Ar jau privalomas dalyvavimas LGBT Puikybės paraduose?
Vakar vienas mano bičiulis viešai pasidžiaugė, kad štai kokia laisvė ir tolerancija Lietuvoje – kas nori eina į LGBT paradą, o kas nenori neina, ir niekas dėl to nieko nesmerkia.
Viename komentare buvo labai taikliai pastebėta, kad pats faktas, jog tuo džiaugiamasi, verčia suklusti.
Tuo tarpu Ignitis savo įrašu ir nuotrauka pateikia įrodymą, kad dalyvavimas LGBT paraduose jau privalomas!
Kaip tai privalomas? – daug kas paprieštaraus man, nes juk niekas varu nevarė. Ogi štai taip.
Įmonės personalo skyrius paskelbia, kad Ignitis darbuotojai kviečiami dalyvauti parade. Reikia ne kelių darbuotojų bet nemažos grupės. Taigi darbuotojų pradedama klausinėti asmeniškai, ar jie ketina dalyvauti parade. Dabar pagalvokite esąs darbuotojo, kuris nenori dalyvauti, vietoje ir pamėginkite įsijausti į jo padėtį.. Jūs turite du pasirinkimus:
Pameluoti, kad tarkim, privalote išvykti iš Vilniaus, ir po to visą gyvenimą nekęsti savęs už savo bailumą;
Pasakyti, kad nedalyvausite, nes nepritariate tokiems paradams ir LGBT ideologijai. Tada greičiausiai sulauksite kito klausimo su grėsminga potekste – tai gal jūs koks nors homofobas, gal jums mieliau eiti į renginius su kokiu nors nepraustaburniu homofobu Petru ir t. t?
Potekstė pažįstame iš sovietmečio: ,,drauge, nenorite prisijungti prie mūsų – tai gal esate su mūsų priešais?“ Ir tai ne viskas – jūs tiesiog savo šeštuoju jausmu pajusite, kad po šio akibrokšto gavote riebų minusą, kuris tikrai bus įvertintas ateityje priimant sprendimus dėl jūsų atlyginimo, galimo paaukštinimo ar atleidimo su „vilko“ bilietu (jeigu nežinote, kas tai yra, paklauskite sovietinių laikų disidentų), kai teks ,,optimizuoti“ organizaciją.
Tai dabar atsakykite – ar tikrai dalyvavimas LGBT Puikybės paraduose vis dar neprivalomas?!
Ai, sakysite, tai čia juk gal vos kelios organizacijos, kurios komunistiniu stiliumi demonstruoja savo ištikimybę sugrįžusiai neokomunizmo ideologijai. Esate tuo tikri? Argi nežinote, kad diktatūrinė komunistinė ideologija nepakenčia jai nelojalių ir greitai visos organizacijos bus spaudžiamos demonstruoti tokį lojalumą?
O kaip su žodžio laisve? Nepritariate neokomunistinei LGBT ideologijai ir Puikybės paradams, bet viešai apie tai nekalbate? Juk tokių yra dauguma. Ir kodėl tylite, jeigu tikrai jaučiatės esąs laisvas? Ar vis dėlto širdyje nuogąstaujate, kad dėl to susilauksite neigiamo dėmesio savo darbe? O gal nuogąstaujate, kad kai ieškosite naujo darbo, darbdavys patikrins jūsų Facebuko profilį, ras jūsų įrašą apie tai ir nedelsdamas atmes jūsų CV jo net neskaitęs, o jūs net nežinosite, kodėl jūsų nepriima į darbą?
Na ką gi, tylėkite. Kol kas turime tik švelnųjį spaudimą. Dar santykinai saugiai patylėkime, kol sulauksime ir kriminalinio persekiojimo ČIA
Vėliau tylėti jau nepakaks. Bus pareikalauta ne tik ,,savanoriškai privalomai“ dalyvauti neokomunistiniuose paraduose, bet ir garsiai patvirtinti savo ištikimybę neokomunistams, kaip buvo išprievartautas padaryti šis futbolininkas iš Senegalo futbolininkas iš Senegalo.
O kas laukia mūsų vaikų? Juk šeimai faktiškai prilyginamos civilinės sąjungos įteisinimas galutinai atvers kelią visiškai legaliai, o greitai ir privalomai, mūsų vaikų homoseksualizacijai švietimo įstaigose. Jos poveikį iškalbingai patvirtina tokį ,,švietimą“ gavusio JK jaunimo apklausos rezultatai.
„Ignitis” skatina/verčia darbuotojus pritarti LGBT ideologijai
O ką jūs sakysite apie tai vaikams namie? Jeigu prieštarausite mokykloje vykdomam jų ,,švietimui“. ar nerizikuosite, kad vaikui apie tai prabilus mokytojams ar bendramoksliams, bus suabejota dėl jūsų tinkamumo tėvystei ir motinystei?
Tai yra tikra vergija. Kūno vergija nėra baisi, nes žmogus visada gali išlikti laisvas dvasioje. Daug baisesnė yra vergija, kuri prievartauja mūsų savastį – esame verčiami pripažinti tai, kuo netikime, su kuo nesutinkame.
Sovietinių laikų įsitikinimų vergija yra niekai palyginnti su neokomunistine vergija. Anksčiau mums tik reikėjo neprieštarauti, kad gal kažkada bus sukurta komunistinė visuomenė, kurioje visi duos pagal galimybes, o gaus pagal poreikius. Supratome, kad tai yra utopija, bet negi problema pasvajoti apie tokią patrauklią utopiją?
Neokomunistinė vergija prievartauja mūsų sąžinę ir sveiką protą, nes verčia pripažinti realybei ir mokslui akivaizdžiai prieštaraujančius dalykus apie 72 lytis, apie fiziologinius ir psichologinius asmens tapatumo sutrikimus, kurie neva nėra sutrikimai. Tokiai prievartai galime nusilenkti tik atsisakydami savarankiškai mąstyti ir išsižadėdami giliausio savosios savasties branduolio. Kas mūsų laukia po to?
Ogi depresija, vis daugiau alkoholio, narkotikų ir daržovės būsena, nes žmogus, kuris sutinka savanoriškai sulaužyti savo moralinį ir psichologinį stuburą, dvasiškai nužudo save, tampa vaikščiojančiu lavonu. Tikru gyvuoju numirėliu, kuris širdies gilumoje, dėl dėl patirto dvasinio išprievartavimo, nešiojasi nepakeliamą vidinį skausmą, ir trokšta, kad kuo greičiau baigtųsi ir jo apgailėtina kūniška egzistencija.
Tai ar sutiksime tapti gyvais vaikščiojančiais lavonais? Ar liksime Žmonėmis, kad ir kiek daug tai mums kainuotų?
Norime išlikti?
Tada nėra kito pasirinkimo – tik netylėti, tik priešintis nepaisant visų dėl to kylančių grėsmių jaukiam asmeninio gyvenimo saugumui ir gerovei. Tik nesipriešinkime taip idiotiškai, kaip p. Petras ir Co, nediskredituokime savęs eidami į oboliauti kartu su galimai proKremliniais veikėjais, atraskime išmintingą, tikslų ir atsparų diskreditavimui politinį veikimą.
Pabrėžiu – politinį, nes visuomeninio pasipriešinimo šiam neokomunistiniam marui galimybės jau išsemtos. O tokius igničius įtaukime į juodąjį darbdavių sąrašą ir patarkime tai padaryti kitiems. Kirskime amoraliam, keliaklupsčiaujančiam prieš ideologinį diktatą verslui per skaudžiausią vietą – pinigus.
Mūsų galaktikoje gali būti aukštesnio evoliucijos lygmens civilizacijų, galinčių įtakoti mūsų gyvenimą, o žmonės Žemėje ilgainiui išnyks ir jiems teks plisti į kitas planetas.
Žmonėms visada rūpėjo, ar esame vieninteliai Visatoje, ar esame išskirtiniai Dievo ar biologijos kūriniai. Nuo 1961 m. astrobiologai ir astronomai, ieškantys nežemiškųjų civilizacijų, naudojo Dreiko lygtį, spėliodami apie galimą technologiškai pažangių civilizacijų skaičių Paukščių Tako galaktikoje. Astronomas Frankas Dreikas (Frank Drake) pasiūlė formulę apskaičiuoti galimų Paukščių Tako civilizacijų, galinčių susisiekti su mumis, skaičiui. Pasak Dreiko, šis skaičius yra: N = R* . fp. ne . fl . fi . fc . L,
čia R* yra skaičius žvaigždžių, kurios kasmet gimsta mūsų galaktikoje ir išlieka pakankamai ilgai, kad vystytųsi gyvybė; fp yra dalis žvaigždžių, kurios turi planetas; ne yra skaičius planetų, esančių tinkamoje gyvybei zonoje; fl yra planetų, kuriose vystosi gyvybė, dalis; fi yra skaičius planetų, kuriose vystosi protinga gyvybė; fc yra skaičius planetų, kuriose protingos būtybės sukūrė technologijas, leidžiančias joms bendrauti su kitais pasauliais; L yra protingos ir komunikabilios civilizacijos gyvenimo trukmė. Taikydamas šią formulę, Dreikas padarė išvadą, kad mūsų galaktikoje gali būti bent tuzinas civilizacijų, galinčių mus stebėti ir įtakoti mūsų gyvenimą. Jos gali būti aukštesnio evoliucijos lygmens, be mums pažįstamos medžiagos, tik juslios energijos telkiniai.
Tačiau Dreiko lygtis spekuliatyvi, nes daugelis skaičių nežinomi. Blogas žinias nežemiškųjų civilizacijų entuziastams atnešė naujas tyrimas, paskelbtas JK Karališkosios astronomijos draugijos mėnesiniuose pranešimuose. Jis dar sumažina Dreiko skaičių N. Nagrinėdami fotosintezei reikalingas sąlygas, autoriai mano, kad gyvybei tinkamos biosferos gali būti retesnės, nei manėme.
Yra žinoma, kokių sąlygų reikia biocheminiam procesui, leidžiančiam gyvybę Žemėje ir deguonies fotosintezę. Veikiant Saulės šviesai augalai organines medžiagas sintetina iš anglies dioksido ir vandens, o kaip šalutinį produktą į aplinką išskiria deguonį.
Autoriai spėja, kad fotosintezė yra įprasta visoje galaktikoje dėl žvaigždžių spinduliuotės gausos ir proceso paprastumo. Jie siekė išsiaiškinti, ar kurios nors žinomos egzoplanetos turi pakankamai fotosintetiškai aktyvios žvaigždės spinduliuotės, kurios bangos ilgis yra tarp 400 ir 700 nanometrų ir kuri galėtų būti tinkama gyvybei palaikyti. Išanalizavę, kiek šios spinduliuotės egzoplanetos gauna iš savo žvaigždžių, tyrėjai įvertino, kurios iš jų gauna pakankamai žvaigždžių energijos, kad į Žemę panaši biosfera būtų užpildyta fotosintetinančių augalų.
Pasirodo, Paukščių Take nekilnojamojo turto mažai. Gausu tik deimantų, kuriais virsta baltosios nykštukės – užgesusios žvaigždės. Jos yra didžiausi deimantai Visatoje. Žvaigždės, skleidžiančios pusę Saulės šviesos ir šilumos, nesuteikia pakankamai energijos, kad atsirastų turtinga biosfera. Raudonosios nykštukės, kurios yra mažos ir skleidžia trečdalį Saulės energijos, yra dar blogesnės. Jos išvis negali aprūpinti fotosintezei reikalingos energijos.Šis tyrimas apriboja sudėtingos gyvybės parametrų erdvę, todėl atrodo, kad į Žemę panašios biosferos nėra plačiai paplitę. Labai didelės žvaigždės gamina pakankamai šviesos fotosintezei. Tačiau jos greitai išnaudoja kurą ir sprogsta, nespėjus jų planetose išsivystyti sudėtingai gyvybei.
Tai nereiškia, kad esame vieni Visatoje. Nors gyvybei tinkamų planetų skaičius yra mažesnis nei manyta, vis tiek jų gali būti daug. Autoriai mini „Kepler-442b“ planetą, kuri gauna pakankamai žvaigždės spinduliuotės, kad išlaikytų panašią į Žemės biosferą. Tyrimas patvirtina idėją, kad tokios planetos kaip Žemė, turinčios tinkamą gyvybės evoliucijos derinį, yra retos kosmose. Saugokime ją!
Niokodami Žemę žmonės pavers ją netinkama gyvenimui. Ribojami lėtos biologinės evoliucijos žmonės negalės varžytis su sparčiai kuriamu dirbtiniu intelektu (DI). DI pasieks tokį gebėjimų lygį, kad robotai taps panašūs į DI gyvūnus, t. y. taps DIvūnais. DIvūnai galbūt taps žmonijos dalimi. Jie išsaugos evoliucijos mums suteiktus protinius gabumus ir įveiks biologinės evoliucijos trūkumus. DIvūnai (apie juos rašiau knygoje „Pažinimo šaknys ir vaisiai“) taps daugiaplanetinės būtybės, atsparios atšiaurioms kosmoso sąlygoms.
Iki 2100 metų žmonių rasė tikriausiai bus kitose planetose, save replikuojantys robotai kurs gyvenvietes Marse ir kitose planetose, kas mineralus, branduolių sintezės reaktoriai neš į jas raketas. Tačiau kitų žvaigždžių planetas žmonės ar DIvūnai galėtų pasiekti tik skrisdami greičiau už šviesą. Šiuo metu tai galima tik mokslinėje fantastikoje.
Tačiau privalome skatinti kiekvieną žmogų mokytis ir tobulėti, kad biologinė žmonija Žemėje išliktų kuo ilgiau, kad Putleriai negrasintų sunaikinti mūsų civilizaciją. O kitų civilizacijų paieška tęsis. Gal jos seniai veikia mūsų gyvenimą, tik mes jų neatpažįstame. Fizikos dėsniai tai leidžia.
Kur į Lietuvą atvykę turistai lankosi dienos metu, kaip keliauja, kiek laiko vieši konkrečioje vietoje? Šiuos valstybei ir turizmo veikla užsiimančiam verslui itin aktualius duomenis nuo šiol bus galima sužinoti naujame turistų mobilumo žemėlapyje internete. Ši inovacija turėtų įnešti reikšmingų pokyčių Lietuvos turizmo sektoriuje, padės gerinti paslaugas turistams, o verslui atrasti naujų klientų ir pajamų šaltinių.
Lietuvos turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ pristato naujovę – pilotinį turistų judumo stebėsenos projektą. Remiantis nuasmenintais mobiliojo ryšio duomenimis, nuo šiol taps kur kas paprasčiau įvertinti užsienio turistų kelionių Lietuvoje duomenis.
„Kuriame unikalų modelį, kuris leis verslui plėstis ir dirbti tose vietose, kur lankosi užsienio turistai. Tikimės, kad sukurta pažangesnė sistema ir gauti rezultatai bus sėkmingai panaudojami gerinant užsienio turistų patirtį viešint mūsų šalyje. Taip pat paskatins investicijas į naujas paslaugas, prisidės prie turizmo infrastruktūros gerinimo“, – sakė ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė.
Išsamūs turistų keliavimo duomenys bus pateikiami interaktyviame žemėlapyje, kuriuo naudotis nereikia specialių programų ar žinių. Žemėlapis padės veiksmingai stebėti užsienio turistų judėjimo šalyje tendencijas ir elgseną.
Pasak agentūros „Keliauk Lietuvoje“ laikinosios vadovės Olgos Gončarovos, naujieji duomenys padės verslininkams prognozuoti turistų srautus, identifikuoti vietoves, kuriose galima dažniau sutikti turistų. Tokia informacija aktuali ir savivaldybėms, turistų aptarnavimo įstaigoms, nes bus galima operatyviai sužinoti ne tik informaciją apie turistų srautus, bet ir iš kokių šalių žmonės dažniausiai atvyksta į konkrečią vietą ir tam geriau pasiruošti.
Žemėlapis veiks remiantis mobiliojo ryšio operatoriaus „Tele2“ aptarnautų užsienio turistų keliavimo po Lietuvą duomenimis. Pasak „Tele2“ duomenų mokslininko ir projektų vadovo Gedimino Jankausko, mobiliojo ryšio telefonai nuolatos keičiasi informacija su arčiausiai esančiais ryšio bokštais, tad, įvertinus informaciją, galima gana tiksliai apskaičiuoti, kiek žmonių jungiasi prie bokštų konkrečioje vietoje.
Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.
Turizmo potencialas neišnaudotas
Projekto techninį įgyvendinimą užtikrinusios įmonės „Positin“ vadovas Mantas Butrimavičius teigia, jog iki šiol mūsų šalyje bendros užsienio turistų skaičiavimo ar stebėsenos sistemos nebuvo sukurta, o mobiliojo ryšio operatoriai gali pateikti gana tikslius duomenis. Pasak jo, duomenys rodo, jog didžioji dalis šių asmenų keliauja pagrindiniais šalies keliais ir retai aplanko net šalia jų esančius objektus. Taigi, turizmas kol kas nepanaudojo potencialo, nukreipdamas šiuos tranzitinių lankytojų srautus į gretimą turizmo infrastruktūrą, tačiau ateityje aiškesnės nuorodos ir kelio ženklai, lauko reklama, maitinimo, apgyvendinimo, apsipirkimo ir pramogų įmonės gali imtis tikslingų pokyčių ir situaciją pagerinti. Jo teigimu, mobilūs duomenys leidžia surinkti turistų statistiką tose Lietuvos vietose, kuriose nėra galimybės taikyti tradicinius metodus.
„Renkamės inovacijomis grįstą kelią ir tikime jo nauda. Jau netrukus galėsime pristatyti mūsų šalyje vyraujančias tendencijas“, – įsitikinusi O. Gončarova.
Susipažinti su naujuoju mobiliųjų duomenų žemėlapiu ir išbandyti naująjį įrankį galima čia.
Daugiau informacijos: Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Ryšių su visuomene skyrius El. p. info@eimin.lt
Monika Mazaliauskaitė, „Keliauk Lietuvoje“ komunikacijos projektų vadovė Tel. +370 615 17 802, el. p. monika@lithuania.travel
Rusijos karo technika sunaikinta kelyje netoli Kutuzivkos kaimo Charkovo srityje, Ukrainai išvarius Putino pajėgas iš miesto (dailymail.co.uk)
Atėjo metas kalbėtis ne apie Trečiojo pasaulinio karo tikimybę, o spręsti, kaip tam užkirsti kelią, trimituoja Kremlius. Rusija siekia atstatyti pusiausvyrą pasaulyje ir apginti savo nacionalinius interesus, tačiau tam neva būtina sėsti prie stalo ir išspręsti reikalus. Kaip reikalai sprendžiami rusišku būdu mes matome Ukrainoje – Bučoje ir Mariupolyje, Borodiankoje ir Severodonecke. Blogiausia, kad visais šitais rusiškos taikos kliedesiais persisunkę didieji taikytojai Europos valstybių sostinėse.
Rusijos URM’as teigia, kad JAV susirūpino dėl savo įvaizdžio, nes visas pasaulis žino, kad “Pentagonas dalyvavo Kyjive kuriant ir bandant biologinius ginklus su žmonėmis”. Esą dabar, pagal sociologinius Zacharovos duomenis, kas trečias amerikietis tiki, jog Pentagonas Ukrainoje kūrė bakteriologinį ginklą. Slaptą!
Uch – stipriai. Bet iš esmės, Kremliuje akivaizdi žanro krizė. Tai kliedima, kad Trečiasis pasaulinis jau prasidėjo, tai neapsisprendžiama, kodėl pradėtas karas su Ukraina: siekiant ją denacifikuoti ar sunaikinti bakteriologinį JAV ginklą. Anksčiau teigta, kad Ukrainos laboratorijose buvo sukonstruoti rusus naikinantys mirtinomis ligomis užkrėsti paukščiai, dabar – eksperimentai su žmonėmis. Na, c’mon, gal kokią fantaziją apie invazinę žaliųjų varlių rūšį?
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka vakar žurnalistams pareiškė, kad Rusijos vadovybė nenori užgrobti ir pavergti Ukrainos. Esą Rusija ginasi nuo užpuolimo, o puolama ne tik Rusija, bet ir Baltarusija.
Paklaustas, ar Ukraina turi atiduoti dalį savo teritorijos, kad būtų pasiekta taika, JAV prezidentas Joe Bidenas atsakė: „Taikos siekis yra labai svarbus. <…> Nesiruošiu jiems nurodinėti, ką jie turėtų ir ko neturėtų daryti”.
Ukraina suteikė pilietybę Aleksandrui Nevzorovui ir jo žmonai Lidijai. Faktą ukrainiečiai priėmė prieštaringai. Daugelis jūsų prisimena Nevzorovo reportažus Sausio 13-osios įvykių dienomis, kuomet jis kūrė antilietuviškus karinius reportažėlius. Nevzorovas dirbo Kremliui.
Panaši ir Pirmojo Rusijos kanalo propagandistės Marijos Ovsianikovos istorija, kuomet moteris tiesioginiame eteryje išstojo prieš karą. Po incidento katučių plojo dauguma ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų Europoje, o buvusi propagandistė (greičiausiai FSB agentė) gavo darbą Die Welt. Pastaruoju metu Ovsianikova malasi po Ukrainą, pasisako prieš „rusofobiją“, prieš „kolektyvinę rusų atsakomybę“ dėl karo Ukrainoje ir ragina nutraukti Rusijai sankcijas. Akivaizdu, kad jai yra skirta užduotis ir ji ją vykdo nepriekaištingai.
Buvusiųjų nebūna, mielieji.
Be esminių pakitimų. Peskovas pareiškė, kad “ypatinga karinė operacija” bus tęsiama tol, kol bus pasiekti iškelti tikslai.
Ukrainos kariuomenės vadovybė teigia, kad Rusijos daliniai stiprinami Slovjansko prieigose, ruošiantis atnaujinti puolimą prieš šį miestą, o prie sienos su Baltarusija Voluinės srityje sutelkta Baltarusijos karinių transporto priemonių kolona.
Deja, bet faktai rodo viena – Rusija kariauja iš esmės su visu Vakarų pasauliu Ukrainiečių karių rankomis ir nors galime teigti, kad pagrindinių operacinių tikslų nepasiekė, bet užgrobusi penktadalį Ukrainos teritorijos, nesiruošia sustoti.
Rytuose situacija įtempta. Tęsiasi įnirtingi mūšiai Severodonecke. Miesto vadovai teigia, jog atkovota 20 % miesto. Į mūšius dėl Severodonecko permestas tarptautinis kovotojų dalinys.
Tęsiasi apšaudymai artilerija ir aviacija palei visą fronto liniją.
Pagrindinės Rusijos driskių pastangos sutelktos į Severodonecko ir Bachmuto rajonus.
Limano apylinkėse okupantai bando perimti kairiojo Severskio Doneco upės kranto kontrolę.
Pietuose per pastarąją parą situacija išliko sąlyginai rami. Ukrainiečiai kaupiasi tolimesniam puolimui, tuo tarpu rusai laižosi žaizdas ir rengiasi kontrpuolimui.
Pasaulio maisto programos vadovybė pareiškė, kad dėl karo Ukrainoje Rytų Afrikoje susiduriama su blogiausia maisto saugumo situacija: net 82 mln. žmonių yra „labai alkani”. Pažymima, kad karas Ukrainoje sukėlė didžiules problemas šalims, kurios kare nedalyvauja.
Tuo tarpu Putinas teigia, kad grūdų eksportas iš Ukrainos galimas „be problemų”.
” – Nėra jokių problemų eksportuoti grūdus iš Ukrainos”, – pareiškė diktatorius, teigdamas, kad tai galima daryti per Ukrainos uostus, kitus Rusijos (!) kontroliuojamus uostus ar net per Vidurio Europą. Putinas pažymėjo, kad Ukrainos grūdai gali būti eksportuojami per Baltarusiją.
Ir čia, mums regis, mes be reikalo nuvertinom ir nuvertinam režimą ir Putiną. Kaip priešą. Kiek mes besityčiotumėm ir bedurnindumėm kremlinus, pamąstykim, kaip jie sumaniai veikia.
Maža to, kad Kremlius sukaupė grūdų bei naftos atsargas ir 650 mlrd. $, besiruošdamas invazijai, pasaulio (ne tik Vakarų) šantažui išnaudoja savo pačių sukurtą maisto trūkumą.
Putinas aiškiai sako, kad panaikinus sankcijas, per užgrobtus Ukrainos uostus ir Baltarusiją duos grūdų: jūs gi (Vakarai) nenorit būti atsakingi už iš bado mirštančius žmones, juk tai – aiškiai jūsų kaltė!
Rusija (ir Ukraina) – ne tik didžioji naftos ir dujų, bet ir grūdų tiekėja pasaulyje. Ir štai šiuos ekonominius svertus Kremlius dabar išnaudoja. Putinui nusispjaut, jei iš bado mirs milijonai žmonių, nusispjaut, kai Europą purtys (purto) energetinė krizė. Putinui visa tai yra jo pergalės vaisiai. Taip pat, kaip ir milijonai migrantų, keliančių ekonomines problemas visai ES.
Kremliaus strategai visam tam ilgai ir kruopščiai ruošėsi, o dabar maigo visus paruoštus svertus.
Ar mes turime kaip ir kuo jiems atsakyti?
Aurimas Navys, Mindaugas Sėjūnas
Norvegiškos haubicos jau Ukrainoje
*****
Locked N’ Loaded
Strateginis dėmuo
Rusija:
Geopolitinė izoliacija ir sankcijos per 100 atviros agresijos dienų nuosekliai didėjo. Kinija ir Indija nors ir nepasmerkė Kremliaus veiksmų, tačiau ir nepuolė užtarti agresoriaus. Rusija ir toliau lieka be sąjungininkų (Baltarusijos gubernija nesiskaito). Maža to, Rusijai nepavyko branduoliniu ir energetiniu šantažu eliminuoti ar bent sumažinti Vakarų paramos Ukrainai. Svarbu pasakyti, kad šioje situacijoje agresorius ieškojo išeities ir ją rado. Grūdų išvežimo trikdymas (grasinant nelegalių migrantų plūstelėjimu į Europą) ir senos „kremlinofilų“ šaikos aktyvavimas Vakaruose – tandemas, kuris agresoriui dar leidžia laikytis geopolitiniame vandenyne iškišus galvą virš stipriai banguojančio vandens.
Nepasiektas nei vienas Kremliaus keltas strateginis tikslas. Atvirkščiai – V. Zelenskio vadovaujama politinė ir karinė valdžia vis dar tvirta, Ukrainai realu sulaukti perspektyvos kelyje į ES, o Ukrainos kariuomenė toliau kaunasi.
Rusijoje daugėja balsų nepritariančių Kremliaus veiksmams, nors jų kiekis dar nėra reikšmingas. Eskalacijos pradžioje buvę nežymūs protestai įgavo pogrindinio nepritarimo formas. Aiškiausiai jie pasireiškė padeginėjant karinius komisariatus bei slapstantis nuo kariuomenės. Savo indėlį įneša ir atskirų Rusijos popkultūros atstovų, aktorių ir kitų žinomų žmonių pozicija nepritariant agresijai. Šiame fone kova dėl valdžios Kremliuje dar neįgavo aštriausių formų, tačiau vis daugėjant pranešimų apie V. Putino mirtiną ligą, ši kova neabejotinai aštrės. Labai tikėtina, kad šioje kovoje bus panaudotos tiek agresija nepatenkintos gyventojų masės, tiek nuomonės formuotojai.
Ukraina:
Ukraina į neregėtas aukštumas iškėlė savo autoritetą tarptautinėje arenoje. Vakarų visuomenės yra Ukrainos pusėje ir spaudžia savo politikus ją remti (Vokietijos pavyzdys). Kartu su finansine parama, Ukrainą pasiekia tokia ginkluotė, apie kurios perdavimą prieš 100 dienų buvo sunku svajoti. Ukraina sumaniai išnaudoja savo strateginės komunikacijos pajėgumus kuo greitesnei paramai gauti, tačiau jaučiasi užsižaidimas ir Vakarų tolerancijos ribos nebejautimas (Arestovičiaus įsivaizdavimas, kad jo keiksmai tiesioginiame eteryje nulėmė HIMARS‘ų siuntimą Ukrainai).
Ukraina pasiekė visus strateginius tikslus ir su Vakarų pagalba linkusi tai išsaugoti. Išlaikiusi suverenitetą, vadovybę ir kovojančias ginkluotąsias pajėgas, ji toliau žengia Europinės integracijos link. Maža to, pradiniame etape atrodė, kad Ukrainos politinė vadovybė būtų linkusi atsisakyti narystės NATO perspektyvos, tačiau pasiekusi karinių laimėjimų mūšio lauke ir turėdama Vakarų paramą, šią opciją vertina nebe taip vienareikšmiškai.
Ukraina kartas nuo karto panyra į vidines rietenas ir kaltų ieškojimus (TerOboronos vado atleidimas; grasinimas išsiaiškinti, kas kaltas dėl greito orkų prasiveržimo Pietų kryptyje; cirkas su P. Porošenko (ne)išleidimu į užsienį ir pan.). Galime tik priminti, jog kitais metais Ukrainoje vyks parlamento, o 2024 m. – prezidento rinkimai. Tad neatmestina, kad vidinė politinė kova tik aštrės, kas gali turėti neigiamos įtakos padėčiai fronte bei užsitikrinant tolimesnę Vakarų paramą.
Operacinis dėmuo.
Rusija:
Rusija pasiekė operacinę sėkmę Pietų kryptyje (Chreson ir Mariupol), patyrė du operacinio lygmens pralaimėjimus (Kyiv ir Charkiv), nesugebėjo įgyvendinti pradinio sumanymo Donbase (išėjimas prie Dniepro ir ukrainiečių Donbaso grupuotės apsupimas) bei šiuo metu yra priversta mažinti operacinį apetitą (siekia užimti Slaviansk – Bakhmut – Severodonetsk) ir kol kas atsargiai vertinti savo galimybes užimti visas Donecko srities administracines ribas, o ką jau kalbėti apie judėjimą iki Dniepro.
Nepaisant nesėkmių, nuolatinio savo jėgų pervertinimo, Rusija išlaikė ryžtą tęsti karinius veiksmus, sutelkė įmanomus resursus ir nesiskaitydama su nuostoliais atnaujino puolimą Donbase.
Operacine prasme nuo eskalacijos pradžios nepasikeitė ir dar vienas dalykas – Rusijos ginkluotosios pajėgos ir kiti jos veikėjai fronte iš esmės kaunasi už teritoriją, bet ne prieš priešą. Todėl net ir sukaupę mažiausią persvarą arba net jos neturėdami bando atakuoti, užimti naujas teritorijas ir tai parduoti kaip reikšmingą pergalę (tiek karinei vadovybei, tiek politikams, tiek visuomenei).
Ukraina:
Ukraina moka kainą už tai, kad pirmosiomis eskalacijos dienomis nesugebėjo blokuoti agresoriaus išsiveržimo iš Krymo pusiasalio. Cherson ir Zaporizhia atitraukia ženklias ukrainiečių pajėgas, kurios būtų labai reikalingos pavyzdžiui šiuo metu Slaviansk – Bakhmut – Severodonetsk trikampyje.
Nepaisant plataus fronto, kuriame agresorius stengiasi nuolat vykdyti puolamuosius veiksmus, ukrainiečiai sugeba tinkamai paskirstyti pajėgas ir reaguoja į besikeičiančią situaciją bei randa jėgų kontratakoms.
Ukrainiečiai nekeičia savo kariavimo principų ir kaunasi prieš priešininką, o ne siekia aklai išlaikyti ar užimti teritoriją. Tai karinėms operacijoms suteikia lankstumo, dėl ko agresorius ir toliau patiria didžiulius nuostolius.
Taktinis dėmuo Rusija:
Ima trūkti modernios kovinės technikos (arba bent jau konkurencingos ukrainietiškai ar vakarietiškai). Tankai, PKM, šarvuočiai imami iš sandėlių, pasigirsta kalbų, kad gali būti naudojama Baltarusijos kariuomenės šarvuota technika. Didelis trūkumas kvalifikuotų pėstininkų, nes atvykstantis papildymas (rezervistai, samdiniai, DNR/LNR mobilizuotieji) neužpildo esamų spragų (greitai žūsta, nemotyvuoti). Neatmestina, kad daugės šauktinių. RF pajėgos turi persvarą ugnimi (artilerija ir aviacija) ir tai jiems leidžia dalinai kompensuoti prieš tai įvardintus trūkumus.
Vadovavimas visais lygmenimis paremtas griežta hierarchija ir šabloniniais veiksmais. Trūksta lankstumo, kritinio mąstymo ir improvizacijos.
Agresoriaus taktika remiasi ugnies persvaros susikūrimu konkrečiame puolimo ruože (puolimo ašyje), ukrainiečių netiesioginės ugnies sistemų naikinimu/trikdymu, po to puola manevriniais vienetais. Agresorius išmoko mūšio Mariupolyje pamokas, ir operacijas apgyvendintose vietovėse planuoja ir vykdo nuosekliau. Rusija vis mažiau puola kolonomis (kaip iki mūšio už Donbasą metu), daug dėmesio skiria žvalgybai mūšiu, tačiau „tylioji“ žvalgyba ir rekognoskuotė (vadų žvalgymas) toliau išlieka silpna.
Ukraina:
Ukraina šiuo metu nusileidžia agresoriui ugnies galios prasme. Didžiausia problema – toliašaudė (ypač salvinė) artilerija, kuri galėtų smogti priešui į gynybos gylį (ar puolimo užnugarį), taip naikinant jo artilerijos sistemas ir puolimui besirengiančius manevrinius vienetus (labai laukiam HIMARS‘ų ). Nors mūšio lauke pasirodo ukrainiečių aviacija, tačiau ji naudojama tikslinėms užduotims ir nesiekia (nes neturi tam pajėgumo) perimti viršenybės ore. Šiuo metu didžiausią efektą operacine prasme duoda patyrę ir motyvuoti manevriniai vienetai ir juos remianti artilerija. Nors agresoriui ji nusileidžia vamzdžių kiekiu ir masiškumu, tačiau geriau sugeba reaguoti į besikeičiančią situaciją ir efektyviau naikina konkrečius taikinius.
Vadovavimas paremtas lanksčiu įsakymo vykdymu, siekiant prisitaikyti prie besiklostančios situacijos su tikslu kuo maksimaliau savo jėgomis prisidėti prie bendro aukštesnės vadovybės sumanymo ir uždavinių, nelaukiant tiesioginių nurodymų.
Ukrainiečių taktika remiasi gera žvalgyba (pirmiausia dronais) ir geru targetingu. Net ir priešui puolant su kiekiu didesnėmis pajėgomis, turinčiomis persvarą ugnimi, ukrainiečiai koncentruotais artilerijos smūgiais ir kontratakomis silpniausiose priešo vietose sugeba numušti agresoriaus puolimo tempą ir/ar priverčia priešą stoti į gynybą. Esant palankioms sąlygoms (pvz.: Charkiv) nedidelėmis kontratakomis primeta sau naudingą mūšio tempą, perima iniciatyvą ir taip sugeba sukurti operacinį efektą.
*******
Volodymyras Zelenskis kreipdamasis į Liuksemburgo parlamentą pareiškė, kad penktadalį Ukrainos teritorijos kontroliuoja Rusija: „- Šiai dienai okupantai kontroliuoja apie 20 procentų mūsų teritorijos, beveik 125 tūkst. kvadratinių kilometrų. Tai daug didesnė teritorija nei visų Beniliukso šalių plotas kartu sudėjus“.
JAV Valstybės, Prekybos ir Iždo departamentai paskelbė savo naujus apribojimus Rusiją remiantiems asmenimis, įskaitant ribojimus JAV technologijoms, galinčioms padėti Rusijos kariuomenei. Užsienio turto kontrolės biuras prie jau sankcionuotų jachtų pridėjo keturias megajachtas. Dvejomis iš jų – „Graceful” ir su Kaimanų salų vėliava „Olympia” – yra plaukiojęs Putinas. Po Juodąją jūrą su Batka kartu. Teigiama, kad jachta „Graceful“ kainuoja apie 100 mln. $, jos išlaikymas 5 – 10 mln. $ per metus. Sankcionuotas ir violončelininkas Sergejus Rolduginas, kuris, manoma, yra Rusijos prezidento ofšorinio turto saugotojas. Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovės spaudai Marijos Zacharovos turtas JAV taip pat bus įšaldytas, Zacharovai uždrausta turėti verslo reikalų su JAV įmonėmis.
Šaunu, kad pagaliau atėjo eilė įvairiems „labdaros ir meno fondams“, kurie iš tikrųjų yra Kremliaus juodai kruvinų pinigų saugyklos. Dar svarbiau užraukti šių pinigų tekėjimo šaltinį – pajamas už naftą ir dujas.
Budapeštas ir toliau judošiauja Maskvai: pranešama, jog Vengrijos prašymas išbraukti iš sankcijų sąrašo Rusijos stačiatikių bažnyčią ir jos patriarchą Kirilą yra patenkintas.
Europos Parlamento pirmininkas paskelbė draudimą Rusijos lobistams patekti į rūmų teritoriją. Teks Maskvos agentėliams trainiotis Strasbūro senamiesčio kavinėse.
Apklausos rodo, kad „rusų pasaulio” koncepcija arba Kremliaus teisė „ginti” etninius rusus ir rusakalbius“ Ukrainoje patyrė visišką nesėkmę. Putino teiginį apie rusų ir ukrainiečių tautų vienybę atmeta beveik visi ukrainiečiai, nors 2013-aisiais 85 proc. ukrainiečių teigė, kad „gerai jaučiasi” Rusijoje.
Be žymesnių pakitimų. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinis štabas praneša, jog artimiausiu metu Rusijos driskiai Ukrainoje ims naudoti vadinamąją „Sirijos patirtį”: padidins oro pajėgų atakų bei raketų smūgių intensyvumą, taikant į karinius, civilius objektus bei logistikos centrus visoje Ukrainos teritorijoje. Mūsų pastebėjimu, planas jau pradėtas vykdyti prieš keletą savaičių. Tuo tarpu NATO vadovas Jensas Stoltenbergas po pokalbio su JAV prezidentu Joe Bidenu perspėjo, kad Vakarų šalys turi pasiruošti ilgam „sekinimo karui” Ukrainoje.
Pagrindiniu operaciniu Rusijos tikslu išlieka Ukrainos pajėgų grupė rytuose, kurią, greičiausiai iki birželio 1 d., Kremlius buvo nurodęs apsupti ir sunaikinti. Remiančiais operaciniais tikslais išlieka visiška pietų ašies kontrolė ir taktiškai itin svarbus Kryvyj Riho miestas bei Juodosios ir Azovo jūrų blokada. Tikėtina, kad artimiausiems mėnesiams rusai atsisakė planų užimti Odesą.
Apibendrinant galime daryti išvadą, kad rusai ruošiasi ilgam, žemo intensyvumo karui, naudojant tą pačią, dar 1991-92 m. Gruzijoje imtą taikyti įšaldyto konflikto strategiją pagal okupuoto (perduoto laikinai administruoti) Karaliaučiaus pavyzdį. Okupuotų teritorijų valymai, gyventojų išvežimas į Rusijos gilumą ir bėdžių gabenimas į okupuotas teritorijas iš Sibiro gilumų – tokia štai laukia Chersono, Zaporižės, Donbaso regionų artimiausia ateitis. Tačiau vis ryškiau ima žibėti viltis, tikra neganda rusofašistams – partizaninis ginkluotas priešinimasis, kurio istorines pamokas ukrainiečiai mokėsi 1942 – 1960 m., o jas padėjo ir padeda prisiminti esami ir buvę aitvarai. Nors, kokie dar ten aitvarai, kur jūs bent vieną jų matėte?
Rytuose, Luhansko apskrities vadovas Serhijus Gaidajus praneša, jog „Severodoneckas laikosi ir yra visos galimybės greitai išsilaisvinti“. Ukrainos kariuomenė nesitraukia iš miesto, rengia kontratakas, priversdama okupantus persigrupuoti ir laukti pastiprinimo. Per 100 invazijos dienų Rusijos okupantai Luhansko srityje sugadino daugiau kaip 400 km kelių, sugriovė beveik 70 mokyklų ir 50 vaikų darželių, 33 ligonines ir 237 kaimo ambulatorijas.
Rusijos 150-osios motorizuotosios divizijos padaliniai Popasnos kryptimi patyrė didelių nuostolių. Sunaikinta apie kaip 50 proc. personalo, ginklų ir technikos, kai kurie driskiai taip demoralizuoti, kad atsisako dalyvauti karo veiksmuose. DLR „kovotojai“ nufilmavo video kreipimąsi į Putiną, skųsdamiesi aprūpinimu maistu, medikamentais, demonstravo negyjančias žaizdas.
Pietuose okupantas, nežiūrint sėkmingų Ukrainos jungtinių pajėgų veiksmų visgi bandė pereiti į kontr-puolimą Kryvyj Riho apylinkėse, tačiau buvo nublokštas atgal į savo gynybines pozicijas.
Šimtas invazijos dienų – daug ar mažai?
Apšaudomiems, griaunamiems, ardomiems Ukrainos miestams; civiliams, tyliai besimeldžiantiems uraganinės ugnies laistomų namų rūsiuose; prievartaujamoms moterims; belaisviams, kuriems trupinami kaulai; pervargusiems rytų fronto linijos gyvenviečių likučių gynėjams minutės slenka kaip valandos, o valandos – kaip dienos ir net savaitės.
Daugeliui mūsų, stebintiems vaizdus dėžutėse ar naujo modelio išmanaus ekrane, kurie (norisi tikėti) meldžiasi, kad beprotybė būtų pasibaigusi dar jai neprasidėjus, šimtas dienų išsunkė paskutinius gynybinius psichikos rezervus ir pervedė į savęs tausojimo režimą: daugiau nebegaliu girdėt ir matyt.
Net Maskvos karo nusikaltėliams ir režimui, norėjusiems užbaigti viską per dešimt dienų, tenka drausti šalies ruporams minėti jau triženklį skaičių, kuris reiškia ne tik karo siaubą, kraują ir mirtį, bet ordos pažeminimą ir Putkos gėdą.
Karo, žmogaus agresijos, vienas kito žudymo istorijos prasme, šimtas dienų tik akimirksnis.
Žmonės pavargs, ukrainiečių kariai išseks, Vakarai užsimerks, o mėsos ir geležies mums užteks, mąsto Dvornikovas (jei dar gyvas), Gerasimovas ir Šoigu.
SVR teikiami raportai Kremliui po kelių mėnesių chaoso ir nevilties vėl dvelkia šaltu racionalumu: po tikrojo Rusijos veido, parodyto per šimtą dienų, trauktis nėra nei prasmės, nei yra kur. Ateitis miglota, bet vis labiau ryškėja Rusijai palanki nata. Derybos dėl maisto krizės ir grūdų. Augančios naftos ir dujų kainos. Draugai atogrąžose ir pietuose. Paliaubos ir Minskas (Stambulas, Jalta) -3 ar 4. Skaičiukų užteks.
O visa kita užsimirš. Teks užmiršt ir susitaikyt, paspausti vienas kitam prie derybų stalo rankas. Muraveinik paševelitsia ir vsio proidiot / Skruzdėlynas pakrutės ir viskas praeis.
Jie (Vakarai) nori atriboti mus nuo pasaulio per šimtą dienų, nors per keturis metus nesugebėjo atsikratyti mūsų žvalgybinės įrangos savo namuose, juokiasi Patruševas. Tą sako duomenys gaunami tiesiai iš jų telefonų per mūsų yandex.ru
Mindaugas Sėjūnas, Aurimas Navys
*****
Locked N’ Loaded
Vakar pabandęs laimę puldamas Dovhenke ir Dibrivne, šiandien agresorius šluostosi kruviną snarglį. Vyksta pajėgų pergrupavimas. Tai gera proga ir ukrainiečiams papildyti savo praradimus, kurie taip pat nėra maži.
Lyman:
Sunku suprasti kaip ir kokiu būdu, bet visgi ukrainiečiai sugeba vis dar ginti pozicijas aplink Staryi Karavan. Tikėtina, kad ukrainiečiai vengia gynybą dėstyti statmenai kelio, suprasdami, kad tokiu atveju už nugaros tekant upei neliks gynybos gylio. Todėl panašu, kad palei kelią įrengė atramos taškus, ginasi ir kontratakuoja ir taip neleidžia orkams įsitvirtinti bei artintis prie tilto ir upės. Šiandien visos orkų atakos šiame sektoriuje buvo atmuštos.
Apie save priminė vakariniame Lyman flange veikusios orkų pajėgos. Šiandien atakuota Studenok, Sosnove ir Yarova. Tikėtinas šio puolimo tikslas ne ukrainiečių Lyman grupuotė, o Slaviansk. Jei agresoriui pavyktų pasiekti savo tikslų, orkai nuo Izyum ir Studenok suspaustų Pasika – Bohorodychne esančias ukrainiečių pajėgas. Tai leistų agresoriui nelaukti kol/jei kiti jų vienetai prasiverš per Rayhorodok, ir Slaviansk pulti iš šiaurės.
Severodonetsk. Pasiekę sėkmę šiaurės rytinėje ir rytinėje miesto dalyje, orkai bando užbaigti darbą – intensyvina puolimą iš pietų ir pietryčių, siekia nuo Toshkivka atnaujinti puolimą Lysychansk link. Ukrainiečiai ne tik ginasi, bet ir kontratakuoja mieste, orkai išmušti iš keleto gatvių. Nepaisant to, agresorius ir toliau kontroliuoja didžiąją dalį Severodonetsk miesto.
Bakhmut:
Agresorius suintensyvino Komyshuvakha puolimą, pasiekė taktinių laimėjimų, tačiau gyvenvietė vis dar ukrainiečių rankose. Jau dabar kyla logistinių problemų aprūpinti ukrainiečių „kišenę“ Zolote. Jei orkams pavyks iš pietų pasiekti Lysychansk priemiesčius ir ten įsitvirtinti, Zolote gynėjų padėtis bus dar blogesnė ( blokuotos 4 iš 5 gynybos perimetro linijų, galimybė kryžmine artilerijos ugnimi atakuoti susisiekimą su Siversk).
Sunkūs mūšiai dėl Bakhmut – Lysychansk kelio tęsiasi. Ukrainiečiai atmušė visas atakas prieš Nahirne ir Bilohorivka.
Jeigu kas sekate Ukrainos Gynybos štabo kasdienines apžvalgas tai turbūt pastebėjote tendenciją, kad agresoriaus atakų skaičius kiek mažesnis, tačiau panašus kaip prieš tris keturias savaites, o sunaikintos orkų technikos kiekiai krito dramatiškai. Pvz. nuo 19 sunaikintų tankų per parą sumažėjo iki 5 ar 3. Viena iš priežasčių – pasikeitusi orkų taktika. Pamenate, prieš kurį laiką Vakarų spaudoje pasirodė informacija, kad agresorius nuo operacijų BTG lygiu pereina į kuopų lygmenį. Manytume, kad tam yra kelios priežastys:
agresoriaus milžiniški šarvuotos technikos nuostoliai, verčia performuoti manevrinius vienetus, iš RF gilumos traukti senus technikos vienetus. Tokiu būdu BTG pagal etatus neužpildo, tad siekiama užpildyti bent kuopas ir kuopų taktines grupes. Ką jau kalbėti apie paramos padalinius, tokius kaip aprūpinimo, ryšių, oro gynybos, inžinerijos ar netiesioginės ugnies vienetus, kurie šiaip turėtu būti kiekvienos BTG sudėtyje. Greičiausiai, dabar bandoma juos centralizuotai laikyti ir paskirstyti pagal poreikį konkrečiose fronto vietose, ten kur tam tikru metu reikia.
po eilės operacinių pralaimėjimų (Kyiv, Charkiv) ir nepasiekus operacinių tikslų prie Izyum ir Zaporozhia, agresorius priverstas siekti mažesnių tikslų geografiškai mažesnėje operacinėje erdvėje. Kariauti BTG taktine prasme tampa nepatogu, jos gali viena kitai trukdyti, struktūra per griozdiška, todėl pagrindiniu taktiniu vienetu tampa kuopa.
Agresorius mūšiuose taip pat mokosi ir vis mažiau matome tokių atakų kolonomis, kokios buvo vasario, kovo ar balandžio mėnesiais. Orkai pagrindinį vaidmenį operacijose teikia didžiulės persvaros ugnimi susikūrimui (artilerija, aviacija) konkrečiuose puolimo ruožuose, o tik tada judina manevrinius vienetus. Ukrainiečiai nors ir nejaučia tokio artilerijos šaudmenų bado kaip prieš dvi savaites, tačiau ir dabar ypač trūksta didesnio nuotolio salvinės artilerijos, kuri slopintų orkų artileriją visu jų gynybos gyliu ir neleistų formuoti puolamųjų grupuočių.
Sudėjus šias priežastis matome ne tik sumažėjusius orkų šarvuotos technikos nuostolius, bet agresoriaus sėkmę mūšio lauke atskiruose ruožuose.
******
Ukrainiečiai apšaudo rusų pozicijas
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pranešė, kad telefonu kalbėjosi ir su Zelenskiu, ir su Putinu bei siūlė surengti Rusijos, Ukrainos ir Jungtinių Tautų derybas Stambule. Be to, jis akcentavo ir būtinybę atblokuoti Odesos jūrų uostą, iš kurio pasauliui galėtų būti tiekiami grūdai.
Kremlius susilaikė nuo komentarų apie taikos derybas, tačiau patvirtino Turkijos pastangas atverti jūrų kelią grūdų eksportui. Mes jau rašėme apie keistus sutapimus ir ryškėjantį Turkijos vaidmenį pasaulio galingųjų žaidime. Ar tai tik dar viena beviltiška pastanga, kitų beviltiškų pastangų serijoje, ar Erdoganui duota valia veikti, prieš tai Vašingtonui, Kremliui ir Kyjivui susitarus, anksčiau ar vėliau sužinosime.
Šiame telefoninių pokalbių fone sutampa (?) Joe Bideno įjungtas atbulinis dėl HIMARS tiekimo Ukrainai. Ši moderni toliašaudė salvinės ugnies raketų paleidimo sistema neva suteiktų ukrainiečiams galimybę smogti priešo taikiniams Rusijoje. Nežiūrint to, kalbama, kad ukrainiečiams bus tiekiama kiek senesnė MLRS M270. Visa tai atrodo keistokai, nes abi sistemos, priklausomai nuo užtaisų (raketų), gali pasiekti taikinius iki 300 km atstumu. Kažkas vyksta už uždarų durų, o vaizdas per rakto skylutę kol kas labai ir labai miglotas.
Vakar vakare Arestovičius teigė, kad Rusijai sustabdyti pakaks ir turimos ginkluotės, o be to, šiomis dienomis fronto liniją pasieks dar 12 savaeigių lenkiškų, 8 slovakiškos ir keliolika prancūziškų artilerijos sistemų.
Mes suvokiam, kad to nepakanka perlaužti karo eigai ir minčių bei sąmokslo teorijų gali kilti visokių. Faktas tas, jog Vakarai vis dar krūpčioja prieš Maskvos treptelėjimus ir rimtai užvožti žarstekliu banditui per kaktą, be pačių ukrainiečių, kol kas nėra kam.
Taip pat aišku, jog Vakarai neturi jokio plano, kaip demontuoti šiandieninę Rusijos imperiją ir linkę toliau, nors ir ribotai, bendrauti su Putinu. Tai vienadienės politikos pasekmė, ilgalaikės strategijos nebuvimas.
ES vadovai pagaliau pasiekė kompromisinį susitarimą dėl Rusijos naftos importo draudimo. Naftos tiekimas bus nestabdomas tik naftotiekiais (jais importuojama apie trečdalį visos Rusijos naftos).
Be to, naujas Europos sankcijų paketas apims Rusijos banko „Sberbank” atjungimą nuo tarptautinės tarpbankinės sistemos SWIFT, dar trijų Rusijos valstybinių transliuotojų transliacijų ES blokavimą ir sankcijų taikymą asmenims, atsakingiems už karo nusikaltimus Ukrainoje. Puiku.
Naftos ir dujų bei kitų žaliavų embargas Rusijai yra būtinas vertybiškai. Bet kaip uždaryti išaugusį pinigų srautą į Rusijos biudžetą, štai kur klausimas.
Daugiau kaip 200 įstatymų leidėjų iš maždaug 30 NATO šalių vienbalsiai pritarė deklaracijai „Stand with Ukraine / Palaikyti Ukrainą”, kurioje „griežtai smerkiamas Rusijos pradėtas karas”.
Oho! Rimtai čia. Vis gi, du dalykai labai svarbūs. Pirma, NATO Parlamentinė Asamblėja reikalauja, kad priešišką veiklą vykdantys Rusijos diplomatai būtų išsiųsti iš NATO šalių. Kalbama apie jų „darbą” – neapykantos, dezinformacijos skleidimą ir konfliktų kurstymą.
Antra, pabrėžiama, kad reikia įsteigti specialų tarptautinį tribunolą, kuris ištirtų, persekiotų ir patrauktų atsakomybėn asmenis, atsakingus už agresiją prieš Ukrainą.
Ukrainos žiniasklaida skelbia, kad okupantai nesubombarduotame Mariupolio uoste pradėjo vykdyti krovimo darbus. Nedidelėmis partijomis gabenami metalo kroviniai. Teigiama, kad Mariupolio uoste yra šeši civiliniai transporto laivai, priklausantys užsienio įmonėms, kuriais okupantai gali eksportuoti grūdus ir metalą.
Orkai toliau siekia iškelto operacinio tikslo – visiškos Luhanso ir Donecko rajonų kontrolės. Severodonecko, Bachmuto ir Limano kryptimis priešas toliau koncentravo savo pajėgas ir tęsė puolimą, griaudamas ir niokodamas civilinę infrastruktūrą, inžinerinius įtvirtinimus ir ukrainiečių karių pozicijas. Tolesnis okupanto tikslas – Slovianskas ir Kramatorskas.
Ukrainiečių jungtinės pajėgos pietuose neleidžia rusams persigrupuoti ir pasirengti puolimui Kryvyj Riho ir Mykolaivo kryptimi. Linkime jiems sėkmės ir sumanumo ne tik tiesiogiai lupant priešą, bet ir išnaudojant partizaninę / psyops taktiką okupuotose teritorijose tam, kad palengvintų reguliarioms pajėgoms kelią į pergalę.
Chersono ir Zaporižės kryptimis Ukrainos jungtinių pajėgų „Pietūs” kariams pavyko kontr-atakuoti ir prasiskverbti į rusų kontroliuojamas teritorijas 8-10 kilometrų. Šiose kryptyse rusų karių moralė itin žema dėl vėl sutrikdyto tiekimo – orkams tenka šaudyti ir ėsti šunis. O dar du mėnesius atgal prie Kyjivo ir Charkivo išsigimėliai smaginosi juos tiesiog kardami ar gyviems lupdami odą.
Ukrainiečių žvalgyba praneša apie rusų ketinimus pulti Slobožansko kryptimi. Matyt, Žuravliov turi užduotį, susijusią su Charkivu ir tiekimo keliais iš Rusijos į Iziumą.
Orkai naktį raketomis apšaudė Sloviansko gyvenamuosius kvartalus. Mažiausiai trys žmonės žuvo, šeši sužeisti.
Gegužės 30 d. rytą galingas sprogimas nugriaudėjo okupuoto Melitopolio centre, netoli Zaporižės srities prorusiško gauleiterio, Rusijos statytinio, buvusio Ukrainos parlamento nario Jevheno Balickio namų. Du kolaborantus išvežė į ligoninę, kur jiems buvo suteikta skubi medicininė pagalba. Partizanai ateina ne tik pas Ivaną į namus, jie siunčia žinią ir kolaborantams, kaip ir mūsų žaliukai karo po karo metu, 1944-1965 m.
Praktikuojantis psichiatras Romanas Dolinskis teigia, kad atlikus išsamią Putkos veiksmų analizę, galima daryti išvadą, kad jam pastebimai trūksta empatijos, jis yra žiaurus savo artimiausios aplinkos atžvilgiu, nepasitiki savimi ir mano, kad teisus tas, kuris fiziškai stipresnis ir agresyvesnis.
Psichitaras daro išvadą, kad Putlerio elgesys yra artimas priešmirtinei Stalino būsenai. Štai kaip. Mes tokias išvadas padarėme prieš 22 metus, nors nesame praktikuojantys. Ehm, psichiatrai.
Mindaugas Sėjūnas, Aurimas Navys
*****
Dar vienas įrodymas, kad taktinė medicina (na bent jau elgesys su sužeistuoju, turniketo naudojimas) gyvybiškai svarbu ne tik kariui.
Aktyvioji LGBT+ dalis teigia savo akcijomis ir įstatymų projektais siekianti žmogiškos pagarbos. Jei taip, šie žmonės daro viską, kad sunaikintų net menkiausius tos pagarbos žiedelius. Rėksmingi paradai su ekshibicionizmo elementais ir įstatymai, reikalaujantys tautos pripažinti šeima tai, kas jai nėra šeima, tikrai nėra tas kelias, kuris vestų į pagarbą.
Homoseksualistu eisena. alkas.lt A. Sartanaviciaus nuotr.
Žymiausias ir profesionaliausias dabartinės Lietuvos LGBT+ veidas Tomas Vytautas Raskevičius, kaip ir jo pirmtakai Vladimiras Simonko, Artūras Rudomanskis, Mindaugas Kluonis, tai – maži lokalūs vladukai putinukai, bandantys primesti pagarbą ir draugiškumą prievarta.
Originalusis Vladimiras Putinas jėga primetinėja pagarbą ir draugystę ukrainiečiams, o jo analogai pas mus – lietuviams.
Liberaliosios kairės stovykla remiasi klaidinga ir dar iškreipta prielaida, kad žmogus vertas pagarbos vien už tai, kad jis žmogus. Jei kairieji liberalai būtų nuoseklūs, jie reikalautų gerbti ir Adolfą Hitlerį. Tuo labiau – šių laikų dešiniuosius, kuriuos visais būdais siekia pažeminti ir socialiai sunaikinti. Deja, šios stovyklos reikalaujama pagarba – vienpusė.
Iš tiesų pagarba žmogui visada yra sąlygiška. Besąlygiškai galima gerbti tik tą, kuris stokoja brandžios sąmonės – žmogiškos gyvybės pradmenį, kūdikį, pagaliau – kitą gyvą būtybę. Sąmoningas asmuo pagarbos turi nusipelnyti.
Žinoma, kvaila žmogų smerkti ar teisinti vien pagal jo pasirinktą lytinių santykių būdą. Jis – tik viena iš daugybės žmogaus charakteristikų.
Tikrai šlykštu stebėti, kaip pagal vieną išskirtą charakteristiką homoseksualius asmenis smerkia „heteroseksualūs“ paleistuviai, gobšai, sukčiai, smurtininkai ar tiesiog savanaudžiai. Išsiritinkite rąstus iš savo akių, apsišaukę teisėjai.
Žinoma, homoseksualizmas kaip reiškinys yra smerktinas ir atgrasus, kaip ir kitos įvardytos savybės. Bet istorija žino atvejų, kai žmogus su prasta charakteristika vienoje srityje gali sukurti daug gėrio kitur.
Oskaras Vaildas rašė dvasingas knygas, Fredis Merkuris kūrė dvasingą muziką. Jie buvo homoseksualai. Bet ar be jų pasaulis būtų buvęs gražesnis? Gal kaip tik skurdesnis?
Šiuos pavyzdžius galima ir sukritikuoti. Ne visi žmonės turi genijaus potencialą. Ką daryti eiliniam homoseksualiam asmeniui, kaip jam pasiekti paprastos žmogiškos pagarbos? Atsakymas – daryti tą patį, ką darė pateiktieji pavyzdžiai, tik savame lygyje ir pagal savo galimybes.
Gerus darbus gali daryti kiekvienas. Štai žinomas kairiųjų liberalų atstovas Andrius Tapinas renka pinigus ukrainiečių ginkluotei. Labai tikėtina, kad savireklamos tikslais, bet ar didelis skirtumas? Svarbu, kad jis tai daro.
Jei homo, bi ir trans aktyvistai nori žmogiškos pagarbos, jų pačių korifėjus parodė pavyzdį. Užuot provokavus visuomenę atgrasiais metodais galima būtų savo gausias lėšas iš tarptautinių fondų ir Lietuvos piliečių mokesčių per valdžios skirstomą biudžetą panaudoti Bairaktarų pirkimui.
O jei LGBT+ asmuo – pacifistas? Tada yra kitų būdų. Skirkite savo lėšas ankstukų fondui. Paminklosaugai. Pagaliau – gyvūnų globos draugijai. Tegul kapsi tie gerumo darbeliai. Ir tada netgi didžiausias „homofobas“ tars: šaunuoliai, nusipelnėte pagarbos.
Lietuvai dabar labai trūksta tokių homoseksualų, kurie skleistų gėrį, o ne blogį. Ne savo ydingą gyvenimo būdą, o pozityvią kūrybinę ir labdaringą veiklą. Taip pelnoma pagarba.
Apie tai kalbėjo ir homoseksualus politikas, prieš laiką išėjęs Rokas Žilinskas: gerbkite mane už tai, kad esu geras draugas, geras darbuotojas, o ne už tai, kad esu homoseksualas. Arba smerkite mane, jei esu blogas draugas, blogas darbuotojas, blogas žmogus.
Jei dabartiniai LGBT+ politikai būtų tokie, kaip R. Žilinskas, „homofobijos“ Lietuvoje tikrai būtų mažiau. Daugumai žmonių visiškai visvien, kas su kuo ir kaip miega.
Absoliučios daugumos pasipiktinimą sukelia visai kas kita – primygtinis savos gyvensenos brukimas, demonstratyvios glamonės, pretenzijos į vaikus ir jų seksualizavimas, apsinuoginimas perkeltine ir tiesiogine prasme, prostitučių kostiumai, išpuoliai prieš klasikinę etiką, religiją ir tautos tradicijas, pagaliau – bandymai kriminalizuoti patį oponavimą visiems šiems dalykams.
Dabar labai patogu sakyti: štai, aš – iš LGBT+, todėl mane puola, ginkite mane. Kai kuriais atvejais tokie teiginiai yra naivūs, daugeliu atvejų – veidmainiški. Homoseksualai mūsų kultūroje rečiau puolami dėl savo tapatybės, nei disidentinių religijų ar politinių partijų nariai, subkultūrų atstovai, ligoniai.
Žinoma, esama ir tokių, kurie puola, nors dažnai puolimas painiojamas su kritika. Nėra objektyvios prievolės pritarti vienam ar kitam gyvenimo būdui. Pasirinkai savo gyvenimo būdą – priimk ir kritiką. O tie, kurie išties puola, yra beveik tokia pat mažuma, kaip ir patys LGBT+.
Tiems LGBT+ asmenims, kurie tiesiog nori ramiai gyventi savo gyvenimą, galima tiktai draugiškai patarti: kai einate į viešumą, nesusisiaurinkite iki LGBT+ tapatybės. Visų pirma esate žmonės. Su visu žmogiškumo sudėtingumu.
Tai ir elkitės kaip žmonės. Ir tada nebereiks reikalauti pagarbos ar ką versti. Pagarba ateis savaime.
Šią savaitę Seimas ilsisi. Plenarinių sesijų nėra. Tad yra gera proga pasižvalgyti po vykdomosios valdžios sprendimus. Užmečiau akį į tai, ką planuoja lietuvišku daktaru Mengele pakrikštyto A. Dulkio vadovaujama LR Sveikatos apsaugos ministerija. Ir radau.
Ramūnas Aušrotas yra teisininkas, Nacionalinio susivienijimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas
Ministerijoje rengiamas naujos redakcijos Nėštumo nutraukimo operacijos tvarkos aprašas, kuris turėtų pakeisti dar 1994 m. priimtą ir iki šiol nekeistą Nėštumo nutraukimo operacijos tvarkos aprašą.
Perskaičiau abu, tiek Jurgio Brėdikio pasirašytą įsakymą, tiek Arūno Dulkio projektą. Ir pasakysiu, kad nepaisant to, jog senoji tvarka atsiduoda sovietiniu naftalinu, pagal požiūrį į žmogaus gyvybę ji visa galva lenkia „modernų” naująjį aprašą.
Jei senasis aprašas nors ir įteisino nėštumo nutraukimą moters pageidavimu iki 12 savaitės, bet bent jau formaliai deklaravo, kad nėštumo nutraukimas kaip toks nėra geras dalykas. Tai akivaizdu iš aprašo 1.5 punkto, kuris numatė, jog iki išduodant siuntimą nėštumui nutraukti, būtina moteriai paaiškinti apie nėštumo nutraukimo žalą moters sveikatai, fizinę ir moralinę žalą abiems sutuoktiniams. Šią informaciją turėjo pateikti siuntimą išduodantis gydytojas akušeris-ginekologas, o pirmojo nėštumo atveju – gydytojas kartu su moterų konsultacijos vedėju.
Aišku, praktikoje retas kuris gydytojas akušeris gineklogas, prieš išrašydamas siuntimą nėštumo nutraukimui, drįsdavo leistis į tokį pokalbį su paciente. Bet bent jau tokia pareiga teisės akte buvo.
Na, o naujasis aprašas vadovaujasi principu: moters kūnas – moters reikalas. Projektas fiksuoja, jog gydytojas akušeris ginekologas suteikia moteriai „nenurodomojo pobūdžio informaciją”, kas išvertus į normalią kalbą reiškia, kad jokių kalbėjimų apie nėštumo nutraukimo galimą žalą moters psichinei sveikatai ir moralinę žalą šeimai negali būti. Užtat nmatyta pareiga gerai išaiškinti visus nėštumo nutraukimo būdus, kad moteris, apsvarsčiusi jų pliusus ir minusus, pasirinktų tą, kuris jai yra tinkamiausias. Kitaip tariant, gydytojo funkcija yra kaip eksperto – parinkti klientei mažiausiai jos sveikatai rizikingą ir greičiausiai į įprastinę veiklą leidžiančią sugrįžti nėštumo nutraukimo procedūrą.
Naująjame nėštumo nutraukimo tvarkos apraše apskritai nebelieka jokių socialinių apsauginių principų, kad nėštumas būtų nutraukiamas kiek galima rečiau. Be jau mano minėtos pareigos paaiškinti moteriai apie nėštumo nutraukimo žalą moters sveikatai, fizinę ir moralinę žalą abiems sutuoktiniams (šeimai), nebelieka norodos apie tai, jog tokią informaciją pageidautina suteikti ir sutuoktiniui. Kitaip tariant, būsimo vaiko tėvas yra išstumiamas iš sprendimo priėmimo lauko. Dar daugiau, jei 1994 m. tvarka numatė, jog nėštumo nutraukio nepilnametei iki 16 metų atveju yra būtinas, o nuo 16 iki 18 metų pageidautinas raštiškas tėvų sutikimas, tai naujojoje tvarkoje šio reikalavimo nelieka. Kitaip tariant, sudaromos sąlygos nepilnametei nuo 16 iki 18 metų nutraukti nėštumą be tėvų žinios ir sutikimo.
Nors senojoje tvarkoje ir nebuvo tiesiogiai numatyto taip vadinamojo laukimo periodo* , joje buvo galima jį įžvelgti netiesiogiai: pagal aprašą moteris turėjo raštu pareikšti apie savo apsisprendimą nutraukti nėštumą ne akušerio ginekologo kabinete, kuris išduoda siuntimą nėštumo nutraukimui, bet stacionare, kur atliekamas nėštumo nutraukimas (1.9. p.) Tarp kreipimosi į polikliniką ir nėštumo nutraukimo stacionare realiai yra laiko tarpas, kurio metu egzistuoja galimybė įvertinti gydytojo akušerio ginekologo suteiktą informaciją.
Pagal apraše numatytą veiksmų schemą, moteris, gavusi su nėštumo nutraukimu susijusią informaciją (14 p.) pasirenka nėštumo nutraukimo būdą
O štai naujoje tvarkoje laukimo periodo galimybės negalima išskaityti. Pagal apraše numatytą veiksmų schemą, moteris, gavusi su nėštumo nutraukimu susijusią informaciją (14 p.) pasirenka nėštumo nutraukimo būdą (15 p.) Taigi, sprendimas priimamas vietoje, papildoma konsultacija kitu laiku nėra numatyta. Pagal aprašą, kita konsultacija skiriama jau įvertinti nėštumo nutraukimo eigą, o ne sprendimui dėl nėštumo nutraukimo priimti (19 p.). Esant tokiai veiksmų sekai, 14.1. p. įrašyta pareiga informuoti ir apie galimybę gauti medicinos psichologo ir (ar) socialinio darbuotojo konsultaciją bus įgyvendinama tik formaliai ir neturės jokio praktinio poveikio. Spėju, kad to ir siekiama.
Senoji tvarka numatė, jog nėštumo nutraukimas ne dėl subektyvių, o dėl objektyvių priežasčių yra galimas tik tuo atveju, jei jis gręsia moters gyvybei ir sveikatai. 2.1. p. buvo nustatyta, jog „Nėštumas nutraukiamas tik atsiradus realiai grėsmei motinos sveikatai ir gyvybei.” Dėl vaisiaus anomalijų nėštuma galėjo būti nutrauktas tik diagnozavus nesuderinamą su gyvybe vaisiaus apsigimimą (2.4. p.), prieš tai išaiškinus moteriai galimas priešlaikinio nėštumo nutraukimo pasekmes motinos sveikatai.
Šių nuostatų projekte nėra. Naujame apraše atsisakoma „realios grėsmės” kriterijaus, taip sudarant prielaidas prie kontraindikuotino nėštumo priskirti ir tuos atvejus, kada vaisiaus liga ar apsigimimas nesukelia grėsmės moters sveikatai. Prie projekto esančiame Vaisiaus ligų ir (ar) būklių, dėl kurių gali būti nutrauktas nėštumas, sąraše yra numatytos ne tik vaisiaus raidos anomalijos, lemiančios vaisiaus mirtį gimdoje ar iškart po gimimo, bet ir tokie atvejai, kai vaisiaus apsigimimas realiai negręsia moters sveikatai, o gimęs kūdikis gali išgyventi ir gyventi orų gyvenimą. Vienas iš tokių atvejų yra trisomijos (Dauno (Down) sindromas. Žinant, kad šiuolaikinės medicininės diagnostinės priemonės leidžia jį diagnozuoti ankstyvoje stadijoje, tai reiškia, jog iš esmės, nauju aprašu yra įteisinama eugeninė praktika.
Nauja inovacija nėštumo nutraukimo operacijos apraše – medikamentinis abortas, sumaniai pavadintas vaistiniu
Nauja inovacija nėštumo nutraukimo operacijos apraše – medikamentinis abortas, sumaniai pavadintas vaistiniu (projekto 2.4). Žinant, kad etimologiškai žodis „vaistas” yra „gydomoji priemonė” (DLKŽ. 905 p.), toks eufemizmas skamba kaip pasityčiojimas. Pagal naują aprašą, medikamentinis abortas bus galimas iki 9 nėštumo savaitės.
LRT radijo laidoje, kuri vyko motinos dienos išvakarėse, bene garsiausia šiuo metu Lietuvos katalikė J. Sėjonienė pasidžiaugė medikamentinio aborto įteisinimu, sakydama, jog medikamentinis abortas yra moteriai saugus. Jei tokią žinutę būtų paleidęs politikas, neturintis nieko bendro su medicina, būtų galima atleisti. Bet J. Sėjonienė yra gydytoja ir puikiai žino, jog kiekviena intervencija sveikatos priežiūroje yra susijusi su vienokia ar kitoka rizika. Jei būtų kitaip, naujasis aprašas nenumatytų papildomos privalomos gydytojo konsultacijos (19 p.). Tarp eilučių galima įskaityti, jog egzistuoja tikimybė, jog nepavyks iš pirmo karto medikamentiniu būdu nutraukti nėštumą, arba kad reikęs atlikti chirurginį abortą (21 p. ) Kiek visuomenė (moterys) apie tai informuota (os)? Todėl politiko kalbėjimas apie tai kad medikamentinis abortas, lyginant su chirurginiu, yra saugus, yra neatsakingas.
Be to, kalbant apie medicininį abortą, visiškai pamiršdama, kad nėštumo nutraukimo situacijoje mes turime du asmenis. Iš negimusios gyvybės perspektyvos, nėra jokio skirtumo, ar būsi nužudytas vienu, ar kitu būdu. Rezultatas – tas pats. Žmogaus gyvybės vertę pripažįstanti ir etikos principais besivadovaujanti moderni medicina taiko vadinamąjį „pagalbos dvems asmenims principą”, ieškodama būdų suderinti abiejų – mamos ir vaiko – interesus.
Galiausiai, paskutinis, pats bjauriausias, mano nuomone, momentėlis. Visiems žinoma apie LR SAM pradėtą ligoninių reformą. Ją žmonės jau pajuto – kai kurių rajono ligoninių akušerijos ir ginekologijos skyriai buvo uždaryti. Tai štai, įteisinus medikamentinį abortą, yra numatoma galimybė šią paslaugą teikti ne stacionare, bet ambulatoriškai. Naujo aprašo 3.1. numato, kad vaistinio nėštumo nutraukimo paslauga pacientei iki 9 nėštumo savaičių teikiama ASPĮ, turinčioje licenciją teikti ambulatorines antrinio ir (ar) tretinio lygio akušerijos ir ginekologijos asmens sveikatos priežiūros paslaugas. 3.2. punktas leidžia taip teikti ir chirurginio nėštumo nutraukimo paslaugas pacientei iki 6 nėštumo savaičių. Iki šiol nėštumo nutraukimas buvo teikiamas tik stacionare.
Gimdyti reikės važiuoti į Kauną arba Vilnių, o abortą galima bus atlikti čia, pat, vietoje.
Kitaip tariant, gimdyti reikės važiuoti į Kauną arba Vilnių arba į kitą stambią regiono ligoninę, o abortą galima bus atlikti čia, pat, vietoje.
Štai taip atrodo tas ministro žadėtas sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas. Nieko nepadarysi, LR SAM ministras išsikėlė sau tikslą kovoti su gimstamumu ir sėkmingai jį vykdo.
Viena paguoda yra ta, jog LR SAM neapsižiūrėjo, kad baigėsi vaistinio preparato „Misoprostol“ galiojimo laikas, ir jis, kaip reikalauja ES normos, buvo automatiškai išregistruotas iš vaistų registro. Tam, kad jį įregistruoti pakartotinai, reikės iš naujo atlikti vaistinio preprarato registravimo procedūrą. O be to, naujas aprašas negali pradėti veikti. Todėl projekte ir nurodoma, kad naujos tvarkos įsigaliojimo data tik 2022 m. lapkričio 1 d. Iki šio termino kūdikėliai gali kiek laisviau kvėpuoti.
_____
* toks laukimo periodo reikalavimas, arba sprendimo nutraukti nėštumą moratoriumas, yra visų demokratinių vakarų šalių įstatymuose, reguliuojančiuose nėštumo nutraukimą. Vokietijoje net numatyta, kad vienas iš kriminalinio aborto atlikimo požymių yra nesuteikimas moteriai įstatyme numatyto laiko apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo.
Seimas jau antradienį ketina priimti pataisas, kurioms nuo sausio įsigaliojus gerokai aptirptų motinystės išmokos. Tai sukėlė didžiulį visuomenės, ypač jaunų šeimų, pasipiktinimą. Jaunos mamos sako, kad gimdo ne dėl išmokų, tačiau, kai šios bus dar labiau apkarpytos, finansinės problemos, esant tokiai milžiniškai infliacijai, bus nepakeliamos. O tai kirs per ir taip katastrofiškai mažą gimstamumą.
Gerokai apkarpys
Šiuo metu vaiko priežiūros išmoka siekia 77,58 proc. buvusios algos (iki mokesčių) – jei atostogos trunka vienerius metus. Jei dvejus, pirmaisiais metais – 54,31 proc. (iki mokesčių), antraisiais – 31,03 proc. atlyginimo. Tačiau Seimas ketina išmokas gerokai apkarpyti. Tėvai galėtų pasirinkti, ar jie išmoką nori gauti iki vaikui sueis 18 mėnesių, ar 24 mėnesiai. Pirmuoju atveju išmoka siektų 60 proc. algos (iki mokesčių), antruoju – pirmaisiais metais 45 proc., antraisiais – 30 proc. (iki mokesčių). Tėvai esą taip pat galės dirbti, bet jų darbo užmokestis negalėtų viršyti iki susilaukiant vaiko gauto atlyginimo.
Antrus metus mažą vaiką auginanti jauna mama iš Kauno Rita Bieliauskaitė šiuo metu gauna 40 proc. buvusios algos dydžio motinystės išmoką ir jaučiasi labai skurdžiai, nors vyras dirba ir uždirba nemažai. Atostogų ji išėjo iš Vytauto Didžiojo universiteto bei Ramučių kultūros centro. Ji taip pat yra smuikininkė, kultūros projektų vadovė, kamerinio orkestro vadovė.
„Mano alga tikrai buvo didelė, dirbau pusantro etato ir dar individualią veiklą vykdžiau. Tačiau man pritaikė „lubas”, kurias pritaiko visoms mamoms, iki motinystės daugiau uždirbusioms. Nuo tų „lubų” 40 proc. ir moka: procentai mokami ne nuo visos algos, o nuo 2 vidutinių darbo užmokesčių. Jeigu mama dirbo daug ir uždirbo daugiau, ji skriaudžiama dar stipriau. Bet, kol ji dirbo ir mokėjo pajamų bei kitus mokesčius į biudžetą, valdžia jos pinigus ėmė su fanatizmu – nuo visos algos. Gaunant daugiau kaip 2 vidutinius darbo užmokesčius, irgi nereikėtų mokėti mokesčių, jei išmokų „lubos” taip nustatomos?” – retoriškai klausė R.Bieliauskaitė, pridurdama, kad dirbdama privalomojo sveikatos draudimo mokesčius mokėdavo po tris kartus: už visą etatą, už pusę etato ir už individualią veiklą – koncertavimą. Pasak jos, jei jau valdžia ima didelius mokesčius, tai turėtų atitinkamai pasirūpinti mokėtojais, jiems laikinai pasitraukus iš darbo rinkos. Arba tegul ima mažesnius mokesčius – žmonės patys pasitaupys motinystės laikotarpiui.
Sako, kad gerės
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė teigė, kad įteisinus naują vaiko priežiūros atostogų modelį, palyginti su dabartine tvarka, „finansinės šeimų perspektyvos neblogėja”.
„Naujas modelis – dar palankesnis”, – Seimo posėdyje per projekto svarstymą teigė ji.
„Kaip gali būti palankesnis, jei vietoj 70 proc. algos dydžio išmokos liks 45 proc., o vietoj 40 proc. – 30 proc.? Neįsivaizduoju, ką valdžia nori padaryti, nes, norint grįžti į darbą, vaiko nebūtų kur dėti. Nuo pusantrų metų priima tik privatūs darželiai, nuo metų labai mažai kas priima. Man darželiai netinka, nes koncertai ir kiti renginiai būna ir savaitgaliais arba šiokiadieniais vakarais. Ieškojau auklės, bet ne standartinėmis valandomis, nuo 8 iki 17 val., o kitomis valandomis. Tai už ne visą dieną paprašė 8 eurų už valandą! Kitaip tariant, dirbdama, geriausiu atveju, visą uždarbį atiduočiau auklei ir toliau gyvenčiau iš procentėlių. Dabar, kai tokia infliacija, kai yra kosminės vaikų maisto, sauskelnių ir kitų dalykų kainos, dar ir išmokas nori sumažinti! Negana to, naujoji tvarka būtų taikoma ir toms, kurios dabar laukiasi. Primena situaciją, kaip dvyliktokams prieš metus pasako, kad tau po metų privaloma laikyti egzaminą, kuriam nesiruošei”, – palygino jauna mama.
Apkvalino net Seimą
Pasak jos, viešai kalbama, kad pagerės sąlygos, ir visi tuo tiki.
„Manau, valdžiai trūksta empatijos. Skaudžiausia, kad tai daro moterų valdžia. Kaip taip nesupranta mamų? Galėtų bent PVM kūdikių prekėms sumažinti.
Pavyzdžiui, turiu draugę, kurios vaikas yra alergiškas pieno baltymui. Tai jam tenka pirkti mišinuką, kuris kainuoja 20 eurų ir kurio užtenka 3-4 dienoms. Todėl suprantu, kodėl gimstamumas mažėja ir tikrai nedidės. Skelbta, kad pernai šalyje gimė rekordiškai mažai vaikų – 23 tūkst. Ir, nepaisant to, daromi tokie dalykai”, – svarstė R.Bieliauskaitė.
Ji pastebėjo, kad daugeliui žmonių keliamos pajamos – kad infliacijos šokas būtų sumažintas. Moteris pasidomėjo „Sodroje”, gal ir motinystės išmokos bus indeksuojamos. Tačiau sulaukė atsakymo, kad „tokių duomenų nėra”.
Skandalą dangsto kitais skandalais
Anot jos, Seimas jaunų šeimų sąskaita nori sutaupyti, o tokius skandalingus veiksmus bando užtušuoti kitais skandalais.
„Nukreipia žmonių dėmesį partnerystėmis, diskusijomis, kas yra šeima, o paskui patyliukais mažina išmokas. Kaip viską pamatysi? Karas, nauji raupai, nepriklausomo elektros tiekėjo pasirinkimas ir t.t. Vien apie tai kalbama, todėl visa kita galima tyliai prastumti”, – „Vakaro žinioms” sakė R.Bieliauskaitė.
Jos aplinkoje jau garsiai skamba kalbos apie emigraciją.
„Taip, užsienyje išleidžia motinystės atostogoms trumpiau, bet neapiplėšinėja, esant tokiai infliacijai”, – reziumavo R.Bieliauskaitė.
„Sako, kad mamos galės eiti dirbti ir užsidirbti. O kas augins vaikus?
Sakysite, kad visoje Europoje vykdoma panaši politika. Bet Europoje yra kūdikiams pritaikyti vaikų darželiai, kita infrastruktūra ir t.t. Kol visi Lietuvoje užsiėmę partnerių teisėmis ir laisvėmis, politika prieš šeimą įgauna pagreitį.
Jei antrus metus mokės tik ketvirtį buvusio atlyginimo, mamos bus priverstos eiti į darbą, nes pinigų net sauskelnėms neužteks. Bloginamos sąlygos valstybėje, kur demografinė situacija ir taip bloga. Gimstamumą ne skatiname, o darome viską, kad jis tik dar labiau sumažėtų”, – sakė V.Jankauskaitė-Milčiuvienė.
Pašnekovė atkreipė dėmesį į politikų netoliaregiškumą ar net dviveidiškumą: jie ragina kaupti pensijas privačiuose fonduose, nes įspėja, kad „Sodra” dėl visuomenės senėjimo ir vis didėjančio pensinių žmonių bei mažėjančio dirbančiųjų skaičiaus susidurs su problemomis. Tačiau viską daro, kad jos tik didėtų.
„Svarbiausia, kad priežasčių mažinti išmokas nėra, nes specialistai sako, kad „Sodra” net yra sutaupiusi, kadangi pernai gimė rekordiškai mažai vaikų”, – stebėjosi „Basų mamų” vadovė.
Kairiajame Nemuno krante įsikūręs Šakių rajono Sudargo miestelis gali pasigirti ir istorine svarba, ir išskirtine gamta, ir labai darbščiais bei kūrybingais žmonėmis, daug padariusiais ir tebedarančiais gimtinės klestėjimo labui. „Kiekvienas, apsilankęs šiame pasienio krašte, besiribojančiame su Rusijos Kaliningrado sritimi, jo niekada neužmirš“, – sakė Nacionalinės turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje“ darbuotojai, įtraukę jį į žurnalistams organizuoto pažintinio turo planą. Ir jie buvo teisūs.
Kiekvieną čionai atvykusį žmogų pirmiausia pakeri gamta ir čia stūksantys piliakalniai, ant kurių užsilipęs jis tiesiog apsąla nuo atsivėrusių vaizdų. Statūs, kone 40 metrų aukščio šlaitai, pasipuošę žaluma ir išlakių medžių kamienais, leidžiasi žemyn, kur apačioje savo vandenis plukdo žilagalvis Nemunas. Iš čia niekur nesinori eiti – tik stovėti ir gerte gerti tą grožį, kad jis ilgam įstrigtų pasąmonėn, o vėliau vėl ir vėl iškiltų akyse.
Šių piliakalnių praeitis byloja skaudžius mūsų tautos istorijos momentus.
Pirmieji gyventojai į Sudargo apylinkes atsikraustė prieš daugelį tūkstantmečių, kai tirpdami ledynai suformavo aukštas kalvas. Tais laikais šios vietovės buvo labai miškingos, o šalia tekėjusi upė ir maisto tiekė, ir geru vandens keliu tarnavo. Tačiau intensyviausiai čionai keltasi I ir II tūkstantmetyje; štai tuomet ir pradėti formuoti piliakalniai su jų apsauginėmis sistemomis. Jų atsirado net penki – Balnakalnis, Bevardis, Pilaitė, Vorpilis, Žydkapiai. Kažkada čia stūksojo tvirta gynybinė pilis, užtverdavusi priešams kelią, nors kur tiksliai – kas dabar gali pasakyti? Tik archeologų atkasti gynybiniai įrenginiai akivaizdžiai rodo Sudargą buvus itin svarbiu gynybiniu objektu. Į šias žemes labai gviešėsi vokiečių riteriai. Sudargo gynėjai nesyk atsilaikė prieš Nemunu atplaukdavusius kryžiuočius, bet vienas priešų puolimas buvo lemtingas. 1317 metų birželio 24-ąją įsibrovėliai Sudargą ir jo pilį paskandino liepsnose. Daugybė vyrų tąsyk padėjo galvas, o likusius gyvus pilies gynėjus kryžiuočiai išžudė. Kraštas liko apiplėštas ir nuniokotas. Beje, kryžiuočių kronikos mini didį to meto karvedį Sudargą, narsiai kovojusį ir kritusį nelygioje kovoje su įsibrovėliais. Pilis tąsyk buvo užpulta itin gausių priešo pajėgų – net 5000 gerai ginkluotų karių.
Piliakalnių šlaitai gana statūs
Po 1317 metų šie plotai ilgai stovėjo tušti. Dabar šias tolimas kovas primena ant Bevardžio piliakalnio viršaus 2007 metais pastatytas paminklas Sudargo pilies gynėjams atminti. Pilis niekada atstatyta nebuvo, o ir pats kraštas po kryžiuočių nusiaubimo ilgai stovėjo tuščias. Tik po daugybės metų ši vietovė vėl pradėjo traukti žmones, o atsikūrusi gyvenvietė buvo pavadinta Sudargo vardu. Kiti pavadinimai jai tiesiog neprigijo. Neįsitvirtino ir didiko Jono Radvilos XVIII a. pradžioje atkakliai siūlytas Jansborgo vardas. Šiame šimtmetyje Sudargui buvo suteiktos ir Magdeburgo teisės, tačiau jos galiojo tiktai iki Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo.
Na, argi neužburiantis grožis
Ir istorine, ir kultūrine, ir archeologine prasme tai svarbiausias piliakalnių kompleksas mūsų šalyje po Kernavės. Jame darbavęsi archeologai aptiktas vertybes atidavė saugoti Lietuvos nacionaliniam muziejui, taigi plačiau besidomintys radiniais žmonės gali juos tenai išvysti.
Iš užmaršties prikelti, privalo būti tausojami
Ilgą laiką Sudargo piliakalniai buvo apleisti. Sovietiniais metais jų niekas nesaugojo, čia vyko intensyvi ūkinė veikla, ir niekas nepriminė tokio vaizdo, kokį matome dabar. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, susirūpinta tokiu svarbiu objektu. 2009-aisiais šlaitai buvo apvalyti nuo vaizdą dengusių menkaverčių krūmų ir medžių, piliakalnių viršuje įrengtos aikštelės. Dabar į kiekvieną piliakalnį nutiesti patogūs laiptai ir takeliai, pastatyti suoliukai, informaciniai stendai. Lankytojų srautas čia gausus ištisus metus, o ypač didelio jų būrio sulaukiama per Jonines.
Deja, ir šis piliakalnių kompleksas turi problemų. Ant Pilaitės piliakalnio atsirado nuošliauža, vanduo yra paplovęs ir nemažą Vorpilio šlaito ruožą. Taigi atsakingos institucijos imasi priemonių žemės slinktims stabdyti šiame išskirtiniame žemės kampelyje. Kaip joms seksis, parodys laikas.
Praretinti medžiai dabar vaizdo neužgožia
Praeities atspindžiai – paminkluose
Garsaus Sūduvos krašto skulptoriaus Vido Cikanos sukurtas paminklas Sudargo pilies gynėjams – ne vienintelis meno kūrinys, traukiantis į šį miestelį atvykstančių žmonių dėmesį. Mus lydėjusi didelė šio krašto patriotė ir puiki gidė, Šakių viešosios bibliotekos Sudargo padalinio bibliotekininkė Valerija Endriukaitienė parodė dar kelis įspūdingus paminklus, įsikūrusius piliakalnių prieigose. Vienas iš jų skirtas įamžinti knygai, kurią sukūrė garsus amerikiečių rašytojas Džeromas Davidas Selindžeris, ir kurią visi puikiai žinome. Tai – „Rugiuose prie bedugnės“.
Šio kūrėjo senelis kažkada gyveno Sudarge, bet gyvenimo aplinkybės privertė jį iš šio mažo pasienio miestelio išvykti į Tauragę, o vėliau – emigruoti į JAV. Jo anūkas Džeromas tapo pasaulinio bestselerio autoriumi, ir tuo Sudargas gali teisėtai didžiuotis. Romano „Rugiuose prie bedugnės“ pagrindinio veikėjo paauglio Holdeno Caulfieldo išgyvenimai Niujorke skatino skaitytoją kovoti už vidinę laisvę, pasitikėti savimi, nebijoti išsiskirti iš aplinkos. Jaunimas šią knygą itin mėgsta ir dabar – juk tai jo jausmus ir problemas atspindintis kūrinys.
Idėją sukurti šiai knygai skirtą paminklą įgyvendino du Lietuvoje žinomi žmonės: Sudargo krašte gimęs prodiuseris Rolandas Skaisgirys ir televizijos žurnalistas Audrius Siaurusevičius. Jie įsteigė „Kultūrinės ir istorinės atminties fondą“, kurio dėka ir atsirado pasaulinio bestselerio garbei iškilusi skulptūra. Nerijaus Ermino sukurtas tuščiaviduris žmogaus siluetas stovi lyg ant bedugnės krašto.
Sudargo kaimams atminti
Skulptūra įkurdinta prie keliuko, vedančio į piliakalnius, ant skardžio. Ją kuriant, vadovautasi tokia rašytojo mintimi: „Aš labai norėčiau stovėti ant bedugnės krašto ir gaudyti vaikus, kurie bėga ir krenta į bedugnę“. Ką gi, įprasminti šią mintį kūrėjams pavyko tiesiog nuostabiai.
Kitą įdomų paminklą, taip pat įsikūrusį piliakalnių prieigose, sąlygiškai galima pavadinti „kalbančiaisiais akmenimis“. Mat Sudargo bendruomenė savo krašto kaimų atminimą įamžino akmenyse, kurie vienas po kito gražiai sugulė į monumentą. Jame iškaltas parapijos žemėlapis, ant akmenų užrašyti kaimų pavadinimai, sodybų ir jų gyventojų skaičius. Pažymėta, kad 1940 metais čia gyveno ne vien katalikai (2390) ir evangelikai liuteronai (470), bet ir žydai (76).
Paminklas Sudargo krašto kaimams atminti saugo informaciją apie 26 kaimus. Tiesa, dabar jų išlikę tik 18. Kai kurių kaimų iš viso nebeliko, jų pavadinimus mažai kas prisimena, o ne viename gyvena tik po kelis žmones. Parapijoje gyventojų nelikę nė tūkstančio. „Aš pati gyvenu Rėžiukų kaime, kažkada turėjusiame aštuonias sodybas, o dabar teliko tik dvi. Liūdna, bet išgyvename tikrą „sodybų tuštėjimo metą“, – liūdnai atsiduso mūsų gidė Valerija Endriukaitienė.
O apačioje Nemunas srovena
Iš jos sužinojome, kad idėja pastatyti tokį unikalų paminklą kilo vietos kraštotyrininkui Juozui Gyliui. Šis žmogus ilgai rinko informaciją apie Sudargo krašto kaimus, juose gyvenusius ir tebegyvenančius žmones. Visos šios žinios sugulė į akmenis, dabar iškalbingai prabylančiais realiais faktais. Į monumentą akmenėlius sudėjo meistras Algis Vaičiūnas, o stilizuotą kryžių nukaldino Česlovas Puidokas.
Pasak Valerijos Endriukaitienės, Sudarge turėtų atsirasti ir paminklas, skirtas Melno sukakčiai paminėti. Juk tebėra nepakitusi dešimties kilometrų ilgio Melno sutarties siena su demarkaciniais ženklais. Paminklą projektuoja Bajorų sąjunga.
Bažnyčią mena tik akmeninių pamatų liekanos
Kaip jau minėjome, Sudarge prieš karą buvo kelių religinių konfesijų maldos namai. Čia stovėjo labai graži katalikų bažnyčia, deja, 1944-aisiais metais ją susprogdino besitraukianti vokiečių kariuomenė. Šiandien jos buvimo vietą mena tik šventoriaus tvora ir pamatų likučiai. Užuot leidusi atstatyti įspūdingą statinį, 1962 metais sovietų valdžia jį galutinai nugriovė. Šiandien katalikų tikėjimą išpažįstantys žmonės renkasi į nedidelę medinę bažnytėlę, o senosios bažnyčios vietoje vyksta įvairiausi renginiai.
Piliakalnių viršuje driekiasi takai
Užtat evangelikai liuteronai melstis eina į naujus maldos namus. Kaip pasakojo juos parodžiusi gidė, evangelikų liuteronų parapija Sudarge buvo įkurta dar 1842-aisiais, tikintieji turėjo savą bažnyčią, tačiau ją ištiko toks pat likimas, kaip ir katalikišką – susprogdino naciai. Ilgą laiką šios konfesijos nariai meldėsi išlikusioje klebonijos salėje. Iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo tai buvo vienintelė veikianti evangelikų liuteronų parapija visoje Užnemunėje. 2011-aisiais klebonijai sudegus, į pagalbą sudargiečiams atėjo vokiečiai iš Žemutinėje Saksonijoje esančios Visbeko parapijos. Jų dėka į Sudargą atvežta ir sumontuota bažnyčia, kurią buvo suprojektavęs architektas modernistas Ottas Bartningas (Otto Bartning). Ji buvo viena iš 33 vadinamųjų „Kančios bažnyčių“ (vok. Notkirche), vienintelis šio modernaus architekto suprojektuotas pastatas mūsų šalyje. Šios programos kulto statiniams būdingos serijinės ar surenkamosios konstrukcijos. Vokiečiai šitaip atsilygino už karo metais jos kariuomenės sugriautą protestantišką bažnyčią.
Sudargo piliakalnius žemyn ir aukštyn
Kova už gimtąjį žodį
Analogo Europoje neturinti knygnešystė Lietuvoje tęsėsi net keturis dešimtmečius. Ypač smarkiai priešintasi spaudos draudimui pasienio teritorijose. Šakių rajone veikė puikiai organizuotas spaudos gabentojų ir platintojų tinklas. Beveik 300 šio krašto knygnešių tarpe ypač pasižymėjo Sudargo knygnešiai: mat beveik pačiame pasienyje esantis miestelis buvo itin patogus nešti knygoms iš Tilžės spaustuvių į Lietuvą. Šios pavojingos ir caro žandarų persekiojamos veiklos koordinatoriumi Sudarge buvo kunigas Martynas Sederevičius (1829 – 1907), vėliau pramintas knygnešių tėvu. Visus asmeninius pinigus šis dvasininkas skyrė lietuviškoms knygoms, kurias pats leido ir nemokamai platino. Šiandien yra žinomos jo parengtos ir išleistos trys dešimtys knygelių ir maldaknygių. Šio kunigo iniciatyva buvo įkurtos dvi knygrišyklos; jam padėjo nemažas būrys talkininkų, tarp kurių buvo vietos bajoras Serafimas Kušeliauskas (1820 – 1889). Ir Sederevičius, ir Kušeliauskas amžinojo poilsio atgulė Sudargo kapinėse, greta vienas kito. Jų bendrą kapą ženklina gražus antkapinis paminklas, iškilęs 1932 metais.
Na, o knygnešių tėvo atminimas Sudarge visados buvo ir tebėra gyvas. Jo vardu buvo pavadinta miestelio gatvė ir mokykla (deja, nuo praėjusių metų jau uždaryta), jam skiriami įvairūs kultūriniai renginiai, na, o 2004-aisiais, minint spaudos atgavimo šimtmetį, Sudarge iškilo skulptoriaus V. Cikanos sukurtas paminklas „Visiems gimtojo žodžio ir rašto sergėtojams“.
Kovos už gimtąjį žodį tradicijos Sudarge tęsiamos. Gaila, kad čia vaikai jau nebesirenka į klases, kad nebeliko medicinos, punkto, pašto, tačiau tai ne priežastis vietos gyventojams paskęsti vien kasdienybės rūpesčiuose. Veiklių seniūnijos ir bibliotekos darbuotojų, kitų kultūrai neabejingų sudargiečių pastangomis įgyvendinami įvairūs kultūriniai projektai, organizuojami teminiai renginiai, minėjimai ir šventės. Daugelio jų iniciatorė, beje, yra mano jau minėtoji Valerija Endriukaitienė, pernai gavusi šauniausios Šakių rajono bibliotekininkės nominaciją. Kiekvieną trečiadienį Sudargo bibliotekoje vyksta vadinamieji Spalvoti vakarai, į kuriuos susirenka po dešimt – dvylika veiklių moterų. Ir ko tik jos nesiima: piešia, lipdo, tapo ant šilko, išbando savo jėgas dekoravimo mene. O neseniai įgyvendino vieną „ekologinį“ sumanymą: ėmė ir pasiuvo keliasdešimt maišelių iš tiulio, kuriuos tuoj pat išstvarstė vietos gyventojai. Moterų klubo narės juos ir siuvo tam, kad žmonės kuo rečiau naudotų aplinką teršiantį plastiką.
Beje, visi sudargiečiai labai džiaugėsi, sulaukę knygos apie savo gimtąjį kraštą. „Sudargo istorijos atsipindžiai“ išėjo 2019-aisiais, o jų autorė – aktyvi bendruomenės narė, puiki savojo krašto praeities žinovė ir tyrinėtoja Alberta Natalija Dragūnaitienė.
Žali piliakalnio šlaitai
Sudargo kraštą reprezentuoja ir meduoliniai grybukai
Kad šie skanėstai žinomi visoje Lietuvoje ir yra pelnę Tautinio paveldo produkto sertifikatą, buvome girdėję, tačiau jų paragauti daugeliui iš mūsų tikrai nebuvo tekę. Dabar turėjome progos jais pasimėgauti. Vieningai nutarėme, kad tokio skonio grybukų jokiose mugėse dar neteko užtikti.
Stebėtis nereikia – juk grybų pavidalo meduoliukų kepimo tradicijos čia gyvuoja daugiau kaip šimtmetį. Kadangi miestelis tais laikais buvo įsikūręs pasienyje su Vokietija, būtent iš šioje šalyje buvusių dvarų ir atkeliavo šis receptas. Kepti grybukus tarpukariu sudargietės mokydavosi per Sudargo mokykloje vykdavusius namų ruošos kursus. Iš Smetonos laikų ir atkeliavo šis receptas, dabar perduodamas iš kartos į kartą. Nei vienos didesnės vaišės Sudarge dabar be šio skanėsto neįsivaizduojamos.
Tiesa, meduolinių grybukų kepimas – labai nelengvas darbas, trunkantis net dvi dienas. Pirmąją dieną kepinukai iškepami, o antrąją iš jų formuojami grybukai, aptepant glajumi ir aplipinant aguonomis.
Beje, už tradicinių amatų puoselėjimą sudargietės buvo puikiai įvertintos konkurse „Lietuvos kaimo spindulys 2016”.
Garsieji sudargiečių grybukai.
Onos Nosevičenės nuotraukos.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
Lietuvos Vyskupų Konferencijai
2022-06-02
Nr.20220602-01
KREIPIMASIS DĖL LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS POZICIJOS
Esame labai susirūpinę dėl Seime svarstomo Civilinės sąjungos įstatymo projekto, kuris lygiai taip pat kaip ir anksčiau teiktas Partnerystės įstatymo projektas, visais atvejais teisiškai pakeistų Lietuvos teisinėje sistemoje priimtą šeimos sampratą – LR Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą, kad šeimos teisinius santykius gali sukurti tik vyras ir moteris, paverstų teisiškai nereikšminga.
Pirmas žingsnis jau žengtas – š. m. gegužės 26 d. LR Seimas pateikimo stadijoje pritarė Civilinės sąjungos įstatymo projektui ir kitas balsavimas Seimo salėje numatytas jau birželio 21 d.
Priimame homoseksualius asmenis ir suprantame valstybės pareigą spręsti jų praktines problemas ir tai padaryti galima įteisinus Susitarimą dėl bendro gyvenimo ir įtvirtinus artimųjų sąvoką Civiliniame kodekse, kuris nekeičia prigimtinės šeimos sampratos.
Civilinės sąjungos įstatymo projektas mums, tėvams, kelia pagrįstą grėsmę tikėjimo laisvei ir krikščioniškajam mokymui apie asmens lytiškumą. Įteisinus vienalyčių porų sąjungas, netektume būtinųjų gynybos priemonių, užtikrinančių tėvų teisę ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus. Nuodėmė, įtvirtinta įstatymu, neabejotinai prisidėtų ir prie paties nuodėmingo reiškinio plitimo.
Prigimtinių tiesų paneigimas, įtvirtintas valstybės teisėje, griauna pačią visuomenės sąrangą ir yra pražūtinga visai krikščioniškajai civilizacijai.
Matydami, kaip save praktikuojančiais katalikais prisistatantys Seimo nariai ir net kai kurie Bažnyčios atstovai manipuliuoja krikščioniškos meilės samprata, savanaudiškai interpretuoja Popiežiaus žodžius, iškreipdami katalikų Bažnyčios mokymą, savo ganytojų prašome išreikšti viešą Lietuvos Vyskupų Konferencijos poziciją, nubrėžiančią aiškią ribą tarp laisvės pasirinkti ir grėsmės viešosios dorovės audiniui.
Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pirmininkė Violeta Vasiliauskienė
N.B. Ačiū Violetai Vasiliauskienei už labai reikalingą kreipimąsi
Vokietijos valstybinės televizijos kanalai kuria visą spektrą translyčiams palankaus turinio, o viena iš pagrindinių jų tikslinių auditorijų yra maži vaikai. Šioje prieštaringai vertinamoje vaikų programoje transseksualūs žmonės paprastai vaizduojami kaip drąsios asmenybės, kuriomis reikia ne tik žavėtis, bet ir į jas lygiuotis, beveik visai nediskutuojant apie galimus neigiamus aspektus ar šalutinius poveikius, susijusius su sprendimais, keičiančiais vaikų gyvenimą.
LGBT paradas prie bažnyčios Berlyne / EPA nuotr.
Vienas didžiausių translyčiams palankaus turinio propaguotojų yra vaikų programų gigantas KiKA, kuris gauna didžiulę mokesčių mokėtojų pinigų sumą iš visuomeninių televizijos tinklų ARD ir ZDF – abu tinklai kaltinami kraštutiniu leftistiniu šališkumu. KiKA jau seniai pristato vaikams informaciją apie lyties pokyčius, hormonų blokatorius ir netgi pereinamojo laikotarpio chirurgiją. Visą tai vyksta nepaisant vis daugėjančių gydytojų ir net medicinos institucijų, įskaitant Švedijos nacionalinę sveikatos ir gerovės tarybą, kuri pataria nenaudoti vaikams ir paaugliams hormonų blokatorių dėl nepalankių medicininių ir psichologinių išvadų.
Dar 2016 m. KiKA sukūrė segmentą „Kai manai, kad esi mergaitė, tu esi mergaitė“, kuriame buvo 10-metis berniukas, pakeitęs lytį.
„Įsivaizduokite, kad esate mergaitė, bet kažkas jūsų viduje sako, kad labiau norėtumėte būti berniuku arba atvirkščiai: jūsų kūnas yra berniuko, bet jautiesi kaip mergina. Tai kažkas, dėl ko galite daug kentėti. Tokie vaikai dažnai būna labai nelaimingi, kol iš tikrųjų kada nors vėliau nepakeičia lyties“, – teigė laidos vedėjai.
Kitoje KiKA programoje teigiamai pristatoma 12 metų translytė mergaitė, jos lyties keitimo procesas ir kaip ji sprendžia šią problemą vidurinėje mokykloje.
Šių metų pradžioje pamėgtoje vaikų programoje, žinomoje kaip „Pelė“ („Die Maus“), buvo parodyti šie transseksualizmą skatinantys epizodai, o šis žingsnis pateko į antraštes visoje Vokietijoje.
KiKA taip pat sukūrė programas, leidžiančias vaikams ir paaugliams tiesiogiai bendrauti su translyčiais žmonėmis. „NIck“, gimęs biologine mergaite, bet tapęs vyru, neseniai buvo parodyta KiKA „pokalbyje“, kuriame vaikai iki 16 metų galėjo jo klausinėti translyčių asmenų apie lyties keitimą.
„Ei, aš esu trans vyras, šiandien atsakantis į kelis klausimus vaikams, kurie gali būti panašioje situacijoje arba tiesiog domisi šia tema“, – pradėjo jis diskusiją „PUR+“, kurią prodiusuoja KIKA.
Martino Voigto komentare vokiečių laikraštyje „Junge Freiheit“ rašoma, kaip Nikas buvo rodomas vaikams ir paaugliams, o kiekvienas epizodas yra ne tik „teisingas pasirinkimas”, bet ir galimybė laimingais padaryti kitus „transeksualizmo problemų” turinčius vaikus.
Jaunieji žiūrovai gali stebėti jos nuolatines testosterono injekcijas, pasikeitimą asmens tapatybės kortelėje, jėgos treniruotes, krūtų amputaciją
18-metę merginą, tapusią “vaikinu” Nicko, televizijos kanalas lydi nuo 2019 m. Jaunieji žiūrovai gali stebėti jos nuolatines testosterono injekcijas, pasikeitimą asmens tapatybės kortelėje, jėgos treniruotes, krūtų amputaciją.
Tačiau programoje nesakoma, kad moters kūnas visada išlieka moterišku kūnu, nepaisant hormonų ir operacijų, taip pat nepaisoma visam gyvenimui kylančių, negrįžtamų pasekmių ir šalutinių poveikių. Mergaitė didžiuojasi gilėjančiu balsu ir nežymiu barzdos šešėliu.
Žinoma, tie, kurie atsakingi už Niko ir Timo istorijų perkėlimą į vaikų televiziją, žino, kad vis daugiau jaunų merginų pakliūna į transseksualų ažiotažą. Gydytojai visoje žiniasklaidoje perspėja, kad pastaruoju metu jaunų mergaičių transseksualių asmenų savidiagnostika auga. Tai psichiškai nesaugios, dažnai emociškai nestabilios merginos, kurios šturmuoja lyčių klinikas, nes yra nelaimingos. Tūkstančiai merginų, kurias dar tik tuoj užklups brendimas, mato istoriją, kaip tapti laiminga ir vyriška, kurią taip įspūdingai pasakoja buvusi mergina Nick.
Jaunų žmonių, norinčių pasikeisti lytį, skaičius auga lygiagrečiai su žiniasklaidos ir kultūros priemonių, propaguojančių tokią procedūrą mastu.
„Dauguma žmonių tikriausiai nežinojo – aš tikrai nežinojau, kol nepradėjau tinkamai tyrinėti šios problemos – kad prieš dešimt metų dauguma žmonių, norinčių pereiti prie priešingos lyties, buvo vyrai. Dabar šis santykis pasikeitė. JK mergaičių, siunčiamų pereinamojo laikotarpio gydymui, padaugėjo 4400 %. Autisčių merginų su tokiais prašymais yra labai daug.
Tačiau pranešimai apie šalutinį poveikį, nevaisingumą ir net vėžį mažai ką atgrasino nuo translyčių asmenų nušvietimo Vokietijos viešojoje žiniasklaidoje. Neaišku, ar vis daugiau tyrimų, kuriuose pabrėžiamas lyties keitimo pavojus, arba daugybės vyrų ir moterų, besigailinčių dėl savo sprendimo, liudijimai pateks į šiuos tinklus, tačiau šiuo metu Vokietijos valstybinio televizijos kanalo žinia yra aiški: lyties keitimas yra drąsus ir teisingas pasirinkimas, ir tai padarys jus laimingus.
Ar jau privalomas dalyvavimas LGBT Puikybės paraduose?
Ramūnas Aušrotas yra teisininkas, Nacionalinio susivienijimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
