi būti sugrąžintas į Rusiją,” – aiškina Leonas.
Nežinau, kuris teisus: pirmasis ar dabartinis Lietuvos energetikos ministrai. Bet tyla, lydinti prieš dešimtį dienų pasirodžiusį BNS pranešimą apie branduolinių atliekų kapinyno statybas Lietuvoje, glumina.
O BNS spalio 8 dieną paskelbė:
„Lietuvai planuojant antroje šio šimtmečio pusėje pastatyti milijardinės vertės giluminį atliekyną, skirtą palaidoti radioaktyvias nebeveikiančios Ignalinos atominės elektrinės (AE) atliekas, ieškoma, kas suras ir įvertins potencialias jo vietas. Ignalinos AE teigia, kad dabar negalima net preliminariai pasakyti, kur galėtų būti atliekynas – jis gali būti įrengtas nebūtinai šalia branduolinės jėgainės.
Įmonė rugsėjį paskelbė 468 tūkst. eurų (su PVM) preliminarios vertės atliekyno socialinio-ekonominio vertinimo konkursą, studija bus finansuojama Norvegijos finansinių mechanizmų lėšomis, nurodoma centriniame viešųjų pirkimų portale. Planuojama, kad 12 mėnesių trukmės sutartis su laimėtoju bus pasirašyta 2021 metų pirmąjį ketvirtį.
IAE atstovai BNS nurodė, kad vertintojas pateiks išvadas dėl tinkamiausių atliekyno vietų bei tolesnių veiksmų – tyrimų, vertinimų, ekspertizių, darbų, taip pat įvertins, kur geriau statyti atliekyną pagal socialinius ir ekonominius požymius – nedarbą, požiūrį į radioaktyvias atliekas, gyventojų tankį ir panašiai.
Atliekyne bus laidojamas panaudotas branduolinis kuras ir kitos ilgaamžės radioaktyvios atliekos. Dabar numatoma, kad jis bus statomas 2058-2067 metais, naudojamas 2068-2074 metais, o uždaromas 2075-2079 metais. Šios datos gali būti koreguojamos.
„Ilgaamžės radioaktyvios atliekos į giluminį atliekyną bus dedamos neplanuojant jų išimti, tai yra, saugojimui visam laikui. Kadangi pasaulyje dar nėra galutinai įgyvendinto tokio projekto (kai kurios šalys sėkmingai projektus plėtoja šiuo metu), nėra reglamentuota, kiek laiko ir kaip vyks atliekyno priežiūra po jo uždarymo“, – komentare BNS teigė Ignalinos AE.
Į atliekyną planuojama talpinti panaudotą branduolinį kurą, metalines reaktorių konstrukcijas, kuro rinklių dalis, valdymo strypus, panaudotą grafitą ir kitas atliekas. Vyriausybė dar pernai spalį pritarė įstatymų projektams, kuriais siūloma kaupti lėšas giluminio altiekyno statyboms. Pasak IAE, paketas šiuo metu laukia svarstymo Seime.
Energetikos ministerija pernai rudenį skelbė, kad laiku nesurinkus lėšų, vėluotų atliekyno įrengimas, o tai reikštų, kad pasibaigus atliekų saugojimui laikinose saugyklose, jos turėtų būti perkrautos į naujus laikinus konteinerius. Tai kainuotų mažiausiai 1,1 mlrd. eurų. Be to, užtikrinti ilgaamžių atliekų tvarkymo finansavimą būtina pagal Europos Sąjungos (ES) teisę. Nenumačius jo šaltinių, Lietuvai grėstų ES sankcijos.
Skaičiuojama, kad vien tik atliekyno statyba kainuos 1 mlrd. eurų, jo naudojimas – dar 900 mln. eurų. Be to, reikės šimtų milijonų eurų požeminės laboratorijos vietos parinkimui, atliekyno vietos patvirtinimui ir objekto projektavimui. Pasak VATESI, Lietuvos mokslininkų tyrimai rodo, kad galima saugiai palaidoti panaudotą branduolinį kurą – preliminariais vertinimais, techniškai tai įmanoma. Anksčiau buvo vertinamos ir alternatyvios galimybės – atliekas laidoti kitose šalyse arba regioniniame kapinyne.
Atliekynas bus įrengtas žemės gelmėse kelių šimtų metrų gylyje, kur žmonių ir aplinkos saugą užtikrins natūralūs gamtiniai barjerai (giliai slūgstančios uolienos) ir keli vienas kitą papildantys dirbtiniai (inžineriniai) barjerai. Artimiausiu metu Ignalinos AE pakartotinai skelbs ir paviršinio atliekyno rangovo konkursą. Jame bus saugomos mažo ir vidutinio aktyvumo trumpaamžės radioaktyvios atliekos, kurios vėliau niekur nebus perkeliamos.
Atliekynas bus prižiūrimas 100 metų po jo uždarymo, o vėliau dar apie 200 metų jo teritorijoje nebus galima naudoti žemės. Ignalinos AE galutinai sustabdyta 2009-ųjų pabaigoje, o jos uždarymo darbai, numatoma, truks iki 2038 metų.”