Stebėdamas tai, kas vyksta Ukrainoje, prisiminiau senus istorijos atlasus, kuriuose buvo žemėlapiai su nubraižytomis fronto linijomis, įvairių spalvų strėlikėmis, rodančiomis, kur kas puola, bei pasvirusiais kryželiais, pažyminčiais svarbiausias mūšių vietas. Buvo ir bendras visų tų žemėlapių pavadinimas – „karo veiksmų teatras“, lyg bylojantis, kad karas yra savotiškas sceninis veikalas su savais personažais ir siužetinėmis intrigomis.
Specialistai pastebi, kad karas Ukrainoje, nepaisant visų jo modernybių, yra kažkuo panašus į Pirmąjį pasaulinį karą, nes vyksta mūšiai dėl teisės kontroliuoti miestus ir kaimus, „nukirsti“ strateginius geležinkelius, įveikti upes ir kitas natūralias kliūtis.
Ne vienas interneto tinklapis kasdien nubraižo padėties žemėlapius. Tad prieš mūsų akis – karo veiksmų teatras, gėrio ir blogio kovos siužetas, savos simpatijos ir antipatijos, svajonių scenarijai ir skaudi tikrovė…
Ne paslaptis, kad minėto teatro žiūrovų skaičius seniai sumušė daugelį lankomumo ir komentavimo rekordų, gi karo teatro kritikų ir ekspertų skaičius… toks tikrai sunkiai įsivaizduojamas.
Tiesa, Ukrainos karas – ne praeities įvykių ar rašytojų išmonių inscenizacija. Karo veiksmų teatro personažai ne išgalvoti, jų pergalės ir mirtys – realybė, o lengvabūdiška diskusija prie žemėlapio apie tai, kieno šansai didesni, kam čia labiau pasiseks ir kieno patranka toliau šaudo, tampa vis labiau amorali.
Guodžiu save tuo, kad dauguma eilinių karo veiksmų teatro lankytojų yra Ukrainos pusėje. Tačiau skauda širdį dėl to, kad žmonės, laikantys save šalių valdovais ar kokiais visuomenės lyderiais šį karą mato kaip kažkokias gladiatorių kautynes, kuriose jie – vadinamieji lyderiai – galiausiai gali pakelti ar nuleisti nykščius, gali pasakyti, kas turi laimėti, ir kaip elgtis su pralaimėjusiu – pribaigti ar pasigailėti.
skauda širdį dėl to, kad žmonės, laikantys save šalių valdovais ar kokiais visuomenės lyderiais šį karą mato kaip kažkokias gladiatorių kautynes.
Gladiatorių kovos buvo toks romėniškas sportas. Jo siužete būdavo ir taip, kad vieni arenoje vaizduodavo dorus ir teisingus romėnus, kiti – klastingus barbarus, kai kada juos „atstovaudavo“ laukiniai žvėrys ar kokie hominidiniai monstrai. Publika natūraliai palaikydavo savus, gi organizatoriai spręsdavo, kaip apginkluoti vienus ar kitus, kad pabaiga nebūtų lengvai prognozuojama, o kautynių peripetijos keltų kuo daugiau emocijų.
Taigi, respektabilūs didelių ir atsakingų šalių vadovai turi visokius politikos ir teisės mokslų diplomus, praėję visokiausius lyderystės ir viešųjų ryšių mokymus, mato Ukrainos karą su agresoriais kaip kokias gladiatorių kautynes, kurias jie gali reguliuoti – galvoja, kad turi tam teisę.
Gladiatorių kautynės / Pinterest nuotr.
Jau koks pusmetis girdžiu, kaip jie dozuoja sankcijas pradžioje potencialiam, paskui realiam agresoriui, sprendžia, kokius ginklus duoti besiginančiam, kad nežūtų, ir ko neduoti, kad nenugalabytų agresoriaus per greit.
Jie mano turį teisę spręsti, kokį sklypą atmatuoti agresoriui, kai kautynės ima pabosti. Galiausiai jie iš viso mano, kad čia yra… tik teatras, ir niekam neturi skaudėti galvos, kaip jis čia pasibaigs… Nes gyvenimas juk tęsiasi.
Visi kautynių stebėtojai – nuo gatvės politikų iki tarptautinių organizacijų vadovų – daro dvi klaidas. Tiksliau sakyčiau, dvi nuodėmes, nes jos kyla iš bene didžiausios nuodėmės – puikybės.
Pirmoji – tai įsitikinimas, kad šiais laikais karų neturi būti, o jei jie yra, tai čia tik toks nelaimingas atsitikimas darbe. Buvo toks karo (o veikiau taikos) teoretikas Normanas Angelas, prieš gerą šimtą metų „įrodęs“, kad karai tampa neįmanomi. 1909 metais parašęs knygą „Didžioji iliuzija“ jis ne tik pražiopsojo pasaulinį karą, bet gavo Nobelio taikos premiją. Ir ne bet kada – 1933 metais, kai Antrasis pasaulinis karas buvo jau „ant nosies“.
2012 metais Nobelio taikos premiją gavo Europos Sąjunga. Tai lyg patvirtinimas, kad taika Europoje yra todėl, kad yra šios bendrijos. Bet štai po premijos nepraėjo nė dveji metai, kaip Rusija užgrobė Krymą ir sukėlė karą dėl Donbaso, karą, kuris dabar jau yra tikrai karas. Taigi, liūdna su ta ES taikos misija.
Antroji – įsitikinimas, kad karas yra kažkokios techninės varžybos, kuriose nugali stipresnis, o paskui jau mes sprendžiame, kaip čia su juo – draugauti ar ne draugauti. Tad ir karo likimą galima nulemti duodant ar neduodant tiems gladiatoriams daugiau kalavijų ar skydų.
Iš tikrųjų, karai šia prasme yra dviejų rūšių. Kai kurie yra savotiškai „techniniai“. Juose laimi techninės priemonės – fizinė karinė galia. Tai – nežūtbūtiniai karai, o greičiau varžybos, kurių rezultatus gali akceptuoti ir pralaimėjęs, jei jis taip pat kariavo techninį karą.
Kas kita – civilizacinis karas, karas dėl tautiškumo, kultūros, identiteto ir kitų civilizacijos bruožų. Techniniai laimėjimai juose – tik regimybė, civilizacijų karo negalima laimėti technika. Tokiame kare nepakanka įrodyti vien tik fizinį pranašumą.
Tokiame kare reikia sunaikinti priešo kultūrą plačiausiąja prasme. Jį laimi ta civilizacija, kuri karo momentu yra labiau pasiruošusi žūtbūtinei konfrontacijai. O tokia dažniausiai būna ta, kuri yra drąsesnė ir mažiau skaičiuoja ekonomines karo pasekmes. Tokie karai nėra racionalūs ir nesibaigia taikos traktatais, net jei juos kas nors ir pasirašo.
Tikriausiai supratote, kad gladiatorių kautynių teisėjai ir karo veiksmų teatro kritikai žemėlapiuose ir ginklų tiekimo peripetijose mato techninį karą, nors supranta, kad Rusijos ir Ukrainos karas skiriasi. Rusijai – tai karas dėl geopolitinio grobio, Ukrainai – karas dėl civilizacinio identiteto.
Ar gali Ukrainos gladiatoriai laimėti net tuomet, kai scenarijuje tai nenumatyta? Klausimas verčia prisiminti, o kas gi nutiko su tomis gladiatorių kovomis Romoje. Čia visko nepapasakosi, bet atsirado gladiatorių, kurie ėmėsi kautis ne pagal scenarijų ir išėjo už „koliziejų“ ribų. Atsirado ir raktinis žodis „krikščionybė“, kuri galiausiai pribaigė visas gladiatorių kovas.
Ukrainoje pastaraisiais metais daug kas iš vaidybos scenarijų tapo politine realybe. Tam reikėjo daug drąsos ir… geopolitinės fantazijos. Kad tik jos nepritrūktų.
Klausimas, ar Vokietija pakankamai remia Ukrainos kovą už savo išlikimą, vis suskamba „Facebook“ ir kiek mažiau Lietuvos žiniasklaidos diskusijose. Nors dauguma užsienio politikos stebėtojų pagrįstai piktinasi Vokietijos, kaip didžiausios ES ekonomikos neveiksnumu, vis dėlto Lietuva šiuo klausimu nėra vieninga ir atrodo, kad valstybė krypsta kita linkme. Trumpai apie Vokietijos laikyseną ir Lietuvos reakcijas sunkiosios ginkluotės tiekimo Ukrainai klausimu.
Balandžio mėnesį Bundestagas, reaguodamas į Vokietijos vyriausybės neveiklumą, paskelbė rezoliuciją, reikalaujančią tiekti Ukrainai sunkiąją ginkluotę. Pažado tiekti sunkiuosius ginklus Ukrainai laikomasi apgailėtinai. Kol kas Vokietija iš savo tankų atsargų teatseikėjo savo techniką Ukrainai perdavusiai Čekijai – 15 MTB Leopard, o iki liepos tiesiogiai Ukrainai pristatyti pažadėtų priešlėktuvinių tankų Gepard būtinajam remontui jau daugiau nei mėnuo nesuteikiamas leidimas, o kad amunicijos jiems trūksta buvo žinoma nuo vasario, jos nerasta ir dabar.
Dera pastebėti, kad pati Ukraina iki šiol vienintelių pažadėtų Gepardų net neprašė: nepaisant galimybės juos naudoti sausumos kovose, jie, visų pirma, yra priešlėktuviniai.
Iš neseniai nutekinto vyriausybinio dokumento puikiai matomas Vokietijos nenoras tiekti sunkiąją ginkluotę. Prieš pažadėdama 7 modernias Phz 2000 savaeiges haubicas, Vokietija stengėsi įkalbėti jas tiekti Nyderlandus ir Italiją.
Atskirai būtų galima aptarti ir nejudančius pėstininkų kovos mašinų Marder ir tankų Leopard perdavimus, Vokietijos vyriausybės atstovai, šiandien tą galima pagrįstai tvirtinti, melavo sakydami, kad jų Ukrainai perduoti negali, mat tai pakenktų paties Bundeswehro koviniams pajėgumams. Tai paneigia tiek analogiškos technikos tiekimas Čekijai ir jos pažadas Slovakijai, tiek faktas, kad Marder Ukrainai paruošti norinti Rheinmetal įmonė pėstininkų kovos mašinas Marder laiko savo sandėliuose, jie nėra Vokietijos karinių pajėgumų klausimas. Taip į klausimą atsakė daug Vokietijos saugumo ekspertų vokiečių žiniasklaidoje.
Lyg trūktų Berlyno laikysenos gėdingumo, piktavališkumo ar kvailumo įrodymų, galima pridėti ir socialdemokratų partijai priklausančios gynybos ministerijos valstybės sekretorės Siemtje Möller pasakojimą apie neformalų NATO šalių susitarimą netiekti Vakaruose pagamintų tankų ir pėstininkų kovos mašinų. Vokietija, baimindamasi, kad NATO Rusijoje bus palaikyta karo dalyve, pati esą norinti laikytis NATO mastu sudarytų susitarimų. Juk atrodytų, kad pavienis šalių veikimas labiau atitolintų itarimus dėl aljanso dalyvavimo.
Tokia Vokietijos laikysena yra skandalinga ir verčianti suabejoti Vokietijos patikimumu. Visgi Lietuvos politinis elitas, atrodo, nelinksta smerkti Berlyno, o greičiau priešingai: skuba trimituoti apie Vokietijos suteiktą ar žadamą suteikti paramą. URM teisingai nukreipė jėgas priešintis Vakaruose vis dažniau skambantiems pasiūlymams Ukrainai keisti teritorijas į taiką. Nepaisant to, atrodo, kad Lietuvos strategija yra neprisidėti prie Ukrainos ir Lenkijos vedamo spaudimo Vokietijos vyriausybei.
Tokia Vokietijos laikysena yra skandalinga ir verčianti suabejoti Vokietijos patikimumu.
Tokia laikysena atrodo keista ne tik URM deklaruotos „vertybinės užsienio politikos“ akivaizdoje, bet ir labai konkrečiai negelbstinti Ukrainai, kur būtų galima. Galų gale, pora šimtų Leopardų Lenkijos kariuomenėje, patekusių į ją vadinamojo „Ringtausch“ būdu, didintų ir Lietuvos saugumą.
Tokia situacija norom nenorom primena buvusios ilgametės kanclerės Merkel užduotą klausimą Lietuvai: „apsispręskite, kas norite, kad jus gintų?“ – omenyje turėtas pasirinkimas tarp Lenkijos ir Vokietijos. Lietuvoje dislokuotos Bundeswehro pajėgos didėja ir, panašu, augs iki brigados. Ar tyli Lietuvos laikysena yra dėkingumas už sklandžią dvišalę kooperaciją?
Vilniuje vykę protestai prie Vokietijos ambasados buvo pastebėti pagrindiniuose Vokietijos laikraščiuose. Ir dabar milžiniškus tiražus turinčių Bild ir Frankfurter Allgemeiner Zeitung redakcijos kalba, kad Vokietijos sunkiosios ginkluotės tiekimo mastų menkumas („Ringtausch“ su Lenkija nevykdymas, atsisakymas tiekti Marder) ir gumos tempimas (Gepardai, Panzerhaubicų paieškos Italijoje) kenkia Vokietijos reputacijai.
Lietuva galėtų šitą žalą padidinti ir taip spustelti Vokietijos vyriausybę teisinga linkme. Juk pasak interneto išminties, rytų europiečiai buvo teisūs dėl Rusijos. Kritika iš Lietuvos taip pat būtų skaudesnė, nes Lietuvoje vykdoma Bundeswehro misija praeityje neretai buvo naudojama kaip atsiprašymas dėl menkos paramos Ukrainai. Paskutinį kartą, – atrodo, sausį „stiprų signalą“ nusiuntusių 5 000 šalmų Ukrainai kontekste.
Panašu, kad Ukrainai Lietuvos išsiųsti šarvuoti transporteriai bus pakeisti naujais vokiškais. Visgi tai gana menka parama Ukrainai, lyginant su galimu pėstininkų kovos mašinų ir tankų tiesioginiu tiekimu Ukrainai. Lietuva galėtų geriau balansuoti naudą iš Vokietijos ir spaudimą dėl ginklų Ukrainai. Nutekintas dokumentas apie drastišką karinės paramos siuntimą Ukrainai mažėjimą po pirmų didelių prieštankinių ir priešlėktuvinių ginklų siuntų kovą ir apie sunkiuosius ginklus paklausto kanclerio Scholz veblenimai rodo, kad Vokietija primigo.
Dar viena demonstracija prie Vokietijos ambasados Vilniuje, reikalaujant judinti reikalus ne tik su Lenkija, bet ir su Marder pėstininkų kovos mašinomis, daugiau savaeigių haubicų, prisidėtų prie spaudimo reikiama kryptimi. Vokietija nori atrodyti miela ir draugiška valstybė, protestai prie ambasadų sąjungininkų šalyse griauna tokį įvaizdį, prikišamai rodo, kad kažkas negerai.
Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas
Krikščioniška meilė nereikalauja aklo taikos palaikymo. Draugas neseniai parašė (o ir daug kas taip mąsto), kad ginklų tiekimas Ukrainai ir tokiu būdu karo tęsimas, norint ne greitesnės taikos, o būtent Ukrainos pergalės, nedera su krikščioniška artimo meile. Krikščioniška artimo meilė turėtų siekti greitesnės karo pabaigos su kuo mažiau aukų, nesvarbu, kas jame teisusis ir kas jame nugalės. Atsiprašau, jeigu šaržuoju, bet pozicija maždaug tokia.
Ne, taip nėra. Krikščionybė (bent tikra, neiškastruota) nereikalauja taikos vardan taikos. Priežastys bent kelios:
Pirma, krikščionybė nėra abejinga teisingumo klausimui. Labai dažnai norima, kad grynai procedūriškai būtų žiūrima į skirtingus atvejus, nepriklausomai, kad vienas jų teisus, kitas ne, dar tiksliau, kad vieno jų prigimtį jo veiksmai ar siekiai atitinka, o kito ne. Bendriausia prasme toks procedūrinis požiūris kyla iš to, kad visuotinai vis labiau atsisakoma spręsti, kas yra teisus, pati teisus/neteisus kategorija parranda prasmę postmoderniame mąstyme. Bet ji būtina, kad būtų galima iš tiesų atsakyti, koks veiksmas teisingas. Kare taip pat, viena pusė teisi, kita neteisi. Vienas ginasi, kitas agresorius.
Vieno karas teisingas, kito neteisingas. Teoriškai ne visada, bet mes juk kalbame apie konkretų karą. Taika, kuri įtvirtintų neteisingumą, nėra teisingas tikslas ir bendrojo gėrio nekuria. Taika turi įtvirtinti teisingumą, kiek tai įmanoma, ir visi galintys įsikišti turi kišti ne kad pagreitintų bet kokią taiką, bet kad priartintų teisingą taiką, kuri įtvirtintų kuo teisingesnes taikos sąlygas.
Antra, krikščionybė skiria asmeninį (tavo) ir kolektyvinį (bendruomenės) priešą. Krikščionims įsakyta mylėti savo priešus, tačiau tai liečia tik (TIK!) asmeninius priešus, Evangelijoje vadinamus inimicus, t.y. žmones, kurie padarė skriaudas asmeniškai tau. Tokiems galima ir reikia atsukti kitą skruostą, tokiems galima atleisti kartais ir nežiūrint teisingumo. Tačiau jokiu būdu negalima atsukti kito skruosto tiems, kas Evangelijoje vadinami hostis, viešiesiems priešams. Nesipriešinti pastariesiems reikštų neginti kitų asmenų, neginti bendrųjų gėrių, taigi neveikimu užleisti kelią blogiui. Mes galima ir mes raginami rinktis atlaidumą, kai nuskriausti tik mes, bet yra nuodėmė atlaidumas kai skriaudžiami kiti, bendruomenė ar tiesiog tiesa.
Išsamiai šią situaciją paaiškina kunigo Edmundo Naujokaičio straipsnis, mano galva, vienas giliausių ir būtiniausių skaityti straipsnių, kokius mūsų amžiuje yra parašęs bet koks kunigas. Nors tai Pijaus X Brolijos kunigas ir daug kam Lietuvoje tai kelia alergiją ir apipinta įvairiais mitais, pats tekstas dėl to netampa nei mažiau teisingas, nei mažiau tikslus. Manau joks kitos brolijos kunigas jo argumentų nepaneigtų ir nesiimtų to daryti. Naujokaitis rašo:
„Reikia skirti du terminus: inimicus (nedraugas) ir hostis („svetimasis“ kaip priešas). Viešpats Jėzus moko Evangelijoje: diligite inimicos vestros (liet. mylėkite savo nedraugus, „neprietelius“). Ir yra kitas žodis Šv. Rašte: hostis – kuris reiškia viešąjį priešą. Jėzus Kristus moko tik apie nedraugų meilę, apsiriboja individualia etika. Kuo skiriasi inimicus ir hostis? Inimicus yra mano asmeninis nedraugas, tas, kuris veikia priešingai mano individualiam gėriui. O hostis yra bendrijos – šeimos, tautos, miesto ar valstybės – priešas, tas, kuris kenkia bendrajam gėriui. Viešpats Jėzus duoda evangelinį patarimą (ne įsakymą, nes visuomet turiu savigynos teisę) nesipriešinti savo neprieteliui, kuomet jis daro man tam tikrą žalą. Tačiau nėra jokio įsakymo ar patarimo nesipriešinti politiniams, kariniams, bendrijų priešams. Netgi atvirkščiai – jeigu aš esu šeimos tėvas, privalau visomis priemonėmis priešintis tiems, kurie užsipuola mano šeimą, kurie kenkia mano šeimos nariams. Jei aš policininkas, turiu priešintis nusikaltėliams savo mieste, visuomenės priešams. O jeigu esu kareivis, turiu (jei reikia, net gyvybės kaina) priešintis tautos ir valstybės priešams.“
Ir trečia, galbūt sudėtingiausia. Krikščioniška meilė nėra daryti žmogui tai, kas jam malonu. „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad darytų tau“ yra krikščioniškas principas, bet mūsų laikais mes visi pradėjome jį suprasti visiškai iškreiptai, kaip nuostatą „nedaryk kitam to, kas tau pačiam būtų nemalonu“. Tačiau čia nėra nieko apie jokį malonumą ar nemalonumą.
Krikščioniška meile savo esme yra sielos gelbėjimas (krikščionys tiki, kad yra nemirtinga siela, gal net Sėjonienė tuo tiki). Todėl krikščioniška meilė reikalauja, jeigu myli žmogų kaip savo artimą, ne pritarti jo klaidoms ir blogiems darbams, o mokyti, drausminti ir stabdyti jį tuos darbus darant. Nes to žmogaus malonumas čia ir dabar yra niekas palyginus su tuo, ar ji daro gerus ar blogus darbus (krikščioniškai kalbant, pasiduos dorybei ar nuodėmei). Krikščioniška meilė reikalauja sulaikyti kitus nuo blogio darymo, net jeigu jie dėl to pyks ir jiems tas visai nepatiks.
Aišku, nesikišame į kitų žmonių gyvenimus kiekvienoje smulkmenoje. Bet pagal protingumo ir proporcingumo principus kišamės – kuo didesnis blogis daromas, tuo sunkiau nutylėti bandant atkalbėti ir paprotinti, o kraštutiniu atveju ir sulaikyti jėga, jeigu žmogus pats nesusipranta. Labai sukarikatūrintai kalbant, Putino ir rusų orkų sielų jau neperkalbėjome ir neišgelbėsime. Bet bent galime prisidėti jėga stabdant juos nuo dar didesnių blogio darbų. Todėl – ne, nejuokauju, – net ir nužudyti karo nusikaltimus darantį karį yra krikščioniškos artimo meilės darbas.
Ką tai reiškia mums Rusijos agresijos Ukrainoje kontekste? Krikščioniška meilė neįpareigoja nei siekti greitesnės taikos bet kokiomis sąlygomis, nei nukęsti neteisybę vardan krikščioniškos meilės. Ji įpareigoja daryti viską, ką galime vardan teisingos taikos ir karo nusikaltimų sustabdymo. Neapsimetant, kad nežinome ar, kad mums nesvarbu, kas yra teisusis šiame kare. Tai būtų mažiausiai krikščioniška.
Pradžioje minėtas draugas buvo dėkingas, kad paaiškinau jam šią poziciją. Tai paskatino ją paaiškinti ir viešai.
Valdančiosios koalicijos Lietuvoje stumiamas homoseksualių porų globos įstatymas turėtų tapti svarbiu mūsų šalies įnašu siekiant nugalėti Rusiją siaubiamos Ukrainos karo lauke, – štai taip. Įstatymo stūmikai jau garsiai žada, kad tai padės užsitikrinti pergalę.
Kyla klausimas – kaip, kokiu kampu, iš užpakalio ar priekio toks įstatymas padės nugalėti priešą ir užsitikrinti pergalę, leis užspausti Putiną į kampą?
Kažkada Rusija gąsdinosi lietuvių snaiperėmis, pavadintomis „baltosiomis pėdkelnėmis“, tarsi tiko ištikta trūkčiojo nuo kiekvieno pliaukštelėjimo horizonte, dabar galima pabandyti įsivaizduoti – kokį išgąstį priešams turėtų sukelti „žydrųjų palaidinių“, tykinančių ant pirštų galiukų, legiono pasirodymas su bizūnais rankose už nugaros karo kryžkelėse? Pasirinkimas jiems būtų nedidelis – užplaks negyvai arba užjodys!
X
Kodėl Macronas ir Putinas susitikimų metų sėdi vienas nuo kito nutolę per šviesmylę priešingose dirbtinai prailginto stalo pusėse? Greičiausiai taip yra dėl to, kad Macronas turėtų progą patirti tai, koks ilgas ir saldus yra meilės kelias, nuropojant keliais po stalu iki Putino postamento.
X
Narcizas Macronas iš stebuklingo veidrodėlio, kurį jam padovanojo Putinas, bando išgauti pripažinimą, kas yra gražiausias pasaulyje? Veidrodėlis atsako, kad Prancūzijos prezidentas yra deramai gražus, bet esą vadovėlinė tiesa yra tai, kad visų gražiausias yra Putinas, kuriam niekas negali prilygti. „Tai Putino propagandos išsidirbinėjimai“, – paaiškina reikalo esmę aplinkiniams truputėlį nepatenkintas, suraukęs lūputes markizas Macronas.
X
Senelis Kissingeris buvo toks senas, kad neįstengė savo jėgomis imti ir pasimirti. Jam galiausiai čia negalėjo padėti net ir mirties pasiuntinys Vova nuodytojas, kuris, nepraleidžiantis nė mažiausios progos pateisinti savo titulą, šiuo atveju laikėsi įsitikinimo, kad įtraukti į katalogą imperijai naudingi idiotai neturi teisės pražūti pirmai progai pasitaikius, bet dar ilgai po to privalo gyventi iš idėjos po nevalia. Taigi didelis vargšas buvo tas senelis Kissingeris, kurio nepriėmė į savo globą nei prasivėrusi žemė, nei atsivėręs dangus.
X
niekaip negalėjo prašvisti
tamsoje dar skendėjo trobelės vidus ir langas už lovos
nors jau stojos žolė po nakties ir į kiemą veržėsi vištos
kaip pasiutę po visą europą lojo šunys lavrovo
Lietuvos likimas dabar jau visiškai priklausys nuo to, ar bus pagaliau išmokta svarbiausia Sąjūdžio pamoka. Ir sunkiausia. Straipsniuose ir kalbose vis dažniau šmėkščioja vienas klausimas: kaip galėjome nusiristi iki tokios apgailėtinos padėties? Arba: kodėl leidome valdantiesiems šitaip išdrąsėti, kad elgiasi su piliečiais kaip su baudžiauninkais?
Pagrindinė šito priežastis vis dėlto yra aiški. Tik apie ją labai jau nejauku kalbėti. Per prabėgusius tris dešimtmečius ne kartą teko girdėti su apmaudu ar net neslepiamu pykčiu tariamus tokius ir panašius žodžius: ,,Sąjūdis nuvylė“, ,,Sąjūdis nepadarė“, ,,Neminėkite Sąjūdžio, nes šis žodis man skamba kaip keiksmažodis“. Tokiais atvejais klausiu: ,,O jūs dalyvavote Sąjūdyje?“ Dažniausiai atsakymas yra slogi tyla arba šiek tiek sumišus išlemenama: ,,Tai kad ne…“
Tai štai – tuo metu Lietuvoje gyveno apie 3.7 mln. žmonių. Iš jų vos 200-220 tūkst. buvo formalūs sąjūdininkai. O tarp šių absoliučią daugumą sudarė ,,popieriniai” šalininkai ir rėmėjai. Keli nepamiršamą įspūdį palikę ir žmonių atmintyje įstrigę didieji mitingai sukūrė klaidingą vaizdinį, kuris išsirutuliojo į oficialų mitą, kad visa tauta troško laisvės. Jį sustiprino ir iki šiol palaiko pasiaukojamo budėjimo prie atkurtosios valstybės AT mėnesiai. Ir vėlgi padedantys pamiršti, kad tokių budėjusių buvo kone saujelė – menkutė visuomenės dalis.
O dauguma tiesiog laukė, kuo viskas baigsis. Netrūko ir laikusių Sąjūdžio kovą bepročių avantiūra. Todėl atėjus patogiam momentui su Sąjūdžiu buvo baigta akimirksniu. Pasitelkus ,,megztųjų berečių“ būrius buvo išvaikyti tikrieji sąjūdininkai – drąsūs ir iš tiesų nemenkai rizikavę pirmaeiviai. ,,Išvalytas“ ir papildytas atsargiai pakampėse tūnojusiais prisitaikėliais, o neretai ir uoliais okupantų klapčiukais buvusiais atsivertėliais Sąjūdis virto ,,konservatorių“ partija. Tokį išsigimusį, greitai ir visiškai praradusį atramą visuomenėje Sąjūdį rinkimuose sutriuškino savo narius ir struktūras išsaugoję kailiavertystės specialistai – taip pat nuo tikrų sąjūdininkų ,,apsivalę“ komunistiniai nomenklatūrininkai. Šitaip radosi ir įsitvirtino tai, ką įasmeninant galima pavadinti Brazausko-Landsbergio dualistiniu valdymu.
Besipriešinančių nebuvo. Atkūrus valstybę prasidėjo visokiausios dalybos. Norinčių dalyvauti privatizavimu pavadintose turto dalybose netrūko. O štai kai buvo dalijama laisvė – mažai ką domino. Laisvė – tai teisė dalyvauti sprendžiant bendrus reikalus ir galimybė pasakyti savo nuomonę tada, kai dalijami kiti dalykai. Tarp jų – ir turtas. Bet kadangi laisvė nedaug kam rūpėjo, ją visą be pasipriešinimo pasisavino saujelė supratingesnių ir apsukresnių. Tomis lūžio dienomis būtent jie suvokė, kas iš tiesų yra svarbiausia ir ko pirmiausia reikia siekti. Privatizuoti ir suimti į savo rankas didžiausią kiekvienos politinės bendrijos gėrį – kiekvienam jos nariui turinčią priklausyti politinę laisvę. Tai laiku supratę, jie tapo laimėtojais ir valdo iki šiol. Kartu su lengvai pasisavinta piliečiams nerūpėjusia laisve jie vėliau be vargo išsidalijo ir pasiėmė visa kita. O nevertinę laisvės, jos nereikalavę ir negynę piliečiai tapo nuolankiais jų malonės prašytojais. Maldaujančiais trupinių nuo laisvųjų stalo.
Susirinkti oriai paminėti Sąjūdžio dienos reikia ir verta ne tam, kad gausi minia šauktų ,,Seimą – lauk!“ Valdžia nėra verčiama ir nenuverčiama didele ir šiurkščia fizine jėga ar juo labiau garsiais riksmais. Dalyvaujančių skaičius svarbus dėl kitos priežasties. Tai yra vienintelis civilizuotiems ir taikiems žmonėms prieinamas būdas padaryti du labai svarbius dalykus: priminti valdžiai, kad jie nėra jos baudžiauninkai ar tarnai, bet laisvi piliečiai ir tikrieji šalies šeimininkai; taip pat savo buvimu paliudyti – Sąjūdžio diena ir tai, kas per ją bus prisimenama ir kalbama, mums iš tiesų yra svarbu.
Tapkime laisvais žmonėmis ir oriais bei atsakingais savo šalies piliečiais – tokia buvo tikroji ir pagrindinė Sąjūdžio pasiųsta žinia lietuviams. Ją išgirdusių ir supratusių buvo per mažai. Bet gal antras kartas nemeluos? Tai priklauso tik nuo mūsų pačių. Esate laukiami.
Apie elektros rinkos liberalizavimą vakar Žinių radijo laidoje Almantą Stankūną pakalbino Aurimas Perednis. Jo pasisakymas temos svarstymo gale yra nuo 39.30. Nuoroda į laidą: https://www.ziniuradijas.lt/…/kiek-mokesime-uz-elektros…
Pabandyta paliesti tai, apie ką nekalbėjo kiti dalyviai – ogi, kad elektros birža pagal Europos Komisijos (EK) nustatytas taisykles veikia pačiu nenaudingiausiu būdu vartotojams. Pirmiausia trūkumus reikia šalinti tenai.
Net ir neturint EK sutikimo keisti taisykles, Lietuvos Respublikos Vyriausybė (LRV) jau dabar gali keisti elektros supirkimo iš pramoninių vėjo ir saulės elektrinių tvarką ir sumažinti kainą Lietuvos vartotojams.
Laida patvirtino, kad net šia tema aktyviai besidomintiems elektros vartotojams, yra didžiulis stresas pasirinkti privačius tiekėjus. Tai ką jau bekalbėti apie menkai tuo besidominčius, socialiai pažeidžiamus žmones? Ar čia politikai nesielgia kaip Nepriklausomybės pradžioje? – visiems buvo išdalinti įmonių privatizavimo čekiai, visi pradėjome prekiauti įmonių akcijomis. Vėliau saujelė tapo milijonieriais o daugelis liko prie sudužusios geldos.
Nustebino Seimo narių pasisakymai. Kaip gali būti iššūkis pasirinkti elektros tiekėją už įstatymo pakeitimus balsavusiam liberalui Eugenijui Gentvilui, kai situacija yra labai aiški esant nustatytai kompensavimo tvarkai? Nustebino ir reformą kritikavusio socialdemokrato Gintauto Palucko neišmanymas apie tai kaip elektros tiekėjai formuoja elektros pardavimo krepšelį.
Dar vienas svarbus aspektas – visuomeninis tiekėjas, skirtingai nuo nepriklausomų tiekėjų, turi pačias blogiausias sąlygas formuoti patrauklią kainą vartotojams, nes visą elektrą turi pirkti tik biržoje ir negali formuoti elektros pardavimo kainos pasinaudodamas tiesioginiais susitarimais su elektros gamintojais. O tai reiškia, kad prieš metus, esant labai žemoms dujų ir elektros kainoms biržoje, buvo praleista puiki galimybė ne tik mažinti elektros kainą, bet ir taupyti valstybės lėšas, kurios dabar buvo skirtos visuomeniniam tiekėjui „Ignitis” kompensacijoms dėl taikytų žemų kainų. Tai atskira, plati tema, kurią reikia išsamiai aptarti viešoje erdvėje.
Na ir galiausia tai ką daryti? Trumpai:
1. LRV pradėti intensyvias derybas su EK dėl elektros prekyba biržoje taisyklių keitimo.
2. LRV keisti elektros supirkimo iš vėjo ir saulės jėgainių supirkimo tvarką, kad ji išliktų patraukli gamintojams ir kartu būtų naudinga Lietuvos vartotojams.
3. Suteikti galimybes visuomeniniam tiekėjui formuoti elektros pardavimo krepšelį vartotojams pasinaudojant tiesioginiais susitarimais su elektros gamintojais
4. Suteikti vartotojams galimybę laisvai rinktis nepriklausomą tiekėją arba visuomeninį tiekėją.
5. Naikinti finansinį bizūną – 25% antkainį, nepriklausomo tiekėjo nepasirinkusiems vartotojams.
6. Kompensacijas dėl aukštų elektros kainų mokėti ne tiekėjams, bet vartotojams. Jas mokėti ne visiems, bet mažesnes finansines pajamas turintiems. Kompensacijų administravimo tvarkos supaprastinimui, galima apriboti jų mokėjimą pagal maksimalų elektros suvartojimą (Lietuvos Banko pasiūlymas). Kitas, kompensacijoms skirtas lėšas skirti socialinėms reikmėms.
Daugiau šia tema galima rasti A.Stankūno kalboje gegužės 19 d. įvykusioje akcijoje ir Nacionalinio susivienijimo gegužės 4 d. pareiškime.
Ministrės Bilotaitės kompetencija apsireiškė visu gražumu.
Prieš daugiau kaip metus visuose eteriuose aiškinusi, kad nelegalų migrantų sulaikymas ir uždarymas yra pagrindinė užduotis saugant ES sienas, neleidžiant jų į Europą bei siekiant sugrąžinti juos namo, šiandien ministrė tvirtina, kad tuoj juos paleis į visas keturias pasaulio puses, kad išsilakstytų po Europos šalis, o namo sugrąžinti kaip ir neaktualu jau dabar, nes juk neįmanoma.
Įdomu, kada daugiau melavo ministrė, tada ar dabar, ir tiek padidės plėšimo atvejų prieš nelegalams išsilakstant po Europos šalis, nes turės juk jie sukaupti kažkokių resursų kelionei iki Vokietijos?
Sau ministrė tokio klausimo tikriausiai neužsiduoda. Supirko konteinerinius namelius, pašvaistė pinigus kitoms reikmėms ir dabar visa politika verčiasi 180 laipsnių atgal.
Olandijos premjeras pareiškė, kad negalima Ukrainai suteikti kandidato į ES narius statuso, nes Ukrainoje klesti korupcija.
Sakyčiau, rimtas argumentas. Korupcija yra mirtina demokratinei valstybei liga, kuri griauna ją iš vidaus. Parsidavę politikai, valdinininkai sudaro slaptus sandorius su verslininkais ir kartu vagia pinigus iš valstybės biudžeto. Milijardai eina ne visuomenės naudai, ne jų saugumui užtikrinti, bet į atskirų asmenų kišenes. Kai šios kišenės prisipildo ateina antras etapas, jie tampa neliečiamais. Įstatymai jiems negalioja, nes jie patys yra įstatymas. Valstybėje įsigali diktatūra. Didžioji piliečių dalis gyvena skurde, galą su galu vos suduria. Mažoji visuomenės dalis klesti. Taigi korupcija yra blogis.
Ukrainoje yra korupcija ir ji gana stipri. Oligarchai darė didelę įtaką politikams, valdininkams ir teisėsaugininkams. Valstybė jau buvo priėjusi diktatūros kraštą. Rusija vedė Ukrainą link jo, nes Rusijai yra palanku turėti papirktą Ukrainos elitą ir klusnią bei skurdžią visuomenę. Rusija skatino korupciją Ukrainoje. Papirkinėjo verslininkus, politikus, valdininkus. Rusija valdė Ukrainą dėka korupcijos. Kartą Ukraina pasakė – gana.
Surengė Maidaną ir nuvertė putino statytinį. Ukrainos visuomenė pasakė, kad norime gyventi naujoje Ukrainoje be Rusijos įtakos ir korupcijos. Ji pradėjo reformas visose gyvenimo srityse. Sunkiai jos skinasi kelia, bet skinasi ir eina į priekį. O dabar kai vyksta karas, tai korupcijos lygis ženkliai sumažėjo ir nebegrįš jau į senas pozicijas. Žmonės neleis, o politikai bijos. Politikai pasikeitė, jie nenori Rusijos purvinų pinigų.
Dabar dėl kandidato statuso suteikimo Ukrainai.
Pamenu kai Lietuva stojo į ES – tuo metu dirbau saugume – mačiau Lietuvos politikų ir valdininkų gyvenimą, kuris vyko „po kilimu“. Korupcija klestėjo. Miestelius valdė vietiniai oligarchai. Rusija skatino korupciją Lietuvoje, papirkinėjo politikus, valdininkus ir teisėsaugininkus. Ji diktavo sąlygas ir šokdino visus. Tačiau tai netapo kliūtimi Lietuvai tapti ES kandidate ir nare.
ES padėjo mums kovoti su korupcija, sumažinti Rusijos įtaką. Rezultatą galime matyti dabar. Korupcija yra, ji niekur nedingo, tačiau jos galios sumažėjo, o Rusijos įtaka, bent šiame etape, galima užmiršti.
Prisiminkite dujų tarpininkę Eural Trans gas, kuri veikė ir klestėjo Vengrijoje tuo metu kai ji stojo į ES. Tai buvo Rusijos sukurta korupcinė sistema. Tačiau ji nesutrukdė Vengrijai tapti ES nare.
ES valstybėse narėse yra korupcija. Teigti atvirkščiai būtų kvaila. Čia nesiplėsiu, patys gerai žinote apie tai.
Taigi korupcijos kriterijus neturi tapti kliūtimi Ukrainai gauti kandidato į ES narius statusą. Yra kitos kliūtys, kurios glūdi giliau.
Šiandien ES dar sykį mėgins sutarti dėl 6-ojo sankcijų Rusijai paketo. ES svarsto, ar sušvelninti Rusijos naftos importo draudimą, kad patenkintų Vengrijos vadovą Viktorą Orbaną, blokuojantį energetines sankcijas Maskvai. Po to, kai Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pasiūlė iki metų pabaigos visiškai uždrausti rusiškos naftos importą, ES planai įstrigo. Vengrija, kuri yra labai priklausoma nuo rusiškos naftos, pareiškė, kad jai reikia penkerių metų ir milijardų eurų savo naftos perdirbimo gamykloms modernizuoti. Makronas savaitgalį siūlė atsižvelgti į Vengrijos situaciją ir kol kas uždrausti tik laivais plukdomos iš Rusijos naftos importą, kuris sudaro apie du trečdalius viso rusiškos naftos importo. ES kasdien Rusijai už energiją sumoka beveik 1 mlrd. eurų. Volodymyras Zelenskis kritikuoja tokį bloko negebėjimą susitarti dėl embargo: „- Pažiūrėkite, kiek savaičių Europos Sąjunga bando susitarti dėl šešto sankcijų Rusijai paketo. <…> Iš kur tie, kurie blokuoja šeštąjį paketą, gavo tiek galios ?”
Mes žinome iš kur: Budapešte ir kitose ES sostinėse sankcijas Rusijai blokuojantys „lyderiai“ ar jų patarėjai sėdi Maskvos kišenėje ir yra jai įsipareigoję. Kol ES nesukurs įrankių (o nepanašu, kad greitu laiku sukurs) Kremliaus rezidentus nušalinti nuo strateginių sprendimų, deja, progreso neverta tikėtis.
Putinas pareiškė, kad Rusijos sankcijos sudavė rimtą smūgį visai pasaulio ekonomikai (tik ne Rusijai). Putinas įsitikinęs, kad Maskvos izoliuoti neįmanoma. Kremliaus teigimu, Europa yra labai priklausoma nuo Rusijos dujų ir naftos. Jei ES suras tiekėjų kituose pasaulio regionuose ir pereis prie atsinaujinančių energijos šaltinių, „idealiausiu atveju” galės pakeisti tik 80 proc. energijos išteklių. Kliedesiai. Kremliaus bunkerinis, kaip kiekvienas šuo, loja, nes bijo. Bijo, kad ES išmoks energetinę Lietuvos pamoką.
Zelenskis vakar aplankė Charkivo miestą. ” – Rusija jau pralaimėjo ne tik mūšį dėl Charkivo, ne tik mūšį dėl Kyjivo ir mūsų šalies šiaurės”, – sakė jis. ” – Ji prarado savo ateitį ir bet kokius kultūrinius ryšius su laisvuoju pasauliu” – pareiškė Zelenskis. Vos tik informacija apie Zelenskio vizitą šiauriniame Charkive atsidūrė viešojoje erdvėje, į miesto prieigas pasipylė rusų raketos.
Lavrovas, duodamas interviu Prancūzijos kanalui TF1 pareiškė, kad Rusija neturėjo kito kelio apsaugoti savo kalbai ir kultūrai, tik pradėdama karinius veiksmus. Supratom. Nuo šiandien žmonių lavonai, rašistų sumesti ant Mariupolio supermarketo grindų mums bus rusiškosios kultūros ir jos nešėjų simbolis.
Okupantai nesugeba atkirsti Severodonecko ir Lysičiansko vienu metu, todėl koncentruojamasi į pirmojo niokojimą. Miesto šiaurinėje dalyje vyksta nuožmūs mūšiai. Taip pat ruošiamasi Sloviansko atakai. Maskva, nors ir smarkiai kraujuodama, skuba. Sirijos skerdikas generolas Dvornikov supranta, jog puolimas įmanomas tik dabar, kol Ukrainos nepasiekė reikiamas kiekis sunkiosios ginkluotės iš Vakarų.
Tačiau rusiškųjų fašistų planus pradėti puolimą pietų ašyje sužlugdė sėkminga Ukrainos kariuomenės ataka tarp Mykolaivo ir Zaporižės Chersono srityje. Okupantas yra priverstas trauktis ir gintis.
Okupantai apšaudė objektus Sumų srityje, taip pat ukrainiečių pajėgų atsakomybės ruožus į šiaurę ir šiaurės rytus nuo Charkivo miesto.
Sloviansko kryptimi rusai pergrupuoja karius, kad atnaujintų puolimą kryptimis Iziumas – Barvinkovė, Iziumas – Slovianskas.
Donecko srityje okupantai bando apsupti Ukrainos karius Lysičiansko ir Severodonecko rajonuose bei blokuoti pagrindinius logistikos kelius.
Kryvyj Riho kryptimi rusų artilerija toliau apšaudo ukrainiečių pozicijas.
Per pastarąją parą Donecko ir Luhansko kryptimis atremta keturiolika priešo atakų, sunaikintos dvi artilerijos sistemos, vienuolika šarvuotų kovos mašinų, dešimt transporto priemonių. Priešlėktuvinės gynybos daliniai numušė dvi sparnuotąsias raketas ir tris bepiločius orlaivius.
Ukrainos generalinis štabas teigia, jog Donecko srityje Rusijos kariai ketino nužudyti generolą Valerij Solodčiuk, atsiųstą pažaboti kareivių sukeltų riaušių ir priversti juos tęsti kovą. Kariai atsisakė paklusti generolui ir buvo pasirengę susprogdinti „aukštuosius svečius”. Generolui teko sprukti. Apie incidentą neva liudija SBU perimtas telefoninis pokalbis. Nežinia, ar tai tiesa, ar ukrainiečių psyops, bet gražu.
Mindaugas Sėjūnas, Aurimas Navys
******
Mūšis apkasuose.
Locked N’ Loaded
Šiaurinis Donbaso flangas:
Charkiv. Atrodo, ukrainiečiai perėmė iniciatyvą kovose no-mans-land aplink Tsupivka ir nedideliais žingsneliais juda link Kozacha Lopan.
Izyum. Agresorius linkęs patvirtinti vakarykštį mūsų spėjimą, ir vis daugiau jėgų metė į savo rytinį flangą Donec upės link. Vėl atakuotas Pasika – Bohorodychne ruožas, puolimą ukrainiečiai atmušė. Bent laikinai Izyum sektorius tampa dukterine Lyman sektoriaus įmone. Ar tokiu būdu orkų pajėgos šiame sektoriuje palaipsniui pereis į gynybą, o vienetai iš Izyum bus permetami į kitus sektorius (pvz. Lyman, Severodonetsk)? Ar tai tik laikinas vaidmens pakeitimas siekiant išnaudoti atsiveriančias galimybes Lyman ir vėliau bus grįžta prie bandymo priartėti prie Slaviansk? Pamatysime. Dabartinė situacija orkų propagandistams būtų gražus ekskiuzas apsimesti, kad prie Slaviansk jie nieko ir neplanavo, o tik laukė patogios progos paremti Lyman kryptį (toks sumažintas pralaimėjimo prie Kyiv dangstymo variantas).
Lyman. Puolusios orkų pajėgos išsikvėpė. Pasirodė pranešimų, kad agresorius palieka miestą. Šią informaciją reikia tikslinti – 1) išvedami kovingumą praradę vienetai ar 2) orkai atsisako planų įsitvirtinti mieste? Pasirodžius informacijai, kad link kontaktinės linijos atvyko agresoriaus pastiprinimas, linktume prie pirmo varianto, bet gal ryt bus aiškiau. Tuo tarpu ukrainiečių manevrinių vienetų statusas šiauriniame Donec upės krante prie Lyman nėra aiškus. Savo ruožtu, nesimatė pranešimų, kad agresorius būtų įžengęs į Dibrova ir Ozerne. Tačiau ar tai reiškia, jog ten vis dar veikia ukrainiečių pajėgos, sunku pasakyti. Jei Lyman vis dar orkų rankose, žvelgiant teoriškai būtų racionalu atitraukti gynėjų pajėgas, tačiau viskas priklauso nuo realios padėties sektoriuje.
Severodonetsk:
Toliau tęsiasi sunkūs mūšiai miesto prieigose. Agresorius laikosi viešbutyje „Myr“, tačiau jo vadovavimo grandinė sutrūkinėjusi (žuvę keli kuopų vadai), ukrainiečiai juos daužo iš visų vamzdžių. Kituose ruožuose orkams pavyksta prasimušti kelis šimtus metrų į miesto gilumą, tačiau ukrainiečiai netiesioginės ugnies (pagrinde minosvaidžių) ir kontratakų pagalba juos sukausto ir naikina. Padėtis stabiliai sunki.
Ukrainiečiai kontratakavo link Toshkivka ir išmušė orkus iš gyvenvietės. Tokiu būdu agresoriaus placdarmas pulti link Lysychansk sutrumpėjo beveik per pusę. Jų kontroliuojama Nyzhnie yra nedidelė gyvenvietė, kurios rytinis flangas remiasi į Donec upę. Turime vilties, kad ukrainiečiai ne tik įsitvirtins atsikovotose pozicijose, bet ir išvaduos Nyzhnie. Lysychansk grėsmė iš pietų kiek sumažėjo.
Bakhmut. Geros naujienos:
ukrainiečiai kontratakavo ir atskiruose ruožuose, išmušė orkus iš patogių pozicijų prie Bakhmut – Lysychansk kelio. Kritiškai svarbu ne tik neleisti orkams grįžti, bet ir pabandyti išvalyti visą kelio ruožą nuo agresoriaus vienetų.
Komyshuvakha ne tik apginta, bet gynėjai kontratakomis kelis kilometrus nustūmė orkus nuo pačio miestelio. Tokiu būdu ukrainiečių „kišenė“ į šiaurę nuo Popasna gali lengviau atsikvėpti – apsupimas bent kuriam laikui negresia.
Centras. Ukrainiečiai toliau neleidžia orkams apeiti Avdiivkos įtvirtinto rajono iš šiaurės ir pietų. Orkų propagandistai skelbiasi, kad jų padaliniai įžengė į Avdiivkos priemiesčius. Ukrainiečių ir nepriklausomi šaltiniai to nepatvirtina.
Zaporizhia. Šiame sektoriuje be didelių pakitimų. Daug darbo artilerijai, vyksta lokalūs susidūrimai. Atrodo, kad abi pusės naudojasi proga atkurti kovingumą.
Pietų kryptis. Po sėkmingos kontratakos prie Davydiv Brid ukrainiečiai įsitvirtino naujose pozicijose. Maža to, jie vystė sėkmę ir puolė kiek piečiau link Kostromka. Nustumti į gynybai nepatogias pozicijas, orkai visgi bando stabdyti ukrainiečių ataką. Laikom kumščius.
*****
Sugriautas tiltas, jungiantis Lisičansko miestą su Severodonecko miestu rytinėje Ukrainos Donbaso srityje (dailymai.co.uk).
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paskambino Putinui ir paragino išvesti Rusijos karius iš Ukrainos, taip pat tartis dėl paliaubų ir paleisti apie 2 500 „Azovstal” gynėjų, kuriuos rusai anksčiau paėmė į nelaisvę. Kremlius teigia, kad V. Putinas pasiūlė apsvarstyti įvairias derybų galimybes, taip pat spręsti pasaulinę maisto krizę, tačiau su sąlyga, kad Vakarai atšauktų sankcijas. Putinas perspėjo Prancūziją ir Vokietiją nedidinti ginklų tiekimo Ukrainai, sakydamas, kad tai gali dar labiau padidinti nestabilumą.
Naivūs Vakarų politikos „romantikai“ nenustoja stebinti. Melas, šantažas, teroras – šiandieninis Kremliaus politikos veidas. Vokietijos ir Prancūzijos vadovai visiškai nesuvokia Rusijos ir tokiais skambučiais, deja, daro tik eilinę viešųjų ryšių akciją. Gerai, kad bent abu paskambino, nes Makrono įkyrumas Putinui jau darėsi įtartinas.
Reaguodamas į Vakarų “iniciatyvas” Putinas pasirašė įstatymą, kuriuo panaikinama viršutinė stojimo į Rusijos kariuomenę amžiaus riba. Anksčiau stoti tarnauti joje galėjo 18-40 metų amžiaus piliečiai ir 18-30 metų amžiaus užsieniečiai, o dabar rašistinės armados zombiu (Z) galės tapti kiekvienas kalašą rankose nulaikantis pirdžius.
Jungtinės Valstijos pritarė MLRS sistemų perdavimui Ukrainai. Oficialus sprendimas – kitą savaitę. Pastarosiomis dienomis Ukrainos politikai ir diplomatai itin aktyviai prašė ir reikalavo salvinio paleidimo raketų sistemų iš Vakarų. NATO ir ES netgi buvo kaltinamos neskelbtu susitarimu neremti tokiais ginklais Ukrainos.
Ukrainos pusė teigia, jog gautų raketų Harpun pakanka, kad būtų nuskandintas visas Rusijos Juodosios jūros laivynas.
Zelenskis pareiškė, kad Putinas Ukrainoje patyrė nesėkmę, nes neįvertino dviejų dalykų: pervertino savo kariuomenę ir nesuprato, kad Ukrainos žmonės nenori būti Rusijos pasaulio dalimi.
Ukrainos kariuomenės generalinis štabas nutarė nesitraukti iš Severodonecko – Lysičiansko ”kišenės”. Lymane ir Severodonecko prieigose tęsiasi mūšiai. Rusų vadai nusprendė trūks plyš užimti Severodonecką, naudodami seną griovimo ir naikinimo – Grozno, Alepo, Mariupolio – taktiką. Abiejų pusių nuostoliai didžiuliai.
Chersono srityje, matydama, kad negalima delsti ir leisti orkams įsitvirtinti, Ukrainos armija perėjo į kontrpuolimą.
Slobožansko kryptimi okupantai vykdo sistemingą apšaudymą, kad užkirstų kelią ukrainiečių dalinių judėjimui valstybinės sienos link.
Charkivo kryptimi priešas deda pastangas išlaikyti užimtas pozicijas ir kontroliuoja Iziumo prieigas.
Slovjansko kryptimi rusai rengiasi puolimui.
Rusai tęsia puolamąsias operacijas Donecko kryptimi; bandoma įsitvirtinti Lymano gyvenvietės rajone. Severodonecko kryptimi, remiant artilerijai, tęsiamas puolimas.
Bachmuto kryptimi rusai ir vėl patyrė nuostolių bei pasitraukė.
Avdijivkos kryptimi priešas, remiamas artilerijos, bandė veržtis Kamiankos ir Veselos gyvenviečių link, tačiau nesėkmingai.
Kurakovo, Novopavlovsko ir Zaporižės rajonuose rusai nevykdė aktyvių puolimo veiksmų ir apšaudė civilinę infrastruktūrą palei sąlyčio liniją.
Pasiekia informacija apie Rusijos pusės problemas dėl gyvosios jėgos nuostolių.
Ukrainos kariuomenė teigia, jog kare žuvo virš 30 000 Rusijos karių. Net jei šis skaičius mažesnis, iš rikiuotės išvesta iki 90 000 driskių; trūksta medikamentų, pirmosios medicinos pagalbos teikimo punktų. Okupuoto Krymo administracija įsakė nutraukti civilių priėmimą į gydymo įstaigas, kad būtų atlaisvintos lovos sužeistiesiems. Gyventojai intensyviai spaudžiami duoti kraujo.
Per pastarąją parą Donecke ir Luhanske atremtos septynios okupantų atakos, sunaikintas vienas tankas ir šešios priešo transporto priemonės. Priešlėktuvinės gynybos daliniai sunaikino kelis bepiločius orlaivius „Orlan-10”.
Aurimas Navys, Mindaugas Sėjūnas
Foto: šviežutėliai zombių armijos rekrūtai
******
Donbaso kryptis. • Šiaurinis flangas
1) Charkiv. Sektoriuje šioks toks suaktyvėjimas. Šiaurinio ruožo no-mans-land aplink Tsupivka vyksta lokalūs, tačiau intensyvūs susidūrimai. Kieno iniciatyva kilo šis mūšis sunku pasakyti, bet turbūt sutapimas, kad šiauriau esančiame Kozacha Lopan orkai ėmė karštligiškai stiprinti savo gynybą.
2) Izyum. Susidaro įspūdis, kad agresorius galimai jau praradęs viltį prasiveržti Slaviansk link, todėl bando ugnimi ir manevru pulti į rytus link Donec upės bei paremti savo Lyman grupuotę. Vėl šturmuotas Pasika kaimelis, ukrainiečiai apsigynė, orkai atsitraukė.
3) Lyman. Vakar paskubėjome pranešdami apie mūšio pabaigą šiame sektoriuje. Nors miestas agresoriaus rankose, tačiau, panašu, kovos dar tęsiasi miesto apylinkėse. Tiesa, susidaro įspūdis, kad tai daugiausia artilerijos dvikovos ir minosvaidžių darbas, tačiau neatmestina, kad sektoriuje dar liko ukrainiečių manevrinių vienetų, kurie galimai taktiškai traukiasi remdami savo manevrą netiesiogine ugnimi. Agresorius savo ruoštu taip pat su artilerija bei aviacija atakavo Ozerne ir Dibrova gyvenvietes. Išvada, sunku pasakyti ar šie ukrainiečių veiksmai pagal planą, ar čia kaunasi atsitraukti nesugebėję gynėjų vienetai. Visgi pagrindinė kontaktinė linija šioje vietoje jau eina palei Donec upę, orkai siekia persikelti į kitą pusę, su artilerija apšaudo Slaviansk miestą.
4) Severodonetsk. Susidūrimai vyksta visame miesto perimetre šiaurės – rytų – pietų ruože. Šiandien pagrindinės orkų pastangos nukreiptos į Severodonetsk puolimą iš pietų ir pietryčių. Tuo pačiu agresorius vėl stengėsi priartėti prie Lysychansk nuo Nyzhnie. Kol kas čia jam nepavyko nieko pasiekti. Sunkūs mūšiai tęsiasi.
5) Bakhmut. Agresoriui ir šiandien nepavyko perkirsti Bakhmut – Lysychiansk kelio bei įsitvirtinti. Nedrąsiai susidaro įspūdis, kad orkų puolimo sparta ir agresyvumas ima bliūkšti. Tikėtina, kontaktinėje linijoje puolimą vykdę vienetai (daugiausia 90-osios tankų divizijos ir desantininkų padaliniai) patyrė ženklių nuostolių ir yra išsekę. Todėl neatmestina, kad artimiausiu metu gali įvykti reorganizacija, pajėgų rotacija ir puolimas vėl suintensyvės. Gynyboje esantys ukrainiečiai taip pat patyrė nuostolių ir yra išsekę, tačiau sugeba priešą atakuoti ugnimi prišaudytoje vietovėje iš įrengtų pozicijų. Klausimas, ar jie turi potencialo vykdyti didesnes kontratakas ir į rytus atstumti orkus bent 5-10 km. Stebėsime situaciją.
• Centras. Agresoriaus puolimas išsikvėpė, abi pusės daužo vieną kitą su artilerija ir toliau veikia orkų aviacija.
• Zaporizhia. Smulkmena, bet malonu – išnaudodami susikurtą taktinį pranašumą netiesiogine ugnimi (artilerija), ukrainiečiai sugebėjo keletą kilometrų nustumti orkus į pietus Velyka Novosylka ruože. Kituose ruožuose vyksta grumtynės parteryje (žvalgyba, artilerija, lokalios atakos manevriniais vienetais).
Pietų kryptis.
• Dar vakar pasirodė pranešimų apie ukrainiečių kontrataką prie Davydiv Brid. Ukrainiečiai sugebėjo forsuoti Inhulec upę ir manevrinių vienetų pagalba išmušė agresorių iš palei upę einančių, gynybai patogių pozicijų. Orkai atsitraukė keletą kilometrų. Šis atvejis įdomus ne tik dėl ukrainiečių sėkmės, bet ir dėl fakto, kad net ir patogioje gynybai linijoje (upė) jie rado priešo silpnai arba išvis nepridengtą (stebėjimo priemonėmis, ugnies sistemomis, pėstininkų vienetais) upės vietą.
Matomas galimas resursų (pvz.: gyvosios jėgos) trūkumas orkų tarpe, kuris didžiąja dalimi yra sąlygotas ankstesnių idiotiškų atakų bet kur ir bet kada. Jei ukrainiečiams pavyks įsitvirtinti naujame placdarme, tikėtina matysime panašią „kandžiojamąją“ taktiką kaip prie Charkiv, kai ukrainiečiai vykdo sąlyginai nedideles kontratakas, pasiekia taktinių laimėjimų, tačiau šios kontratakos yra pasikartojančios, sistemingos, remiančios operacinį tikslą ir galų gale ima kurti operacinę sėkmę. Operacinė sėkmė, šiuo atveju būtų Chersono ir link Kryvij Rih nukreiptos orkų grupuotės perskėlimas. To ir palinkėsime.
******
Foto: JAV paladinai jau Ukrainoje, teigia šaltiniai.
B. Johnsonas siūlo Ukrainai naują aljansą kaip alternatyvą narystei ES. Didžioji Britanija į šį aljansą nori įtraukti Ukrainą, Lenkiją, Estiją, Latviją ir Lietuvą, o vėliau galbūt ir Turkiją (LDK plius Turkija). Ši nauja politinio, ekonominio ir karinio aljanso idėja būtų atsvara ES šalims ir partnerėms, kurios nepasitiki Briuseliu. Žiniasklaidos teigimu, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas „audžia savo tinklą” jau daugiau nei mėnesį. Ukrainos valdžia dar nepateikė konkrečios pozicijos dėl Londono iniciatyvos, tačiau ir neatmetė jos. Lietuva taip pat nepareiškė savo pozicijos, mat abejojama, ar Lenkija ir Baltijos šalys norėtų prisijungti, nes tai gali pakenkti šalių santykiams su Briuseliu.
Be to, Borisas Johnsonas paragino teikti didesnę karinę paramą Ukrainai, įskaitant salvines raketų paleidimo sistemas, kuriomis galima smogti į taikinius iš didelio atstumo. Mes, šiuo atveju, drįsime suabejoti Boriso nuoširdumu, jam norint įgyti daugiau svorio ir gauti politinių dividendų, nes niekas netrukdė JK tiekti Ukrainai reikalingų ginklų jau vakar.
V. Zelenskis pareiškė, kad jei Rusija sugrįš į tas ribas, kurios buvo iki vasario 24 d., bus galima sėsti prie derybų stalo ir kalbėti apie Krymo ir Donbaso išlaisvinimą.
Tariamai nepriklausoma Rusijos žiniasklaida skelbia, kad Kremlius Donbaso okupaciją vadina „minimalia pergalės paskelbimo programa”, o Kyjivo užėmimą – „maksimalia programa”. Žurnalistai teigia, jog „patikimi“ šaltiniai Kremliuje žino, kad Rusijos vadovybė neatsisakė idėjos užimti Ukrainos sostinę. ” – Mes vis tiek juos (ukrainiečius) pribaigsime. Greičiausiai viskas baigsis iki rudens”, – sakė vienas iš šaltinių.
Tokios nuotaikos, neva ne tik Kremliuje, bet ir „Vieningosios Rusijos” vadovybėje. Grasinama (?), kad Kremlius masiškai siųs šauktinius, kad įgyvendintų tikslą užimti Kijevą. Na, na. „Nepriklausomos rusų žiniasklaidos“ informaciją apie tariamą Kyjivo šturmą, taip pat propagandos burnų iš Kremliaus eskaluojamą neva Lenkijos interesą į Vakarų Ukrainą bei pastovias užuominas apie branduolinio ginklo panaudojimą vertinam kaip nevykusį Kremliaus mėginimą demoralizuoti Kyjivą, toliau gąsdinti Vakarus ir trikdyti ginklų tiekimą Ukrainai.
Be pakitimų. Rusai, užėmę Lymaną, bando judėti link Siversko tam, kad apsunkintų ukrainiečių pajėgoms Severodonecko gynybą. Pagrindiniais operaciniais tikslais okupantams išlieka Ukrainos pajėgų tiekimo keliai rytuose bei Vakarų parama, gabenama Ukrainos vakaruose. Pietuose rusai vykdė įprasto intensyvumo veiksmus, greičiausiai tęsdami pasirengimą vasaros pradžios puolimui.
Dėl Ukrainos gynybos pajėgų veiksmų netoli Huliaipole priešas patyrė didelių nuostolių ir atsitraukė Novopilo ir Novodarivkos kryptimis. Šioje linijoje pastarąsias valandas vyko aršūs mūšiai, rusams siekiant perimti kuo daugiau N-15 greitkelio kontrolės.
Orkai apšaudė civilinę infrastruktūrą netoli Osokorivkos, Novovoroncovkos, Blagodatnės, Zorijos ir Tavriškių gyvenviečių. Stiprinama priešlėktuvinės gynybos sistema Krivorizkos linijoje.
Charkivo srityje, greičiausiai mums gerai pažįstamos 95-osios oro desanto brigados kariai numušė rusų atakos sraigtasparnį Ka-52.
Donecko ir Luhansko regionuose buvo atremti aštuoni priešo puolimai, sunaikinti devyni tankai, dešimt šarvuotos kovinės technikos vienetų ir keturios priešo transporto priemonės. Priešlėktuvinės gynybos padaliniai numušė bepilotį orlaivį „Orlan-10”.
Rusija į fronto liniją permeta pasenusius, eksploatacijos resursus pabaigusius tankus T-62. Be to, toliau vykdoma slapta mobilizacija, patrankų mėsa ir rezervas apmokymus praeina Voronežo srityje. Galėtų ten kas nors neatsargiai parūkyti.
Melitopolyje, atsižvelgus į užsienio rezervo karių patarimus, pradėjo veikti partizanų grupės. Ivanai, eik namo, nes tavęs laukia garantuota mirtis.
NATO ir ES susikoncentravus į karą Ukrainoje, atrodo, kad iš regėjimo lauko pamestas Sirijos „bermudų trikampis”.
Rusija galutinai atitraukė savo pajėgas iš šios karo krečiamos šalies ir paliko Sirijos diktatorių ant ledo. Iš viso Rusija Sirijoje buvo dislokavusi iki 60 000 savo karių, per paskutinį mėnesį jų čia neliko nė kvapo.
Dar daugiau, išvedus Rusijai pajėgas, suaktyvėjo kurdų remiama YPG, kuri nors ir nepripažįstama kaip teroristinė organizacija, tačiau turi tiesioginių ryšių su PKK. Beje, YPG karinio sparno atstovus anksčiau aktyviai rėmė JAV. Per pastarąsias paras YPG/PKK suorganizavo keletą išpuolių, per kuriuos žuvo bent 5 Turkijos kariai. Kaip atsaką, Turkija pradėjo, o tiksliau, atnaujino karinę operaciją, siekdama kontroliuoti maždaug 30 km vadinamąją buferinę zoną Turkijos – Sirijos pasienyje.
Šioje buferinėje zonoje yra didžiulės kuro ir gėlo vandens atsargos, kurios, be abejonės, rūpi Turkijai. Įdomiausia yra tai, kad JAV taip pat atitraukė savo pajėgas, ir ilgą laiką priekaištavusi Ankarai, šiuo metu „nepastebi” vykdomos operacijos.
„Nepastebi” jos ne tik Vašingtonas, bet taip pat ir Kremlius. Keistai sutapo, kad beveik tuo pačiu metu Erdogano veto dėl Švedijos ir Suomijos aptirpo, Rusija sušvelnino toną dėl abiejų Skandinavijos šalių stojimo į NATO, o Turkija susitarė su Baltijos šalimis – Lenkija, Lietuva, Latvija ir Estija dėl Bairaktarų tiekimo.
Ir dar vienas įdomus „sutapimas” – Turkijos URM Mevlut Cavusoglu, po ilgų metų pertraukos, išvyko oficialaus vizito į Izraelį. Šis vizitas ir vėlgi „sutapo” su tuo, kad Izraelis aptiko didelį dujų telkinį Viduržemio jūroje priešais Turkijos kontroliuojamą Kipro dalį. Prieš tai Turkija skelbė, kad liepos mėnesį ruošiasi dujų iš telkinių Juodojoje jūroje išgavimui ir gabenimui į krantą keturiais dujų išgavimo laivais (greičiausiai per Mersiną, kuriame prisišvartavo naujas ketvirtasis laivas). Turkija sako, kad iki 2023 metų galėtų išgauti vidutiniškai apie 3 mln. kubinių metrų dujų per dieną.
Sutapimai sutapimais, bet mes jais netikime. Ar gali kas nors paneigti, kad JAV ir Turkija bei, galbūt, Rusija, dėl kažko susitarė? Tikimės, kad ne.
P.S. Po vakarykščio mūsų komentaro apie Bairaktaro pirkimo iniciatyvą, sulaukiau daugybės klausimų, ar pervesti pinigus, ar ne. Mielieji, jei turite galimybę ir norite, būtinai tą padarykite. Tik vienas mūsų nuoširdus prašymas, kurį kartojame nuolat: jei galite, kelis kartus lėtai perskaitykite tai, ką mes rašome. Nes ką jūs pagalvojate, ir tai, ką norime pasakyti, tikrai negali jūsų pasiekti, jei skubiai skrolinate ir skipinate.
Aurimas Navys, Mindaugas Sėjūnas
*****
JAV pritarė MLRS ilgojo nuotolio raketų sistemų perdavimui Ukrainai.
Locked N’ Loaded
1. Šiaurinis Donbaso flangas.
• Charkiv. Sektoriuje operacinė pauzė, vyksta abipusiai apšaudymai artilerija, lokalūs susidūrimai. Pasirodė informacija, kad Belgorod srityje orkai vėl kaupia pajėgas būsimoms operacijoms Charkiv link. Sunku būtų kalbėti apie miesto šturmą, labiausiai tikėtina užduotis maksimum – stumtelėti kontaktinę liniją į pietus, kad orkų artilerija galėtų apšaudyti Charkivo miestą. Užduotis minimum – sutvirtinti Vovchansk-Kupiansk liniją, kad ukrainiečiai negalėtų perimti šio svarbaus tiekimo kelio kontrolę. Kaip bus – matysime.
• Izyum. Agresorius bando atnaujinti puolimą Slaviansk link, tačiau mūšių intensyvumas sumenko.
• Lyman. Panašu, agresorius užėmė visą Lyman miestą. Gynėjams praradus pozicijas ir iniciatyvą, tęsti miesto prieigų gynybos nėra perspektyvu dėl apeitų flangų ir užnugaryje manevrą ribojančios Donec upės (trūksta gynybos gylio). Todėl ukrainiečiai atsitraukė į naują gynybos ruožą už upės. Svarbu pasakyti, kad taktinis atsitraukimas – itin sudėtinga operacija. Chaotiško bėgimo ar prastai vykdomo suplanuoto atsitraukimo rezultatas – apsupimas, nelaisvė ir priešo prasiveržimas į gynybos gilumą (tai savo kailiu patyrė orkai, bėgę nuo Kyivo). Kol kas orkų propagandistų kanaluose nematyti prie Lyman į nelaisvę paimtų ukrainiečių, telegram kanalai kol kas nežviegia iš pasitenkinimo. Tad panašu, kad ukrainiečių taktinis atsitraukimas iš spąstais galėjusio virsti Lyman sektoriaus pavyko. Tai patvirtina šiuo metu vykstantis mūšis Rayhorodok apylinkėse prie tilto per Donec. Tiesa, reikia prisiminti kelias dienas vykusius orkų bandymus nuo Izyum pulti Pasyka ir Bohorodychne. Tokie agresoriaus veiksmai grasina naujame gynybos ruože išsidėsčiusių ukrainiečių pajėgų vakariniam flangui. Prasideda mūšis dėl Slaviansk.
• Severodonetsk. Žvalgybos diversinė grupė įsiveržė į Severodonetsk miesto prieigose esantį viešbutį Mir. Tikėtina, tai aukštas pastatas, iš kurio patogu koreguoti artilerijos ir aviacijos ugnį, todėl ir bandyta jame įsitvirtinti. Ukrainiečiai aptiko diversantus ir bando juos iš ten iškrapštyti. Miestas ir toliau intensyviai šturmuojamas, agresorius bando pulti nuo Nyzhne Lysychiansk link. Visos orkų atakos atmušamos. Jie patys savo Telegram kanaluose skėsčioja rankomis, kad ukrainiečiai labai užsivedę, skundžiasi, kad gynėjai juos lupa iš visų vamzdžių. Susidaro įspūdis, kad didelę dalį manevrinių vienetų čia sudaro DNR ir LNR dalininiai.
• Bakhmut.
a) Toliau tęsiasi sunkus mūšis dėl kelio Bakhmut – Lysychinaks Nahirne – Bilohorivka ruože.Orkai pabandė laimę pulti kiek šiauriau, Berestove link. Kol kas ukrainiečiams pavyksta laikyti orkus rytinėje kelio pusėje, tačiau agresorius čia plečia savo placdarmą (įsitvirtinta Nahirne nei rytinėje Bilohorivka dalyje, pasiektos Berestove prieigos). Tai nėra gera tendencija, kadangi plėsdamas placdarmą, agresorius kontaktinėje linijoje kaupia pajėgas ir platesniame ruože gali ieškoti galimybių kirsti kelią.
b) Panašu, skirtingai nuo Severodonetsk, čia dominuoja RF reguliarūs vienetai. Orkų atakų smaigalyje veikia mums jau iš veiksmų Chernihiv, Sumy, Izyum pažįstamos 90 -oji tankų divizijos vienetai, remiami desantininkų. Tad galime susidaryti įspūdį, kad Severodonetsk šturmas šiame etape yra antraeilis uždavinys, o prioritetas teikiamas visos grupuotės apsupimui ( pradedant nuo Bakhmut sektoriaus)
2. Dabar apie vis didėjantį mūsų skaitytojų nusivylimą. Chebra, tenka kartoti tą patį, ką sakėme prasidedant mūšiui dėl Donbaso. Rusija, pralaimėjusi mūšį dėl Kyivo buvo priversta pabandyti pasiekti operacinę sėkmę bent jau Donbase. Pradėjo mūšį ir ką jie pasiekė:
• Neįvykdė operacinio sumanymo apsupti Donbaso grupuotę, palei Dnieprą susijungti su Zaporizhia veikiančiomis pajėgomis.
• Nesugebėjo užimti Slaviansk – Avdiivka linijos ir taip apsupti Donbaso grupuotės kontaktinę liniją.
• Buvo atblokšti nuo Charkiv, kyla reali grėsmė Izyum grupuotės užnugariui.
• Liko tik bandyti apsupti Severodonetsk grupuotę.
Taip, agresorius pasiekė taktinę sėkmę prie Popasna, Severodonetsk ir Lyman, kas gali turėti operacinių pasekmių. Negalima sakyti, kad orkai nieko neišmoko, tačiau ši sėkmė – tai pirmiausia orkų resursų (manevrinių vienetų, artilerijos, aviacijos, šaudmenų) persvara prieš ukrainiečius minėtuose ruožuose. Kaip jie tai susikūrė?
1) koncentruodami nuo Kyiv atitrauktus apdaužytus, bet „laisvus“ vienetus ir resursus;
2) Nuiminėdami pajėgas nuo kitų ruožų (pvz. Mariupol, Charkiv, Zaporizhia, iš dalies Izyum)
3) Naujai ateinančius rezervus (rezervistai, samdiniai, DNR/LNR mobilizuotieji) koncentruoja būtent minėtuose sektoriuose.
4) Kituose kryptyse ir sektoriuose orkai palaiko intensyvumą ir taip neleidžia į pavojingiausius ruožus permesti papildomų ukrainiečių pajėgų (Charkiv, Izyum, Zaporizhia, Cherson).
Jeigu ir nutiktų blogiausias šiai dienai scenarijus – orkai apsuptų ir užimtų Severodonetsk, tai būtų ukrainiečių pralaimėjimas. Tačiau jis nesugriautų Donbaso šiaurinio flango gynybos, ką jau kalbėti apie visą operacinę erdvę nuo Charkiv iki Cherson. Neatmestina, kad tokia orkų skuba susijusi su siekiu nuskinti bent jau mažą pergalę, pristatyti tai kaip strateginę sėkmę ir tada įvelti Ukrainą ir Vakarus į derybas sau palankesnėmis sąlygomis.
Ne veltui turbūt šiame kontekste pasigirdo „taikdarių choro“ Vakaruose dainelės. Tačiau tai tik būdas parduoti Vakarams „deesakalciją“, o saviems buduliams „pergalę“, su tikslu vėl sukaupti resursus ir visa jėga atnaujinti puolimą. Siekio ir pastangų sunaikinti Ukrainą Kremliaus režimas neatsisakys, tol kol nenudvės.
Ukrainiečių ryžtas neišblės, o su keliaujančia Vakarų pagalba (turime vilties, kad vokiečiai pasitemps) ryžtas virs pergale.
Nuotraukoje ukrainiečių artilerija duoda užrukyt orkų tankams ir BMPT mūšyje dėl Bakhmut-Lysychiansk kelio (šaltinis Cenzor)
*******
Ukrainos sausumos pajėgos apskaičiavo, kad nuo invazijos pradžios vasario 24 d. buvo sunaikinta arba smarkiai apgadinta daugiau nei 1 300 Rusijos tankų (dailymail.co.uk)
Neįmanoma „išjungti” Rusijos prezidento Vladimiro Putino imperialistinių tikslų, pareiškė Vokietijos kancleris Olafas Scholzas, taip pat teigdamas, kad negalima ignoruoti siaubo Ukrainoje. „- Tai neleidžia mums miegoti naktimis… Ar tai išsiplės už Ukrainos sienų?” Kancleris teigia, kad Putinas dėl taikos derėsis tik tuo atveju, jei jo kariuomenė negalės palaužti Ukrainos gynybos, o Ukraina ir Europos Sąjunga nesutiks su Putino sąlygomis. Praregėjimas ar gudravimas? Ir kas iš tiesų labiau neramina: ar ukrainiečių aukos, ar siaubo plėtra už Ukrainos sienų?
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad kai kurios Vakarų šalys toleruoja Rusijos agresiją dėl iš jos gaunamos naudos. „- Šiandien girdime, kad neva Rusijai reikia duoti tai, ko ji nori, neva reikia sutikti, kad iš kai kurių tautų gali būti atimtos kai kurios jų užsienio politikos teisės”, – sakė Zelenskis vaizdo kalbos metu Latvijos parlamente.
Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrė Liz Truss pareiškė, kad Putinas šantažuoja pasaulį dėl maisto: „- Siaubinga, kad Putinas verčia pasaulį išsipirkti maistą, o badą bei maisto trūkumą naudoja kaip ginklą, nepaisydamas skurdžiausių žmonių visame pasaulyje”, – sakė L. Truss vakar lankydamasi Bosnijoje. Sveika atvykusi į “russkij mir”, Liz. Putinas ne tik kuria dirbtinį badą, sukūrė energetinę krizę, bet jau nužudė šimtus Ukrainos vaikų, o 238 329 nelegaliai išgabeno į Rusiją. Pagal Ženevos konvenciją priverstinis civilių asmenų perkėlimas ar deportacija yra draudžiama, bet Rusijai nusispjaut į bet kokias konvencijas ir susitarimus. Galime dar pridurti, kad patys esa-t/m-e kalti – kaip galima iš viso apie kažką tartis su teroristais ir karo nusikaltėliais?
Vokietija vis dėlto nutarė perduoti Ukrainai praeito amžiaus septintojo dešimtmečio savaeigius priešlėktuvinius pabūklus „Gepard”. Pažadėta vasaros viduryje. Įdomu, kas muziejuose pakeis buvusius eksponatus?
Putino burna Dmitrij Peskov sako, jog Maskva laukia, kol Kyjivas priims Rusijos iškeltus reikalavimus ir supras tikrąją padėtį. ” – Tai nėra teritorinės nuolaidos. Kyjivas turi, kartoju, pripažinti faktinę padėtį ir blaiviai ją įvertinti”, – patikslino D. Peskov. Blaivaus žmogaus akimis – tai visiški kliedesiai, tačiau tarp eilučių aišku viena – reikalaujama Kyjivo kapituliacijos.
Stringa sunkiųjų ginklų tiekimas Ukrainai. Zalužnyj kreipėsi į partnerius Vakaruose: „- Mums labai sunku, bet mes vis dar laikomės. Kovojame už kiekvieną fronto ruožą, už kiekvieną gyvenvietę. Vakarų ginklai ir technika padeda mums išstumti priešą iš mūsų krašto. Esame dėkingi už suteiktą tarptautinę techninę pagalbą. Kartu mums labai reikia ginklų, galinčių smogti priešui iš didelio atstumo. Ginklų pristatymas negali būti atidėliojamas, nes bet kokio delsimo kaina matuojama gyvybėmis žmonių, kurie saugo pasaulį nuo rašizmo”.
Rusijos okupacinės pajėgos po truputį stumiasi pirmyn. Tai vyksta, nes priešas, patyręs milžiniškų nuostolių per pirmąją karo fazę, ne tik ėmė mąstyti, bet ir pakeitė taktiką. Ji buka, brutali, tačiau garantuota. Rusai nebepuola beatodairiškai kolonomis, kurias ukrainiečiai naikino kaip degtukų dėžutes. Dabar ukrainiečių pozicijos ilgai ir be atvangos daužomos artilerija, aviacijos ugnimi ir tik sunaikinus įtvirtinimus, sugriovus miestus bei gyvenvietes, judama pirmyn.
Juodojoje ir Azovo jūrose rusų okupantai toliau blokuoja civilinę laivybą.
Rusijos kariuomenė nesėkmingai puolė Komyšuvachos, Nirkovės, Berestovės ir Bilohorivkos apylinkėse, tačiau sugebėjo užimti Midna Rude kaimas.
Gegužės 26 d. Charkive per apšaudymą žuvo 5 mėnesių kūdikis ir jo tėvas.
Donecko srityje iš fronto zonos evakuojami civiliai gyventojai.
Chersono regione orkai toliau apšaudo laikinai okupuotas gyvenvietes ir vietos gyventojams sako, kad tai daro Ukrainos ginkluotosios pajėgos. Padėtis bendruomenėse, kurios ribojasi su kaimyniniais regionais, yra sunki, o kai kuriose iš jų gresia humanitarinė katastrofa. Praktiškai visų sričių ūkininkai priversti atiduoti žemės ūkio produktus į Krymą ir Rusiją.
Dniepropetrovsko srityje priešas sudavė tris raketų smūgius.
Sumų srityje nuo 5 val. ryto rusai pradėjo šaudyti iš minosvaidžių ir artilerijos į Bilopilsko, Novoslobidsko ir Seredyno-Budsko bendruomenes. Šiuo metu aukų nėra.
Naktį Charkive vyko pavieniai apšaudymai, aukų nebuvo. Netoli 1 val. nakties nuo priešiškos ugnies nukentėjo internatinė mokykla Liubotine, Charkivo srityje. Aukų nebuvo. Rusijos kariai taip pat apšaudė Čugujivą, aukų nebuvo.
Ukrainos žiniasklaida skelbia, jog NATO neoficialiai susitarė netiekti Ukrainai tam tikrų ginklų, kad neprovokuotų Rusijos. Esą NATO laikosi nuomonės, kad Aljanso ir Rusijos tiesioginio karinio susidūrimo rizika turėtų būti kuo mažesnė. Bijoma, kad toliašaudžių sistemų, tankų ar vakarietiškų lėktuvų tiekimas Ukrainai gali išprovokuoti Rusiją. Iki šiol Ukrainai tokie ginklai nebuvo tiekiami, išskyrus nedidelį kiekį sovietinio modelio tankų ir kovinių sraigtasparnių.
Vokietijos socialdemokratų partija pažymėjo, kad žino apie tokį neoficialų susitarimą.
Vakar NATO atstovas spaudai pažymėjo, kad visi sprendimai dėl ginklų tiekimo – pačių valstybių narių reikalas. Iki šiol buvo laikomasi neformalių susitarimų, jog Rusijos puolimo atveju, ginklus tiekusios šalys neturėtų visiškos Aljanso partnerių paramos. Dėl šios priežasties Lenkija daugiau nei prieš du mėnesius susilaikė nuo sovietų gamybos naikintuvų MiG-29 pristatymo Ukrainai.
Čekija Ukrainai yra davusi keletą atakos sraigtasparnių ir kartu su Slovakija šiuo metu remontuoja dešimtis šarvuočių, kurie bus grąžinti į frontą. Patikslinta, jog Ukraina gavo sovietų gamybos atakos sraigtasparnius Mi-24, kurie jau buvo išsiųsti į Ukrainą dedant pastangas susigrąžinti oro erdvės kontrolę.
Be to, ukrainiečiai sako, kad Vakarai (JAV) iki šiol neperdavė Ukrainai salvinių raketų paleidimo sistemų M270 arba M142 HIMARS. Manoma, jog baiminamasi, kad gavę toliašaudes sistemas, ukrainiečiai smogs ginklų sandėliams ir bazėms Rusijos Federacijos teritorijoje.
Tuo tarpu ukrainiečiai kelia vaizdo įrašus, kaip rusai naudoja sunkiąsias liepsnosvaidžių sistemas, siekiant pralaužti gynybą Lymane. Rusai Buratiną (TOS-1), kuris naudoja ir termobarinius užtaisus, vadina galingiausiu nebranduoliniu ginklu.
Šiandieninė realybė tokia, jog okupantai naikina Ukrainos miestus, sandėlius, kuro ir maisto atsargas Lvive, esančiame už 1000 km nuo fronto linijos, o ukrainiečiai tokios galimybės neturi. Ir visiškai suprantamos nevilties žinutės iš ukrainiečių oficialių pareigūnų, kuriomis raginama kuo greičiau tiekti techniškai pažangesnius nei orkų ginklus. ” – Karinėse bazėse saugote 2000 SRS. Niekas jūsų nepuola. Duokite mums 100 000 šaudmenų, ir mes su rusais susidorosime daug greičiau”, – sako kai kurie iš jų.
Ir nors V. Zelenskis teigia, jog Vakarų partneriai palaipsniui didina ginklų tiekimą, tačiau to vis dar nepakanka. Gegužės 23 d. jis sakė, kad Rusijos kariuomenė Donbase turi 20 kartų daugiau kovinės įrangos nei Ukraina. Dėl tokio ginklų santykio žūva šimtai ir tūkstančių žmonių. Todėl mums keistokai atrodo, kad A. Tapinas, neturintis supratimo apie karybą, tačiau vedantis paskui save minią tikrai geraširdžių žmonių, sulaukia ir Krašto apsaugos ministerijos palaikymo.
Bairachtarus, HIMARSus, tankus ir naikintuvus, mūsų giliu įsitikinimu, privaloma tiekti valstybių lygiu ir šimtais, o ne po vieną ir ne iš patiklių, nedidelį supratimą apie karo mechaniką turinčių, patriotiškai ir pilietiškai nusiteikiusių fizinių asmenų kišenių.
Už 5 mln. eurų būtų galima organizuoti tokią informacinę kampaniją Vakaruose, kad įplaukų į Rusijos biudžetą uždarymo ar tarptautinių pajėgų, saugančių humanitarinius koridorius, klausimas atsirastų sprendimų priėmėjų dienotvarkėse rytoj. Visiškai taktiniu lygiu, už tokią suaukotą sumą būtų galima pilnai aprūpinti naujausia ginkluote ir ekipuote šimtą specialiųjų operacijų pajėgų karių, ir dar paorganizuoti jiems specialiųjų operacijų planavimo mokymus, kad jų poveikis būtų ir daugkartinis, ir darantis bent jau operacinę įtaką.
Ilgus metus Vakarų Europa mums buvo politinis ir ekonominis orientyras, į kurį buvome skatinami lygiuotis, be kurio pagalbos neišliktume Rusijos agresijos akivaizdoje. Karas Ukrainoje tokį įsivaizdavimą smarkiai pakeitė. Vakarų Europos laikas pasibaigė.
Kuo mažiau Vokietijos
Nors dalis mūsų politinio elito, rengdami nacionalinį susitarimą dėl užsienio politikos vis dar bando Vakarų Europą ir jos lyderę Vokietiją vaizduoti kaip mūsų politinį orientyrą, šiandien beliko konstatuoti, kad idealizuotos Vakarų Europos demokratijos vardan taikos su Rusija siūlo Ukrainai atiduoti savo krauju aplaistytas teritorijas. Vokietija, Prancūzija, Italija yra pasiruošusios aukoti Vidurio Rytų Europoje vienas teritorijas po kitos, o tartis su Maskva jiems kur kas paprasčiau, nei ginti Vilniaus, Varšuvos ar Kijevo interesus.
Dar daugiau, Vakarų Europa bijo Ukrainos pergalės ir neskuba siųsti seniai žadėtos karinės pagalbos. Visiškas rusų sutriuškinimas mūšio lauke reikštų naujos Europos gimimą, kurio Vakarų Europos šalys nelaukia.
Jau dabar galima įžvelgti besiformuojančius naujus geopolitinius kontūrus. Pergalę iškovojusi Ukraina, kartu su visa Vidurio Europa ir Baltijos šalimis, gali tapti per 100 mln. žmonių vienijančia politine ir ekonomine rinka, galinčia ne tik atsispirti Rusijai, bet ir neklausančia Vakarų Europos.
Vokiečiai su prancūzais pajuto, kad laikas, kuomet visus Vidurio – Rytų Europos klausimus jie spręsdavo pasitardami, o dabar – skambindami į Kremlių, artėja prie pabaigos.
Negana to, ryški britų bei amerikiečių parama visam Vidurio – Rytų Europos regionui šio konflikto metu bei istorinis skandinavų apsisprendimas stoti į NATO tik dar labiau didina Vakarų Europos baimę prarasti šeimininkų rolę Europoje.
Britų premjeras Borisas Johnsonas jau atvirai siūlo Lenkijai, Ukrainai bei Baltijos šalims drauge su Jungtine Karalyste kurti naujo pobūdžio aljansą, kurį vienytų nepasitikėjimas Briuseliu, nusivylimas Berlyno reakcija į karą Ukrainoje ir aiškus Rusijos stabdymas. Tokius planus britų konservatorių lyderis jau pristatė Ukrainos prezidentui savo vizito Kijeve metu.
Dėl išliekančio interesų netapatumo mūsų ir Vakarų Europos tikslai vis labiau išsiskiria. Šiandien Lietuvai trūksta drąsos pripažinti, kad tai, jog Lietuvą priešakinėse linijose nuo Rusijos gina vokiečių kariai yra ne saugumo garantas, o saugumo problema. Problema, kurioje mus tariamai gina kariuomenė, turinti visiškai kitokius interesus nei mūsų šalis ir regionas.
Šiandien Lietuvai trūksta drąsos pripažinti, kad tai, jog Lietuvą priešakinėse linijose nuo Rusijos gina vokiečių kariai yra ne saugumo garantas, o saugumo problema.
Galbūt Prezidentui, kaip vyriausiajam ginkluotųjų pajėgų vadui, atėjo metas ištaisyti savo pirmtakės klaidas? Ar jau atėjo metas, kai drauge su Lietuvos kariuomenės štabu galėtume padėkoti vokiečiams už tarnybą ir pakviesti priešakinėse linijose Lietuvą ginti lenkų, britų, amerikiečių arba, žvelgiant į ateitį, švedų karius?
Net dabartinio konflikto akivaizdoje Vokietija nesiryžta duoti tinkamos pagalbos Ukrainai ir siekia po kilimu tartis su Rusija. Būtent Vokietija, tiesdama vis naujus dujotiekius, užaugino šiandieninį Rusijos monstrą.
Todėl šiandien Lietuvoje turi atsirasti politikų, kurie atvirai sakytų – kuo mažiau Vokietijos mūsų regione. Kuo daugiau Lenkijos, Jungtinės Karalystės ir Šiaurės šalių. Privalome nedelsdami imtis veiksmų JAV, Jungtinės Karalystės, Šiaurės ir Vidurio Europos šalių saugumo blokui NATO formate, didinti šių šalių tarpusavio priklausomybę saugumo srityje, mažinti mūsų saugumo priklausomybę nuo Vokietijos.
Anksčiau Vakarų Europos šalys buvo ne tik ekonominis aruodas, tačiau ir neišvengiamos saugumo partnerės, kurios, rodos, vienintelės garantavo mums Rusijos atgrasymą. Šiandien akivaizdu, kad Vidurio – Rytų Europa tampa pakankama pati sau. Šalia Ukrainos į kovą su Rusija stojus ir tokiai šaliai kaip Lenkija, karas jau būtų baigtas.
Žlugo ne tik Rusijos galybės, bet ir Vakarų Europos karinės pagalbos, kaip mūsų suvereniteto bei teritorinio vientisumo garanto, būtinybės įvaizdis.
Baltoskandijos ir Vidurio Europos susitikimas
Skandinavų sprendimas atsisakyti neutralumo ir drauge su Baltijos šalimis ir Vidurio Europa kurti bendrą saugumo struktūrą įkvepia dar daugiau pasitikėjimo mūsų regiono potencialu. Nepaisant kai kurių narių prieštaravimų, Švedija ir Suomija turėtų būti istoriškai greitai priimtos į NATO aljansą dar šiemet. Tai iš esmės keičia ir mūsų padėtį bei galimybes.
NATO plėtros bijojusi Rusija ne tik gaus papildomus tūkstančius kilometrų aljanso sienos. Švedijai tapus NATO nare, Lietuva gali pagaliau tikėtis pagalbos ne tik iš lenkiško Suvalkų koridoriaus, bet ir iš Gotlando. Nors klausimas, kaip galime užtikrinti mus remiančių sąjungininkų karių sėkmingą dislokavimą, išlieka, pati Baltijos šalių saugumo padėtis, anksčiau priklausiusi išskirtinai nuo Lenkijos, keičiasi iš esmės.
Švedijos kariai / EPA nuotr.
Švedijos stojimas į NATO sprendžia ne tik pačių švedų saugumo dilemas, bet ir ilgus dešimtmečius Lietuvos svarstytas saugumo bėdas. Daugybę metų aptarinėta Baltoskandijos gynybos struktūros idėja atsimušdavo į suomių ir švedų neutralumo politiką. Tai ypač kenkė Lietuvos interesams, kadangi be Švedijos pagalbos Baltijos jūros pietryčių kampe atsirėmęs rusiškas Kaliningradas galėjo lengvai valdyti Vidurio Europos ir Baltijos šalių saugumo apykaitą, dominuoti jūroje, gąsdinti Suvalkų koridoriaus perkirtimu.
Dabar matome, kaip Rusijos militarizuoti Rytprūsiai tampa galutinai izoliuota teritorija. Išmušė istorinė akimirka apjungti Baltoskandijos ir Vidurio Europos saugumo struktūrą, ypač aktualią Lietuvai.
Ateities perspektyvoje, NATO plečiantis į Ukrainą, neatmestina ir Baltijos – Juodosios jūros gynybinio barjero idėja.
Išmušė istorinė akimirka apjungti Baltoskandijos ir Vidurio Europos saugumo struktūrą, ypač aktualią Lietuvai.
Tikėtina, kad būtent dėl karo Ukrainoje įvykę pasikeitimai ir NATO viduje, kuomet buvo garantuojama, kad šalys bus vis labiau įtraukiamos į regioninių gynybos struktūrų formavimą, o ne globalų įsitraukimą į karinius konfliktus įvairiausiuose pasaulio kampeliuose, kaip Irakas ar Afganistanas, paskatino skandinavus pradėti dar vieną NATO plėtros etapą.
Lietuvos vieta „sanitariniame kordone“
Paradoksalu, bet artėjant NATO viršūnių susitikimui derėtų klausti ir apie galimą aljanso susitraukimą. Vidurio Rytų Europa patikėjo, kad su Rusija jie galėtų susidoroti ir be Vakarų Europos pagalbos, juolab padedant skandinavams.
Daugelį metų panieką NATO struktūroms demonstruojanti ir nuo JAV karinės įtakos siekianti išsivaduoti Vakarų Europa, Rusiją vadinusi savo strateginiu partneriu, turėtų galutinai apsispręsti dėl savo ateities aljanse.
Aljansas turi ateitį Vidurio Europoje ir Šiaurės šalyse, tačiau kam aljansui šalys, turinčios priešingus interesus, siekiančios bendradarbiavimo su pagrindiniu XXI a. agresoriumi ir į NATO žvelgiančios kaip į okupantus?
Išplėskime savo gynybos struktūras Ukrainoje, Suomijoje ir Švedijoje ir leiskime „išsilaisvinti“ Vakarų Europai, su kuria mums vis vien ne pakeliui.
Klausimas, ką vis dar galvoja JAV, laikydamos didžiules savo karines bazes Vokietijoje ir Italijoje. Ar ne metas visas šias Europoje dislokuotas amerikiečių pajėgas pagaliau sukoncentruoti ties Rytinėmis aljanso sienomis?
Atėjo metas kurti ne kažkieno kito, o mūsų pačių užgyventą pasaulį ir jo erdvę.
Atėjo metas, kai Vakarų Europos interesų neaptarnaujančios, bet ir į Rusijos glėbį pakliūti nenorinčios šalys turi galimybę kartu, užuot nuolankiai beldusios į kitų duris, pasakyti sau ir kitiems, kad jos kuria naują pasaulį aplink save. Užuot bijoję nuolatinių bandymų būti įtemptiems į Rytų pasaulį, galime susitarti ir išties kurti mūsų saugos zoną.
Galbūt kas nors tai pavadins sanitariniu kordonu, nukreiptu tiek prieš Rytus, tiek prieš Vakarus – jų valia. Mes su Šiaurės ir Vidurio Europa bei pagalba iš anglosaksiškų kraštų tai pavadinsim mūsų istorijos ir ateities bendrumo nulemtu pasauliu.
Iš Ukrainos karo pelenų kylant naujoms geopolitinėms struktūroms, Lietuva galėtų suvaidinti lemtingą vaidmenį. Esame šalis, kurioje susitinka Vidurio Europos ir Baltoskandijos regionai. Lietuva yra sukabinantis veiksnys, galintis tapti pagrindiniu tokios naujosios struktūros forumu ar net centru. Turėdama puikius ryšius tiek su kovojančiais ukrainiečiais, tiek su skandinavais, tiek su lenkais, Lietuva yra natūrali šios sistemos rišamoji grandis.
Pažvelgus į geopolitines mūsų nuostatas, Europos žemėlapį ar istoriją, turėtų būti daugiau negu aišku, kokia ateitis mums palankiausia. Atėjo metas kurti ne kažkieno kito, o mūsų pačių užgyventą pasaulį ir jo erdvę. Ukrainos dėka vėjai mums tapo itin palankūs, istorija atveria dar vieną galimybių langą. Bet ar sugebėsime jį pamatyti?
Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas
Ministrės Bilotaitės kompetencija apsireiškė visu gražumu.
