Interneto dienraštyje „Pozicija“ ką tik pasirodė nepaprastai įdomus prof. Jono Grigo straipsnis „Laiko gali ir ir nebūti“. Profesorius čia naujausių fizikos teorijų pagrindu forsuoja klausimą – ar laikas egzistuoja? Dar kitai tariant, J. Grigas kelia klausimą – ar laikas yra realus?
Nė iš tolo neišdrįsčiau ginčytis su žinomu fiziku, talentingu, labai gerbiamu Lietuvos mokslininku. Tačiau čia mano tikslas yra visai kitas – man staiga pasirodė, kad išsakyti profesoriaus pasvarstymai minėtame straipsnyje suteikia neįtikėtinai gerą progą prisiminti Šv. Augustino pamintijimus laiko tema „Išpažinimų“ 11-oje knygoje. Įdomu dar ir tai, jog, kaip atrodo, „Išpažinimuose“ išplėtotos teologinės laiko įžvalgos toli gražu nepralaimi fizikiniam požiūriui, o galima būtų pasakyti net ir taip, kad fizikos naujosios teorijos tiesiogiai ir netiesiogiai liudija Šv. Augustino ištarų apie laiką perspektyvumą ir jų išliekamąjį pobūdį. Kitas klausimas, ar fizikai išdrįs kada nors pripažinti, kad čia yra tas laimingas atvejis, kai teologija ir fizika viena kitą turiningai papildo pagal kontrapunkto principą? Kad ir kaip ten būtų, vis tik sunku bus užginčyti faktą, kad Šv. Augustino pateiktos lauko charakteristikos keliomis šviesmylėmis lenkia klasikinės fizikos terpėje atsiradusias laiko apibrėžtis arba, kaip sakoma tokiais atvejais, Augustino samprotavimai apie laiką pralenkia laiką.
Taigi kas yra laikas? Šv. Augustinas rašo: „Kol manęs niekas neklausia – žinau, o kai noriu klausiančiajam paaiškinti – nežinau“. Įdomi detalė, kad 11-os knygos pasvarstymuose apie laiką garsusis filosofas ir teologas neretai išpažįsta savo nežinojimą, versdamasis ne tiek kategoriškais apibendrinimais, kiek hipotetiškai išsakytų teiginių seka, prašo Aukščiausiojo apšviesti jam protą. Kita vertus, minėtas tekstas jokiu būdu nėra padrikas, o – priešingai – labai konceptualus, leidžiantis laiką visų pirma apibrėžti kaip kintančio reiškinio praeinamumą. Taigi laiką, jeigu norite, galima apibrėžti tautologiškai – laikas yra daikto (reiškinio) laikinumas.
Tik taip – kaip kintančio reiškinio (daikto) praeinamumas – laikas įgyja tris modusus, t. y. praeitį, dabartį ir ateitį. Savo ruožtu gretinamą tokios laiko sampratos kontekste amžinybę privalėtume apibrėžti kaip visados nekintantį Dabar.
Į J.Grigo klausimą – ar laikas egzistuoja, ar yra realus, Šv. Augustinas atsakytų, kad jokio savarankiško realumo laikas neturi, o yra daikto duotybės būdas. Jokio laiko anapus ar šalia daiktų nėra, taigi taip pat nėra tuščio laiko (ir erdvės). Tokia labai aiškiai išsakoma savo išvada IV- V amžių sandūroje gyvenęs krikščionybės apologetas yra artimesnis moderniajai fizikai nei naujųjų amžių fizikos tėvas Niutonas, įrodinėjęs, kad laikas ir erdvė egzistuoja objektyviai kaip savotiškos tuštumos, užsipildančios daiktais ir įvykiais. Taigi laikas ir erdvė klasikinėje fizikoje buvo suprantami kaip objektyvus daiktų ir reiškinių sandėliavimo pagrindas.
Šv. Augustinas sako dar ir taip, kad laikas traukia į nebūtį, tačiau to pavadinti inercijos jėga tikriausiai negalime, ar ne?
Gali klaidingai pasirodyti, kad taip suprantamas laikas yra lengvai išmatuojamas, pastebint, kad kai kurios drugių rūšys egzistuoja tik parą, o, tarkime, kažkada užsidegusi ir kažkada užgesianti žvaigždė Saulė – milijardus metų. Tačiau Šv.Augustino žodžiais tariant, matuodami laiką, mes matuojame tai, ko jau nėra ( praeitį), tai, kas neturi trukmės (dabartį) ir tai, ko dar nėra (ateitį). Taigi keliant laiko matavimo klausimą, netikėtai pasimato arba greičiau – pasivaidena, kad laikas savo esme yra labai panašus į nulį.
Šv. Augustino amžininkai pagonys filosofai, kritikuodami kreacionistinę pasaulio sampratą, keldavo tokį, neva išjuokiantį krikščioniškąją doktriną klausimą – Ką veikė Dievas iki pasaulio sukūrimo?
Kaip matėme, Šv. Augustino tekstuose išplėtota laiko samprata parodo tokio klausimo nepagrįstumą ar net absurdiškumą. Žinia, prielinksniai „iki“ ar „po“ pažymi įvykių padėtį laiko sraute, jeigu norite, laikinumo išklotinėje. Savo ruožtu laikas atsiranda kartu su laikinu pasauliu, taigi tokie prielinksniai netinka Dievo, kuris yra esmiškai už laiko, atžvilgiu. Sunku patikėti, kad šį nesubalansuotą klausimą su pridėtine vulgarizacijos doze pakartojo žymusis mūsų laikų fizikas, plačiai žinomos studijos apie laiką autorius Stivenas Hokingas (Hawking), užduodamas mįslę – Ką veikė Dievas iki pasaulio sukūrimo, ar jis tada ruošė malkas pragaro kūrenimui?
Šv. Augustino išplėtota laiko teologema yra naši ne tik fizikiniu požiūriu, tikriausiai dar svarbiau yra tai, kad ji atvėrė progreso sampratos horizontus, suteikė pagrindą istorijos idėjos iškilimui.
Vardan palyginimo būtina pastebėti, kad visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą. Todėl visuomenės kitimas antikoje yra suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas, taigi ir progreso nuojauta.
Istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o dar tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Šv.Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi lėmė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas. Galima prisiminti ir tai, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas.
Savo ruožtu Šv. Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi tiesinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be to, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.
Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, leidusi atplėšti vieną nuo kitos, jeigu būtų leista taip pasakyti, įsimagnetinusias tarpusavyje amžinybės ir laiko ,,puses“.
Kaip matėme, tai labai akivaizdžiai ir argumentuotai padarė Šv. Augustinas.
Azijos šalių viršūnių saugumo susitikimas, Šangri-La dialogas, šį savaitgalį vyksta Singapūre. Vakar į susirinkusius dalyvius virtualiai kreipėsi Ukrainos prezidentas V. Zelenskis. Kalbėdamas apie Rusijos (ir Baltarusijos) invaziją, jis pabrėžė, kad dėl Rusijos, blokuojančios Ukrainos uostus, kaltės „pasaulis susidurs su ūmia ir sunkia maisto krize ir badu daugelyje Azijos ir Afrikos šalių.”
Tuo tarpu Kinijos gynybos ministras Wei Fenghe sakė, kad Pekinas liūdi dėl įvykių Ukrainoje, ir teigė, kad remia taikos derybas tarp Maskvos ir Kyjivo. Jis taip pat sakė, kad Kinija nepritaria Vakarų tiekiamai ginkluotei Ukrainai ir sankcijoms Rusijai.
„- Kokia yra pagrindinė šios krizės priežastis? Kas už to stovi? Kas daugiausia praranda? Ir kas daugiausia laimi? Kas skatina taiką, o kas įpila alyvos į ugnį? Manau, kad visi žinome atsakymus į šiuos klausimus”, – mįslingai kalbėjo uniformuotas kinų ministras.
Kinija yra laikoma Rusijos drauge ir rėmėja, tačiau ji taip pat nenori prarasti rinkų Vakaruose. Mūsų kuklia nuomone, ji nenori „prarasti” ir didelės Rusijos teritorijos dalies, Sibiro, kuriame glūdi milžiniški žaliavų resursai.
Rusijos invazijai į Ukrainą tęsiantis jau ketvirtą mėnesį, Kyjivas nuogąstauja, kad „karo nuovargis” gali pakirsti Vakarų ryžtą padėti šaliai atremti Maskvos agresiją. Nors Vakarai skyrė milijardus dolerių ginkluotei, o artimiausios Ukrainos kaimynės priėmė daugiau kaip 7 milijonus karo pabėgėlių, Europos vienybė po truputį ima eižėti. Kremliaus strategija čia visiškai aiški – karo nusikaltėlių valstybė tęs sekinančio karo veiksmus ir lauks rudens. O tada, brangstančių žaliavų ir kylančių pragyvenimo kainų fone, vakariečiai biurgeriai ieškos išeities. Svajodami grįžti į geresnio pigaus gyvenimo laikus, jie ims spausti ukrainiečius daryti nuolaidas ir tartis dėl taikos, atiduodant Rusijai užgrobtas teritorijas, kurių likimą vėliau neva spręs diplomatiniu keliu.
Matytami ir suprasdami Maskolijos strategiją, mes sakome tik viena – Lietuva turi kuo greičiau padaryti viską, kad būtų pasiruošta visuotinei gynybai. Ukraina savo krauju ir gyvybėmis mums suteikia laiko – nešvaistykime jo kalboms ir kaimo barelio lygio nesutarimams.
Šeštadienį sostinėje Kyjive netikėtai apsilankiusi Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen susitiko su prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir pranešė jam apie diskusijas dėl to, ar rekomenduoti Ukrainą kaip kandidatę į ES nares. ES baigia vertinimą, kuris bus paskelbtas kitą savaitę, sakė Leyen ir iki kitos savaitės pabaigos Ukraina sužinos, ar gali pradėti stojimo į Europos Sąjungą procesą. Laikom kumščius, bet esame realistai – U. Leyen vilties laivelis gali būti lengvai nuskandintas didžiųjų ES valstybių povandeninės politikos srovių.
Be didesnių pakitimų. Rusai per paskutines 48 valandas nesugebėjo perimti greitkelio Bachmutas – Lysičianskas, kuris yra taktiškai svarbus tiekimo kelias abiems pusėms, kontrolės. Okupantas ruošiasi Slovjansko (ir, galimai, Kramatorsko) puolimui, bet tam reikia išstumti ukrainiečių pajėgas iš Severodonecko kišenės.
Pietuose Ukrainos jungtinės pajėgos, remiamos suaktyvėjusių partizanų veiksmų ruošiasi platesnio masto puolimui, tačiau iš vadų ant žemės pasiekia informacija apie tragišką artilerijos sistemų, o ypač – šaudmenų joms – trūkumą. Mes atsargiai vertiname didesnio puolimo galimybę, ypač po to, kai rusams pavyko pilnai perimti taktiškai svarbios Kinburno nerijos kontrolę.
Šiaurės rytuose ir rytuose vyko aršūs mūšiai.
Severodonecke, Azoto gamyklos teritorijos rūsiuose slepiasi apie 800 civilių gyventojų. Teritorija pastoviai bombarduojama aviacija, netyla artilerijos apšaudymai. Mūsų šaltinių teigimu, rusų karinė vadovybė neįvykdė režimo Maskvoje įsakymo užimti Severodonecką dar praeitą savaitę, todėl darys viską, kad išstumtų ukrainiečių gynėjus artimiausiomis dienomis.
Luhansko srityje rusų okupantai sugriovė prekybos centrą, parduotuvę ir dešimtis namų.
Ukrainos gynėjai atakavo vadavietę su čečėnais „kadyrovcais” Rubižnėje ir „Vagner” (dabar – „Liga”) driskių būrį Stachanove. Visi pastarojo plėšikai ir prievartautojai bei žmogžudžiai buvo sunaikinti, teigia ukrainiečiai.
Ukrainos kariai atrėmė puolimą netoli Vrubovkos kaimo, taip pat sėkmingai gynėsi Mykolajivkos kryptimi ir netoli Vasiljevkos. Rusų okupantas patyrė nuostolių ir pasitraukė į anksčiau užimtas pozicijas.
Rusijos bombonešiai atakuodami taikinius ant žemės rytų Ukrainoje paleido dešimtis 1960-ųjų metų gamybos priešlaivinių, 5,5 tonos sveriančių, raketų. Akivaizdu, kad karo nusikaltėliai nebeturi modernių raketų (išskyrus rezervą Vakarų karinėje apygardoje), o priešlaivinių raketų naudojimas sausumos taikiniams reiškia viena – dar daugiau sugriovimų, dar daugiau civilių aukų.
Chersone ir Melitopolyje okupacinės pajėgos gyventojams dalina RF pasus. Nieko naujo – tą jau matėme Luhansko ir Donecko okupuotose teritorijose ir, žinoma, aneksuotame Kryme.
Pietuose rusai daugumoje gynėsi, apšaudydami ukrainiečių karius iš artilerijos, minosvaidžių ir salvinės ugnies raketų sistemų Smerch.
Maskoliai toliašaude artilerija „denacifikavo” Tverdomedovo, Bereznevatoje, Kobzarcuose, Kvitneve ir Luche esančias gyvenvietes, griaudami civilių namus ir kitą infrastruktūrą.
Ternopolio srities Čertkovsko rajone per Rusijos okupantų raketų ataką buvo sužeisti 22 žmonės.
*****
Ukrainos sostinės gyventojai Centriniame paplūdimyje prie Dniepro upės, tekančios per Kijevą.(dailymail.co.uk)
Locked N’ Loaded
Šiaurinis flangas
Charkiv. Ukrainiečių lokalių atakų šiauriniame sektoriaus ruože tempas sumažėjo, orkai toliau stiprina gynybą bei sienos kontrolę. Abi pusės vieni kitus apšaudo artilerija. Ir vėl neaišku kaip, bet Belgorod, Kursk, Voronezh, Briansk apylinkėse vis kažkas užsidega, sprogsta, ar bėgiai ima ir išsilaksto.
Izyum.
Šiame sektoriuje agresoriui užteko vienos dienos persigrupuoti, sutelkti kovingas pajėgas ir atnaujinti puolimą nuo Izyum link Slaviansk. Vėl atakuotas Dolyna – Bohorodychne ruožas. Orkai pasiekė taktinių laimėjimų, jiems pavyko įsitvirtinti Bohorodychne šiaurės vakariniame pakraštyje.
Norime tik priminti, kad negausios agresoriaus pajėgos yra Tetyanivka (palei Donec upę į rytus nuo Bohorodychne). Taigi gynėjų klaida praradus Svyatohirsk leistu orkams forsuoti Severskyi Donec upę ir didesnėmis pajėgomis užeiti į Tetyanivka. Kas ukrainiečiams gali brangiai kainuoti, nes jei orkams pavyks čia sukaupti pajėgas, Bohorodychne bus atakuojama ne tik iš vakarų, bet ir iš šiaurės rytų. Svarstant dar toliau, užėmę arba apėję Bohorodychne agresorius turės galimybę iš užnugario pulti Dolyna. Taigi, kritiškai svarbu išmušti orkus iš užimtų pozicijų. Jei visgi tai nepavyks, neatmestina, kad ukrainiečiai atsitrauks į naują gynybos ruožą Sydorove – Khrestyshche.
Agresorius atakavo Hrushuvakha – Virnopillya ruožą, t.y. vakariniame ir pietvakariniame Izyum sektoriaus ruože, tarsi demonstruodamas pastangas ateityje judėti Barvinkove link. Visos orkų atakos atmuštos. Šiame etape, tai vertintume kaip klaidinimą, bandymą išsklaidyti ukrainiečių gynybą, su tikslu paremti pagrindines pastangas Slaviansk link.
Lyman. Agresorius šiame sektoriuje toliau persigrupuoja, vyksta tik lokalūs susidūrimai. Tai vyksta kartu su orkų aktyvumu nuo Izyum sektoriaus Slaviansk link. Taigi, pasitvirtina mūsų spėjimas, kad Izyum grupuotė turėtų sudaryti sąlygas Lyman grupuotei sutelkti vienetus ir pradėti Slaviansk puolimą. Tuo pačiu galioja ir kitas spėjimas, kad dalis orkų pajėgų (pvz. nuo Yampil) gali pulti Siversk. Būtų labai gerai, jei iki prisijungiant Lyman grupuotei, Slaviansk link puolanti Izyum grupuotė būtų iki maksimumo sutaršyta.
Severodonetsk.
Mūšiai mieste tęsiasi. Ukrainiečiai gana tvirtai laiko pozicijas, vakarinėje miesto dalyje vykdo kontratakas ir pasalas. Nepaisant orkų persvaros ugnimi (artilerija, aviacija), ukrainiečiai ir toliau geba tiksliau ir efektyviau smogti agresoriaus pozicijoms, naikina jų susitelkimo rajonus. Orkų puolimas mieste yra įstrigęs.
Ukrainiečiai ir toliau ginasi į pietus nuo miesto esančiame Borivske – Voronove – Metolkine ruože. Įdomu, kad orkų propagandistai pritilo skalambydami apie čia pasiektas pergales, tad tikėtina ir čia jiems ne pyragai. Tai atitraukia ženklią agresoriaus pajėgų dalį nuo miesto šturmo, neleidžia puolantiems vienetams laisvai veikti pietinėje miesto dalyje.
Į pietus nuo Lysychansk agresorius nežymiai pasistūmėjo į šiaurę, įsitvirtino šiaurinėse Orikhiv prieigose. Svarbu pastebėti, kad toks kuklus rezultatas pasiektas po keleto savaičių daužymo galva į sieną ir dar ne variantas ar agresoriui iš to pavyks ką nors išpešti. Kol neužimtas visas Orikhiv jų puolimas šiaurėn pasmerktas žlugti (nuolat bus daužomas jų užnugaris), o užimti gyvenvietę nebus taip lengva. Čia puolančius orkus ukrainiečiai nuolat linksmina taiklia artilerijos ugnimi bei kontratakomis nuo Hirske.
Bakhmut.
Bakhmut – Lysychansk kelias ir toliau ukrainiečių rankose.
Dar viena nesėkme baigėsi agresoriaus bandymas užimti Mykolayivka.
Agresorius pasiekė taktinę sėkmę į pietvakarius nuo Popasna. Jam pavyko užvaldyti aplink Svitlodarsk esančių vandens kliūčių ruožą, jam atsiveria kelias į Bakhmut. Tuo pačiu iš dešinio flango jis sugebėjo išstumti ukrainiečių pajėgas ir pasiekė Roty, t.y. priartėjo prie kelio Svitlodarsk – Bakhmut. Neatmestina, kad ukrainiečiai atsitraukė, siekdami artilerijos ugnimi atakuoti orkų pajėgas, kurių manevrą naujose pozicijose ribos vandens kliūtys.
Centras. Agresorius bando vykdyti lokalias atakas nuo Troitske į šiaurę Niu-York (taip, yra tokia gyvenvietė Ukrainoje) link, siekiant sudaryti sąlygas ateityje pulti Konstiantynivka. Ukrainiečiai sėkmingai ginasi.
Zaporizhia. Be didelių pakitimų. Viešoje erdvėje pasirodė informacija, kad ukrainiečiai atstūmė agresorių 5-7 km į pietus, kas kai kur soc. tinkluose sukėlė keistą euforiją.
Pasirodė įdomių vertinimų, neva ukrainiečiai be penkių minučių išlaisvins Melitopolį ir pan. Tokie pasistumdymai nėra retas dalykas ir mūsų galva, vertinami kaip taktiniai laimėjimai, kadangi atsikovotos teritorijos vis dar patenka į priešų artilerijos ir minosvaidžių efektyvios ugnies atstumą, t.y. nėra galimybės saugiai pirmyn pritraukti gynybos gilumoje esančias vadavietes, logistiką ir pan. Bet kokiu atveju, naujienos geros, tikėsimės, kad tai tik pradžia.
Pietų flangas. Ukrainiečiai toliau sėkmingai taiko orkų krauju prie Charkiv užpatentuotą taktiką. Visai neseniai agresorius bandė atsimušti nuo kontratakų prie Davidiv Brid, po to bandė išsilaikyti prie Vysokopillya. Nei vienur, nei kitur nepasisekė apsiginti, o štai dabar gavo snukin į šiaurės vakarus nuo Cherson. Ukrainiečiai išlaisvino Tavriyske gyvenvietę, orkai ginasi Kiselivka, Soldatske ir Oleksandrivka. Kilpa aplink orkų gerklę Chersone vis labiau veržiasi.
*****
Politinis strateginis lygmuo
JAV energetikos saugumo įgaliotinis Amosas Hokštainas įstatymų leidėjams sakė, kad Rusija dabar gali gauti daugiau pajamų iš iškastinio kuro nei prieš pat invaziją į Ukrainą, nes pasaulinis kainų augimas kompensuoja Vakarų pastangas apriboti pardavimus.
Taip, tas tiesa, sakome mes, tačiau vertybinis Vakarų pasirinkimas turi būti ne tik aiškus, bet ir tiksliai vykdomas, atsisakant pirkti bet kokias žaliavas iš šalių agresorių – Rusijos ir Baltarusijos. O tuo pat metu būtina surasti mechanizmus, kurie kuo labiau apribotų įplaukas į šių šalių biudžetus.
Kremlius teigia, kad nebuvo pasiektas susitarimas dėl Ukrainos grūdų pardavimo Turkijai, kuriuos, pasak Ukrainos, Rusija pavogė. Duonos ir mėsos vagys sako, kad dės visas pastangas, kad būtų pasiektas susitarimas neva galvojant apie badaujančius milijonus žmonių.
Be to, Maskva neigia vogusi grūdus, tačiau JAV atstovai sako, kad yra neginčijamų įrodymų apie daugiau nei pusės milijono tonų kviečių išgabenimą į Rusiją. Okupuotose teritorijose agresoriaus ir kolaborantų pastangomis vykdomas pasirengimas tolesniam grūdų grobimui ir gabenimui į Maskoliją.
JAV prezidentas Džo Baidenas teigė, kad JAV žvalgyba bandė įspėti Ukrainą apie gresiantį Rusijos invazijos pavojų, tačiau Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis „nenorėjo apie tai girdėti“.
Mes, kukliai nuleidę akis, primename, kad tą sakėme sausio pradžioje, net nurodydami pagrindinį rusų tikslą – Kijevą ir pasirengimą jo užėmimui Almatoje. Mūsų irgi neklausė, Džo, nieko tokio.
Iš Lietuvos pakilęs keturvietis arba šešiavietis lėktuvas ramiai kirto šešias NATO šalis ir nusileido Bulgarijoje. Piper PA-23-250 Aztec praskrido virš Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos, Serbijos, Rumunijos ir be leidimo nusileido Bulgarijoje, galiausiai atkreipdamas oro pajėgų dėmesį.
Nuskridusi apie 1600 km nenustatyta dviejų žmonių įgula paliko lėktuvą iškart po nusileidimo. Policija, tikime, išsiaiškins visas aplinkybes ir nustatys asmenis, kuriems šis lėktuvėlis buvo parduotas.
Ar tai galėjo būti bandymas patikrinti NATO šalių budrumą? O gal žiūrėta, kaip pavyktų pravežti, tarkime, kokį nors užkratą į Aljanso gilumą?
Gal įsitikinta oro erdvę skanuojančių radarų, procedūrų ir atsako (ne)sąveikumu? Kaip bebūtų, bet mes žiūrime į šį įvykį kaip į white hackingą – parodyta spraga, laikas pasirūpintu jos lopu, kalbant IT terminais.
Prancūzija yra pasirengusi prisijungti prie operacijos, kuria būtų siekiama panaikinti Rusijos vykdomą Odesos uosto blokadą, kad vėl būtų galima eksportuoti grūdus iš Ukrainos, pranešė Prancūzijos prezidento patarėjas.
Be to, Eliziejaus rūmai atsakė į prezidento Emanuelio Makrono kritiką dėl jo raginimo „nežeminti“ visos Rusijos dėl V. Putino „klaidos“. Patarėjas patikino, kad Prancūzija nori, jog Ukraina taptų karo su Rusija nugalėtoja.
Šį kartą apsieisime be komentarų ir palauksime paties rūmų šeimininko žodžių. Arba skambučio. Patys žinote, kam.
Operacinis lygmuo
Be žymesnių pakitimų. Rusijos pajėgos koncentruoja smūgius rytuose ir, matyt, artimiausiu metu bandys perimti greitkelio Bachmutas-Lysičianskas kontrolę bei vykdys pasiruošimą Sloviansko ir Kramatorsko šturmui, kurie yra svarbus logistinis mazgas.
Nepatvirtintais duomenimis, driskiai atliko sėkmingą operaciją jūroje ir perėmė Kinburno nerijos (Chersono/Nikolajevo sritys) šiaurinėje Juodosios jūros dalyje kontrolę, o tai leis jiems labiau įsitvirtinti jūros pakrantėje.
Ukrainiečiai ir toliau spaudžia Vakarus, kad jiems nedelsiant ir dideliais kiekiais būtų pradėtos gabenti toliašaudės artilerijos sistemos ir šaudmenys. Vakarai neskuba. Vasara, savaitgalis.
Taktinis lygmuo
Šiaurės rytuose ir rytuose rusai, palaikomi artilerijos ir aviacijos lėtai, bet stumiasi į priekį. Ruošiamasi Sloviansko puolimui.
Ukrainiečiai dėl apsupimo grėsmės atitraukė savo oro gynybos sistemas į vakarus nuo Kramatorsko ir Sloviansko, todėl agresoriaus aviacijos veiksmus varžo tik rankinių / nešiojamų artimo nuotolio priešlėktuvinių raketų ugnis.
Okupantas Severodonecke sugriovė didelį sporto kompleksą, Ledo Rūmus. Mieste ir toliau vyksta gatvių mūšiai, nes kol nenušlavė visų pastatų ir nesulygino su žeme visos infrastruktūros, maskolių artilerija nesuteikia jiems pranašumo ir mūšio eiga permaininga.
Luhansko srities administracijos vadovas Serhyjus Haidajus sako, kad rusų kariai čia „krenta kaip musės“.
Okupuotame Mariupolyje siaučia cholera. Prancūzų žurnalistai paviešino vaizdus iš masinės kapavietės, kurioje gali būti palaidota apie tris tūkstančius žmonių. Dauguma kryžių – be vardų, tik skaičiai, kai kurie turi pritvirtintus automobilių numerius. Tai, matyt, tie civiliai, kurie bandė išvažiuoti iš miesto įsiveržus priešui, bet buvo sušaudyti goblinų ordos.
Pietuose sėkmingai darbuojasi partizanai. Pastarąją parą, veikdami išvien su oro desanto ir artilerijos vienetais, perduodami priešo susitelkimo koordinates ir koreguodami ugnį, ukrainiečių žaliukai sunaikino keletą šarvuotos technikos vienetų, taip pat padarė nuostolių priešo gyvajai jėgai.
O svarbiausia – maskolių driskiai nuolatos išgyvena vis didėjantį nerimą ir psichologinį spaudimą nežinodami, kur ir kada partizanai smogs vėl. Okupuotoje teritorijoje jie net sąlyginai nebegali jaustis saugūs.
Šiandien yra Pasaulinė mezgimo viešumoje diena. Ai, čia gal kiek ne į temą.
******
*****
Locked N’ Loaded
Šiandien visame fronte dirba artilerija, aviacija, tęsiasi lokalūs mūšiai, tačiau jų intensyvumas sumenko. Galimai, tai sietina su tuo, jog orkams jų vadai Kremliuje perkėlė deadline‘ą iki kada jie turi įvykdyti iškeltas užduotis. Nauja pergalės ir gėrimo diena – birželio 22 d. Nevesime jokių istorinių paralelių, ir dabartyje užtenka pavyzdžių, kaip tokie deadline‘ai RF buvo vykdomi. Kaip ten bebūtų, gavę naują kraštinį laiką (datą), orkai kelias dienas persigrupuos, gers, kaups pajėgas ir vėl puls su nauja jėga. Kaip suprantate, šis deadline‘o perkėlimas – ne iš gero gyvenimo. Keli momentai:
Nors pasiekė taktinių laimėjimų, orkai jų dar nesugebėjo paversti operacine sėkme:
Severodonetsk ir Lysychansk gynėjai dar laikosi bei sugeba kontratakuoti Severodonetsk mieste. Kartais užmirštame tuos ilgas savaites trukusius mūšius dėl Rubizhne, o vėliau ir dėl Severodonetsk, kurių metu ukrainiečiai sugebėjo nuleisti daug kraujo orkams. Tuo pačiu veikė lanksčiai ir ribotas paramos ugnimi priemones (artileriją, minosvaidžius) sugebėjo permesti į Lysychansk, su tikslu įgalinti pėstininkus laikytis dalyje Severodonetsk.
Kelias Bakhmut – Lysychansk neperkirstas. Daug kas sako – koks skirtumas, kad kelias neperkirstas, jei agresorius vis tiek jį apšaudo. Skirtumas yra, kadangi dabar ukrainiečiai gali aprūpinimą ir vienetus link Lysychansk judinti mažesniais keliais į vakarus nuo kelio. Jei kelias būtų perkirstas ir priešas įsitvirtintų vakarinėje jo dalyje – nebeliktų ir to, o toks pasiekimas šiame sektoriuje keistų operacinį paveikslą.
Mūšis dėl Slaviansk neprasidėjo. Nepaisant gana greito Lyman kritimo ir problemų jo vakariniame flange, visgi ukrainiečiai sugebėjo stabilizuoti tikrai grėsmingai atrodžiusią padėtį. Po Lyman kritimo ir mes jau manėme, kad kelių dienų bėgyje prasidės mūšis dėl Slaviansk, tačiau ukrainiečiai vis dar neprileidžia orkų prie šio miesto.
Visos šios orkų sėkmės ir nesėkmės jiems kainavo labai brangiai. Kaip ne kartą esame minėję – ne technikos papildymas RF kariuomenėje yra pagrindinė problema. Jos jie turi daug ir visokios – nuo pakenčiamos iki katastrofiškai blogos. Kuo BTG užpildyti jie ras. Tačiau jiems bėda yra žmonės (vadai, pėstininkai, tankistai, pilotai, vairuotojai, artileristai ir kiti įvairūs specialistai). Kiekviena kariuomenė yra sudaryta iš:
motyvuotų kūrėjų;
motyvuotų vykdytojų;
nemotyvuotų vykdytojų;
„mėsos“.
Nedarėme jokio sociologinio tyrimo, bet spėtume, kad vasario 24 d. RF ginkluotose pajėgose dominavo motyvuoti vykdytojai, kurie dėl silpno karinio parengimo po rimto kontakto neretai virsdavo nemotyvuotais vykdytojais. Prie tokios prielaidos prieiname matydami visą karo eigą ir rezultatus (didelis atakų tempas, šabloniškas operacijų planavimas ir vykdymas, didelės gyvosios jėgos, technikos ir įrangos netektys, karo nusikaltimai, didelis belaisvių kiekis pirmame karo eskalacijos etape).
Taip, priešas mokosi, taip keičia savo taktiką – jo negalime nuvertinti. Tačiau orkai ir toliau žūva, o jų vietas užima rezervistai, šauktiniai ir DNR/LNR mobilizuotieji. Išvados:
Jie yra nemotyvuoti vykdytojai ir „mėsa“. Visi jie negali atstoti tų žuvusių motyvuotų kūrėjų ir motyvuotų vykdytojų
Likę kūrėjai ir motyvuoti vykdytojai nebetrykšta noru dalyvauti šlovingoje „denacifikacijos“ misijoje. Atsisako kautis ir ieško būdų pasiplauti ne tik paprasti reguliarių vienetų kontraktininkai, bet ir „elitiniai“ desantininkai.
Samdiniai taip pat nėra labai geras variantas, kadangi profesionalai jau buvo įtraukti nuo vasario 24 d., o naujai ateinantys tėra televizoriaus ir skurdaus gyvenimo aukos, kurių visa motyvacija išgaruoja patekus į pirmą artilerinį apšaudymą.
Todėl agresorius pabandys per ateinančias dienas ne tik suvežti ginkluotę, šaudmenis, degalus, bet pirmiausia sieks sulipdyti motyvuotų vykdytojų dominuojamas BTG ar KTG, kurios leistu mažam dvesiančiam Kremliaus gnomui apsimesti, kad jis nėra mažas dvesiantis gnomas
*****
Rusijos Dūma paskelbė, jog bus svarstomas projektas dėl Sovietų Sąjungos įstatymo, kuriuo pripažįstama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė, atšaukimo. Nesuklyskim, čia jokia beprotybė. Kremlius tikrina, kokia bus mūsų ir Vakarų reakcija (kol kas – jokios), o Rusijos gyventojai informuojami, kad štai jau ir atkuriama Sovietų Sąjunga. Reiktų išgirsti, kas sakoma – Putinas ir režimas tik atrodo pamišėliais, iš tikro, jie visada praneša apie savo sumanymus iš anksto.
Karas gali „sukelti precedento neturinčią bado ir kančių bangą, po savęs palikdamas socialinį ir ekonominį chaosą”, pareiškė JT vadovas Antonio Guterresas. Teigiama, jog karo padariniai atsilieps 94 šalims, kuriose gyvena apie 1,6 mlrd. žmonių, o šios šalys jau yra „smarkiai paveiktos bent vieno krizės aspekto ir nepajėgios su juo susidoroti”. 1,2 mlrd. žmonių gyvena itin pažeidžiamose zonose, priklausomose nuo pasaulio finansų, maisto, energetikos. Guterresas teigia, kad Rusijos įsiveržimo į Ukrainą pasekmės pasauliui vis sunkėja ir Rusijos (bei Baltarusijos) invazija į Ukrainą turi kuo greičiau baigtis.
Na taip, tai gal laikas sudaryti šalių koaliciją, kuri jėga užtikrins, kad karas baigtųsi? Ar ir toliau dejuosim važiuodami bėmve ir per langą žiūrėdami, kaip gatvės banditai spardo ir užgaulioja praeivius?
Kremliaus lakštingala Marija Zacharova dėl maisto krizės kaltina Vakarus. Tiksliau sankcijas Rusijai. Esą sankcijos, o ne karas, sustabdė tiekimą, todėl badauja milijonai žmonių. Rusija neva turi visas būtinas prekes (pamiršo pridurti, kad vogtas) ir gali pristatyti į reikiamas pasaulio vietas. Tik negali to padaryti dėl sankcijų. Kremlius kaltina Vakarus, neva šie sunkvežimiais gabena grūdus iš Ukrainos ir palieka ukrainiečius be maisto.
Ajajai, maskoliams staiga parūpo, kad jų žudomi ukrainiečiai mirs ne nuo kalibrų ir gradų, o iš bado. Visa ši Kremliaus retorika yra niekas kitas, kaip šantažas, siekiant vienintelio tikslo – atšaukti sankcijas mainais į grūdus. Terorizmas visame gražume.
Ukrainiečiai ginasi esamose pozicijose. Rusų okupantai per pastarąją parą nesugebėjo smogti “lemiamo smūgio” nei Iziumo, nei Popasnės, nei Severodonecko kryptimis. Vertinama, kad maskoliai nepasitiki turimais resursais ir laukia pastiprinimo.
Kremlius viešai paskelbė ketinimus dėl Zaporižės srities prijungimo. Referendumai dėl Zaporižės ir Chersono sričių skirti Rusijos visuomenės bukinimui ir muilinimui. Ir asilui aišku, kad Chersone, kur mūšiai vyksta 10 – 20 km nuo miesto centro, neįmanomas joks referendumas.
JK žiniasklaida skelbia, jog ukrainiečių ir rusų turimi šaudmenų resursai skiriasi 40 kartų. Esą dėl intensyvios ugnies, gynėjų noras kautis krenta, o kovinė dvasia svyruoja. Be to, greičiausiai Kremliaus pastangomis, platinama „patikrinta“ informacija apie dešimčių tūkstančių ukrainiečių karių žūtis nuo invazijos pradžios. Nepaisant to, Ukraina laikosi. Laukiama, kada pradės veikti lendlizas, o turimos ginkluotės skirtumas tirpti. Mums šis daugelio vakariečių, o ypač – ukrainiečių, laukimas ir tikėjimas, kad ginklai patys laimės karą, atrodo psichologiškai sekinantis veiksnys. Dar didesnis smūgis gynėjų kovinei dvasiai gali būti įsisąmoninimas, kad patys ginklai savaime karo nelaimės.
Baltarusijos Respublikos ginkluotose pajėgose vyksta karinių dalinių kovinės parengties patikrinimas kovai su konvencinio priešo diversinėmis ir žvalgybinėmis grupėmis.
Charkivo kryptimi rusai vykdo intensyvų ukrainiečių dalinių apšaudymą.
Slovjansko kryptimi priešo pastangos sutelktos į pasirengimą pulti Slovjansko ir Barvinkovės gyvenvietes.
Severodonecko kryptimi okupantai apšaudė ukrainiečių dalinius iš minosvaidžių, artilerijos ir daugkartinių raketų paleidimo įrenginių. Rusai ir toliau nesėkmingai ieško silpnų vietų Severodonecko miesto gynyboje.
Per pastarąją parą Ukrainos gynėjai Donecko ir Luhansko srityse atrėmė septynias priešo atakas, sunaikino tris tankus, dvi šarvuotas kovines mašinas ir keturis priešo transporto priemonių vienetus. Priešlėktuvinės gynybos daliniai numušė šešis bepiločius orlaivius „Orlan-10”.
Užblokavus pagrindinius Ukrainos Juodosios jūros uostus, stipriai paveiktos maisto tiekimo grandinės visame pasaulyje. Prieš invaziją Ukraina turėjo 85 mln. tonų grūdų sandėliuose, tačiau rusams dalį infrastruktūros sugriovus ir dėl okupacijos, Ukraina gali naudotis tik 60 mln. tonų sandėliavimo pajėgumais. Ukraina kaltina Rusiją pavogus apie 600 000 tonų grūdų ir dalį jų eksportavus. Vakarai kaltina Rusiją maistą ir maisto krizę naudojant kaip karo įrankį. Iš Ukrainos į pasaulį eksportuojama 42 % saulėgrąžų aliejaus, 16 % kukurūzų, 10 % miežių ir 9 % kviečių.
Nors tai mums kol kas, galbūt, atrodo, kaip su mumis neturintys nieko bendra skaičiai, tačiau nepasirengimas krizėms, jų nenumatymas, neturėjimas reikiamų įrankių ir reikiamo atkirčio nedavimas agresoriui yra tarpusavyje susiję. Maisto krizė nėra kažkoks tolimas, Afrikos šalyse vykstantis reiškinys.
Mes ir visi Vakarų valstybių piliečiai turime suvokti, jog ši maisto krizė yra iš anksto Rusijos paruošta dedamoji, ir karo ne su Ukraina, o su Vakarais dalis. Maisto grandinių tiekimo suardymas ir kylančios maisto kainos išbalansuos 1,6 mlrd. gyventojų turinčias 94 šalių ekonomikas, jas krečianti banga atsiris į Europą.
Pabėgėlių srautu, kuris gali siekti dešimtis milijonų alkanų žmonių. Europos šalys, be energetinių ir finansinių klausimų, turės ant galvos užgriuvusią dar ir šitą globalią bėdą. Milijonus žmonių gali tekti ne tik apgyvendinti, pamaitinti, bet ir spręsti naujas su tuo susijusias problemas, pavyzdžiui, medicininių paslaugų teikimo, socialinės rūpybos, kultūrinių ir religinių skirtumų išprovokuotų konfliktų.
O kur dar karas Ukrainoje.
Natūralu, kad Europa stengsis visa tai suvaldyti, ir karo bet kokia kaina sustabdymas, nuolaidžiaujant Putinui ir dovanojant jam dalį Ukrainos, atrodys vienintelė logiška išeitis.
Paradoksalu, tačiau nuolat kartodami ir manydami, kad Putinas tėra į kampą įvarytas žvėris, patys tapome Kremliaus sukurtos situacijos įkaitais. Tą sukąstais dantimis turime pripažinti ir imtis veiksmų.
Visų pirma, suvokti, kad situacija yra labai rimta. Tada pradėti planuoti, ką daryti toliau, ir kuo greičiau savo planą įgyvendinti. Kitaip mus ištiks katastrofa. Ta, kurią suplanavo Kremlius.
„Respublikos” savaitės akiratyje – pagaliau pasibaigusios kelis mėnesius vykusios batalijos, ar prezidentūros siūlomas kandidatas – buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas Egidijus Šileikis – įtiks Seimo daugumai ir taps Aukščiausiojo Teismo teisėju. Ne, Seimui E.Šileikis neįtiko. Prieš jo kandidatūrą slapta balsavo 58 politikai. 10 susilaikė, o 50 politikų visgi manė, kad E.Šileikis tiktų į AT teisėjus. Kuo A.Šileikis užrūstino Seimo daugumą, kad ji nusprendė išbrokuoti Gitano Nausėdos teikiamą kandidatą.
Vilniaus universiteto profesorius E.Šileikis, 2008-2017 m. dirbęs Konstitucinio Teismo (KT) teisėju, buvo pirmasis šio teismo teisėjas, kuris kartais nesutikdavo su kolegų sprendimais ir pareikšdavo savo atskirąją nuomonę. Taip buvo sukurtas precedentas, kad Konstituciją galima interpretuoti. Kad kolegos teisėjai nėra monolitas, unisonu dainuojantis choras. Viena vertus, KT teisėjui reikšti savo atskirąją nuomonę leidžiama. Kita vertus, neįtikti savo kolegoms, o ypač KT pirmininkui, yra asmeniškai pavojinga. Toks žmogus, nesvarbu, kokiame kolektyve dirbtų, tampa savotiška rakštimi. Paprastą darbuotoją galima apšmeižti, išmesti iš darbo arba tol pjudyti, kol pats pareiškimą parašys. Bet KT teisėjo neišmesi, jei jis nepažemino savo reputacijos, neįtariamas korupciniais ryšiais ir t.t. Tad tuometinis KT pirmininkas Dainius Žalimas nieko negalėjo padaryti savo kolegai.
O dabar jau galėjo. Todėl kovo mėnesį socialiniuose tinkluose parašė: „…taigi, kas tas „teisingas” KT teisėjas, kurį buvo pamilę marginaliniai politikai ir portalai”.
Man asmeniškai malonu suprasti, kad D.Žalimas pirmiausia yra žmogus. Ir kaip visi natūralūs žmonės jaučia įvairių asmeninių nuoskaudų. Pvz., D.Žalimas vis dar negali pamiršti, kaip „kolega savaitėmis slėpdavo akis po ne itin korektiškos atskirosios nuomonės, bet mėgaudavosi marginalų tekstuose nešiojamas ant rankų”. Bet kas tie „marginalai”? Jei tau nepatinka ridikėlio skonis, bet patinka pomidoras, tai, ridikėlių požiūriu, jau esi marginalas. Juo būtų iškart pavadintas ir pats D.Žalimas. Jei jo mintys bent kiek nesutaptų su Seimo valdančiųjų generaline linija. Bent kiek iškryptų iš kurso. Pvz., praėjusios Seimo kadencijos daugumai Saulius Skvernelis buvo vos ne šventasis, o šią Seimo kadenciją tiems patiems asmenims – nebe. Bet D.Žalimas socialiniuose tinkluose primena savo nemažą patirtį Krašto apsaugos ministerijoje ir, ta patirtimi remdamasis, kvestionuoja, ar E.Šileikio paskyrimas AT teisėju būtų geras „bent jau nacionalinio saugumo požiūriu”.
Prisiminė net persirengimo kabiną!
Lietuvoje, jei nori sugriauti kokio asmens karjerą, pavadink marginalu ir pavojingu valstybei. Ar bent idealiu taikiniu Rusijos tarnyboms. Todėl teisėjai Lietuvoje jau seniai įpratę žiūrėti, iš kur vėjas pučia. Kas labiau darys įtaką jų karjeroms? Prezidentūra ar Seimas? Idealiu atveju teisėjas, jei neįkliūna girtas už vairo ir neima kyšių, turėtų būti visiškai ramus dėl savo karjeros. Bet E.Šileikio atvejis rodo, kad to nepakanka. Pirma, kažin ar jam buvo palankūs slapta balsavę Seimo Laisvės frakcijos nariai. Juk E.Šileikis kritikavo Lukiškių aikštėje įrengtą pliažą. Tiksliau – persirengimo kabinas, atsidūrusias priešais KT ir Apygardos teismo langus. Tad klausimas. Ar žmogus, kartu su konservatoriais piktinęsis Lukiškių aikštės pliažu, yra marginalas ar teisingas patriotas? Ar Gitanas Nasėda, parinkęs į AT teisėjus būtent E.Šileikį, yra marginalas, tikras patriotas ar pavojingas bent nacionalinio saugumo požiūriu? Štai kokią minčių kebeknę gali sukelti asmeniškumai!
Kai teisė ir moralė nesutampa
Teisininkas, kuriam rūpi tolesnė karjera, jokiu būdu neturėtų teikti mokslines išvadas bylose, kur teisiasi politikai, partijos, galingi verslo subjektai. Tokiose bylose pavojinga būti net advokatu. Nes arba labai iškilsi, arba būsi neadekvačiai žeminamas, puolamas. Mokslines išvadas patartina teikti tik tokiais atvejais, kai tūla Petrutė teisiasi su tūla Onute dėl sudaužytos puodynės. Ir reikia keramikinių puodų eksperto.
Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas, tyręs politikų ryšius su verslu, priminė, kad „MG Baltic” (dabar „MG grupė” ), gindama civilinėje byloje savo dalykinę reputaciją, remėsi E.Šileikio atlikta V.Bako viešų pareiškimų analize. E.Šileikis talkininkavo ir Dariui Mockui, nagrinėdamas jam pareikštų kaltinimų atitiktį Konstitucijai.
Aišku, tai didžiulis moralinis smūgis, kai V.Baką, Seime ginantį valstybės interesą turėti skaidrią politiką, atakuoja toks teisės sunkiasvoris kaip E.Šileikis. V.Baką galima ir suprasti, ir palaikyti. Tačiau nėra tokio įstatymo, draudžiančio teisės, kalbos, statybos ir t.t. ekspertams atlikti ekspertinius vertinimus. Ir už tai gauti honorarą. Antraip turėtume pasmerkti statybininkus, stačiusius mums nesimpatiškiems žmonėms ar net banditams pilaites, medikus, gydžiusius jiems dantis, ar dizainerius, siuvusius rūbus. Tad galima kelti tik tokį retorinį klausimą: ar Lietuvoje gali padaryti karjerą teisininkas, kuris visiškai neatsižvelgia, ką apie jį pagalvos aplinkiniai? Ne, žmogus su didžiuliu savisaugos trūkumu Lietuvoje jokios karjeros nepadarys.
Ar E.Šileikiui trūksta savisaugos? Šiek tiek turi, bet ją nevykusiai panaudoja. Anot V.Bako, gegužės 23 d. E.Šileikis raštu siūlė Seimo nariams būdą, kaip suteikti Vytautui Landsbergiui valstybės vadovo statusą. O prieš kelis mėnesius, anot V.Bako, pasisakė priešingai. Gaila. Per greitai paveidmainiavo. Jei nuomonę būtų pakeitęs po metų, niekas nepastebėtų.
Rūpi, kad teisėjai nealptų?
E.Šileikis neįtiko Seimui ir dėl to, kad nepateikė sveikatos pažymos. Taip pat VSD pažymos, jog gali dirbti su valstybinėmis paslaptimis. O kam teisėjui sveikatos pažyma? Negi per teismus alpsta? Juk ne statybose, ne traktorininku dirbs. Negi visi teisėjai – ypatingi sveikuoliai?
Tokia pažyma tik tada turėtų rūpėti, jei kandidatui į teisėjus įtartų ligą, trukdančią priimti sąmoningus, adekvačius sprendimus. O VSD pažyma?
Konstituciniame Teisme jos nereikėjo. Negi galime daryti išvadą, kad KT valstybės saugumui mažiau svarbus nei AT. Arba kad E.Šileikis nuo 2017 m. iki dabar kažką įtartino veikė, o anksčiau – neveikė.
Viena aišku, kad Seimo nariai, atmesdami E.Šileikio kandidatūrą, iš tiesų pažemino G.Nausėdą ir jo patarėją. Esą ką mums siunčiate? Realų taikinį Rusijos tarnyboms? Nors mažai tikėtina, kad valstybės vadovas būtų delegavęs į Aukščiausiąjį Teismą teisininką, prieš tai nepasikonsultavęs su VSD vadovybe. Bet gal G.Nausėda, prezidentūra, VSD – jau irgi tik marginalai?
Neoliberalų koalicija su neobolševikiniais elementais skaičiuoja dvejus paskutinius savo metus. Toliau tokio formato koalicija, ko gero, pasikartoti gali tik po dviejų ar trijų Seimo kadencijų. Nebent jos oponentai vėl susimautų su visuomenės daugumos lūkesčiams prieštaraujančiais sprendimais, kaip verygmečiu – su alkoholio prekybos ribojimais ir karantinu.
Jei oponentai pasižiūrės į Lenkijos ir Vengrijos pavyzdžius ir įsiklausys į daugumos balsą, neoliberalai gali išvis išnykti iš politinio žemėlapio.
Deja, dabartinėje opozicijoje vyraujantis balsas pabrėžia, kad žmonės nori valgyti, o ne žydrų sąjungų. Iš esmės tai – politinė skirtis tarp pilvo ir papilvės. Vieniems svarbiausia – sočiai valgyti, o kitiems – mėgautis papilvės teikiamais malonumais.
Moralinio skirtumo tarp šių dviejų linijų nėra. Ir vieni, ir kiti atstovauja gyvūniškajam pradui. To, kas daro žmogų žmogumi – dvasinių ir dorovinių idealų – nėra nė vienoje šių stovyklų arba tai paliekama antrame plane.
Tie, kurių svarbiausi akcentai glūdi aukštesnėse sferose – galvoje ar bent jau širdyje – pagal dabartines apklausas lieka už parlamento barjero. Priežastys – gana aiškios. Pirmiausiai tai – susiskaldymas ir susipriešinimas. Net žiūrint aritmetiškai susiskaldžiusių partijų balsai išsisklaido.
O kur dar psichologinis momentas: kai vienos principinės opozicijos partijos juodina kitas, eilinis rinkėjas, kuris, kaip visada, tingi arba nuo darbų pernelyg pavargęs giliau mąstyti, nusprendžia, kad išvis nėra prasmės balsuoti už kurią nors iš šios grupės partijų, nes visos jos – tik pagiežingos nykštukės.
Net žiūrint aritmetiškai susiskaldžiusių partijų balsai išsisklaido.
Didžiulę įtaką tokiai padėčiai turi ir populiarioji žiniasklaida, griežtai dozuojanti arba išvis blokuojanti informaciją apie alternatyviąsias partijas, o dažnu atveju ir demonizuojanti jas. Pramušti didžiosios žiniasklaidos užtvarą įmanoma tik vieningu informaciniu veikimu, kuriant vieningą informacinę platformą visuomenės švietimui.
Deja, kaip partinėje, taip ir informacinėje plotmėje daugeliui alternatyvininkų mieliau virti savose sultyse, būti vadukais savame kiemelyje, negu kompromisų pagrindu, atsižadant smulkių ambicijų, žengti vieningu frontu prieš gyvuliukų stovyklas.
Kai kurie gerbiami kolegos skiria dvi Lietuvas – valdančio oligarchato ir jo ignoruojamos visuomenės daugumos. Iš tiesų, dabar Lietuvų – bent keturios. Pirma – oligarchato, antra – su juo gana gerai sutariančios hipsterijos, trečia – posovietinės liaudies, plebso, narodo, ketvirta – tautos, sąmoningų piliečių, besitapatinančių su tautinės valstybės projektu.
Oligarchatą tik iš dalies galima tapatinti su hipsterija. Dažnas hipsterijos atstovas nei užima kokias nors valdžios pozicijas, nei į jas pretenduoja. Jis tiesiog nori linksmai gyventi, tad politika kaip veikla jam veikiau kelia nuobodulį, negu potraukį. Bet jis gali balsuoti už tuos, kurie žada jam linksmą gyvenimą.
Paprastam plebsui užtenka pavalgyti, išgerti ir išsimiegoti.
Iš esmės jis – tik labiau prasilavinęs plebsas, bet skiriasi nuo likusio plebso, sudarančio visuomenės daugumą, nes super primityvius instinktus papildo subtilesniais, kaip seksualiniai eksperimentai ir narkotikai. Paprastam plebsui gi užtenka pavalgyti, išgerti ir išsimiegoti.
Tauta – subtiliausias visuomenės segmentas. Tai nėra visuomenės sinonimas, o tik jos dalis, beje – sudaranti mažumą. Tai – žmonės, kuriems rūpi dvasinis, intelektualinis, moralinis augimas, pozityvi laisvė, teisingumas, bendruomenė, tėvynė. Tai – piliečiai, kuriems duoti palaimingiau, negu imti. Jie pasirengę aukotis, kad kitam jų bendruomenės nariui ir pačiai bendruomenei būtų geriau.
Kai kuriais atvejais, kaip Sąjūdžio metais, tauta kaip mažuma gali pakelti liaudį kaip daugumą, įtikindama ją, kad laisvės ir teisingumo idealai gali sąlygoti ir liaudies trokštamą gerą ir patogų gyvenimą.
Šiuo metu padėtis kitokia. Tauta – išsisklaidžiusi. Jos likučiai sėdi uždaruose narveliuose, iš tų narvelių kiekvienas jos segmentas čirškia ant kitų segmentų, sėdinčių kituose narveliuose. Nemaža tautos dalis apskritai atsiriboja nuo politikos, atsidėdama asmeniniam tobulėjimui, nes jau prarado viltį politikoje turėti nors kokios įtakos.
Daugelis politikų, pagal prisiimtą politinę tapatybę turinčių atstovauti tautai, mieliau kalba liaudžiai, nes jos – daugiau ir ją patraukti reikia mažiau intelektualinių pastangų. Tik pasakyk, kad mažinsi mokesčius ir didinsi išmokas, ir dalis liaudies – jau tavo.
Štai kodėl artimiausiuose rinkimuose pagrindinė skirtis bus tarp pilvo ir papilvės. Socialinė gerovė prieš hedonistines „laisves“. Duok, Dieve, kad abiem pusėm po rinkimų pritrūktų deputatų valdančiajai daugumai ir tektų įsileisti vertybininkus.
Jei bus, ką įsileisti. Kol kas tikimybė, kad į parlamentą pateks bent kiek įtakingesnė vertybininkų grupė, gana maža. Bet kartais pasitaiko stebuklų.
Ar „Bairaktar” istorija rodo pagaliau pasiektą lietuvių vienybę, klausia Raigardas Musnickas. Tikrai nereiškia. Vienybės visada daugiau prieš išorinius priešus ir už didžiulius tikslus kaip Ukrainos pergalė. Bet tie patys žmonės, pervedę paramą, apsisukę eis kariauti vidaus politikos klausimais.
Ir tai visiškai normalu ir gal net nėra. Demokratijoje niekada nebus sutarimo vertybiniais ar ekonominiais klausimais. Nereikia naikinti pažiūrų įvairovės. Reikia ją gerbti ir mokytis ją moderuoti ir girdėti taip, kad sprendimų būtų ieškoma kultūringai, oponentai nenužmoginami, o argumentai girdimi. Skamba gal banaliai, bet tai seniai nebėra savaime suprantama.
Kaip pastebėjo prof. Ramonaitė, Lietuvoje tapę įprasta nurašinėti ir užčiaupinėti kitaip manančius kaip tamsuolius, neišsilavinusius ar dar kokius. Jeigu dauguma visuomenės mano kitaip, nei nuomonės formuotojai, pastarieji ir visas „elitas” verčiau viešai išsityčios iš neva kvailos daugumos ir vis tiek padarys savaip, ne tik neįsiklausydami, bet dar ir pabrėžtinai išjuokdami ar paniekindami tuos, kas lieka neatstovaujami. Neatstovaujami žiniasklaidoje, neatstovaujami politiškai.
Žiniasklaida ir politikai dažnai turi galią užčiaupti kitą nuomonę ir apsimesti, kad jos visai nėra. Platesnės visuomenės grupės gauna etiketes, jas įgarsinantys ryškesni asmenys apkaltinami kokia nors neapykanta ar neišmanymu ir visi savaip keliauja į užribį.
Kur bėda? Taip gali būti lengviau priimti vieną ar kitą „elito” norimą įstatymą čia ir dabar, bet ilgoje perspektyvoje aukojamas visuomenės sugyvenimas, jos pagarba ir solidarumas, gilinamos jos nuoskaudos ir skirtys. Klestėjimo laikotarpiais tą įmanoma (nors vis tiek blogai) ignoruoti. Krizių laikotarpiais tai pražūtinga.
Lietuvai reikia vaikytis ne vienybės iliuzijos, kurios niekada nebus ir negali būti, o mokytis gerbti ir girdėti vidaus politikos nesutarimus. Kol kas judam priešingai.
Jungtinių Tautų AIDS agentūra pavadino pranešimus apie beždžionių raupų protrūkio kilmę „homofobiškais“, nors protrūkį sukėlė vakarėlis homoseksualų pirtyje.
Jungtinių Tautų AIDS agentūra (UNAIDS) užsipuolė žurnalistus, rašančius apie dabartinį beždžionių raupų viruso protrūkį, išvadindama juos „homofobiškais“ po to, kai šie pagrįstai atkreipė dėmesį į homoseksualias orgijas, kur protrūkis prasidėjo.
Gegužės 22 dienos pranešime spaudai UNAIDS „išreiškė susirūpinimą“ dėl nesenų istorijų, kurios tiksliai aprašė, kad viruso plitimo pėdsakai veda į tarptautinį LGBT sekso „vakarėlį“ pirtyje, Ispanijos sostinėje Madride. Agentūra tvirtino, kad pranešimai naudojo „kalbą ir vaizdinę medžiagą, ypač LGBT žmonių ir afrikiečių atvaizdus, kurie stiprina homofobinius ir rasistinius stereotipus bei gilina stigmą.“
The Telegraph pranešė, kad ir Belgijoje, ir Jungtinėje Karalystėje virusas pirmiausia rastas homoseksualių vyrų tarpe, paskatindama Jungtinės Karalystės sveikatos apsaugos agentūrą (UKHSA) paskelbti pareiškimą, kuriame homoseksualūs vyrai raginami būti ypač budrūs viruso simptomams, įskaitant bėrimus dėl jų lytinių organų.
Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), beždžionių raupai perduodami „užsitęsusio glaudaus kontakto metu … dažniausiai, bet ne išimtinai, tarp „vyrų, turinčių lytinius santykius su vyrais.“
Nežiūrint pripažinimo, kad ligos perdavimas įvyksta per palaikomą fizinį kontaktą ir kad „reikšminga dalis ligos atvejų nustatyta tarp gėjų, biseksualų ir kitokių vyrų, užsiimančių seksu su vyrais,“ Jungtinių Tautų valdoma organizacija vis tiek menkina šį faktą, vietoj to pabrėždama, kad „stigma ir kaltinimai griauna pasitikėjimą ir efektyvaus atsako į protrūkius, tokius kaip šis, galimybę jų metu.“
„Patirtis rodo, kad stigmatizuojanti retorika gali greitai apriboti įrodymais pagrįsto atsako galimybę, cikliškai kurstydama baimę, vesdama žmones tolyn nuo sveikatos paslaugų, trukdydama pastangoms identifikuoti atvejus ir skatindama neefektyvias, baudžiančias priemones,“ pabrėžė UNAIDS.
Pati PSO buvo apkaltinta „dvigubų standartų“ laikymusi kalbant apie jos atsaką į beždžionių raupus, kai ji darė pareiškimus, remiančius „gėjų pasididžiavimo“ renginius birželio mėnesį, verčiau mažindama bet kokį ryšį tarp įvykių ir elgesio, kuris pirmiausia sukėlė ligos protrūkį, bet pilnai palaikydama uždarymus pasauliniu mastu korona viruso krizės metu.
„Svarbu, kad žmonės, kurie nori išeiti į viešumą ir švęsti gėjų pasididžiavimą, LGBT+ pasididžiavimą, ir toliau išeitų ir planuotų tai daryti,“ – sakė Andy Seale, PSO patarėjas lytiškai plintančių ligų klausimais praėjusį mėnesį. Aprašydamas seksualinį krūvį turinčius renginius kaip „draugiškus šeimai“, Seale pareiškė, kad nėra „realių priežasčių jaudintis dėl padidėjusios perdavimo tikimybės šiuose kontekstuose.“
Konservatyvus žurnalistas ir komentatorius Paul Joseph Watson sakė, kad visuomenės sveikatos oficialių asmenų atsakas „aiškiai rodo, kad nepasirodyti „homofobu“ akivaizdžiai yra svarbiau nei sustabdyti virusinių ligų plitimą,“ ir kritikavo PSO už „dvigubų standartų“ laikymąsi, kaip ir vyriausybes, kurios „įveda drakoniškus visuomenės uždarymus, neleidžiančius lankytis savo mylimų žmonių laidotuvėse, kai milijonai Black Lives Matter palaikytojų buvo skatinami rinktis miestuose visame Vakarų pasaulyje.“
Pranešimas skaitytas LR Seime vykusioje konferencijoje „50 metų po Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos pasirodymo: pamokos ir perspektyvos“.
Šiandien mes neabejojame, kad priklausome milžiniškam Vakarų civilizacijos arealui, kuris apima ne vieną žemyną, daugybę šalių ir kartais mums atrodo savaime aiškus ir akivaizdus, nuo amžių amžinųjų tvirtai įsišaknijęs reiškinys. Vis dėlto toks įspūdis klaidingas: Vakarų kultūra ir civilizacija atsirado tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku, ji lygiai taip pat gali ir išnykti, kaip išnyko kitos kultūros ir civilizacijos.
Du istorijos įvykiai sukūrė šią Vakarų civilizaciją, ir abu jie susiję su Bažnyčia.
Pirmasis veiksmas: V a. pab. – VI a. pr. dabartinės Prancūzijos, šiaurės Italijos ir Balkanų regione, kai, puolant imperatoriui nebepaklūstančioms įvairių barbarų kariuomenėms, Romos administracija pasitraukė iš daugybės tų kraštų miestų.
Vakarų kultūra ir civilizacija atsirado tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku, ji lygiai taip pat gali ir išnykti, kaip išnyko kitos kultūros ir civilizacijos.
Tačiau Bažnyčios vyskupai ir kunigai nepasitraukė – jie turėjo pasilikti, nes to reikalavo jų pastoracinė atsakomybė. Pasilikę jie ne tik teikė likusiems krikščioni888ms sakramentus, bet daugeliu atveju išmaniai veikdami gebėjo tvarkyti reikalus ir su naujaisiais jų miestų valdovais, tuo pelnydami didelį autoritetą ir pagarbą.
Antrasis veiksmas: XI a. daug platesnėse teritorijose, bet centras buvo apytikriai ten pat – pietų Prancūzija, šiaurės Italija, taip pat vokiečių žemės. Tai šventojo popiežiaus Grigaliaus VII reformos, anuo metu vadintos kova už Bažnyčios laisvę. Bažnyčios laisvė tuo metu reiškė labai konkretų dalyką – abatų, vyskupų, pagaliau, paties popiežiaus atskyrimą nuo politinio to meto valdžios audinio ir jų paskyrimo nepriklausomumą nuo imperatoriaus, karalių ar kunigaikščių.
Konferencijos akimirka / Erlendo Bartulio nuotr.
Šie dideli ir sunkiai vykę krikščionėjančios visuomenės pokyčiai sukūrė labai savotišką dviejų nemenkais ištekliais savarankiškai besinaudojančių autoritetų sistemą, kur politinis bendruomenės saugumu besirūpinančios valdžios autoritetas yra atskirtas nuo Bažnyčiai priklausančio dvasinio ir moralinio autoriteto.
Ir tai nėra banalus ir savaime suprantamas dalykas. Pasižvalgę plačiau pamatysime, kad kitose kultūrose šiedu autoritetai sutampa, jie kartais sutampa ir kai kuriose krikščioniškose kultūrose. Tokia susidariusi ypatinga padėtis Vakarų kultūroje leido Bažnyčiai giliai pakeisti visuomenę ją sukrikščioninant.
Paminėkime tik keletą akivaizdžių dalykų: vergijos išnykimas, taikos norma krikščioniškoje visuomenėje, monogaminės ir lygiomis teisėmis sudaromos vyro ir moters santuokos įsigalėjimas Vakarų civilizacijoje.
Dvasinio ir politinio autoriteto centrai kartais tarpusavyje gražiai sutardavo, bet daug dažnesni buvo tarpusavio įtampos ir kovų atvejai. Siekdama žemėje vykdyti Kristaus mokymą, Bažnyčia dažnai susidurdavo su kietu politinės valdžios pasipriešinimu: jau minėtas šventasis popiežius Grigalius VII mirė tremtyje, Romos soste sėdint antipopiežiui; po gerų 200 metų popiežių Bonifacijų VIII jo rezidencijoje sumuša Prancūzijos karaliaus pasiuntiniai.
Kita vertus, ir pati Bažnyčia kartais pasiduoda pagundai tvarkyti pasaulio reikalus imdamasi palaikyti vieną ar kitą politinį lyderį ar simpatizuodama agresoriui. Taip atsitikdavo tuomet, kai vienas iš dviejų autoritetų labai sustiprėdavo arba nusilpdavo.
Tačiau didžiausios nelaimės ištikdavo tada, kai ši dviejų autoritetų sistema išvis suirdavo, ir tuomet Vakarų civilizaciją užgriūdavo patys baisiausi įvykiai – kruvinieji religiniai karai XVI–XVII a., revoliucija Prancūzijoje ar A. Hitlerio diktatūra Vokietijoje.
Švelnesni tos pačios įtampos variantai mums žinomi ir iš Lietuvos XX a. pradžios istorijos, kai tautininkų valdžia suvaržė iki perversmo Lietuvos viešajame gyvenime dominavusius krikščionis demokratus ir uždraudė visas katalikiškas organizacijas.
Tais 1972 metais, kai pasirodė pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ numeris, aš, po katekizmo pamokų pas seseris vienuoles, per šv. Oną Anykščių bažnyčioje priėmiau pirmąją komuniją.
Vėliau, jau paaugęs dažnai Amerikos balso laidose girdėdavau Kronikos apžvalgas – atsimenu džiaugsmingą diktoriaus balsą: „Vakarus vėl pasiekė eilinis Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos numeris“.
Leidėjų drąsa žavėjo, visuomet norėjau savo akimis juos pamatyti.
Leidėjų drąsa žavėjo, visuomet norėjau savo akimis juos pamatyti, todėl 1989 m. pavasarį dalyvavau Radvilų rūmuose vykusiame renginyje, kuriame tie drąsūs Kronikos žmonės pirmą kartą pasirodė viešai ir paskelbė nutraukią jos leidimą.
Šiandien labai naudinga pasivartyti patogiai į internetą sukeltus Kronikos numerius. Jie pasakoja apie kunigų ir pasauliečių persekiojimus dėl vaikų ruošimo Pirmajai Komunijai. Apie bauginimus ir gąsdinimus, su kuriais susiduria bažnyčią lankantys mokiniai ir, neduok Dieve, mokytojai. Apie draudimą kunigams lankyti ligonius ir palydėti į kapines mirusiuosius. Apie valdžios reikalavimus nugriauti savo kieme pasistatytą kryžių. Apie begalines kratas, apie valdžios intrigas Lietuvos Bažnyčioje.
Visa tai Kronikos autoriai pasakoja puikiu V. Kudirkos satyrų stiliumi: skaitydamas jų pasakojimus veikiau pasijuoki iš komiško okupantams tarnavusių padlaižių įsiūčio ir bergždžių jų pastangų, žaviesi savo savasties neišsižadančių ir tuo jiems iššūkį metančių, šimtais ir tūkstančiais po protesto ir reikalavimų peticijomis pasirašinėjančių paprastų Lietuvos žmonių drąsa ir išmone.
Žinoma, realybė buvo daug žiauresnė: vadinamoji „charakteristika“, anuomet kiekviename žingsnyje privalomas dokumentas, galėjo jaunam žmogui užkirsti kelią pasirinkti norimą profesiją, pradėti darbą norimoje srityje. Ir tai bene švelniausia poveikio priemonė.
nors ir daug svėrė kokio nors kolūkio ar partijos komiteto pirmininko žodis, bet klebono žodis būdavo svaresnis.
Žmonės nepasitikėjo okupacine valdžia ir jos kolaborantais: nors ir daug svėrė kokio nors kolūkio ar partijos komiteto pirmininko žodis, bet klebono žodis būdavo svaresnis. Panašiai kaip M. Valančiaus laikais, Bažnyčia su vyskupais Julijonu Steponavičiumi ir Vincentu Sladkevičiumi tylinčioje Lietuvoje buvo tikrasis autoritetas, o Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika – Lietuvos Bažnyčios balsas.
Į Kroniką ir, plačiau, į pačią okupacijos laikų Bažnyčios veiklą, žvelgdami iš anksčiau aptartos perspektyvos galime pasakyti, kad visa tai buvo dar vienas politinės, šiuokart okupacinės, ir Bažnyčios dvasinės valdžios autoritetų konfliktas. Dar vienas jau daug amžių vykstančios dramos veiksmas. Ir niekas nėra davęs garantijų, kad neprasidės kitas.
Dar daugiau: neturėtume įsivaizduoti, kad toks konfliktas galimas tik su okupacine valdžia: tam visuomet gali ryžtis kokia nors aršesnė ir dvasinį vadovavimą perimti siekianti mūsų pačių politinė vyresnybė.
O jei taip, jau dabar galime klausti, kaip dvasinio ir politinio autoriteto kova atrodo šiandien? Matėme, kad anuomet okupacinė valdžia siekė tarp kunigų infiltruoti savo šalininkų ir jų veikla ar neveikimu menkinti Bažnyčios autoritetą: ar šiandien apie klerikalizmą ir, paradoksaliai, apskritai apie Lietuvos Bažnyčios negebėjimą veikti kalbantys balsai nesiekia to paties tikslo?
Matėme, kaip okupacijos laikais kunigai, vienuolės ir katalikai pasauliečiai buvo ypač aršiai persekiojami už katekizmo mokymą: ar ne Katalikų Bažnyčios katekizmo mokymą šiandien politinė valdžia Lietuvoje įstatymais nori įpareigoti vadinti „neapykantos kalba“?
Istorija moko nebūti optimistu.
Ar primygtinis reikalavimas prisitaikyti prie „laiko dvasios“ neprimena okupacijos laikų propagandos apie Bažnyčios tamsumą ir atsilikimą?
Minėtieji Vakarų civilizaciją išugdę valdžios poliai gali sutarti, dažnais atvejais taip ir atsitikdavo. Vis dėlto istorijos scenoje daug dažniau pasirodydavo įtampa ir tarpusavio konfliktas.
Istorija moko nebūti optimistu. Šioje žemėje dviejų Augustino miestų kova niekuomet nesibaigs. Nusileidę į žemesnį šio pasaulio istorijos lygmenį galbūt turėtume įsidėmėti vienintelį dalyką: mūsų Vakarų civilizacija baigsis tuomet, kai vienas iš dviejų polių bus visiškai sunaikintas. Todėl valstybės siekis išstumti Bažnyčią ir užvaldyti jos dvasinio autoriteto vietą arba visiškai ją pajungti savo reikmėms yra mirtinai pavojingas.
JAV energetikos saugumo įgaliotinis Amosas Hokštainas įstatymų leidėjams sakė, kad Rusija dabar gali gauti daugiau pajamų iš iškastinio kuro nei prieš pat invaziją į Ukrainą, nes pasaulinis kainų augimas kompensuoja Vakarų pastangas apriboti pardavimus.
Taip, tas tiesa, sakome mes, tačiau vertybinis Vakarų pasirinkimas turi būti ne tik aiškus, bet ir tiksliai vykdomas, atsisakant pirkti bet kokias žaliavas iš šalių agresorių – Rusijos ir Baltarusijos. O tuo pat metu būtina surasti mechanizmus, kurie kuo labiau apribotų įplaukas į šių šalių biudžetus.
Kremlius teigia, kad nebuvo pasiektas susitarimas dėl Ukrainos grūdų pardavimo Turkijai, kuriuos, pasak Ukrainos, Rusija pavogė. Duonos ir mėsos vagys sako, kad dės visas pastangas, kad būtų pasiektas susitarimas neva galvojant apie badaujančius milijonus žmonių.
Be to, Maskva neigia vogusi grūdus, tačiau JAV atstovai sako, kad yra neginčijamų įrodymų apie daugiau nei pusės milijono tonų kviečių išgabenimą į Rusiją. Okupuotose teritorijose agresoriaus ir kolaborantų pastangomis vykdomas pasirengimas tolesniam grūdų grobimui ir gabenimui į Maskoliją.
JAV prezidentas Džo Baidenas teigė, kad JAV žvalgyba bandė įspėti Ukrainą apie gresiantį Rusijos invazijos pavojų, tačiau Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis „nenorėjo apie tai girdėti“.
Mes, kukliai nuleidę akis, primename, kad tą sakėme sausio pradžioje, net nurodydami pagrindinį rusų tikslą – Kijevą ir pasirengimą jo užėmimui Almatoje. Mūsų irgi neklausė, Džo, nieko tokio.
Iš Lietuvos pakilęs keturvietis arba šešiavietis lėktuvas ramiai kirto šešias NATO šalis ir nusileido Bulgarijoje. Piper PA-23-250 Aztec praskrido virš Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos, Serbijos, Rumunijos ir be leidimo nusileido Bulgarijoje, galiausiai atkreipdamas oro pajėgų dėmesį.
Nuskridusi apie 1600 km nenustatyta dviejų žmonių įgula paliko lėktuvą iškart po nusileidimo. Policija, tikime, išsiaiškins visas aplinkybes ir nustatys asmenis, kuriems šis lėktuvėlis buvo parduotas.
Ar tai galėjo būti bandymas patikrinti NATO šalių budrumą? O gal žiūrėta, kaip pavyktų pravežti, tarkime, kokį nors užkratą į Aljanso gilumą?
Gal įsitikinta oro erdvę skanuojančių radarų, procedūrų ir atsako (ne)sąveikumu? Kaip bebūtų, bet mes žiūrime į šį įvykį kaip į white hackingą – parodyta spraga, laikas pasirūpintu jos lopu, kalbant IT terminais.
Prancūzija yra pasirengusi prisijungti prie operacijos, kuria būtų siekiama panaikinti Rusijos vykdomą Odesos uosto blokadą, kad vėl būtų galima eksportuoti grūdus iš Ukrainos, pranešė Prancūzijos prezidento patarėjas.
Be to, Eliziejaus rūmai atsakė į prezidento Emanuelio Makrono kritiką dėl jo raginimo „nežeminti“ visos Rusijos dėl V. Putino „klaidos“. Patarėjas patikino, kad Prancūzija nori, jog Ukraina taptų karo su Rusija nugalėtoja.
Šį kartą apsieisime be komentarų ir palauksime paties rūmų šeimininko žodžių. Arba skambučio. Patys žinote, kam.
Operacinis lygmuo
Be žymesnių pakitimų. Rusijos pajėgos koncentruoja smūgius rytuose ir, matyt, artimiausiu metu bandys perimti greitkelio Bachmutas-Lysičianskas kontrolę bei vykdys pasiruošimą Sloviansko ir Kramatorsko šturmui, kurie yra svarbus logistinis mazgas.
Nepatvirtintais duomenimis, driskiai atliko sėkmingą operaciją jūroje ir perėmė Kinburno nerijos (Chersono/Nikolajevo sritys) šiaurinėje Juodosios jūros dalyje kontrolę, o tai leis jiems labiau įsitvirtinti jūros pakrantėje.
Ukrainiečiai ir toliau spaudžia Vakarus, kad jiems nedelsiant ir dideliais kiekiais būtų pradėtos gabenti toliašaudės artilerijos sistemos ir šaudmenys. Vakarai neskuba. Vasara, savaitgalis.
Taktinis lygmuo
Šiaurės rytuose ir rytuose rusai, palaikomi artilerijos ir aviacijos lėtai, bet stumiasi į priekį. Ruošiamasi Sloviansko puolimui.
Ukrainiečiai dėl apsupimo grėsmės atitraukė savo oro gynybos sistemas į vakarus nuo Kramatorsko ir Sloviansko, todėl agresoriaus aviacijos veiksmus varžo tik rankinių / nešiojamų artimo nuotolio priešlėktuvinių raketų ugnis.
Okupantas Severodonecke sugriovė didelį sporto kompleksą, Ledo Rūmus. Mieste ir toliau vyksta gatvių mūšiai, nes kol nenušlavė visų pastatų ir nesulygino su žeme visos infrastruktūros, maskolių artilerija nesuteikia jiems pranašumo ir mūšio eiga permaininga.
Luhansko srities administracijos vadovas Serhyjus Haidajus sako, kad rusų kariai čia „krenta kaip musės“.
Okupuotame Mariupolyje siaučia cholera. Prancūzų žurnalistai paviešino vaizdus iš masinės kapavietės, kurioje gali būti palaidota apie tris tūkstančius žmonių. Dauguma kryžių – be vardų, tik skaičiai, kai kurie turi pritvirtintus automobilių numerius. Tai, matyt, tie civiliai, kurie bandė išvažiuoti iš miesto įsiveržus priešui, bet buvo sušaudyti goblinų ordos.
Pietuose sėkmingai darbuojasi partizanai. Pastarąją parą, veikdami išvien su oro desanto ir artilerijos vienetais, perduodami priešo susitelkimo koordinates ir koreguodami ugnį, ukrainiečių žaliukai sunaikino keletą šarvuotos technikos vienetų, taip pat padarė nuostolių priešo gyvajai jėgai.
O svarbiausia – maskolių driskiai nuolatos išgyvena vis didėjantį nerimą ir psichologinį spaudimą nežinodami, kur ir kada partizanai smogs vėl. Okupuotoje teritorijoje jie net sąlyginai nebegali jaustis saugūs.
Šiandien yra Pasaulinė mezgimo viešumoje diena. Ai, čia gal kiek ne į temą.
******
*****
Locked N’ Loaded
Šiandien visame fronte dirba artilerija, aviacija, tęsiasi lokalūs mūšiai, tačiau jų intensyvumas sumenko. Galimai, tai sietina su tuo, jog orkams jų vadai Kremliuje perkėlė deadline‘ą iki kada jie turi įvykdyti iškeltas užduotis. Nauja pergalės ir gėrimo diena – birželio 22 d. Nevesime jokių istorinių paralelių, ir dabartyje užtenka pavyzdžių, kaip tokie deadline‘ai RF buvo vykdomi. Kaip ten bebūtų, gavę naują kraštinį laiką (datą), orkai kelias dienas persigrupuos, gers, kaups pajėgas ir vėl puls su nauja jėga. Kaip suprantate, šis deadline‘o perkėlimas – ne iš gero gyvenimo. Keli momentai:
Nors pasiekė taktinių laimėjimų, orkai jų dar nesugebėjo paversti operacine sėkme:
Severodonetsk ir Lysychansk gynėjai dar laikosi bei sugeba kontratakuoti Severodonetsk mieste. Kartais užmirštame tuos ilgas savaites trukusius mūšius dėl Rubizhne, o vėliau ir dėl Severodonetsk, kurių metu ukrainiečiai sugebėjo nuleisti daug kraujo orkams. Tuo pačiu veikė lanksčiai ir ribotas paramos ugnimi priemones (artileriją, minosvaidžius) sugebėjo permesti į Lysychansk, su tikslu įgalinti pėstininkus laikytis dalyje Severodonetsk.
Kelias Bakhmut – Lysychansk neperkirstas. Daug kas sako – koks skirtumas, kad kelias neperkirstas, jei agresorius vis tiek jį apšaudo. Skirtumas yra, kadangi dabar ukrainiečiai gali aprūpinimą ir vienetus link Lysychansk judinti mažesniais keliais į vakarus nuo kelio. Jei kelias būtų perkirstas ir priešas įsitvirtintų vakarinėje jo dalyje – nebeliktų ir to, o toks pasiekimas šiame sektoriuje keistų operacinį paveikslą.
Mūšis dėl Slaviansk neprasidėjo. Nepaisant gana greito Lyman kritimo ir problemų jo vakariniame flange, visgi ukrainiečiai sugebėjo stabilizuoti tikrai grėsmingai atrodžiusią padėtį. Po Lyman kritimo ir mes jau manėme, kad kelių dienų bėgyje prasidės mūšis dėl Slaviansk, tačiau ukrainiečiai vis dar neprileidžia orkų prie šio miesto.
Visos šios orkų sėkmės ir nesėkmės jiems kainavo labai brangiai. Kaip ne kartą esame minėję – ne technikos papildymas RF kariuomenėje yra pagrindinė problema. Jos jie turi daug ir visokios – nuo pakenčiamos iki katastrofiškai blogos. Kuo BTG užpildyti jie ras. Tačiau jiems bėda yra žmonės (vadai, pėstininkai, tankistai, pilotai, vairuotojai, artileristai ir kiti įvairūs specialistai). Kiekviena kariuomenė yra sudaryta iš:
motyvuotų kūrėjų;
motyvuotų vykdytojų;
nemotyvuotų vykdytojų;
„mėsos“.
Nedarėme jokio sociologinio tyrimo, bet spėtume, kad vasario 24 d. RF ginkluotose pajėgose dominavo motyvuoti vykdytojai, kurie dėl silpno karinio parengimo po rimto kontakto neretai virsdavo nemotyvuotais vykdytojais. Prie tokios prielaidos prieiname matydami visą karo eigą ir rezultatus (didelis atakų tempas, šabloniškas operacijų planavimas ir vykdymas, didelės gyvosios jėgos, technikos ir įrangos netektys, karo nusikaltimai, didelis belaisvių kiekis pirmame karo eskalacijos etape).
Taip, priešas mokosi, taip keičia savo taktiką – jo negalime nuvertinti. Tačiau orkai ir toliau žūva, o jų vietas užima rezervistai, šauktiniai ir DNR/LNR mobilizuotieji. Išvados:
Jie yra nemotyvuoti vykdytojai ir „mėsa“. Visi jie negali atstoti tų žuvusių motyvuotų kūrėjų ir motyvuotų vykdytojų
Likę kūrėjai ir motyvuoti vykdytojai nebetrykšta noru dalyvauti šlovingoje „denacifikacijos“ misijoje. Atsisako kautis ir ieško būdų pasiplauti ne tik paprasti reguliarių vienetų kontraktininkai, bet ir „elitiniai“ desantininkai.
Samdiniai taip pat nėra labai geras variantas, kadangi profesionalai jau buvo įtraukti nuo vasario 24 d., o naujai ateinantys tėra televizoriaus ir skurdaus gyvenimo aukos, kurių visa motyvacija išgaruoja patekus į pirmą artilerinį apšaudymą.
Todėl agresorius pabandys per ateinančias dienas ne tik suvežti ginkluotę, šaudmenis, degalus, bet pirmiausia sieks sulipdyti motyvuotų vykdytojų dominuojamas BTG ar KTG, kurios leistu mažam dvesiančiam Kremliaus gnomui apsimesti, kad jis nėra mažas dvesiantis gnomas
*****
Rusijos Dūma paskelbė, jog bus svarstomas projektas dėl Sovietų Sąjungos įstatymo, kuriuo pripažįstama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė, atšaukimo. Nesuklyskim, čia jokia beprotybė. Kremlius tikrina, kokia bus mūsų ir Vakarų reakcija (kol kas – jokios), o Rusijos gyventojai informuojami, kad štai jau ir atkuriama Sovietų Sąjunga. Reiktų išgirsti, kas sakoma – Putinas ir režimas tik atrodo pamišėliais, iš tikro, jie visada praneša apie savo sumanymus iš anksto.
Karas gali „sukelti precedento neturinčią bado ir kančių bangą, po savęs palikdamas socialinį ir ekonominį chaosą”, pareiškė JT vadovas Antonio Guterresas. Teigiama, jog karo padariniai atsilieps 94 šalims, kuriose gyvena apie 1,6 mlrd. žmonių, o šios šalys jau yra „smarkiai paveiktos bent vieno krizės aspekto ir nepajėgios su juo susidoroti”. 1,2 mlrd. žmonių gyvena itin pažeidžiamose zonose, priklausomose nuo pasaulio finansų, maisto, energetikos. Guterresas teigia, kad Rusijos įsiveržimo į Ukrainą pasekmės pasauliui vis sunkėja ir Rusijos (bei Baltarusijos) invazija į Ukrainą turi kuo greičiau baigtis.
Na taip, tai gal laikas sudaryti šalių koaliciją, kuri jėga užtikrins, kad karas baigtųsi? Ar ir toliau dejuosim važiuodami bėmve ir per langą žiūrėdami, kaip gatvės banditai spardo ir užgaulioja praeivius?
Kremliaus lakštingala Marija Zacharova dėl maisto krizės kaltina Vakarus. Tiksliau sankcijas Rusijai. Esą sankcijos, o ne karas, sustabdė tiekimą, todėl badauja milijonai žmonių. Rusija neva turi visas būtinas prekes (pamiršo pridurti, kad vogtas) ir gali pristatyti į reikiamas pasaulio vietas. Tik negali to padaryti dėl sankcijų. Kremlius kaltina Vakarus, neva šie sunkvežimiais gabena grūdus iš Ukrainos ir palieka ukrainiečius be maisto.
Ajajai, maskoliams staiga parūpo, kad jų žudomi ukrainiečiai mirs ne nuo kalibrų ir gradų, o iš bado. Visa ši Kremliaus retorika yra niekas kitas, kaip šantažas, siekiant vienintelio tikslo – atšaukti sankcijas mainais į grūdus. Terorizmas visame gražume.
Ukrainiečiai ginasi esamose pozicijose. Rusų okupantai per pastarąją parą nesugebėjo smogti “lemiamo smūgio” nei Iziumo, nei Popasnės, nei Severodonecko kryptimis. Vertinama, kad maskoliai nepasitiki turimais resursais ir laukia pastiprinimo.
Kremlius viešai paskelbė ketinimus dėl Zaporižės srities prijungimo. Referendumai dėl Zaporižės ir Chersono sričių skirti Rusijos visuomenės bukinimui ir muilinimui. Ir asilui aišku, kad Chersone, kur mūšiai vyksta 10 – 20 km nuo miesto centro, neįmanomas joks referendumas.
JK žiniasklaida skelbia, jog ukrainiečių ir rusų turimi šaudmenų resursai skiriasi 40 kartų. Esą dėl intensyvios ugnies, gynėjų noras kautis krenta, o kovinė dvasia svyruoja. Be to, greičiausiai Kremliaus pastangomis, platinama „patikrinta“ informacija apie dešimčių tūkstančių ukrainiečių karių žūtis nuo invazijos pradžios. Nepaisant to, Ukraina laikosi. Laukiama, kada pradės veikti lendlizas, o turimos ginkluotės skirtumas tirpti. Mums šis daugelio vakariečių, o ypač – ukrainiečių, laukimas ir tikėjimas, kad ginklai patys laimės karą, atrodo psichologiškai sekinantis veiksnys. Dar didesnis smūgis gynėjų kovinei dvasiai gali būti įsisąmoninimas, kad patys ginklai savaime karo nelaimės.
Baltarusijos Respublikos ginkluotose pajėgose vyksta karinių dalinių kovinės parengties patikrinimas kovai su konvencinio priešo diversinėmis ir žvalgybinėmis grupėmis.
Charkivo kryptimi rusai vykdo intensyvų ukrainiečių dalinių apšaudymą.
Slovjansko kryptimi priešo pastangos sutelktos į pasirengimą pulti Slovjansko ir Barvinkovės gyvenvietes.
Severodonecko kryptimi okupantai apšaudė ukrainiečių dalinius iš minosvaidžių, artilerijos ir daugkartinių raketų paleidimo įrenginių. Rusai ir toliau nesėkmingai ieško silpnų vietų Severodonecko miesto gynyboje.
Per pastarąją parą Ukrainos gynėjai Donecko ir Luhansko srityse atrėmė septynias priešo atakas, sunaikino tris tankus, dvi šarvuotas kovines mašinas ir keturis priešo transporto priemonių vienetus. Priešlėktuvinės gynybos daliniai numušė šešis bepiločius orlaivius „Orlan-10”.
Užblokavus pagrindinius Ukrainos Juodosios jūros uostus, stipriai paveiktos maisto tiekimo grandinės visame pasaulyje. Prieš invaziją Ukraina turėjo 85 mln. tonų grūdų sandėliuose, tačiau rusams dalį infrastruktūros sugriovus ir dėl okupacijos, Ukraina gali naudotis tik 60 mln. tonų sandėliavimo pajėgumais. Ukraina kaltina Rusiją pavogus apie 600 000 tonų grūdų ir dalį jų eksportavus. Vakarai kaltina Rusiją maistą ir maisto krizę naudojant kaip karo įrankį. Iš Ukrainos į pasaulį eksportuojama 42 % saulėgrąžų aliejaus, 16 % kukurūzų, 10 % miežių ir 9 % kviečių.
Nors tai mums kol kas, galbūt, atrodo, kaip su mumis neturintys nieko bendra skaičiai, tačiau nepasirengimas krizėms, jų nenumatymas, neturėjimas reikiamų įrankių ir reikiamo atkirčio nedavimas agresoriui yra tarpusavyje susiję. Maisto krizė nėra kažkoks tolimas, Afrikos šalyse vykstantis reiškinys.
Mes ir visi Vakarų valstybių piliečiai turime suvokti, jog ši maisto krizė yra iš anksto Rusijos paruošta dedamoji, ir karo ne su Ukraina, o su Vakarais dalis. Maisto grandinių tiekimo suardymas ir kylančios maisto kainos išbalansuos 1,6 mlrd. gyventojų turinčias 94 šalių ekonomikas, jas krečianti banga atsiris į Europą.
Pabėgėlių srautu, kuris gali siekti dešimtis milijonų alkanų žmonių. Europos šalys, be energetinių ir finansinių klausimų, turės ant galvos užgriuvusią dar ir šitą globalią bėdą. Milijonus žmonių gali tekti ne tik apgyvendinti, pamaitinti, bet ir spręsti naujas su tuo susijusias problemas, pavyzdžiui, medicininių paslaugų teikimo, socialinės rūpybos, kultūrinių ir religinių skirtumų išprovokuotų konfliktų.
O kur dar karas Ukrainoje.
Natūralu, kad Europa stengsis visa tai suvaldyti, ir karo bet kokia kaina sustabdymas, nuolaidžiaujant Putinui ir dovanojant jam dalį Ukrainos, atrodys vienintelė logiška išeitis.
Paradoksalu, tačiau nuolat kartodami ir manydami, kad Putinas tėra į kampą įvarytas žvėris, patys tapome Kremliaus sukurtos situacijos įkaitais. Tą sukąstais dantimis turime pripažinti ir imtis veiksmų.
Visų pirma, suvokti, kad situacija yra labai rimta. Tada pradėti planuoti, ką daryti toliau, ir kuo greičiau savo planą įgyvendinti. Kitaip mus ištiks katastrofa. Ta, kurią suplanavo Kremlius.
Aurimas Navys, Mindaugas Sėjūnas
*****
Nuotr.dailymail.co.uk
Locked N’ Loaded
Donbaso kryptis. Šiaurinis flangas
Charkiv. Be pakitimų.
Izyum. Agresorius toliau puola Dovhenke ir Dolyna ruožuose, tačiau tikslų nepasiekė. Sektoriuje pastebėti tankai T80U, kurie tikėtina priklauso 1 – mos GTA 4 – ai tankų divizijai. Jų aplink Įzyum nematėme jau senokai. Pagrindinis pastiprinimo manevriniais vienetais srautas keliauja į Severodonetsk, tačiau neatmestina, kad siekdami greitesnių rezultatų puolant Dovhenke ir Dolyna, orkai į Izyum sektorių papildomai permetė nedidelius (kuopos ar būrio dydžio) manevrinius vienetus, kurie turėtų sustiprinti agresoriaus puolimo grupes.
Lyman.
Tęsiasi sunkūs mūšiai Svyatohirsk, sunku spręsti kas čia turi persvarą. Pasirodė pranešimų, kad ukrainiečių vienetai persikėlė į kitą Severskyi Donec upės pusę ir užėmė gynybą naujame ruože. Šią informaciją reikia tikrinti, tačiau panašu, ukrainiečiai jau reaguoja į besikeičiančią situaciją. Neatmestina, kad daliniame apsupime atsidūrusios ukrainiečių pajėgos prie Pasika pasitraukė į Bohorodychne.
Rayhorodok gynyba šiuo atveju yra kritiškai svarbi. Jei agresoriui pavyktų persikelti per upę, užimti miestelį, tuomet jis ne tik priartėtų prie Slaviansk iš šiaurės rytų, bet ukrainiečių grupuotę Dolyna – Bohorodychne atkirstų nuo Slaviansk, grėstų šios grupuotės apsupimas. Tai suprasdami, ukrainiečiai aršiai ginasi, šiandien atmušė orkų atakas.
Severodonetsk.
Kautynės mieste tęsiasi. Nors agresorius turi iniciatyvą ir kontroliuoja didesnę miesto dalį, ukrainiečiai gina vakarinėje miesto dalyje įsikūrusį pramoninį rajoną. Šiandien visos agresoriaus atakos atmuštos.
Gynėjai sėkmingai atmušė agresoriaus pastangas priartėti prie Lysychansk iš pietų. Nepaisant čia permetamų rezervų atrodo, kad orkų puolimas Toshkivka ir Ustinivka ruožuose įstrigęs.
Bakhmut. Pasirodė pranešimų, kad į šį sektorių permetami orkų desantininkų BTG, stiprinamos paramos ugnimi priemonės, tačiau ir toliau agresoriui nepavyksta pasiekti savo tikslų. Net orkų propagandistai pažymi itin aršią ukrainiečių gynybą Zolote „kišenėje.“ Maža to, šiandien gynėjams geros žvalgybos, targetingo ir tikslaus artilerijos darbo dėka pavyko išmušti orkus iš jų priešakinių pozicijų Nahirne. Agresorius priverstas atsitraukti į antrines gynybos pozicijas. Orkai taip pat patyrė didelius nuostolius prie Berestove.
Centras. Orkai bandė pralaužti Avdiivka gynybos ruožą iš šiaurės, tačiau reikšmingų rezultatų nepasiekė.
Zaporizhia. Be pakitimų.
Pietų kryptis. Negalėdamas iš ukrainiečių perimti iniciatyvos, agresorius stoja į gynybą, tvirtina ir įrenginėja naujas pozicijas.
Žvelgiant bendrai, agresorius sukoncentravo pastangas užimti Severodonetsk ir pradėti mūšį dėl Slaviansk. Padėtis yra sudėtinga, ukrainiečiai ne tik netenka teritorijos, bet ir patiria nemažus nuostolius, vietomis atsiranda artilerijos sviedinių trūkumas. Tačiau reikia suprasti, kad orkams taip pat švelniai tariant ne pyragai. Taip, jie turi persvarą ugnies priemonėmis (aviacija, artilerija), nejaučia sviedinių trūkumo. Tačiau kaip ir anksčiau didžiausios jų bėdos dėl manevrinių vienetų trūkumo.
Aplink Slaviansk ir Severodonetsk yra sutelktos ir iš kitų sektorių nuolat papildomos kovingiausios ir pilniausios orkų BTG (to pasekoje orkai praranda iniciatybą Pietų kryptyje, nieko nepasiekia Zaporizhia ir Avdiivka). Visas, kas liko iš 1 GTA, 90 – osios tankų divizijos, desantininkų kaunasi Severodonetsk ir Slaviansk sektoriuose. Nors čia besikaunančias pajėgas įvardijome kaip kovingiausias ir pilniausias, tačiau tai tik palyginus su viskuo, kas liko kituose sektoriuose. Pagrindinėje puolimo ašyje taip pat kaunasi pavargusios, išretintos ir demotyvuotos pajėgos. Rusija nebeturi ko jomis pakeisti, nes:
RF rengiami „teritoriniai batalionai“ (rezevistų/kontraktnikų pagrindu apygardose formuojami vienetai) dar neparengti ir vargiai pakeis situaciją,
”demilitarizuotų“ reguliarių RF dalinių užpildymas kontraktnikais stipriai stringa.
DNR/LNR mobilizuotieji tėra patrankų mėsa,
kovinę techniką, artileriją gebančių valdyti, kovinės patirties turinčių samdinių resursas taip pat neamžinas.
Viena išeitis – masinis šauktinių naudojimas. Tačiau ar padėtį pakeis nemotyvuota ir prastai parengta karių masė, už kurios stovi jų motinos ir tėvai? Taip, dabar tėvų ir motinų judėjimas beveik nematomas. Tačiau jei į Rusiją ims plaukti išimtinai šauktinių karstai, o Kremliaus grupuočių tarpe atsiras norinčių tai išnaudoti
Birželis – vasaros pradžia. Artėja ilgiausių dienų metas, daug šviesių valandų, tuoj pražys Lietuvoje gausybė žiedų, pievos noks vaistažolėmis. Ir viskas gaivins kiekvieno iš mūsų atmintį, patirtis, Antaninių, Joninių ir Petrinių tradicijas, laužus, vainikus, maudynes.
Birželis gaivins ir istorines atmintis, kuriomis paženklinta ir Lietuvos, ir Europos istorija. Skaudžių atminčių gausu ir šio mėnesio istorinėse datose. Jos susijusios su autoritarizmų, visų spalvų totalitarizmų ir vadizmų paliktais istorinės atminties ženklais bei randais.
Ne paslaptis, kad istorijos mokslas visuomet susidurdavo (ir dabar susiduria) su sunkiu iššūkiu – kaip nepasiduoti ideologijos arba propagandos įtakai, kaip nepatekti į politikuojančiųjų istorinėmis interpretacijomis pinkles. Yra dar vienas pavojus – politikai bando iš užmaršties gaivinti karalius, prezidentus, valstybės vadovus…
Neseniai vienas Seimo narys viešuose debatuose pareiškė, kad Seimui net dera užpildyti vienas ar kitas istorines spragas ir tuo tikslu priimti teisės aktus. Neva, Seimui dera perinterpretuoti kai kuriuos buvusius istorinius faktus, patvirtintus to meto dokumentais. Suprask, svarbu, kad jie patenkintų dabartinę politinę konjunktūrą.
Taip imamasi iniciatyvos atgaline data pervadinti buvusias institucijas arba įteisinti prezidentus, nors jie patys jau net ir nesvajojo, kad tokie yra de facto. Mat jie jau nebevaldė teritorijos, nekontroliavo esminių valstybės funkcijų ir t.t. Tačiau tiems, kurie įstatymais pildo „istorijos spragas” tokie argumentai mažai rūpi. Tuomet patys istoriniai faktai ima ir iškrečia netikėtus pokštus.
Seimui įstatymu pripažinus, kad 1952 m. šalį valdė taurus patriotas Jonas Žemaitis-Vytautas, staiga paaiškėja, kad tuo metu vienas dabar žymus istorijos perinterpretavimo autorius tais pačiais 1952 m. įstojo į visasąjunginį Lenino – Stalino komjaunimą ir pasižadėjo vykdyti visus šios organizacijos nurodymus.
Kyla klausimas – argi nebuvo žinoma, kad tais metais gyveno dabartinio Seimo oficialiai pripažintas šalies Prezidentas, o 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija įspėjo apie kolaboravimo su okupantais pasekmes?
Tačiau istorijos propagandistai įpratę išsisukti, o kai kuriuos faktus tiesiog nutylėti. Kaip tuomet, istorinių spragų užpildymo kontekste, paisoma piliečių paklusimo partizaninės valstybės reikalavimams?
Jeigu tuo metu buvo nevykdomi šiandien pripažintos to meto teisėtos valdžios įstatymai, ar tai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, net ir atgaline data? O gal tie piliečiai nieko nebežinojo apie tokią tuo metu egzistavusią oficialią valdžią?
Tiesa, buvo piliečių, kurie skaitė iš miško gaunamus laiškus, vykdė jų patarimus, o kartais artimųjų klasiokų „rūpesčiu“ atsidūrė Magadano lageriuose. Atrodytų, negalima tokių jaunuolių priskirti kolaborantams. O jeigu jie įstojo į komjaunimą – išeitų, kad yra kolaborantai.
Jeigu šiandien nebūtų įteisintas šis teisinis reguliavimas, minėtų praeities istorijų būtų galima ir nenagrinėti. Tačiau dalis Seimo narių istorinę praeitį paverčia dabarties įstatymų normomis ir nesupranta, kokias pasekmes tai gali atnešti.
Šiandien garsus patriotinis choras ir vėl nori nutarimais ar įstatymais įteisinti tai, ko istorinių įvykių realybėje nebuvo. Keistas troškimas matyti vadą ar vadovą ten, kur lėmė ne vadovai ar vadai, bet milžiniškas visuotinis tautos sąjūdis.
Bet pasirodo, kad atgaline data vis tiek reikia to vado ar valstybės vadovo, nepaisant to, jog ir istoriniai faktai, ir ano meto teisinis reguliavimas, ir konstitucinės teisės specialistų argumentai paneigia tokios, anot vieno Seimo nario „teisinės spragos” užpildymo būtinybę bei tokios pareigybės įteisinimą atgaline data.
Jau ne kartą rašyta apie 1990 m. LTSR XII šaukimo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko rinkimus, apie tai, kad pats kandidatas į šį postą neigė valstybės vadovo rinkimo būtinumą, kad Sąjūdžio rinkimų programa numatė kolektyvinio prezidento instituciją naujai pervadintoje Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje (LRAT).
Visa tai matyti posėdžių stenogramose. Kolektyvinė atsakomybė buvo padalinta tarp Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, jos Prezidiumo ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas (LPĮ) šį pareigūną traktavo kaip aukščiausią Respublikos pareigūną, bet su LPĮ aiškiai apibrėžtais įgaliojimais ir atskaitingą tiek AT, tiek ir AT Prezidiumui.
Iki 1991 m. rudens tuometiniuose šalies debatuose nekilo jokių klausimų apie valstybės vadovo pareigybės įsteigimą. Tačiau politiniai procesai visuomenėje ir tarp LRAT deputatų palaipsniui keitėsi.
Ėmė rastis vis daugiau skirtingų požiūrių, nuomonių išsiskyrimų, o LRAT pirmininkas ėmė prarasti visuomenės pasitikėjimą ir daugumos LRAT deputatų paramą.
Visokios desovietizacijos, dekagebizacijos, „Voratinkliai” („Lietuvos aide“ skelbti demaskavimai bendradarbiavus su KGB), vienašališki sprendimai atkuriant nuosavybę, klaidingi sprendimai valdant Lietuvos ūkio problemas smukdė ir LRAT, ir jos pirmininko autoritetą.
Prasidėjo rimti nesutarimai ir dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio modelio, ir dėl naujo LR Konstitucijos projekto.
Štai tada, 1991 m. rudenį iškilo III Sąjūdžio inicijuotas sumanymas rinkti prezidentą su labai plačiais įgaliojimais. O juk III Sąjūdis jau iš esmės skyrėsi nuo steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo, ir net nuo I-ojo ir II-ojo Sąjūdžio.
Sąjūdį paliko didelė dalis Lietuvos šviesuolių, pradedant Justinu Marcinkevičiumi ir Marcelijumi Martinaičiu, baigiant ir visa eile LRAT Sąjūdžio deputatų. III Sąjūdžio suvažiavime jau skambėjo šūkiai, kad reikėtų iššaudyti bent 100 tūkst. komunistų (garsioji Jurgio Okso kalba), atmesti LRAT ruošiamą „raudonąją konstituciją” ir atšaukti didelę dalį rinktų LRAT deputatų.
LRAT pirmininkas į tas kalbas nereagavo, nors tapo to Sąjūdžio garbės pirmininku. Taip gali elgtis tik tas, kuriam artima idėja apie plačių įgaliojimų prezidentą be naujos Konstitucijos.
Ir štai 1992 m. pavasaris jau buvo pašvęstas III Sąjūdžio inicijuoto referendumo realizavimui. LRAT deputatas Kęstutis Lapinskas tai apibūdino labai tiksliai: „Skubaus referendumo dėl prezidento institucijos su ypač plačiais prezidento įgaliojimais organizavimu”.
Taigi, 1992 m. gegužės 23-iąją dieną toks referendumas įvyko, tačiau tauta idėją atmetė. Šioje vietoje noriu pacituoti LRAT šimtas trisdešimt penktojo posėdžio, įvykusio 1992 m. gegužės 26 d., stenogramą.
Pradėsiu nuo Vytauto Landsbergio kalbos: „Referendumo politinis turinys – tai pasitikėjimo patikrinimas. Apie 70 proc. balsavusių piliečių parėmė Sąjūdžio koaliciją „Už demokratinę Lietuvą” ir, jeigu norite, Vytautą Landsbergį.”
Deja, V. Landsbergis jam būdingu stiliumi skaičius interpretavo sau palankia kryptimi. Jis rėmėsi tik tais žmonėmis, kurie dalyvavo referendume ir pasisakė už tokių įstatyminių pataisų priėmimą.
Tuo tarpu nedalyvavusių arba balsavusių prieš referendumą buvo apie 60 proc., bet tai netrukdė V. Landsbergiui referendumo rezultatus interpretuoti kaip savo pergalės rezultatą.
Cituoju jo kalbą toliau: „Įstatymą priimti pristigo balsų, bet piliečių nuomonė, jeigu čia būtų rinkimai, pagal Vakarų standartus būtų vertinama kaip labai reprezentatyvi, visiškai įtikinama…
Tuo tarpu procesai, vykstantys pirmiausia mūsų parlamente, suteikia destrukcijos ir grėsmės atspalvį visam šalies gyvenimui, temdo besiveržiantį gyvybingumą ir iniciatyvą…Tai galima pavadinti šliaužiančiu perversmu, kuriam stengiamasi suteikti teisėtumo iliuziją.“
Toliau jo kalboje sekė priekaištai Lietuvos demokratinei darbo partijai (LDDP), Algirdui Brazauskui, neva rengusiam suokalbį, perversmininkams, būta daug pamokymų klystantiems ar pasiklydusiems deputatams, spaudai, agitavusiai prieš referendumą ir t.t.
„Dar sykį grįžtu į mūsų parlamente vykstantį procesą, kurį galima vadinti šliaužiančiu perversmu su dideliais pavojais demokratijai ir nepriklausomybės krypčiai…, – kalbėjo LRAT pirmininkas. – Susimąstykite, dabartinės daugumos deputatai, ar turite stumti keturias Sąjūdžio frakcijas į parlamentinę rezistenciją, ar galite rizikuoti nežinomais procesais visuomenėje“.
Jis vardijo argumentus dėl Prezidento instituto įvedimo, nors ir nebuvo pastovios Konstitucijos. Būta ir nusiskundimų savo įgaliojimais (cituoju): „O Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, kaip jūs žinote, neturi jokios galios ką nors įsakyti ar nurodyti šalies mastu…Jūs turėjote paprastą testą – siūlymą pakelti Pirmininko atšaukimo kartelę iki dviejų trečdalių balsų, nes aš tokia dauguma buvau išrinktas.
Jūs galėjote turėti stabilesnį Pirmininką Lietuvos tarptautinei politikai vykdyti, bet jūs to nenorėjote… Arba sustabdom šliaužiantį perversmą ir einam garbingai į Seimo rinkimus, arba tęskite perversmą be manęs.”
Taigi, kalba buvo adresuota tiems, kurie pasisakė už parlamentinės demokratinės Respublikos Konstitucijos modelį su siaurais prezidento įgaliojimais. Visi, kurie jam nepritarė, buvo pavadinti „perversmininkais” (kadangi visa kalba vieša, skaitytojai gali peržiūrėti mano atrinktas vietas, atspindinčias problemos esmę).
Į LRAT pirmininko kalbą posėdyje atsakė akademikas deputatas Eduardas Vilkas: „Aš norėjau pirmiausia padėkoti deputatams, kad jie ištvėrė, kol Pirmininkas pylė tas pamazgėles ant mūsų galvų. Aš manau, kad vertinti referendumo rezultatus reikia visiškai ne taip.
Iš tikrųjų Pirmininkas yra atsakingas už tai, kad buvo supriešinta tauta ir buvo išleista šitiek milijonų. Padorus politikas po šito atsistatydintų. Tačiau palikim tai jo sąžinei. Tuo tarpu referendumas parodė, kad Lietuva išsigydė nuo bolševizmo ir yra padariusi labai rimtą žingsnį į Europą”.
Tiksliai situaciją apibūdino ir Aloyzas Sakalas, kalbėjęs Sąjūdžio Centro frakcijos vardu: „Bankrutavo ir trečiojo Sąjūdžio lyderių kalbėjimas tautos vardu, nepateisino lūkesčių ir pasitarimas su tauta ant M. Mažvydo bibliotekos laiptų koneveikiant tautos priešus, išaukštinant vieną asmenį, anot vieno kalbėjusio AT deputato „visame pasaulyje vadinamo prezidentu”…
O referendumo rezultatai dar kartą patvirtino žmonių pasitikėjimą Aukščiausiąja Taryba… referendumo rezultatai – tai rimtas įspėjimas AT Pirmininkui už priešpriešos politikos pasekmes.”
Verta pacituoti ir LRAT deputatą Petrą Vaitiekūną, kuris kalbėjo: „Gerbiamas pirmininke, gerbiami kolegos, aš noriu išdėstyti savo nuomonę. Gegužės 23 d. referendumas dėl autokratinio režimo įvedimo Lietuvoje, pasiūlytas ir suorganizuotas ultra dešiniųjų Lietuvos politinių jėgų, nepasiekė teigiamų rezultatų. Ir tuo atmetė bei išsklaidė daugelį mitų, kurtų, puoselėtų ir dvejus metus pirštų mūsų piliečiams.
Pirma, aktyviai brukama dviejų jėgų priešpriešos – prokomunistinių ir sąjūdininkų schema ir ideologija žlugo. Tautos supriešinimui, jos skaldymui, priešų paieškos politikai piliečiai nepritarė.
Siekdami politinio revanšo ir maskuodami savo pralaimėjimą Aukščiausiojoje Taryboje, ultra dešinieji priešpriešą bandė perkelti į visuomenę, bet jiems šio referendumo rezultatais buvo parodyta, kad skiriamoji riba eina ne tarp prokomunistų ir sąjūdininkų, bet tarp autoritarų ir demokratų.”
Aiškiau ir nepasakysi, kieno pusėje 1992 m. pavasarį buvo LRAT pirmininkas. Tada buvo laimėtas mūšis už parlamentinę demokratinę Respubliką su kai kuriais pusiau prezidentinės Respublikos bruožais.
Būtent tada LRAT pirmininkas sulaužė LPĮ, išvedė dalį jam ištikimų deputatų ir pradėjo niekur nematytą „parlamentinę rezistenciją”. Gal dėl to jis ir yra Rezistentas Nr. 1.
Taigi, kiekvienas gali dabar pamatyti kieno pusėje, autoritarų ar demokratų, tuomet buvo LRAT pirmininkas V. Landsbergis.
Ypač dabar, kai ir vėl pasaulyje aršioje kovoje grumiasi autoritarinė ir demokratinė sistemos.
Bet kažkam vis norisi „užpildyti teisines spragas” nutarimais ar įstatymais apie tuo metu neegzistavusį valstybės vadovo postą.
Kad tik kažkaip suteikti vienam žmogui niekam nereikalingą titulą.
Autorius yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras
Šiandien visame fronte dirba artilerija, aviacija, tęsiasi lokalūs mūšiai, tačiau jų intensyvumas sumenko. Galimai, tai sietina su tuo, jog orkams jų vadai Kremliuje perkėlė deadline‘ą iki kada jie turi įvykdyti iškeltas užduotis. Nauja pergalės ir gėrimo diena – birželio 22 d. Nevesime jokių istorinių paralelių, ir dabartyje užtenka pavyzdžių, kaip tokie deadline‘ai RF buvo vykdomi. Kaip ten bebūtų, gavę naują kraštinį laiką (datą), orkai kelias dienas persigrupuos, gers, kaups pajėgas ir vėl puls su nauja jėga. Kaip suprantate, šis deadline‘o perkėlimas – ne iš gero gyvenimo. Keli momentai:
Nors pasiekė taktinių laimėjimų, orkai jų dar nesugebėjo paversti operacine sėkme:
Severodonetsk ir Lysychansk gynėjai dar laikosi bei sugeba kontratakuoti Severodonetsk mieste. Kartais užmirštame tuos ilgas savaites trukusius mūšius dėl Rubizhne, o vėliau ir dėl Severodonetsk, kurių metu ukrainiečiai sugebėjo nuleisti daug kraujo orkams. Tuo pačiu veikė lanksčiai ir ribotas paramos ugnimi priemones (artileriją, minosvaidžius) sugebėjo permesti į Lysychansk, su tikslu įgalinti pėstininkus laikytis dalyje Severodonetsk.
Kelias Bakhmut – Lysychansk neperkirstas. Daug kas sako – koks skirtumas, kad kelias neperkirstas, jei agresorius vis tiek jį apšaudo. Skirtumas yra, kadangi dabar ukrainiečiai gali aprūpinimą ir vienetus link Lysychansk judinti mažesniais keliais į vakarus nuo kelio. Jei kelias būtų perkirstas ir priešas įsitvirtintų vakarinėje jo dalyje – nebeliktų ir to, o toks pasiekimas šiame sektoriuje keistų operacinį paveikslą.
Mūšis dėl Slaviansk neprasidėjo. Nepaisant gana greito Lyman kritimo ir problemų jo vakariniame flange, visgi ukrainiečiai sugebėjo stabilizuoti tikrai grėsmingai atrodžiusią padėtį. Po Lyman kritimo ir mes jau manėme, kad kelių dienų bėgyje prasidės mūšis dėl Slaviansk, tačiau ukrainiečiai vis dar neprileidžia orkų prie šio miesto.
Visos šios orkų sėkmės ir nesėkmės jiems kainavo labai brangiai. Kaip ne kartą esame minėję – ne technikos papildymas RF kariuomenėje yra pagrindinė problema. Jos jie turi daug ir visokios – nuo pakenčiamos iki katastrofiškai blogos. Kuo BTG užpildyti jie ras. Tačiau jiems bėda yra žmonės (vadai, pėstininkai, tankistai, pilotai, vairuotojai, artileristai ir kiti įvairūs specialistai). Kiekviena kariuomenė yra sudaryta iš:
motyvuotų kūrėjų;
motyvuotų vykdytojų;
nemotyvuotų vykdytojų;
„mėsos“.
Nedarėme jokio sociologinio tyrimo, bet spėtume, kad vasario 24 d. RF ginkluotose pajėgose dominavo motyvuoti vykdytojai, kurie dėl silpno karinio parengimo po rimto kontakto neretai virsdavo nemotyvuotais vykdytojais. Prie tokios prielaidos prieiname matydami visą karo eigą ir rezultatus (didelis atakų tempas, šabloniškas operacijų planavimas ir vykdymas, didelės gyvosios jėgos, technikos ir įrangos netektys, karo nusikaltimai, didelis belaisvių kiekis pirmame karo eskalacijos etape).
Taip, priešas mokosi, taip keičia savo taktiką – jo negalime nuvertinti. Tačiau orkai ir toliau žūva, o jų vietas užima rezervistai, šauktiniai ir DNR/LNR mobilizuotieji. Išvados:
Jie yra nemotyvuoti vykdytojai ir „mėsa“. Visi jie negali atstoti tų žuvusių motyvuotų kūrėjų ir motyvuotų vykdytojų
Likę kūrėjai ir motyvuoti vykdytojai nebetrykšta noru dalyvauti šlovingoje „denacifikacijos“ misijoje. Atsisako kautis ir ieško būdų pasiplauti ne tik paprasti reguliarių vienetų kontraktininkai, bet ir „elitiniai“ desantininkai.
Samdiniai taip pat nėra labai geras variantas, kadangi profesionalai jau buvo įtraukti nuo vasario 24 d., o naujai ateinantys tėra televizoriaus ir skurdaus gyvenimo aukos, kurių visa motyvacija išgaruoja patekus į pirmą artilerinį apšaudymą.
Todėl agresorius pabandys per ateinančias dienas ne tik suvežti ginkluotę, šaudmenis, degalus, bet pirmiausia sieks sulipdyti motyvuotų vykdytojų dominuojamas BTG ar KTG, kurios leistu mažam dvesiančiam Kremliaus gnomui apsimesti, kad jis nėra mažas dvesiantis gnomas
*****
Rusijos Dūma paskelbė, jog bus svarstomas projektas dėl Sovietų Sąjungos įstatymo, kuriuo pripažįstama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė, atšaukimo. Nesuklyskim, čia jokia beprotybė. Kremlius tikrina, kokia bus mūsų ir Vakarų reakcija (kol kas – jokios), o Rusijos gyventojai informuojami, kad štai jau ir atkuriama Sovietų Sąjunga. Reiktų išgirsti, kas sakoma – Putinas ir režimas tik atrodo pamišėliais, iš tikro, jie visada praneša apie savo sumanymus iš anksto.
Karas gali „sukelti precedento neturinčią bado ir kančių bangą, po savęs palikdamas socialinį ir ekonominį chaosą”, pareiškė JT vadovas Antonio Guterresas. Teigiama, jog karo padariniai atsilieps 94 šalims, kuriose gyvena apie 1,6 mlrd. žmonių, o šios šalys jau yra „smarkiai paveiktos bent vieno krizės aspekto ir nepajėgios su juo susidoroti”. 1,2 mlrd. žmonių gyvena itin pažeidžiamose zonose, priklausomose nuo pasaulio finansų, maisto, energetikos. Guterresas teigia, kad Rusijos įsiveržimo į Ukrainą pasekmės pasauliui vis sunkėja ir Rusijos (bei Baltarusijos) invazija į Ukrainą turi kuo greičiau baigtis.
Na taip, tai gal laikas sudaryti šalių koaliciją, kuri jėga užtikrins, kad karas baigtųsi? Ar ir toliau dejuosim važiuodami bėmve ir per langą žiūrėdami, kaip gatvės banditai spardo ir užgaulioja praeivius?
Kremliaus lakštingala Marija Zacharova dėl maisto krizės kaltina Vakarus. Tiksliau sankcijas Rusijai. Esą sankcijos, o ne karas, sustabdė tiekimą, todėl badauja milijonai žmonių. Rusija neva turi visas būtinas prekes (pamiršo pridurti, kad vogtas) ir gali pristatyti į reikiamas pasaulio vietas. Tik negali to padaryti dėl sankcijų. Kremlius kaltina Vakarus, neva šie sunkvežimiais gabena grūdus iš Ukrainos ir palieka ukrainiečius be maisto.
Ajajai, maskoliams staiga parūpo, kad jų žudomi ukrainiečiai mirs ne nuo kalibrų ir gradų, o iš bado. Visa ši Kremliaus retorika yra niekas kitas, kaip šantažas, siekiant vienintelio tikslo – atšaukti sankcijas mainais į grūdus. Terorizmas visame gražume.
Ukrainiečiai ginasi esamose pozicijose. Rusų okupantai per pastarąją parą nesugebėjo smogti “lemiamo smūgio” nei Iziumo, nei Popasnės, nei Severodonecko kryptimis. Vertinama, kad maskoliai nepasitiki turimais resursais ir laukia pastiprinimo.
Kremlius viešai paskelbė ketinimus dėl Zaporižės srities prijungimo. Referendumai dėl Zaporižės ir Chersono sričių skirti Rusijos visuomenės bukinimui ir muilinimui. Ir asilui aišku, kad Chersone, kur mūšiai vyksta 10 – 20 km nuo miesto centro, neįmanomas joks referendumas.
JK žiniasklaida skelbia, jog ukrainiečių ir rusų turimi šaudmenų resursai skiriasi 40 kartų. Esą dėl intensyvios ugnies, gynėjų noras kautis krenta, o kovinė dvasia svyruoja. Be to, greičiausiai Kremliaus pastangomis, platinama „patikrinta“ informacija apie dešimčių tūkstančių ukrainiečių karių žūtis nuo invazijos pradžios. Nepaisant to, Ukraina laikosi. Laukiama, kada pradės veikti lendlizas, o turimos ginkluotės skirtumas tirpti. Mums šis daugelio vakariečių, o ypač – ukrainiečių, laukimas ir tikėjimas, kad ginklai patys laimės karą, atrodo psichologiškai sekinantis veiksnys. Dar didesnis smūgis gynėjų kovinei dvasiai gali būti įsisąmoninimas, kad patys ginklai savaime karo nelaimės.
Baltarusijos Respublikos ginkluotose pajėgose vyksta karinių dalinių kovinės parengties patikrinimas kovai su konvencinio priešo diversinėmis ir žvalgybinėmis grupėmis.
Charkivo kryptimi rusai vykdo intensyvų ukrainiečių dalinių apšaudymą.
Slovjansko kryptimi priešo pastangos sutelktos į pasirengimą pulti Slovjansko ir Barvinkovės gyvenvietes.
Severodonecko kryptimi okupantai apšaudė ukrainiečių dalinius iš minosvaidžių, artilerijos ir daugkartinių raketų paleidimo įrenginių. Rusai ir toliau nesėkmingai ieško silpnų vietų Severodonecko miesto gynyboje.
Per pastarąją parą Ukrainos gynėjai Donecko ir Luhansko srityse atrėmė septynias priešo atakas, sunaikino tris tankus, dvi šarvuotas kovines mašinas ir keturis priešo transporto priemonių vienetus. Priešlėktuvinės gynybos daliniai numušė šešis bepiločius orlaivius „Orlan-10”.
Užblokavus pagrindinius Ukrainos Juodosios jūros uostus, stipriai paveiktos maisto tiekimo grandinės visame pasaulyje. Prieš invaziją Ukraina turėjo 85 mln. tonų grūdų sandėliuose, tačiau rusams dalį infrastruktūros sugriovus ir dėl okupacijos, Ukraina gali naudotis tik 60 mln. tonų sandėliavimo pajėgumais. Ukraina kaltina Rusiją pavogus apie 600 000 tonų grūdų ir dalį jų eksportavus. Vakarai kaltina Rusiją maistą ir maisto krizę naudojant kaip karo įrankį. Iš Ukrainos į pasaulį eksportuojama 42 % saulėgrąžų aliejaus, 16 % kukurūzų, 10 % miežių ir 9 % kviečių.
Nors tai mums kol kas, galbūt, atrodo, kaip su mumis neturintys nieko bendra skaičiai, tačiau nepasirengimas krizėms, jų nenumatymas, neturėjimas reikiamų įrankių ir reikiamo atkirčio nedavimas agresoriui yra tarpusavyje susiję. Maisto krizė nėra kažkoks tolimas, Afrikos šalyse vykstantis reiškinys.
Mes ir visi Vakarų valstybių piliečiai turime suvokti, jog ši maisto krizė yra iš anksto Rusijos paruošta dedamoji, ir karo ne su Ukraina, o su Vakarais dalis. Maisto grandinių tiekimo suardymas ir kylančios maisto kainos išbalansuos 1,6 mlrd. gyventojų turinčias 94 šalių ekonomikas, jas krečianti banga atsiris į Europą.
Pabėgėlių srautu, kuris gali siekti dešimtis milijonų alkanų žmonių. Europos šalys, be energetinių ir finansinių klausimų, turės ant galvos užgriuvusią dar ir šitą globalią bėdą. Milijonus žmonių gali tekti ne tik apgyvendinti, pamaitinti, bet ir spręsti naujas su tuo susijusias problemas, pavyzdžiui, medicininių paslaugų teikimo, socialinės rūpybos, kultūrinių ir religinių skirtumų išprovokuotų konfliktų.
O kur dar karas Ukrainoje.
Natūralu, kad Europa stengsis visa tai suvaldyti, ir karo bet kokia kaina sustabdymas, nuolaidžiaujant Putinui ir dovanojant jam dalį Ukrainos, atrodys vienintelė logiška išeitis.
Paradoksalu, tačiau nuolat kartodami ir manydami, kad Putinas tėra į kampą įvarytas žvėris, patys tapome Kremliaus sukurtos situacijos įkaitais. Tą sukąstais dantimis turime pripažinti ir imtis veiksmų.
Visų pirma, suvokti, kad situacija yra labai rimta. Tada pradėti planuoti, ką daryti toliau, ir kuo greičiau savo planą įgyvendinti. Kitaip mus ištiks katastrofa. Ta, kurią suplanavo Kremlius.
Aurimas Navys, Mindaugas Sėjūnas
*****
Nuotr.dailymail.co.uk
Locked N’ Loaded
Donbaso kryptis. Šiaurinis flangas
Charkiv. Be pakitimų.
Izyum. Agresorius toliau puola Dovhenke ir Dolyna ruožuose, tačiau tikslų nepasiekė. Sektoriuje pastebėti tankai T80U, kurie tikėtina priklauso 1 – mos GTA 4 – ai tankų divizijai. Jų aplink Įzyum nematėme jau senokai. Pagrindinis pastiprinimo manevriniais vienetais srautas keliauja į Severodonetsk, tačiau neatmestina, kad siekdami greitesnių rezultatų puolant Dovhenke ir Dolyna, orkai į Izyum sektorių papildomai permetė nedidelius (kuopos ar būrio dydžio) manevrinius vienetus, kurie turėtų sustiprinti agresoriaus puolimo grupes.
Lyman.
Tęsiasi sunkūs mūšiai Svyatohirsk, sunku spręsti kas čia turi persvarą. Pasirodė pranešimų, kad ukrainiečių vienetai persikėlė į kitą Severskyi Donec upės pusę ir užėmė gynybą naujame ruože. Šią informaciją reikia tikrinti, tačiau panašu, ukrainiečiai jau reaguoja į besikeičiančią situaciją. Neatmestina, kad daliniame apsupime atsidūrusios ukrainiečių pajėgos prie Pasika pasitraukė į Bohorodychne.
Rayhorodok gynyba šiuo atveju yra kritiškai svarbi. Jei agresoriui pavyktų persikelti per upę, užimti miestelį, tuomet jis ne tik priartėtų prie Slaviansk iš šiaurės rytų, bet ukrainiečių grupuotę Dolyna – Bohorodychne atkirstų nuo Slaviansk, grėstų šios grupuotės apsupimas. Tai suprasdami, ukrainiečiai aršiai ginasi, šiandien atmušė orkų atakas.
Severodonetsk.
Kautynės mieste tęsiasi. Nors agresorius turi iniciatyvą ir kontroliuoja didesnę miesto dalį, ukrainiečiai gina vakarinėje miesto dalyje įsikūrusį pramoninį rajoną. Šiandien visos agresoriaus atakos atmuštos.
Gynėjai sėkmingai atmušė agresoriaus pastangas priartėti prie Lysychansk iš pietų. Nepaisant čia permetamų rezervų atrodo, kad orkų puolimas Toshkivka ir Ustinivka ruožuose įstrigęs.
Bakhmut. Pasirodė pranešimų, kad į šį sektorių permetami orkų desantininkų BTG, stiprinamos paramos ugnimi priemonės, tačiau ir toliau agresoriui nepavyksta pasiekti savo tikslų. Net orkų propagandistai pažymi itin aršią ukrainiečių gynybą Zolote „kišenėje.“ Maža to, šiandien gynėjams geros žvalgybos, targetingo ir tikslaus artilerijos darbo dėka pavyko išmušti orkus iš jų priešakinių pozicijų Nahirne. Agresorius priverstas atsitraukti į antrines gynybos pozicijas. Orkai taip pat patyrė didelius nuostolius prie Berestove.
Centras. Orkai bandė pralaužti Avdiivka gynybos ruožą iš šiaurės, tačiau reikšmingų rezultatų nepasiekė.
Zaporizhia. Be pakitimų.
Pietų kryptis. Negalėdamas iš ukrainiečių perimti iniciatyvos, agresorius stoja į gynybą, tvirtina ir įrenginėja naujas pozicijas.
Žvelgiant bendrai, agresorius sukoncentravo pastangas užimti Severodonetsk ir pradėti mūšį dėl Slaviansk. Padėtis yra sudėtinga, ukrainiečiai ne tik netenka teritorijos, bet ir patiria nemažus nuostolius, vietomis atsiranda artilerijos sviedinių trūkumas. Tačiau reikia suprasti, kad orkams taip pat švelniai tariant ne pyragai. Taip, jie turi persvarą ugnies priemonėmis (aviacija, artilerija), nejaučia sviedinių trūkumo. Tačiau kaip ir anksčiau didžiausios jų bėdos dėl manevrinių vienetų trūkumo.
Aplink Slaviansk ir Severodonetsk yra sutelktos ir iš kitų sektorių nuolat papildomos kovingiausios ir pilniausios orkų BTG (to pasekoje orkai praranda iniciatybą Pietų kryptyje, nieko nepasiekia Zaporizhia ir Avdiivka). Visas, kas liko iš 1 GTA, 90 – osios tankų divizijos, desantininkų kaunasi Severodonetsk ir Slaviansk sektoriuose. Nors čia besikaunančias pajėgas įvardijome kaip kovingiausias ir pilniausias, tačiau tai tik palyginus su viskuo, kas liko kituose sektoriuose. Pagrindinėje puolimo ašyje taip pat kaunasi pavargusios, išretintos ir demotyvuotos pajėgos. Rusija nebeturi ko jomis pakeisti, nes:
RF rengiami „teritoriniai batalionai“ (rezevistų/kontraktnikų pagrindu apygardose formuojami vienetai) dar neparengti ir vargiai pakeis situaciją,
”demilitarizuotų“ reguliarių RF dalinių užpildymas kontraktnikais stipriai stringa.
DNR/LNR mobilizuotieji tėra patrankų mėsa,
kovinę techniką, artileriją gebančių valdyti, kovinės patirties turinčių samdinių resursas taip pat neamžinas.
Viena išeitis – masinis šauktinių naudojimas. Tačiau ar padėtį pakeis nemotyvuota ir prastai parengta karių masė, už kurios stovi jų motinos ir tėvai? Taip, dabar tėvų ir motinų judėjimas beveik nematomas. Tačiau jei į Rusiją ims plaukti išimtinai šauktinių karstai, o Kremliaus grupuočių tarpe atsiras norinčių tai išnaudoti
*****
Plačiai ir skandalingai nuskambėjo Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojo Dmitrijaus Medvedevo pareiškimas: „Aš jums sakau, aš jų nekenčiu. Jie yra niekšai ir šunsnukiai. Jie nori mirties mums, Rusijai. Ir kol būsiu gyvas, padarysiu viską, kad jų neliktų”. Tokie žodžiai esą patvirtino Kremliaus ketinimus vykdyti ukrainiečių tautos genocidą. Prieš kelias dienas Medvedevas pareiškė, kad jei Ukraina naudos amerikietiškas MLRS sistemas, Rusija smogs „sprendimų priėmimo centrams“, t.y. Ukrainos gynybos ministerijai, generaliniam štabui, Aukščiausiajai radai ir Prezidento kanceliarijai. Dar anksčiau, Medvedevas švaistėsi grasinimais dėl branduolinio ginklo panaudojimo.
Dvare visuomet turi būti visiems girdimas ir matomas klounas, kurio lūpomis išsakomi tikrieji ketinimai. Kadangi Žirinovskis apsikabinęs Kobzoną unisonu traukia ciastūškes, rūmų juokdario kepurė užmaukšlinta Medvedevui. Tačiau tai nereiškia, kad jis kalba nesąmones.
Nuo Medvedevo neatsilieka ir kiti Rusijos politikieriai: parlamento narys Aleksejus Žuravliovas pasiūlė subombarduoti Kyjivą kaip Mariupolį. „Taikos užtikrinimui”, deputatas siūlo Rusijos kariuomenei „eiti iki Lenkijos“. Kitas Rusijos parlamento narys Michailas Delyaginas pasiūlė pulti Azerbaidžano naftos pramonės objektus. Rusijos propagandistas Sergejus Michejevas paragino Kremlių pradėti karinę operaciją prieš Baltijos šalis ir sukurti sausumos koridorių į Kaliningradą (matyt, niekas Maskolijoje nebelaiko Baltarusijos atskira valstybe).
Iš vienos pusės, į ligonių kliedesius nereikėtų kreipti dėmesio. Iš kitos pusės, gerai, kad yra, kas išpasakoja Kremliaus nuotaikas ir galimus planus. Mums šie dalykai žinomi, reiktų kažkaip Briuselyje juos pateikti pietų meniu.
ES tvirtina, kad Rusija savo veiksmais blokuoja grūdus Ukrainos uostuose. Pasaulio maisto programos duomenimis, maisto krizė artimiausiu metu paveiks papildomai 50 mln. žmonių. JT Saugumo Tarybos posėdyje Europos vadovų Tarybos pirmininkas Charles Michel apkaltino Rusiją šantažuojant pasaulį maistu. Atsakydamas į tai, Rusijos nuolatinis atstovas JT Vasilijus Nebenzia apkaltino Vakarų politikus „skleidžiant melą” ir išėjo iš posėdžių salės.
Išėjo vagis, kišenėse išsinešdamas svetimą, milijonams badaujančiųjų skirtą maistą. Ir neatsirado nei vieno drąsuolio, kuris tą vagį būtų sustabdęs, iškratęs kišenes ir išpėręs subinę dilgynėmis. Nekalbant apie pagavimą už rankos vagystės metu. Ir kartuvių ešafotą karo nusikaltėliams.
Gilėja vertybinė krizė dėl užsitęsusio karo Ukrainoje. Tiek Maskva, tiek Kyjivas aptarinėja Macrono siūlymą nežeminti Rusijos ir pradėti (kažkokias) derybas (ir vėl?).
„- Nelabai suprantu Rusijos pažeminimo. Kas yra Rusija? Apie ką mes kalbame? Apie tai, kad visus šiuos aštuonerius metus jie žudė mūsų žmones?“ – viešai Paryžiaus klausia Zelenskis. „- Niekas mūsų nežemina – mus žudo. Todėl neketiname nieko žeminti, o atsakysime tuo pačiu”.
Baltarusijos kariuomenė pradėjo pratybas, ruošiantis pereiti iš taikos į karo meto padėtį. Kremlius svajoja pradėti puolimą iš Baltarusijos ir tuo apsunkinti Ukrainos gynybą. Klausimas, žinoma, ko bus verti (jeigu bus) į mėsmalę mesti baltarusių kariai, kurie dešimtmečiais nedalyvavo jokiuose kariniuose veiksmuose, neuostė parako, nematė – išskyrus bananais daužomų savo tautiečių – kraujo. Lukašenkos paradų šou išdresuota armija greičiausiai išsibėgiotų pirmomis mūšio akimirkomis.
Okupacinė Chersono srities valdžia ketina surengti regione „referendumą” tam, kad nuspręstų dėl jo „prijungimo” prie Rusijos Federacijos. Kremlius, okupavęs Luhansko sritį (jau okupuota 97 %) ir įsitvirtinęs pietuose, matyt, kažkuriam laikui sieks karo užšaldymo, derybų su Kyjivu ir Vakarais. Tačiau tai labai pavojinga situacija, nes Rusija pauzę išnaudos persigrupavimui, resursų atnaujinimui ir tolesniam karo etapui. Ukraina ir Vakarai neturi kito kelio – tik šiandieninio Kremliaus režimo sunaikinimą.
Slovjansko kryptimi priešas šturmuoja ukrainiečių pajėgas, siekdamas pagerinti taktinę padėtį.
Vykdomas įnirtingas inžinerinės įrangos apšaudymas Izium rajone.
Limano rajone rusai bandė prasiveržti Raihorodoko gyvenvietės kryptimi, tačiau nesėkmingai.
Severodonecke Ukrainos kariai sėkmingai sulaiko okupantų pajėgas, mieste tęsiasi kovos.
Miesto apylinkėse netikėtai pradingo rusų nacgvardijos (maskoliai ją vadina rosgvardija) specpajėgų “Achmat”, pavadintos Kadyrovo garbei, prievartautojai ir žmogžudžiai. Naktį 8-ni šios grupės smogikai patrulio metu „pasiklydo“ ir ryte buvo rasti negyvi.
Antracyto miesto (55 tūkst. gyventojų) kolaborantų administracijai buvo perduoti linkėjimai sprogmenų pavidalu. Vietiniai sako, kad likę gyvi kolaborantai kažkodėl prarado norą “eiti į darbą”.
Priešo personalas vis labiau demoralizuojamas. Turimais duomenimis, 106-osios ir 76-osios oro desanto divizijų dalinių kariai atsisakė dalyvauti karo veiksmuose ir iš Luhansko srities grąžinami namo į Rusiją.
Būtent taip ir ne kitaip. Maskoliai turi drebėti iš baimės galvodami, kad jiems dar teks praleisti naktį Ukrainos žemėje.
Maskva šaiposi iš Vakarų, teigdama, jog vakariečiai, pripratę prie migdolų pieno latte ir bandelių be glitimo, rudenį patirs pragarą, kai tokia bandelė bus parduodama už šaukšto eršketų ikrų vertę.
Degalų kainos ir aviacinio kuro stygius gali apriboti skrydžius, kas bus tikra tragedija „atostogas su vaizdu“ įpratusiems planuoti europiečiams.
Pigios beglitimės bandelės, raudonas vynas, atostogos su vaizdu į jūrą mainais į dovaną Putinui – krauju plūstančią Ukrainą.
Kremlius teigia, kad tokį rudenėjantį vaizdą mato Prancūzijos vadovas ir jo skystumą vertina kaip nuovargį dėl sankcijų bei ragina kuo greičiau pradėti kalbas „apie karo pabaigą“.
Psichoperantai Raudonojoje aikštėje teigia, kad Macrono parašas jau yra.
Tuo tarpu pezidentė Dalia Grybauskaitė, kalbėdama apie Macrono skambučius Putinui ir juos vertindama kaip skambučius teroristui, pabrėžia, kad mes, Vakarai, savo bailumu ir krūpčiojimu užauginome Putiną, neišmokome Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo klaidų.
Mūsų įsitikinimu, Putiną gali sustabdyti tik ultimatyvi, jėga paremta politika: Kremlius privalo nešdintis lauk iš Ukrainos. Nepaklusęs, tuojau pat sulaukti smūgių į okupacinius pajėgumus Ukrainos teritorijoje. Ne tik driskių gauja, bet ir jos vadai Kremliuje turi drebėti iš baimės dėl galimo fizinio atsako į savo planuojamus ir vykdomus nusikaltimus.
Tik tokiu būdu galime sumažinti Rusijos agresijos nuostolius pasauliui. Kiekviena pradelsta diena, kiekviena pradelsta valanda Putinui ir jo sėbrams kelia juoką ir padrąsina juos judėti dar didesnių žudynių ir prievartos link.
******
Foto: dvyliktokės išleistuvės Charkive.
Vokietijos vyriausybė paskelbė, jog imsis visų priemonių, kad šalies apginklavimui būtų skirta papildomai 100 mlrd. eurų. Ši suma papildys ir taip rekordinį šių metų gynybos biudžetą – 50,4 mlrd. eurų ir bus išleista per ateinančius penkerius metus. Vokietijos militarizavimas labai svarbus visai Europai. Šalies ekspertai pagaliau pripažino, kad Vokietija neturi nė vienos kovai parengtos brigados ir nėra pasiruošusi kariniams veiksmams.
Keisčiausia tai, jog karo su Ukraina kontekste, šis faktas beveik arba visai neaptarinėjamas. Spėjama, jog žiniasklaida jau „pavargo“ nuo neįvykdytų pažaduko Scholz pareiškimų dėl ginklų tiekimo Ukrainai. Kitaip tariant, Vokietijos valdžios pareiškimais nebetikima.
V. Zelenskis pareiškė, kad Ukrainai nepriimtini Vakarų planai dėl karo su Rusija nutraukimo. Ukrainos prezidentas atmeta bet kokius primestus „taikos planus“, kurie kuriami be Ukrainos dalyvavimo. Zelenskis pastebi, jog norima Ukrainą stumtelėti link nuolaidų, tam tikrų kompromisų, neatsiklausiant pačios Ukrainos.
Prezidentas teigia, jog neturi jokių taikos planų, o derybos su Rusija nuliniame lygyje. Vienintelė derybų sąlyga – pergalė arba Rusijos kariuomenės atitraukimas į vasario 23-sios pozicijas.
Teisinga ir kieta pozicija tiek Rusijos, tiek Vakarų atžvilgiu.
Dėl teroristinės Rusija veiksmų šiais metais pasaulyje gali smarkiai kilti maisto kainos, didėti badaujančiųjų. Maisto krizę Kremlius išnaudoja, kaip šantažo įrankį: bando pasipelnyti iš grūdų grobstymo, parduodamas pavogtus kviečius sausros kamuojamoms Afrikos šalims; ragina nutraukti sankcijas.
Tokia situacija apsunkina Vakarų sankcijų taikymą Kremliui. Šiuo metu dėl sausros badauja apie 17 mln. žmonių Somalyje, Etiopijoje ir Kenijoje. Afrikos šalims visiškai tas pats iš kur pirkti grūdus, todėl jos nedvejodamos pirks juos iš Rusijos.
Rusija ir Ukraina kasmet tiekdavo apie 40 proc. Afrikai reikalingų kviečių.
Putinas nurodė išmokėti 81 500 JAV dolerių išmokas kiekvienai Ukrainoje ir Sirijoje žuvusio Rusijos nacionalinės gvardijos kario šeimai.
ES komisaras Thierry Bretonas pareiškė, kad ES parengė planą, kaip atsisakyti rusiškų dujų. ES per metus iš Rusijos importuoja 155 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų. Briuselis ketina 50 mlrd. kubinių metrų importuoti iš Jungtinių Valstijų arba/ir Kataro. ES komisaras pažymėjo, kad dujų išteklius Kremlius naudoja Europos skaldymui.
Pats sudėtingiausias metas Rytų Ukrainos fronte. Lysičiansko ir Zaporižės rajonuose esančias kariuomenės pozicijas, keldamas karių kovinę dvasią, aplankė prezidentas Zelenskis. Šiomis dienomis spręsis vadinamosios Severodonecko kišenės likimas. Okupantai, sukoncentravę dideles pajėgas Popasnos kryptyje, stumiasi į šiaurę. Iziumo kryptyje didelės rusų pajėgos braunasi link Slovjansko. Masine artilerijos ugnimi apšaudomas Severodoneckas. Baiminamasi, jog jei Popasnos grupuotė atkirs Severodonecką ir Lysičianską, didžiulėms ukrainiečių pajėgoms iškils Mariupolio pavojus.
Priešas taip pat telkia pajėgas puolimui Zaporižės kryptimi. Ši rusų okupantų sėkmė sąlygota vėluojančiu ginklų tiekimu. Arestovičius pastebi, jog svarstymai ir abejonės, įveliančios vakarų partnerius į diskusijas dėl ginkluotės tiekimo, silpnina Ukrainos galimybę gintis ir pereiti į puolimą. Zelenskis pabrėžia, jog šiuo metu reikia mažiau kalbėti apie ginklų tiekimą, o ginklus tiesiog tiekti.
Būtent. „Like“ rinkimas, skambūs, miniai patinkantys šūkiai politikams kur kas svarbiau, nei jų šalių geležys, pristatyti Ukrainos kariams. Deja, šis pigių politinių blizgučių ir skudurų turgus šiandien turi daugiau įtakos nei gyvybiškai svarbūs strateginiai ėjimai.
Baltarusijoje kuriama pietų operatyvinė vadovybė, numatoma padidinti Baltarusijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų skaičių iki 80 tūkst. karių.
Donecko kryptimi tęsiasi rusų artilerijos apšaudymas, oro smūgiai iš lėktuvų ir sraigtasparnių. Pagrindinės okupantų pastangos sutelktos į Severodonecko ir Bachmuto kryptis. Rusai toliau šturmuoja Severodonecko miestą, kovos tęsiasi. Ukrainos kariai daro priešui didelius nuostolius.
Ukrainos kovos sraigtasparniai smogė priešo pajėgoms Chersono srityje, o karo lėktuvai – amunicijos sandėliams Mykolaivo srityje. Priešas neteko daugiau kaip 20 žmonių ir iki 10 vienetų karinės technikos.
Rusijos karo laivai atsitraukė 100 km nuo Ukrainos pakrančių. Štai ką reiškia vien tikimybė gaut „Harpūnu“ į pasturgalį.
